|
|
1985 m. 1 sausis-vasaris
KAIP PO RUSIJĄ IŠBLAŠKYTI LIETUVIAI PASITIKO LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMĄ |
|
|
|
Pirmojo pasaulinio karo metu, kai 1915 m. vasarą vokiečių armija įžengė į Lietuvą, karo veiksmai ir žiauri okupacija užgriuvo mūsų kraštą. Rusai, bėgdami į rytus, vežėsi kokį tik pasigrobę turtą — derlių, prekes iš sandėlių, geležinkelio vagonus ir garvežius, įvairius privačius daiktus, net mūsų kultūros lobius. Kartu griežtai įsakė gyventojams trauktis į Rusiją. Moterys, vyrai, išsigandę, palikdavo savo namus ir pasimesdami, su ryšuliais, kas važiuotas arkliais, kas pėsčias įsispraudęs į prekinius vagonus, gelbėjosi nuo karo siaubo.
Kai tik karo pabėgėlių bangos pripildė Vilnių, lietuvių visuomenė sudarė Centrinį Komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vokiečiams artėjant prie sostinės, komitetas suskilo į dvi dali: Vilniuje pasiliko dr. J. Basanavičius, kun. P. Dogelis, kun. J. Kukta, A. Smetona (pirmininkas), dr. A. Vileišis, E. Vileišienė ir vėliau įstoję M. Biržiška, F. Bugailiškis, A. Janulaitis, S. Kairys ir kt. Į Rusiją pasitraukė M. Yčas (pirmininkas), P. Leonas, kun. K. Olšauskas, M. Sleževičius, S. Šilingas ir kt. Abi šio komiteto dalys atliko didelį šalpos darbą, Vilniuje ypač daug gera padarė Emilija Vileišienė.
Jau pačioje karo pradžioje 1914 m. Rusijos Dūmos atstovai lietuviai pareiškė caro vyriausybei, kad lietuvių tauta trokšta turėti plačią politinę ir kultūrinę autonomiją ir susijungti su vokiečių okupuota Mažąja Lietuva. Buvo priminta, kad Rusijos imperatorius dar pasirašinėdavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Žemaičių kunigaikščio titulais. Taip pat rugpjūčio mėnesį vilniečiai buvo įteikę Rusijos vyriausybei panašaus turinio deklaraciją, vadinamą Gintarine.
|
Skaityti daugiau...
|
SENASIS TESTAMENTAS IR ŽMOGAUS IŠMINTIS NERIME IR KANČIOJE |
|
|
|
Viskam yra metas,
ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.
Laikas gimti ir laikas numirti,
laikas sodinti ir laikas rauti [tai, kas pasodinta];
Laikas žudyti ir laikas gydyti,
laikas griauti ir laikas statyti;
Laikas verkti ir laikas juoktis,
laikas gedėti ir laikas šokti iš džiaugsmo;
Laikas mylėtis ir laikas nesimylėti,1
laikas glamonėtis ir laikas vengti glamonėjimo si;
Laikas ieškoti ir laikas prarasti,
laikas turėti ir laikas išmesti;
Laikas perplėšti ir laikas vėl susiūti,
laikas tylėti ir laikas kalbėti;
Laikas mylėti ir laikas nekęsti,
laikas karui ir laikas taikai.
Kokia nauda žmogui iš viso triūso? Patyriau skaudžią užduotį, kurią Dievas paskyrė žmonėms varginti; [patyriau taip pat], kad Dievas nustato tinkamą laiką kiekvienam reikalui. Tačiau jis įdiegė amžinybę [mįslę] į žmonių širdį taip, kad jie negali suvokti to, ką Dievas daro nuo pradžios iki galo (Koh3,1-11).
Išminties mokytojai turėjo didelį vaidmenį izraeliečių buityje. Tai liudija Patarlių knyga. Jų užduotis buvo paaiškinti tėvų tikėjimą ir pritaikyti jį naujiems visuomeniniams poreikiams. Mat gyvenimas reikalavo prasmingų modelių. Išminties mokytojai juos kūrė nuosekliu religinių tiesų pritaikymu kasdienos reikalams. "Jahvės2 baimė yra išminties pradžia!". Žodžiu pradžia išreiškiama pagrindas ir šaltinis. Žmogiška buitis turėjo būti praturtinta amžinybės šviesa, nes "žmogaus pagrindinis uždavinys yra garbinti Dievą ir džiaugtis juo amžinai". Anot išminties mokytojų, tik šiuo keliu eidamas, gali žmogus surasti gyvenimo prasmę ir pasiekti laimę.
Išminties mokytojai nesiliovė tvirtinti, kad išmintis yra Dievo dovana, o ne žmogaus pasiekimas: Žmogiška išmintis, protiniai gabumai, patarimas nieko negali, jeigu Jahvė yra prieš [tave]. Gali išmankštinti žirgą mūšio dienai, tačiau pergalę duoda tik Jahvė (Pat 21,20-31).
|
Skaityti daugiau...
|
MERGELĖ
Vien lūkesčio irkluojamam luote
mergelė plaukia vaizdo pasiilgus.
Krantinės bokštai protakoje vilgo
rugpjūčio prietemas šiltas.
Ji tolsta. Vėl vitražo violetas
lyg pažadas palydi irklo kryptį.
Legendų įlanką pasiekt norėtų
ir ten jaunystės valioj pasiliktų.
Ją supa būsimos erdvės vaiskumas.
Akyse brėkšta pilnaties gimimas.
Drabužio iškirptėj Įdegęs kūnas
paryškina geros lemties troškimą.
Tik ten! Tik ten! O čia paviršiuj
gyvenimas jau valtininko pirštais
sugrįžusią eldiją riša. Užsimiršus
mergelė atsisveikinimo neišgirsta.
|
Skaityti daugiau...
|
ASMENYBIŠKUMAS IBSENO DRAMOSE II BRANDAS |
|
|
|
Peero Gynto stoka asmenybiškumo (kaip buvo matyti iš šio rašinio I-jo skyriaus) grindėsi jo uždarume savyje, jam atsiribojant nuo pasaulio, kaip arenos savęs plėtotei. Būdamas sau pakankamas, kaip gyvulys, Gyntas neperėmė savęs j nuosavą, atsakomingą savęs plėtotės kelią, vedantįjį iš uždarumos savyje j pasaulio atvirumą.
Gamta, pilna prasme, žmogaus negloboja, mesdama jį į savo atvirumą, į pasaulį, kuriame žmogus pats turi savimi pasirūpinti: būti savimi (ar save prarasti, jam savęs neperimant). Įglusdamas į savo aplinką ir būdamas harmoningoj sąvokoj su ja, gyvulys gyvena sau pakankamą gyvenimą kaip akmuo, riedėdamas nuo kalno, ar upė, tekėdama į didesnius vandenis. Žmogus, Gamtos paliktas sau, savo aplinkai nėra paruoštas ir nėra aprūpintas tuo, ko jam joje reikia. Todėl jis negali riedėti kaip akmuo savo paskirties keliu: jis pats turi perimti vadovavimą sau. Gamta meta žmogų į laisvę. Jo laisvė tūno jo savęs nepakankamume, jo Gamtos apleistyje.
Be specifinio kelio Gamtos atvirumoje, žmogus užtinka save kaip apsuptą aibės kelių, nebūdamas nė vienam iš jų paruoštas. Tuo būdu jis užtinka save ne kuriame jos kelių, bet pačioje Gamtos atvirumoje. Su žmogumi dargi ir pati Gamtos atvirumą, pasaulis, iškyla kaip tokia, kaip toks.
Nebūdamas paruoštas nė vienam keliui Gamtos atvirumoje, žmogus pats turi paruošti save, modifikuodamas savąją aplinką ir išvystydamas savąsias kūrybines galias (modifikuodamas save). Jo aplinka, nebebūdama specifinė, bet visapusiška ir daugiakryptė, jau nebėra aplinka, bet pasaulis. Kai tuo tarpu gyvulys yra Gamtos esminiai apspręstas, būdamas uždarytas savoje aplinkoje, žmogus gi yra laisvas, būdamas pasaulio atvirumoje.
|
Skaityti daugiau...
|
GIMTOJI KALBA LITURGIJOJE |
|
|
|
LOTYNIŠKŲJŲ MALDŲ VERTIMAS
1
Leidimą atlikinėti liturginius veiksmus gimtąja kalba esame įpratę laikyti didžiausia Vatikano II susirinkimo reforma. Tad savaime kyla klausimas: kas gi čia yra įvykę? Ką gi reiškia lotynų kalbos pakeitimas gimtąja kalba? Ar iš tikro šiuo pakeitimu kas nors laimėta, o jei taip, tai kas ir kur? Trumpai tariant: kokią vietą užima ir kokį vaidmenį vaidina gimtoji kalba liturgijoje?
Liturgija, kaip sako jau pats jos vardas (leitourgia), reiškia viešą veiksmą: politinį, ekonominį, religinį; leitourgos galima gana tiksliai versti mūsuoju žodžiu veikėjas. Tai atskleidžia du dalyku. Pirma. "Liturgija egzistuoja tik jos vykdymo metą ir įvyksta, tik joje dalyvaujant."1 Liturgija nepasilieka kokiu nors apčiuopiamu pavidalu, ją baigus, kaip nepasilieka suvaidinta drama ar pašoktas šokis. Antra. Liturgija nėra asmeninis, o bendruomeninis veiksmas: "Liturginiai veiksmai nėra privatūs", skelbia konstitucija "Sacrosanctum Concilium".2 Taip yra net ir tuo atveju, jei liturgas esti vienų vienas, kadangi regimasis liturgijos veikėjas yra Bažnyčia kaip "vienybės sakramentas" (plg - Dok I, 133), o neregimasis — pats Kristus. Liturgas visados yra tik Bažnyčios įgaliotinis, veikiąs ne savo, bet Kristaus vardu: in persona Christi, kaip teologijoje įprasta vadinti šį įgaliojimą bei atstovavimą. Užtat ir religinė liturginio veiksmo vertė nepriklauso nuo žmogiškosios liturgo vertės: suspenduoto ar net ekskomunikuoto kunigo Mišios galioja taip lygiai, kaip ir švento kunigo. Liturgijos subjektas, gražiu R. Guardinio posakiu, yra ne Aš, o Mes: "tikinčiųjų visuma".3 Kitaip sakant, "liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui" (Dok I, 133). Nes Bažnyčia pačia savo esme yra liturginė bendruomenė, pagrįsta liturginiu Kristaus veiksmu — jo kryžiaus auka "už visus" (Mišių konsekracijos žodžiai). Tai objektyvinis liturgijos sandas, kurį, pasak Guardinio, reikia gerai suprasti, norint suprasti tiek pačią liturgijos esmę, tiek jos istorines apraiškas (plg. GL, 20).
|
Skaityti daugiau...
|
JAV LIETUVIŲ 1984 METŲ VEIKLOS APŽVALGA |
|
|
|
1984 metų mūsų veiklos apžvalga yra tikras veidrodis, kuriame matome patys save — išeivijos lietuvius, išsisklaidžiusius plačioje šalyje, bet nepakrikusius. Mus į našią lietuvišką bendruomenę sujungė tautinis jausmas, turįs šaknis žmogaus prigimtyje. Jį užslopinti reikštų tapti savo tautos medžio sausa šaka.
Savo veiklą vadiname kultūrine, nes ji aprėpia religiją, literatūrą, plastinį meną, muziką ir kitas kūrybines išraiškas. Prie jos glaudžiasi ir visuomeninės pastangos, aukojamos tautos gerovei. Visa tai iškelta šioje metinėje apžvalgoje, paliečiant pozityviąsias puses, kurios nenuplaukia su laiko srove. Negatyviosios apraiškos, liudijančios išeivijos silpnybes, į tą apžvalgą neįeina. Bandant jas iškelti ar vertinti, reikėtų tapti savotišku teisėju, o tai be galo sunku ir nedėkinga. Pagaliau net ir kai kurie pozityvūs išeiviškos veiklos faktai, pradėjus juos iš pagrindų lukštenti, galbūt pasirodytų nepakankami. Žvelgiant į praėjusius metus, būtų galima klausti, ar mes pakankamai dėmesio skyrėme tikrai išliekančioms kūrybinėms vertybėms, kuriomis po ilgo laiko galėtų didžiuotis visa lietuvių tauta. Nesigilinant į tai, kultūrinis balansas paliekamas vertinti patiems skaitytojams.
Aišku, netiktų jį sumenkinti, ypač atsimenant, jog visa tai atlikta tautiškai silpstančioje išeivijoje, be tikro kontakto su kuriančia tauta, be naujos imigracijos, senstant gi vyresniesiems ir plūduriuojant amerikietiško j e visuomenėje jauniesiems. Vis tiek, nors praėjusiais metais ir nepasiekta ypatingų kūrybinių aukštumų, tačiau gana gyvai veikta visose kidtūriniuose plotuose. Tai patvirtina literatūrinės bei mokslinės knygos, gausi periodinė spauda, tūkstantinės premijos, dažnos meno parodos bei koncertai, religinės ir tautinės šventės, organizacinis triūsas, net pasiekiant šios šalies ir kitų kraštų vyriausybes, labdarybinė šalpa vargstantiems, finansinė pagalba kuriantiems ir t.t.
|
Skaityti daugiau...
|
Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.
Šimtmečiui nuo jo mirties suėjus
1983 m. spalio 3 d. sukako 100 metų nuo rusų rašytojo Ivano Turgenevo mirties Burživale, netoli Paryžiaus. Mat rašytojas didelę savo gyvenimo dalį praleido Vakarų Europoje. Jo palaikai grįžo į Rusiją ir buvo palaidoti Peterburge.
Turgenevas gimė 1818 m. Spasskoje, Tūlos gubernijoje, bajorų šeimoje. Pradinį ir vidurinį išsilavinimą gavo pas namų mokytojus, kurie daugiausia buvo užsieniečiai. Todėl jau vaikystėje būsimasis rašytojas išmoksta prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. 1850 m. mirus Turgenevo motinai, jis paveldėjimo keliu tampa turtingas ir atsideda vien tik literatūrai, vesdamas iš dalies prabangų gyvenimą. 1842 - 1844 m. Turgenevas dirbo vidaus reikalų ministerijoje Peterburge. Tame laikotarpyje Turgenevo asmeniniame gyvenime pasitaiko įvykis, kuris rašytoją lydi visą gyvenimą. 1843 m. lapkričio mėnesį Turgenevas Peterburge susipažįsta su žymiąja dainininke — sopranu Paulina Viardot-Garcia, kuri 1843-45 m. dainavo Peterburgo operoje. Sakoma, kad Turgenevui susitikimas su šita moterim buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir rašytojas ją mylėjęs iki paskutinės savo gyvenimo valandos.1
|
Skaityti daugiau...
|
— Australijos Lietuvių dienos, rengiamos jau tryliktą kartą, 1984 m. gruodžio 26 — 1985 m. sausio 1 įvyko Canberros mieste, suteikdamos apie 1000 dalyvių iš visos valstybės. Atvažiavo svečių ir iš JAV bei Kanados. Programa apėmė meno ir tautodailės parodą, dainų šventę, šokių šventę, Australijos lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimą, pamaldas ir t.t. Rengimo komitetui vadovavo V. Martišius.
— JAV prezidentas Ronald Reagan išleido proklamacinį raštą, skelbiantį Vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybės diena. Raštas yra aiškus ir be vingių. Prezidentas rašo: "Americans are united in an enduring belief in the right of peoples to live in freedom. The United States has refused to recognize the forcible incorporation of Lithuania into the Soviet Union. We must be vigilant in the protection of this ideal because we know that as long as freedom is denied to others, it is not truly secure here. We make this anniversary of Lithuanian Independence with a renewed hope that the blessings of liberty will be restored to Lithuania". Ši proklamacija paskelbta, prašant JAV Kongresui. Panašiai išsireiškė ir Valstybės sekretorius George P. Shultz sveikinimo laiške, rašytame Lietuvos atstovui St. Bačkiui. Atstovų Rūmuose Vasario 16-oji paminėta vasario 19 d., vadovaujant kongresmanui Frank Annunzio iš Chicagos.
|
Skaityti daugiau...
|
DAIL. JADVYGA PAUKŠTIENĖ IR JOS KŪRYBA |
|
|
|
Dail. Jadvyga Dopkevičiūtė - Paukštienė (g. 1913.VI.13 Liepojoj), kurios darbais iliustruojamas šis Aidų numeris, yra kūrybinga ir visa širdim menui atsidavusi tapytoja bei iliustratorė, gerai pažįstama lietuvių dailės parodų lankytojams. Ji kaip dailininkė stovi ant tvirto pagrindo. 1938 metais baigė Kauno meno mokyklą (Petro Kalpoko tapybos klasėj), o 1939 metais dar gilino meno studijas Paryžiaus Acadėmie de Beaux Arts pas garsų profesorių d'Espagnat. Grįžusi į Lietuvą, kaip pajėgi tapytoja tuojau buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą ir dalyvavo jos metinėse parodose Kaune ir Vilniuje. Dailininkės garsą pakėlė ir 1937 metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje laimėtas aukso medalis už kilimo projektą.
Taip pat ir tremtyje neužgeso jos kūrybinė liepsna. Nuo 1946 metų Jadvygą Paukštienę vėl regime visose lietuvių ir kitataučių tremtinių dailininkų parodose Vokietijoje. Panašiai ir Amerikoje, kai dailininkė apsigyveno Chicagoje. Ten sykiu su dail. Br. Murinu 1955 metais ji surengė savo tapybos darbų parodą. Taip pat jos darbus randame ir 1958 metais pirmojoje reprezentacinėje lietuvių dailės parodoje New Yorke.
|
Skaityti daugiau...
|
MALONIAUSIOS VALANDOS BUVO PRIE MOLBERTO |
|
|
|
Iš dail. Jadvygos Paukštienės laiško Aidų redaktoriui
Mano darbai yra įvairios tematikos ir technikos: aliejiniai, akvare-liniai, akriliniai ir mišrių dažų.
Aliejiniai darbai yra daugiausia kompozicijos. Mano sritis — tapyba, aliejiniais dažais sunkiai atliekama techniškai. Tai brangiausiai kainuoja, ir darbas ilgiausiai užtrunka. Todėl šių laikų dailininkai beveik užmetė aliejinę tapybą. Bet aš esu tokia "old fashioned", kad labiausiai vertinu ir mėgstu šį sunkiai įveikiamą aliejiniais dažais kūrybos būdą, nors tai užsitęsia ilgiau ir atrodo grubiau.
Akvareliniais (grynai vandeniniais dažais) išreiškiu savo realistinius išgyvenimus. Vaizduojamus faktus esu stebėjusi, atsitiktiniai mačiusi ir net patyrusi. Pavyzdžiu galėtų būti "Užpuolimas", kai ir man teko šis "krikštas". Po jo parėjusi namo, nors jaudinausi, bet, net neškicuodama, akvarele nuliejau vaizdą. Kitus įspūdžius, anksti einant į darbą, tenka patirti didmiestyje, ypač stebint jaunus žmones. Tad akvarelės atsitiktinė technika čia būna tinkamiausia.
|
Skaityti daugiau...
|
JAROSLAVAS SEIFERTAS — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
Nobelio premijos komisija vėl nukreipė savo žvilgsnį į Rytų Europą — 1984 metų literatūros premija buvo paskirta "Prahos dainiui", čekui Jaroslavui Seifertui. Šis nuosprendis sukėlė nemažą sąmyšį tarp Vakarų literatų, kurių daugelis apie laureatą nebuvo girdėję. 1984 metams baigiantis, oficialioji spauda Lietuvoje apie Seifertą dar nebuvo užsiminusi dėl politinių priežasčių.
Seifertas gimė 1901 metų rugsėjo 23 d. Prahoje darbininko šeimoje. Savo jaunystėje jis buvo giliai įsitikinęs komunistas, bet po viešnagės Sovietų Sąjungoje 1925 metais grįžo giliai nusivylęs komunistine sistema ir 1929 metais protesto ženklan išstojo iš kompartijos. Jis niekad to žingsnio nesigailėjo ir atsisakė "atgailauti".
Seiferto pirmuose rinkiniuose — Mesto v slzach (Miestas ašarose, 1921), ir Sama Laska (Vien tiktai meilė, 1923) — revoliucinės eilės rikiuojasi šalia lyrinių. Po politinio lūžio jo poezijoje vyrauja lyrinė meditacija. 1937 metais išleistame psalmių rinkiny Osm Dni (Aštuonios dienos) jis išreiškė čekų ir slovakų liūdesį po prezidento Tomo G. Masaryko mirties. Patriotizmo ir tėvynės meilės temos vyrauja nacių okupacijos metais išleistuose rinkiniuose. Po karo jis išleido Maminka (Mamytę, 1954), Vlastovky nad Rekou (Kregždės virš upės, 1962) ir kitas poezijos knygas.
|
Skaityti daugiau...
|
AMERIKOS TELEVIZIJOS ŽVILGSNIS Į RELIGIJĄ SOVIETŲ SĄJUNGOJE |
|
|
|
Viena didžiausių Amerikos televizijos bendrovių, National Broadcasting Corp., 1984 m. liepos 15 d. perdavė ypatingą laidą apie religiją Sovietų Sąjungoje. Jos metu buvo pakartotinai paminėtas ir tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje. Šią laidą, įskaitant didmiesčius, transliavo apie 80 televizijos stočių.
Gal svarbiausias akstinas paruošti šią laidą buvo birželio mėnesį įvykusi Amerikos religinių atstovų viešnagė Sovietų Sąjungoje.
Televizijos laida, pavadinta "Religija Sovietų Sąjungoj: Dar vienas žvilgsnis", prasidėjo šiais žodžiais: "Sovietų valdžia ateistinė, tačiau religija tebeegzistuoja. Ar ji gyva ir klesti? Ar ji persekiojama ir merdi?" Tuos klausimus nagrinėjo septyni dvasiškiai ir pasauliečiai, atstovaujantys stačiatikių, katalikų, episkopatų, baptistų, žydų ir anglikonų religijoms.
Londono universiteto profesorius ir vienas Kestono kolegijos steigėjų Peter Reddaway kritikavo Amerikos tikinčiųjų delegacijos Sovietų Sąjungoje vadovybę už perdidelį mandagumą sovietinei valdžiai ir vengimą viešai pasisakyti apie religijos persekiojimą. Tų vadovų spaudos konferenciją Maskvoje Reddaway pavadino "šokiruojančia". Vienas jų, presbiterijonų pastorius dr. Bruce Rigdonas, tenai tvirtino, jog bažnyčių padėtis Sovietų Sąjungoje gerėjanti. Iš tikrųjų, pabrėžė Reddaway, ši padėtis nuolat blogėja, ką rodo ir pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje. Anot jo, tokie "kvaili" vakariečių pasisakymai apie "gerą" religijos padėtį reiškia tiesioginę paramą religijos persekiotojams; kas giria sovietinę sistemą, apvilia tikinčiuosius.
|
Skaityti daugiau...
|
LEONO LĖTO POETINIS DEBIUTAS |
|
|
|
Leono Lėto pavardė (teisingiau, slapyvardis) išeivijos skaitytojui pažįstama, girdėta, nors tenka nukilti mintimis į tolimą gadynę. Į tą herojišką epochą, kai DP stovyklos gargždėjo visokiausiais laikraštėliais, kai į mūsų literatūros Olimpą stūmėsi pečiais jaunosios kartos.
Viena tokių jaunuolių grupė buvo Žvilgsnių kolektyvas anglų zonoj, leidęs rotatorinį, avangardinį literatūros žurnalą, pradedant 1948 metais. Vienu jos "spiritus movens" ir buvo V. Adamkevičius (atseit, Leonas Lėtas). Kiti jos nariai skaitančiajai publikai geriau pažįstami. Tai Jonas ir Adolfas Mekai ir Algirdas Landsbergis. Tiesa, nebuvo jie apsiskardenę jokiu kovingesniu manifestu, tačiau jų laikraštėlio turinyje atsispindėjo valia atsigręžti veidu į Vakarų literatūrą ir galbūt poslinkis į siurrealizmą. Bent tuo juos tada pakaltino. Jie išleido dvi rinktines: Prozą Kasselyje ir Antrąją Prozą, 1951 m., šiuokart jau New Yorke.
|
Skaityti daugiau...
|
KITOKIOS LIETUVOS ILGESYS |
|
|
|
Bronys Raila yra gerai visiems pažįstamas autorius. Jis 1960 - 1983 metais išleido dvylika knygų, įskaitant ir šią recenzuojamąją. Štai jų pavadinimai: Tamsiausia prieš aušrą, Iš paskendusio pasaulio, Laumių juosta, Versmės ir verpetai, Dialogas su lietuviais, Paguoda (trys knygos), Bastūno maištas, Vaivos rykštė, Raibos agavos ir Kitokios Lietuvos ilgesys.
Kitokios Lietuvos ilgesys yra gražiai Vilties išleista knyga, kietais viršeliais. Aplankas dail. Vlado Žiliaus. Spaudė Vilties spaustuvė Clevelande, 1983 m. Tiražas — 1000 egz. 404 psl., kaina — $5.00.
Bronys Raila kalba į Lietuvą per Laisvės radiją. Vieną šimtą kalbų sudėjo į Vaivos rykštę 1980 m. Antrąjį šimtą pasakytų kalbų suklostė į knygą, pavadintą Kitokios Lietuvos ilgesys. Kalbos pasakytos 1980 -1982 m.
Okupuotoje Lietuvoje komunistai verste užverčia žmones savo daugelio tūkstančių tiražais propagandinės literatūros. Joje daugybė istorijos įvykių interpretuojama priešingai, negu buvo realybėje. Komunistams Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė yra vergija, o Lietuvos okupacija yra laisvė, išvadavimas iš vergijos. Tikėjimo persekiojimas yra tikėjimo laisvė ir t.t. Yra žmonių, gerai susipažinusių su komunistine propagandine literatūra, keliančių reikalą į kiekvieną komunistų iškreiptą faktą atsiliepti išeivijoje, parašant tuo klausimu išsamius ir teisingus aiškinimus. Kitaip paliks iškraipytų faktų interpretacija, kuria naudosis ateinančių kartų lietuviai, visai neturėdami teisingo aiškinimo. Mintis labai teisinga. Verta dėmesio.
|
Skaityti daugiau...
|
MEMORIALINIS LEIDINYS "PETRAS KARUŽA" |
|
|
|
Gyvenimo tikrovės sausroje netikėtai pražysta romantiški jaunatviškos bičiulystės žiedai. Elegišku liūdesiu, sudėtingu dingusio laikmečio aromatu dvelkia atsiminimas, senos perspektyvos atgijimas, gajus vėl gyvenimas katafalko šešėlyje.
Toks patetiškų alegorijos ir metaforų žiupsnis išgyvenamas skaitytojo, kuris su dėmesiu prieš pusšimtį metų mirusiam poetui, įžengia į poeto epochą, sklaidydamas stambią, estetiškai apipavydalintą memorialinę knygą Petras Karuža.
Šią knygą suredagavo mirusio 1933 metais poeto draugai, mūsų šiuolaikinės literatūros obeliskai Antanas Vaičiulaitis ir Bernardas Brazdžionis. Knygą išleido Petro Karužos brolis Kazys ir jo šeima. Su tipografinio meno blizgesiu memorialinį leidinį atspaude Draugo spaustuvė Chicagoje. Viršelis imponuoja kapo paminklo lakonizmu. Tai įspūdingas memorialinis tomas, užgriebęs kelias aktualybių pozicijas.
|
Skaityti daugiau...
|
Skaitytojų pastabos
Žodis "pagunda" kasdienėje kalboje lengvai suprantamas ir dažnai vartojamas, bet teologijos moksle pagunda buvo ir tebėra sunkiai suprantama sąvoka, nes čia ji iškyla kaip filosofinė problema.
Antanas Maceina savo straipsnyje "Gimtoji kalba liturgijoje" (Aidai, 1984 Nr. 4) nagrinėja pagundą teologine prasme. Čia jis svarsto, kaip neapgalvotai, be jokio reikalo, buvo pakeista Tėve Mūsų maldelėje "Ir nevesk mūsų į pagundą" į naują sakinį "ir neleisk mūsų gundyti". Maceina logiškai įrodinėja šių sakinių skirtumą ir jų prasmę, sakydamas, kad Dievas negali gundyti į pikta — tai esanti nepaneigiama tiesa: "Dievas niekur, ir niekada, ir niekam nėra ir negali būti blogio priežastis ar versmė". Su tuo turime pilnai sutikti, tačiau čia, kaip atrodo, nepakankamai aišku, iš kur pagundos atsiranda. Žinome, kad tarp pagundos ir blogio yra esminis skirtumas, ir dėl to tų dviejų sąvokų gretinti negalima, o pagaliau, kas yra bloga ir gera, nevisada žmogus gali suprasti, nes šios sąvokos ne tik laiko ir kultūros atžvilgiu, bet ir savo esme yra reliatyvios. Teologai įtikinėja, kad į pagundą gali vesti tik velnias, o ne Dievas, bet biblinė tiesa mums nušviečia šį klausimą kiek kitaip, būtent: kad Pats Dievas išaugino rojaus viduryje medelį su viliojančiais vaisiais, pavadino jį gero ir blogo pažinimo medžiu ir uždraudė jo vaisius valgyti. Tai ir buvo pirmoji Dievo padaryta pagunda. Bet ar toji pagunda vedė žmogų į gera ar į bloga, tai čia nėra savaime aišku, — reikia ieškoti ir suprasti, ko Dievas norėjo iš žmogaus.
|
Skaityti daugiau...
|
Vyt. Alantas: GELMIŲ BALSAI. "Dirvos" konkurse premijuotos novelės. Aplankas Danguolės Seputytės - Jurgutienės. Leidinio mecenatas — Amerikos lietuvių tautinė sąjunga. Išleido Vilties Draugijos leidykla (6116 St. Clair Ave., Cleveland, OH 44103). 1984. 236 p. Kaina 10 dol.
Antanas Paškus: ASMUO IR LAISVĖ. (Mūsų dabarties šviesoje, Nr. 2). Išleido ATEITIS (2534 W. 40th St., Chicago, ILL.). 1984. Kaina 5 dol.
Vytautas Rimkus: LIETUVIŲ SUKILIMAS VILNIUJE 1981 m. Iš asmeniškų prisiminimų ir išgyvenimų. Viršelis ir iliustracijos E. Matuko. Išleido NIDA (2 Ladbroke Gardens, London, Wll 2PT, England). 1984. 94 p. Kaina 3 sv. Kietais viršeliais — 4 sv.
RELIGINIS PASAULIO LIETUVIŲ KONGRESAS. Kongreso organizacinio komiteto leidinys. Programa: paskaitų santraukos, sveikinimai, rengėjų ir žymiųjų svečių nuotraukos ir t.t. Nuotraukos Vytauto Maco. Torontas. 1984. 60 p.
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: po 200 dol.: Juozas Vembrė, So. Boston, MA; po 100 dol.: prel. Jonas Kučingis, Los Angeles, CA; P. A. Raulinaitis, Burbank, CA; prel. Jonas Balkūnas, P.A., St. Petersburg Beach, FL; Vyt. Čepėnas, Downers, IL; dr. Adolfas Šležas, Floosmoor, IL; dr. I. Labanauskas, Chicago, IL; Aleksas Plėnys, Mississauga, ONT; dr. J. Uleckas, Toronto, ONT., Canada; Jurgis Jakaitis, Schlieren, Switzerland; dr. Alina Veigel, Freudenstadt, W. Germany; Laima Didžiulis, Bogota, Colombia, So. America, po 60 dol.: dr. J. Sungaila, Toronto, ONT; po 50 dol.: dr. kun. V. Pavalkis, Milpitas, CA; dr. Jurgis Starkus, Santa Monica, CA; dr. S. S. Zmuidzinas, Glendale, CA; kun. V. M. Cukuras, S.T.D., Putnam, CT; Vac. Kuzmickas, Waterbury, CT; Agota Milčienė, Manchester, CT; Stasys Rudys, Newark, DE; Kazimieras Brencius, Regina Jautokaitė, Vytas Jučas, Petras Kasulaitis, Vytas Pelda, Petras Rasutis, Vytautas Saulius, Milda Varekojienė, Chicago, IL; dr. M.A. Vygantas, Winnetka, IL; K. G. Ambrozaitis, MD, kun. Myk. Kirkilas, Beverly Shores, IN; B. Sakalas, Surfside, FL; J. Stašaitis, Brockton, MA; M. E. Eimontas, MD., Cherry Hill, N.J.; J. Vidmantas, Elizabeth, NJ; Daiva R. Bajorūnas, MD, New York City; Nijolė Bražėnas, MD, Sparkill, NY; kun. Ant. Račkauskas, Brooklyn, NY; dr. kun. A. I. Rubšys, Bronx, NY; Marytė R. Šalinskienė, Woodhaven, NY; Ona Vaičienė, Hudson, N.Y.; Tėvai Jėzuitai, Cleveland, OH, A. L. Čepulis, MD, Willoughby Hills, OH; J. Mikonis, Richmond Hts., OH; Ant. Gailiušis, kun. K. Sakalauskas, Philadelphia, Pa.; dr. J. Mališka, QUE; K. Maglickas, Toronto, ONT., Canada; Danutė Baublienė, Villefranche S/Mer, France; po 45 dol.: J. G. Rėklaitis, West Lafayette, IN; Vyt. Rastonis, E. Sandwich, MA; po 40 dol.: dr. Milda Budrys, Longboat Key, FL; Vacys Urbonas, St. Petersburg Beach, FL; V. D. Kleiza, J. Litvinas, P. Norvilas, Chicago, IL; dr. kun. Ig. Urbonas, Gary, IN; Snieguolė Jurskytė, Philadelphia, PA; Vikt. Šilėnas, Erie, PA; Domas Jurkus, Vernun, QUE; Albinas Kantvydas, Weston, ONT; P. Sidaras, Toronto, ONT., Canada; po 35 dol.: Ona Norvilienė, Monroe, MI; Aldona Bač-kaitienė, Great Falls, VA; Vitas Kazlauskas, Chicago, IL.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|