|
|
1985 m. 3 gegužė-birželis
|
KELETAS ŽVILGSNIŲ Į LIETUVOS 1922 METŲ KONSTITUCIJĄ: JOS KILMĖ IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI |
 |
 |
 |
Lietuvos konstitucinės teisės žinovai (Roemeris, Tumėnas, Krivickas, Račkauskas) atsisteigusios Lietuvos valstybės konstitucinės teisės esminiu pagrindu laiko 1918 metų Vasario Šešioliktosios aktą, paskelbusį nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje.1 Trumpas tas aktas, bet jame labai dalykiškai ir veiksmingai išdėstytas valstybinės reikšmės sprendimas, pagrįstas Lietuvos Tarybos, kaip vienintelės tautos atstovybės, teise, išplaukusia iš Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 metų rugsėjo 18 - 22 dienomis nutarimų ir paremta tautų laisvu apsisprendimu. Tas pats Vasario 16-osios aktas drauge nubrėžia atstatomos valstybės pagrindines gaires: Lietuva tvarkysis demokratiniais pamatais, kuriuos galutinai nustatysiąs Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinksimas. Taip pat tame akte nurodyta, kad santykius su kitomis valstybėmis irgi nustatys Steigiamasis seimas. Nors ir skelbta, kad atsteigiama valstybė, tačiau valstybinio tvarkymosi pavyzdžiu nebesirinkta buvusioji monarchinė santvarka.
* Ši politinė apybraiža, autoriaus pagrįsta jo paskaita L.K. Mokslo Akademijos 1982 m. suvažiavime, spausdinama pažymint Lietuvos Steigiamojo seimo susirinkimo — 1920 metų gegužės 15 d. — 65-tąsias metines. Red.
Kadangi Lietuvos taryba savo trumpoje Vasario 16-sios deklaracijoje pažymi veikianti ne tik remdamasi pripažinta tautų laisvo apsisprendimo teise, bet ir 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimais, būtina mesti vieną kitą žvilgsnį ir į tą konferenciją, ir į jos sukvietimo aplinkybes. Jos oficialūs užrašai neprieinami, tačiau talkon pasikviestini labai patikimų liudininkų prisiminimai, neseniai pasirodę Jungtinėse Valstybėse. Jų autoriai — Aleksandras Stulginskis ir Petras Klimas, 1917 m. konferencijos dalyviai, Tarybos nariai.2
Nuo 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo Lietuvoje vis dažniau ir garsiau reikalauta autonomijos savo šaliai. Lietuvai atsidūrus Vokietijos okupacijoje, tautos veikėjai nebesitenkino autonomija vienos ar kitos valstybės rėmuose. Pradėta kalbėti labai ryškiai už visišką valstybinį savarankiškumą, nepriklausomybę. Kai 1917 m. okupacinė valdžia panūdo palengvinti sau administravimo naštą, ji ieškojo krašte vadinamų patikėtinių bendradarbiavimo. Tačiau Vilniuje susitelkę lietuviai veikėjai labai aiškiai ir tvirtai pareikalavo tokios institucijos, kuri atstovautų tautai ir jos interesams. Anot Stulginskio, vokiečiai kreipėsi į Antaną Smetoną, vyskupą Pranciškų Karevičių, Joną Basanavičių "rekomendacijų" dėl kandidatų į "patikėtinius".3 Tačiau okupantams atsakyta, kad tik šalies atstovų konferencija gali išrinkti savo tautos tarybą, kuri tvarkytų ir gintų Lietuvos reikalus. Vokiečiai nusileido bent tiek, kad konferencija leista, bet ji privalėjo būti kviečiama, o ne renkama.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 R. MOZOLIAUSKAS: Gydančios rankos
PAKLYDĘS VIENAS
Ir vėl kartoji savąjį stebuklą, Viešpatie,
Penkis mums džiaugsmo kepalus vėl dalini.
Girdžiu, Tu klausi mus: ar jūs manęs čia ieškote,
Ar esat čia tik mano duonos alkani?
Tu daugini penkis mažyčius džiaugsmo trupinius —
Ir tavo rankoj kibirkštėlės jo gana
Uždegti tūkstančiams širdžių, kurios laukimo kupinos,
Naujos vilties ir laimės spindinčia liepsna!
Aplink malda ir rankom kyla džiaugsmo potvynis,
Kai savo meile Tu palaimini minias,
Maldaujančias stebuklą Tavąjį kartoti
vis, Vis dauginti džiaugsmu sekundes nuostabias.
Dairaus, paklydęs tūkstančio širdžių bangavime ...
Argi ir aš, ir aš šiam potvyny esu?
Ar mes visi kartu stebuklą šį ragavome?
Ak, ne! Tamsoj aš vienas stoviu tarp šviesų!
Hrovidence, 1984.VIII.4
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ASMENYBISKUMAS IBSENO DRAMOSE II BRANDAS |
|
|
|
2. Rinkimasis
Jau svarstant Peero Gynto asmenybiškumą, buvo matyti, kad gyvuliškasis — ar kipšiškasis — sau pakankamumas reiškė laikymąsi save gerbiančios, motiniškos Gamtos apibrėžtyje — ėjimą jos užsibrėžtu taku. Gi žmogaus ištikimumas sau reiškė jo rūpinimąsi savimi. Šis rūpinimasis savimi principiniai nereiškia vadovavimosi jame pačiame esančiu branduoliu, bet branduoliu, kuris randasi galutinoje realybėje. Ne iš savo, bet iš šalia savęs esančio perspektyvos taško, asmenybiška būtybė nužvelgia savo gyvenimo kelią ir veda save juo ne pagal savuosius egoistinius nuostatus, bet pagal galutinosios realybės direktyvas (arba nukrypsta nuo jų).
Jeigu asmenybiškumas būtų viešpatingas — nesaistomas jokiomis aukštesnės realybės normomis — tikra prasme nebūtų jokio rinkimosi: bet kuris kelias būtų mano kelias, ir aš negalėčiau būti apkaltintas ar teisiamas dėl vienokio ar kitokio nukrypimo nuo jo.
Brando motina nulėmė savo gyvenimo kelią, jį rinkdamasi. Ji, kad ir mylėdama savo kaimo jaunuolį, rinkosi nemylimą, seną, bet turtingą vyrą. Įvykdžiusi šį savo pasirinkimą, ji pastoviai ir nuosekliai jo laikėsi visą savo gyvenimą: ji vertino ir brangino turtą virš visa kita. Tą savo laikyseną ji išlaikė ir vyrui mirus, ir sirgdama pati. ir pagaliau mirdama.
Šitoks jos prisirišimas prie turto aiškiai yra prisirišimas prie apibrėžtybės, o ne atvirumas galutinajai realybei (pasauliui, kaip Gamtos atvirumui) — atvirumas neapibrėžtybei.
Asmuo, rinkdamasis apibrėžtybę, gali ją rinktis tik būdamas atviras neapibrėžtybei — atviras pasauliui. Atvirumas pasauliui įgalina jį užtikrinti ir rinktis apibrėžtybės. Tik asmuo, kuris savo galimybių nesirenka, o tik įknopina į jas, tarsi būdamas jų užkluptas, nėra atviras pasauliui ir tuo pačiu jis nėra atviras ir sau.
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mare Chagall savo studijoje
Mare Chagall — paskutinis Paryžiaus mokyklos XX-ojo amžiaus dailės milžinas — mirė kovo 28 d. gilioj senatvėje — 97 metų amžiaus. Jo mirtis užbaigė Paryžiaus meno "aukso amžių", kuriame brendo ir išsiskleidė tokie dailininkai, kaip Rouault, Matisse, Wlamink, Derain, Bonnard, Picasso ir kt.
Chagal, kaip ir Picasso, nebuvo paryžietis. Jis ten atkeliavo ieškoti laimės iš tolimo Rusijos užkampio — Vitebsko, kur 1887 m. buvo gimęs vargingoje žydų hasidų šeimoj. Padedamas geradarių, kelis metus studijavo Petrapilio meno akademijoje. Po to 1910 m. išvyko į Paryžių praplėsti savo meninių akiračių. Čia jis "surado save": išpuoselėjo talentą, pasiekė pasaulinės garbės ir turtų. Tačiau, nors bendraudamas su Vakarų moderniais dailininkais, Chagall pasiliko savitas. Vaikystės bei jaunystės prisiminimai iš senojo Vitebsko liko jo kūrybos pagrindas ir impulsas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NESKINK NEPRAŽYDUSIOS GĖLYTĖS! |
|
|
|
Justina išleidžia vaikus pro duris, nulipa ir laipteliais seka ligi šaligatvio:
— Genute, vaikeli, pasaugok Liuduką, kad kur nenužioplintų. Ypač per šviesas, tu ten žinai kas rytas . . . Netoli čia judviem, vos pora blokų, tik turi atidžiai dairytis.
— Žinau, mama. Prie šviesų visada sargyba — perveda vaikus, — tuoj atčiauška mergaitė, ji nori pasirodyti didelė ir gudri, žino, kaip gatvėj elgtis ir be mamos pamokymų.
Abudu pradinukai moksleiviai protekiniu nukuldena šaligatviu tolyn. Genutė pusę žingsnio priekyje, berniukas lapsena paskui, stengias neatsilikti. Motina tik akim nulydi, kol tuodu strikčiodami netrukus dingsta už kampo.
Palengvėle moteris dūlina atgal vidun. Galva jau svarsto šiandienos triūsus. Taip, reikės į krautuvę šio to pietums. Namie va skalbinių krūva. O gal ragaišį kokį dar pakeps su mėlynėm ar braškėm? Mažiuliam vis negailėk skanėstų, kad linksmiau augtų, uoliau mokytųs.
Ją džiugus jausmas apsemia, kad — jau sava šeima. Lyg į tėviškės namus parėjus. Po tų siaubingų karo ir bėgimo nuo frontų, po svetimas pakluones bastymosi metų! Nors ir svetur, bet dėkudiev apsibūta vietoj, sava gūžtelė širdį smagiai šildo. Tad norisi ko stropiau, ko glaudžiau laimės trupinėlius rankiotis. Ir džiaugtis. Po pasibaisėtinų vargų ir klajonių galgi Dievelis duos žmoniškai šaknis įleisti. Padoriai gyventi. Kaip ten aukštybėse, tegul ir namieje laimės žvaigždutė nuolatos palubėj spindi ir linksmina . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SOVIETINIS TERORAS PIRMAISIAIS POKARIO METAIS |
|
|
|
Kai 1944 m. vasarą komunistai sugrįžo į Lietuvą, gyventojai jų nesutiko kaip pergalingų išvaduotojų su duona ir druska. Veikiau lietuviai sugrįžtančius komunistus sutiko su baime ir nerimu, siekdami galimai labiau išvengti nepakviestų svečių ir vildamiesi, kad, jei ne vokiečiai, tai bent anglai bei amerikiečiai greitai privers juos išsinešdinti.
Dėl pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos atsirado beveik neįveikiama praraja tarp tautos ir komunistų. Lietuviai puikiausiai prisiminė komunistų terorą, o savo ruožtu komunistai laikė nemažą gyventojų dalį vokiečių bendradarbiais ar simpatikais. Net ir palankiausiomis aplinkybėmis nebūtų buvę lengva pašalinti per pastaruosius penkerius metus išsivysčiusį tarpusavio nepasitikėjimą. Valdžia ir jėga buvo komunistų, ir jiems būtų reikėję mėginti nuosaikia ir apgalvota politika įtikinti gyventojus, kad 1940 - 1941 m. įvykiai nepasikartos, kad saugumas bus sutramdytas, kad bus atsižvelgta į Lietuvos ir lietuvių interesus. Tačiau komunistai nė negalvojo apie priemones su tauta susitaikyti, ją geruoju patraukti savo pusėn. Savo pergalių padrąsinti ir Stalino liguisto nepasitikėjimo skatinami, jie atvyko kaip nugalėtojai, pasiryžę nubausti visus, kuriuos laikė "liaudies priešais" ar "nacių kolaborantais". Jau iš anksto buvo nutarta pašalinti iš pareigų visus valdžios pareigūnus, tarnavusius vokiečių okupacijos metais, ir be jokios atodairos į Raudonąją armiją mobilizuoti kuo daugiau jaunų vyrų.
Lietuvos komunistų požiūriu, tauta buvo nusidėjusi įvairiomis nuodėmėmis. Karo pradžioje lietuviai sukilo prieš komunistus, o vokiečių laikais proporcingai mažai lietuvių rėmė komunistų partizanus ar įsijungė į jų gretas. Pasitraukdami iš Lietuvos 1941 m., komunistai gal pirmą kartą iš tiesų įsisąmonino, kiek jie buvo nekenčiami. Nors Lietuvių aktyvistų frontas nesigailėjo pastangų sukilimui suorganizuoti, daugelyje vietų telkėsi partizanų būriai ir apšaudė besitraukiančius Raudonosios armijos dalinius bei vietos aktyvistus, juos nuginkluodami ir suimdami. Pagal komunistų duomenis beveik penki tūkstančiai kompartijai prijaučiančių žmonių žuvo kovose pirmomis karo dienomis.1 Turbūt didžiąją jų dalį nukovė vokiečiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠEIVIJOS LIETUVIŲ JAUNIMAS PASAULYJE |
|
|
|
PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO PENKTOJO KONGRESO STUDIJINĖS ANKETOS DUOMENYS
ANTROJI DALIS
Šio straipsnio pirmoje dalyje buvo atspausdinti 1983 m. pasaulio lietuvių jaunimo studijinės anketos duomenys, liečia lietuviškumą: santykiai su tėvais, ryšiai su lietuviais, kalba, veikla tarp lietuvių, nusistatymai Lietuvos atžvilgiu ir lietuviški ateities klausimai. Antroje dalyje pateikiami likę duomenys įvairiais kitais klausimais: gyvenamasis kraštas, tikėjimas bei jo praktika, marijuanos naudojimas, pasirinktos mokslo šakos, laisvalaikis ir kt.
GYVENAMAJAME KRAŠTE
Su labai mažom išimtim beveik visi anketą užpildžiusieji yra gimę ir augę ne Lietuvoje. Kai kuriais anketos klausimais bandoma sužinoti, kokia yra gyvenamojo krašto įtaka ir kaip jame lietuvių išeivijos jaunoji karta įsipilietino: kaip, jaunimo nuomone, gyvenamojo krašto gyventojai žiūri į ateivius lietuvius, ar išeivių jaunimas priklauso to krašto jaunimo politinėms bei profesinėms organizacijoms, ar dalyvauja krašto rinkimuose ir koks jų politinis nusistatymas.
Apie gyventojų nuomonę
1983. Didelė dauguma (82%) anketą užpildžiusiųjų galvojo, kad krašto gyventojai lietuvius ateivius laiko lygiais. Likę pasidalino maždaug po lygiai, galvodami, kad jie laiko lietuvius žemesniais (8%) ar aukštesniais (7%; 3% neatsakė).
1972 - 1983. Prieš 11 m. mažiau (71%) buvo galvojančių, kad krašto gyventojai mus laiko lygiais, o daugiau (21%) — žemesniais. Tai ženklas, kad gal lietuviai per tą laiką daugiau krašte įsitvirtino lygiateisiais, o gal bent dalinai ir kad lietuvių, ypač jaunimo, savigarba ūgtelėjo.
Vaikinų ir merginų požiūriai šiuo atveju statistiškai skyrėsi. Didžiulė dauguma merginų (90%) teigė, jog krašto gyventojai lietuvius laiko lygiais, vos po 5% jų galvojo gyventojus laikant lietuvius arba aukštesniais, arba žemesniais. Vyrai parodė daugiau įvairumo: 76% jų tvirtino krašto gyventojus lietuvius laikant lygiais, o 13% — žemesniais, 11% — aukštesniais. Tolimesne studija reikėtų pasekti, ar iš tikro vyrai ir merginos kiek skirtingai patiria krašto gyventojų laikyseną lietuvių atžvilgiu, ar vaikinai ir mergaitės tik skirtingai sprendžia apie tokį pat krašto gyventojų traktavimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVOS KRIKŠTO JUBILIEJUI ARTĖJANT Lietuvos Vyskupų ir Vyskupijų valdytojų raštas kunigams ir tikintiesiems |
|
|
|
Jau beveik 2 000 metų krikščionybė reiškiasi žmonijoje kaip Dievo Karalystė žemėje, vykdanti pasaulio Išganytojo Kristaus jai patikėtą misiją. Per ją ir joje realizuojasi šie Kristaus žodžiai: "Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą ir apsčiai jo turėtų" (Jn 10).
Tiesa, į jos nesamą palaimą ne visos pasaulio šalys įsijungė iš karto — vienos anksčiau, kitos vėliau, o kai kurios dar jai ruošiasi ir bręsta.
Prieš 600 metų Dievo Apvaizda šią malonę suteikė mūsų tėvų ir protėvių žemei Lietuvai. Šventuoju krikštu 1387 m. ji įsijungė į didžiąją krikščionijos šeimą, tapo jos palaimos paveldėtoja ir dalininke.
Mes, Lietuvos Vyskupai ir Vyskupijų valdytojai, džiugiai išgyvendami krikščionybės palaimą, nuoširdžiai kviečiame mieluosius brolius Kunigus ir visus brangius Tikinčiuosius pažymėti Lietuvos Krikšto jubiliejų dvasinio atsinaujinimo trimečiu:
1985-ieji metai tebus mums Gerosios naujienos metai. Klausydamiesi pamokslų, gilindamiesi į mūsų kultūros istoriją, šiais metais susipažinsime bei įvertinsime, ką mūsų tautai krikščionybė yra davusi ir tebeduoda.
1986-ieji metai tebus Sąmoningo tikėjimo metai. Jais stengsimės pagilinti savąsias tikėjimo žinias, mokysimės Kristaus Evangelijos šviesoje žvelgti į save ir pasaulį, į savo gyvenimo uždavinius.
1987-uosius — patį jubiliejų — švęsime kaip Gyvos Krikščioniškosios dvasios metus, suprasdami, kad mūsų krikščionybė nėra sausa teorija, o sau ir kitiems palaimingas, šviesus gyvenimas.
Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Mūsų protėviai gyveno toli nuo didžiųjų senovės kelių, todėl ilgą laiką mažai buvo žinomi. Pirmieji misionieriai, *bandę pasiekti baltų tautas, buvo čekų ir vokiečių vyskupai bei vienuoliai. 997 m. Prahos vyskupas šv. Vaitiekus (Adalbertas) su dviem kunigais atvyko į prūsų žemę ir bandė skleisti krikščionybę, bet buvo nesuprastas ir nužudytas. Toks pat likimas po 11 metų (1008) ištiko šv. Vyskupą Brunoną (Bonifacą), mėginusį apaštalauti jotvingių žemėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
1985 METŲ LITERATŪROS IŠLEIDIMO PLANAS LIETUVOJE |
|
|
|
Okupuotoje Lietuvoje pasirodo leidinių, kurie, be savo tiesioginės temos visiems lietuviams, ten ir čia gyvenantiems, gali būti įdomūs užuolankine prasme. Šios prasmės reikšmę pailiustruosime toje pačioje Lietuvoje išleistame "Dabartinės kalbos žodyne" duotu pavyzdžiu: "Sakyk be užuolankų, ar padarysi ar ne".
Taigi, kalbėsime apie užuolankas knygų leidimo srityje. Lietuvoje dabar žmonės yra pripratę kalbėti ir elgtis užuolankomis. Ten besilankantieji lengvai pastebi, kad, šalia oficialios propagandos ir savosios tvarkos garbinimo, gyvenimas dažnai charakterizuojamas alegorijomis ir anekdotais, daug kas ir neužbaigiama, numykiama. Vietiniai įvykiai dažnai yra, sakysime, talentingai interpretuojami, bet irgi nepasakant visko iki galo. Į daug ką numojama ranka. Atseit, suprask pats! Tai tokia ten einančio gyvenimo tragizmo išraiška, represijos randas.
Šios apžvalgos objektu yra 136 puslapių "Vagos" leidyklos leidinėlis, išleistas 1984 metų pradžioje Vilniuje, pavadintas "1985 m. teminis anotuotas literatūros išleidimo planas". Normaliose sąlygose toks leidinių planas būtų paprastai, tiesioginiai vertinamas. Tačiau sąlygos, deja, nenormalios. Tad vertindami užuolankiniu mastu, kaip kokie astronomai, jame bandysime pamatuoti ne tik tą šviesos taškelį tolimoj padangėj, bet ir tai, ką tas taškelis lietuviui gali reikšti.
Už geležinės uždangos veikiančios leidyklos ("Mintis", "Mokslas", "Vaga" ir kt.) kasmet išleidžia 60 - 140 psl. knygeles, savo metų veiklos planus.
"Vaga" yra grožinės literatūros leidykla, įsteigta 1945 m. Kaune. "Mintis" yra valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla . Mažoji Enciklopedija rašo, kad iki 1964 "Vaga" vadinosi Valstybine grožinės literatūros leidykla. Suprantama, tai yra 1940-ųjų okupacijos metų tęsinys, iš nusavintų Nepriklausomos Lietuvos leidyklų sutvertos Valstybinės leidyklos tąsa. Leidykla leidžia lietuvių kalba (vėliau pamatysime ir išimčių) originalią ir verstinę grožinę literatūrą. Leidžia literatūros mokslo ir kritikos knygas, visuomenės ir kultūros veikėjų atsiminimus, tarybinės Lietuvos rašytojų kūrinius rusų kalba; leidžia kūrinius apie meną, dailės kūrinių reprodukcijas, muzikos literatūrą, albumus ir atvirukus. Žemiau dedama lentelė iliustruoja "Vagos" darbo apimtį skaičiais ankstyvesniame, 1950 - 1969 laikotarpyje:
|
|
Skaityti daugiau...
|
 JULIJA ŠVABAITĖ, už romaną "Stikliniai ramentai" (rankraštyje) laimėjusi dienraščio Draugo 2000 dol. konkursinę premiją. Premijos mecenatas — Juozas Kaributas.
— Šio pavasario žymiausi mūsų kultūriniai įvykiai: Chicagos lietuvių operos (Verdi Don Carlo) spektakliai balandžio 27, 28 d. Chicagoje; LB Kultūros tarybos rūpesčiu paskirtos ir gegužės 11d. Clevelandė iškilmingai įteiktos premijos ir gegužės 24, 25 d. Chicagoje vykusios Poezijos dienos. Apie visa tai išsamiau bus Aidų 4-me numeryje.
— Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus organizacija įsikorporavo Illinois valstijoje vardu: Lithuanian Christianity Jubilee, Inc. Organizacijos direktoriai: Jonas Kavaližnas, Adolfas Darnusis, Linas Sidrys, Algis Kozlauskis, Mečys Šilkaitis. Teisinis patarėjas — Saulius Kuprys.
— Gen. Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kairuomenės vadas, gegužės 3 d. mirė Los Angeles mieste, Cal. Jis gimė 1896 m. Kuršėnuose, Šiaulių apskr. 1917 m. baigė Tifliso karo mokyklą Rusijoje ir dalyvavo kare — Kaukazo fronte. Į Lietuvą grįžo 1918 m. ir savanoriu kovėsi su lenkais bei bolševikais. Patekęs į nelaisvę, kentėjo koncentracijos stpvykloje ir Maskvos kalėjime. 1921 m. vėl grįžo į Lietuvą, baigė Kauno universitetą ir Vokietijoje karo akademiją. 1935 - 1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės vadas ir po sukilimo laikinojoj vyriausybėj — apsaugos ministras. Atvykęs iš Vokietijos į JAV, gyveno Californijoje ir dirbo šio krašto kariuomenės svetimų kalbų mokykloje. Išleido 4 tomus savo atsiminimų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAZIO BRADŪNO "PRIERAŠAI" |
|
|
|
Ilgas ir brandus Kazio Bradūno kūrybos kelias. Per daugiau negu keturiasdešimt metų jis išliko ištikimas jo pasirinktom temom. Tai gilus ir skaudžiai išgyvenamas patriotizmas žemei, lietuvių senasis tikėjimas, istoriniai įvykiai ir figūros. Bradūno tikrovėje, o ji pirmiausia yra moralinė tikrovė, visados išliko ir raktiniai žodžiai, ir įvaizdžiai — darbas, duona ir kraujas, aukojami ant altoriaus, kuris yra žemė, aukojami žmogaus, sukurto iš žemės, nuo kurios jis ir negali atsiplėšti. Ištikimas jis liko ir savo pasirinktai poetinei kalbai. Čia nerasime nei stebinančių metaforų, nei simbolių, kuriuos reiktų iššifruoti, nei didelio įvairumo struktūroje ar eilėdaroje. Jis siekia transparentiškumo kalboje, kaip daugelis dabarties poetų, nepasitikėdamas žodžiais per daug gražiuose rūbuose. Robert Frost teigė, kad literatūroje reikia duoti žmonėms tai, ką jie žino, bet nėra atpažinę. Panašiu keliu eina ir Bradūnas.
Bradūno poetinis "aš" turi įvairius aspektus — jis kalba žemdirbio -išeivio, genties atstovo, kronikininko, Donelaičio ar Čiurlionio pašnekovo asmenyse ir yra vientisas per visą savo kūrybą. Jame nėra lūžių, fragmentacijos, priešgynybių. Iš vienos pusės, tai paslepia poeto privačią, individualią tikrovę nuo skaitytojo, iš kitos — leidžia betarpiškai su juo bendrauti. Tarp viešojo ir privataus balso nejaučiame skirtumo, panašiai kaip Montalės ar Nerudos poezijoje.
Paskutiniajame rinkinyje "Prierašai" poetas komentuoja žodžius iš Genezės, Šv. Jono evangelijos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos. Žodis "komentuoja" čia iš tikrųjų nevisai tinka. Nebūtų tikslūs ir žodžiai "interpretuoja" ar "apmąsto". Arčiausiai tiesos būtų tai, kad poetas, jusdamas žmogaus praeinamumą ir trapumą, tuo pačiu momentu kaip ir jo transcendenciją, yra apimamas nuostabos ir ramybės jausmo. Bradūnas nekalba, kaip, pavyzdžiui, St. John Perse, apie šiame šimtmetyje susvetimėjimą tarp "temporal and untem-poral man". Žvaigždynai, žemės grumstas ir žmogaus siela — visi telpa visatoje, ir tai nustebina poetą kaip vaiką, žiūrintį į stebuklą, ir ramybė plaukia iš pasitikėjimo tuo stebuklu ir ištikimybės jam.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ALEKSIO RANNITO ĮNAŠAS Į ČIURLIONIANĄ |
|
|
|
Pažvelgus į bibliografinius sąvadus, kuriuos įprasta dėti knygose apie M. K. Čiurlionį, matyti, kad čiurlionianos apimtis nėra kukli. Bet ji nėra dar ir pakankamai plati, palyginus ją su temos turiniu.
Todėl kiekvienas naujas įnašas į M. K. Čiurlionio genijaus nagrinėjimo literatūrą ir tenkina, ir džiugina.
1984-ieji metai čiurlionianai buvo dosnūs. Tais metais pasirodė dvi knygos apie M. K. Čiurlionį. Gegužės mėnesį gajoji Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla išleido Stasio Ylos parengtąjį veikalą apie M. K. Čiurlionį M. K. Čiurlionis — Kūrėjas ir žmogus, kuris sukėlė susidomėjimą medžiagos gausa ir polėkišku dėstymo koloritu. Tai yra viena stambiausiųjų dovanų čiurlionianai. Didžiulis 468 puslapių ir gausiai iliustruotas enciklopedinio dydžio tomas verstinas į bet kurią plataus vertojimo kalbą. Jo medžiaga gali įtakoti čiurlionistų studijas ir sprendimus.
1985 metais, su 1984 metų data, mus pasiekė ir kita čiurlionianos stambmena — veikalas, skirtas čiur-lioniškajai misijai mene suvokti ir jo kūrybinės stichijos mįsles įspėti. Tai ilgamečio čiurlionisto ir dažno tarptautinių forumų dalyvio Aleksio Rannito traktatas anglų kalba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis — Lithuanian visionary painter. Veikalas yra albuminio dydžio, tekstas užimąs 60 puslapių, 32 spalvotos M. K. Čiurlionio paveikslų nuotraukos, antratiek nespalvotų nuotraukų. Tai prabangios išvaizdos albumas. Ir kažin kaip intuityviai abi knygos, tikros čiurlionianos aruodo pažibos, sugretintos. Jos yra du vienos regatos laivai — linkmė ta pati, vėliavos gi skirtingos. Stasio Ylos knyga monografinė enciklopedija, didysis duomenų aruodas itin šiltame dėstymo kolorite. Šis koloritas kažin kaip priartina prie mūsų mūsų genijaus asmenį. Iš universalinės sferos, kurioje tinka būti genijaus sostui, priartina jį prie mūsų. Definicijų gausoje išmintingai neparinkta finalinės definicijos.
Aleksio Rannito veikalas — albumas savo puošnumu palenkia imti knygą rankon pagarbiai, šventiškai nusiteikus, yra kartu ir dovaninis meninis albumas. Jo formatas toks savas meno albumų pasaulyje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
OSTRAUSKO PJESĖS RYTŲ EUROPOS PASAULIS |
|
|
|
Kostas Ostrauskas: GUNDYMAI. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicaga, 1983. 119 p.
Kareivis Antanas atsisveikina su žmona ir išeina į karą. Taip, kaip pasakoje, prasideda nauja Kosto Ostrausko pjesė "Gundymai". Antano laukia ne tradicinio pasakų pasaulio pergyvenimai, o situacijos, primenančios moderniosios dramos uždaras, grėsmės kupinas ertmes ir šių dienų fantastinę tikrovę. Valdžia siunčia Antaną okupuoti — oficialaus žargono žodžiais, "išlaisvinti" — šalį, kurios jis net vardo nežino, nes tai karinė - valstybinė paslaptis. Toji šalis, ypač primena Čekoslovakiją 1968 metais, Afganistaną 1979 metais ir šiek tiek Lietuvą 1940 metais. Kaip Antanui aiškina jo Majoras, "kaimynas mūsų pagalbos šaukiasi, nes klastingas priešas kėsinasi jį išplėšti iš mūsų glėbio". Todėl, anot Majoro, jie žygiuoja vėl "kaimyną tvirtai apkabinti".
Vos atvykus į okupuotąją šalį, Antaną ir kitus kareivius apsupa studentai, kurie nuduoda sveikinantys okupacinę armiją ir suvaidina jiems "mažąjį teatrą" — Lietuvoje gerai žinomo ir su pasigardžiavimu skaityto lenkų rašytojo Jerzy Leco antitotalitarinių aforizmų pynę. Savo šalyje jau susitaikęs su priespauda ir konformizmu, antiherojus Antanas naujoje padėtyje praranda ramybę. Sapnuose ir dienos šviesoje jį gundo "subversyvios" studentės, kol jis pasimeta ir apleidžia savo sargybos postą. Suimtas už savo nusižengimą, Antanas, prieš eidamas į kalėjimą, parašo savikritišką laišką - išpažintį spaudai, kur jis pagal oficialią liniją apverčia tikrovę aukštyn kojom, ir pareiškia, jog jis, pareigingas kareivis, ginklu pašalino "provokatorę". Laiškas baigiasi šiais žodžiais: "Turiu pastebėti, kad šitaip pasielgti galėjau tiktai Partijos dėka: ji man įkvėpė politinį budrumą ir nepalaužiamą moralę. Ji mane išauklėjo. Na, ir šiek tiek mama".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
RŪTOS KLEVOS VIDŽIŪNIENĖS SUNKUMAI |
|
|
|
Rūtos Klevos Vidžiūnienės rinkinyje Vieno vakaro melancholija (Chicaga, Lietuviškos knygos klubas. 1983. Viršelis ir aplankas EI. Urbaitytės, kaina 7 dol.) yra šešiolika novelių ir trys feljetonai, pasižymintieji netikėta atomazga, ironija bei humoru ir naujomis temomis. Apsakyme "Senbernis", pavyzdžiui, Juozukas netikėtai susitinka su seniau mylėta Konstancija, dabar našle Šuopiene. "Pokštas" išskiria dvi senas drauges, vienai bandžius kitą apsaugoti nuo vagystės ir vyro apgaulės. Apsakyme "Sekmadienis" jaunuolis taksio vairuotojas subręsta, išeina, anot tėvo, į žmones, apsispręsdamas padėti jaunai moteriai ir jos nauja girniui. "Šliužai" parodo Juliją ir Vilių, negalinčius degeneruoti aplinką... "Žvakutės" baigiasi netikėta jaunos moters mirtimi. Apsakymai lengvai skaitomi, įdomūs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KARDINOLO VIŠINSKIO DVASINIS PORTRETAS |
|
|
|
Stefan, Cardinal Wyszynski, A FREEDOM WITHIN. London, Ghodder & Stoughton, 1984; A. Micewski, CARDINAL VVYSZYNSKI. New York, Harcourt & Brace, 1984.
Lenkijos pokario istorijoje ypatingą vietą užima kardinolas Stefanas Višinskis. Po jo mirties 1981 metais pasirodė jau kelios knygos, kuriose mėginama nutapyti šios sudėtingos asmenybės portretą. Daug įdomios medžiagos randame dviejose prieš keletą mėnesių anglų kalba išleistose knygose: lenkų istoriko Andžiejaus Mičevskio parašytoje kardinolo biografijoje ir paties Višinskio užrašuose iš kalėjimo metų.
Višinskis pateko nelaisvėn 1953 metais, kai tuometinis kompartijos vadovas Boleslovas Bierutas pasišovė palaužti Lenkijos Katalikų Bažnyčią Prasidėjo prieš kardinolą nukreipta šmeižtų akcija, primenanti dabartinius išpuolius prieš uoliuosius lietuvių kunigus. Višinskis buvo dvejus metus izoliuotas ir atidžiai saugomas, o dar vienus metus praleido namų arešte. Per visą tą laiką jo netardė, niekuo neapkaltino ir nenuteisė. Kardinolą iš arešto išleido Vladislovas Gomulka, pakreipęs lenkų kompartiją kita linkme.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Stefan Heym: SCHVVARZENBERG. Muenchen, C. Bertlesman Verlag, 1984.
Naujausia Stefano Heymo knyga, Schtvarzenberg, susilaukė panašaus likimo, kaip ir io Ahasveras — "bestselleris" Vakarų Vokietijoje, uždrausta "Vokietijos Demokratinėje Respublikoje". Nors jos literatūrinis ir filosofinis akiratis siauresnis už ankstesniojo romano, joje pasikartoja pagrindiniai autoriaus motyvai bei temos.
Schwarzenberg priklauso aktualių "jeigu" — romanų žanrui. Kas būtų atsitikę, klausia Heymas, jeigu po antrojo pasaulinio karo Vokietijos teritorijos lopelis būtų išlikęs neokupuotas nei amerikiečių, nei Sovietų? Šią situaciją autorius panaudoja panagrinėti klausimui, kaip Vokietijos visuomeninis ir politinis gyvenimas būtų vystęsis be ypatingos svetimų valstybių įtakos.
Heymo romane, "demokratinės" pajėgos — "maždaug pusė komunistų ir kita pusė socialdemokratų bei bepartiečių" — sudaro Akcijos komitetą ir įsteigia Schwarzenbergo respubliką. Jos trumpa egzistencija kupina ironijos ir tragikomiškų elementų, kuriuos dalinai patyrė ir daugelis lietuvių, 1945 metais skubėjusių pabėgti iš amerikiečių okupuotos, bet sovietams netrukus atiteksiančios Saksonijos ir Turingijos teritorijos. Vokiečių biurokratai, kaip visada, elgiasi pompastiškai, buvusieji nacių pareigūnai stengiasi gelbėti savo kailius, vokiečių į nelaisvę paimti ruadonarmiečiai desperatiškai bando išvengti sugrąžinimo į Sovietų Sąjungą. Akcijos komitetas ne tik mėgino spręsti maisto ir pabėgėlių problemas, bet ir ima rašyti naują konstituciją. Šiam darbui vadovauja romano vyriausias veikėjas ir autoriaus alter ego, žydas intetektualas Max Wolfram, parašęs dizertaciją apie utopinę mąstyseną. Konstitucijos redagavimas suteikia Heymui progą išvystyti savąjį demokratinio socializmo modelį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Alfonsas Nyka-Niliūnas: ŽIEMOS TEOLOGIJA. Eilėraščiai. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas (7338 S. Sacramento Ave., Chicago, IL 60629). Apipavidalino Henrieta Vepštienė. Spaudė Morkūno spaustuvė. 1985. 138 p. Kaina 8 dol. 1985. Knyga rankraštyje laimėjo 1984 m. Lietuvių Bendruomenės 3000 dol. premiją.
Julija Švabaitė: STIKLINIAI RAMENTAI. Dienraščio Draugo premijuotas romanas. Viršelis Jonės Karu-žaitės. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga. 1985. 264 p. Kaina 9 dol.
Dr. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.: ŠV. BENEDIKTO REGULOS VIENUOLIAI LIETUVOJE. Atspaudas iš LKM Akademijos metraščio VI tomo. Roma. 1985. 202 p. Užsakymus siųsti LKM Akademijos reikalų vedėjui, Piazza della Pilotta 4, 00187 Roma, Italy. Knyga taip pat gaunama ir Darbininko administracijoje (341 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207).
Antanas Rubšys: RAKTAS Į SENĄJĮ TESTAMENTĄ. Trečioji dalis: Tiltai ar sienos? "Krikščionis gyvenime" serijos leidinys. (P.O. Box 608, Putnam, CT 06260. 526 p. Knygos kaina nepažymėta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: po 200 dol.: kun. prof. dr. P. Ragažinskas, Central, NM; po 100 dol.: Gediminas Balanda, Warren, MI; po 65 dol.: P. V. Urbutis, Lighthouse Point, FL; po 50 dol.: Charles P. Baltrukonis, Philadelphia, PA; kun. L. Kemėžis, Delhi, ONT., Canada.
Garbės prenumeratoriai: po 30 dol.: M. G. Leškys, Canoga Park, CA; kun. L. Musteikis, Sunny Hills, FL; J. Skrinska, MD, Willowick, OH; S. Fredas, Hamilton, ONT; Jūratė Tanner, Baire D'Durefe, QUE; kun. J. Staškus, Mississauga, ONT., Canada.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
