| |
|
|
1958 m. 2 vasaris
KETURIASDESIMT METŲ PRABĖGO, KAI SENOJOJE LIETUVOS SOSTINĖJE, VILNIAUS MIESTE, BUVO ATSTATYTA LAISVA, NEPRIKLAUSOMA IR SUVERENI LIETUVOS VALSTYBĖ.
GARBINGI IR ŠVIESUS LIETUVOS VYRAI SU DAKTARU JONU BASANAVIČIUM PRIEŠAKYJE PADĖJO SAVO PARAŠUS PO ISTORINIU DOKUMENTU, KURIS SUTRAUKĖ RUSŲ PRIMESTOS VERGIJOS GRANDIS IR LIETUVĄ (RIKIAVO Į LAISVŲ TAUTŲ SEIMĄ.
NUO ŠIŲ DIDŽIŲ NUOSPRENDŽIŲ VALANDOS JAU PRASLINKO KETURIASDEŠIMT METŲ.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
APŽVALGA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO IKI XVI-TO AMŽIAUS PABAIGOS |
 |
 |
 |
(Pabaiga)
Šiek tiek apie dvaro, sakytumėm, administracinę konstrukciją. Beveik visuomet jis turi po vieną ar net keletą priedvarių arba "folverkų" (nuo vok. Vorwerk — "priešakiniai kurio gamybinio junginio įrengimai"). Konst. Jablonskis (garsaus kalbininko sūnus) "Istorijos Archyve" (1934) su geriausių istorijos šaltinių leidėjų tikslumu ir kruopštumu paskelbęs Lietuvos dvarų inventorius, vis dėlto atskirų inventorių antraštėse priedvarį "folverką" stato gretomis su dvaru, nuo pastarojo teskirdamas jį dydžio atžvilgiu ir jį pavadindamas "dvareliu". Bet priedvaris arba "folverkas" (dokumentuose "dvorec", "dworzec", "folwerk") XVI-me amžiuje yra savarankiška sąvoka ir tam tyčia terminas dvaro padaliniui pažymėti. Štai ką skaitome 1557 m. valakų nuostatuose: "...norime turėti folverkus... prie kiekvienos mūsų pilies ir dvaro" (folvarki chočem meti... pri každych zamkoch i dvorech našych). Dalykas dar labiau išryškintas 1588 m. Lietuvos Statute (skyr. XI, posm. 1), kai kalbama apie užpuolimą bei grobimą. Girdi, "ne tik ant paties dvaro, bet ir ant kluono arba dvarelio, kur paprastai laikoma galvijai ir šiaip namų ūkio dalykai". Čia nebuvo visų šiaip dvare randamų pastatų ir įprastinio tėvūno - užvaizdo (apie dvaro pastatus žiūr. mano str. dienraštyje "Į Laisvę", 1942 m., nr. 236). Tai buvo dvaro padalinys bei atauga. Vietiniai žmonės iki paskutinių laikų jį vadindavo arba "folverku" arba "dvarčium", bet niekuomet ne dvareliu, kuris implikuoja savarankišką dvarą, tik mažesnio dydžio. Nors pagal rusų ir lietuvių kalbų dėsnius "dvorec" yra "dvarelis", bet pačios sąvokos ir reikšmės dėliai čia reikia imti "priedvarį" arba "folverką". Priedvario būdinguosius bruožus sudarė — galvijų ūkis su visa tai, kas jam reikalinga ir, antra, jo prižiūrėtoja, kuri visuomet vadinama "rikūne" (rykunja).
|
|
Skaityti daugiau...
|
IŠTRAUKA IŠ VEIKALO APIE STASĮ ŠALKAUSKĮ
Šalkauskis Dovydaitį reikšmingai sutiko tris kartus. Pirmiausia apie 1910 m. Maskvoje, kur abu studijavo ir Stasys jieškojo sąlyčio su tautiečiais katalikais. Antrą kartą 1922 m., kada abu Kaune pradėjo profesoriauti Filosofijos skyriuje, ir trečią sykį, kai 1927 m. ateitininkai Šalkauskį — Dovydaičio vietoje — išrinko savo vyriausiuoju vadu. Čia bandoma bendrais bruožais atvaizduoti Dovydaičio būdą ir tas aplinkybes, kuriose mūsų filosofas pakeitė savo kolegą ir bičiulį Praną.
*
Šalkauskis Filosofijos skyriuje dėstydamas rinktiniam, tačiau siauram studentų būreliui, suprato, kad jo įtaka per jį plis tik labai lėtai. Būdamas tačiau uolus savo idėjos misijonierius, jis jieškojo vis naujų nešėjų ir juos rado, žinoma, ateitininkuose. Dėl to mielai į juos kreipėsi, sakysime, 1925 m. rugpjūčio 12 d. Valstybės Teatre Kaune per jų jubiliejinį kongresą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 TVANAS
Įtikėjom,
Kad po tvano
Tu gailėjais žmogų baudęs
Ir likai su juo —
Tapo švento Veido bruožai graudūs
Dėl kiekvieno skriausto našlaitėlio,
Dėl kiekvieno pavainikio nuskandinto
Tapo švento Veido bruožai graudūs
Dėl žmogaus kaltės,
Dėl žmogaus klaidos.
Buvo, buvo
Didis tvanas —
Viską liūdesys užliejo
Sklidinai. . .
Ir nerastų sau ramybės be globėjo
Laukuose užguitas našlaitėlis,
Upėj nuskandintas pavainikis —
Ir nerastų sau ramybės žemė,
Kai nuskandinai
Džiaugsmo vasaras
Pražydusių linų melsvoj gelmėj.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ATGIMIMO PAVASARIS AR SUNYKIMO RUDUO |
|
|
|
Praslinkus dvejiems metams nuo antrojo pasaulinio karo, Paryžiaus kardinolas Emanuelis Suhard parašė pastoralinį laišką, kuriame metė klaikų klausimą: ar šių dienų Bažnyčia ir aplamai visas religinis gyvenimas eina žaliuojančio pavasario, ar mirštančio rudens keliu? Augimas ar žlugimas?
Kardinolo iškeltasis klausimas ir gilus jo svarstymas nuskambėjo ne tik Prancūzijoje, kurios gyvenimo religines-visuomenines problemas jisai gvildeno pirmoje eilėje, bet rado atgarsį ir kituose katalikiškuose kraštuose, nes atsakymas į šį klausimą, kaip taikliai pastebėjo J. C. Murray , S. J., pateiktas ne prancūziškas, bet katalikiškas.2
Laiško pradžioje kard Suhard prisimena praėjusio karo palikimą — griuvėsius ir pelenus, kurie užklojo miestus, dailiuosius pastatus, amžiais statytąsias katedras, ir pastebi, kad šios degėsių ir vėjo žarstomų pelenų krūvos yra akivaizdus simbolis, palydįs praeitin vieną istorijos klodą ir pradedąs naują, deja, nerodantį prisikėlimo ar dvasinio atgimimo ženklų. Tasai naujasis istorijos laikotarpis ir vertė kardinolą klausti: augimas ar žlugimas?
|
|
Skaityti daugiau...
|
(Tęsinys)
Tai tiek patys Gailiai buvo užsakę, tačiau meistras įkalbinėjo, jog reiktų kiek nustebinti svetimą parapiją, tegu mato, kad darbėniškiai nusimano, kas yra geras daiktas — padarys jis ponišką spintą indams sudėti ir trijų augštų suoliuką gėlių vazonams laikyti, ir dar vieną nedidelį apvalų staliuką. Ir viskas kad jau nudažyta, nulakuota, nereikia nė veidrodžio — stovėk ir žiūrėk į save.
O kol vyko tie darbai, ir užsakai pradėjo eiti. Ir štai pasirodo, kad žmogus atsiranda pasaulyje ne tiktai kada gimsta, bet svarbiausia, kai vedasi. Kas galėjo manyti, kad tiek ir tiek darbėniškių pažino karteniškį Vanagą — gal ir nepažino, bet žinojo ir kalbėjo dabar apie jį, ir kalbėjo taip, kad tos kalbos atsimuštų į Gailių trobą. Tiesa, ūkis jo, nėra ko užmesti — taip ir yra, kaip Gailiai patys regėjo nuvykę į apžvalgus. Nė skolų negirdėti. Ir ūkininkauti sugeba, ir teisingas, ir negirtuoklis. Nėra ko bijoti marčiai — nė uošvio, nė anytos — kaip nueis, taip ir valdys pati šeimininkės pusę — dvi seserys nuleisti, tai ir viskas. Tai kurgi bėda, jeigu taip? Va! Tai ir yra, kad pati nieko nevaldys! Vanagas toks smarkus, toks narus — dreba prieš jį samdiniai, kitas ir neištveria, bėga nė metų galo nesulaukęs. Užsidega Vanagas nuo visko, nuo vėjo ir ugnies — ar jam apskrities viršininkas ar piemuo, jeigu tiktai nepataiko žodį — nei liežuvio nei rankos nedaboja. Gaus ir pati pajusti, kas gi daugiau? Svetimas ir teismą atras — buvo jau taip, o pati turės atkentėti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AKADEMINIS LIETUVIŲ JAUNIMAS IŠEIVIJOJE |
|
|
|
* 1 *
Išeivijoje gyvenąs asmuo, be įprastinių visuomeniškų gyvenimo apraiškų, yra veikiamas dar ir specifinių įtakų, kurios pirmoje eilėje priklauso nuo išeivijos priežasties ir pobūdžio. Individas gali pasirinkti išeivio-emigranto gyvenimą, jei jis naujoje šalyje tikisi atrasti savo žemišką laimę ir tame krašte pastoviai įsikurti. Tokiu atveju ryšys su tėvyne tik kilninančio sentimentalaus pobūdžio, nereikalaująs gilesnių įsipareigojimų. Kitokios išeivijos nuotaikos veiks tą asmenį, kuris savo tėvynę apleidžia dėl idėjinių-politinių priežasčių ir tikisi pirma galima proga į ją sugrįžti. Tai dvi ryškiosios išeivių kategorijos. Tačiau gyvenimas sukuria dar ir trečią tendenciją; ji ypač pastebima jaunesnių žmonių tarpe. Tai politiniai pabėgėliai, kurie laikui bėgant, vis giliau įsijungia į naujos šalies gyvenimą ir tuo pačiu praranda politinio bėglio savybes; pamažu jie perima išeivio-emigranto gyvenimišką rolę.
Šio rašinio rėmuose norima pažvelgti į šių dienų lietuvių akademinį jaunimą išeivijoje, gi apžvalgos apimtis ribojasi tais studentais, kurie iš tėvynės iškeliavo kaip politiniai bėgliai, tiksliau tariant, kaip tų bėglių vaikai. Šiandien toj studentijoj vis stipriau pajuntamas minėtos trečiosios tendencijos intensyvumas. Apskritai gi išeivijos specifinė padėtis turi savo savitas apraiškas, įtakas ir jai būdingus niuansus, ypač metodiniu atžvilgiu. Tas specifiškumas ir vertas mūsų visų dėmesio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Gražina Tulauskaite: RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS. Lyrika. Išleido Terra. Chicago, 1957, 62 p.
Naujoji Gražinos Tulauskaitės poezijos knyga "Rugsėjo žvaigždės" bus, manau, sakitytojų mielai priimta. Knyga išlaikiusi autorei būdingą ir augštą menini lygi - O tai yra daug, nes jai moterų poečių eilėje neginčijamai tenka pirmoji vieta. Konkurenčių neturi, ir vargu ar greit jų besulauks.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kotryna Grigaityte: ŠIRDIS PERGAMENTE. Lyrika. Išleido Venta. 1956 m. 74 p.
Tai trečias K. Grigaitytės eilėraščių rinkinys. Pirmoji jos lyrikos knyga pasirodė dar Kaune prieš dvidešimtį metų ("Akys pro vėduoklę"), o antroji ("Paslaptis") 1950 metais Vokietijoje. Kai kurie jos ankstesnės lyrikos dalykai yra susilaukę platesnio populiarumo ir nekartą nuskambėjo koncertų salėse. Šalia lyrikos, K. Grigaityte jau senokai rodosi periodinėje spaudoje ir su savo beletristika, nors jos atskiron kny-gon ligi šiolei ji dar nėra sudėjusi.
Tiek lyrikoje, tiek ir beletristikoje jai būdingas moteriškas švelnumas, jautrumas ir padykėliškas grakštumas. Tai yra širdies kūryba, kuri nesiveržia į kosminius pasaulius, nors šiame rinkinyje yra ir platesnių užsimojimų. Tačiau ji saviausia ir artimiausia savo grynai moteriškame širdies pasaulyje, godose, išdrįsime ir žaismingume. Tad tam tikra prasme jos poezijai kaip motto būtų galima pritaikyti šiuos jos pačios žodžius:
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ATSIŲSTOS PAMINĖTI KNYGOS |
|
|
|
Antanas Škėma: ŽVAKIDĖ. Dviejų veiksmų vaidinimas. "Darbininko" 1955 m. premijuotas dramos veikalai. Išleido "Darbininkas", 1957 m. Brooklyne. 102 p. Viršelis R. Viesulo.
Simas Miglinas: PAVERGTOJI LIETUVA. 150 p. Kaina 4 DM. Įrišta drobėje. Išleido "Tremties" leidykla. Įgyjama šiuo adresu: Simas Miglinas, Unterhausen bei Reutlingen Wilhelmstr. 105, Germany. Knygoje svarstomi pavergtosios Lietuves gyventojų klausimai, pradedant partizanų aukomis, Lietuvos gyventojų trėmimas, darbininkų ir jaunimo išsiuntimo akcijomis; prieauglio sumažėjimas pokario metais. Taip pat peržvelgiamos buitinės sąlygos, pasunkėjusios dėl prievartinio kolchozų steigimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJĄ ŠV. RAŠTO LAIDĄ PASITINKANT |
|
|
|
 1955 m. Romoje kun. dr. J. Končiaus lėšomis buvo išleistas antra laida pirmas tomas arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko versto šv. Rašto, kuris turi plačius komentarus, ilgą bendrąjį jvadą, trumpus įvadui į kiekvieną knygą ir gale Šv. Raiste vartojamų matų, saikų, pinigų ir laiko skaičiavimo palyginimą su Lietuvoje vartotais. LXXVII — 1045 puslapiuose yra sudėtos visos istorinės Senojo Testamento knygos: 5 Mozės, 1 Jozuės, 1 Teisėjų, 1 Rūtos, 4 Karalių, 2 Kronikų, 2 Ezdro, 1 Tobijo, 1 Juditos, 1 Esterės, ir 2 Makabiejų. Spaudos darbą dailiai atliko Fausto Failli spaustuvė Romoje. Išleidimas yra puikus. Knyga yra įrišta kietais drobės viršeliais. Nėra paduota nei kaina, nei kur ją galima įsigyti, o tik tiražas — 1500.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Tokia antrašte praėjusių metų gale yra atspausdinta kun. dr. Juozo Prunskio religinio pobūdžio knyga, Tai neilgų pamokančių straipsnių (110) rinkinys, išdalytų į 6 skyrius. Tie straipsniai, nors rašyti įvairiomis progomis ir jau skelbti periodinėje spaudoje, dabar naujai autoriaus peržiūrėti, susiskamba į darnia, visumą.
Ši knyga yra 19-tas kun. dr. Juozo Prunskio leidinys. Autorius, pajutę savo uždavinį ne tiek gyvu žodžiu, kiek raštu kelti ir ginti religiją, žurnalistinėje dirvoje pluša jau nuo 1931 metų. Gausūs straipsniai periodinėje spaudoje, paskiri brošiūriniai leidiniai ir religinio turinio knygos padarė jį mūsų populiariausiu apologetu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenes vadas: KOVOSE DĖL LIETUVOS. Karlo atsiminimai. II dalis. Išleido Lietuvių Dienos, Los Angeles, Calif., 1957. Tiražas 2,000. Kaina $7.00. 688 pusl.
Pasirodęs Stasio Raštikio atsiminimų II tomas gal dar greičiau buvo išgraibstytas, negu pirmasis. Tai rodo, kad knyga yra verta dėmesio.
Antrame tome Stasys Raštikis toliau pasakoja Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos gyvenimo įvykius ir savo šeimos bei savo asmens išgyvenimus, susijusius su tais įvykiais. Atidengia daug naujų dalykų, visuomenei dar iki šiol nežinomų ar mažai žinomų. Nors autorius tame laikotarpyje beveik nebuvo atsakingose Lietuvos valstybės pareigose, tačiau, būdamas populiarus lietuvių visuomenėje, ką ir jis pats ne kartą pripažįsta, turėjo progos iš arčiau ar iš toliau tuos įvykius stebėti, tiesiog ar netiesiog su jais susidurti ir juos gana tiksliai aprašyti, net atitinkamais dokumentais paryškinti. Pasakojimo stilius ramus, aiškus, tik tose vietose, kur autorius polemizuoja su savo oponentais, pasirodo neramesnis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mykolas Vaitkus: MISTINIAME SODE. Atsiminimai. Išleido prel. P. M. Juras. 1957 m. 207 p. kaina $3.00.
M. Vaitkus pastaraisiais metais yra išleidęs kelias savo eilėraščių knygas, be to, gan dažnai dalyvaudamas periodinėje spaudoje įvairiais straipsniais ir atsiminimais. Tai tikrai pagirtinas darbštumas.
"Mistiniame Sode" priklauso atsiminimų sričiai. Autorius aprašo savo buvimą kunigų seminarijoje Kaune nuo 1903-1906 m.
Knygoje pirmiausia tad ir susipažįstame, ką M. Vaitkus ten patyrė, kaip gyveno, kas buvo jo draugai, kokių sielos išgyvenimų turėjo, ir panašiai. Tai būtų lyg ir pirmas knygos tarpsnis — asmeninis, šalia įvairių kitų žinių, šis etapas atskleidžia ir tai, kaip M. Vaitkus pradėjo žengti į poezijos dirvą, — tiesa, parodo tik pačius daigus, pirmąjį susidomėjimą rašyti, nes plačiau literatūrai jis atsiveria tik vėliau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAIL. VIKTORO VIZGIRDOS PARODA |
|
|
|
 Dail. Viktoras Vizgirda Bostone suruošė savo tapybos darbų parodą, kurioje buvo iškabinta virš 40 paveikslų. Ja rūpinosi to miesto dailininkų organizacija, vadinama Twentieth Century Association. Jos patalpose nuo sausio 13 iki 31 d. Bostono gyventojai turėjo progos matyti šio mūsų dailininko kūrinius.
"Aidai" Viktoro Vizgirdos kūrybai jau yra skyrę vieną numerį (1954 m. nr. 9), kuriame, be reprodukcijų, buvo ir išsamus Henriko Nagio straipsnis, gerai atskleidžiąs dailininko gyvenimą ir kūrybinį veidą. Čia pravartu dar pateikti amerikiečių spaudos atsiliepimus, itin nuoširdžius ir vertus išgirsti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vasario 13 dieną Paryžiuje mirė dail. Georgės Rouault, vienas iš pagrindinių moderniojo meno šulų. Gimęs 1871 m., pradžioje dirbo taikomojo meno šakoje, ilgai jieškojo originalios išraiškos, pagaliau, vyresniame amžiuje ją surado, šis dailininkas labiausiai iškilo religinėmis temomis, vaizduodamas jas dramatiškoje ir giliai mistiškoje dvasioje. Jis ypač yra garsus kenčiančio Kristaus paveikslais, kuriuose suvedama sintezėn ir bizantinių mozaikų, ir viduramžinių vitražų, ir šių laikų žmogaus |
|
Skaityti daugiau...
|
|
BALTARAGIO MALŪNAS SCENOJE |
|
|
|
Spalio mėnesį Čikagos ir Detroito lietuviai turėjo progos susipažinti su Montrealio lietuvių dramos teatro pastatytu K. Borutos "Baltaragio malūnu".
B. Pūkelevičiūtę ir K. Veselką reikia pagirti už drąsą inscenizuoti mūsuose neįprastą ir daug kam negirdėtą skaitytinę dramą, šis Montrealio teatro inscenizavimas nėra įprastinis, čia nebuvo stengtasi įvesti veiksmą ir sukurti prieš akis vykstančio gyvenimo iliuziją. Žiūrovą veikė pats autoriaus žodis. Veikalo dalyviai reiškėsi ne tiek kaip aktoriai, bet daugiau kaip deklamuotojai ir rašyto žodžio interpretatoriai. Tuo režisoriai įvedė į mūsų sceną naują stilių. Jie, tiesa, nėra pirmieji, bandą mūsų tarpe tą naujcvę, bet jie pirmieji plačiau supažindino mūsų visuomenę su šia dramos forma.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Praėjusį rudenį Urugvajaus sostinėje Montevideo mieste įvyko "Economie et Humanisme" sąjūdžio studijų dienos. Dalyvavo Argentinos, Brazilijos, Čilės, Paragvajaus, Peru ir Uragvajaus delegacijos. Ypatingas dėmesys buvo paskirtas Lotynų Amerikos klausimams.
Manau, ne pro šalį būtų ir mums susipažinti su šiuo sąjūdžiu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TAUTOSAKININKUI JUOZUI BŪGAI MIRUS |
|
|
|
Man teko turėti nemaža reikalų su šiuo mūsų tautosakos rinkimo entuziastu, atlikusiu didelį ir vertingą darbą. Pirmiausia su juo susidūriau, kaip Lietuvių Tautosakos Archyvo vedėjas, kai jis pradėjo siųsti Archyvui gana stambius tautosakos rinkinius. Tai buvo bene 1937-38 m. Kartais atvykdamas į Kauną, jis užeidavo į Archyvą ir tekdavo gana plačiai tais reikalais išsikalbėti. Kaip ir visiems kitiems tautosakos rinkėjams, stengdavausi ir jam kalte įkalti, kad renkant tautosaką negalima pakeisti ar "pagražinti", nes tokia medžiaga nustoja vertės, be to, reikia duoti kuo tikslesnė metrika apie tautosakos teikėjus. Visokios rinkėjo aiškinamosios pastabos yra labai vertingos ir jų nereikia šykštėti. Atrodo, kad jis šiuos pagrindinius tautosakos rinkimo dėsnius suprato, ir jo rinkinių kokybė vis gerėjo. Kai baigęs gimnaziją Juozukas 1940 m. rudenį atsidūrė Vilniuje, sumaniau įtraukti jį į rimtesnes tautosakos studijas ir priėmiau tarnautoju į Lietuvių Tautosakos Archyvą. Tautosaka nėra tik dainavimas ar pa;akų sekimas, bet jos studijos reikalauja labai disciplinuoto ir stropaus darbo. Nors Juozukui labai įdomu buvo bendrauti su žmonėmis, ištraukti iš jų atsiminimus ir visokias senienas, tačiau laboratorinis darbas jam atrodė per daug nuobodus. Užsidegimas tautosakai ėmė aušti ir jis, svyravęs tarp tautosakos ir archeologijos, pagaliau apsisprendė už pastarąją ir perėjo dirbti į prof. J. Puzino vadovaujamą archeologijos skyrių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
SKAITYTOJAI RAŠO
Igno Malėno straipsnis, tilpęs Aiduose, įdomus ne tik mokytojams, bet ir tėvams, turintiems šeimoje mažamečių.
Mano praktikos rezultatai sutaria su kai kuriais autoriaus teigimais, pvz., skaitymo mokymo pradžioje "priebalsis turi būti dviraidžio skiemens pradžioje", "skaitymo esmę vaikas turi sučiupti pats" ir kt. Tačiau labai suabejoju per stipriu skiemens iškėlimu prieš raidę-garsą. Sutinku, kad mokymo procese gal ir akcentuotinas skiemuo, tačiau kad ir kaip manevruosime, prie skiemens neprieisime, nepažinę raidės. Iš viso, klaida būtų metodą padaryti pagrindiniu raktu į pasisekimą. Metodas yra tik įrankis. Rankos, laikančios įrankį, yra daug reikšmingesnis veiksnys. Todėl kai kurios autoriaus išvados, smerkiančios raidės - garso mokymo metodą, ar tik nebus pertemptos ir sudramatizuotos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VINCO KRĖVĖS DRAMA PABALTIJO UNIVERSITETE |
|
|
|
Su įdomumu teko perskaityti "Aidų" 10-jame nr. (1957 m.) pabaigą St. Pilkos straipsnio "Vinco Krėvės kūryba lietuviškose scenose". Jame kaip tik autorius išskaičiuoja Krėvės veikalus, statytus, tikriau recituotus, po karo išeivijos gyvenime. Aišku, tai labai verta statistika. Tačiau, kai kurie skaitytojai bus pastebėję, kad tame skaičiuje visiškai neminima dar 1948 m. Pabaltijo Universiteto studentų lituanistų atlikto žodiniai — koncertinio V. Krėvės "Šarūno" pastatymo. Tam reikalui tekstai buvo paruošti ir pačią dramą režisavo dabar besiruošiąs doktoratui Kostas Ostrauskas. Palyginus su kitais to meto išeivijoje atliktais Krėvės kūrybos skaitymais, Pabaltijo Universitete atliktas, atrodo, bus bene pats plačiausias. Juk truko beveik tris valandas!
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Vasario 16-tos proga valstybės sekretorius J. F. Dulles paskelbė pareiškimą, liečiantį mus ir kitas Pabaltijo valstybes:
"šie metai žymi Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės paskelbimo 40 metų sukaktį. Ners 1920 Sovietų Sąjunga pripažino jų nepriklausomybę, atsisakydama visiems laikams nuo suverenumo teisių Pabaltijo valstybėse, 1940 Sovietų vyriausybė smurtu įjungė Lietuvą, Latviją ir Estiją į Sovietų Sąjungą. Šis aktas Jungtinių Valstybių vyriausybės tuojau buvo pasmerktas.
Jungtinės Valstybės tebėra įsitikinusios, kad santykiai tarp tautų turi būti tvarkomi lygybės principu ir vadovaujami teisingumo bei teisės. Jos tiki, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijcs tautos turi pilną teisę pasirinkti pačios sau politinę, ūkinę ir kultūrinę sistemą. Ryžtingumas, išradingumas ir laisvės meilė charakterizuoja šias Pabaltijo valstybes. Tos savybės įgalino jų tautiečius čionai duoti vertingą indėlį Jungtinių Valstybių pažangai. Jungtinių Valstybių vyriausybė yra tikra, kad tos pačios savybės Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas perves per dabartines tragiškas dienas ir įgalins jas atgauti teises, kurios joms buvo neteisingai atimtos."
|
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuviai pranciškonai, prieš dvejus metus atidarę Kennebunkporte, Maine, savo gimnaziją (High School), kviečia į ją stoti pradžios mokyklą baigusius jaunuolius. Dabar veikia dvi klasės. Nuo rudens atidaroma ir trečioji. Vietos bendrabutyje yra 100-tui mokinių.
Šį rudenį mokykla perkeliama į naujas moderniškas patalpas, kuriose yra klasės, bendrabutis, žaidimų salė, laboratorija, biblioteka ir t.t.
Mokyklai ir bendrabučiui vadovauja patys lietuviai pranciškonai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
"Aidu" administracija nuoširdžiai dėkoja Lietuvių Studentų Sąjungos Montrealio skyriaus nariams už talką žurnalui. To miesto lietuviai studentai, vadovaujant R. Siniūtei, "Aidams" surado 51 naują skaitytoją. Pasidalinus miestą sritimis, žurnalas platintas lankant namus. Dėkodama už tokį pasiaukojimą, administracija tikisi, kad Montrealio studentų pavyzdys paskatins ir kitų miestų mūsų jaunimą jsijungti į "Aidų" platinimo žygį savo apylinkėje.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Menine priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
