| |
|
|
1984 m. 1 sausis-vasaris
Gyvename turtingame kapitalistiniame krašte ir apsčiai naudojamės jo gausiomis gėrybėmis. Tačiau girdime ir stiprią kapitalistinės santvarkos kritiką.
Iš tėvynės Lietuvos gauname žinių apie komunistų ten daromas skriaudas mūsų tautiečiams. Tačiau skaitome laikraščiuose, su kokiu ryžtingumu raudonieji partizanai kovoja įvairiuose kraštuose, ir kaip komunizmas įsigali vis naujose pasaulio šalyse. Spaudoje, televizijoje ir pašnekesiuose girdime įvairiausių mokymų ir ideologijų, dažniausiai įvilktų į praktiškas, patrauklias, stipriai įtaigaujančias formas.
Mes patys iš tėvynės atnešėme sveiką nuovoką, didelį gyvenimo patyrimą ir katalikybės kraitį. Užtat tie visi dalykai mūsų dvasioje tai stoja vienas prieš kitą, tai susilieja, kaip žiemą vilnijančios sniego pusnys ar smėlio bangelės jūros pakraštyje. Tiek įvairių religijų, ideologijų, sistemų, santvarkų, naujų sąjūdžių, gyvenimo stilių, tarp besikeičiančių epochų! Kokia bus ateitis?
|
|
Skaityti daugiau...
|
 (1983)
Žaltvykslė
Ugnele mano, klajūnėle mano!
Kokioj paežerėj šią naktį pleveni?
Susnūdo ąžuolai seni,
Paskendo mėnuo tvenkinyj,
Tik tu, ugnele, klajūnėle mano,
Tu vis eini, eini, eini. . .
Dukrelei
Tai nudavėm tave, dukrele,
Už jūrių marių, už dūnojėlio.
Dabar žiema. Ir vandenys užšalę,
Ir keltuvai nustojo kėlę.
Tai kaip sugrįžt tau, dukružėle?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
POPIEŽIAUS NEKLAIDINGUMAS |
 |
 |
 |
I
BAŽNYČIOS MOKSLE
Ką popiežiaus neklaidingumas reiškia?
Vienas teologinio seminaro dalyvis šio straipsnio autoriui yra pasakojęs tokį atsitikimą. Buvo ten kalbėtasi apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas. Po referato viena klausytojų pasakiusi: kam čia reikėjo tiek daug šnekėti? Juk visi seniai žinom, kad Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas.
Panašiai gali atsitikti ir su popiežiaus neklaidingumu. Pažiūrėjus į šio straipsnio antraštę, irgi galėtų kilti mintis: negi nežinom, kad popiežius neklaidingas? Juk turim popiežiaus neklaidingumo dogmą!
O vis dėlto su popiežiaus neklaidingumu yra kaip ir su tomis šešiomis pasaulio kūrimo dienomis. Galima popiežiaus neklaidingumą teigti, nežinant, ką tai iš tikrųjų reiškia.
Štai sakom, kad popiežius neklaidingas. Tada reikia klausti: o kaip yra su visais kitais tikinčiaisiais Bažnyčioje? Ar jie jau klaidingi? Vyskupai, klebonai, teologijos profesoriai, pamokslų sakytojai, šeimų tėvai? Jeigu jie klaidingi, tai reikėtų jiems uždrausti sakyti pamokslus bei tėvams mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Ar nereikėtų tada visus šiuos nutildyti, balso teisę paliekant vienam popiežiui?
O gal, vėlekos, Bažnyčioje visi yra neklaidingi? Tai kam tada reikia girtis vieno popiežiaus neklaidingumu ?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SULŪŽUSI LĖLĖ: KELETAS MINČIŲ APIE MOTERŲ PERSONAŽUS DABARTINIAME LIETUVOS ROMANE |
|
|
|
We are females
faithfull to our image
thirsting opposition the rainment
in tvhich tve clothe ourselves
tvomen not seeking the upper hand
y et very sure of the men tve couple tvith
Firmly resolved
never to he a prey
or an object
objectly surrendering
or deliberately giving off
the odor of dry wood
Here tve are (iš "Three Marias — Neto Portuguese Letters". Maria Isabel Barre-no, Maria Teresa Horta, Maria Velho Da Costa, 1974)
Parinktoji citata yra paimta iš vadinamos feministinės literatūros. Tačiau ji nėra įžanga į svarstymą moterų teisių ar jų socialinės padėties dabartinėje Lietuvoje. Mano tikslas yra tik pateikti kai kuriuos moterų charakterių bruožus, iškylančius Lietuvos romanuose, parašytuose septyniasdešimtųjų metų dekadoje. Be abejo, keleto pavyzdžių neužtenka pavaizduoti moters psichologiniam portretui mūsų prozoje. Tai tik keli labai subendrinto eskizo brūkšniai.
Prieš pradedant kalbėti apie dabartį, verta pažvelgti į pagrindinius moterų prototipus, kuriuos randame prozoje, parašytoje prieš antrąjį pasaulinį karą. Romantiniame romane jie egzistuoja ir šiandien. Tai moters lėlės - objekto stereotipas, sukurtas tradicinėje hierarchinėje sistemoje, atspindinčioje socialinį kodą visuomenės, kuriai rašytojai rašė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAI KURIE POSLINKIAI KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS SANTYKIUOSE LIETUVOJE 1982 - 1983 METAIS |
|
|
|
Per pastaruosius dvejus metus įvyko kai kurie gana reikšmingi pasikeitimai Katalikų Bažnyčios ir valstybės santykiuose Lietuvoje. Bažnyčios atžvilgiu, nauji poslinkiai nėra vienalyčiai, nes Maskva pagerino oficialius santykius su Vatikanu, tuo pačiu metu imdamasi griežtesnių priemonių katalikų pasipriešinimo sąjūdžiui nuslopinti. Bažnyčios hierarchija šiek tiek sutvarkyta, tačiau po daugiau negu dešimtmetį trukusio laikotarpio kunigai vėl suimami.
Du įvykiai turi ypatingą reikšmę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai — naujų vyskupų paskyrimas bei Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto išsklaidymas ir jo veiklos sutrikdymas. 1982 metais liepos 15 dieną Vatikanas paskelbė, kad Vincentas Sladkevičius pradės eiti Kaišiadorių vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, o Antanas Vaičius paskirtas Telšių vyskupijos apaštaliniu administratorium. Jų paskyrimas reiškė šiokią tokią Maskvos nuolaidą, ir ne vienintelę. 1983 m. keturiems Lietuvos vyskupams buvo leista atvykti į Romą ad limina apostolorum — pirmasis toks Lietuvos vyskupų apsilankymas nuo 1938 metų. Be to, per šią viešnagę popiežius Jonas Paulius II nurodė Panevėžio vyskupijos apaštaliniam valdytojui vysk. Romualdui Krikščiūnui pasitraukti iš pareigų. Pažymėtina, kad didžioji dauguma Lietuvos kunigų negerbė Krikščiūno ir jį laikė per daug uoliu valdžios nurodymų vykdytoju. Taigi, jei 1981 metų pradžioje valdžia leido tik dviem vyskupam eiti savo pareigas, o vienas iš jų neturėjo tikinčiųjų pasitikėjimo, tai, artėjant 1983 metų pabaigai, savo pareigas galėjo vykdyti trys vyskupai, kurių veikimu aplamai buvo patenkinti kunigai ir pasauliečiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Aš, matai, siuvu. Net nebežinau, kaip pradėjau, ar kada išmokau. Siuvu ir tiek. Mėgstu. Gal iš to būčiau ir duoną užsidirbusi, bet nedrįsau reklamuotis ar toje srity darbo ieškoti. Vis man atrodė, kad nepakankamai moku, galiu ką sugadint. . . Taigi, susitvarkiau kitaip.
Atstoviu kelias valandas fabrike (tai mano dalinis darbas), apsiruošiu visa namie, o tada jau siuvu. Kai vyras numirė, tai tik, žmonele, sukis. Vaikai tebėra mokyklose, o mokslas čia gerokai kaštuoja. Tiesa, pagal tėvo apdraudą, jie gauna pašalpas — ir gaus, kol taps pilnamečiais. Garbė Dievui ir valstybei, kad tokie čia veikia įstatymai! Kaip kitaip išsimaitintumėm šiais sunkiais laikais. Bet vis tiek ir pašalpa, ir mano uždarbis nesuteikia dar mūsų šeimai nei "pyragų", nei "blizgučių". Gerai, turim duonelės. Gerai, kad vyro užpirktą namelį šiaip taip sugebam išlaikyti: mokėti kas mėnesį skolą ir valdžiai mokesčius. Sava pastogė — didelis turtas.
Taip ir gyvenam. Vaikai geri, mokosi. Per tuos rūpesčius turėjau ir savo ašaras, našlės liūdesį užmiršti. Dienos bėga, stumiamės visi pirmyn. Bet gaunamus pinigus turim tvarkingai išskirstyt ir tik po truputį išleist. Sutaupom dar kokį centą ir juodesnei dienai.
Sūnus ir duktė turi po atskirą kambarį miegot; aš turiu tokį mažą kambariuką, kur vyras susidėdavo darbo įrankius. Matai, mūsų miegamą, šviesų, langu į sodą, atidaviau sūnui. Jam reikia daug skaityt, mokytis, o tenai niekas jam netrukdo. Aš savo lovą įspraudžiau ir į daug mažesnį kambariuką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TARPTAUTINĖ RAIDA 1983 METAIS |
|
|
|
Foreign Affairs žurnalo apžvalgininkas 1983 m. pradžioje, aptardamas tarptautinę raidą, teigė, kad 1983 metais prezidentui Reaganui būsią labai nuožmūs (cruel). Faktiškai 1983 metai daug kam bus buvę nuožmūs. Pasižiūrėjus į 1983 m. gaublį, nusėtą karų, invazijų, maištų, revoliucijų ir žudynių židiniais (Afganistane, Angoloj, Čade, Grenadoj, Irake, Irane, Kambodijoj, Libane, Nikaraguvoj, Salvadore, Šiaurės Airijoje, Sri Lankoj . . .), pigu susidaryti 1983 metų pasaulio vaizdą, primenantį aną, votimis aptekusį, evangelijos Lozorių. Skirtumas tik toks, kad evangelijos Lozoriaus laukė Abraomo prieglobstis. O kas laukia 1983-ųjų pasaulio?
Ir tai po 38 metų Jungtinių Tautų veikimo! Ogi JT buvo įsteigtos pasaulio taikai garantuoti, karo grėsmei pašalinti, agresijai užkardyti, tautų tarpusaviam draugingumui pagal laisvo apsisprendimo principą plėsti, tautų ir asmens teisių bei laisvių pagarbai užtikrinti, etc. etc. Jungtinių Tautų nusigyvenimą rodo JAV nutarimas pasitraukti iš JT Švietimo, Mokslo ir Kultūros organizacijos (UNESCO). Šioji JT organizacija, patekusi vadinamo III-ojo pasaulio įtakon (gen. direktorius yra senaga-lietis M'Bow), ne tik vykdo diskriminaciją savo baltųjų tarnautojų atžvilgiu (išstūmė socialinių mokslų viršininką meksikietį, žmogaus teisių viršininką šveicarą, pažemino gen. direktoriaus pavaduotoją jugoslavą), ne tik pataikauja sovietams (Afganistano reikalai pavesti sovietų tarnautojams; dėl šnipinėjimo Prancūzijos išvytiems — UNESCO įstaigos yra Paryžiuje — sovietų tarnautojams mokamos algos, su jais pratęsiamos tarnybos sutartys), ne tik praktikuoja nepotizmą (vietoj buvusių penkių gen. direktoriaus pavaduotojų įsitaisė 13), — bet, dar svarbiau, ir pačių UNESCO uždavinių vykdymą spaudžia antidemokratine kryptimi — prieš spaudos ir išsireiškimo laisvę. Šitokia UNESCO padėtis kelia susirūpinimą. Kadangi JAV duoklė UNESCO biudžete yra labai reikšminga, gal JAV nutarimas pasitraukti ir paskatins UNESCO dabartinius vairuotojus apsigalvoti. Žinoma, toks apsigalvojimas būtų tikresnis, jei JAV pavyzdžiu pasektų ir demokratinė Europa. Tiesa, kai kurie istorikai aiškina, kad kiekviena tarptautinė sąranga esanti savo meto tarptautinių sąlygų išdava ir todėl laikinė. Kiekvienos naujųjų amžių tarptautinės sąrangos išsilaikymo vidurkis esąs tik apie 40 metų. Tatai esą liudijanti Vienos kongreso (1814-15) sutartoji Europos tarptautinė sąranga. Tatai taip pat patvirtinanti Bismarcko Europoje sudarytos padėties trukmė. Turint galvoj, kad JT svarbiausio organo — Saugumo tarybos — sprendimų priėmimą Sovietų Sąjunga gali vetuoti, mūsų tautos interesams kažin ar būtų nuostolis, jeigu ir JT pradėtasis tarptautinės sąrangos tarpsnis taip pat su keturiasdešimtmečiu baigtųsi. Žinoma, tatai pareitų nuo to, kieno iniciatyva ir valia nuspręstų tarptautinės sąrangos naująjį tarpsnį. Tam metai iš metų ir dairomės konkrečių ženklų tarptautinės raidos elementuose ir įvykiuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVYBĘ ATGAIVINTI, IŠLAIKYTI AR SUKURTI? |
|
|
|
 Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.
DR. ANTANO SUŽIEDĖLIO PASKAITOS SANTRAUKA
1982 m. spalio 14 - 16 d. Chicagoje įvyko "Ateities" akademinis savaitgalis tema "Lietuvis išeivis — naujų sąvokų ieškojimas". To savaitgalio pirmosios paskaitos santrauka buvo spausdinama "Aiduose" 1983 5 nr., 397 p. Čia spausdinamos likusių dviejų paskaitų santraukos su komentatorių pastabomis.
Kai kalbame apie savo tautą ai tautybę, veik neišvengiamai kalbame moralistinėje plotmėje. Esame užguita, slegiama, naikinama, blaškoma tauta. Šio blogio kontekste kiekviena tautinio gyvastingumo apraiška atrodo brangintina. Kas lietuviška, tas svarbu, naudinga, privalu.
Galima tačiau į tautybę žiūrėti ir iš kitos, būtent individo pusės. Galima klausti, kas išeivijos lietuvybėje yra veiksminga, naudinga, tiksliu ga individui. Čia kalba ne apie pareigas, užduotis, bet apie tikrovę ir galimybes. Kokia yra ir gali būti lietuvybės vieta išeivijos lietuvio pasaulyje?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ IŠEIVIŲ ĮTAKA UŽSIENIO POLITIKOJ: DABARTIS IR ATEITIS |
|
|
|
VIKTORO NAKO PASKAITOS SANTRAUKA
Kiek ir kokios įtakos išeivijos lietuviai gali turėti užsienio politikoj (prelegentas čia svarstė užsienio politiką JAV-se — K. T.). Klausimas paprastas, atsakymas sudėtingesnis. Lengviau aptarti, kiek ir kokios įtakos išeivijos lietuviai dabar turi užsienio politikoj. Tačiau ir čia išvados skirsis, nes tikslių duomenų trūksta. Tuo klausimu išvadas bus stengiamasi pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais bei faktais.
Norėdami daryti įtaką užsienio politikoje padėti Lietuvai iškovoti tautines bei kitas teises, lietuviai išeivijoj gali pasirinkti keturis pagrindinius veiklos būdus.
Pirmasis veiklos būdas — teroro vartojimas. To metodo išeivija atsisakė vartoti, net apie jį nekalba. Teisingai daro, nes 1. jis pažeidžia civilizuoto pasaulio moralinius dėsnius ir yra tuo labiau smerktinas, nes dažnai teroro aukos yra nekalti asmenys, ir 2. iš pragmatinės pusės, — jis yra neveiksmingas, kaip matosi iš armėnų bei palestiniečių teroro pastangų rezultatų.
Antras veiklos būdas — civilinis nepaklusnumas, t.y. sąmoningas, taikus valdžios įstatymų pažeidinėjimas, siekiant paveikti valdžios bei viešosios opinijos nusistatymą kokiu nors klausimu. Keliolika lietuvių išeivių šį metodą išbandė, 1979 m. vasarą prisirakindami prie sovietų ambasados tvoros VVashingtone. Žiūrint iš pragmatinio taško, jis susilaukė neeilinio dėmesio Amerikos spaudoj ir televizijoj, tačiau greit buvo užmirštas. Nėra aišku, ar šiokia tokia nauda (didesnis spaudos dėmesys) pateisina mokamą kainą (areštus bei teismus).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Į 1983 METŲ DAILĘ ŽVELGIANT |
|
|
|
 1983 metų birželio 26 d. Pasaulio Lietuvių dienų proga Chicagoj Jaunime centre, Čiurlionio Galerijoje, įvyko Lietuvių dailės darbų paroda. Buvo išstatyti 82 tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai. Prie šios parodos prisidėjo nemažai dailininkų iš kitų kontinentų bei kraštų, pvz., iš Australijos penki — Juozą Baukus-Banks, Leeka Kraučevičiūtė-Gruzdeff Eva Kubbos, Ieva Pocienė ir Leonas Urbonas. Iš Urugvajaus — Aldona Cybulski de Valverde, Leoncia Cybulski de Del Arca ir Aida Dorelytė de Estolle. Iš Prancūzijos — Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis ir Žibuntas Mikšys. Iš Anglijos — Elena Gaputytė. Iš Suomijos — Regina Houtari. Iš Kanados — Jurgis Račkus ir Antanas Tamošaitis. Iš Izraelio — Samuelis Rozinas. Iš Šveicarijos — Gabrielius Stanulis. Taigi parodoj dalyvavo 14 dailininkų iš užsienio. Bet atrodo, kad nuotolis sudarė kliūčių stambesnio masto darbams pristatyti. Sunku aptarti, dailininko pajėgumą bei talentą, pamačius tik porą kūrinių. Dauguma darbų tame skaičiuje buvo gamtovaizdžiai, išskyrus Eva Kubbos abstrakčius paveikslus, kurie itin liudijo dailininkės subrendimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAS JIE? Klaipėdiečiai, mažlietuviai, prūslietuviai ar prūsai? |
|
|
|
Pernai sukako 700 metų nuo to laiko, kai vokiečių kryžiuočių ordinas pabaigė karus prieš senuosius prūsus. Tai įvyko 1283 metais. Kryžiuočiai užėmė visą senųjų prūsų kraštą nuo Nemuno iki Vyslos žiočių, išnaikino daug žmonių, kitus savo žiaurumu privertė bėgti pas kaimynus lietuvius, o likusieji tapo sumaišyti su lietuviais ir vokiečiais.
Filologijos ir archeologijos seniai yra nustatyta, kad senųjų prūsų kalba ir materialinė kultūra yra labai artimai giminingos lietuvių-latvių gentims. Dėl to šioje apimtyje ir nebus nagrinėjama ši tezė, bet bus bandoma kelti Prūsijos lietuvių prūsiškumo klausimą ir kas jie yra, kuo jie laikytini: prūsais ar prūslietuviais, ar mažlietuviais ir klaipėdiečiais. Nes yra pakankamai žinoma, kad kryžiuočių ordino laikais lietuvių ten atsirado labai anksti. Viena, dėl to, kad kryžiuočiai vokiečiai, labai žiauriai elgdamiesi su vietos žmonėmis, privertė daugelį jų bėgti pas kaimynus lietuvius, palikus tuščias sodybas, į kurias atsikėlė vėliau geriau traktuojami lietuviai. Antra, tarp prūsų ir lietuvių teritorijų niekada nebuvo aklinai uždaros sienos: praktiniame gyvenime ūkiniai mainai virė į abi puses, taigi maišėsi lietuviai su prūsais. Trečia, dėl to, kad po prūsų sukilimo, kuris tęsėsi nuo 1240 iki 1260 ir mažesnis iki 1279 metų, dalis prūsų buvo išnaikinta ir tiek pat viso krašto sodybų liko visiškai tuščių. Į tas vietas, apsiraminus, grįžo iš Lietuvos prūsai pabėgėliai su savo draugais lietuviais ir giminėmis, maišytomis šeimomis (žiūr. "Lietuvos istoriją", redaguotą A. Šapokos, p. 62, p. 603 ir t.t.). Dalis prūsų, kuriuos Treniota ir vėliau Traidenis buvo apgyvendinę Žemaičiuose, panemunėse ir Gardino apygardose, liko negrįžusių, susimaišė su lietuviais. Ketvirta, lietuviai, ypač žemaičių kariai Trenioto (mirė 1265) laikais, daug sykių padėjo sukilėliams prūsams, nužygiuodavo net iki pat Vyslos ir buvo išgriovę kone visas ordino pilis; beliko tik keturios. Suprantama, ten liko lietuvių belaisvių. Vėliau, kryžiuočių karams pasibaigus 1283 m., ordinas žymiai pagerino krašto ekonominį būvį didele dalim su lietuvių darbo jėgomis, ten jau buvusiomis ir naujai atviliotomis. Toks procesas vyko rytinėje ir pietinėje Prūsijos dalyje Pavyslėje, kur senprūsių buvo likę tirščiausia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Lietuvių Katalikų Federacija šiuos metus paskelbė "Šv. Kazimiero metais". Visais atžvilgiais rūpinamasi prasmingai paminėti mūsų tautos šventojo 500 metų mirties sukaktį. Gauta žinia, kad Vatikanas išleidžia šv. Kazimiero garbei pašto ženklą, nupieštą dail. Romo Viesulo. Centrinis jubiliejaus komitetas, kuriam vadovauja Vytautas Volertas, organizuoja kelionę į Romą. Ten kovo 4 dieną Šv. Petro bazilikoje pop. Jonas Paulius II laikys iškilmingas jubiliejines mišias ir pasakys pritaikintą lietuviams pamokslą. Taip pat ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Kanadoje lietuviai rengia šv. Kazimiero minėjimus. Ypač iškilmingi minėjimai bus Chicagoje vasario 25 d., New Yorke rugsėjo 2 d., Toronte Darbo dienos savaitgalyje ir kovo 4 d. Hartforde, Los Angeles ir kitur.
— Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. — kunigas pranciškonas, žinomas istorikas ir mokslinių knygų autorius, "Šv. Pranciškaus varpelio" ilgametis redaktorius, pamokslininkas ir visuomenininkas, širdies priepuolio ištiktas (ruošiant šį Aidų numerį), mirė sausio 30 d. Palaidotas Šv. Jono kapinėse Brooklyne vasario 4 d. Apie jį plačiau bus ateinančiame Aidų numeryje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
WILLIAM GOLDING — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
 1983 metų Nobelio literatūros premijos paskyrimas britų romanistui William Goldingui buvo staigmena laureatus iš anksto spėjantiems literatams, kurių dauguma pernai buvo palyginti lengvai atspėjusi Gabrielio Garcia Marąuezo atrinkimą. Nobelinės komisijos sprendimas taip pat sudrumstė konservatyvios švedų Karališkosios akademijos ramybę — po šalį pasklido įvairiausi gandai, vėliau persimetę ir i užsienio spaudą.
Oficialiame Akademijos rašte buvo pareikšta, kad 72-jų metų sulaukęs Goldingas gavo premiją už savo romanus, kurie "derina įžvalgų tikrovinį pasakojimo meną su mito įvairybe ir universalumu žmogaus padėčiai šiandienos pasaulyje nušviesti". Nuolatinis Akademijos narys Larsas Gyllenstenas pavadino Goldingą "kerinčiu ir jaudinančiu" rašytoju, kurio kūrybos poveikis nuolat didėja. Bet Akademijoje atsirado ir juoda švediška avelė — senas narys Arturas Lundkvistas viešai sukritikavo Goldingo išrinkimą ir tvirtino, kad Nobelio premija turėjusi būti paskirta prancūzų avangardiniam rašytojui ir "naujojo romano" puoselėtojui Claude Simonui, kuris giliai "faulkneriškai" paveikęs Lundkvisto proteguojamus Pietų Amerikos rašytojus. Gandonešiai kalbėjo apie Akademijoje įsitvirtunusią opoziciją jau seniai premijos belaukiančių anglo Grahamo Greene ir argentiniečio Jorge Luis Borges kandidatūroms. Vienas Akademijos narys išsitarė spaudai, kad Goldingo pavardė jau trejus pastaruosius metus buvusi Nobelio premijos kandidatų sąraše. (Paskutinis anglas gavęs šią premiją buvo Winstonas Churchillis 1953 metais). Tokiais įdomiais žaidimais užsiima orieji akademikai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAIL. VIKTORUI VIZGIRDAI 80 METŲ |
|
|
|
Sausio 14 dieną dail. Viktorui Vizgirdai suėjo 80 metų amžiaus. Pagerbiant sukaktuvininką, jo paveikslų nuotraukomis iliustruojamas šis Aidų numeris.
V. Vizgirda yra gimęs 1904 m. sausio 14 d. Garliavos valsčiuje, Domininkonių vienkiemyje. Mokėsi Kauno Saulės gimnazijoje ir Kauno meno mokykloje, kurią baigė 1926 metais. Jo tapyba formavosi prof. Justino Vienožinskio priežiūroje. Tapybos studijas 1927 m. dar gilino Paryžiuje.
Baigus dailės mokslus, Vizgirdos veikla šakojosi keliomis kryptimis. Pradžioje jis reiškėsi kaip gimnazijų mokytojas, vėliau kaip Kauno meno mokyklos, Vilniaus meno akademijos ir Freiburgo Pritaikomosios dailės instituto tapybos dėstytojas. Tuo pačiu laiku Vizgirda buvo ir individualios tapybos uolus puoselėtojas, ir parodų rengėjas, ir meno sluoksnių judintojas. Jam visados rūpėjo vaduotis ir kitus vaduoti iš meninio sustingimo, siekiant pažangos bei originalumo. Tai stūmė jį sykiu su užsidegėliais bičiuliais steigti Lietuvoje naują meno sąjūdį "Ars" ir išeivijoje — "Lietuvių dailės institutą". Savo asmeniškai kūrybai jis padėjo pagrindu Vakarų Europos impresionizmą ir lietuvių liaudies meną. Šias, labai viena kitai tolimas, sroves derindamas, jubiliatas pasiekė pasiliekančių koloritinių, forminių ir kompozicinių vaisų. Savo originalia kūryba dail. V. Vizgirda tapo vienu iš pagrindinių lietuvių dailės ramsčių. Ypač pažymėtina, kad jubiliato kaip dailininko nesugniuždė sunkus fizinis darbas šio krašto įmonėse. Nors prakaitu pelnydamas duoną, jis išlaikė pirmykštį entuziazmą dailei — kūrė, rengė parodas ir dalyvavo kolektyvinėse ekspozicijose. Tuo pačiu užsidegimu jis taip pat sielojosi mūsų dailės pažanga išeivijoje, kartais užsitraukdamas konservatyviau galvojančių rūstybę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIBERALIZMO IDĖJOS LIETUVOJE 19 AMŽIAUS PRADŽIOJE |
|
|
|
Lietuva, o ypatingai Vilnius, 19 amžiaus pradžioje tapo vienu stambiausių liberalizmo centrų rusų imperijoje. Liberalinių idėjų banga prasiskverbė į Rusiją kartu su Napoleono kampanija, įgaudama čia plačią vystymosi eigą. Vakarų liberalizmas rėmėsi įvairiais principais, o visų pirma sąžinės, žodžio, spaudos, jungimosi į draugijas laisve, asmens ir turto neliečiamybe. Liberalinės idėjos rado palankią dirvą intelektualinėje Vilniaus atmosferoje. Miestas buvo, greta Peterburgo, įžymiausias kultūros centras visoje rusų imperijoje, turėjo Europoje išgarsėjusį universitetą, stambų inteligentijos sluoksnį, plačiai žinomas mokslines draugijas, be to, daugelį aukštos reputacijos laikraščių ir leidyklų. Vilniaus miestas buvo savotiška jungtis tarp Vakarų Europos ir Rusijos sostinės. Jo šviesuomenė buvo plačiai susipažinus su europietiškomis idėjinėmis srovėmis, o Vilniaus profesoriai, dailininkai ir universiteto stipendininkai susidurdavo Vakaruose su liberalizmo šulais. Vilniaus bibliotekos ir knygynai atsigabendavo didelius kiekius naujausių prancūzų ir vokiečių politinės literatūros spausdinių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kazys Bradūnas: PRIERAŠAI. Eilėraščiai. Išleido Ateitis (1768 Goldwin Drive, Southfield, MI 48075). 1983 m. 79 p. Kaina 6 dol.
Stasys Santvaras: BUVIMO PĖDSAKAI. Aštuntoji lyrikos knyga. Viršelis ir portretas — Vytauto K. Jonyno. Išleido Vilties draugijos leidykla (6116 St. Clair Ave., Cleveland, OH 44103). 1983. 164 p. Mecenatė Alė Valiukaitė-Santvarienė.
Eglė Juodvalkė: PAS KĄ ŽIEDAS ŽYDI. Viršelis Uosio Juodvalkio. Išleido Ateitis. 1983. 96 p. Kaina 6 dol.
Petras Melnikas: PAKIRSTA ŠAKA. Romanas. Aplankas Petro Mikalajūno. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas (7338 Sacramento Ave., Chicago, IL 60629). 1983. 190 p. Kaina 8 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Vaičiulaitis: IR ATLĖKĖ VOLUNGĖ. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980. 96 p. $4.00.
Antano Vaičiulaičio poezijos knygoje Ir atlėkė volungė yra penkiasdešimt septyni eilėraščiai keturiuose skyriuose: "Šiaurės soduos", "Prie žaliųjų vandenų", "Debesėliai", "Pieva". Eilėraščiai rašyti tarp 1935-78 metų Lietuvoje, Europoje ir Amerikoje.
Pirmoje dalyje "Šiaurės soduose" yra ir meilės, ir vienumos, vienišumo. Meilė susijus su šiaurės kraštu. Tame krašte yra likusi ta pati graži gamta, nors ją stebėję "Nulingavom, lyg šešėliais, Už tų marių mėlynų" ("Sustojus naktį po žydinčia liepa", p. 9, eil. 11-12). Kadangi dviejų drauge stebėtas grožis išlieka bent atmintyje, su tuo grožiu lieka ir tie, kurie juo žavėjosi. Jų laikas, jų dienos yra šiaurės sodo žiedai, nes meilės ir atpažinimo žiedas tebežydi, bet tik naktį, nes naktį išeita iš tėvynės, paliktas gamtovaizdis, pertrauktas asmeniškas laikas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ RELIGINĖ POEZIJA |
|
|
|
Šiuo pavadinimu knygų serija "Krikščionis gyvenime" išleido (paties autoriaus lėšomis) Vlado Kulboko knygą, kurioj per 9 skyrius apžvelgiama ir panagrinėjama lietuvių religinė poezija, pradedant Mažvydo knyga "Katechizmusa prasti žadei" (1547) ir baigiant šių dienų poetais. Kai kurie autoriai panagrinėti plačiau, kiti siauriau, dar kitų tik pavardės paminėtos. Nors visko gal ir nebus buvę įmanoma apimti, tačiau šios knygos autorius yra kruopščiai rinkęs šiam vertingam leidiniui religinę poeziją per ilgesnį metų tarpą. Gaila, kad nepridėtas pratarmės žodis, iš kurio būtų daugiau paaiškėję, kaip šis darbas buvo atliktas.
Autoriaus metodas yra daugiau induktyvinis: iŠ duotų citatų pasidaryti atitinkamas išvadas, apibūdinimus.
Šis metodas taipgi primena lituanistinio pedagogo metodą, kai reikėjo kūrinį aiškinti, jį atitinkamai analizuojant ir taip susipažinti su pačiu kūrėju. Citatų gausa šioj knygoj — jos užima gerą jos dalį — ją artina prie tos rūšies antologijos, kurioj jau pilni kūriniai būtų gana plačiai painterpretuoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: Po 100 dol.: prel. Jonas A. Kučingis, Los Angeles, CA; P. A. Raulinaitis, Burbank, CA; Tėvai Pranciškonai, St. Catherines, Ont; dr. J. Uleckas, Toronto, Ont, Canada; Jurgis Jakaitis, Schlieren, Svvitzerland; po 80 dol.: Vytas Pelda, Chicago, IL; po 60 dol.:M A. B. Gleveckas, M.D., Chicago, IL; po 50 dol.: Albina Brazauskienė, Waterbury, CT.; kun. Valdemaras M. Cukuras, S.T.D., Putnam, CT; Balys Sakas, Surfside, FL; Kazimieras Brencius, Petras Kasulaitis, A.Valeška, Milda Varekojis, Elena Veličkienė, Chicago, IL; Pranas Naris, Downers Grove, IL; Stasys I. Baras, Palos Park, IL; dr. Adolfas Šležas, Flossmoor, IL; G. Surdėnas, Turnersville, NJ; J. Vidmantas, Elizabeth, NJ; J. Gruodis, Monticello, NY; J. P. Kazickas, dr. kun. A. I. Rubšys, New York City; Juozas Mikonis, Richmond Hts, OH; dr. Bronius J. Kasias, Wayoming, PA; dr. A. E. Šidlauskas, Carp, Ont.; dr. J. Sungaila, Toronto, Ont., Canada; Danutė Baublienė, Villerfrance S/MER, France; vysk. A. L. Deksnys, Roma, Italia; S. Ribačiauskienė, New Port, Vic, Australia; V. Gerdvilis, Willington, New Zealand; po 45 dol.: Regina Jautokaitė, Chicago, IL; Stasys Daržinskis, Downers Grove, IL; Ona Vaičienė, Hudson, NY; po 40 dol.: dr. R. Vaišnys, N. Haven, CT; P. Norvilas, K. Pabedinskas, Chicago, IL; A. Akelaitis, Cleveland, OH; Alb. Kantvydas, Weston, Ont., Canada; po 35 dol.: Marcelė Mackienė, Cicero, IL; St. Žilevičius, Chicago, IL; A. M. Bielskai, Bervvyn, IL; dr. kun. Ig. Urbonas, Gary, IN; Ina Jakulienė, Ovon, MA;Povilas Baltutis, Middle Park, Vic, Australia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
