|
1981 m. 3 gegužė-birželis
KOVOS UŽ LIETUVOS LAISVĘ STRATEGIJOS IR TAKTIKOS KLAUSIMU |
|
|
|
Parašė RIMVYDAS ŠAULYS
|
Vienas iš pagrindinių žmonių veiklos akstinų yra problemų sprendimas. Gyvenime sprendžiamos įvairaus pobūdžio problemos: politinės, mokslinės, profesinės, finansinės, šeimyninės ir pan. Įvairios problemos liečia atskirus individus ir atskiras žmonių grupes, bendruomenes. Bendros problemos vienija žmones, nes kartu jas lengviau spręsti. Mus lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje vienija viena bendra problema — mūsų tautinė problema. Mūsų tikslas — išlaisvinti savo tautą iš okupanto jungo, išlaikyti jos kultūrą, papročius ir kalbą. Norėdami šį tikslą pasiekti, mes visi lietuviai turime koordinuoti savo veiklą, užsibrėžti mūsų kovos strategiją ir taktiką. Mes turime pastatyti šią kovą ant tvirto mokslinio pagrindo, jeigu norime, kad ji būtų sėkminga. Koordinuojant mūsų veiksmus, labai svarbus yra
--------------
Šis vieno iš Lietuvos jaunųjų intelektualų straipsnis gautas Aidų buvusio redaktoriaus dr. J. Girniaus, autoriui pažįstamo iš knygos "Žmogus be Dievo", kurią prieš keletą metų jam pavykę gauti paskaityti ir kuri jam, gyvenančiam komunistinės propagandos atmosferoje, "labai padėjo susidaryti savo pasaulėžiūrą". Dėl suprantamų motyvų straipsnis pasirašytas slapyvardžiu. Paties autoriaus žodžiais, jo straipsnio "tikslas buvo nors dalinai užpildyti spragą tarp mūsų tautos atstovų mąstymo išeivijoje ir Lietuvoje. Mano manymu, tai yra būtina pareiga, norint sėkmingai tęsti kovą už mūsų tautos išsivadavimą. Straipsnyje ne visos mintys yra išbaigtos. Kai kur pateiktos tik užuominos, minties pradžia, paliekant jos užbaigimą skaitytojui. Tas padaryta sąmoningai, turint omenyje, kad straipsnį gali skaityti ir mūsų priešai".
apsikeitimas nuomonėmis tarp išeivijos ir Lietuvos gyventojų atstovų. Išeivijos spaudoje dažniausiai reiškiamos jos reprezentantų nuomonės. Šis straipsnis tai dabartinio Lietuvos jaunimo atstovo nuomonė. Tikiuosi, kad jis padės lietuvių išeivijai pažvelgti į kai kurias problemas kiek iš kito taško.
|
Skaityti daugiau...
|
UŽEIGOJE PRIE VILNIAUS VIEŠKELIO |
|
|
|
Parašė Kazys Bradūnas
|
Iš premijuoto rankraščio
I
Vienas užustalėje sėdi
Ir valgai vargo vakarienę.
Pilkom sermėgom apsirėdę,
(Atleisk nešioseną kasdienę)
Ateiname lyg užprašyti
Ir slenkamės prie stalo
Ir duonos trupinį mažytį,
Nebegalėdami nuryti,
Imam kramtyt be galo . . .
Už lango jau tvanki naktis,
Žvaigždynai svyla
Ir mėnuo leidžiasi kraupus . . .
Kas pertraukė didžiulę tylą
Ir duoną perlaužė perpus?
Net krūptelia palaikė užeiga —
Ir atpažįstame Tave staiga ! . .
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Melstis Dievui galima įvairių įvairiausiais būdais, pradedant grynu atodūsiu ir baigiant iškilmingomis procesijomis. Vis dėlto šiame įvairume glūdi tam tikra sąranga, konkrečiai išeinanti aikštėn garbinimu, prašymu ir dėkojimu. Tai nėra meldimosi tarpsniai laiko atžvilgiu; tai sudedamieji pačios maldos pradai, galimi įžvelgti, sklaidant maldą metafiziškai, tačiau neatskiriamai susijungę, vykdant maldą egzistenciškai. Kiekviena malda — net ir atodūsis Dievop — yra sykiu ir garbinimas, ir prašymas, ir dėkojimas. Antra vertus, kiekviena malda — net ir atodūsis — turi savą skirtingą pobūdį, kuriame persisveria arba garbinimas, arba prašymas, arba dėkojimas. Būdama religijos antropologinės pusės ryškiausia regimybė (plg. RF 1,39), malda savaime priklauso nuo mūsų būklės tą ar kitą metą, ir ši būklė apsprendžia mūsų meldimąsi, taip kad mūsų malda vieną sykį yra daugiau garbinimas, kitą — daugiau prašymas ir vėl kitą — daugiau dėkojimas. Mes kreipiamės kartais į Viešpatį kaip į Kūrėją, kartais į jį kaip mūsų Gelbėtoją bei Padėjėją, kartais vėl kaip į Geradarį, atvykusį mūsų būtin su savo dovanomis. Dėl to ir mūsų malda tampa įvairialytė.
1. Garbinamoji malda
Apie garbinimą kaip religijos tiesos mastą esame platokai kalbėję kitoje vietoje (plg. RF I, 83-95). Ten sakėme, kad tik ta religija yra tikra, kurios Dievas yra vertas garbinti. O vertas garbinti yra tik tasai Dievas, kuris yra manęs kaip šios konkrečios Aš-būtybės kūrėjas. Nes tik tokiu atveju Dievas yra Absoliutas, kad galėtų mane kurti, ir Meilė, kad norėtų mane kurti. Kitaip tariant, garbinimo objektas yra Absoliutinė Meilė. Todėl kur Dievo kaip absoliutinės meilės nėra, ten nė religijos tiesos nėra, kadangi ten nėra ko garbinti: bet kuris kitas objektas nėra vertas būti garbinamas. Jis pažemina žmogų kaip asmenį arba tuo, kad yra daiktas (pvz. panteizme), arba tuo, kad yra tik kitas Aš, kuriam žmogus yra ne jo Tu, o tik jo galybės objektas (pvz. islame). Kad religija būtų tikra, reikia, jog žmogus turėtų savęs vertą Dievą, o Dievas turėtų savęs vertą žmogų. Tokia religija tegali būti Dievo-Meilės religija arba religija kaip
------------------
Plg. Aidai, 1981, Nr. 1, p. 1-10. Straipsnio tekste pasitaikanti santrumpa RF reiškia: Antanas Maceina, Religijos filosofija, I dalis, Putnam 1976.
|
Skaityti daugiau...
|
PETRONĖLĖS ORINTAITĖS ROMANAI |
|
|
|
Parašė VINCAS NATKEVIČIUS
|
Petronelė Orintaitė - Janutienė
AUTORĖS 75 METŲ SUKAKTIES PROGA
Nedaug bepaliko gyvųjų tarpe tų lietuvių rašytojų, kurie į mūsų raštiją įėjo dar nepriklausomos Lietuvos metais. Lietuvoje bene tik 5 (J. Grušas, J. Paukštelis, St. Aglickis, Br. Bui-vydaitė, A. Miškinis). Emigracijoje taip pat apie tiek pat (B. Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, V. Ramonas, St. Santvaras, L. Dovydėnas). Šitai vyriausiajai rašytojų kartai, gimusiai tarp 1900-1910, priklauso ir Petronėlė Orintaitė (Janutienė), sulaukusi 75. Autorė užgriebė savo kūryba ne tik beletristiką, bet ir lyriką, eiliuotą epą, vaikų literatūrą (Balės Vaivorytės slapyvardžiu). Ji, tiesa, netviska šios kartos rašytojų pirmutinėse eilėse, bet ji nėra nė jų paskutinėse. Ypač savo romanais, kurių išleido 3, rašytoja užsipelno dėmesio: tai "Paslėpta žaizda" (1934), "Daubiškės inteligentai" (1937), — abu pakartotinai išleisti ir emigracijoj, — ir "Erelių kuorai" (1976). Jų geriausi bene bus pirmasis ir paskutinis. Apie "Paslėptą žaizdą", kaip liudija M. Mykolaitytė-Slavėnienė,1 Putinas net pasakęs, jog šis romanas beveik prilygstąs Fr. Mauriaco "Gyvačių lizdui".
Mano metodas nagrinėti autorės romanams bus kai kur kiek neįprastas, nes vietomis bandysiu pažvelgti į romanų mintis, idėjas ir problemas, ypač meilės, ryšium su kai kurių gyvenamojo laiko filosofų įžvalgomis. Tuo galės paaiškėti, kiek rašytoja yra gyvenamojo laiko "kūdikis" ir kiek giliai ji įžvelgia į šio laiko keliamas problemas ir duodamus į jas atsakymus. Tie filosofai, kurių mintimis bus pasinaudota, yra: M. Scheleris (1874-1928), K. Jaspersas (1883-1969) ir M. Heideggeris (1889-1976).
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė KAZIMIERAS BARĖNAS
|
IŠTRAUKA IŠ ROMANO
Paslydo koja malūno laiptuose, ir jis skaudžiai trinktelėjo kelią.
Šlubuodamas šiaip taip baigė dieną. Golom-bekas matė, kad jis stengiasi nepriminti tos kojos, ir klausė, kas atsitiko.
— Viena koja eisi, tai ir vėl pargriūsi, — Golombekas burbėjo nepatenkintas. Jis apžiūrėjo laiptus, kurie ir tądien buvo tokie pat, kaip visada. Gal batų kulnai kalti. Jie nunešioti jau, padilę, ir tie viniukai, matyt, slidūs. Golombekas apžiūrėjo tuos kulnus, kraipė galvą ir stebėdamasis čepsėjo, kad toks patyręs darbininkas sugriuvo. Gal jis atsimena dar pirmąją Ignaco darbo dieną, kai jam painiojosi kojos, jei kalba apie patyrimą. Taip, Ignacas patenkintas, kad jį vertina, o namo šlubavo turbūt dvigubai ilgiau negu kasdien.
— Šlubas? — Sabakonis nustebo. — Kas gi atsitiko? Atrodai kaip tikras lozorius.
Kelias nubalnotas, jau mėlynuoja, ir ties riešu skauda, ir jeigu jis dar taip šokuos, tai rytoj, žiūrėk, bus po darbo. Eik gulti, berneli, kuo greičiausiai. Sabakonis labiau jaudinasi už jį patį. Jonas, va, atneš tau valgyti, še, dubuo vandens, še, skuduras, mirkyk, dėk, gal per naktį sutinimas atslūgs.
Naktį jis snusterėjo truputį, bet vis prabus-damas dėl tos kojos. Dar labiau ji skauda ir sutinusi, ir, prieš švintant, jis išsiverčia iš lovos. Kur tau — nė nedrįsk priminti tos ligonės, nes tada skausmas pasiekia net viršugalvį, ne tik padą. Keltis ir rengtis ir eiti į malūną jis galėtų, bet kurgi su tokia pope iškentėsi visą dieną? Ir Sabakonis nepataria. Dar labiau ištampysi ir gal dar, žiūrėk, liksi be kojos. O kas tada? Geriau gulk ir lauk.
|
Skaityti daugiau...
|
MEDICINA SENOVĖS LIETUVOJE IR VĖLESNIAIS LAIKAIS |
|
|
|
Parašė DR. JUOZAS MEŠKAUSKAS
|
2. Mokslinė medicina
Peržvelgus praktiškąją medicinos padėtį Lietuvoje XIV-XIX amžiuose, tenka pažvelgti į mokslinės medicinos raidą. Mokslinė medicina pirmiausia pradėjo vystytis universitetus ir medicinos mokslus turinčiuose kraštuose. Kiek vėliau neturinčių aukštųjų mokyklų kraštų jaunimas keliavo į Vakaruose įsteigtus universitetus ir juose studijavo. XIII-XIV amžiuje pamažu pradeda ir Lietuvoje įsivyrauti Vakarų Europos kultūra ir medicina. Pirmieji europinės medicinos atstovai Lietuvoje pasirodo XIV-XV a. slenkstyje. Yra žinių, kad Vytautas Didysis 1400 ir 1426 m. kvietė iš Vokietijos gydytojus savo žmonai gydyti. 1400 m. didysis Teutonų ordino magistras jam pasiuntė gydytoją magistrą Konrodą, okulistą. Matyt, jis nebuvo ilgai, ir Vytautui buvo pasiųsti gydytojai ne vieną kartą. 1426 m. Vytautas Didysis Teutonų ordino magistrui rašo: "Mes sulaukėme jūsų pasiųsto gydytojo masterio Genricho. Nors mano žmonos sveikata pagerėjo, mes vis tiek norėtume jį pasilaikyti ilgiau". Užsieniečiai gydytojai tuo metu Lietuvoje negyveno. Jie atvažiuodavo pas didikus pagal reikalą. Jei jų tuo metu nebuvo, tai didikai važiuodavo gydytis į Vakarus. Žinome, kad kunigaikštis Švitrigaila 1402 m. ir 1424 m. vyko gydytis į Marienburgą. Kiek dokumentuose užtinkama, pirmasis nuolatinį gydytoją savo dvare 1414-1416 m. turėjo Jogaila.
XV-ojo šimtmečio pabaigoje matome pastoviai gyvenantį gydytoją Jan Zaleski karaliaus Kazimiero Jogailaičio dvare. Palaipsniui atsiranda nuolat gyvenantieji gydytojai ir kituose didikų dvaruose. Pradžioje tie gydytojai buvo išimtinai svetimtaučiai: italai, vokiečiai, prancūzai. Žygimantą Senąjį gydė gydytojai: Jokūbas Ferdinandas (iš Italijos), Albertas Bazu, Rupertas Fink, Aleksandras de Pessentis. Žygimanto Augusto (1548-1572) gydytojas buvo Georg Joachim Rhaeticus, emigravęs iš Vitenbergo. Tarp kitko jis buvo žymus Koperniko mokinys. Stepono Batoro asmeniniais gydytojais yra buvę Nicolas Bucella, Simonas Šimonis, Simonas Botrinius (Butrimas). |
Skaityti daugiau...
|
Parašė K. T.
|
100 metų nuo krikščionybės ir evoliucijos sintezės ieškotojo gimimo
Šįmet gegužės 1 d. suėjo 100 metų nuo Teilhard de Chardin gimimo. Jis yra vienas pačių didžiųjų krikščioniškųjų mąstytojų XX amžiaus pirmoje pusėje. Jau anksčiau prasidėjęs plyšys tarp mokslo ir religijos XX amžiaus pradžioje tapo praraja. Prie jos gilinimo buvo prisidėję ne tik religiją neigti linkę mokslo žmonės, bet ir krikščionių uždaros nuotaikos, atsiribojančios nuo pasaulio ir mokslinių laimėjimų. Anuometiniai religijos-mokslo ir Dievo-pasaulio konfliktai šiam kunigui-paleontologui buvo tapę asmenine problema, kurią jis sprendė savo asmeniniu gyvenimu, ku-nigo-vienuolio pašaukimu, paleontologijos tyrinėjimais, įžvalgomis, iš-mąstymu bei mistiniu žvilgsniu. Evoliucijos teorija, pradžioje daugeliui krikščionių atrodžiusi prieštaraujanti Dievo pasaulio tvėrimui, Teilhardo įžvalgomis buvo suderinta su Dievo nuolatiniu veikimu besivystančioje visatoje: po ankstyvesnės evoliucijos, kurios kulminacija yra žmogus, evoliucija tęsiasi toliau dvasingumo kryptimi; visata su žmonija vystosi į Omegos Tašką, kuris yra pilnutinis Kristus. Jėzuitų ordino (kuriam jis paklusniai priklausė) vadovybė neleido jo raštų spausdinti. Jam rankraščius perdavus į privačias rankas, raštai buvo atspausdinti po jo mirties. Tada Teilhardo idėjos paplito nepaprastai greitai ir plačiai. Jų įtaka buvo didelė. Susilaukta daug teigiamo atgarsio ir šiek tiek kritikos. Šių laikų tikinčiuosius entuziastiškai pagaunančios Teilhardo idėjos yra šios: tarp mokslo ir religijos nėra konflikto. Sintezė tarp krikščionybės ir evoliucijos yra pilnai įmanoma. Dievas ir pasaulis vienas kito neneigia. Žmogus, evoliucijo žiedas, toliau tobulina pasaulį savo darbu ir meile, kreipdamas jį į pilnutinį Kristų, į Dievą.
|
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II PRABILO LIETUVIŠKAI |
|
|
|
Parašė Alfonsas Grauslys
|
Tęsinys iš 1980 m. Aidų Nr. 5
Popiežius Jonas Paulius II priima Kauno vyskupo Liudviko Povilonio dovaną — gintaro mozaiką, vaizduojančią šv. Joną Krikštytoją.
Maldos ir kontempliacijos keliu
Max Nesselroth, žydas, gimęs Wa-dovice, mokęsis su K. Wojtyla toje pačioje gimnazijoje, svarstydamas apie naujo popiežiaus išrinkimą, rašo: "Antrasis pasaulinis karas padarė vienus pusiau šventais, kitus padaužomis, o dar kitus nejautriais visam kam. Karolis Wojtyla jau hitlerinės okupacijos laikais buvo pusiau šventas. Jis vienodai padėjo visiems engiamiesiems, tiek lenkams, tiek žydams. Ypač gelbėjo žydų vaikus... Todėl, man atrodo, Karolio Wojty-los išrinkimas popiežium nebuvo atsitiktinis. Tai jo šventumo pasekmė". ("Ziemia i slowo", 232 psl.)
Beveik neturime platesnės medžiagos apie tėvų religinę įtaką Karoliui. Tik iš dabar spaudoje pasirodžiusių atsiminimų apie jo vaikystę žinome, kad jis lankė vienuolių seserų nazariečių vadovaujamą pradžios mokyklą ir kad, motinai mirus, jis drauge su tėvu eidavo bažnyčion. Pati religinė atmosfera jį ugdė. Jis kasdien tarnaudavo mišioms. Be to. kasdien, eidamas gim-nazijon, prieš pamokas ir po pamokų jis užeidavo bažnyčion pasimelsti. Vėliau Krokuvoje ji ir jo draugus religiškai ugdė pasaulietis Jan Tyra-nowski. Tapęs kunigu. K. Wojtyla 1949 m. katalikų savaitraščio "Ty-godnik Powszechny" 35 nr. straipsnyje "Apostol" aptarė šio vyro dvasingą bei šventą asmenybę.
|
Skaityti daugiau...
|
BANDYMAI ĮSTEIGTI GELEŽINI FONDĄ |
|
|
|
Parašė Antanas Gailiušis
|
Antanas Gailiušis, uolus JAV LB veikėjas ir vienas iš Geležinio Fondo iniciatorių
Lietuvių Fondui pasiekus dviejų milijonų dolerių pagrindinį kapitalą, t.y. dvigubai daugiau, negu buvo užsibrėžta, yra gera proga prisiminti Geležinį Fondą , kuris nors ir nebuvo įsteigtas, bet padėjo išpopuliarinti fondo idėją, kėlė visuomenės dėmesį fondui, skatino atsirasti naujiems sumanymams ir ryžtis juos įgyvendinti. Geležinis Fondas buvo didelis JAV Lietuvių Bendruomenės užmojis, daug prie jo dirbta, paruošti keli fondo organizacijos projektai, surinkta įvairios fondus liečiančios medžiagos.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, dauguma lietuvių tremtinių įsikūrė JAV, kur išaugo nauja plati kultūrinė, politinė veikla, kuriai reikėjo ne tik žmonių, bet ir pinigų. Pavienių asmenų ir organizacijų sudedamų aukų tiems reikalams neužteko, reikėjo ieškoti naujų pajamų šaltinių. Beieškant atkreiptas dėmesys į JAV visuomenines ir švietimo organizacijas, kurios telkia lėšas, organizuodamos milijoninius fondus ir kurių pagrindinis kapitalas neliečiamas — tik gaunamas pelnas naudojamas užsibrėžtiems tikslams siekti. Pirmasis lietuviško milijoninio fondo mintį Drauge iškėlęs 1951 m. rugsėjo mėnesį buvo P. Ličiais. 1954 m. fondo reikalą kėlė ir St. Gaba-liauskas pirmame kultūros kongrese, bet fondo organizatorių vis neatsirado, reikėjo laukti dar iki 1959 metų.
JAV LB tenka garbė, kad ji pirmoji ėmėsi konkrečių darbų milijoniniam fondui įsteigti.
|
Skaityti daugiau...
|
— JAV LB Kultūros tarybos premijų įteikimo šventė įvyko gegužės 17 Lietuvių namuose Clevelande. Iškilmėje dalyvavo laureatai: Kazys Bradūnas (literatūros prem. 3,000 dol.), Algirdas Landsbergis (dramos prem. 1,500 dol.), Alfonsas Mikulskis (muzikos prem. 1,000 dol.), Viktoras Vizgirda (dailės prem. 1,000 dol.), Dalila Mackialienė (teatro prem. 1,000 dol.). Neatvyko Povilas Alinis Mažeika (dramos II-oji prem. 1,000 dol.). Programai vadovavo Juozas Stem-pužis. Šventėje dalyvavo PLB pirm. Vytautas Kamantas, JAV LB pirm. Vytautas Kutkus, Lietuvių Fondo atstovas dr. Gediminas Balukas, Kultūros tarybos pirm. Ingrida Bublienė ir daugiau kaip 200 kultūros mylėtojų. Visų premijų mecenatas — Lietuvių Fondas. Apie šią šventę plačiau bus Aidų Nr. 4.
— Lietuvių Opera Chicagoje, minėdama savo veiklos 25 m. sukaktį, birželio 13, 14, 20 pastatė Ponchielli operą 'T Lituani". Ją dirigavo Alvydas Vasaitis, režisavo Paul Williams, dainavo solistai Dana Stankaitytė, Algirdas Brazis, Jonas Vaznelis, Stefan Wicik, Margarita Mom-kienė, Nerija Linkevičiūtė, Rex Eikum, Algis Grigas, Vytautas Paulionis, Bernardas Prapuolenis. Libretą į lietuvių kalbą išvertė Stasys Santvaras. Be to, spektakliams talkino Arūnas Kaminskas, dirigento asistentas, Alfa Gečas ir Emilija Sakadolskienė — chormeisteriai, Violeta Karosaitė — choreografė. Spektakliai vyko Marijos mokyklos auditorijoje.
— Poezijos dienos, jau aštuntą kartą rengiamos Jaunimo centre Chicagoje, buvo gegužės 29 ir 30 d. Pirmąją dieną apie antologiją "Žemė" ir žemininkus poetus paskaitą skaitė Tomas Venclova. Jų poezijos posmus, paverstus muzika, perdavė Judita Burgess, Emilija Sakadolskienė ir Linas Rimkus. Antrąją dieną buvo poetų žemininkų poezijos rečitalis, atliktas Kazio Bradūno su komentarais apie autorius bei jų kūrybą. Skaityta V. Mačernio, J. Kėkšto, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio ir K. Bradūno poezija. Taip pat paminėta 30 metų sukaktis nuo antologijos "Žemė" išleidimo. Poezijos dienos rengiamos Jaunimo centro kultūrinės veiklos komiteto. Programų organizatorius ir vadovas — Kazys Bradūnas. |
Skaityti daugiau...
|
ADOS PELDAVIČIŪTĖS - MONTVYDIENĖS POMIRTINĖ DAILĖS PARODA NEW YORKE |
|
|
|
Parašė Paulius Jurkus
|
Ada Peldavičiūtė - Montvydienė — Autoportretas (akvarelė)
Ados Peldavičiūtės-Montvydienės tapybos ir grafikos pomirtinė paroda vyko Kultūros Židinio didžiojoje salėje Nes Yorke balandžio 4-5. Paroda buvo pakartota ir Toronte, Prisikėlimo parapijos parodų salėje, balandžio 11-12. Abiem parodom rūpinosi dailininkės brolis archit. Vytautas Pelda, atvykęs iš Chicagos. Paveikslai nebuvo parduodami. Jų išstatyta 44.
Ada Peldavičiūtė gimė 1911 lapkričio 28 Ketūnų dvare, netoli Kuršėnų, Šiaulių apskrityje. Tai gražus, senas Žemaitijos kraštas, papuoštas gražuole Venta, kalneliais, kalvomis. Čia buvo gyvos ir senosios žemaičių tradicijos, jauki ir pastovi patriarchalinė santvarka, kur daiktai ir žmonės turėjo savo vietas ir savo paskirtį. Senos tradicijos ir graži gamta tikrai, jaunąją Adą nuteikė kilnumui, meilei, grožiui. Nuteikė aplinką apšviesti žmogiškąja meile.
Iš mažens mėgo piešti. Piešė kur pakliuvo — ant sienų, ant durų, ant grindų. Piešė anglimi, nes anglis buvo prieinamiausią, patogiausia. Dėl to kilo nesusipratimų — jos auklėtojai norėjo sudrausminti jaunąją dailininkę.
|
Skaityti daugiau...
|
EDWARDO HOPPER PARODOS APŽVALGA |
|
|
|
Parašė Meila Kairiukštytė-Balkuvienė
|
"Aš visados norėjau tapyti saulės šviesą, krintančią ant namo sienos", yra pasakęs Edward Hopper. Tie jo žodžiai susumuoja jo savitą viziją mene ir parodo jo susidomėjimą pagrindinėm tapybinėm problemom: šviesa bei mase ir jų tarpusavio santykiu.
Edward Hopper mirė 1967, sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus. New Yorko Whitney muziejuje šįmet sausio mėnesį užsidarė jo ketvirtoji apžvalginė paroda, didesnė už praeitas, daugiausia sudaryta iš jo našlės įnašų muziejui. Ta pati paroda vėliau bus rodoma Londone, Amsterdame, Diusseldorfe ir po to vėl grįš į Jungtines Amerikos Valstybes.
Nuo 1950 iki 1970 metų Amerikoje vyravo abstraktus menas, bet Hopperis atkakliai tapė realistinius gamtovaizdžius, namus prie jūros, namus mieste, retkarčiais įjungdamas ir žmones. Nežiūrint to, kad jis tapybines meno problemas sprendė taip pat intensyviai, kaip ir abstraktinio meno atstovai (ar gali būti efektingesnė — horizontalių ir vertikalių — formuluotė, kaip paveiksle "Anksti sekmadienio rytą"? (liustr. 1), jo paveikslai ilgą laiką nebuvo tinkamai įvertinti, ir jis buvo priverstas užsidirbti pragyvenimą komerciniu menu. Šiuo metu, kontroversijai dėl abstraktaus meno nurimus, Hopperis tapo kritikų pripažintas, kaip vienas iš svarbiausių, tyriausių ir labiausiai būdingų Amerikos dailininkų, o ne kaip išimtis taisyklei, kuri toje generacijoje tiktai abstraktaus meno dailininkus pripažino tikraisiais Amerikos meno atstovais.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ LENKŲ ŽURNALO "KULTŪRA" |
|
|
|
Parašė V. Širvydas
|
Užsienio lenkų Instytut Literacki kas du mėnesiai Paryžiuje išleidžia Jerzy Giedroyc redaguojamą žurnalą Kultūrą, kurio šių metų pirmasis numeris (sausio-vasario) savo 240-yje puslapių turi lietuviui įdomios medžiagos apie Nobelio premiją laimėjusį, Lietuvoje gimusį lenkų poetą Czeslaw Milosz. Skelbiama jo kalba premiją priimant, įteikėjo žodis ir Milašiaus kalba bankete — iš viso 8 puslapiai.
Pirmuosius eilėraščius išspausdinęs Lenkijos valdytame Vilniuje 1930 metais, Vilniaus universiteto leidinyje "Alma Mater Vilnensis", Milašius sako nesvajojęs iškilti rašytoju, tačiau vėliau, savitai kurdamas Prancūzijoje ir Amerikoje, supratęs, kad poetui garbė rašyti sava kalba ir savo vietoje. Poetui privalu budria akim iš poezijos aukštybių stebėti visumą ir kiekvieną jos smulkmeną, o vėliau gyvu žodžiu vaizduoti, kas matyta. Tai tartum ieškojimas realybės, kuri savo neįkan-damumu priklauso Piloto klausimo esmei "Kas yra tiesa"?
"Aš esu", pareiškė Milašius, "dzieckie Europy" (Europos kūdikis), kaip vienu eilėraščiu prisipažino, nors jo autobiografinę apybraižą prancūzai pavadino Une autre Europe (Kita Europa). Milašius pripažįsta, kad gal iš tikrųjų ir yra dvi Europos. Šios kitos Europos gyventojai buvo įbrukti į patį vidurį XX a. "tamsumos branduolio", kurį jis ir jo amžininkai siekė gyvu, laisvu žodžiu realiai pavaizduoti. Kai ta tamsuma susirgo nepagydomu priepuoliu varžyti laisvą žodį, poetui teliko iš tėvynės išsikraustyti ir tą kitą Europą palikti.
|
Skaityti daugiau...
|
— Darius ir Girėnas, lietuvių transatlantiniai lakūnai, buvo pagerbti minint 50 m. sukaktį Floyd Bennet (Gate-way parke) aerodromo, iš kurio jie pakilo skrydžiui per Atlantą. Minėjimas vyko gegužės 23-25 d. Akademiniame seminare apie mūsų lakūnus kalbėjo Jonas Valaitis. Bendroje parodoje buvo išstatytos nuotraukos iš mūsų lakūnų gyvenimo bei kelionės. Taip pat parodytas filmas.
— Europos lietuvių studijų savaitė šiemet įvyks Prancūzijoje, rugpjūčio 2-9 d. Į rengimo komitetą įeina Ričardas Bačkis, Petras Klimas, Žiba Klimienė, prof. Georgės Matore, Žibuntas Mikšys, kun. Jonas Petrošius ir Jonas Tomkus. |
Skaityti daugiau...
|
KAZIO BRADŪNO NAUJUS EILĖRAŠČIUS PASITINKANT |
|
|
|
Parašė Marija Saulaitė-Stankuvienė
|
Laikas yra kaip vanduo, plaukiką iš visų pusių supąs. Bet poetas, kaip ungurys, išsprunka iš laiko. Jis eina virš vandens. Kaip okeanas, laikas skiria tremtinį nuo jo tėvynės. Poetas nešioja tą neužgyjantį randą tremties, skausmu bei žodžiu vėl ir vėl perplaukdamas Atlantą, paliesdamas žemę, sėklą, daigus, tuo pačiu žvilgsniu įimdamas ir žydėjimą, ir vytimą.
Žemės turtai yra Bradūno eilėraščio žaliava. Iš gamtos ir per ją suformuojama įžvalga į tą pačią že-mę, į gyvenimą. Poeto ilgesys savo vietos Kiršuose perdirba smėlį, dirvą, pušyną, ežerą, namus bažnytėlę .. . Perdirbti jie tampa įvaizdžiu gyvenimo centro. Kur poeto ašis? Ne Amerikos prerijose ar kalnynuose, ne Chicagoje. Kur? Gal Lietuvoje, tėviškėje? Ne. Jei centras būtų tolumoje, praeityje, Bradūno eilėraščiai sustabarėtų: skaitytume vis tą patį ir tą patį, neberasdami prasmingos įžvalgos. Lietuva iš gyvo žodžio taptų tuščia formule.
Knygos "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" eilėraščiai atveria poeto gyvenimo ir kūrybos centrą. Galima teigti, kad pirmą kartą Bradūnas skaitytoją taip arti, visai arti prisileidžia, ir tas artimumas skaitytoją sukrečia, nes tuo jis priverstas pripažinti, kokia kūrybos ir ištikimybės kaina.
|
Skaityti daugiau...
|
SIBELIŠKAS SAKALO SKAMBĖJIMAS |
|
|
|
Parašė Pranas Visvydas
|
HENRIKAS NAGYS: Prisijaukinsiu sakalų. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Apipavidalino Vytautas O. Virkau. Chicago 1978. 70 psl.
Keistas mūsų gyvenimas. Juo keistesnis, kai susiduri su įtaigia poezijos knyga. Kad ir dabar — jau kelintą sykį beskaitant Henriko Nagio "Prisijaukinsiu sakalą".
Poetas rašo apie krypuojantį sakalą, apie šiaurę, vienatvę, neturtą, kaimietišką paprastumą... Rašo ir pergyvena savo nuotaikas kaip didelį dalyką. Traukiasi nuo civilizuoto pasaulio, nuo triukšmo. Rašo himną tylai. Apdainuoja nebūtį. Bando atspėti "molio ir paukščio" mįslę. Iš tų visų nuotaikų sudaro knygą. Aišku, ne sau, o kitiems. Kad kiti skaitytų, kad žavėtųsi jo nuotaikų poetišku apipavidalinimu, jo krypuojančiu margu sakalu, kad suprastų praradimų reikšmę, kad drauge tikėtų "tais, kurie visko, visko atsižadėjo" svajonės labui.
Ką tai reiškia? Į šį klausimą teisingai teatsako išprusę akademikai. Man, paprastam skaitytojui, gera poezija reiškia tik menišką poeto laikyseną. Atvirai sakant, tik gražų įtikinantį melą.
Ir jeigu Nagiui į akis pasakyčiau, jog jis ne tiesą sako, trokšdamas sakalo, "balto kaip arktikos sniegas", jis nuo manęs nusisuktų. Su pagrindu, nes, šitaip tauškėdamas, įrodau savo dvasinį trumparegiškumą. Paprasčiausiai nesuprantu poezijos esmės.
Daug kas man paaiškins, kad gamta poezijai paskyrė ypatingą misiją — svajoti arba mąstyti stebuklinėmis premisomis. Ne logiškomis, bet stebuklinėmis. Ir iš to viso stebuklinio krištolo kurti kitonišką "logišką" pasaulį.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽVILGSNIS | GYVENIMĄ HUMORISTO AKIMIS |
|
|
|
Parašė V. Kulbokas
|
ALBINAS BARANAUSKAS: Vinco Ma-zurkevičiaus romanas. Išleido Liet. Knygos Kluhas, Chicago 1980. 280 psl., kaina 6 dol.
Romanas primena upėje atsispindėjusias pakrantes — upė teka, vanduo juda ir medžiai, krūmai ar pliki krantai susilieja į vientisą paveikslą, panašų į tikrovę, bet net malonesnę už ją, lyg patobulintą, vientisą, įgijusią poetinės nuotaikos.
Mūsų autorius čia pažiūrėjo į gyvenimą nuoširdaus humoristo, ne pikto šaipoko akimis. Jis čia viskam davė savotiškos spalvos, mums artimos ir pasigėrėtinos. Tą savo paveikslą jis įrėmino į lengvos mistifikacijos rėmus. Čia autorius ir jo veikėjai Makrickas bei Mazurkevi-čius — artimi giminės.
Romanas prasideda ir baigiasi Amerikoje, Skvireltaune, kurį jau žinome iš "Rudenų ir pavasarių". Jau pažįstame ir Makricką, Mazurkevičienę ir minimą Mingėlą. Paskui romantišku Šatrijos Raganos "Senojo Dvaro" stiliumi žengiame į "tautų persikraustymo" laikų pabaigą — mūsų tremtiniai kuriasi Vokietijoje, dygsta švietimo įstaigos, neastilieka amatininkai, "vaizbūnai", "duoneliautojai". Romantikos vietoje matome realistiškiausius vaizdus, kai iškilią pilį užplūsta triukšminga tremtinių minia ir puotų salės pavirsta stovyklomis. Čia nusėda mokytojo Mieleškos šeima su būsimuoju žentu Vytautu Matulevičium suin-teligentėjusiu siuvėju Pranu Lizdu ir jo sužadėtine Alina Stonyte, raštininke. Jau anksčiau prasidėjusią jaunų širdžių idiliją ištinka jausmų vėtros, ir ketveriukė persigrupuoja — Lizdas su Mieleškaite Virginija, o Matulevičius su Alina. Protarpiais šmikštelia danginimosi "odisėja", Matulevičiaus pirmoji meilė, gaisrą sukėlęs palyginti ne toks jau didelis ketvirtokės Patrimpaitės išsišokimas, išmušęs nelaimingą įsimylėjėlį iš vėžių, ir baigiamas Skvireltaune, kai, romaną perskaitęs Makrickas, žmonos paragintas, įleidžia katę. Katės ir raudonų saulėlydžių motyvas jau rodo, kaip į savo veikėjus ir jų "tragedijas" žiūri autorius . . .
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Juozas Prunskis
|
WILLIAM LAWRENCE WOLKO-VICH-VALKAVIČIUS: Lithuanian Pioneer Priest of Neto England, The Life, Struggles and Tragic Death of Reverend Joseph Žebris, 1860-1915. Jacket by Lulianna M. Alexander. Library of Congress Catalogue Card No. 80-51268. First printing — 2000 copies. 1980. Pub-lished by Franciscan Press, 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207. 214 psl. Kaina 6 dol.
Tai kruopščiai paruošta anarchistų 1915 m. nužudytojo kun. Juozapo Žebrio biografija, atskleidžianti didelius to lietuvio sugebėjimus, plačius užmojus, didį darbštumą ir laimėjimus išeivijos sielovadoje, švietime, spaudoje, kooperacijoje, organizacijose.
Visų pirma reikia pasidžiaugti, kad šios studijos autorius kun. Vincas Valkavičius, gimęs ir augęs Amerikoje, taip susidomėjo lietuvių išeivijos istorija. Šioje srityje čia jo jau nebe pirma studija. Lituanus žurnale ir kituose leidiniuose jau buvo jo paskelbtos studijos apie lietuvius imigrantus ir jų airius vyskupus, apie Worcesterio lietuvius, apie lietuviško laikraščio (Ryto) įtaką ateivių bendruomenei. Rankraštyje tebėra jo studija apie New Britain, Conn., lietuvių imigrantų užsiėmimus, investavimus ir verslą, apie jų tautinės sąmonės atbudimą, pagaliau palyginamoji studija apie lietuvių, suomių, estų, latvių tautybes 1930 m. gyventojų surašinėjime, o dabar dar ruošia studiją apie New Britain lietuvius.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Red.
|
Antanas Tulys: INTELIGENTŲ STALAS. Novelės. Redagavo Vladas Kulbokas. Nidos knygų klubo leidinys, Nr. 103. Londonas, 1981. 177 psl., kaina 3 sv.
Prof. Viktoras Biržiška: GYVENTŲ DIENŲ PRISIMINIMAI RAUDONAJAME PETRAPILIO PRAGARE 1918-1920. Nidos knygų klubo leidinys, Nr. 102. Londonas, 1981, 109 psl., kaina 2.50 sv.
Juozas Eretas: VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ. Pranciškaus Juro ir jo bendrininkų gyvenimas bei veikla. Išleido Katalikų mokslo akademija Romoje 1981. 354 psl., kietais viršeliais.
Anatolijus Kairys: PO DAMOKLO KARDU. Romanas, II dalis. Išleido Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje. Chicaga, 1981. Viršelis ir aplankas dail. Petro Aleksos.
T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.: ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SPINDULIAVIMAS. Išleido pranciškonai šv. Pranciškaus Asyžiečio 800 m. gimimo sukakčiai paminėti. Istorinė apžvalga šv. Pranciškaus, jo ordino ir lietuvių pranciškonų Lietuvoje bei Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Brooklynas, N.Y., 1981, 120 psl., kaina 3 dol.
MŪSŲ TIKĖJIMO ŠVIESA. Trumpas katekizmas katalikų šeimoms. Parengė kun. dr. N. Skurskis (1904-1972), redagavo kun. V. Aliulis. Lietuvos vyskupijų ordinarų leidinys. Vilnius-Kaunas, 1980, 128 psl.
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: Po 50 dol.: K. Brencius, Chicago, IL; Vytautas Šoliūnas, Lemont, IL; kun. Simas Morkūnas, Sioux, IL; po 30 dol.: Vincas Akelaitis, Cleveland, OH.
Garbės prenumeratoriai: Po 25 dol.: Jonas Šoliūnas, Chicago, IL; Stasys Rudys, Worcester, MA; Šarūnas Landys, Ann Arbor, MI; Pr. V. Urbutis, Lighthouse, FL; Silva Pragulba, MD, Highland Park, MI; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, NJ; Antanas Alkaitis, Cleveland, OH; dr. Bronius Kasias, Wyoming, PA; VI. Šaltmiras, Toronto, Ont., Canada.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|