Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1981 m. 6 lapkritis-gruodis
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
St. Santvaras — Lietuvių operos sukaktis ir Ponchiellio "Lietuviai" ............................................ 349
Leonardas Andriekus — Eilėraščiai ................................................................................................. 363
Antanas Maceina — Apžadų Madona (Meno problema Jono Griniaus dramoje "Stella maris,,)  365
Vincas Natkevičius — Dr. Jono Griniaus literatūrinė kritika ......................................................... 380
B. Ciplijauskaitė — 100 metų nuo Juan Ramon Jimėnez gimimo ................................................... 393
Juan Ramon Jimėnez — mintys apie poeziją ................................................................................... 393
Vytautas Volertas — Virš laiko ir minios — Stasio Barzduko kelias ............................................ 397

IŠ MINTIES PASAULIO
V. M. Cukuras — Gailestingumas — Dievo epifanija — šio meto
žmogui (antroji Jono Pauliaus II enciklika) ...................................................................................... 401

L. A. — Šv. Pranciškaus Asyžiečio jubiliejus ..................................................................................  403
Balys Raugas — Philadelphijos ir kitų lietuvių radijų programų sukaktys .................................... 404
L. A. — Rudens sezono dailės parodos Kultūros židinyje New Yorke ........................................... 406
Balys Raugas — Elenos Blandytės rečitalis Kennebunkporte ......................................................  407
Mūsų buityje ...................................................................................................................................... 408
Tomas Venclova — Dvi poetinio vertimo mokyklos ....................................................................... 410
K. T. — Rašytojo padėtis dabartinėje Lietuvoje ............................................................................. 412
Juozas Prunskis — Vytautas Bacevičius savo laiškuose ................................................................ 413
L. Andriekus — Lietuvius pamilusi solistė (Maralin Niska) ..........................................................  417

KNYGOS
V. Kulbokas — Jurgio Gliaudos "Bausmė" ....................................................................................  419
Jurgis Gimbutas — Dėmesys Lietuvos architektūros paminklams (penkių knygų rezencijos) ....  420
Aidų 1981 metų turinys ...................................................................................................................... 423
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ OPEROS SUKAKTIS IR PONCHIELLIO "LIETUVIAI" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ST. SANTVARAS   

1.
XIX ir XX a. sąvartoj įvyko neabejotini menų ir technologijos susidūrimai. Kartais tie susidūrimai buvo gana stiprūs, sukėlė nemažai kalbų ir svarstymų. Atsirado pranašų, kurie su įkarščiu įrodinėjo, kad menus technologija nužudys. Pavojai grasiną ir grožinei literatūrai, ir muzikai, ir teatrui, ir dailės menui. Gal panašiai galvodamas, dar XIX a. vokiečių operinio meno milžinas R. Wagneris, apžvelgęs Edisono išrastą gramofoną, ištarė gan pesimistinį posakį: "Tikrai neduos nieko gero tas mechaninis žaislas". Bet gramofono tobulinimo technologija taip sparčiai žengė į priekį, kad šiandien tam "mechaniniam žaislui" jau yra gaminama milijonai plokštelių, susikūrė atskira didžiai galinga pramonė. Ir, kaip visi matom, ji dar nenukirto nė vienos meno šakos, kaip, pvz., kinofilmai neįveikė gyvojo teatro.

Kai prabilo radijas, o pagaliau ir televizija, net spalvom žaidžiantys TV ekranai, kalbos apie pavojus menam, ypač dailiajam žodžiui, muzikai ir teatrui, ėmė dar platesnėm bangom kilti. Technologijos ir menų susidūrimo problema buvo svarstoma ir diskutuojama net tarptautiniame P.E.N. kongrese New Yorke (1966). Bet buvo ir tokių asmenybių, kurios panikai ir nevilčiai nepasidavė. Kaip atrodo, tie asmenys tikėjo, kad gyvo žodžio, gyvo ir betarpinio klausytojų, žiūrovų ir kūrėjų susitikimo negali įveikti jokia technologija. Įvykiai ir nubėgę metai lyg ir patvirtina, kad, bent tuo tarpu, ši pažiūra laimėjo — knygos tebeperkamos, dramos ir operos teatrai, o taip pat simfoniniai ir kitokio pobūdžio koncertai žiūrovų bei klausytojų dar vis nestokoja.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   
AUKURAS
(Čiurlionio vizijoje)

I
Kas tai per aukuras! Dar tokio nemačiau. —
Prieikime, prieikime prie jo arčiau!

Viršūnėj angelas su nulenktais sparnais,
Papėdėje buitis, pavirtus pelenais.

Tik nematyt aukos. Kas bus ja, nežinia. —
Tu, angele, nuženk ir nužudyk mane.
Skaityti daugiau...
 
Dr. JONAS GRINIUS PDF Spausdinti El. paštas

Dr.  JONAS  GRINIUS 1902.11.21 — 1980.XI.10

Jau metai, kai dr. Jono Griniaus nebėra tarp gyvųjų. Jis mirė pernai lapkričio mėnesį, tačiau tebegyvena savo bičiulių ir mokslo bei grožinio rašto žmonių atminimuose.

Velionis yra išaręs giloką vagą mūsų kultūriniame lauke kaip knygų ir straipsnių autorius, literatūros bei meno kritikas ir dramų kūrėjas. Dr. Joną Grinių atsimena ir visuomenė, kuri pažino jį iš raštų, pedagoginio darbo ir organizacinės veiklos.

Tai buvo sudėtingų polėkių žmogus — mokslininkas, rašytojas, profesorius, mokytojas ir visuomenininkas, nuolat gyvenęs krikščioniškos pasaulėžvalgos ir savo tautos kultūrinėmis bei politinėmis problemomis. Dr. Jonui Griniui ypač rūpėjo moralinės - dorovinės vertybės, ir jis buvo tartum jų sargas mūsų literatūroje. Velionis giliai tikėjo tai, ką skelbė, ir nelengvai leidosi į kompromisus. Turėjo daug gerbėjų, bet netrūko ir prieštaraujančių kai kuriems jo teigimams.

Dr. Jono Griniaus pėdsakai mūsų literatūrinėje ir kultūrinėje dirvoje yra aiškiai matomi. Linkėtina, kad apie jo gyvenimą ir darbus netrukus būtų parašyta knyga. Tada jis dar ryškiau iškiltų savo kartos ir savo laiko paveiksle. Dabar dr. Jono Griniaus biografinių žinių apsčiai galima rasti Lietuvių enciklojedijoje.

Aidai savo ištikimą bendradarbį ir žymų kultūrininką mirties metinėse pagerbia šiuo numeriu.
 
APŽADŲ MADONA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Meno problema Jono Griniaus dramoje "Stella maris"

Dr. Jonas Grinius 1935 metais

Jau trečio savo bičiulio mirties metines tenka minėti man, paliktiniui. Anksčiau aprašiau Zenoną Ivinskį ir Juozą Brazaitį. Nūn eilė atėjo JONUI GRINIUI. Jo betgi aprašas skirsis nuo anų abiejų. Ivinskį ir Brazaitį mėginau apibūdinti kaip asmenis subjektyvinėmis jų buities apraiškomis: vargais ir džiaugsmais, sėkmėmis ir nesėkmėmis, planais, nusivylimais ir net gyvenimo lūžiais. Šių apraiškų šaltinis buvo aprašomųjų laiškai. Tačiau Griniui ši prieiga nebetinka. Grinius buvo gana atviras visuomenės reikalams, bet labai uždaras savęs paties atžvilgiu. Jo laiškai yra tik 'reikalų raštai'. "Be reikalo", kaip to sykį savo bičiulius buvo prašęs Brazaitis, Grinius nerašė. Gi išsikalbėti, išsipasakoti, išlieti savo širdį jis arba negalėjo, arba nenorėjo. Grinius atvažiuodavo pas mane į Mūnsterį bent du kartu į metus — pasikalbėtų. Jis buvo tikras dialogo žmogus. Bet šio dialogo objektas niekad nebuvo jis pats. Niekad iš jo nepatyriau, kas būtų bent kiek asmeniš-kiau, privačiau, intymiau. Mudviejų pokalbiai sukdavosi aplinkui 'objektyvines' temas: literatūrą, visuomenę, jaunimą, tautybę, komunizmą, galop Lietuvą. Grinius kaip asmuo tūnojo kažkur toli, kažkur anapus visų šių temų.

Tad ir aprašyti jį reikia kitaip — ne kaip žmogų kasdienoje, o kaip kūrėją veikale, būtent kaip dramos kūrėją, kadangi tik šio žanro jis yra skelbęs viešumai. Lyrikos Grinius, atrodo, iš viso nėra rašęs. O epo (romanų) yra, tiesa, mėginęs, bet nesėkmingai: siųsti konkursams, jo rankraščiai premijų nelaimėdavo ir dabar tebe-dūli stalinėse. Drama yra vienintelė būdinga Griniaus literatūrinės kūrybos forma. Štai kodėl jos sklaida ir norėtume prisiminti nuoširdų bičiulį, veiklų kultūrininką ir idealistą visuomenininką.
Skaityti daugiau...
 
Dr. JONO GRINIAUS LITERATŪRINĖ KRITIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS NATKEVIČIUS   
A. Varno piešinys

Grožinės literatūros kritiko darbas yra labai nedėkingas, nes beveik visada pats kritikas susilaukia aštrios kritikos iš jo paliestųjų rašytojų, kartais tai pareiškiančių viešais atsikirtimais, o dar dažniau didesne ar mažesne slapta neapykanta kritiko asmeniui. Šitai galėtų patvirtinti tiek pasaulinė, tiek mūsų kritikos istorija. Geriausias šiam reikalui pavyzdys pas mus yra Adomas Jakštas, net iki šiol dar vis nepabaigiamas pulti ir niekinti (ypač okupuotoje Lietuvoje). Betgi be kritikų literatūros gyvenimas neįmanomas, ypač dėl to, kad į jos aukštą Olimpą veržte veržiasi paprasti mirtingieji, reklamuodamiesi savo pigiomis prekėmis, kurių nelaikyti geromis eiliniam literatūros vartotojui nelengva. Tokią karčią kritiko duoną, ypač savo gyvenimo gale, yra tekę valgyti ir dr. Jonui Griniui, prieš metus mus palikusiam. Su juo mūsų išeivijos kritika nustojo nepaprastai ryškios asmenybės, kuriai raidiškai tinka ką tik parašyti žodžiai, kad literatūros kritikui retas kas dėkoja, dažniausiai netgi jo nekenčia. Juk neapykanta velioniui paskutiniais jo gyvenimo metais yra prasiveržusi tikru siautuliu, išėjusiu aikštėn ne tik jo idėjiniuose priešuose, bet ir jo drauguose, šokusiuose jam prikaišioti nemokėjimą lietuviškai rašyti ir praradimą bet kokios nuovokos literatūros kūriniui vertinti . . -1 Ir tam tikras kai kurių mūsų intelektualų, net ir nemažos dalies mūsų visuomenės primityvumas, labai vertinant savuosius pasaulėžiūrinius principus  ir niekinant priešiškuosius, bus  prisidėjęs prie Griniaus kaip kritiko nepakantos. Tai, pavyzdžiui, ryšku tokiame Griniaus vertinime: "Jo karinga krikščionybė ir antikomunizmas ne kartą padaro jo kritiką, sprendžiant anglų-amerikiečių standartais, negaliojančia".2 O kas laiko Griniaus kritiką galiojančia ir jos pavyzdžių įsideda? 1972 Lietuvoje išleista straipsnių chrestomatija, vardu "Lietuvių literatūros kritika" (II) . . . Taigi marksistai literatai nelaiko Griniaus kritikos niekine. Ir turbūt vertai, nes jau nepriklausomoje Lietuvoje Griniaus literatūrinė veikla, knygos ir straipsniai, buvo jam nupelniusi kritiko vardą. Man net rodos, kad paskutiniais nepriklausomybės metais šiuo vardu buvo vadinami tik du literatūros šulai: katalikuose Grinius ir vadinamuosiuose kairiuosiuose Kostas Korsakas-Radžvilas. Kiti, kaip J. Ambrazevičius, L. Gira ar net V. Mykolaitis-Putinas, kritiko epiteto susilaukdavo rečiau.
Skaityti daugiau...
 
100 METŲ NUO JUAN RAMON JIMENEZ GIMIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. Ciplijauskaitė   
Šiemet sueina 100 metų nuo Juan Ramon Jimėnez, pirmojo ispanų poeto, gavusio Nobelio premiją (1956), gimimo. Tai sukakčiai paminėti pateikiame pluoštą jo minčių apie poeziją, surinktų iš jo aforizmų, straipsnių, paskaitų, laiškų. (Aforizmai paimti iš šių rinkinių: La corriente infinita, 1961; El įrabajo gustoso, 1961; Etica y ėtica estėtica, 1967; Critica paralela, 1975; Auto-biografia y artės poėticas, 1981). J.R. Jimėnez yra vienas iš nedaugelio poetų, gyvenusių tik poezijai ir poezija. Per ilgą savo kūrybos laikotarpį — pirmasis kūrinėlis paskelbtas 1896, mirė 1958 — jo nueitas kelias parodo nemažą evoliuciją: beveik sentimentali melancholija, muzikalūs, spalvų pilni efektai, dekadentiški peizažai pirmosiose knygose; brandi, kondensuota, nerimuotoje, beveik be įvaizdžių eilutėje išreikšta mintis — ir džiūgavimas pasiektu rezultatu — paskutinėse. Jis tikėjo, kad galutinis rezultatas pasiekiamas tik per atkaklų darbą, ir per visą savo gyvenimą "rinko" ir "taisė" antologijas, ieškodamas tobulo grožio, kaskart daugiau atmesdamas, siekdamas kaskart didesnio tikslumo. Paskutiniame, pagal jo paliktus nurodymus išleistame rinkinyje — Leyenda, 1978 — išspausdinti 1,303 eilėraščiai, o yra parašęs apie 45 poezijos knygas (ne visos buvo išleistos). Jei pirmosiose užčiuopiamas tam tikras panašumas su Verlaine ar Samain, taip pat su ankstesniuoju ispanu G.A. Bėcąuer, paskutines būtų galima gretinti su Emily Dickinson ar T.S. Eliot. Pirmosiose dominuoja mirties baimė, paskutinėse — įsitikinimas, kad jo vardas ir jo poezija išliks nemirtingi. Pasak jo paties, visuose perioduose jį lydėjo gilus vienatvės pajautimas. J.R. Jimėnez dažnai vadinamas poezijos mistiku, nes jo priėjimas prie poezijos — visiškas atsidavimas per meilę — lygintinas su mistikų bendravimu su Dievu. Savo paskutiniuose rinkiniuose jis kalba apie "atrastą dievą": poezijos įkūnijimą, sąmoningai pasiekiant pilną žodžio potencialą ir tuo pačiu užsitikrinant amžinybę. Savo kūrybai apibūdinti jis buvo pasirinkęs Goethės motto "Wie das Gestirn, ohne Hast und ohne Rast"; ją visada skyrė "didžiulei mažumai": tik poeziją vertinančiam ir ją bandančiam suprasti skaitytojui, nemaža bendro turinčiam su Ortega y Gasset propaguojama "intelektualine aristokratija".
B. Ciplijauskaitė

 
JUAN RAMON JIMENEZ MINTYS APIE POEZIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUAN RAMON JIMENEZ   
Tenepraeina nė viena diena be poezijos ir be meilės.
Nesu — ir nenoriu būti — literatas. Esu tik žmogus, įsimylėjęs grožį.
Mane skatina apdairus nemirtingumo troškimas: noras, broliai, amžinai gyventi su jumis šį vienintelį, šviesų laisvą gyvenimą, kuriame dvasia atsiskiria nuo savo vargingo kūno ir, lyg būtų jo kūnas, jį visą apgaubia, jin įsiskverbia ir jį apšviečia orumo pilnoje tylumoje.

Mano menas yra taip mane užvaldęs, kad nebegaliu pasakyti, ar tai dorybė, ar yda.
Labiau pasitikiu savo poezija, kad žmonėms padėčiau būti geresniais ir taikingai gyventi, negu savo neįmanomais politiniais ėjimais ar socialiniais šūkiais. Dėl to tebedainuoju (kai tą leidžia žmonių kovos atnešamas skausmas).  Ir dainuoju  taip  subtiliai  ir gražiai,  kaip  galiu.
 
Nepretenduoju, kad tai, ką rašau, būtų skaitoma ištisai, ir to net nenoriu. Man patiktų, kad mano raštai būtų lyg biblija: knyga, kurioje šen bei ten, atsitiktinai ją atskleidęs, skaitantysis atrastų visa užkrečiančią staigmeną — grožio pilnas eilutes.
Kiek kančios, kiek sielvarto, kad po truputį, kiekvieną akimirką, ištraukčiau iš grubaus gyvenimo triukšmo savo tyrą, tylią, giliai įsiskverbiančią, trumputę poeziją!
Skaityti daugiau...
 
VIRŠ LAIKO IR MINIOS — STASIO BARZDUKO KELIAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VOLERTAS   
Pamatų akmuo
Viešumos gyvenimas beveik neturi taisyklių. Visuomenininko sėkmę lemia išmanymas, nuojauta, būdas ir pagarba žmonėms santykiuose su jais. Visuomenininkui reikia pačiam susidaryti nuostatus, rūpestingai žiūrint, kad jie būtų pakeliami sau ir kitiems. Visuomeniniame darbe negalima tikėtis objektyvių vertinimų net iš tų, kurie trokšta būti teisingais, nes tiesą kraipo netikslūs įspūdžiai, individualūs matai ir pagaliau atlikto darbo vertės kaita, bėgant laikui. Vis dėlto, lemiamą   svorį   sudaro   rezultatai.

Per paskutinius tris dešimtmečius dažnai nu-girsdavom Stasio Barzduko pavardę. Rimtą, susirūpinusį, kur nors jį sutiko visa aktyvioji visuomenės dalis, kiti matė nuotraukose. Tačiau iš tolumos Barzduką pilnai pažinti buvo sunku. Jam viešai kalbant susibūrimuose, emocijos neprasi-verždavo. Baigus kalbėti, palydėdavo gausūs, bet santūrūs plojimai, nes jis nekaišiojo bereikšmių frazių, klausytojų nelinksmino, kalbėdavo ne pramogai, bet mąstymui. Jam žodis buvo tikslus minties reiškėjas, visiškai paklusnus turiniui. Barzdu-kui nutilus, reikėdavo galvoti, ir plojimams nespėdavo  pakilti  visos  rankos.
Skaityti daugiau...
 
GAILESTINGUMAS — DIEVO EPIFANIJA — ŠIO METO ŽMOGUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. M. Cukuras   

Antroji Jono Pauliaus II enciklika

1981 m. Advento pirmąjį sekmadienį sueina metinės nuo antrosios dabartinio popiežiaus enciklikos Dives in Misericordia paskelbimo. Ši enciklika toliau vysto pirmosios Jono Pauliaus II enciklikos Redemptor Ho-minis užmojį — nurodyti dabarties komplikuoto gyvenimo blaškomam žmogui pastovų centrą, kuriame jis ir pats save geriau pažintų, ir susirastų atramą tolimesniam savo brendimui — Kristų, Dievą-Žmogų, Atpirkėją.

Prakalbinti šio laiko žmogų ir jį sudominti religine tema nėra lengva. Popiežius stebėjo pirmosios savo enciklikos atgarsius. Visa eilė teigiamų ir net entuziastiškų komentarų pasipylė teologų ir net filosofų pasisakymuose. Bet ar šis jautrus pirmasis naujojo popiežiaus raštas pasiekė plačiąsias mases, ar išjudino sekuliariz-mo bei abejingumo paliestus tikinčiuosius ir visuomenės atsakomybę nešančius    asmenis?    Greičiausiai tiktai nedidelis skaičius tikrai pajuto Redemptor Hominis enciklikos kvietimą ir juo gyveno. Buvo reikalas popiežiui ir vėl prabilti — dar gyviau ir konkrečiau kreiptis ne tik į jo vadovaujamą Katalikų Bendriją — Bažnyčią, bet ir į visus geros valios žmones.
Skaityti daugiau...
 
ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO JUBILIEJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L.A.   
Malonu stebėti, su kokiu pagarbiu dėmesiu ruošiamasi paminėti šv. Pranciškaus Asyžiečio 800 metų gimimo sukaktį. Gimė jis 1182 metais Asyžiuje, Italijoje. Gimimo diena ir mėnuo nežinomi.

Per tuos aštuonis šimtmečius nuo Pranciškaus Asyžiečio gimimo gyveno minios žmonių, genialiai pasižymėjusių mokslu, šventumu, vadovavimu tautoms, tačiau jie nenustelbė šio paprasto varguolio garso, kurio jis niekuomet netroško. Asyžiečio atvejis yra paslaptis, suvokiama tiktai Visagalio planų šviesoje. Kaip gamtiškai išaiškinti, kad elgeta be aukštesnio mokslo, be vadovaujamų pozicijų bažnytinėje bei pasaulinėje santvarkoje gali turėti tiek įtakos pasauliui.

Pranciškus Asyžietis nieko neišrado, nevaldė, neskelbė revoliucijų savo meto blogybėms. Jis tik pilnutinėje šviesoje atvėrė Kristaus evangelijos grožį ir pagal ją pats gyveno. Iš ten ir plaukia Pranciškaus meilė Kūrėjui, žmogui ir gamtai. Tai, rodos, nieko naujo. Juk ir kiti dvasiniai žmonės vykdė evangeliją, he-roiškai tarnavo artimui, gamtoje įžvelgė Dievo galybės pėdsakus, tačiau jiems nebuvo lemta sužėrėti tokia kaitria liepsna, kokia veržiasi iš Asyžiečio būtybės. Čia ne legendos, per šimtmečius apipynusios jo gyvenimą; ne jo vienuolijų pastangos išsaugoti skaistų savo tėvo paveikslą dulkėtame pasaulyje; čia pagaliau ne jautrių žmonių meilė Pranciškui kaip poetui. Čia speciali charizma, palietusi tą varguolį ir iškėlusi į dvasinės ir pasaulinės sferos aukštybes. Ar ne keista, kad pasitaiko žmonių, nekenčiančių Kristaus, bet vertinančių šv. Pranciškaus dvasinį įnašą, lyg jo pagrindas nebūtų Kristus. Tai paradoksalu, bet tikra. Sunku rasti žmogų, kuris nekęstų Asyžiečio. Anais laikais net žiaurusis Maroko valdovas, įpratęs žudyti karštus evangelijos skelbėjus, paleido Pranciškų gyvą ir parūpino apsaugą, kai šis jam įrodinėjo Mahometo religijos klaidas, maldaudamas pereiti į krikščionybę.
Skaityti daugiau...
 
PHILADELPHIJOS IR KITŲ LIETUVIŲ RADIJO PROGRAMŲ SUKAKTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balys Raugas   

Šiemet Philadelphijos lietuvių radijo programos buvo prisimintos akademiniu renginiu, įvykusiu gegužės 16 Philadelphijos Lietuvių namuose. Čia rašančiajam teko pareiga apžvelgti 50 metų laikotarpyje Philadelphijoje veikusias lietuviškąsias programas. Dabar veikiančioji Philadelphijos lietuviškoji programa vadinasi Bendruomenės Balsu, o jos šeimininkas yra Philadelphijos LB apylinkės valdyba.

Philadelphijos lietuviškosios radijo programos yra suvaidinusios gražų vaidmenį vietos tautiniame darbe, todėl šio auksinio jubiliejaus proga verta žvilgtelėti į laiko dulkėmis pridengtą jų veiklą. Tiesa, Philadelphijoje dar tebėra nemaža pirmųjų radijo programų klausytojų, tačiau žmogaus gyvenime 50 metų yra gana ilgokas laikotarpis, ir daugeliui nelengva atkasti regėtus ir išgyventus faktus. O raštiškų duomenų yra išlikusių nedaug. Tačiau bendrybėmis besivaduodami, Philadelphijos lietuviai gali pagrįstai didžiuotis ir džiaugtis senosios išeivijos milžiniškais darbais lietuvybės išlaikyme, organizacinėje, politinėje bei kultūrinėje veikloje ir kitose srityse.

Pasukę žvilgsnį į 50 metų praeitį, Philadelphijoje matome gana gausų lietuvių telkinį, labai efektyviai pasireiškusį šakotoje mūsų išeivijos tautinėje veikloje. Atsiveria nuostabiai spalvingi ir žavūs vaizdai: pvz., JAV 150 metų nepriklausomybės minėjime (1926 m.) miesto eisenoje dalyvavo 11,000 lietuvių, o ta proga surengtoje dainų šventėje buvo 800 dainininkų. Čia veikė 4 spausdinto žodžio leidyklos, ir iš Philadelphijos yra ėjusių per 20 įvairiausių lietuviškų laikraščių. Antrojo pasaulinio karo metu Philadelphijos lietuviai nupirko 4 motorų bombonešį ir padovanojo Amerikos aviacijai. Todėl nenuostabu, kad Philadelphijos lietuviai buvo vieni pirmųjų iš lietuviškų kolonijų į savo tautinę veiklą įjungę radijo programas. Jie anksti suprato radijo komunikacijos reikšmę. Jei anksčiau žinioms skleisti ar visuomenei są-monininti buvo naudojami laikraščiai, bažnyčios ar susirinkimai, tai radijo atvedimas į lietuviškąjį gyvenimą jį labai pagyvino ir bendrai veiklai labai daug padėjo.
Skaityti daugiau...
 
RUDENS SEZONO DAILĖS PARODOS KULTŪROS ŽIDINYJE NEW YORKE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. A.   
Kultūros židinio New Yorke rudeninis sezonas buvo gausus dailės parodomis. Savo kūrinius rodė šie dailininkai: Vanda Balukienė (spalio 3-4), Elena Kepalaitė (spalio 10-11). Vytautas Ignas (spalio 17-18), Anastazija Tamošaitienė (spalio 31 - lapkričio 1), Pranas Lapė (lapkričio 7-8).

Vanda Balukienė, čikagietė, savo tapybos darbų parodą Kultūros židinyje surengė pirmą kartą. Ji atvežė čia daugiausia didelio formato paveikslus, kurie buvo iškabinti apatinėje   salėje.   Dailininkė  pasirodė visiškai nauja. Iki šiol buvome įpratę matyti ją, vaizduojančią daiktus bei žmones — dabar išvydome dailininkę, visiškai pasukusią į tautodailę. Ji, atsiremdama lietuviškų audinių raštais, kuria tapybines kompozicijas, tuos raštus savaip pergrupuodama ir duodama jiems savo spalvas. Žinoma, tai įdomus dailininkės posūkis, tik lieka klausimas, ar tiesioginis tautodailės iškėlimas tapyboje, neriboja asmeninio originalumo. Atrodo, kad Vanda Balukienė, pasirinkusi šį kelią, nestovės vietoje, o ieškos dar naujų galimybių. Jų visuomet pakankamai randama liaudies mene, kaip visos mūsų tautinės kūrybos pagrinde. Dailininkė jau yra pasiekusi gražių vaisių. Labiau perkurdąma audinių realybę, ji gali prieiti prie visiškai savitų tapybinių kompozicijų.
Skaityti daugiau...
 
ELENOS BLANDYTĖS REČITALIS KENNEBUNKPORTE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balys Raugas   
Lietuvių Fronto Bičiulių studijų bei poilsio savaitės, įvykusios tėvų pranciškonų sodyboje Kenne-bunkporte 1981 liepos 11-18, rūpestingai suplanuotoje programoje liepos 15 vakaras buvo skirtas mūsų literatūrai, kuriai interpretuoti pakviesta Elena Blandytė.

Ji nėra naujas vardas žodiniame mene: Elena Blandytė jau senokai rodosi lietuviškoje scenoje su daina ir su deklamacija. Muziką bei dainavimą studijavo Haendelio konservatorijoje Mūnchene, privačiai mokėsi pas Lietuvos operos solistę A. Dičiūtę, pas kompozitorių VI. Jaku-bėną ir kitus. Scenoje reiškėsi seserų Blandyčių kvartete, vėliau viena kaip dainininkė, dabar kaip im-presyvi deklamatorė. Interpretatorės talentą yra pademonstravusi JAV, Pietų Amerikos, Europos ir Australijos lietuvių telkiniuose.

Šiuo rečitaliu ji pasirodė kaip didelio masto literatūros perdavėja. Pasirinktais kūriniais atskleidė savo balso  skalės  platumą ir parodė,  kad gali žodžiui įdiegti gyvybę ir suteikti sparnus.

Šį Elenos Blandytės rečitalį pradėjo žurnalistas Juozas Kojelis. Jis pradiniame žodyje pasidžiaugė LFB studijų savaitės vadovų įžvalgumu, į programą įjungiant dailiojo žodžio interpretuotoją, nes jų labai stokojame. Lietuvių kompozitorių kūrinius gali atlikti ir kitataučiai instrumentalistai ar vokalistai, bet lietuvį klausytoją literatūros žodis gali pasiekti tik per lietuvišką interpretaciją.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
— Lituanistikos katedros sutartis pasirašyta lapkričio 20 d. Illinois universiteto salėje, dalyvaujant universiteto vadovybei, PLB valdybai, JAV LB krašto valdybos pirm. V. Kutkui, Lietuvos gen. konsulei J. Daužvardienei, vysk. V. Briz-giui ir lietuvių organizacijų bei visuomenės atstovams. Sutartį pasirašė Universiteto Fondo vardu R. Reid, PLB Fondo vardu — Vytautas Kamantas ir direktorius dr. Antanas Razma.
Apie Lituanistikos katedrą PLB aukų rinkimo lape pateikiami šie duomenys:
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba, 1978 m. V-ojo PLB seimo Toronte įpareigota, paremta JAV bei Kanados LB valdybų ir Lietuvių Fondo, 1981 lapkričio 20 d. pasirašė sutartį su University of Illinois at Chicago C ircle fundacija steigti Lituanistikos Katedrą su 750,000 dol. fondu.
Universiteto fundacija parūpins 150,000 dol, o lietuvių dalis — 600,000 dol., po 100,000 dol. per metus. Surinkus 200,000 dol., universitetas ieškos žymaus profesoriaus, o pasiekus pusę fondo, 1984 - 1985 mokslo metais, katedra pradės veikti. Tai pirmoji bet kurios tautybės katedra šiame universitete, pirmoji humanitarinių mokslų srityje ir, žinoma, iš viso pirmoji lituanistikos katedra laisvajame pasaulyje.
PLB valdybai trejus metus trukusiuose tyrinėjimuose bei svarstybose talkino akademikų ir veiklių asmenų komisija. Iš kelių puikių ir viliojančių galimybių PLB valdyba katedros vietai pasirinko lietuviais gausią Chicagą.
Katedra steigta užtikrinti, kad pripažintoje mokslo įstaigoje būtų žinomo profesoriaus vadovaujama nuolatinė lituanistinių studijų, kursų ir tyrimų vieta, kuri neštų mokslinę ir visuomeninę naudą lietuviams ir Lietuvai. Katedra puoselėtų ir tas lituanistikos sritis, kurių šiandien Lietuvoje laisvai studijuoti neįmanoma. Katedra taip pat užtikrina, kad lituanistika būtų akademiniame pasaulyje dėstoma profesiniai, nežiūrint studentų skaičiaus, kuris būtų lemtingas profesūrai be fondo.
Ir tai šiame universitete yra bent 350 lietuvių kilmės tarp 21,000 studentų, o Chicagos bei apylinkių įvairaus lygio lituanistinio švietimo įstaigų tinklas užtikrina pasiruošusiųjų aukštesniajam lituanistiniam mokslui jau vien iš netoli gyvenančiųjų. Universitete devynerius metus Slavistikos fakulteto apimtyje veikia šešiolikos dalykų lituanistikos programa, nuo pat pradžios remiama Lietuvių Fondo.
Skaityti daugiau...
 
VYSK. ANTANAS DEKSNYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
VYSK. ANTANAS DEKSNYS,
šiais metais minįs savo amžiaus 75 ir 50 metų kunigystės sukaktis.
Jubiliatas yra gimęs 1906 m. gegužės 9 d. Buteniškio viensėdyje, Juodupės valsč., Rokiškio apskr. Baigęs Rokiškio gimnaziją, studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1931 metais. 1936 - 1940 studijavo Freiburge, Šveicarijoje, kur gavo filosofijos daktaro laipsnį. Atvykęs į JAV, dirbo pastoracijoje. Nuo 1953 m. klebonavo East St. Louis lietuvių parapijoje, Belleville vyskupijoje. 1963 m. pakeltas prelatu. 1969 m. birželio 15 d. konsekruotas Vakarų Europos lietuvių vyskupu. Nuo to laiko gyvena Romoje ir Vokietijoje. Vyskupaudamas lanko lietuvius Europoje; taip pat JAV, Pietų Amerikoje, Australijoj. Gyvai dalyvauja išeivijos lietuvių veikloje. Jo amžiaus ir kunigystės sukaktys iškilmingai paminėtos Romoje, Vokietijoje ir JAV.

 
DVI POETINIO VERTIMO MOKYKLOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Tomas Venclova   

Teigiamos recenzijos literatui (ir bet kokiam menininkui) duoda labai mažai naudos. Nebent pakutena savimeilę, o retkarčiais padaro reklamą. Kas kita neigiama recenzija. Ji gali atkreipti dėmesį į tavo padarytas klaidas, kad jų nebekartotum. Net jeigu su recenzentu ir nesutinki, ji vis dėlto priverčia pamąstyti apie tavo darbo principus, padaro juos aiškesnius arba sukelia norą juos paaiškinti. Todėl paprastai juntu tiktai dėkingumą tiems, kas mane griežčiau pakritikuoja. Norėčiau pareikšti dėkingumą ir Marijai Stankus-Saulaitei už Balsų recenziją šių metų Aidų ketvirtajame numeryje. Ta recenzija suteikia puikią progą pakalbėti apie poetinio vertimo klausimus.

Marija Stankus-Saulaitė rašo: "Tomo Venclovos vertimai, surinkti knygoje Balsai, truputį pakeičia pagrindinį vertimo tikslą. Vertimas yra proga poetui kurti: naudodamasis kitų darbu, poetas gali jų darbą vystyti taip, kaip jis nori, maždaug laikydamasis originalo konteksto". Su tuo beveik sutikčiau, nors ir ne šimtu procentų. Reikėtų tik pridėti, kad panašus vertimo principas anaiptol nėra mano išradimas. Šitaip vertė žymiai geresni už mane poetai — Pasternakas, Achmatova, Lozinskis; šitaip verčia daugelis poetų Rytų Europoje ir bemaž visi poetai šių dienų Lietuvoje. Mat esti "rytietiška" vertimo mokykla, kuri esmingai skiriasi nuo "vakarietiškos". Manding, ji geresnė už "vakarietišką" (ne visa, kas ateina iš Rytų, yra bloga); bet tiek to. Čia gali būti ir kitokių nuomonių. Užteks pasakyti, kad ji man mielesnė, emociškai artimesnė — gal todėl, kad esu jos aplinkoje išaugęs. Bet vienas dalykas turėtų būti aiškus: nedera vertinti "rytietiškos" mokyklos darbo pagal "vakarietiškos" mokyklos kriterijus (ir atvirkščiai). Abi mokyklos turi skirtingų taisyklių ir siekia skirtingų efektų. Jų suplakimas yra grynas nesusipratimas.
Skaityti daugiau...
 
RAŠYTOJO PADĖTIS DABARTINĖJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. T.   
Algirdo Landsbergio kalbos santrauka

Ateitininkų akademikų savaitgalyje "Lietuvis tėvynėje ir išeivijoje" Ateitininkų namuose Lemonte, 111., 1980 m. spalio 18 d. Algirdas Landsbergis kalbėjo apie sovietų valdomos Lietuvos rašytojų padėtį, nuotaikas ir laikyseną platesniame Rytų Europos kontekste.
Išeivių žvilgsnis į tautiečius dabartinėje Lietuvoje dažnai krypsta į kraštutinumus: arba visi lietuviai išgamos, išdavikai, komunistai, arba, antra vertus, visi partiečiai — konra-dai Valenrodai, visi veikia pogrindyje. O reikia ne teisti, bet juos daugiau suprasti.

Mūsų žvilgsniui reikalingas ir platesnis kontekstas. Svarbu žvelgti į Lietuvą ne kaip į izoliuotą salelę, bet visos Rytų Europos kontekste. Tada tuoj išryškėtų, kurie įvykiai Lietuvoje yra bendri Rytų Europai ir kurie grynai lietuviški. Pavyzdžiui, nusistatymas savo tautos istorinių asmenybių atžvilgiu. Prieš 30 metų visoje Rytų Europoje, kaip Lenkijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, žymios tų tautų istorinės asmenybės buvo arba neminimos, arba laikomos "fašistiniais" ar "reakciniais" individais. Dabar gi žvilgsnis daug kur pasikeitęs — daug teigiamesnis, pvz. Lenkijoje Pilsudskio atžvilgiu, Čekoslovakijoje — Masaryko, Rytų Vokietijoje — Martyno Liuterio. Tuo tarpu dabartinėje Lietuvoje ankstyvesnis neigiamas nusistatymas toks pat ir liko.
Skaityti daugiau...
 
VYTAUTAS BACEVIČIUS SAVO LAIŠKUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Prunskis   
Prieš daugelį metų kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius koncertavo Chicagos universitete. Prisirinko pilna salė studentų ir profesūros atstovų. Bacevičius buvo geroje formoje ir kažkaip miela buvo, kad tas talentingasis pianistas virtuozas yra lietuvis, sugebantis savo piano garsais užburti jaunimą mokslo šventovėje.

Tarp mūsų buvo užsimezgęs 20 metų, nors ir su pertraukomis užtrukęs susirašinėjimas. Savo pirmajame laiške (1949.VII. 13) jis pasakojosi, kad Jeronimas ir Henrikas Kačinskai, Zenonas Nomeika, Mykolas Saulius — tai jo geriausi bičiuliai iš Lietuvos ir iš Paryžiaus, kad jis taip artimai pažįsta jų gyvenimą ir jų kūrybą. Siūlėsi apie juos parašyti straipsnių ciklą ir drauge atskleidė savus rūpesčius:
"Aš, visuomet būdamas idaelistiš-kai nusiteikęs, parašyčiau nedvejodamas minėtus straipsnius nemokamai, bet šią vasarą visi mano mokiniai išvyko anksti atostogų dėl didelių karščių, palikdami mane iki rugsėjo mėnesio be jokių šaltinių pragyvenimui. Negana to, kad badauju, tai dar neturiu kuo sumokėti už butą ir už pianą, o koncertų šią vasarą beveik visai nerengia resortuose dėl didelių karščių.
"Bijau, kad neišvežtų piano, kuris yra mano pragyvenimo šaltinis ir kuris man yra taip reikalingas dabar, kada rengiuos rudens koncertams ir rašau visas dienas Con-certo No. 3 su simfoniniu orkestru". Pabrėžė, kad jo padėtis tragiška ir prašė avansų.
Savo straipsnius Drauge sekė, ir, jei kiek užtrukdavo jų spausdinimas, paklabendavo laiškeliu, kad nebūtų užtrunkama.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIUS PAMILUSI SOLISTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Andriekus   

Kultūros Židinyje rugsėjo 27 po koncerto solistė Maralin Niska autografuoja programas. Iš k.: Lietuvos gen. konsulas A. Simutis, Tėv. K. Bučmys, OFM, Maralin Niska, jos akompaniatorė Diane Richardson, A. Šilbajoris ir A. Bagdžiūnas. Nuotr. L. Tamošaičio

Mūsų mažai tautai, ypač jos šakai išeivijoje, visuomet buvo ir bus reikalingi žymūs kitataučiai, kurie mus užtartų ar kaip nors kitaip padėtų. Jų daugiausia esame radę politiniuose, rečiau — meniniuose sluoksniuose. Šiuo atžvilgiu įdomus atvejis yra garsios Metropolitan ir New Yorko valstybės (City Center) operų solistės Maralin Niskos. Ji gana atsitiktinai pažinusi lietuvius, juos labai pamilo ir mūsų kultūriniams reikalams paremti Kultūros židinyje be atlyginimo atliko savo dviejų koncertų programas. Per tuos koncertus ryšiai tapo tokie nuoširdūs, jog ji yra pasiryžusi muzikos sluoksniuose garsinti lietuvius kaip didžiai kultūringą bei gerai organizuotą tautinę mažumą. Ne gana to, solistė prašė jai atsiųsti lietuvių kompozitorių kūrinių, kad galėtų įjungti juos į savo koncertų programą.
Skaityti daugiau...
 
JURGIO GLIAUDOS "BAUSMĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   

JURGIS GLIAUDĄ: Bausmė. Novelių rinkinys. Išleido Nida. Londonas, 1980, 151 psl. Kaina 3 sv.
Knygelėje  5 novelės,  dvi  iš    jų — "Garbės vartai" ir "Bausmė" — vaizduoja baudžiavos laikus, trys — okupaciją dabar.

"Garbės  vartų"  centrinis  asmuo — dvarininkas Vilpuševičius. Jaunas būdamas, buvojo Paryžiuje, žavėjosi enciklopedistais, jų laisvės-lygybės idėjomis, net jų knygų parsigabeno Lietuvon. Matyt, buvo gerokai išlavintas, kad ir prancūziškai mokėjo. Nuostabu — po kokių dvidešimt metų pavirto atžagareiviu despotu, kovojančiu ne tik dėl bajorų savivalės, bet ir begėdišku "jus primae noctis" atgaivintoju. O grįžęs iš Paryžiaus, bus žmonių laisvės idėjomis užkrėtęs ir plikbajorį, dabar aklą savo užgaidų vykdytoją Zenoną. Pirmutinė jo auka — našlaitė Petrė. Bet pikti jo kėslai sudūžta, atsitrenkę į nepajudinamą šviesaus vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenį. Valančius čia blaivintojas, švietėjas, beteisių žmonių užtarėjas, gudriai išvengęs dvarininko patyčių, bet ir jį patį pavertęs jo sėbrų pajuokos objektu. Esama ir vyskupo šalininkų, kaip jaunas dvarininkas Skirmantas. Visi veikėjai, nors tašyti stambiais kirčiais, gyvi, reljefingi. Ypač su meile nupiešta Petrė: "Laisvai supinta kasa,, siekianti juosmenį, teikė mergaitei moters žavesį. Kelios purios sruogos ties smilkiniais, pagavusios saulės spindulį, degė kaip oranžinės liepsnelės. Petrė atrodė, kaip lengvutis vaidentuvės žaislas, ji priminė lengvą, svajingą atodūsį, arba debesėlį, sustojusį aukštame mėlyje, dar ne-apsisprendusį, kur link plaukti. Kalbėdama mergina šypsojosi. Smulkūs švytintys dantys lūpų rėmuose ir įgaubta linija tarp smakro ir aukštokų žandikaulių darė ją por-celianiškai trapią", (p. 12-13) "Bausmė". E.M. Roemerio pieštas ir V. Mykolaičio-Putino komentuotas, A. Strazdelio paveikslas dar kartą kaip gyvas stoja prieš mus, kartu su savo laikų dvasia ir papročiais. Būtų įdomūs poeto platesni improvizacijos bandymai. Anekdotas per atlaidus klebonijoje įdomiai susietas su Strazdelio tardymu. Prie Strazdelio būdo ir elgsenos gerai derinasi ir baudžiauninkų sutuokimas.
Skaityti daugiau...
 
DĖMESYS LIETUVOS ARCHITEKTŪROS PAMINKLAMS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gimbutas   
Pastaraisiais metais, 1979-1980, Lietuvoje išleista gana daug knygų apie architektūros paminklų tyrinėjimus, apsaugą ir jų restauravimą. Čia trumpai apžvelgsime penkis leidinius. Jų tiražai maži, tad kelių kitų dar nepavyko gauti. Greta jau iš seniau žinomų autorių yra nemažai naujų — matyti, jaunų specialistų.

ISTORIJOS IR KULTŪROS PAMINKLŲ TYRIMAS IR RESTAURAVIMAS LIETUVOS TSR 1976-1980 M. 1980 m. lapkričio mėn. 19-20 d. organizuojamos Vilniuje mokslinės konferencijos pranešimų tezės. Sudarytojas R(omualdas) Kaminskas. Lietuvos TSR Kultūros ministerija, Respublikinis Kultūros paminklų restauravimo trestas, Paminklų konservavimo institutas. Vilnius, 1980. 242 p., 27 juodos fotografijos ir 8 spalvotos fotografijos ant geresnio popieriaus nenumeruotų įklijų. Reziumė rusų ir anglų k. Kaina 2 rb. 78 kp. Tiražas 1000 egz.

Knygoje sudėta 48 tezės bei skyrių įvadiniai straipsniai. Rinkinyje aptariami pagrindinių paminklotvarkos darbų, atliktų per pastaruosius 5 metus, rezultatai, nagrinėjamos problemos ir nurodomi tolesni kultūrinio palikimo apsaugos ir tvarkymo uždaviniai. Paminklotvarkos terminą pasiūlė kalbininkas Bronys Savukynas ir spaudoje įpilietino architektas Jonas Glemža 1975 metais. Toji sąvoka apima ne tik paminklų tyrimus, jų apsaugą ir restauravimą, bet ir atstatymą, ir pritaikymą nūdienos reikmėms. Turinys sudėtas iš šešių skyrių.
Skaityti daugiau...
 
1981 METŲ TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
GROŽINĖ LITERATŪRA
lantas Vytautas — Susitikimas su senu sėbru (ištrauka iš poemos) 243
Andriekus Leonardas — Eilėraščiai         363
Barėnas Kazimieras — Su dalge Kabelių kaime    162
Bradūnas Kazys — Užeigoje prie Vilniaus vieškelio (eil.)         140
Dovydėnas Liudas — Veidrodėlis         86
Kėkštas Juozas — Eilėraščiai         212
Orintaitė Petronėlė — Akmenukas         309
Rūta Alė — Pakeliui į tėviškę        229
Sadūnaitė Danguolė — Eilėraščiai         74
Šlaitas Vladas — Eilėraščiai        11
Švabaitė Julija — Eilėraščiai         292

STRAIPSNIAI
Ciplijauskaitė B. — Laiko ir erdvės švytuoklė Alejo Carpentier kūryboje        235
Ciplijauskaitė B. — 100 metų nuo Juan Ramon Jimėnez gimimo       393
Dail. Antanas Tamošaitis gyvenime, liaudies meno veikloje ir dailės kūryboje. Pokalbis su dailininku          76
Jonikas Petras, dr. — Lietuvių kalba administraciniame ir kultūriniame gyvenime senojoje Lietuvos valstybėje        394
Jonynas V.A. — Jurgio Blekaičio "Rudens ritmu" ...     20
Maceina Antanas — Maldos prasmė           1
Maceina Antanas — Maldos formos.       143
Maceina Antanas — Apžadų Madona (Meno problema Jono Girniaus dramoje "Stella Maris"        365
Maciūnas Vincas — Nepriklausomybės besiilgint ir jos siekiant         12
Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai