|
|
10 gruodis
AMERIKOS LIETUVIŲ R. K. FEDERACIJOS KELIAS |
|
|
|
1931 m. Bostone minėjome Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos sidabrinį jubiliejų, o šiemet, taip pat Bostone, minime jau auksinį. Prieš 25 metus buvo iškelti pustrečio dešimtmečio Federacijos darbai, šiemet tenka pažvelgti į pusės šimtmečio darbus. Šis uždavinys man buvo pavestas. Jaunesnieji mano kolegos žvelgs į organizacijos ateitį, o man, nuo 1914 metų dirbusiam Federacijai beveik be pertraukos, tenka po praeitį pasižvalgyti, kad, tos praeities neužmiršdami, drąsiau žvelgtume ateitin ir tiksliau nusmaigstytume gaires rytojaus veiklai.
Pradžioje noriu pažymėti, kad Lietuvių Katalikų Federaciją organizuoti mintis yra kilusi Lietuvių R. K. Susivienijime Amerikoje, įsikūrusiame 1883 m. ir šiemet švenčiame 70 metų sukaktį. Lietuvių Katalikų Susivienijimo organizavimo reikalą iškėlė čikagietis dr. Kasakauskas ir kun. Valentinas Čižauskas iš So. Bend, Ind. Lenkai (apie 1880 m.) suorganizavo savo Zvviązek Narodowi Polski. Lietuvių nemažas skaičius prie jo prisirašė. Kad lietuvius nuo to sulaikytų, buvo iškelta idėja suorganizuoti lietuvių draugijų susivienijimą. Konkrečius žygius padarė kun. Varnagiris 1886 m., įkurdamas "Susivienijimą Visų Draugysčių Lietuviškų Katalikiškų". Tai buvo Plymouth, Pa.1)
|
Skaityti daugiau...
|
1. ATOLYDIS
Dėkoju, Viešpatie, už tavąjį atodūsį
Rūstybėj stepių siaučiančios gamtos,
Dėkoju, Dieve, Tau už ledjūrio atolydį,
Dabar bent mano kaulai nevaitos,
Kai naktį apraudąs mane mėnulio
Vėl speigui spaudžiant spindulys sušals,
Septyniasdešimt žemiau nulio
Mana širdis, pradėjus plakt, pakels!
Ir džiaugsis ji erškėčio šakose ledinių
Žvakių skambėjimo nuo vėjo budinama iš
duobės.
Jos kaip mišių varpeliai sidabriniai
Per šventąjį Rarotų Pakylėjimą skambės.
|
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ TREMTIES JAUNIMAS VERTYBIŲ KRYŽKELĖJE |
|
|
|
1. Kartų priešingumai ir priežastys
Sekant žmonijos kultūros istoriją, joje matyti, kad jaunosios kartos laikosi kitokių pažiūrų, negu senosios. Kartais šie skirtumai yra maži ir vos įžiūrimi, bet yra laikotarpių, kai jie sutirštėja iki aštrių prieštaravimų. Šiuos prieštaravimus sutirštintomis spalvomis jau prieš 2000 metų yra atvaizdavęs Aristofanas savo komedijoje "Debesyse". Ten sofistų išmokslintas sūnus įrodo savo tėvui, kad jis turi teisę tėvą primušti, ir taip padaro. Panašių prieštaravimų tarp tėvų ir sūnų galima rasti visais laikais ir visų tautų literatūroje.
Šie prieštaravimai yra natūralūs ir dažnai neišvengiami. Pasaulis nuolat keičiasi, jaunosios kartos jį mato kitokį, negu senosios. Ryšium su šiais pasikeitimais juos formuoja ir kitokios pažiūros, kurios atitinka pasikeitusias gyvenimo sąlygas. Šiandien mūsų gyvenimo sąlygos yra labai pasikeitusios tiek dėl tos didžiosios tragedijos, kuri yra ištikusi mūsų tautą, tiek dėl gilių atmainų pačiame moderniame gyvenime. Todėl prieštaravimai tarp mūsų senosios ir jaunosios kartos yra ypač gilūs ir aštrūs. Sekant mūsų jaunimo nuotaikas, skaitant jo straipsnius jaunimo žurnaluose ar studentiškuose skyriuose, išryškėja tas priešingumas, kuris yra susidaręs tarp senosios ir jaunosios kartos ne tik subjektyvinėse psichologinėse nuotaikose, bet ir esminiuose, patį žmogų liečiančiuose klausimuose. Šiuos prieštaravimus moksliškai yra formulavęs mūsų jaunas sociologas V. Vardys-Žvirzdys savo straipsnyje "Lietuviškasis dialogas" (Aidai, 1956. 6 nr.). Iš šio ir kitų panašių straipsnių mums išryškėja, kad priešingumai, kurie yra tarp mūsų senosios ir jaunosios kartos, nėra reguliarūs priešingumai, kylantieji iš vienos kartos sekimo po kitos, bet turi daug gilesnį pagrindą: tai yra priešingumai, kurie kyla iš skirtingų pažiūrų į gyvenimą, kurių pagrinde glūdi skirtingas vertybių pergyvenimas, skirtinga pasaulėžiūra. Šia prasme mūsų jaunimas yra atsidūręs tikroje vertvbių kryžkelėje ir turi apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Palengvinti šį apsisprendimą, išaiškinti kai kuriuos svarbius klausimus, įsijungti į senosios ir jaunosios kartos dialogą yra ir šio rašinio tikslas.
|
Skaityti daugiau...
|
JO MOKSLINIAI DARBAI IR NUOPELNAI
Dabartinis V. Berlyno laisvojo universiteto profesorius, dr. Max Vasmeris, yra vienas iš žymiausių vyresnes kartos slavistų, kuriam šiemet vasario 28 d. sukako 70 metų. Todėl šia proga pravartu ir mums kiek plačiau susipažinti su šiuo stambiu mokslininku, kurio gausūs veikalai yra didžiai vertingi ir baltistikai.
1. Žymieji gyvenimo bruožai
Kilimo M. Vasmeris yra vokietis, bet gimęs Petrapily, kur jo tėvas, hamburgietis, buvo įsikūręs 1878 m., o jo motinos šeima, iš Goettingeno, buvo visa karta anksčiau atvykusi. Į slavistiką jis pakrypo savo jaunystėje besižavėdamas rusų rašytoju F. M. Dostojevskiu, ir todėl didžiausią savo studijų dalį yra atlikęs Petrapily; vėliau papildomai dar studijavo Krokuvoj, Graze ir Vienoj. Ypač daug prie jo susidomėjimo kalbotyra prisidėjo prof. J. Boudoin de Courtenay, tas pat mokslininkas, kuris didžiai rūpinosi ir savo klausytojo K. Būgos mokslo keliais bei K. Jauniaus gausios žinijos apsaugojimu nuo pražūties. Domėtis kalbų istorija jį daugiausia paskatino žymieji rusų akademikai, A. Sobolevskis ir A. Šachmatovas, o jo bendrosios kalbotyrinės pažiūros susiformavo stiprioje garsaus šveicarų kalbininko Hugo Schuhardto įtakoje. Specialiai vardų studijoms jis apsčiai paskatos yra gavęs iš žymaus lenkų kalbininko Jono Rozwadowskio, buv. Krokuvos u-to profesoriaus. O noras atsekti gilesnę kalbos praeitį pagal šaltinius jį anksti paskatino domėtis graikų kalbos istorija, kur jam daug yra padėjęs graikų bizantinistas A. Papadopulos-Kerameus, su kuriuo, dėl V. Europos kalbų nemokėjimo, tekdavę tik šių dienų graikų kalba susišnekėti.
|
Skaityti daugiau...
|
Ją susitikdavau ant viešo kelio . . .
Mėlynaakio lino degančiam bare . . .
Miškų rimty po skrybėle žalia,
Snieguotų tolumų aiduos varpelio . . .
Nuo stono krintančiu lietaus lašuos . . .
Dienų paradų žingsniuose mažuos . . .
|
Skaityti daugiau...
|
PILNOJI SĄMONĖ
TU neši mane, pilnoji sąmone, geidžiantis Dieve,
po visą pasaulį.
beveik girdžiu tavo balsą, tavo vėjinį balsą,
kurs užlieja visą judėjimą,
visas spalvas ir šviesas
amžinas ir jūrines.
Tavo baltaugnis balsas
vandens visumoj, laivas, dangus
smagiai linvuoja kelius,
raižydamas savo šviesa mano juodo kūno
tikrąją orbitą
su žibančiu deimantu savo viduj.
|
Skaityti daugiau...
|
Jis ją seniai mylėjo, dažnai galvodamas, ar taip galima. Jis, būdamas pusamžis gyvanašlis, kurio jauna žmona ir sūnus paliko kažkur Rytprūsiuose, negalėjo suprasti, ką jis darytų, jei kitas ją tada taip būtų mylėjęs, kaip jis dabar svetimą žmoną.
— Stasy Vainiau, — sakydavo draugai, — kartais meilę ir kosulį galima paslėpti, bet mums atrodo, kad tu Genę myli.
Jis pagalvodavo, primerkdavo akis, prisimindavo jos ploną liemenį, mažą galvutę, jos porą mažų vaikų, nedidelio ūgio stambų jos vyrą ir papurtydavo galva:
— Ne.
O paskui vilkdamasis abejingas gatve galvodavo apie ją, ir dūšioj, kaip reklamų lentoj, degė sakiniai:
Meilė yra ugnis ir rasa. Meilė kvailas nesusipratimas. Rožių žiedai ir girtuoklio daina.
Meilė — gėlės ir kraujas. Koncentracijos stovykla ir motinos ranka. Vasaros saulėlydžiai ir rudenio gėla.
|
Skaityti daugiau...
|
PROTESTANTIZMO KRIZĖ LIETUVOJE |
|
|
|
Protestantizmo kritimo priežasčių yra priskaičiuojama visa eile. Paprastai pirmiausia pradedama jų susiskaldymu. Begliaudy damas naujosios bangos atslūgimą, J. Purickis plačiau negu visi kiti yra sustojęs ties protestantizmo sueižėjimu, vedusiu ligi tarpusavio aštrios kovos. Lietuvoje prieš arijanizmą išėjo kovon kalvinistai. Pats Išganymas, Kristaus Dievybė, Jo tapimas žmogumi, Trejybė, Sakramentai, komunija ir panašūs klausimai kėlė didelius ginčus ir daugybę skirtingų nuomonių.
Sutemos protestantams ėmė užslinkti po Radvilos Juodojo mirties, nes sektų tik dar labiau padidėjo. Jų buvo imta skaičiuoti dešimtimis, ir Lietuvoje, pvz., įvairių protestantų atskalų vardų amžininkai surinkdavo iki 72. Tame religiniame protestantų sąmyšyje Lietuvoje, žinoma, labiausiai išsiskyrė trys svarbiausios jų šakos, būtent, kalvinistai, liuteronai ir arijonai. Paskutinieji, kaip Kristaus dievybės neigėjai, dar vadinami antitrinitarais, t. y. nusistačiusiais prieš Švč. Trejybę. Be to, jie dažnai vadinami Lenkijos broliais — "Fratres Poloniae". Kadangi tarp Lietuvos ir Lenkijos ari jonų nesklandumus lygino Faustas Socinas, tai čia arijonai dar būdavo vadinami ir "socinijonais". Šitie keturi skirtingi vardai tačiau apipavidalino tą pačią sektą. Ji daugiausia įnešė triukšmo ir Lietuvoje, nes ji ir etnografinėje Lietuvoje keliose vietose turėjo savo bendruomenių (Vilnius, Kėdainiai, Tauragė).
|
Skaityti daugiau...
|
AIRIŲ PASAKA-LEGENDA
Eilėmis atpasakojo
Kl. Jurgelionis
Pasaka apie "Kanlą ir Mergelę" yra seniausia, airių pasaka. Išties jokia kita "pasakų tauta" Europoje savo folklore senesnes pasakos neturi. "Kanlas ir Mergelė" susidėjo kaip airių tautos legenda kada nors antrojo šimtmečio pabaigoj po karaliaus Conno (Kano) mirties 157 m. A. D., tai yra, apie trejetą šimtų metų prieš tai, kai šv. Patrikas patraukė airius į krikščionybę.
Pasakos airiškas (keltiškas) "originalas", jeigu toks buvo, yra žuvęs, bet pasaka išliko pasakų keliu, būtent, žmonių atpasakojimais. Pasakos versija, kuria naudojaus, yra septinto šimtmečio, šioj versijoj randame krikščionybės įtakos žymių, greičiausia kokio nors vieno vienuolio "pataisų" (paskutinio teismo diena, nupeikimas druidų), bet ir su jomis pasaka pasilieka įdomiai "pagoniška".
|
Skaityti daugiau...
|
Šiais metais Nobelio literatūrine premija atiteko ispanų poetui Juan Ramon Jimenez. Ispanų kraštuose jis šiandien laikomas viena iš centrinių literatūros figūrų, nors kituose kraštuose jis ligšiol buvo neperdaug žinomas. Tuo nėra ko stebėtis, nes mūsų dienomis daugumas žymių poetų pasilieka tik savo kalbos sienose. Tie, kurie susilaukia tarptautinio susidomėjimo ar net pasaulinės publikos smalsumo, yra be galo retos išimtys, šią valandą tokių gal ir nėra.
Jimenez gimė 1881 metais Andalūzijoj, Moguer miestelyje, kurio paprasta ir svajinga atmosfera dvelkia per visą poeto kūrybą. Baigęs jėzuitų gimnaziją Santa Marijoje, netoli nuo savo tėviškės, įstojo į Sevilijos universitetą. Bet jį metė, atsidėdamas kūrybai. Jo nepaprastai romantišką sielą viliojo ispanų literatūros romansai, Gongora ir Becquer. šalia to, Jimenez skendo anglų, prancūzų ir vokiečių romantikuose. 1901 metais jis nuvyko į Madridą, kur susipažino su nikaragviečiu poetu Ruben Dario, kurio naujoviškos nuotaikos atsiliepė Jimenezo lyrikoje. Keliaudamas po Prancūziją ir Šveicariją, Jimenez turėjo progos įsigilinti į prancūzų simbolizmą. Tokie jo pamėgtieji poetai kaip Verlaine, Regnier, Shakespeare, Shelley, Keats, Browning, Goethe, Hoelderlinas liudija jo kūrybos visuotinumą. Tačiau tuo pat metu jo lyrika yra ir grynai ispaniška, šis visuotinumo ir tautinės tradicijos derinys sudaro vieną iš ryškiausių jo kūrybos savybių.
|
Skaityti daugiau...
|
Mūsų laikais dėmesio verta yra ne tiek išleistoji, kiek išparduotoji knyga. Daugel išleistų knygų stovi mažai judinamos. Prie gausiai pajudėjusių ir, leidėjai sako, jau veik išparduotų knygų priklauso Stasio Raštikio "Kovose dėl Lietuvos" I dalis, pasirodžiusi 1926. Knyga pavadinta dar ir pridėtiniu vardu — "kario atsiminimais".
Atsiminimų literatūra ar tik nebus gausiausia tremtyje. Pirmiausia jos davė kacetininkai. Jų viršūnėje stovi Stasio Ylos "Žmonės ir žvėrys". Partizaninės literatūros viršūnėje stovi J. Daumanto "Partizanai už geležinės uždangos". Lietuvos okupavimo procesas davė dviejų diplomatų knygas — Igno šeiniaus "Raudonąjį tvaną", sumaniai ir laiku parašytą švediškai, ir Jurgio Savickio "Žemė dega", tuščią knygą, tegalinčią priminti diplomatams, kad jie savo puslapių dar nesurašė. iŠ valstybininkų dėmesio verti dr. K. Griniaus atsiminimai, vaizduoją tautinio ir valstybinio kilimo laikus. Juos dabar pratęsė ir papildė naujesniais laikais buvusio Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio knyga.
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Grušas — KARJERISTAI. Romanas. I, II dalis. Du tomai. Išleido Nidos Knygų Klubas, 1956 m.
• S. Aliūnas ruošia spaudai naują humoristinių eilėraščių knygą "Trejos devynerios".
|
Skaityti daugiau...
|
TARPTAUTINIS LITURGIJOS KONGRESAS |
|
|
|
Laikui bėgant, kinta aplinkybės, ir religinė praktika pateikia naujų reikalavimų, labiau pritaikytų moderniam kataliko givenimui. Tikėjimo turinys, išreikštas liturgijoje arba amžinosios Dievo tiesos, niekad nekinta. Tik religinės praktikos formą, t. y. konkretų žmogaus santykiavimą su savo Kūrėju, jo dalyvavimą viešoje ir bendroje maldoje bei malonės gyvenime dažnai apsprendžia laiko aplinkybes.
Katalikų Bažnyčia turi šimtmečiais nusistovėjusias religinio kulto formas. Be tų, kurios paties Kristaus ar apaštalų jau buvo nustatytos, ji yra įvedusi ir savų. Jas Bažnyčia gali laisvai keisti, jei tai reikalinga ir naudinga tikinčiųjų dvasiniam labui. Dabar, pvz., sekmadienio mišios labai gausiai lankomos vakarais, nors iki šiol jos buvo laikomos tik rytmečiai. Mūsų laikais, ypač miestų gyvenime, tai yra labai patogu ir palengvina pasirinkti laiką pagal darbo bei gyvenimo aplinkybes. Taip pat Didžiosios savaitės apeigos, įvestos popietiniu metu, visuose katalikų kraštuose sutiktos labai palankiai, nes daugelis laisviau gali dalyvauti svarbiausios tikėjimo paslapties—žmonijos atpirkimo minėjime.
|
Skaityti daugiau...
|
RELIGINĖ - FILOSOFINĖ ISTORIJA |
|
|
|
Laikraščių žiniomis, išsiųstas kažkur toli į rytus mirė prof. Leonas Karsavinas, buvęs Vytauto D. u-to visuotinės istorijos ordinarinis profesorius ir katedros vedėjas. Buvusiems mūsų u-to personalo nariams, studentams, ypač humanitaram?, prof. Karsavinas buvo gerai žinomas ne tik dideliu mokslingumu, bet ir asmeniniu patrauklumu. Jis buvo nuostabi asmenybė tuo, kad jungė savy gilaus mokslininko ir visuomenininio, draugiško žmogaus ypatybes. Didelis ir nepaprastai produktingas mokslininkas, sugebėjęs intens ngai dirbti, nebuvo vis dėlto katinetinis žmogus. Jis mėgo bendrauti su kolegomis, studentais ir šiaip visuomenės nariais ir draugų tarpe garsėjo proto judrumu ir sąmojum, gebėjęs kartais pasakyti gilią tiesą sąmojinga forma. Nebūdamas lietuvis, palyginti, per trumpą laiką taip išmoko lietuvių kalbą, kad jos mokėjimu galėjo kartais sugėdinti lietuvį kolegą.
|
Skaityti daugiau...
|
KULTŪROS DARBO PLANĄ BESIAIŠKINANT |
|
|
|
Kultūrinio gyvenimo organizacijos klausimu
Kai skelbiame, kad tautine kultūra yra mūsų kelias į tarptautinį bendravimą ir pripažinimą, tuo kartu išreiškiame ir savo norą turėti tokio pripažinimo vertą savo tautinę kultūrą, meną, muziką ir t.t. Tai be galo kilnus ir gražus noras. Bet, kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas. Jei jų vienų pakaktų, seniai jau turėtume didelį ir turtingą savo kultūrinį lobyną.
Deja, ne nuo šiandien mes pasigendame reikšmingenio kultūrinių savo vertybių balanso. Matydami šito balanso spragas, mes nepaliaujamai rūpinamės tomis priemonėmis, kurios galėtų kultūrinį mūsų balansą pagerinti. Tarp šių priemonių turėtų būti ir gera kultūrinio mūsų gyvenimo organizacija, turinti intensyviau skatinti kultūrinę mūsų kūrybą.
|
Skaityti daugiau...
|
A. a. Tėv. Bonaventūra Zajančkauskas, O.F.M. |
|
|
|
A. a. Tėv. Bonaventūra Zajančkauskas, O.F.M., pedagogas, visuomenininkas ir kovotojas dėl lietuvybės Vilniaus krašte, miręs gruodžio 6 d.
Velionis buvo gimęs 1884 m. balandžio 5 d. Molėtuose, Pumperiškių kaime, ir pakrikštytas Vincento vardu. Gimnaziją lankė Petrapilyje. Iš jos įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1905 m. buvo pasiųstas į Petrapilio Dvasinę Akademiją. Čia 1907 m. gavo kunigystės šventimus. Po metų išvyko į Šveicariją Fribourgo universitete studijuoti filosofijos, kur po keturių metų darbo įsigijo šios srities daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, savo moksHnę r pedagoginę patirtį paaukavo lietuvškai mokyklai, anuomet labai pasigendančiai išsilavinusių pedagogų. Pradžioje 3 metus buvo mergaičių gimnazijos kapelionas Vilniuje. Nuo 1919 m. iki 1930 m. ten pat mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir lietuvių mokytojų seminarijoje, o po to ketverius metus dirbo Švenčionių lietuvių gimnazijoje.
|
Skaityti daugiau...
|
NUKANKINTAS KUN. DR. K. OLŠAUSKAS |
|
|
|
Gauta žinia, kad 1953 m. birželio 28 d. tolimuose Uralo kalnuose kankinio mirtimi mirė kunigas dr. Kazimieras Olšauskas.
Velionis gimė 1911 m. vasario 2 d. Žeimių kaime, Salantų valsč., Kretingos apskr. Jo tėvai, Kazimieras Olšauskas ir Barbora Andrijauskaitė-Olšauskienė, buvo ūkininkai, užauginę devynis sūnus ir dvi dukteris. A. a. Kazimieras buvo vyriausias šeimoje.
Pradžios mokyklą jis lankė Reketės kaime. Nuo 1920 iki 1928 metų mokėsi Plungės gimnazijoje, kurią baigė visais penketukais. Baigęs gimnaziją, tuojau stojo į Telšių kunigų seimnariją ir ją baigė 1932 m. taip pat labai gerais pažymiais. Tačiau dėl per jauno amžiaus, baigęs kunigų seminariją, jis gavo tik subdijakono šventimus.
|
Skaityti daugiau...
|
ITALŲ VADOVAUJANČIŲ SLUOGSNIŲ SOCIALINĖ KILMĖ |
|
|
|
Dvisavaitinio italų žurnalo "Concretezza" š. m. rugsėjo 13 d. numeryje buvo pradėtas įdomus nagrinėjimas, kokia yra nūdienės įtalų vadovaujančios klasės socialinė kilmė. Kaip įvade pažymi žurnalo direktorius ministeris Giulio Andreotti, tokiu tyrinėjimu siekiama "nustatyti, ar italų tautos gyvenime jau išsiskleidė socialinio išsilyginimo galimybės".
Žurnalo pravestame apklausinėjime yra apžvelgiamos šios kategorijos: kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai, senatoriai, parlamento nariai, apskričių viršininkai, ministerijų generaliniai direktoriai ir laivųjų profesijų tautinių tarybų pirmininkai. Be smulkių duomenų, duotų apie 21 italų kardinolą, žurnale dar yra pateikiami atsakymai gauti iš: 115 arkivyskupų ir vyskupų, 107 senatorių, 248 parlamento narių, 48 apskrities viršininkų, 74 generalinių direktorių arba profesinių organizacijų pirmininkų. Iš viso, kaip matoma, apklausinėjimas apima pavardes 649 asmenų, kurie visi neabejotinai priklauso dabartiniam italų vadovaujančiam sluogsniui. Tyrinėjimo rezultatai yra gana būdingi ir tam t;kru požiūriu net nuostabūs. Pvz. iš 21 9 kardinolai yra kilę iš liaudies, o 10 ju yra kilę iš smulkiosios buržuazijos, ypač valstiečių. Nė vienas iš 115 Italijos diecezijų vyskupų nėra kilęs iš augštosios aristokratijos ar šiaip vadovaujančių sluogsnių. 48 vyskupai yra kilę iš vidurinio luomo, o 67 net iš paprastos liaudies — darbininkų, valstiečių ir t.t.
|
Skaityti daugiau...
|
• Lapkričio 23-24 d. Detroite įvyko Balfo seimas. Tai jau aštuntasis šios organizacijos darbuotojų suvažiavimas. Seimas prasidėjo pamaldomis, kurias atlaikė vysk. V. Brizgys. Pamokslą pasakė prel. J. Balkūnas.
Posėdžiai buvo Statlerio viešbutyje. Į juos susirinko Balfo valdyta, direktoriai (13), atstovai (26) ir svečiai, šiame seime dalyvavo ir pirmininkas kan. dr. J. B. Končius, po 18 mėnesių darbo Europoje grįžęs į Ameriką. Darant pranešimus paaiškėjo, kad per paskutiniuosius dvejus metus Balfas pinigais ir daiktais gavo $718,670.42. Į šią sumą įeina aukos, gautos iš lietuvių ir iš Amerikos vyriausybės. Kalbėta apie Balfo veiklos išplėtimą. Atsirado naujos šalpos galimybės — Lietuva ir Sibiras. Be to, reikalingi paramos tremty likusieji, ypač Vokietijoje, Austrijoje Belgijoje ir Danijoje. Iškeltas reikalas steigti naujus Balfo skyrius. Pažymėta, kad nuo paskutinio seimo Įsisteigė tik du nauji Balfo skvriai — Vašingtone ir Floridoje. Į Balfo darbo sritį įėio ir sutarčių sudarymas emigruojantiems. Ju sudaryta 3000, kuriomis 1000 asmenų jau pasinaudojo ir atvyko į JAV.
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Albanų liaudies dainos (vertė J. Aistis) ........................... 67
Andriekus Leonardas — Priesaika, žemė, Fontanas (eil.) ............. 251
Balys Jonas, dr. — Dainų kraitis iš tėvynės ........................ 23
Baronas Aloyzas — Plakatas ........................................ 125
Baronas Aloyzas — Sukaktuvės ........................................ 457
Bogutaitė Vitalija — Dabartis, Liūdesys, Atsisveikinimas, Alkanieji, Susitikimas (eil.) 69
Bogutaitė Vitalija — Matau tamsias akis (eil.) ................... 259
|
Skaityti daugiau...
|
AIDAI SKIRIA PREMIJĄ UŽ MOKSLO VEIKALĄ |
|
|
|
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1955 ir 1956 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų ir k.).
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
|
Skaityti daugiau...
|
Šiuo numeriu užbaigėme "Aidų" leidimo septynerius metus Amerikoje. Per tą ilgą laiką nuolat buvo rūpinamasi šio kultūros žurnalo gyvybe ir klestėjimu. Leidėjai nesigailėjo nei triūso, nei išlaidų šiam kilniam uždaviniui, kurį jiems skyrė Apvaizda. Sunkiose valandose juos gaivino džiaugsmas, kad lietuviai šiandien turi savo kultūros žurnalą.
žengdami į aštuntuosius darbo metus Amerikoje, leidėjai dar nesijaučia atlikę savo pareigos, šiandien, kovojant už tautos dvasinį būvj ir nevienam toje kovoje nusilpstant, būtinai reikia kultūros žurnalo, kuris gaivintų ir palaikytų dvasią, teikdamas stipresnio maisto.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Menine priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|