| |
|
|
1984 m. 2 kovas-balandis
|
PANAŠAUS ĮVYKIO NĖRA BUVĘ ŠV. KAZIMIERO IŠKILMĖS ROMOJE |
 |
 |
 |
Gera šviesa
Lietuviai ir daugelis kitų tautybių asmenų, pažįstančių Vatikaną, tvirtino: "Panašaus įvykio istorijoje nėra buvę ir turbūt nebus; popiežius lietuviam skyrė nepaprastą dėmesį". Kalbama apie šv. Kazimiero sukakties minėjimą Vatikane 1984 kovo 3 ir 4. Tiesūs, drąsūs, iškalbūs popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimai, giną lietuvių tautą, buvo girdimi visame pasauly. Pakurtusios ausys taip pat juos užregistravo. Beveik dvi pilnas dienas mums skyrė pats popiežius ir žymi Vatikano tarnautojų dalis, įskaitant aukštus pareigūnus. Šie įvykiai turėjo teigiamai paveikti ir vyskupus, kurių ryšiai su lietuvių mažuma JAV eina ledo tiltais. Mums blykstelėjo gera, graži šviesa.
Pasitikint istoriją žinančiais, dėl praeities turime sutikti. Į ateitį reikia žiūrėti optimistiškiau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Popiežiaus Jono Pauliaus II žodis, tartas kovo 4 dieną Šv. Petro bazilikoje, Romoje, minint šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį |
|
|
|
1. "Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas" (Kun 19,2).
Tais pirmojo šiandienės liturgijos skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir Seserys, mintimis ir širdimi persikeliu prie šv. Kazimiero kapo Vilniuje.
Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo dienos, kai to šventojo visai Bažnyčiai brangios relikvijos buvo padėtos tarp savo tautiečių gimtojoje žemėje. Jau penkis šimtmečius Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu — gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 24).
Jau penki šimtmečiai, kai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims tikėjimo ir švento krikšto malonėje: "Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas".
2. Vakar Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus minėjimą, jos vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant Šventojo kapo.
Norime šio jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, Šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia ties per penkis šimtmečius išaugusia šv. Kazimiero tradiciją. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi šventasis Lietuvos globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir vienija Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje; sujungia kaip Dievo Tėvo įsūnius, kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus — Tiesos, kuri išlaisvina žmogų Šventosios Dvasios jėga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAI KURIE LIETUVIŲ KALBOTYROS VYSTYMOSI BRUOŽAI |
|
|
|
Devyniolikto šimtmečio pabaigoje lietuvių kalba buvo iškilusi kalbotyros moksle. Betgi ją iškėlę mokslininkai nebuvo lietuviai. Dvidešimtam šimtmečiui einant į pabaigą, vis dažniau kartojama, kad Vilnius yra tapęs baltistikos centru. Reiškia, jau lietuvių kalbininkų nuopelnais Vilnius šitaip pasižymėjęs. Tačiau dėl dabartinės okupacijos sąlygų mažai kas yra susipažinęs su šių laikų Lietuvos kalbininkų pavardėmis, o dar mažiau kas pažįsta jų pasiekimus. Tad mano straipsnio tikslas yra trumpai pristatyti kalbotyros istorijos kelias ryškesnes asmenybes bei įvykius, kad būtų geriau suprantami keliai, kuriais kopta į kalbotyros kalnus.1
Devyniolikto šimtmečio kalbotyroje lietuvių kalba galėjo užimti tokią reikšmingą vietą iš dalies jau vien dėl to, kad pats kalbotyros mokslas buvo siaurų tikslų ir vienalyčio metodo. Reikia atsiminti, kad tai buvo lyginamosios istorinės kalbotyros kūrimosi periodas. Filologams nustačius to mokslo esminius dėsnius klasikinių ir sanskrito kalbų pagrindais ir toliau savo gimtų, skandinavų, germanų ir kitų, kalbų duomenimis juos patvirtinus bei praplėtus, šių suformuluotų teiginių toks akivaizdus pritaikymas lietuvių kalboje nemažai prisidėjo paremiant bei apdorojant naujo mokslo metodologijos tikslumą. Dar didesnė paskata lietuvių kalbai tyrinėti buvo tai, kad seniai išmirusių, tik knygose užrašytų kalbų formoms buvo randami ryškūs atitikmenys gyvoje, žmonių naudojamoje kalboje. Šita mūsų kalbos dvilypė ypatybė — moderniosios kalbos archajiška išraiška — sulaukė daug dėmesio ir traukė žymius indoeuropėjistus į Lietuvą pramokti mūsų kalbos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Albinas Elskus — Obuolių žaidimas (1978). Ann Weinstein rinkinys
Kopsim Į kalną, siauru akmenuotu taku,
kol prieisim gelsvų gėlių išklotą plotą.
Nusileidę, tarp siaustančių bangų,
Apvaikštinėsim uolas,
Nulaižydami druska apneštas lūpas.
Vėjo mėtomi, lakstysim kaip žvėrys,
Kol nukrisim žolėn,
Stebėti paukščių skriejimą.
Staiga,
Baimės pagauti,
Pakilsim ir nubėgsime prie medžio.
II
Kopsim vėl į kalną
klausytis vėjo.
Ten išvysim miestą
|
|
Skaityti daugiau...
|
(1902.VIII.22 - 1983.111.25)
Pusantro mėnesio būvyje kultūrinis Lietuvos gyvenimas pernai neteko dviejų savo šulų iš ne-nepriklausomybės dienų.
Vienas jų platesnei visuomenei buvo mažai žinomas, nors jo darbas, apsukrumas, energija, meilė knygai ir artimumas jos autoriui atvertė naują, gaivų ir šviesų lapą mūsų raštų skleidimo istorijoje, o jo leidyklą iškėlė į pirmą vietą paskutiniu nepriklausomybės dešimtmečiu. Tas vyras buvo "Sakalo" vadovas, žemaitis nuo Salantų, Antanas Kniūkšta (1892.VIII.15 - 1983.V.18), pas kurį su savo veikalais susimetė būrys vyresniųjų ir kone visa ano meto jaunoji rašytojų karta.
Antro vyro, Juozo Keliuočio, vardas ir darbštumas buvo žinomas jau nuo jo studentavimo laikų, — kaip redaktoriaus, pilno iniciatyvos, energijos ir sumanymų žmogaus.
Sklidini kūrybinės energijos
"Tada buvome dar jauni, sklidini kūrybinės energijos, drąsių svajonių ir plačių užsimojimų", rašė jis man iš Vilniaus 1974.11.18 apie savo jaunas dienas.
Tiems siekimams vykdyti Juozas Keliuotis ruošėsi tvirtai ir iš pagrindų. Dar Kauno universitete jis prasiskverbė pro kitus savo uolumu, idėjomis, entuziazmu ir iškalba. Pastarąjį Keliuočio bruožą taikliai apibūdino Juozas Girnius "Aiduose" (1972 m. Nr. 6):
"Pati jo kalbėsena ir mąstysena būdingai atspindėjo entuziastišką jo prigimtį. Kalbėjo lyg uždusdamas, kvapo pritrukdamas, nes ne šaltai savo mintis dėstė, o kalbėjo pergyvendamas, ar vienu atveju kuo nors džiaugdamasis, ar kitu atveju kuo nors piktindamasis. Ir rašant jo mintis liejosi tarytum patvinusios upės srautu. Buvo įtaigus ne minties loginiu atbaigtumu, nuoseklumu, sistematingumu etc, o greičiau savo žodžio betarpiškumu, jausminiu intensyvumu. Bent psichologiškai šiuo atžvilgiu Keliuočiui labiau imponavo ne tomistinis, o Augustino ar Bergsono mąstymo būdas".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JUOZO KELIUOČIO LAIŠKAS A. VAIČIULAIČIUI |
|
|
|
|
FRANCO KAFKOS ILGA KELIONĖ Į LIETUVĄ |
|
|
|
I
Vienoje Kafkos novelėje žmogus praleidžia beveik visą savo gyvenimą prie miesto vartų, laukdamas kol juos jam atvers. Patsai autorius turėjo laukti 41-erius metus, kol jam atsivėrė "tarybinės" lietuvių literatūros durys. Pagaliau, pasirodžius romano Procesas ("Vaga", Vilnius, 1981, 264 p.) vertimui, Kafka visu ūgiu įžengė į lietuvių raštiją.
Proceso išleidimas lietuvių kalba — neeilinis literatūrinis įvykis — juo sustiprinami saitai su moderniosios literatūros klasikais, susigrąžinamas ilgą laiką užtvertas, ypatingas tarptautinės kultūrinės teritorijos sklypelis. Bet Kafkos sugrįžimo implikacijos, ypač visos Rytų Europos kontekste, driekiasi anapus literatūros ribų. Kodėl Kafka taip ilgai turėjo laukti už durų? Kodėl su šiuo mirusiu rašytoju jau tiek metų grumiasi marksizmo - leninizmo aparatas? Ir kodėl šis "Trojos arkliu" vadintas autorius pagaliau gavo vizą į Lietuvą? Atsakymai į šiuos klausimus nušviestų erdvų Rytų Europos literatūros ir politikos plotą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JAV LIETUVIŲ VEIKLOS 1983 METŲ APŽVALGA |
|
|
|
Šventieji metai
Popiežius Jonas Paulius II 1983 metus buvo paskelbęs jubiliejiniais Atpirkimo metais paminėti 1950-ties metų sukakčiai nuo Kristaus mirties ant kryžiaus ir Jo prisikėlimo. Ši sukaktis mūsų spaudoje buvo trumpai priminta, bet daugiausia dėmesio skirta šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakties paminėjimo 1984 metais pasirengimui. Šiam reikalui komitetą sudarė Amerikos lietuvių katalikų federacija, ir jį patvirtino Pasaulio Lietuvių Katalikų Bendrija. Komiteto pirmininku išrinktas Vyt. Volertas. Spalio mėnesį laisvuose kraštuose gyveną lietuviai arkivyskupai ir vyskupai — arkivysk. P. Marcinkus, arkivysk. Charles Salatka, arkivysk. Jonas Bulaitis, vysk. V. Brizgys ir vysk. A. Deksnys — visiems pasaulio lietuviams paskelbė laišką, kuriuo 1984 metus paskelbė Švento Kazimiero metais ne tiktai lietuvių tautai, bet ir visam krikščioniškam pasauliui. Tuo tarpu komitetas sudarė planą šiai sukakčiai paminėti: religinės iškilmės Vatikane 1984 kovo 4, lietuvių katalikų kongresas Kanadoje rugsėjo 1-2, veikalai apie šv. Kazimierą ir t.t.
Lietuvių Kunigų Vienybė, kuri pirmiausia iškėlė šv. Kazimiero sukakties minėjimo reikalą, tai taip pat apsvarstė savo seime rugpjūčio 17-18 Philadelphijoje; jame dalyvavo vysk. V. Brizgys, 27 kunigai ir trys diakonai. Pagrindinę paskaitą seime skaitė lietuvių jėzuitų provinciolas kun. A. Saulaitis, S.J. — apie lietuvių pastoracijos problemą. Iš pranešimo paaiškėjo, kad Kunigų Vienybė rūpinasi sekmadienio mišiolėlių bei LKB Kronikos leidimu ir kad jos žinioje veikia Religinė Šalpa ir Katalikų informacijos centras New Yorke.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Neatsimenu, kas pirma atsitiko: įsimylėjau Rikį, ar sode radau negyvą balandį?
Pradėsiu nuo balandžio. Vieną pavakarę mačiau, kaip mažas balandis, krisdamas nuo eglės sode, susižeidė, pasislėpė krūmuose ir kitą rytą, nuėjusi jo pažiūrėti, radau jį sustirusį, negyvą.
— Mama, — parodžiau mamai, — aš laiku jam nepadėjau. Kai tai vėl atsitiko kitam mažyliui, pasigavau nulaužtu sparnu balandį ir slaugydama laikiau namuose. Mama tam neprieštaravo. Skristi jis dar negalėjo.
Mano tėvų sodan atlekia įvairūs paukščiai. Žiemą vieni nutūpta nuogų šakų kartelėse, kiti slepiasi nuo vėjo ir sniego po didelės eglės šakom. Jos tankmėje, aukštai, jie turbūt turi savo lizdus.
Visuomet įdomu žiūrėti į jų dešimtis pro langą. Kaip jie supasi nuo vėjo ant apsnigtos obels, arba šildosi eglės užuovėjoj, užėjus saulei. Į pabertus duonos trupinius kažkodėl jie nekreipia dėmesio. Tik kartais nušoka žemėn ir ten, plakdami sparnais, "nusiprausia".
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Seniau galėdavau sėdėti valandų valandas prie židinio,
kai lašantys karnizai
dainuodavo džiaugsmą priglaustiesiems; klausytis ir
žinoti, kad miškai buvo pagirdyti;
galvoti apie ateinantį rytą, ir kaip
atgaivinti lapai
blizgės saulėje, ir po prieblanda bus
skaidru ir vėsu.
Dabar, kai girdžiu, esu savyje šaltas: nes mano
mintys plačiai klajoja,
kur palaima yra išleista ant jūros
sūrų vandenų,
ant slėnių be poilsio ir balsų, kurie
nestovi vietoje:
židinys praranda savo šilumą ir namai toli nuo manęs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GEORGE ORVVELL'IO SPĖJIMAI APIE 1984 METUS: IŠSIPILDĖ AR NE? |
|
|
|
 Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.
1948 m. George Orwell parašė romaną "1984". Šis romanas susilaukė plataus susidomėjimo: išversta į šešiasdešimt kalbų; atspausdinta dešimt su viršum milijonų kopijų. Sulaukus 1984-ųjų metų, šio romano aktualumas grįžta.
Vienas įdomių dalykų apie pranašavimą ar ateities spėjimą yra tas, kad žmonės stebi ir tikrina, ar, laikui atėjus, pranašystės ar spėjimas tikrai išsipildė. Nepamirštami net tie atvejai, kai pranašavimas pasirodo literatūroj.
Laikrodžiui išmušus 1984-uosius metus, panašiai stebima ir tikrinama, ar išsipildė George Orvvellio 1948-m. parašyto romano "1984" pranašystės apie tuos metus. Kadangi Vakarų pasaulyje šis romanas yra susilaukęs plataus dėmesio, verta pažvelgti, ką autorius tame kūrinyje rašė, kodėl ir kaip jis "pranašavo" ir ar ta pranašystė "išsipildė".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TAUTŲ ATGIMIMAS IR IŠNYKIMAS — VALIJOS PAVYZDYS |
|
|
|
"Ar mano tautai lemta išnykti?" Šis klausimas vis dažniau pasigirsta Rytų Europos šalyse — jį kartoja čekų rašytojai, estų kultūrininkai, ukrainiečių patriotai. Kaip šešėlis, jis dengia lietuvių savilaidos puslapius.
Tokioje likiminėje sankryžoje dėmesys krypsta ne tik į savo tautos istoriją, bet ir į kitas tautas, kurios jau anksčiau prarado savo nepriklausomybę ir savo* kalbą ir kurios stovi prie išnykimo slenksčio. Klausiama, ko galima pasimokyt iš jų patirties? Ar egzistuoja bendri mažų tautų gyvavimo ir nykimo dėsniai?
Vieną tokių tautų, valus Didžiojoje Britanijoje, aprašo 1981 metais išėjusi profesoriaus Kennetho D. Morgano knyga Rebirth of a Nation: Wales 1880 - 1980. — "Tautos atgimimas, Valija tarp 1880 ir 1980 metų". Keltų kilmės valai tris šimtmečius priešinosi anglosaksams, kol 16 šimtmetyje jie buvo galutinai nugalėti ir įjungti į Angliją. Kaip kadaise Lietuvoje, valų diduomenė pradėjo sparčiai nutautėti, o valų kalbą tausojo tik paprasti žemdirbiai. Pasak senos pranašystės, valai "praras savo žemę, bet išsaugos savo kalbą". Praradę savo žemę, valai užsispyrusiai saugojo savo kalbą, bet vališkai kalbančiųjų skaičius vis mažėja.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MIRĖ TĖV. VIKTORAS GIDŽIŪNAS |
|
|
|
 Sausio 30-tos naktį staiga mirė daugeliui žinomas pranciškonas, pamokslininkas, visuomenininkas ir mokslininkas — istorikas Tėv. Viktoras Gidžiūnas. Nors jis jau kuris laikas sirguliavo, tačiau daug rašė ir jautėsi pajėgus pastoraciniam darbui. Tris savaites prieš mirtį velionis dar apsiėmė keliauti į Los Angeles ir ten pasakyti šv. Kazimiero garbei tridienio pamokslus. Net savaitę prieš mirtį jis savo noru ryžosi vykti į Kearny (NJ.) lietuvių parapiją patalkinti kunigams. Iš ten į Brooklyno pranciškonų vienuolyną jau nebegrįžo. Ištiktas širdies priepuolio, užgeso Kearny, West Hudsono ligoninėje, daugeliu atžvilgiu palikdamas nejaukią tuštumą.
Ypač labai nukentėjo Tėv. Viktoro Gidžiūno rašomas mokslinis veikalas apie žymų XIX amžiaus pranciškoną Ambraziejų Pabrėžą. Tam darbui velionis beveik visą amžių telkė medžiagą, lankydamasis net okupuotoje Lietuvoje. Surinko tiek, kad jau galėjo parengti pirmąją knygos dalį ir net atiduoti Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai Romoje spausdinti. Bet veikalas liko neužbaigtas. Laimingu atveju, užbaigti apsiėmė istorikas kun. Rapolas Krasauskas, kuris gyvena Putname ir tvarko Alkos lituanistinę medžiagą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventė buvo paminėta JAV senate ir Atstovų rūmuose. Senate minėjimas atliktas vasario 22 d., vadovaujant nuoširdžiam lietuvių bičiuliui sen. Charles Percy, kuris pasakė ilgoką kalbą, iškeldamas Lietuvos pavergimą ir religijos persekiojimą. Atstovu rūmuose minėjimas vyko vasario 20 d. Maldą sukalbėjo vysk. V. Brizgys. Lietuvos padėtį nušvietė kitas mūsų bičiulis — kongresmanas Frank Annunzio. Minėjimuose dalyvavo Lietuvos diplomatijos šefas dr. St. Bačkis, Lietuvių Tarybos, Amerikos Balso atstovai ir būrelis Washingtono apylinkės lietuvių.
— Lietuvos nepriklausomybės šventė taip pat turiningai paminėta ir Kanados parlamento rūmuose vasario 22 d. Šis minėjimas yra jau dvyliktas. Jame dalyvavo net 7 Kanados ministrai ir kai kurių valstybių pasiuntinybių atstovai. Pagrindinę kalbą pasakė ginybos ministras Jean-Jacques Blais, pažymėdamas, kad studentavimo laikais gyvenęs lietuvių šeimoje Toronte ir nuo tada susipažinęs su Lietuvos problemomis. Tokius minėjimus parlamente su vaišėmis rengia visi pabaltiečiai. Šiemet vadovavo estai. Meninę programą atliko pianistai P. Zarins (latvis) ir A. Maiste (estas). Taip pat lietuvis solistas V. Paulionis. Minėjimo išvakarėse tuose pačiuose parlamento rūmuose surengtas konsulų, parlamento narių ir užsienio reikalų ministerijos pareigūnų priėmimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PRIE DAIL. ALBINO ELSKAUS VITRAŽŲ SUSTOJUS |
|
|
|
 Ką daugiau būtų galima pasakyti apie dailininką, negu tai, ką jis yra sukūręs? Skirstyti dailininkus į pajėgius ir nepajėgius šiandien jau būtų primityvu ir naivu, ypač tuose kraštuose, kur yra absoliuti laisvė kurti. Tik klausimas, ar yra kur tokia laisvė?
Dailininkas per šimtmečius priklausė nuo užsakytojo. Seniau menus puoselėjo Bažnyčia, dvaras, valstybė, o šiandien, kas? Šiandien gi — galerija. Žinant su ja susietas aplinkybes, kalba apie dailininko laisvę dažniausiai lieka tik tuščiažodžiavimas. Šiais laikais geriausiu atveju dailininkas tegali bandyti išsitekti (su savo aš) užsakytojo rėmuose. Ir tai tik tuo atveju, jeigu paliktume po kepure užvožę įvairiausias galimas įtakas.
Kas buvo tas "pirmasis", tebėra legendinis ir išpūstas išmislas. Mūsų šimtmetyje tų "pirmųjų" tiek daug susitelkė, kad sąžiningesniam meno istorikui teko rimtai susirūpinti, ypač kada kai kurios meno kryptys atsirėmė į techninius ir mokslinius principus. Metodas įgalino įvairiuose kontinentuose ir net tose pačiose valstybėse bei miestuose keliems dailininkams, visiškai vienas kito nepažįstantiems, panašiai mąstyti apie tuos pačius arba labai artimus principus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
CHRISTOPHER BRENNAN (1870-1932) |
|
|
|
Christopher Brennan gimė 1870 m. Sydney mieste. Jo tėvai emigravo Australijon iš Airijos. Brennan lankė jėzuitų gimnaziją ir Sydney universitete studijavo filosofiją ir klasiką. 1892 m. jis išvyko į Vokietiją, gavęs stipendiją gilintis klasikiniuose moksluose. Ten jis buvo stipriai paveiktas prancūzų ir vokiečių literatūros, ir, be abejo, simbolistų, ypač Mallarme, kuris turėjo jam daug įtakos. Gyvendamas Vokietijoje, susipažino ir įsimylėjo Anne E. Werth, jo šeimininkės dukterį. Grįžęs į Australiją, po keleto mėnesių pradėjo dirbti Sydney Valstybinėje Bibliotekoje. Jo sužadėtinė atvyko iš Vokietijos, ir netrukus jis vedė. Tais metais išėjo jo "XXI Poems" rinkinys. 1908 m. Brennan pradėjo akademinį darbą Sydney universitete. Jis mokėjo daug kalbų, plačiai pažino pasaulinę literatūrą ir buvo visų labai vertinamas dėstytojas. Bet jis nelengvai nešė savo dalią. Buvo gerbiamas studentų ir turėjo daug pasekėjų, kuriems jis buvo ir Sokratas, ir kalbinė enciklopedija, ir geras draugas prie stikliuko. Religiniam tikėjimui blėstant, Brennan nustojo praktikuoti katalikybę. 1914 m. išėjo jo kitas rinkinys "Poema 1913". Karo metu, jo eilės pasižymėjo patriotizmu. Tai liudija rinkinys "A Chant of Doom and Other Verses". Nors, Brennan nuomone, nacionalizmas nėra svarbi tema kūryboje, ir bendrai, jo tikslas buvo rašyti taip, kad jo eilėse atsispindėtų tarptautinė galvosena, bet vis dėlto Brennan kūryboje yra daug "australiškumo", kuris pasireiškia jo jautrumu šiurkščiam, bet savitai gražiam kraštui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
VAINIKAS, KRYŽIUS, LELIJA. Kazimierinės grožinės literatūro antologija. Redagavo Alfonsas Tyruolis. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga. 1984. Apipavidalino dail. Vytautas O. Virkau. 321 p. Kaina: kietais viršeliais — 12 dol., minkštais viršeliais — 10 dol. 58 autorių poetinė ir beletristinė kūryba, liečianti šv. Kazimierą.
Klemensas Jūra: DIEMEDŽIO ŠAKELĖ. Eilėraščiai. Brasil. 1984. Viršelis Pauliaus Jurkaus. 140 p.
Antanas Musteikis: DANGAUS IR ŽEMĖS ŠAKNYS. Romanas. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Viršelis ir aplankas Vidos Stankienės. Chicaga. 1983. p. 339.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LKM AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBAI |
|
|
|
Nepriklausomoje Lietuvoje sėkmingai veikusi LKM Akademija, atsikūrusi 1955 m., tęsia veiklą išeivijoje jau Lietuvoje išbandytu būdu — šaukia kas treji metai visuotinius narių susirinkimus. Susirinkimuose skaitomi įvairių mokslo sričių referatai. Paskui jie spausdinami atskiruose leidiniuose — Suvažiavimo darbuose. Pirmaisiais suvažiavimų metais išeivijoje jų darbai pasirodydavo tuojau po suvažiavimų. Paskutiniais metais dėl padidėjusių spausdinimo sunkumų jie atsilieka nuo suvažiavimų. Štai dabar turime paskutinius "Suvažiavimo darbus", išleistus 1982 m., į kuriuos sudėtos ir 1973 m. suvažiavimo (Bostone) paskaitos. Didelį leidinį (453 p.) pripildo 17 paskaitų. 11 jų priklauso humanitariniams mokslams ir 6 tiksliesiems.
Pirmoji paskaita yra žinomo mokslininko literalogo ir politiko J. Brazaičio "Akademija tautos kryžkelėse". Paskaita skirta Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti, atseit, turėjo būti istorinio turinio. Įžangoje prelegentas, panaudojęs pirmojo akademijos pirmininko prel. A. Dambrausko tartus žodžius, leidosi į trumpą istorinę apžvalgėlę, ją paskirstydamas į dvi dalis — Akademija nepriklausomybės laikais ir išeivijoje. Ne tiek liesta Akademijos istorija, kiek interpretuotos St. Šalkauskio, K. Pakšto, J. Ereto mintys ir dar pridurtos jaunųjų autorių — Maceinos, Dielininkaičio. Akademijos veikla Lietuvoje baigiama pakaltinant vyriausybę, kad ji nepaklausiusi "įžvalgų, kurios skardėjo iš akademijos forumo". Rodos, nederėjo minėti tų tragiškų įvykių po daugiau kaip 40 metų ir dar kaltinti vyriausybę. Apie Akademijos veiklą išeivijoje mažai pasakoma. Paminimi šiek tiek jos leidiniai, pakomentuojamos Šalkauskio ir ypač Liuimos mintys, pagarbiai atsiliepiama apie J. Girnių ir A. Maceiną, paryškinami jos pirmininko A. Liuimos nuopelnai Akademijai. Aplamai, Akademijos istorijai skirtas pranešimas išėjo ne tiek istorija, kiek palaidų minčių pynė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vacys Kavaliūnas: DALIA. Romanas. 1983. Aplanko dailininkė Vlada Stančikaitė - Abraitienė. Spaudė "Vilties" spaustuvė. Cleveland, Ohio, 236 p. Kaina $7.00.
Autorius atskleidžia giluminį savo vidaus pasaulį, savo šviesa nušviečia žmones, daiktus ir įvykius. Tas pasaulis gali būti mums labai artimas, pirštu prikišamai pažįstamas; bet gali būti toks atitrauktas, nuo mūsų paskendusių darbo, veiksmo, pelno ieškojime, kad mums rodysis viena fantazija. Bet jei jis tikrai gyvena savo rėmuose, gyvas savo vidine jėga ir šviesa, jei plazda gamtos ir daiktų gyvybe, jei žmonių troškimai ir jausmai plaukia iš jų sukilnintos asmenybės, kad ir kaip tolimos, jis turi buvimo teisę ir tikslą — galima jais gėrėtis. Tai poezija, vizijos ir sapnai, kartais tikresni už įvykius ir daiktus.
V. Kavaliūnas atskleidžia laisvos Lietuvos originalių jaunuolių savotišką pasaulį — tyrą idealizmą, bundančią meilę, įsitikinimus ir įsipareigojimus, lemiančius jų ir jų artimųjų būtį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PIRMIEJI JUDITOS VAIČIŪNAITĖS ŽINGSNIAI DRAMATURGIJOJE |
|
|
|
Judita Vaičiūnaitė: PAVASARIO FLEITA. Keturios vienveiksmės pjesės. Vilnius, Vaga. 1980. 104 p.
Staigmena! Ir kaip praėjo nepastebėtas tas posūkis? Būtent, kad Judita Vaičiūnaitė — viena ryškiausių dabartinės lietuvių lyrikos atstovių — yra pasukusi į dramaturgijos žanrą. Ir senokai. 1980 metais pasirodęs jos pjesių rinkinys "Pavasario fleita" davė keturis vienveiksmius, rašytus 1967-1978 metų būvyje. Tie pirmieji poetės žingsniai dramaturgijon verti komentaro.
Dramaturgija, kas be ko, gana kerėpliškas terminas. Jis iššaukia vaizduotėj teatro pastatą su jo pliušais ir šungrožiais. Bet nemažiau ir tradicinius triveiksmius - penkiaveiksmius, tvirtai suvarytom vinim veikalus, turinčius užuomazgą, intrigos painiavas, atomazgą. Visa tai irgi dvelkia pliušais, atgyvenom, ir viso to Vaičiūnaitės atveju neturim. Vaičiūnaitė — lyrikė, šaligatvio vaikas, miesto peizažo, jo stebuklų ir magikos, jo kasdienybės fantastikos apdainuotoja. To miestietiško pasaulio pėdsakus aptinkame ir jos draminiame debiute. Jau vien todėl, kad tai vienveiksmiai — jos pjesės voratinklinės, stilizuotos, labiau primenančios tai, kas vadinama Vakarų televizijoj "stasis", "saynetes dramatigues" ar docu-drames", negu penkiapūdes senoviškas dramas. Toji atida formoms, įsivyravusioms Vakarų pasaulyje, Vaičiūnaitei iš viso būdinga, tarsi jos būtų skiriamos ne didžiajai scenai, bet suvaidinamos bet kur. Bent galinčios praskambėt lygiai taip pat efektingai ir intymesnio cafe-teatro, universiteto kiemo, estradoj, ar net televizijos arba radiofoninio vaidinimo pavidalu. Yra jose kažkas trapaus ir kartu nūdienio. Nors tai nėra jokie aktualijų komentarai — nėra tai, ką vokiečiai vadintų "Zeitstuecke".
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: po 100 dol.: Ateitininkų Sendraugių skyrius (gauta per J. Miką), Šv. Kazimiero 500 metų mirties sukaktuvių proga, Detroit, MI; Aušra R. Babickienė, Richmond Hts., OH; po 50 dol.: Raimonda ir Ričardas Kontrimai, Mission Viejo, CA; dr. Jurgis Starkus, Santa Monica, CA; dr. Elena Armanienė, Baltimore, M D; Petras Ąžuolas, VVoodhaven, NY; dr. kun. K. Gulbinas, OFM Cap., Oberhausen, W. Germany; po 40 dol.: Antanas Pocius, Elizabeth, NJ; Snieguolė Jurskytė, Philadelphia, PA.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
