| |
|
|
1982 4 liepa-rugpjūtis
|
LIETUVIŲ PARAPIJOS PAVOJUJE |
 |
 |
 |
|
Parašė L. A.
|
Praėjo daugiau kaip 100 metų, kai pirmieji mūsų emigrantai išlipo į šį žemyną ir metėsi į tautinio darbo sūkurį. Jie savo parapijomis, organizacijomis, spauda, mokyklomis ir kitais patriotiniais žygiais nutiesė pagrindą, ant kurio iki šiol dar tebesilaikome.
Bet per tą šimtmetį jau daug kas ir pasikeitė. Ankstyvosios mūsų emigracijos karta ir jos pirmieji palikuoniai išmirė. Jų religiniams ir tautiniams poreikiams statytos bažnyčios, mokyklos, salės gi paliko. Ką su jomis daryti? Juk tai tautiečių idealizmo bei triūso vaisius! Liūdniausia, kad tas brangus palikimas mūsų šio laiko sumažėjusiai išeivijai yra per didelis. Daugiau kaip per trisdešimt metų lietuvių emigracinė bendruomenė nepasipildė. Prisidėjo dar viena nelaimė, kuri žiauriau negu mirtis šiame krašte jau yra sunaikinusi už mus stipresnes kitataučių emigrantų bendruomenes. Tai nutautėjimas. Šiuo metu jis mūsų didžiausioji problema. Nutautėjimo aukomis nejučiom tapo žymi dauguma čia gimusiųjų tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios imigrantų srovės.
Šių faktų šviesoje negalima neigti, jog mūsų išeivija Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir kitur yra neaiškioje kryžkelėje. Problemos atrodo didesnės už mūsų pačių jėgas. Pagaliau matome, kad tas lietuvybės pagrindas, sukurtas ankstesniųjų mūsų emigrantų, jau pradeda braškėti. Jo stiprybė gi buvo parapijos. Per paskutinį dešimtmetį joms pradėjus silpnėti ir net nykti, nebeaišku, kokia bus mūsų išeivijos lietuvybė netolimoje ateityje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė, nuo kurio gimimo (1982.V.7) šiemet suėjo 100 metų. P. Aleksandravičiaus bareljefas (bronza).
|
|
VINCAS KRĖVĖ, JO GIMTOJI ŽEMĖ IR ŽMOGUS |
|
|
|
|
Parašė VACYS KAVALIŪNAS
|
Žmogus yra savo gyvenamojo laiko, gimtosios savo žemės ir savo tautos istorinio kelio aidesių sūnus.
Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad jis, o taip pat ir jo kūryba, kaip tai teigia 19 amžiaus prancūzų istorikas ir meno filosofas H. Taine, yra apspręstas trijų veiksnių: laiko, aplinkos ir rasės.
Kad visa tai — ir laikas, ir aplinka, ir rasė — turi didelės įtakos kūrėjo asmenybės susiformavimui ir visai jo vidinio pasaulio struktūrai, abejoti vargu ar begalima. Tačiau atrodo, kad Taine yra išleidęs iš akių kūrėjo individualybės principą, pagal kurį, nors du žmonės ir tą patį daro, nėra tas pat: Si duo faciunt idem, non idem est.
O vis dėlto, kalbant apie rašytoją, literatūrinės geografijos momentas yra ne be reikšmės. Visas jo kūrybos pasaulis — daiktai ir žmonės — yra estetiškai transfigūruoto ir dvasine jo žodžio šviesa nutvieksto išorinio pasaulio atspindys. Tad ir gimtoji jo žemė ir visa jo gyvenamoji poetinė erdvė, o ypač gimtieji namai, kurie, prancūzų filosofo G. Bachelard teigimu, yra intymus ir pats pirmasis mūsų pasaulis, į kurį savo mintimis, svajonėmis ir sapnais mes visada sugrįžtame.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vincas Krėvė
|
. . . Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir as niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoj buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kurie viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, o sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą: kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiomis. Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plukdavome, kad mūsų žiedas, mūsų jaunimas, mūsų tautos praeitis per ištisus du šimtus metų guldė savo galvas, ir todėl mes tapome maža tauta. Bet esame didvyriška tauta ir savo siela galingi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VINCAS KRĖVĖ
|
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VINCAS KRĖVĖ
|
Vakaras . . .
Ten smulkūs, reti, vėjo gainiojami sniego krisleliai laksto ore; ten pajuodavęs lapas, drebėdamas, lekia iš vienos vietos kiton, kol prisiplaka kur nors, kur jau vėjas nebeįsiskverbs. Sunkūs palši debesys vis gūdžiau vysto pasaulį, lyg juodu gedulu apgaubdami žemę. Ant langų stiklų nematoma ranka rašo keisčiausias gėles ir lelijas.
Tuščia . . . tylu . . . liūdna . . . Vėjas klabindamas langą, vis kartoja: eikš paskui mane, eikš paskui mane . . .
O siela taip ilgis, taip iš krūtinės sprukti nori, tenai, už tų baltųjų sniego jūrių, kur banguoja palšų sutemų verpetai, tenai, kur gaudžia miškai, didžiagirės, kur ant javų dirvos vieversėlio dainos sveikina gemančią aušrą!
Prie saulės, prie pavasario! Prie svajojimų ir ilgesio pavasario!
Tenai, ton aukso aukštybėn, kur saulės spinduliuose arų sparnai laisvės himną audžia!
Ir besvajodama norėtų siela pakilti tais galingais sparnais, vai, taip norėtų! . . Ir regis jai, kad jau belekianti, jau už debesų — ir maudosi, kaip kregždė saulės šviesumoje, ir visa krūtine geria amžinosios galybės auksinį nektarą. Regis jai — ir ji dainuoja didžiąją laisvės giesmę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KNYGA APIE KRĖVĘ, SUKAKTYS IR ANEKDOTAI |
|
|
|
|
Parašė PETRONĖLĖ ORINTAITĖ
|
Krėvės 100 metų sukakčiai 1981 m. Vilniuj L.M. Akademija išleido stambią knygą (Literatūra ir kalba, XVII, 570 p.). Sudėta nemaža atrinktų laiškų, dokumentų, atsiminimų. Ir trejetas straipsnių apie jo asmenį bei kultūrą. Vyr. redaktorius — K. Korsakas.
Medžiagos apstu, leidinys įdomus ir vertingas, nors, redakcijai atrenkant, gal ir reikšmingų dalykų dar čia nepateko. Šiuo atveju norisi šį tą patikslinti, ypač porą detalių iš knygoj pateiktų atsiminimų apie rašytoją ir kitus asmenis jo aplinkoj.
Krėvė mėgo pažmonius ir buvo dzūkiškai šnekus, jam žodžiai slydo lengvai be perstojo ir vis paskubom, vis linksmai, su švelniu humoru. Jo anekdotai buvo dažniausiai originalūs, ar bent iš literatūrinio pasaulio (iš veikalų ar rašytojų asmeniškų nuotykių). Be abejo, kai kas ir kartojosi, kada pokalbiuose jis savo šnekumu dominavo, kalbėjo be paliovos, juoba su moterim stengės būti netylus, grakščiais juokavimais kurti smagią nuotaiką (pagal prieškario etiketą tai buvo kiekvieno džentelmeno pareiga). Buvo juk 19 a. pabaigos augintinis, kai inteligentiškos moterys miestuose buvo tik ponios ir panelės, kurias pašnekesy nepritiko apsunkinti rimtom temom arba liesti šiurkščią realybę: priderėjo vien linksma iškalba šmaikštauti, salioniško žaismo išmintim verstis. Jo augime kultūringas vyriškis turėjo būti galantiškas, be vulgarumų kalboj ir elgesy. Todėl Krėvė sąžiningai moterim vis bėrė komplimentus, o ištekėjusiom būtinai bučiavo ranką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JASPERSO FILOSOFIJOS KAIP "LAISVO TIKĖJIMO" SAMPRATA |
|
|
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
NUO BŪTIES PAŽINIMO į POETINĘ JOS VIZIJĄ?
Šis straipsnis kaip didesnio darbo baigiamasis skyrius buvo parašytas prieš 30 metų (baigtas 1951. IX.8). Dabar jį spausdinant, galbūt pravartu nurodyti, kur jis priklauso. Istorija tokia.
Montrealio universitete 1951 m. gavęs filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją La methaphysic existentielle de Kari Jaspers (mašinraščio 417 puslapių), panorau ir lietuviškai pateikti jos bent konspektinę santrauką, žinoma, kaip galima populiariau. Ypač dėl to, kad tuo metu egzistencializmas buvo susilaukęs plataus dėmesio kaip nauja filosofijos srovė. Skaitytojų parengimui išspausdinau bendresnio pobūdžio įvadinį straipsnį "Ieškojimas šviesos gyvenimui" (Aidai, 1951, Nr. 1., p. 1-11). Tuojau pat iškart parašiau keturis straipsnius (atskirais pavadinimais, bet bendra antrine antrašte "Kari Jasperso egzistencinės filosofijos pagrindai"), atremtus į savo minėtąją disertaciją. Bet jų išspausdinimas užtruko dvejus metus. Išspausdinus du pirmuosius straipsnius (1951, Nr. 7 ir 8), spausdinimas buvo sulaikytas leidėjų ar redakcijos sprendimu, pabūgus, kad filosofiniai straipsniai gali nuo žurnalo atbaidyti skaitytojus. Matyt, ne "kapituliavau", bet "kovojau". Kiti du straipsniai buvo paskelbti tik lygiai po metų (1952, Nr. 7 ir 8). Paskelbus visus keturis straipsnius, apėmusius apie 41 žurnalo puslapį, jie buvo atmušti ir atskiru atspaudu, antrašte "Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika" (1953, 151 psl.). Tačiau ketvirtojo straipsnio paskutinis skyrius, nors ir jau buvo spaustuvės surinktas, liko neišspausdintas, veikiausiai ne tiek popierių taupant, kiek iš tos pačios skaitytojų baimės. Ir dabar šį straipsnį spausdiname neperdirbtą, tokį, koks jis anuomet parašytas (pakeista tik antraštė: aname darbe šis straipsnis buvo IV-tosios dalies trečiasis skyrius: "Grynos filosofijos laimėjimas ar jos praradimas?"). Suprantama, šį straipsnį reikia skaityti viso darbo kontekste: kas buvo paliesta anksčiau, čia ne-bekartojama. Turintiesiems "Laisvės ir būties" atspaudą, galima nurodyti, kad šio straipsnio vieta turėtų būti 149-tasis puslapis (prieš baigiamąjį žodį "Suglaudžiant").
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ANTOLOGIJA "ŽEMĖ" PO TRISDEŠIMT METŲ |
|
|
|
|
Parašė MARIJA STANKUS - SAULAITĖ
|
 Žemė, naujosios lietuvių poezijos antologija, išleista Los Angeles 1951 metais, buvo kartu ir antologija, ir manifestas. Redaguota Kazio Bra-dūno, Žemė išspausdino penkių poetų eilėraščius: Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio ir Henriko Nagio. Šie poetai tuo metu jau buvo žinomi, tai antologijos tikslas nebuvo skaitytojus supažindinti su negirdėtais poetais. Jos tikslas, atrodo, buvo, vieningai išėjus į viešumą, ką nors naujo ar naujai pasakyti. Kas tai buvo, įvade aiškino Juozas Girnius. Įvadas antologijai svarbus, užimąs trečdalį leidinio.
Praėjus trisdešimčiai metų nuo šios antologijos pasirodymo, esame visai pripratę prie jos poetų. Mūsų jausena ir galvosena paveikta jų eilių vienišumo, izoliacijos, vaikystės ilgesio, sim-biotinio ryšio su žeme ir taip toliau. Mums savi jų įvaizdžiai — Kėkšto Argentina, Bradūno dirva, Nykos-Niliūno vėjas, Mačernio senolė, Nagio medžiai ir paukščiai, tarp daug kitų. Atrodo, kad kitaip negalėjo būti — kad ta knyga turėjo išeiti mūsų tremties pradžioje ir kad ji turėjo būti tokia, kokia ji buvo. Kalbame apie "žemininkų" ryšį su žeme, patys pradėję žemę idealizuoti per tuos tremties ir miestietiško gyvenimo metus. ("Žemininkai" — patogus terminas, todėl jį vartoju.)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KATALIKAI IR VISUOMENINĖ VEIKLA |
|
|
|
|
Parašė PETRAS DAUGINTIS, S.J.
|
Mūsų tarpe yra daug neaiškumų apie katalikų visuomenines pareigas, apie santykius tarp tikėjimo ir politikos. Tai rodo dažnai girdimi tokie ir panašūs tvirtinimai: "Katalikui svarbu tik privačiai praktikuoti savo religiją ir laikytis doros; nėra reikalo kiekvienam katalikui pasauliečiui mestis į visuomeninius darbus; katalikų vyskupai, kunigai ir draugijos neturi kištis į politinius reikalus!"
Bet dažnai tie patys tvirtintojai skundžiasi, kad žmonės blogėja, kad jaunimas eina nedorais keliais, kad gyvenime tiek skriaudų ir politikoje šunybių. O netikintieji prikiša tikintiesiems: "Jie yra katalikai tik iš vardo: jie nei gyvena savo tikėjimu, nei įneša jo į gyvenimą, nei atlieka savo visuomeninių pareigų. Jiems pirmiausia turėtų rūpėti ištraukti žmones iš skurdo, priespaudos ir išnaudojimo!"
Bandysime į tuos priekaištus, neaiškumus ir klausimus atsakyti. Remsimės daugiausia dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimais ir nurodymais.
Antgamtinė ir pasaulinė religijos plotmė
Žmogus yra aukščiausia būtybė žemėje. Jis turi protą ir laisvą valią. Iš apreiškimo žinome, kad Dievas sukūrė žmogų į savo paveikslą ir panašumą — su dvasinga, nemirtinga siela, ir padarė jį savo įsūnytu vaiku. Žmogus tad yra transcendentinė būtybė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Rašytojų malda, kalbėta suvažiavimo mišiose Clevelande |
|
|
|
|
Parašė A. R.
|
Iš amžių glūdumos atėjusi tauta,
ilgai ieškojusi šviesos. —
Ją išlaikei ant savo delno
mums didelę ir brangią. —
Ačiū Tau Kūrėjau, už lietuvių
kalbą ir kūrybos žodį.
Istorijoj didžiųjų žingsniai
buvo skaudūs mums.
bet gelbėjai ir išlaikei gyvus
ir sąmoningus. —
Ačiū Tau, Kūrėjau, už lietuvių
kalbą ir kūrybos žodį.
Praėjo maras ir karai,
o užplaukė raudonas tvanas,
ir išbloškė iš tėviškių, ir pavertė
mus kankinių tauta. —
Ačiū Tau, Kūrėjau, už lietuvių
kalbą ir kūrybos zodį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
 PREL. LIUDVIKAS MENDELIS, miręs liepos 15 d. Baltimorėje.
Velionis pasižymėjo nuostabiu pastoraciniu uolumu. Iš prigimties darbštus, energingas ir apsukrus, jis Baltimorėje ir už jos ribų išgarsėjo kaip rūpestingas klebonas, dosnus labdarys, žymus svarbių užmojų mecenatas ir taip pat lietuvybės ramstis išeivijoje. Iš Lietuvos atvykęs su tėvais į JAV vos 10 metų amžiaus (g. 1898. IV.18), jis, dirbdamas ir mokydamasis, baigė gimnazijos kursą. Emmitsburgo, Md., kolegijoje nustebino jos vadovybę didžiais gabumais ir buvo pasiųstas į Romą studijuoti aukštųjų teolotinių mokslų. Įsigijęs doktoratą ir 1928 m. įšventintas kunigu, tuojau buvo paskirtas į Baltimorės lietuvių parapiją, kurioje gyveno iki mirties. Jam klebonaujant, ši parapija tapo Baltimorės dvasiniu centru. Dideles minias kitataučių velionis pajėgė sutelkti į pirmadieniais bei antradieniais laikomas Marijos garbei pamaldas, kuriose nuo ryto iki vakaro buvo sakomi pamokslai, atliekami religiniai patarnavimai ir liturginiai veiksmai. Taip veikdamas, prel. Mendelis misijoms remti surinko daugiau kaip 2 milijonus dolerių. Buvo dosnus ir lietuvių reikalams, tačiau už parapijos ribų asmeniškai išeivijos veikloj nedalyvavo. Parapija, pastoracinis darbas, misijų šalpa ir privatus pamaldumas jam buvo idealai, užėmę visą laiką. Jais jis gyveno, apie juos kalbėjo ir juose rado savo dinamiškos egzistencijos prasmę bei džiaugsmą. Mirė 84 metų.
|
|
Parašė EGLĖ JUODVALKĖ
|
baltoje saulės tyloje
senelio pirštai skaičiuoja
ant plonos grandinės karoliukais suvertas
likusias vasaras
jis niekada nebuvo jaunas
negeidė ir nemylėjo
pavasarį keisdavo vyną
vasarą cigaretes
o rudenį draugus
jis mėgo šokti
sugrubusios senelės rankos
glamžo juodos prijuostės klostę
lygina skarelę
glosto staltiesę
ji niekada nebuvo jauna
negeidė ir nemylėjo
nuo kūno balto marmuro
kaip saulės spinduliai nuo
balto audeklo
atšokdavo godūs kareivių žvilgsniai
ji negimdė vaikų
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"XX AMŽIUS" — DIENRAŠTINĖ NAUJOVĖ |
|
|
|
|
Parašė STASYS YLA
|
MININT 45 METŲ SUKAKTĮ
Trys pagrindiniai dienraščiai atstovavo trims politinėms grupėms nepriklausomoj Lietuvoj: Lietuvos Aidas dešiniųjų (tautininkų), Lietuvos Žinios kairiųjų (liaudininkų) ir Rytas vidurio (krikščionių demokratų). Pastarąjį valdžia "suspendavo" 1936 m. birželio 4 d., o po trijų savaičių, birželio 24 d., pasirodė XX Amžius. Su nauju vardu atėjo dienraštinėn spaudon nauji žmonės ir nauja kryptis. Prasidėjo naujas "žurnalistinis darbas, kuris, prof. J. Ereto žodžiais, sau lygaus neturėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose" (Stasys Šalkauskis, 1966, p. 191).
Mastas pagal darbus
Pirmame savo žodyje dienraštis pabrėžė: "Su jokia politine grupe XX Amžius nėra susijęs. Du vedamieji principai — religija ir lietuviškoji kultūra — yra aukščiau už vienaip ar kitaip vadinamą partinę politiką" (1936, Nr. 1). Po pusmečio redakcija kartojo: "Nepriklausydamas jokiai partijai, bet politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą vertindamas pagal katalikų dorovės dėsnius ir lietuviškos kultūros reikalavimus, XX Amžius mano, kad šitaip geriausiai galės šiuo momentu savo kraštui pasitarnauti" (1937, Nr. 19).
Dienraščiui rūpėjo darbai ir reikalai, nežiūrint kieno vykdomi. "XX Amžiui nesvarbu, kaip vadinasi tie žmonės, kurie pasireiškia Lietuvos viešajame ir kultūriniame gyvenime, bet svarbu, kad jie dirbtų bendrajai gerovei, o ne asmeniniais ar grupiniais sumetimais, kad jų darbai neprieštarautų krikščionybei ir būtų pažangūs, t.y., kad atsakytų gyvenamojo momento reikalavimams ir svarbai. Tuo principu vadovaudamasis, XX Amžius yra taręs ir tars tai pritarimo, tai papeikimo žodį visiems, tiek įstaigoms, tiek viešumos žmonėms, tiek atskiroms grupėms, kiek mūsų sąlygose galima" (ten pat).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMO DEKLARACIJA |
|
|
|
Šimtmetis, prasidėjęs vidurinės Europos tautų išlaisvinimu ir vėliau prikėlęs daugelį tautų bei genčių valstybinei nepriklausomybei kituose pasaulio žemynuose, artėja prie pabaigos su gėdingu balansu, kai tuo pat metu šimtas milijonų civilizuotų europiečių buvo paaukoti naujai, dar didesnei priespaudai, išniekinant žmogaus ir tautų teises ir humanistinius idealus.
Tarp tų milijonų šiandien yra ir lietuvių tauta, kurios klestėjusi nepriklausoma valstybė buvo per praėjusį karą sugriauta, išprievartauta, pasikeičiančių sovietinės ir hitlerinės okupacijų teriojama.
Dėl to prieš keturis dešimtmečius turėjo iš tėvynės pasitraukti užsienin daugelis lietuvių rašytojų, visų sričių menininkų bei kultūrininkų.
Bet dėl to neišblėso mūsų ryžtas visomis priemonėmis ir kūrybinėmis formomis meniškai įprasminti tautos sielą ir reikšti kovingąją naujųjų laikų dvasią valstybės nepriklausomybei atstatyti, tautos ir žmogaus gyvybinėms teisėms atrungti, Lietuvai nelaisvėje padėti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IEŠKANT PAGRINDŲ NAUJŲ LAIKŲ PASAULĖVAIZDŽIUI |
|
|
|
|
Parašė K.T.
|
Tarptautinės transasmeniškumo organizacijos 1982 m. suvažiavime Bombėjuje pakartotinai skerbiama ligšiolinio mechanistinio mokslinio pasaulėvaizdžio krizė ir nurodomi naujo pasaulėvaizdžio pradmenys, užčiuopiantys visatoje visų dalykų ryšį ir viens nuo kito priklausomumą,
Tarptautinė transasmeniškumo organizacija buvo įsteigta įvairių skirtingų grupių, kaip, pvz., humanisto-psichologo Abraomo Maslow, kuni-go-paleontologo Teilhard de Char-din, Indijos išminčiaus Sri Aurobindo ir kitų mintytojų sekėjų. Staigti šią naują organizaciją paskatino bendras įsitikinimas, kad žmonių galios, potencialas ir tikrovė yra daug didingesnį, negu šių laikų kultūros, institucijos bei valstybės tai pripažįsta. Tikrovė ir galios, kurios prašoka vadinamąsias "normalias" žmonių galias, yra pavadintos transas-meninėmis. Šiai transasmeninei tikrovei studijuoti ši organizacija ir buvo įkurta.
Šiemetinis, organizacijos septintas metinis suvažiavimas įvyko Bombėjuje, Indijoje. Parinkta vietovė sudarė sąlygas susitikti Vakarų pasaulio mokslininkams su Rytų dvasiniais vadovais. Kalbėtojais buvo pakviesti tie, kurie mokslo laboratorijose ar šventyklose užčiuopė kaž ką, kas nurodytų galimą naują kryptį asmenims, visuomenei, žmonijai. Paskaitininkų ir kalbėtojų tarpe buvo psichoanalistas-tyrinėtojas Stanis-lav Grof, smegenų tyrinėtojas Kari Pribram, fizikas Fritjof Capra, fiziologas Rupert Sheldrake, Nobelio Taikos premija atžymėta motina Teresė iš Kalkutos ir kt.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Antanas Maceina
|
Kažkas yra prasitaręs, bijąs žmogaus, skaičiusio tik vieną knygą ("timeo hominem unius libri"); bijąs todėl, kad šis vienaknygis žmogus galįs kitoje knygoje kaip tik rasti atsakymą į priekaištą, kurį jis daro pirmajai. Ši baimė visu plotu pasitvirtina, metus žvilgį į dviejų recenzentų pastabas manajai knygelei "Asmuo ir istorija" (Chicago 1981). Ir kun. V. Bagdanavičiui (plg. "Aidai" 1982, nr. 3, p. 213), ir kun. F. Jucevičiui (plg. "Tėv. Žiburiai" 1982, nr. 18) užkliūva mano sakiniai, liečia asmens nemirtingumą: "Asmuo nėra amžinas kilmės prasme (a parte ante). Tačiau asmuo nėra amžinas nė galo prasme ( a parte post)... Įrodymų, kad asmuo yra nemirtingas savaime, nėra ir negali būti" (p. 20-21). Abu recenzentai abejoja, "ar tai derintųsi su krikščioniškuoju mokslu" (V. Bagdanavi-čius), kadangi "dvasia yra kaip tik tas dalykas, kuriuo remdamiesi krikščioniškieji mąstytojai įrodinėja žmogaus nemirtingumą" (F. Jucevičius).
Betgi abu recenzentai pasirodo skaitę tik aną vieną mažą. knygelę, kurioje asmens nemirtingumas paliestas probėgomis, užtat nurodant (p. 21 ir 85, išnaša 22), kur šis klausimas yra buvęs mano plačiau nagrinėtas, būtent: "Religijos filosofijoje" (t. I, p. 195-97). Kodėl tad abu recenzentai nerado reikalo pasidomėti — bent smalsumo dėlei — ką gi aš ten rašąs apie šį juos nepatenkinantį asmens nemirtingumo klausimą? Autorius juk nėra įpareigotas kiekviename savo rašinyje kartoti to, ką anksčiau buvo dėstęs tuo ar kitu reikalu. Užtat yra įpareigoti recenzentai paisyti autoriaus nuorodų, jeigu jie nori tą ar kitą dalyką kritikuoti ar abejoja jo krikščioniškumu. Nes tokiu atveju reikia visų pirma suvokti klausimo prasmę: kokia gi prasme asmuo nėra savaime nemirtingas. "Religijos filosofijoje" jie būtų atsakymą radę, ir tada gal būtų atkritę priekaištai, kilę beskaitant tik vieną knygą. "Asmuo ir istorija" yra, kaip pratartyje pabrėžiau, "sąmoninga santrauka" (p. XI), parašyta svarstyboms. Todėl bent recenzentai ir svarstybų dalyviai turėtų nepražiūrėti atitinkamų nuorodų kaip papildo dėstomai minčiai. Priešingu atveju esti kuriamos savos išmoni-nės pabaisos, su kuriomis paskui kovojama kaip su tikrovinėmis. — Nūn, kad ši mano atveika į abiejų recenzentų nerūpestingumą neliktų grynai formalinė, pacituosiu čia tai, ką esu "Religijos filosofijoje" rašęs apie asmens nemirtingumo pobūdį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJOS VISUOTINIS SUVAŽIAVIMAS |
|
|
|
|
Parašė Leonardas Andriekus
|
Miela buvo patirti, kad Lietuvių rašytojų draugijos valdyba rengia visuotinį narių suvažiavimą. Pirmiausia apie tai buvo informuoti draugijos nariai, paskui — visuomenė.
Užmojis šaukti LRD visuotinį suvažiavimą, aišku, kai kam galėjo atrodyti neįvykdomas. Kliūčių yra daug. Labiausiai prisimintina tai, kad LRD nariai gyvena visuose kontinentuose. Begaliniai nuotoliai, kuriems įveikti reikia laiko, jėgų ir išteklių.
Bet gyvenimas parodė, kad įstatuose nurodytus uždavinius šiaip taip galima atlikti rengiant sritinius suvažiavimus, palaikant korespon-dencinius kontaktus, susitinkant kitų organizacijų suvažiavimuose ir t.t. Šitaip ir buvo veikta nuo paskutiniojo LRD visuotinio suvažiavimo, įvykusio 1956 metais.
Valdybos ryžtas gi šiemet sutelkti visus išeivijos rašytojus į vieną vietą iš pat pradžios laimėjo narių bei visuomenės palankumą. Laikas — 50 metų nuo draugijos įkūrimo ir 25 metai nuo paskutiniojo LRD visuotinio suvažiavimo — buvo pribrendęs. Proga — 50 metų nuo Maironio mirties ir 100 metų nuo Vinco Krėvės gimimo — labai patogi. Vieta — Clevelandas, po antrojo pasaulinio karo pasižymėjęs itin spalvinga bei intensyvia kultūrine veikla, — didžiai patraukli. Visa tai nulėmė, kad ilgai ugdyta visuotinio suvažiavimo idėja pagaliau buvo įgyvendinta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BERNARDO BRAZDŽIONIO ŽODIS LRD VISUOTINIAME SUVAŽIAVIME |
|
|
|
|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
Paskutinis žymesnis LRD visuotinis suvažiavimas įvyko Chicagoje, 1956 birželio 30 dieną Sherman viešbutyje, Kultūros kongreso rėmuose.
Prezidiumą sudarė trys ir šiame suvažiavime dalyvaują asmenys, būtent Alė Rūta, Leonardas And-riekus ir šių žodžių autorius ir kiti du — Jeronimas Cicėnas ir Emilis Skujenieks (jau miręs). Paskaitą susirinkime skaitė iš Vokietijos atvykęs dr. Jonas Grinius tema "Lietuvių rašytojams aktualios problemos". Tarp senų veidų, kaip Kleopas Jurgelionis, matėsi ir jaunų, kaip Algimantas Mackus . . .
Pagal įstatus draugija visuotinius susirinkimus šaukia kas treji metai. Gyvenimas parodė, kad tai nerealu. Dėl nuotolių Amerikoje ir dėl finansinio narių nepajėgumo teko pereiti į korespondencinį veikimą: tuo būdu priimami nauji nariai, neperiodiniam biuletenyje keliami ir svarstomi įvairūs draugijos veiklos klausimai, informuojami nariai apie valdybos veiklą ir draugijos būklę, renkamos valdybos.
Draugijos valdyba, nariams pasikeičiant, o pirmininkaujant Ben. Ba-brauskui, veikė su užsidegimu ir energija.
Po dviejų kadencijų nepaprastai veiklios valdybos, ypač jos pirmininko Babrausko, Chicagoje, išrinkus valdybą New Yorke su pirm. Juozu Tysliava, veikimas atslūgo. Netrukus pats pirmininkas mirė. Veikla gerokai sulėtėjo. Draugijos premijai suma, kuri būdavo surenkama iš dosnių mecenatų, jų ilgai nesuradus, atsiliko dviem metais. Informacija aptilo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Išlaikant lietuvių literatūros tęstinumą
Šiais 1982 metais sueina 50 metų nuo įsisteigimo Lietuvių rašytojų draugijos, kuri, pergyvenusi okupacijų ir tremties (Vokietijoje) stadijas, 1948 metais Jono Aisčio atgaivinta JAV-se ir dabar veikia su valdyba Los Angeles mieste.
1932 metų sausio mėn. Balio Sruogos ir kitų literatūros profesorių (V. Mykolaičio-Putino) iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto (Kaune) humanitarinio fakulteto auditorijoje įvyko steigiamasis susirinkimas, į kurį buvo sukviesti žinomieji rašytojai ir humanitarinio fakulteto raštais pasireiškę literatai studentai.
Draugijos pirmininku išrinktas Ignas Šeinius, ką tik atvykęs iš Stock-holmo. Pirmoji sekretorė buvo Gražina Tulauskaitė. I. Šeinius, ne tik rašytojas, bet ir diplomatas, draugijos gyvavimo pradžiai labai tiko. Jis tuojau pradėjo lankyti valdžios įstaigas, švietimo ministeriją ir tartis dėl įvairių lengvatų bei valstybinės paramos. I. Šeiniaus žodžiais, minis-teris Šakenis sutiko, kad Lietuvos-rašytojus reikia remti, "kaip valdžia padeda ūkininkams gyvulių veislę gerinti ir pienines įtaisyti". Iš pradžių pažadai pažadais ir liko. Bet vėliau rašytojų draugijos nariai šiek tiek lengvatų gavo, kaip, pvz., papigintus teatro, geležinkelių bilietus ir kt.
Po Šeiniaus 1933 m. išrinktas pirmininku J. Tumas-Vaižgantas, vėliau, Vaižgantui mirus, V. Mykolaitis-Putinas, po jo — Juozas Grušas, Liudas Gira (1939-40), po 1941 birželio — Bern. Brazdžionis, po jo — Faustas Kirša (1942-1944).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DEVINTŲJŲ POEZIJOS DIENŲ ĮSPŪDŽIAI |
|
|
|
|
Parašė Juozas Prunskis
|
Kazys Bradūnas savo eilėrašty "Amžių keleivis" skelbė:
Aš iš saulėlydžių renku rytojaus
ugnį
Aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes
renku.
Poetas turi talentą pagauti intriguojančią mintį ir sviesti ją skaitytojų minioms, papuoštą dailiu įvaizdžių rūbu.
Ir Oskaras Milašius, kaip liudija Nobelio laureatas Česlovas Milašius, jam priminė: "Atmink, kad būti poetu reiškia visų pirma būti žmogumi, šviesesniu už kitus..." Sutikime, kad poetas bent gi savo kūrybingumu yra šviesesnis už kitus. Nė vienas kitas kūrybos žanras išeivijoje nesusilaukia tokio pastovaus ir reguliaraus dėmesio, kaip poezija. Tai ypač mes matome jau devintus metus iš eilės Chicagoje ruošiamose Poezijos dienose.
Šiemet pasitaikė ir svarbi proga — Maironio gimimo 120 ir mirties 50 metų sukaktys. O Maironis mums toks brangus savo kūryba!
Maironio poezija taip miela lietuviui, kad jo "Pavasario balsai" susilaukė net keliolikos laidų, o jo penkiasdešimčiai dainų ir giesmių 30 kompozitorių sukūrė 100 melodijų — gal net ir daugiau. Įdomu, kad ir okupuotoje Lietuvoje Maironio kūrybos, nors ir apkarpytos, laidos, vis pasirodo. Dr. J. Lankutis, sava knygoje "Lietuvių dramaturgijos raida" išdrįso tvirtinti, kad "Tautinio sąmoningumo dvasia, nulėmusi ištisos mfisų literatūrinės epochos patosą ir pasiekusi tobuliausią lyrinę išraišką Maironio poezijoje, Krėvės 'Šarūne* suskambėjo iki tol lietuvių literatūroje negirdėta šekspyriško tragizmo gaida".
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla, užsitęsusi 29 metus, baigta popiežiaus Jono Pauliaus II dekretu, kuriuo skelbiama, kad jo dorybės buvusios heroiškos. Bylos eiga palyginti labai trumpa. Kartais panašūs beatifikacijos procesai užtrunka kelis šimtus metų. Šiuo popiežiaus dekretu jau atlikti visi formalumai arkivysk. Jurgiui Matulaičiui paskelbti palaimintuoju. Betrūksta tik bent vieno mediciniškai pripažinto nepaprasto pagijimo (stebuklo), išmelsto užtariant arkivysk. Matulaičiui. Šventųjų skelbimo bylos eiga yra labai sudėtinga. Ja rūpinosi marijonų vienuolijos įgaliotas atstovas (prokuratorius) T. Juozas Vaišnora, M.I.C.
— JAV prez. Ronald Reagan, remdamasis Atstovų rūmų narių prašymu, paskelbė birželio 14-tą Baltijos laisvės diena, o liepos 19 d. paskelbė Pavergtų tautų savaitę. Ta proga į prezidentūrą buvo sukviesti Sovietų okupuotųjų kraštų atstovai. Gausiai dalyvavo ir Lietuvių bendruomenės bei mūsų politinių organizacijų vadovai.
— Pabaltijo valstybes prieš 60 metų de iure pripažino JAV. Ta sukaktis liepos 28 d. paminėta Atstovų rūmuose. Kalbėjo 20 kongresmanų, reikalaudami Pabaltijo valstybėms laisvės.
— Telšių ir Kaišiadorių vyskupijoms popiežius Paulius Jonas II paskyrė vyskupus apaštalinių administratorių titulu. Telšių vyskupijai paskirtas kun. Antanas Vaičius, kuris jau pakonsekruotas vyskupu; Kaišiadorių vyskupijai — vysk. Vincentas Sladkevičius, buvęs tos vyskupijos augziliaru, bet negalėjęs eiti pareigų. Jį komunistai buvo ištrėmę į Paberžę, Biržų rajone. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Radžius
|
Pirmas nustebimas
Du kartu Saturnas nustebino žmogų. Pirmas nustebimas įvyko 1610 m. kai Galilėjus (Galileo Galilei; pirmą kartą pažvelgė į šią planetą per teleskopą. Jis aiškiai matė ne vieną, bet tris diskus, beveik susilietu-sius krašteliais. Savo draugams Vokietijoje ir Italijoje jis pranešė: "Aš pastebėjau, kad pati tolimiausia planeta yra triguba.,, Saturnas tais laikais tebebuvo tolimiausias. Už jo esančių planetų dar nežinota.
Nustebimas padidėjo, kai 1612 m. Galilėjus pamatė, kad Saturno palydovai kažkur prapuolę. Vienui vienas diskas, ir nieko daugiau. Jis jau buvo suabejojęs, ar nebus padaręs klaidos prieš porą metų.1 Bet už poros savaičių prapuolusieji palydovai vėl atsirado. 1614 m. Christofer Scheiner piešė Saturną su dviem ąsom. G.B. Riccioli 1640 m. piešė Saturną kaip trigubą kūną, bet tarp 1647 ir 1650 m. rodė planetą irgi su dviem ąsom.
Kas gi tos ąsos, kas tie Saturno palydovai, suprato žymus olandų astronomas Christian Huygens. 1655 m., naudodamas savo sukonstruotą ir tobulesnį negu Galilėjaus teleskopą, jis pastebėjo siauras ąsas abejose disko pusėse. 1656 metais jos visai išnyko ir tų metų spalio mėnesį vėl pasirodė. Huygensui paaiškėjo, kas čia darosi. Tais pat metais jis paskelbė traktatą apie Saturno satelito Titano atradimą ir gale pridėjo anagramą, kurią išgliaudę turėtumėm taip skaityti: "Apsuptas plono, plokščio žiedo, niekur nepri-siliečiančio ir palinkusio į ekliptiką/' Pilną šio atradimo pranešimą Houygensas paskelbė 1659 m. Nuo tada Saturnas tapo žieduotąja planeta, savo grožiu stebinančia kiekvieną stebėtoją, o paslaptimi — mokslininką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Jurgis Jankus: PAPARČIO ŽIEDAS. Pasakojimai. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga, 1982. 394 psl. Viršelis G. Čepaitytės. Kaina 10 dol. Knygos rankraštis laimėjo LB 1981 metų literatūros premiją.
Romualdas Spalis: RINKTINĖS NOVELĖS. Išleido Vilties draugijos leidykla Clevelande (6116 St. Clair Ave.) 1981. Kaina 8 dol.
Dr. Jonas Grinius: GROŽIS IR MENAS. Estetikos pagrindai. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija. Roma, 1982. II-oji laida (I-oji laida 1938 Lietuvoje). 400 psl.
P. dr. Juozas Vaišnora, M.I.C.: ERZ-BISCHOFF JURGIS MATULAITIS (1871-1927). Leidėjas — Christiana-Verlag, Stein am Rhein, Schweiz, 1982, 46 psl.
ŽVAIGŽDŽIŲ SONATOS. Lietuvių poetų išeivijoje eilėraščiai apie M. K. Čiurlionį. Sudarė ir redagavo Alfonsas Tyruolis. Išleidimą parėmė Lietuvių Fondas. Išleido Ateitis. Southfield, Mich., 1981 m. Pateikta 13 poetų eilėraščiai apie M. K. Čiurlionį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Marija Stankus-Saulaitė
|
Algirdas LANDSBERGIS: Trys dramos. Chicago. Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1980. 168 psl. 8 dol.
Algirdo Landsbergio trys veikalai — farsas "Barzda", melo-tragi-komedija "Paskutinis piknikas" ir vienaveiksmė drama "Sudiev, mano karaliau" — išleisti vienoje knygoje Trys dramos. Šie trys veikalai skirtingi forma, aplinkuma, veikėjais ir fabula. Tačiau, juos skaitant kartu, pasirodo bendros temos, problemos ir įžvalga.
Farso pavadinimas nurodo jo veiksmo ir įtampos priežastį. Bandydamas laimėti ir palaikyti mergaitės meilę, Kiekvienis užsiaugina barzdą. Barzda surišta su Kiekvienio savęs ieškojimu. Kad barzda Onytei iš pradžių patinka, aišku. Bet Kiekvienis tuoj klausia: "O aš, Onyt? Kaip aš tau patinku?" (psl. 12). Nuo farso pradžios iki pabaigos Kiekvienis, nors trumpomis frazėmis kalba apie save, iš pradžių neaiškiai, save po truputį atpažindamas, galop ryžtingai priešindamasis Vadui, atsisakydamas susikompromituoti, nes ne kas kitas, o "Aš... žinosiu" (psl. 44). Kiekvienis save atranda, priešindamasis tėvų prisitaikantiems reikalavimams ir nepasiduodamas Vado pagundoms.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vladas Kulbokas
|
JONAS VIZBARAS-SŪDUVAS: Alšėnų kunigaikštytė. Premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos knygos klubas. 1981 m. Aplankas dail. D. Žemliauskaitės. 287 p. Kaina 8 dol.
Prieš 6 ar daugiau metų su jaunu smalsumu skaitėme "Algimantą", paskendę slaptinguose nuotykiuose, viliojančioje Lietuvos praeities tolybėje. Suvalkietį dar ypač traukė aprašomųjų vietų artumas ir vaizduojamų žmonių panašumas į gyvuosius kaimynus. To istorinio romano veikėjai tik vienas kitas buvo istoriški, o beveik visi pramanyti. Bet autorius stengėsi juos iš praeities prikelti, kad ir ne labai sėkmingai.
Dabar "Alšėnų kunigaikštytė" ieško panašių nuotaikų skaitytojų — ir turbūt suras tarp paauglių ir gal net daugiau tarp senesniųjų knygos mėgėjų, kuriems atbunka akys ir apkursta ausys nuo aštrios televizijos, trankaus radijo ir rėkiančių knygos puslapių.
Čia jautriu bei šiltu žodžiu autorius vedasi skaitytoją į 19 a. pradžios senus dvarus, tamsius senus parkus, niūrius vienuolynų požemius, klaidžias girias, klampias pelkes; rodo taurius senus ponus, puošnias damas, kurtuaziškus bajoraičius, svajingas kunigaikštytes, narsias bajoraites. Veiksmo vieta — apie Ašmeną, Lydą, Dieveniškes, šiandien jau lietuviškai beveik nekalbančias, o anuomet, autoriaus teigimu, daug lietuviškos dvasios turėjusias, nors ir tada jau įsimetusi lenkybė per aukštos kilmės vedybas, per tituluotus Lenkijos valdininkus. Šitą lietuviškai lenkišką kraštą slegia rusų okupacija. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Pr. R.
|
J. SAVASIS, Laisvos atostogos. Išleido Lietuviškos knygos klubas. 1980 m. Dailininkė Irena Mitkus. 192 p. Kaina 6 dol.
Knygoje 32 apsakymai bei novelės. Visų pirma reikia pasakyti, kad tai reta tos rūšies knyga, šiuo metu patenkanti į skaitytojo rankas.
J. Savojo šis kūrybinis darbas gana prieraišus. Gardžiuodamasis kūrybiniu patiekalu, skaitytojas be sąžinės graužimo "Laisvoms atostogoms" baigti skaityti pasiskolina ir ne iš joms skirto laiko. Tiek čia gausu moralinės, socialinės, religinės gilumos, ypač dabartinio gyvenamojo laiko, kad skaitytojas, užmiršęs visokius literatūrinius reikalavimus, godžiai leidžia pro savo smegenų filtrą, visa tai lygindamas su šių dienų realybe. Čia jį apninka liūdesys, čia pikta šypsena pasirodo jo veide, kaip ir visas žmogaus, tegu ir dabartinis, gyvenimas. Rašytojas dažnai sprendimą palieka pačiam skaitytojui, ir gėris ne visados išeina laimėtoju. Pats pasakojimo vyksmas tarsi verčia skaitytoją padaryti sprendimą pagal autoriaus rutuliojamą idėją, bet tai nėra autoriaus įkyrumas, įtai-gavimas ar pamokslininkavimas. J. Savasis toks nėra. Kuriamas vaizdas jau anksčiau įvykęs gyvenime, tik pasižiūrėk, mielas skaitytojau, kuriuose ratuose pats sėdi. Apsakymuose tiek daug situacijų, tiek daug įvairaus amžiaus, kad kažkas norėtų tai pavadinti autobiografiškumu. Tačiau jos, taip gyvai pavaizduotos, kad gali prilipti kiekvienam skaitytojui, nes juk daugumas žmonių blaškosi tose pačiose situacijose. Tai knyga, kuri, manoma, skirta "atokvėpiui", perskaitoma be "atokvėpio", be poilsio, be atvangos. Iš tikrųjų knyga skiriama ne atostogoms, ne poilsio valandoms, bet šių dienų negerovių apmąstymui, skaitoma su pieštuku ir popierium rankose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
