|
|
1957 m. 9 lapkritis
VINCO KRĖVĖS KŪRYBINIS VERŽLUMAS |
|
|
|
TEMATIKOS, ŽANRO IR FORMOS REIKŠMĖ JO KŪRYBOJE
Yra rašančių, kurių kūrybą vertinant, tenka beveik vien tik neigiamai atsiliepti. Yra rašytojų, apie kurių knygas ir skaitytojai, ir net šiaipjau palankūs, tačiau sąžiningi kritikai išvis beveik nieko negali pasakyti. Yra pagaliau rašytojų, apie kuriuos galima šį tą tarti. Kartu visais trim atvejais tokių rašytojų buvo, yra ir bus dauguma. Ne vien tik mūsų literatūroje — ir kitur. Šia prasme mūsų literatūra yra nei kiek nemenkesnė už kitų, vad. didžiųjų tautų literatūras.
|
Skaityti daugiau...
|
VINCO KRĖVĖS KŪRYBA LIETUVIŠKOSE SCENOSE |
|
|
|
ĮŽANGINĖS IR ASMENIŠKOS MINTYS APIE VINCĄ KRĖVĘ, MŪSŲ DRAMATURGIJOS PRADŽIĄ IR APIE TAUTINIO TEATRO GIMIMĄ
Klasikai tėra tik primityvi literatūra. Jie priskiriami tai pačiai klasifikacijai, kaip primityvus mechanizmas, primityvi muzika bei primityvi medicina.
Stephen Leacock
Vincas Krėvė — savaimingas, galingas ir išskirtinas lietuvių literatūros žmogus. Vardas, kurio garsą aidai šimtaskambiai neša į ateities tolius.
Vienodas bangavimas kėlė šį rašytoją draminės išraiškos ir poetinio epo sūkuriuose, supo istorinių Dainavos šalies svajojimų padebesiais, panėrė naujon dainon ir dar nesakyton pasakon, čiurleno jam Dzūkijos šiaudinėse pastogėse gyvųjų sielų lyrika, įsakė grimzti į filosofinį išsprendimą. Didelis talentas turi milžinišką apimtį, o dydžio jis siekia neeiliniu matu. Todėl tampa net bauginąs. Ir jo nepalyginsi kitų asmenų pavyzdžiais.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ "DANGAUS IR ŽEMES SŪNŲ" ANTROSIOS DALIES SKYRIAUS BARABA, JON ATANO SŪNUS
VI
Buvo vėlyva popietė. Saulė slinko žemyn, ir oras ėmė atvėsti, kai senas dailidė Juozupas, kuris ilsėjosi paunksnėje, prabudo. Pabudęs atsikėlė, malda padėkojo Amžinajam atoilsio Teikėjui ir, nusiprausęs rankas, ėmė žadinti sūnų, kalbėdamas:
— Kelkis, sūneli! Oras jau atvėso; turim paskubėti baigti darbą, kuri gerasis reb Jochimas yra užsakęs, ir kurį esu jam pažadėjęs baigti, artimiausio sabato išvakariui dar neužėjus.
Ješua, Juozupo sūnus, tėvo žodžių pažadintas, skubiai atsikėlė ir nuėjo, tėvą pasekdamas, nusiprausti rankų ir sukaitusio veido.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽIUPSNIS ATSIMINIMŲ APIE VINCĄ KRĖVĘ-MICKEVIČIŲ
Su profesorium V. Krėvė-Mickevičium ilgą laiką buvome tik kepurinėje pažintyje. Suartėjome abiejų apokalipsinių žvėrių siautėjimo metu ir pasidarėme artimi iki mūsų pasitraukimo iš Lietuvos.
Mūsų artimesnė pažintis prasidėjo 1940 m. liepos, o gal net rugpjūčio mėn. pradžioje prie keistų aplinkybių. Buvo taip. Mudu su žmona A. Panemunėje išėjome palydėti buvusio pas mus kažkokio svečio. Prie mūsų kaimyno inž. Mošinskio buto privažiavo liuksusinis užs. reikalų ministerijos automobilis, iš kurio išlipo šventiškai apsirengęs V. Krėvė-Mickevičius ir įnešė tortą. Nustebome: kokia gi čia gali būti iškilmė?
Grįžtant į namus, mus pasitiko inž. Mošinskis su kažkokia panele, ar jauna ponia.
— Labas, kaimynai! Leiskite supažindinti: čia mano žmona Krėvaitė-Mickevičiūtė, dabar jau Mošinskienė. Prašome dabar pas mus vestuvinio torto paragauti.
|
Skaityti daugiau...
|
HAGAROS KAIMO VYRESNIOJO PAMOKYMAI JEHUDAI IŠ MAHALOS |
|
|
|
Jei tu nori eiti išganymo keliu, kuri nurodė mums Pirmagimis Viešpaties sūnus, sėdįs Jo dešinėje, privalai labiausiai mylėti Viešpatį davusį tau gyvybę, ir kiekvieną artimą, vistiek, žydą ar eliną ar edomitą, mylėti, kaip patsai save. Todėl neskriausk artimo, nes jis yra tavo brolis, nei žodžiu, nei darbu, nes dangiškas Tėvas nepakenčia skriaudos ir prievartos.
Jei tavo paklydęs brolis skriaudžia tave, atleisk jam ir melskis už jį, kad praregėtų ir suprastų, jog einąs pikto keliu, kuris veda į mirtį be prisikėlimo ir mirusių vilties.
Kuris būtų tavo nuopelnas Tėvo akyse ir tavo sielai nauda, jei mylėtum tik tuos, kurie myli tave? Argi nesielgia taip ir veidmainiai, einą amžinos mirties keliu.
|
Skaityti daugiau...
|
VINCO KRĖVES ISTORINĖS DRAMOS |
|
|
|
"Šarūnas" Tautos Teatre (dekoracijos V. Bičiūno)
1. V. Krėvės kūrybos pobūdis
Vincas Krėvė-Mickevičius Lietuvai žinomas įvairiais atžvilgiais. Jis — ir politikas, ir mokslininkas-profesorius, ir tautosakininkas, ir rašytojas. Tačiau jis labiausiai žinomas šiuo pastaruoju atžvilgiu.
Kaip rašytojas, V. Krėvė pradėjo reikštis netrukus po spaudos atgavimo "Vilties" laikrašty. Galutinai rašytojo vardą jis nusipelnė "Dainavos šalies senų žmonių padavimais" ir "Šarūnu". Po jų ėjo "Šiaudinės pastogės" apysakos, "Skirgailos" drama, "Likimo kelių" misterija, "Žento" ir "Mindaugo mirties" dramos, "Raganiaus" apysaka, "Dangaus ir žemės sūnų" pusiau epinis, pusiau draminis kūrinys ir kiti.
|
Skaityti daugiau...
|
FRAGMENTAI IŠ MANO PAŠNEKESIŲ SU VINCU KRĖVE |
|
|
|
I. Lietuvoje
1940 metų pradžioje nukėlus į Vilnių humanitarinių mokslų fakultetą, V. Krėvė taip pat apsigyveno Vilniuje ir dirbo kaip profesorius, ligi universitetą 1943 m. kovo mėnesį vokiečiai uždarė. Šiuo vokiečių siautėjimo metu pats V. Krėvė tik laimingu sutapimu išvengė Gestapo nagų ir likimo, ištikusio Balį Sruogą, V. Jurgutį ir daugelį kitų.
Gyvendamas Vilniuje, buvau dažnas svetys Sruogų šeimoj. Lygiai gana dažnai tos šeimos lankytojas buvo ir Krėvė. Čia mudu susitikinėdavom tai šiaip bendriems pokalbiams, tai prie šachmatų lentos. Tenka pastebėti, kad tuo metu Sruogų bute galėjai dažnai sutikti mūsų žymiuosius rašytojus, mokslo žmonių ir vieną kitą iš kitų profesijų. Sruogų butas buvo tas jaukus kampelis, kur draugiškuose pokalbiuose būdavo diskutuojami literatūros, meno bei teatro reikalai, kaip lygiai būdavo svarstomi klausimai, liečia to meto Lietuvos padėtį bei karo pabaigos galimas pasėkas. Kartais ten susirinkdavom, B. Sruogos pakviesti, jo naujos kūrybos išgirsti.
|
Skaityti daugiau...
|
VINCO KRĖVES RAŠTŲ PASKUTINIS PUSLAPIS |
|
|
|
(Šiuo puslapiu Vincas Krėvė baigė savo gausią kūrybą)
|
Skaityti daugiau...
|
VINCO KRĖVES VERTINIMAS DABAR LIETUVOJE |
|
|
|
Vinco Krėvės septyniasdešimtąjį gimtadienį minėjo spauda ir radijas Lietuvoje, nors klaidinga (spalio 17 dienos) data. Ta proga buvo pažymėta, kad geriausi Vinco Krėvės kūriniai, kaip "Dainavos šalies senų žmonių padavimai", "Šiaudinėje pastogėje", "Raganius", "Skirgaila", "Šarūnas", tvirtai įėjo į lietuvių literatūros klasikinį fondą. Reikšmingi jo nuopelnai, keliant lietuvių literatūros meninį meistriškumą ir ypač literatūrinės kalbos kultūrą.
Tokios mintys buvo reiškiamos vilniškėje "Tiesoje" ir per Vilniaus radiją.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" PREMIJA UŽ LITERATŪRĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas pranciškonų, pamečiui skiria po vieną $500.00 premiją už vertinimo komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiama jos taisykles:
1. 1957 metais ketvirtą kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|