|
|
1959 m. 3 kovas
KARTOS PROBLEMA SANTYKIŲ SU KRAŠTU PERSPEKTYVOJE |
|
|
|
Parašė VINCAS TRUMPA
|
Šio pasikalbėjimo tema siūlyčiau kartos problemą, kaip ji reiškiasi mūsų emigrantiniame gyvenime ir kaip ji pamažu bręsta kultūriniame okupuotos Lietuvos gyvenime, ypač koncentruojant savo dėmesį j reliatyviai naują ir nuolat aktualėjantį kultūrinių santykių tarp emigrantinės visuomenės ir krašto klausimą. Kartos sąvoka nėra visiškai nauja mūsų emigrantinėje problematikoje. Ji buvo bandyta pastatyti į centrinę vietą mūsų literatūrinėje kritikoje ir sukėlė gana gyvą atgarsį. Dažnai kartų santykiai paliečiami, taip pat kalbant apie lietuvybės išlaikymą, kuriam yra sukurta gražus tinklas šeštadieninių mokyklų, organizuojami gyvosios lietuvybės mėnesiai, net, berods, įkurta speciali "ministerija" tam reikalui, tik, deja, apie jos veiklą nedaug kas girdima. Savo šiuose svarstymuose mes bandysime nurodyti visą eilę faktų, kurie kalba už tai, kad kartos sąvoka aktualėja ir okupuotoje Lietuvoje. Tai sudaro naują ryšių tarp emigrantinės visuomenės ir krašto aspektą.
Tie ryšiai taip pat nėra visiškai naujas klausimas. Žinia, kad savo laiku vyko net tam tikros varžytynės dėl tų ryšių tarp įvairių mūsų institucijų ir organizacijų. Tačiau ligi šiol tai buvo daugiau vienos krypties akcija, iš emigrantinės visuomenės pusės stengiantis pramušti labai jau sandarią geležinę uždangą ir panaudoti tuo būdu gautą medžiagą kovai dėl laisvinimo sustiprinti, ypač propagandos srityje. Dabar, atrodo, tų ryšių reikalas įgauna kitos prasmės, ne tik okupaciniams organams gerokai pakėlus uždangą, bet ir patiems krašto žmonėms, ypač kultūros darbininkams, rodant nemažo susidomėjimo emigrantinės visuomenės kultūriniais laimėjimais. Užtat problema šiandien prieš mus yra ne tiek, kaip pramušti geležinę uždangą, kiek kaip atsakyti į gana koncentruotą akciją iš anos pusės ryšiams suaktyvinti. Be abejo, tai opus ir net pavojingas klausimas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
KVARTETAS
1. TERRA COTTA
Smuikas
Nuaudė naktį — sidabrinį tinklą — Dievo pirštai,
Pilni kaip poterių plevenančių žvaigždžių,
Ir aš pro potvynį — sidabro tinklą tirštą —
Kaip meilės sapną tu šauki, širdie, girdžiu.
Naktis nueis, ilgai laukta, ilgai jieškota, —
Dainuoja deganti pavasario diena: —
Ir tavo sapnas subyrės kaip terra-cotta —
Visų iliuzijų iliuzija viena...
|
Skaityti daugiau...
|
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI |
|
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
Pabaiga
h. Spauda, bendradarbiai ir redaktoriai. — Kadangi 60-ties pareiškimas visų pirma kreipėsi spaudos, kaip "visų" lygio veidrodžio, klausimu, tai ir buvo jis priimtas "kabinimusi prie redakcijų". Tik V. Rastenis teisingiau pastebėjo, kad "sukilėlių koalicija nei siūlo, nei siūlosi". Siūlyti tai siūlė, primindami spaudai tris principus. Bet siūlytis tai tikrai nesisiūlė. Šitai vėl sukėlė įvairiopo nesusipratimo. Jei pačių nesiryžtama "perimti valdžią", tai kam imamasi kalbėti spaudos klausimu? Nėra pareigos būti laikraštininku, kad įgytum teisės spaudos lygiu rūpintis. Visi savo laikraščius skaitome, ir visi galime dėl jų pasisakyti. Ir bet kuri kita grupė skaitytojų galėjo pasisakyti, kaip pasisakė 60. Dėl to, kas visus liečia, visi turi teisės kalbėti.
Anekdotiškai 60-ties pareiškimas buvo taip niekinamas: 60 parašėte vieną straipsnį (ir tai dar nevalyvą ir nebrandų), bet jei būtumėte kiekvienas parašę po straipsnį, tai redaktoriai būtų galėję iš džiaugsmo bent tris dienas barzdų nesiskųsti. Nesu anekdotininkas, kad galėčiau adekdotu į anekdotą atsakyti: jei ne patys 60 pasirašiusiųjų, tai nemažiau gausūs jų puolikai suteikė redaktoriams "trijų dienų barzdos neskutimo" atostogas, betriuškindami 60-ties pareiškimą.
60-ties pasirašiusiųjų kolektyvas yra iš įvairių žmonių. Nemaža iš jų yra tokių sričių žmonės, kuriems laikraštinis bendradarbiavimas nėra savas. Jie dirba savo srity, ir ko kito iš jų reikalauti būtų nesusipratimas. Gi tie, kurie yra susiję su plunksna, yra rašę anksčiau, kaip rašo ir dabar, žinoma, ten, kur jie laukiami.
|
Skaityti daugiau...
|
SAULĖ IR ŽALIUOJANTIS MEDIS RELIGINIO MENO ŠVIESOJE |
|
|
|
Parašė Ž. MIKŠYS
|
Pav. 1. 15 šimtm. relikvijorius Casti-glione Fiorentino. šv. Pranciškaus bažnyčia
J. Basanavičius, pirmasis lietuvių spaudoje pradėjęs nagrinėti liaudies meną1), 1912 metais parašė įžangą Lietuvių Dailės Draugijos Vilniuje išleistam A. Jaroševičiaus koplytėlių ir kryžių piešinių rinkiniui. Ši įžanga vadinosi "Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje", ir joje J. Basanavičius stengėsi parodyti, kiek šituose liaudies paminkluose mažai krikščioniškų elementų, o daug senovės lietuvių nekrokulto žymių. Šitiems paminklams forminių bei ornamentinių panašumų J. Basanavičius j ieškojo senovės tautų archeologiniuose radiniuose ir, kiek tai liečia ornamentiką, jų gausiai atrado pas graikus, romėnus, dakus, getus, trakus, trojiečius, kapadokus, prygus, karus, lydus, syriečius, ašurus ir egiptiečius.
Nors J. Basanavičius žinojo, kad išlikusios koplytėlės ir kryžiai yra iš labai vėlyvo laikotarpio ir seniausias vadinamasis stoginis kryžius Telšių parapijos kapuose (M. Brensztejn, Krzyze i kapliczki žmudzkie. Tab. II-3) yra iš 1760 metų2), tačiau tai jam nekliudė padaryti didžiausią šuolį į prieškrikščioniškus laikus tiek Prūsijoj ir Lietuvoj, tiek Europoj ir Mažojoj Azijoj, visiškai neatsižvelgiant nei į tūkstantines krikščioniškas tradicijas šiaurės vidurio Europoje, nei į galimus šitų išlikusių liaudies paminklų ryšius su jiems artimesnių šimtmečių statyba ir ornamentika. Savo straipsnyje J. Basanavičius nepasitenkino vien archeologiniais palyginimais, keliose vietose jis kėlė ir žlugdančią krikščionybės įtaką lietuvių kultūrai3).
Į tokį priėjimą prie religinių liaudies paminklų 1913 metais dėmesį atkreipė jau J. Totoraitis, recenzuodamas A. Jaroševičiaus "Lietuvių kryžius", ir stebėjosi, kad, aiškinant religinio meno paminklus, ne tik visiškai ignoruojamas religinis menas, bet dar užsipuolama krikščionybė4). Tačiau mūsų tarpe, nors jau praėjo 45 metai, niekas nesiėmė patyrinėti koplytėlių ir kryžių ryšio su religiniu menu. J. Basanavičiaus mintys buvo kartojamos savųjų ir svetimųjų5) ir archeologinė šitų paminklų interpretacija išsilaikė iki šių dienų.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
Labai niūri pavasario diena. Nėra nei vėjo, nei saulės, nei lietaus, tik kažkoks ilgesys ir rūkas. Žiūrėdamas iš trečio namo augšto į tylinčius parko medžius, belapius ir pilkus, lyg jų šakų tarpai būtų pripildyti švelnios miglos, norėjau surasti graudulio priežastį. Pro medžius matyti žalsvas bažnyčios bokštas, pilki namai ir telefono vielos. Širdin plūsta atsiminimai, nuosekliai vyniojasi kaip šilko rietimas ir sklaidosi lengvai kaip šventraščio lapai, sukeldami daug rūpesčio, ir paguodos, ir kažkokio atsakomybės jausmo. Tačiau neramumo priežasties negaliu rasti, nes jis, kaip ir daugelis gyvenime dalykų, gali ateiti be priežasties. Lyg kapuose sakomo pamokslo metu mąstai apie gyvenimo trapumą ir menkystę ir nori kaip galima jo daugiau.
Tokioje kvailoje dvasios būsenoje negali būti vienas. Aš nutariau aplankyti savo draugo, chemijos studento Faustino, tėvą, kuris jau ilgokai sirgo. Draugo jau nebemačiau geras laiko tarpas jokioj šventėj, minėjime ar nugėri-me. Ir ši pavasario diena, pilna melsvai pilko rūbo, puikiausiai tiko tam tikslui.
Tačiau vykti tingėjau ir tą ūkanotą popietę, vis pažvelgdamas į žalią bažnyčios stogą, mąsčiau, kad greit susprogusios medžio šakelės susilies su jo žalumu, ant stogo saulėje suksis girti karveliai, rytais skambins nežinomas melodijas varpas, bus visa tas pat ir kita. Bemąstydamas beveik suradau graudumo priežastį. Dirbau, mokiausi, būtinai norėjau baigti technologiją. Kai baigiau, dirbau atomo srityje, tačiau vistiek kažko trūko. Aš kažko nebuvau pasiekęs, nebuvau radęs to, ko jieško-jau. Ir dar blogiau: pasiekęs praradau tikslą, nebežinojau ko siekti, ir to siekimo trūkumas užpuldavo kartais labai sloginamai.
|
Skaityti daugiau...
|
ODŲ IR KAILIU GAMYBA SENOVĖS LIETUVOJE IKI XVI - TO AMŽIAUS PABAIGOS |
|
|
|
Parašė JONAS MATUSAS
|
Kad rašinys būtų lengvai paskaitomas, iš pradžių apžvelgsime odų ir kailių gamybos organizaciją ir pačius gaminius, paskui tai įsta-tysime į istoriškai-kultūrinius rėmus, atseit, duosime to meto Vakarų Europos ir Lietuvos gamybos bendrą vaizdą, pagaliau, priedo pavidalu, išvardysime panaudotus šaltinius ir mokslinę literatūrą. Pačiame dėstyme ištraukas iš veikalų svetimomis kalbomis duosime lietuviškai, o citatų originalus nukelsime į priedą.
I
KAILININKAI, ODININKAI IR JŲ GAMINIAI
1. Kailiniukai
Kailiai ir kailininko amatas yra artimai susiję su medžiokle. O ši Lietuvoje yra garsi nuo senų senovės. Istoriniai šaltiniai ją pradeda minėti nuo 11-to amžiaus. Kadangi medžioklė, kaip tokia, būdama speciali tema, neįeina į šį rašinį, čia tik išvardysime žvėrių kailius. Lietuvoje iki 16-to amž. pabaigos šaltinių paliudyti kailiai: lokių, briedžių, vilkų, elnių, šernų, lūšių, vebrų, stirnų, sabalų, lapių, širmuo-nėlių, kiaunių, šeškų, žebenkščių, kiškių, voverių, ožkų, avių, ėriukų ir rosomakų1. Vidurinių Vidurinių amžių papročiu, istorijos šaltiniai daugiausia kalba apie gatavus kailinius drabužius, vadinasi, kai viena ar kita proga valdovas kurį savo augštą svečią apdovanoja (pvz., Vytautas Didysis — keliaujantį diplomatą Gilbertą Lanoy). Apie pačius gi tų kailių dirbėjus bei paruošėjus — labai maža.
|
Skaityti daugiau...
|
OKUPUOTOSIOS LIETUVOS LITERATŪRA* |
|
|
|
Parašė Jonas Aistis
|
Rusams lengviau buvo priimti revoliuciją dėl to, kad ją darė rusai, kad tai buvo ir tautinis dalykas, o mažoms tautoms ji neša ir nutautimo, didelės tautos įtakos baimę. (Petras Cvirka RAŠTAI, XII, 175-176)
Pirmosios okupacijos ir karo metų tarybine lietuvių literatūra ribojosi išimtinai propagandiniais dalykais, dėl to jos apimtis ir reikšmė yra daugiau negu menka ir vargu ar įmanoma būtų ji literatūros mastu vertinti. Reikia padaryti išimtis vienai Salomėjai Nėriai, kuri dėl susidėjusių sąlygų ir grynai asmeniškų priežasčių pradėjo rašyti lietuviška patriotine tema ir sukūrė tikrai puikių eilių. Visi kiti okupacijos šaukliai, neišskiriant net ir Petro Cvirkos, literatūros vengte vengė. Iš vadinamųjų tre-čiafrontininkų būrio niekas iki šiol reikšmingesnio veikalo nepaskelbė. Priežastys sunku net numatyti.
Pirmaisiais pokario metais buvo dėtos gana didelės pastangos išjudinti lietuviškąjį raštą. Į tą darbą buvo pritraukta nemaža neutralių rašto žmonių, nesigailint jiems net atsakingųjų grožinės literatūros redaktorių postų. Bet tais laikais buvo labai gyvas lietuvių atsparos partizaninis karas. Padėtis buvo aštri, įtempta ir netikra. Okupantai, norėdami palaužti rezistenciją, pradėjo žemės ūkio kolektyvizaciją, ir tada partizaninė kova dar labiau užvirė. Prasidėjo dažni masiniai nekaltų žmonių išvežimai, kurie palietė ir rašytojus. Tai tokiame įvykių fone turėjo vystytis sovietinė lietuvių literatūra.
Literatūros raida nebuvo palanki dar ir dėl to, kad keli tikri rašytojai ir ištikimi bolševikinės tvarkos ramsčiai pačiais pirmaisiais antrosios rusų okupacijos metais pasitraukė iš gyvųjų tarpo: Salomėja Neris (1945), L. Gira (1946) Petras Cvirka (1947)... |
Skaityti daugiau...
|
MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė Zenonas Ivinskis
|
Štai turime stambų veikalą apie Marijos garbinimą Lietuvoje. Knygos gale pridėtoje bibliografijoje apie Mariją lietuvių kalba autorius mini 170 pozicijų. Tame sąraše nė iš tolo nerasime panašaus veikalo. Iki šiol teturėjome religinio ir pusiau istorinio turinio knygučių apie Marijos šventes, atskiras jos šventoves, gegužines pamaldas ir kt. Kun. dr. J. Vaišnoros knyga yra pirmoji, kurioje Marijos garbinimas Lietuvoje yra nagrinėjamas įvairiais atžvilgiais, paliečiant eilę iki šiol netirtų klausimų daug vietos užimtų išdėstyti knygos turiniui, čia turime tenkintis trumpute apžvalga ir keliomis pastabomis.
Po įvadinio istorinio žvilgsnio apie Marijos garbinimą Lietuvoje plačiai išdėstytas jos garbinimas liturginiu būdu (jos šventės, mažosios Marijos valandos, Marijos mėn. Dar daugiau vietos skirta bendruomeniniam Marijos garbinimui (brolijos, Marijos vardo vienuolijos, procesijos ir maldingos kelionės, Lietuvos pasiaukojimas Marijai). Autorius toliau nagrinėja liaudies pamaldumą į Mariją, pradėdamas nuo jai skirtų maldų ir giesmių, ir baigdamas apie Mariją liaudies mene. Visa tai užima pusę knygos (9-213). Antrojoje dalyje per 190 psl. (217-407) yra aprašytos Marijos garbei pašvęstos vietos, išaiškinant jos vardo bažnyčių kilmę, duodant stebuklingų Marijos paveikslų istoriją ir atskiromis vyskupijomis aprašant Marijos šventoves Lietuvoje. Paskirstydamas diecezijomis, Kauno metropolijoje autorius davė 34 Marijos šventovių aprašymus. Pirmoje vietoje yra aprašytos Vilniaus arkivyskupijos 18 šventovių, priklausančių į Lietuvos plotą 1920 m. sienose (pvz., įtraukta Barūnai, Brėslauja, Vyšniavas). Suimdamas tiek daug Marijos garbinimo klausimų, šis veikalas savo enciklopediniu pobūdžiu didele dalimi gali būti laikomas Lietuvos plotui Marija-nine enciklopedija, kokia, pvz., yra leidžiama vokiškos kultūros kraštams.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė B. M.
|
Studia Lituanica I. MAŽOJI LIETUVA, New Yorkas, N.Y., 1958 m. Paruošta Lietuvos Vakarų Komisijos pastangomis ir parama. Leidžia Lietuvos Tyrimo Institutas — Lithuanian Research Institute, Inc., — 70 Fifth venue, New York, 11, N. Y. Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė Bostone. Tiražas 1,500 egz., 327 psl. Kaina 5. dol.
Tai penkių mokslinių studijų apie Mažąją Lietuvą rinkinys. M. Gimbutienė pateikia Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalgą; J. Lingis nagrinėja arklą baltų srityse; J. Gimbutas aprašo lietuvių sodžiaus architektūrą Mažojoje Lietuvoje; J. Balys vaizduoja Mažosios Lietuvos tautosakos ir J. Žilevičius — Mažosios Lietuvos muzikos bruožus.
209 priedai (paveikslai, brėžiniai, žemėlapiai, gaidos, dainų tekstai) paryškina ir dokumentuoja kruopščiai ir sąžiningai paruoštas studijas. Be lietuviško jų teksto, randame santraukas anglų ir vokiečių kalbomis. Gausi bibliografija atskleidžia ne tik panaudotų mokslinių šaltinių apstumą, bet ir parodo atskirais smulkesniais klausimais besidominčiam skaitytojui, kur rasti daugiau medžiagos. Tiek lietuvių, tiek svetimų kalbų stilius sklandus. Techniškai sudėtingame veikale maža korektūros klaidų ir kitokių trūkumų.
Mažosios Lietuvos ir apskritai Rytprūsių problemas čia nagrinėja atitinkamų sričių žinovai: archeologe, etnografas, architektas, folklorininkas ir muzikologas. Jie kompetentingai ir dokumentuotai atskleidžia įvairius Mažosios Lietuvos lietuviškumo aspektus, jos lietuviškos kultūros originalumą, laipsnį ir ribas.
|
Skaityti daugiau...
|
S. KAIRIO "LIETUVA BUDO" ISTORINĖJE PERSPEKTYVOJE |
|
|
|
Parašė J. Jakštas
|
(Pabaiga)
Plačiai, visašališkai gvildomas pats socializmo partijos įsikūrimas ir jos programa, kuri priedu ištisai duodama. Kas ne kas, o mūsų socialistų programa yra kartojimas to meto Europos socializmo minčių bei premisų. Markso ir kitų teoretikų išdirbtoji naujo pasaulio, iškilsiančio iš dabartinės visuomeninės santvarkos griuvėsių vizija šmėkščiojo ir mūsų socializmo programos autoriams. Tai ypač matyti pirmuose trijuose dekliaratyviniuose skyriuose, kur kalbama apie ūkinę evoliuciją, vedančią į visuotinę proletarinę revoliuciją. Nebūtinai šis įvadinis programos turinys reiškė jų autorių "susiorientavimą į Vakarus", kaip S. Kairys (275 p.) teigia. Mat, bendros marksistinio socializmo, nepaisant jo srovinio susiskii'stymo, idėjos buvo prigijusios ir jos buvo savos ne tik Vakarų, bet ir Rusijos socialistams. Atrodo, mūsų autorius bus tendencingas pagal dabartines sąlygas, kai jis neigte neigia by kokią rusiškojo socializmo įtaką lietuviams. Juos, ėjusius mokslus rusiškose mokyklose ir gyvenusius rusų tarpe, pats visuotinis europinis socializmas ne be rusiškos tarpininkys-tės bus veikęs. Juo labiau, kad Vilnius rusiškojo socializmo sąjūdy bus buvęs ne paskutinėj vietoj. Štai čia išėjo iš spaudos (vietinio žydų socialistų ratelio pastangomis) garsaus rusų socialisto Martovo (Cederbaum) raštas "Ob agitacii", visuotinai pripažintas socialistinės propagandos vadovu. Pagaliau, butų nenuoseklu teigti vakarietiškojo socializmo įtaką lietuviams ir ignoruoti rytietiškąją. Juk visas liaudiškasis rusų sąjūdis 19 a. plėtojosi artimame kontakte su Vakarais, kaip gražiai įrodinėja italų mokslininkas Fr. Ventu-ri, autorius puikaus veikalo: II populismo russo (Milanas, 1952).
|
Skaityti daugiau...
|
KARALIAUS VAINIKAS. Legendos ir padavimai. Rinkinį sudarė Juozas Sodaitis. Iliustravo Ada Korsakaitė. Išleido Gabija. 1958 m. 111 p. Kaina 2 dol.
Albinas Baranauskas: KALVOS IR LANKOS. Tolimo Suvalkijos kampelio žmonės ir gamta. Išleido knygynas "Spauda", spaudė Im-maculata Press Putname, 156 p., 1959 m.
Kipras Bielinis: DIENOJANT, spaudos draudimo laikų atsiminimai.
Šio leidinio prieduose skaitytojas ras įdomių žinių, kaip prieš 100 metų kai kurie Kauno gubernijos dvarininkai patys naikino savo dvaruose baudžiavą, pereidami į samdomą darbą; kaip nustatinėjo jiems atlyginimą ir kt. Iš kito priedo — "Maskolių darbai Kražiuose" — patirsite, kaip kražie-čiai grūmėsi su kazokais ir kaip jie buvo teisiami Vilniaus mieste. Knygoje yra daug ir kitų dokumentų.
Knygą išleido Amerikos Lietuvių Socialdemokratų Sąjungos (LSS) Literatūros Fondas. Leidinys (464 psl.) įrištas į kietus viršelius. Jo kaina $6.00.
Kur nėra knygynų ir knygų platintojų, leidinį galima užsisakyti paštu šiuo adresu: K. Bielinis
70 Fifth Ave., 9th Floor New York 11, N. Y.
|
• Akademinis Skautų Sąjūdis, mėgindamas prisidėti prie lietuvių literatūros puoselėjimo, 1958 metų rugsėjo mėnesį paskelbė Jaunimo Literatūros Konkursą. Svarbiausia, konkursas stengiasi paskatinti jaunuosius mūsų tautos literatus, ribodamas amžių iki 30 metų. Be to, dalyviais gali būti visi lietuviai, nežiūrint ideologinių pažiūrų (išskyrus komunistines).
Skiriamos dvi premijos: $150 už geriausią grožinės prozos kūrinį ir $150 už geriausią poezijos kūrinį. Pagrindiniu reikalavimu yra augš-tas meninis lygis. Temų pasirinkimas yra laisvas.
Konkurso terminas yra 1959 m. balandžio mėn. 30 d. Jury komisiją sudaro: M. Katiliškis, A. Landsbergis, H. Radauskas ir R. Šilbajoris. Raštus siųsti ar konkurso taisyklių reikalais rašyti: R. Šilbajoris, 108 East College Street, Oberlin, Ohio.
|
IŠ LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLŲ AKADEMIJOS DARBŲ |
|
|
|
Parašė Kun. R. Krasauskas
|
Lietuvių Katalikų Akademija, atkurta tremtyje 1955 metais, nepaisydama nepalankių sąlygų, intensyvina savo veiklą. Organizacinis tvarkymas užtruko metus laiko. 1956 kovo mėn. išrinkta centro valdyba (pirm vysk. V. Padolskis, vicepirm. dr. Z. Ivinskis ir kun. dr. J. Vaišnora, sekr. kun. dr. A. Liuima ir ižd. prel. L. Tulaba) ėmėsi sušaukti IV-ąjį LM Akademijos narių mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimą. Tris pirmuosius suvažiavimus akademija buvo sušaukusi Lietuvoje 1933, 1936 ir 1939 metais.
šis valdybos užsimojimas, pareikalavęs daug pastangų ir darbo, buvo įvykdytas. 1957 spalio mėn. 2-4 dienomis Romon suvažiavo gražus skaičius LKM Akademijos narių. Programoje — 8 paskaitos iš įvairių mokslo šakų. Šiuo suvažiavimu akademija įrodė sugebanti pateisinti savo egzistenciją ir tremtyje.
1958 metais valdyba padarė kelis posėdžius, kuriuose buvo svarstyti akademijos reikalai. Nutarta išleisti "Suvažiavimo Darbų" IV-tąjį tomą. Jį suredaguoti pavesta kun. A. Liuimai.
Akademijos pirm. vysk. V. Padolskis vasarą (gegužės - rugsėjo mėn.) būdamas J. A. Valstybėse ir lankydamas lietuvių kolonijas, panaudojo progas supažindinti ten sutiktus liet. kat. mokslininkus ir mokslo mėgėjus su akademijos problemomis ir darbo planais.
|
Skaityti daugiau...
|
NEĮTIKĖTINI DALYKAI APIE VASARĮ, ŠARŪNĄ IR RŪTĄ |
|
|
|
Parašė Jonas Matusas
|
Kas nėra skaitęs "Altorių šešėly" su jo vyriausiu veikėju Vasariu. Ir aklam aišku, tai išgalvotas vardas. Turbūt, tuo labiausiai buvo ir yra įsitikinęs pats romano autorius, kadangi jis pats tą vardą išgalvojo.
Bet... Iš tikrųjų, neįtikėtinas, nuostabus, beveik jau su burtais sumišęs dalykas... Pasirodo, 1596 m. Plikiškių sodžiuje (kuris priklausė Pelysiu dvaro, prie Pelyšės upelio) Ukmergės apsk-yje gyveno Petrelis Pavasaris. Dvaro inventoriaus slaviška kalba turi žodis į žodį: "Petrelj Pavaseris... Pelišy... nad rekoju Pe-lyšeju" (Akty Izdavaemye Vilensko-ju Archeografičesk. Komisieju, tomas 32, p. 186). žinoma, nuo Pavasario iki Vasario mažiau negu gaidžio žingsnis.
Nemažiau, jei ne daugiau, mes žinome apie Krėves Šarūną. To paties vardo veikale jis figūruoja, kaip praeities veikėjas, na, kunigaikštis. Kadangi visas veikalas apmestas realinėje praeities aplinkumoje ir knibždėte knibžda tautosakiniais elementais, tad Šarūnas savaime (ir, atrodo, Krėvės mintimi) įsiteigia, kaip istoriškai-tautosakinė asmenybė. Jis sulaukė visiškai priešingo, nei Vasaris, likimo. Kai kurie lietuvių tautosakos specialistai pareiškė, girdi, lietuvių tautosakoje Šarūno iš viso nėra. Po tokio sprendimo susidaro įspūdis, kad Šarūnas neturi jokio realaus pagrindo po kojų, vadinasi yra rašytojo vaizduotės gryniausias padaras.
|
Skaityti daugiau...
|
• PLB Valdyba, JAV LB Centro Vald. ir Kanados LB Krašto Valdyba, susirinkusios 1959 m. sausio 24 d. bendro posėdžio Toronte, Kanadoje, ir apsvarsčiusios aktualiuosius Lietuvių Bendruomenės klausimus ir reikalus sutarė:
1. Pabrėžti Lietuvių Bendruomenės uždavinių ir siekimų prasmę ir reikšmę. Tai kova dėl Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės ir tautinės dvasios bei gyvybės išlaikymas.
2. Šiems tikslams siekti reikia visų lietuvių jėgų, pastangų bei pasiaukojimo. Lietuvių Bendruomenė, tvarkydamosi demokratiniais principais, jungia lietuvius tautinio solidarumo pagrindu ir kviečia visus joje aktyviai reikštis.
3. Nesikišdama į lietuvių politinių srovių tarpusavius santykius, Lietuvių Bendruomenė tačiau apgailestauja laisvinimo pastangų susiskaldymą, žalingai taip pat atsiliepiantį Bendruomenės gyvenimui bei darbui, pasisako už reikalą turėti vieną Lietuvių Tautos vardu kalbančią politinę vadovybę ir sveikintų politinių veiksnių konsolidavimąsi šia linkme.
4. Posėdyje buvo aptarti Kultūros Tarybos sudarymo pagrindai. Spaudos dienos įvedimas, Tėvynės bibliotekos kūrimas, lietuviškai nekalbančių liet. organizavimosi galimybės, PLB Valdybos leidinio bei biuletenio ir kiti reikalai.
Pabrėždamas finansų reikšmę gyvybiniams LB reikalams atlikti, posėdis skatina visus LB dalinius ir organus kreipti reikiamą dėmesį į tautinio solidarumo įnašų telkimą iš kaip galima didesnio lietuvių skaičiaus ir kitus pajamų šaltinius.
• "Aidų" mokslo premijos komisiją sudaro: dr. L. Andriekus, dr. P. Skardžius, V. Trumpa, dr. VI. Viliamas ir dr. R. Zalubas. Komisijai pristatyti 8 veikalai, iš kurių trys — rankraščiai. Premija bus paskirta gegužės ar birželo mėnesį. Praeityje "Aidų" mokslo premijas yra laimėję šie asmenys: dr. A. Maceina, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Girnius, dr. J. Grinius ir dr. A. Šapoka. Premijos dydis yra 500 dolerių. "Aidų" premijos skiriamos pamečiui: vienais metais — už mokslo veikalus, o kitais — grožinės literatūros. |
Skaityti daugiau...
|
Rėmėjai, leidėjai bei skelbimas |
|
|
|
AIDŲ GARBĖS PRENUMERATORIAI
Dr. St. Petrauskas, kun. J. Pragulbickas, Pr. Kudulis — Elizabeth, N.J.; Bronė Diemonienė, Brooklyn, N. Y.; kun. Pr. Geisčiūnas, Fromberg. Mont.; kun. Jonas Svagždys, Brockton, Mass.; Pranas Averka, So. Boston, Mass.; Balys Vitkus, Chicago, III.; Sigutė Zubrickaitė, Toronto, Ont., Canada.
"AIDŲ" RĖMĖJAI
Z. Valavičius, Chicago, III.; V. Vaičiūnas, Detroit, Mich.; Ona Lukoševiėiūtė. Brooklyn, N. Y.; Juozas Pažemėnas, Queens Village, N.J.; VI. Braziulis, Myk. Venclauskas, Cleveland, Ohio.
"AIDŲ" administracija visiems nuoširdžiai dėkoja.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|