| |
|
|
1986 m. 4
Prieš 1387 metus
Krikšto, įvykusio 1387 m., artėjantis jubiliejus skatina smalsumą tiems rūkų apsuptiems, tolimiems laikams. Istorikai praleidžia daug metų, ieškodami įvykiams pagrįsti dokumentų. Jų neradę, mažesnius neaiškumus pridengia sintezėmis, nors šios jų sintezės ir prielaidos kartais savo tarpe nesutaria.
Krikšto jubiliejus užtenkamai priformulavo klausimų ir šiai dienai, kuri nėra vien atsitiktinumo vaisius, bet plonais siūleliais nusitęsia iki gilios praeities. Vėl atsiranda nesutikimų. Tačiau išmintingame praeičiai ir dabarčiai atsakymų ieškojime atsiradę minčių išsiskyrimai neturėtų piktai erzinti arba kelti rezignaciją, trukdančią patiems galvoti. Kaip du miestus jungia kelias, taip dvi nutolusias išvadas gali suglaudinti kantrus panašių bruožų atidenginėjimas.
Istorikai teigia, kad šeštame amžiuje po Kristaus baltai buvo atskirti nuo pasaulio. Jų gyvenimas keliems šimtmečiams aprimęs. Tačiau juk nebuvo užtverta Baltija. Gal ji galėjo atstoti duris — ar bent langelį — kitokiems žmonėms sutikti. Viduržemio jūroje jau 3500 m. prieš Kristų klestėjo laivininkystė. Britų salos su Europos žemynu pradėjo susisiekdinėti apie 2000 m. prieš Kristų. Mums netolimi Skandinavijos gyventojai vandenyse ėmė reikštis vėlai, tik apie 500 m. po Kristaus. Kai vikingas Rurikas, gal legendarinis, gal istorinis pagonis iš Skandinavijos, jūra ir upėmis atvyko į Naugardą apie 860 m., žemaičiai prie Baltijos ramiai ganė savo gyvulėlius. Nei jų, nei aukštaičių jūra netraukė ir dvyliktame amžiuje, vokiečiams statant uostus nuo Luebecko iki Rygos. Nors laivyba visas pakrančių tautas viliojo galimybe pralobti ir daugiau sužinoti apie pasaulį, mūsų Baltija kažkodėl savų žmonių negundė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 EILĖRAŠČIO PRADŽIA
Žodį, kaip ostiją, pakeliu
Ir įdedu į burną.
Tebūna jis mano
Kūnas ir kraujas.
Ir aš jau turiu
Eilėraščio pradžią.
ANTIFONA VI
Ir atėjau prie šaltinio
Be kepurės, be kepurėlės.
Ir suburkavo vanduo,
Tartum būtų balandis:
Kur tavo krikšto drabužis,
Drobės marškinėliai?
Šimtai metų praėjo,
Nė vienas nesustojo —
Ten mano krikšto drabužis,
Visų marškinėliai...
Ir lenkiuos Į šaltinį
Be kepurės, be kepurėlės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
JOS KILME IR IŠTAKOS
Reakcijos ir vertinimai
Reakcijas ir vertinimus, kurie jau pradėjo reikštis apie 1972 - 73 metus, galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie atėjo "iš vidaus", t.y. iš pačių Pietų Amerikos teologų, ir "iš oro" — iš Siaurės Amerikos ir Europos teologų ir kitų šaltinių. Jų buvo ir tebėra gana daug, todėl nesistengsiu jų visų išvardyti. Paminėsime tik pačius būdingiausius. Išlaisvinimo teologijos iškilesnieji asmenys, pvz., Assmann'as, Galilea, Gutierrez'as, Segundo labai gerai žinojo, kuriose vietose jų formuojamoje teologijoje yra dar nepilnai išryškintų sąvokų. Jie visus pirmuosius ta tema pasirodžiusius veikalus pakartotinai pavadino "pirmąja redakcija" (lietuviškai pasakytume "juod raščiu), kurie gana ryškiai nudažyti subjektyvia spalva. Todėl tie teologai labai atvirai kvietė savo kolegas ir visus kitus jų krašte gyvenančius teologijos ekspertus pasisakyti bei išvystyti savotišką tarpusavio dialogą. Geras pavyzdys pažvelgti ne vien tik į tai, kas buvo gera padaryta, skelbiant šias naujas Išlaisvinimo teologijos mintis, bet reikią paminėti ir trūkumus, kuriuos kiti pastebėjo šioje teologijoje. "Visa tai rodo, kad Išlaisvinimo teologija negali užsidaryti savose utopijose — tame didžių idealų įvaizdžių pasaulyje. Si naujoji teologija privalo būti akcijos teologija, tačiau labai tvirtai atremta į gerai išmąstytą strategiją, skelbiama, naudojant konkrečią gyvenimišką taktiką. Ji neprivalo būti tik J. B. Metz'o politinės teologijos imitacija, o originalus, Pietų Amerikos tikinčiųjų situaciją atliepiąs kūrinys. Tai betgi įvykdyti nėra lengva, turint prieš akis vidutinės klasės krikščionis, kurie linkę pasiduoti abstrakcijom".27. Buvo ir kitų panašių perspėjimų iš Išlaisvinimo teologų kolegų pusės.
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Jurgis Jankus šįmet mini savo amžiaus 80-ąją sukaktį. Gimė jis 1906 m. liepos 27 d. Biliūnų kaime, Baisogalos vis., Kėdainių aps. 1927 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Po to porą metų studijavo Kauno universitete daugiausia pedagogiką, nes traukė mokytojo profesija. Jai pradžios mokyklose skyrė 10 metų, kol trumpam laikui perėjo į teatro sritį. Vokietijoje tęsė mokytojo darbą, dėstydamas gimnazijose. Emigravęs į JAV, apsigyveno Richesteryje. Ten uoliai reiškiasi kūryboje ir visuomeniniame darbe.
Jurgio Jankaus gyvenimo pašaukimas yra kurti literatūrinius veikalus. Šioje srityje jis imynė žymius pėdsakus tiek tėvynėje, tiek išeivijoje. Tai plačios apimties, sudėtingos tematikos, reto įžvalgumo bei produktyvumo rašytojas, išleidęs į pasaulį net 17 knygų. Vienos jų romanai, kitos apysakos bei pasakojimai, dar kitos dramos ir 1.1.
Jurgis Jankus yra išsireiškęs: "Aš noriu sukurti realybę, kurios niekur nebuvo ir niekur nėra, bet visiškai tikrą ir kiekvienam kuriuo nors požiūriu artimą". Mes toje Jankaus realybėje pirmiausia atpažįstame patys save — su vargais, širdgėlom, ribotumais, pralaimėjimais ir džiaugsmais. Bet tie mūsų žmogiški išgyvenimai, perėję per rašytojo Jurgio Jankaus sielos prizmę, jau yra menas, kuris moko, kelia aukštyn, verčia bjaurėtis blogiu ir įkvepia ilgėtis bei siekti gėrio. Pagaliau ta Jankaus sukurta realybė, nežiūrint jos komplikuotumo, derinasi su katalikiška pasaulėžiūra ir su krikščioniškos moralės dėsniais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mano vardas Juanita. Truputį keistas -, ar ne? Išgirdė tik vardą, daug kas pagalvoja, kad esu ispanė, o pamatę nustemba, kiti net sumišta, nes aš esu paprasčiausia negrė. Gal ir ne visiškai paprasčiausia, bet vis tiek negrė. Šį pavasarį man suėjo septyniolika metų, pabaigiau aukštesniąją mokyklą, gavau stipendiją ir esu priimta į universitetą studijuoti matematikos mokslų. Sakydama, kad gal ir nesu visiškai paprasčiausia, tą ir turėjau galvoj. Kiek čia paprasčiausių negrių gauna stipendijas? Ypač tokių, kurių motinos ligoninėje plauna grindis ir šluostinėja nuo langų ir radijatorių dulkes. Mano motina ir šluosto, ir plauna, ir abi iš to gyvenam. Ne visiškai iš to. Aš pati uždarbiauju, kur tik darbo gaunu. Kol buvau mažesnė, prižiūrėdavau vaikus, nuo pernai rudens gavau kasininkės darbą Staro supermarkete ir visiškai rimtai taupiau mokslui. Ir šiandien nežinau, kas iš manęs išeis, bet grindų plauti tai tikrai nesirengiu. Tegu plauna tie, kurie nieko geresnio neišmano ar nenori išmanyti.
Nors visi mane laiko gudria, bet šį pavasarį padariau tokią klaidą, kokią tik pati kvailiausia galva tegali padaryti. Nežinau net ką daryti ir nežinau, ko pasiklausti. Prasitarsiu kam nors iš klasės draugų, juoksis. Sakys, tai gudruolė. Užmiršo su kuriuo galu reikia galvoti. Jie mano, kad aš su Arnoldu jau nuėjau ligi galo. Pagal jų supratimą, kitaip ir negalėjo galvoti. Arnoldas tikrai dailus vyras. Aukštas, šviesiaplaukis, pailgo veido, mėlynomis akimis. Tokiomis, koks būna dangus labai sausą ir labai giedrą dieną. Mudu pasišnekėdavom, nueidavom į kiną, į diskoteką. Tik tiek. Bet kaip tu pasakysi kitoms, kurios iš trečio, o kartais ir iš pirmo šnektelėjimo, eina ligi galo. Jos netikės. O jeigu patikės, tai juoksis visais galais. Sakys, atsirado šventoji. Tų šnekų aš nelabai bijau. Dievas davė ir man aštrų liežuvį, kuriuo galiu atsipjaustyti kaip skustuvu, bet kas iš to. Pradėjusi atsipjaustyti, paliksi taip viena, kaip vienintelė kėdė tuščiame kambaryje. Svarbiausia, jog visi žino, kad Arnoldas mėgsta ganytis po svetimas pievas. Kai anais metais Beatričė, blondinukė, mėlynakė, viena iš pačių gražiausių mokyklos mergaičių, pasidarė abortą ir ką tik nenumirė, visi šnibždėjo, kad buvo jo darbas. Aš paprastai nemėgstu žodžių į medvilnę vynioti ir svetimus reikalus ne visada linkusi palikti svetimiems. Jau tada Arnoldas sukosi ir apie mane. Sykį, kai ėmė darytis per daug įkyrus, pasakiau: "Nori ir mane Beatričės keliu nuvaryti?" Jis, žinoma, išplėtė akis, ėmė muštis į krūtinę, kad jos net neprisilietė. Tada ir dėjau tiesiai į akis: "O kaip Marva? Ar jos irgi nė pirštu nepalietei?"
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Musulmonai tiki, kad Mahometas1 gavo apreiškimą iš Dievo, kuris ne tik visiškai pakeitė jo gyvenimo kryptį, bet ir įsakmiai palietė visą žmoniją. Tai įvyko, teigia islamas, Hiros (Hira) kalno oloje prie Mekos (Makkah) miesto Arabijos pusiasalyje 610 m. po Kristaus.
Apie Mahometo išgyvenimą yra daug pasakojimų ir spalvingų legendų. Istoriškai patikimiausias yra pasakojimas, kurį užrašė Mahometo biografas Ibn Ishaąas (Ibn Ishaą) VIII a.2 Tą lemtingą dieną, rašo Ibn Ishaąas, Mahometas su šeima buvojo Hiros kalno oloje. Nakties metu jam apsireiškė angelas. "Jis atėjo pas mane", biografas cituoja Mahometą, "nešinas brokatine antklode su kažkokiu įrašu ir liepė: 'Skaityk!' Aš atsakiau: 'Ką aš turiu skaityti?' Jis mane taip prislėgė antklode, kad pamaniau, jog tuojau pat mirsiu. Galop jis mane paliko ramybėje ir įsakė: 'Skaityk!'3 Jis įsakė:
Skaityk vardan Viešpaties, kuris sukūrė, —
sukūrė žmogų iš krešulio.
Skaityk!
Tavo Viešpats yra be galo dosnus, —
jis yra tas, kuris mokė rašytu žodžiu, —
mokė to, kas nebuvo žmogui žinoma.4
Mahometas pabudo iš miego baisiame išgąstyje, pasakoja biografas. Jam rodėsi, kad jį apsėdo demonas. Išgąsčio vedamas, metėsi lipti kalno viršūnėn, norėdamas nusižudyti. Staiga, tęsia Ibn Ishaųas, Mahometas išgirdo balsą iš Dangaus. Pakėlęs akis, pamatė "vyro pavidalą su kojomis ant akiračio. Jis kreipėsi į Mahometą: 'O Mahometai! Tu esi Alla(Allah)5 apaštalas, o aš esu Gabrielis".6
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ IŠEIVIŲ VYSKUPO PASTORACINĖS TEISĖS |
 |
 |
 |
Popiežiškoji komisija emigrantų bei turistų reikalams suteikė vysk. Pauliui Baltakiui, O.F.M., kaip lietuvių katalikų užsienyje ganytojui, ypatingas teises, kurios žinotinos visiems . Jas čia spausdiname sykiu su minėtos komisijos laišku. — Red.
Ekscelencija,
Su nuoširdžiu džiaugsmu noriu pranešti, jog Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II malonėjo suteikti Jums specialias teises, kad galėtumėte atlikti pastoracines pareigas užsienio lietuvių labui.
Jūsų Ekscelencija gerai žino, kaip Šv. Sostui rūpi, kad galimai sėkmingiau būtų dvasiniai aptarnaujami tie tikintieji, kurie, "dėl kokių nors priežasčių gyvendami užsienyje be savo tautinės bendruomenės arba dėl kitų motyvų, yra reikalingi specialios pastoracijos" (De pastorali migratorum cura, Nr. 15). Ta speciali pastoracija ypač liečia emigrantų kalbą bei papročius. Konstitucijoje De ppastorali migratorum cura, Nr. 11, sakoma: "Kadangi žmogui giliau pažinti ir jam suprasti natūrali priemonė yra kalba, tad ir išeivių pastoracija neša brandesnius vaisius, kai ji atliekama jų kalba..."
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS |
|
|
|
49-asis Tarptautinio PEN Klubo kongresas įvyko Hamburge, Vakarų Vokietijoje, birželio 22-26 d. Jo pagrindinės temos buvo "Modernioji istorija literatūros veidrodyje" ir "Primirštos mūsų laikų literatūros". Kngresas sutraukė daugiau kaip 400 delegatų iš visų kontinentų.
Gausiausią, šešių atstovų, pabaltiečių delegaciją atsiuntė estai, su Karin Karlstedt - Saarsen ir Martin Puhveliu. Latvių PEN klubui atstovavo poetai Margita Gutmane ir Juris Kronbergs. Algirdas Landsbergis dalyvavo kaip išeivių PEN klubo delegatas.
Šiam kongresui vadovavo naujas pasaulinės rašytojų organizacijos pirmininkas, britų romanistas Francis King. Buvo išrinkti du nauji viceprezidentai: prancūzų poetas Georgės Emmanuel Clancier ir kroatų rašytojas Preodrag Matvejič, pasižymėjęs savo kova prieš "socialistinį realizmą" Jugoslavokijoje.
Ir šiame kongrese daug dėmesio buvo skiriama kalinamiems rašytojams, žurnalistams ir savilaidininkams. Apie lietuvius "sąžinės kalinius" PEN kalinamų rašytojų komiteto susirinkime išsamiai informavo šio komiteto narys A. Landsbergis. Komiteto pirmininkas, britų autorius Michael Scammell, pabrėžė PEN pastangų prasmingumą: "Kalinamas rašytojas sužino, kad tarptautinė organizacija teiraujasi apie jį. Jo moralė pakyla, jis pradeda lengviau kvėpuoti. Jis jau nebėra vienas, jis egzistuoja. Geriausiu atveju, jį paleidžia, sumažina jo bausmę ar bent pagerina maistą. Viltis — geriausia dovana kaliniui".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
RELIGINĖS ŠALPOS 25 METŲ SUKAKTIS |
|
|
|
Tarp išeivijos žymiųjų organizacinių vienetų svarbų vaidmenį atlieka Religinė šalpa, kaip Kunigų Vienybės padalinys įsteigta prieš' 25 metus. Steigėjai — kan. Juozapas Končius, prel. Jonas Balkūnas.ir vysk. Vincentas Brizgys. Šalpos tikslas — teikti materialinę bei moralinę pagalbą lietuviams katalikams tėvynėje ir ištremtiems iš tėvynės į koncentracijos stovyklas. Per tą laiką šalpai išleista milijonas dolerių. Be šalpos darbo, ši įstaiga atlieka ir informacinį žygį. Amerikos visuomenė, įskaitant ir aukštąsias valdžios įstaigas bei asmenis, nuolat informuojama apie lietuvių katalikų persekiojimus. Šis žygis ypač gyvą atgarsį rado Amerikos aukštuosiuose dvasiškijos sluoksniuose. Šios šalies vyskupai leidžia net nelietuvių parapijose rinkti Religinei šalpai aukas ir visaip remia jos tikslus. Tai palengvina lietuvių parapijoms išlaikyti šią įstaigą. Joje taip pat išverčiama ir plačiai paskleidžiama Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika, teikiama informacija spaudai, televizijai, įvairiom amerikiečių įstaigom.
Religinei šalpai nuo jos įsikūrimo iki šiol pirmininkavo vysk. Vincentas Brizgys, kol šįmet vadovavavimą perėmė vysk. Paulius Baltakis, O. F. M. Reikalų vedėjas daugelį metų buvo kun. Stasys Raila. Dabar daugiau kaip dešimtmetį reikalų vedėjo pareigas atlieka kun. Kazimieras Pugevičius. Jis savo visuomeniniais gabumais šią įstaigą labai išplėtė, išgarsino ir suaktualino tarp lietuvių bei kitataučių. Jo rūpesčiu surengtas ir nepaprastai iškilmingas Religinės šalpos jubiliejinis paminėjimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
METAMORFOZE LIETUVOJE 1926 METAIS |
|
|
|
60 metų sukakčiai
Rinkimai į IlI-ąjį seimą turėjo įvykti 1926 metų gegužės pradžioje. įjuos kirkščionių partijos ėjo, per daug pastikėdamos. Kiekviena veikė atskirai ir net nesudarė bloko rinkimuose gautų balsų likučiams pasidalinti.
Balandžio pradžioje buvo paskelbta popiežiaus bulė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą, įsteigtos trys naujos vyskupijos: Telšių, Panevėžio ir Kaišiadorių. Po to kelis sekmadienius iš eilės Kauno bazilikoj vyko naujų vyskupų konsekracijos.
Oficiali pusė atrodė labai krikščioniška. Tam daug reikšmės skirta.
Paskutinį sekmadienį prieš rinkimus bažnyčiose buvo paskelbtas vyskupų laiškas rinkimų reikalu. Buvau tada Kauno universiteto jaunas studentas ir tą sekmadienį buvau pakviestas nuvykti į S. miestą pavasarininkų surengtą Tėvynės dieną. Dalyvavau pamaldose. Bet kai kunigas iš to laiško per pamokslą paskaitė, kad abejojantieji už kurį sąrašą balsuoti pasiklaustų klebono, mačiau vyrų pusėje ne vieną priklaupiantį ir išienantį iš bažnyčios.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KĄ RADO ERDVĖLAIVIAI KOMETOJE? |
|
|
|
Mėnesiui prabėgus nuo Halley kometos perihelio, kurs įvyko š.m. vasario 9 d., ir kada kometos aktyvumas dar buvo pats didžiausias, perskrido per ją net penki erdvėlaiviai, rūpestingai rinkdami mokslinius duomenis. Pirmuoju atsklendė Sovietų erdvėlaivis Vega 1. Jis perskrido komą kovo 6 d. 8900 km atstu nuo branduolio ir 78 km per sekundę greičiu. Po to kometon atkeliavo Vega 2. Pro branduolį ji praskrido kovo 9 d. 8000 km atstu.
Japonų erdvėlaivis Suisei (reiškia kometą) praskrido branduolį kovo 8 d. 151,000 km atstu. Kitas japonų erdvėlaivis Sakigake (reiškia pionierių) kometą pasiekė kovo 11 d., praskrisdamas pro ją 3,000,000 km atstu.
Paskutiniuoju pas kometą atkilo europiečių Giotto. Erdvėn jį iškėlė Ariane raketa Prancūzų Gvajanoj 1985.VII.2. Pradžioje Giotto tris kartus apskrido Žemės rutulį eliptinėj orbitoj. Trečiam apogėjuj (artimiausiam nuo Žemės orbitos taške) buvo įjungtos erdvėlaivio raketos, kurios pasiuntė jį orbiton aplink Saulę. Toji orbita nuvedė Giotto pas Halley kometą, kurios branduolį jis praskrido kovo 14 d. ankstų rytą (skaičiuojant universaliniu arba Greenvvich'o laiku) 550 km atstu. Jo greitis kometos atžvilgiu buvo 68.4 km per sekundę, t. y. 50 kartų greičiau negu šautuvo kulka.
Prabėgus savaitei nuo susitikimo su kometos branduoliu, Giotto vėl uždegė savo raketas, kad, apsukęs ratu Saulę, 1990 m. liepos mėn. vėl pralėktų pro Žemę. Šios ilgos kelionės metu erdvėlaivio instrumentai nieko neveiks, kol bus įvertintas jo pajėgumas ir tolimesnis tinkamumas kitiems uždaviniams atlikti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJAS JURAŠO SPEKTAKLIS EUROPOJE |
|
|
|
Kovo 15 - balandžio 1 d. Niderlandų valstybiniam teatre, Gento mieste, buvo pastatytas naujas Jono Jurašo spektaklis, Mauricą'e Maeterlinck'o pjesė "Princesė Malena". Tai buvo svarbus įvykis flamandų kultūriniame gyvenime, nes žymusis dramaturgas gimė ir augo Gente, bet iki šiol jo pirmasis dramos kūrinys nebuvo pastatytas šiame mieste.
Teatro vadovybė pasirinko Jurašą šio istorinio spektaklio režisieriumi, pasiremdama savo atstovų įspūdžiais iš prieš keletą metų Yale Repertory Co. teatre jo statytos kito flamandų autoriaus, Ferdinando Crommelync-k'o, pjesės "Didžiadvasis apgautasis" (Le Cocu Magnifiąue). Maeterlinck'o jaunatvišką ir labai Šekspyro paveiktą dramą Jurašas sutamprino ir orkestravo išradingais scenos vaizdais. Šis dinamiškas spektaklis buvo šiek tiek per modernus prie konvencialesnio teatro įpratusiai Gento publikai. Jurašo meninėje kelionėje tai svarbus laimėjimas.
Spektaklio scenovaizdį sukūrė vokiečių scenografas Andreas Szalla, muziką sukomponavo flamandų kompozitorius Johan de Smet.
|
— JAV vyskupai lapkričio 12 d. savo metiniame suvažiavime Washingtone vienbalsiai priėmė vysk. Pauliaus Baltakio, O.F.M., pasiūlytą rezoliuciją. Lietuvos krikščionybės jubiliejaus sukaktyje jie išreiškė solidarumą su Lietuvos vyskupais bei tikinčiaisiais, kreipiasi į Sovietų Sąjungą, prašydami laikytis tartautinių susitarimų žmogaus teisių atžvilgiu, išklausyti Lietuvos vyskupų prašyim grąžinti Vilniaus katedrą, Sv. Kazimiero Vilniuje bei Klaipėdos bažnyčias ir leisti išspausdinti Sv. Rašto lietuvišką vertimą. Konferencija taip pat skatina JAV vyskupus 1987 metais paskelbti savo vyskupijose Maldos dieną už Lietuvą. Konferencijoje dalyvavo 290 Amerikos vyskupų.
— Lietuvos krikšto 600 metų minėjimo jubiliejus Romoje įvyks šiais metais birželio 28 d. Tuo pačiu laiku rengiamas minėjimas ir Lietuvoje.
— Lietuvos krikščionybės 600 metų sukakties minėjimo komitetas pakvietė komp. Bruno Markaitį, S.J., sukurti oratoriją, kurią pagrindinėje iškilmėje Toronte atliks jungtinis choras su solistais. Oratoriją autorius pavadino "Baptizo vos" — Krikštiju Jus. Jos pagrindinė idėja — Dievo malonės krikšte pergalė. Oratorija apims tris periodus: pagonybe, krikščionėjimą ir persekiojamą Bažnyčią Lietuvoje.
— Kun. Vladas Michelevičius Sv. Tėvo paskirtas vyskupu pagalbininku Kauno arkivyskupijai ir Vilkaviškio vyskupijai. Jo konsekracija įvyko Kauno katedroje.
Seserų Kazimieriečių vienuolijos steigėjos Marijos Kaupaitės šventąja paskelbimo byla pradėta Chicagos arkivyskupijos kurijoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJIEJI JURGIO JANKAUS PASAKOJIMAI |
|
|
|
Jurgis Jankus —jau seniai ir visuotinai pripažintas mūsų prozos meistras. Jo romanus kritikai yra teigiamai vertinę, o kai kurie trumposios prozos dalykai įėjo į literatūros aukso fondą (Velnio bala, Dubenėlis) ir buvo išversti į svetimas kalbas.
Tai to meistro knygos laukiamos, ir jų pastaraisiais metais gero glėbelio esame susilaukę, daugiausia vis rinkinių trumpesnių ir stambių kūrinių, kuriuos rašytojas vadina pasakojimais (kiti kai kuriuos tų dalykų gal pakrikštytų apsakymais ar novelėmis, stambesnius — apysakomis). Laukiamos, nes Jankus pirmiausia yra vargu pavejamas, o ypač sunkiai pralenkiamas pasakotojas. K. Keblys, aptardamas P. Tarulio romaną "Vilniaus rūbas", yra suminėjęs, kad ten rašytojui prireikė 13 puslapių, kol jo veikėjas Vedlūga atidarė duris. Jurgis Jankus tuo sugebėjimu panašus į Tarulį, bet kai kur turbūt ir pralenkia jį, būtent labiausiai tuo, kad, įsileidęs į smulkmenas, neužsimiršta ir nepradeda tuščiažodžiauti. Tos ir smulkmenos arba padeda tęsti pasakojimo siūlą, arba leidžia veikėjams išsisakyti, ypač labiausiai tada, kai pasakojama pirmuoju asmeniu. Jo pasakojimas, žinoma, visada pavyzdingai sklandus, niekur neužkliūsi skaitydamas už griozdiško, sunkiai išnarpliojamo sakinio. Nebent sklandumą pristabdytų kokia sakinį darkanti korektūros klaida.
Dabar pasirodė naujas jo pasakojimų rinkinys "Klajojančios liepsnos" (londoniškio Nidos knygų klubo leidinys Nr. 109, viršelis Giedrės Cepaitytės, 341 psl., kaina 6 svarai, o užsieniuose 9 JAV doleriai, nariams 4 sv. arba 6 dol., kietais viršeliais 1.50 sv. daugiau; metrikoje įrašyti 1984 m., bet iš tiesų pasirodė apie 1985 m. vidurį).
Į jį sudėta 7 kūriniai, kurių du mažiausieji yra po 11 puslapių, o du didžiausieji — vienas 68, o kitas net 185 psl., taigi tas jau tokio dydžio, kokio kai kuriems autoriams užtenka ir romanu pavadinti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Įvairių laikų įvairios vietos Aldonos Veščiūnaitės aplankomos rinkiniu Aidinčios upės (Chicaga: Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1985; knyga Viktoro Simankevičiaus "apipavidalinta";74p., 7dol.). Lietuva, Italija, Kinija, Australija ir kitos sritys — miestai, kaimai ir miškai — nuo dinozaurų amžiaus iki šių dienų tiksliu žvilgsniu, taikliu žodžiu atgimsta. Veščiūnaitė kruopšti, atsargi, pagarbi, ir jos eilėraščiai šedevrai. Visi pasisekę, visi žadina skaitytojo vaizduotę; plečia jo sąmonę, užburdami vaizdu ir skambesiu.
Knyga keturių dalių: vienuolikos eilėraščių "Dienų saulės", keturiolikos "Niuansai", dvylikos "Nesudrumsti ežerai" ir keturiolikos "Laiko erdvėje". Aliuzijomis į dailę ir muziką poetė praturtina eilėraščių turinį. Atrinkti gamtos ir gyvenimo reiškiniai surišami su menininkų spalvomis bei garsais. Eilėraščiai tad skaitytojui pristato patį objektą, jo interpretaciją kitų kūrėjų darbuose ir, žinoma, pačios poetės tvarką ir įžvalgą. Eilėraščiai atrodo paprasti, nesudėtingi — jie gan trumpi, eilutės neperkrautos, žodžiai rūpestingai parinkti ir sudėti, kad kiekvienas garsas stiprintų įspūdį, gilintų mintį. Eilėraščius keletą kartų perskaičius, atsiveria, lyg pro rakto skylutę, nuostabus vaizdas — tuo pačiu konkretus ir bendras, asmeniškas ir viešas, mažas ir milžiniškas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ČESLOVO GRINCEVIČIAUS VIDUDIENIO VARPAI |
|
|
|
Naujasis Česlovo Grincevičiaus pasakojimų ir pasakų rinkinys
"Vidudienio varpai" — ketvirtoji rašytojo Česlovo Grincevičiaus beletristinės kūrybos knyga. Pradėjęs debiutiniais "Vidurnakčio vargonais" (1953), po ilgesnės pertraukos išleido muzikinį romaną "Geroji vasara" (1970), o netrukus po to pasakojimų knygą jaunimui "Vyskupo katinas" (1972). Dabar vėl po ilgesnės pertraukos turime ketvirtąją šio autoriaus knygą.
"Vidudienio varpai" artimesni daugiau kaip prieš 30 metų išleistiems "Vidurnakčio vargonams", kur nuskambėjo neįtikėtinos istorijos ir atsitikimai, virtę legendomis. Romanas "Geroji vasara" buvo jau daugiau realistinio sukirpimo kūrinys, kur etnografija turėjo daugiau reikšmės, negu legendinė praeitis, nors ir parvesta į dabartį.
Šią ketvirtąją savo knygą autorius pavadino "pasakojimais ir pasakomis". Iš viso jų į rinkinį sudėta 10. Apytikriai kiekvienam tenka po 10-12 p., tad skaitytojui skonėtis nėra duota per daug laiko, dėl to gal knygą užvertus teks duoti daugiau to laiko apmąstymams.
Iš tikrųjų knygoj pasakojimų daugiau negu pasakų, bet ir pasakos turėjo turėti kokį nors realų pagrindą, ir legenda tik palaipsniui išsirutuliojo iš tikrovės. Taip pats pirmasis rinkinio kūrinėlis "Pirmasis sniegas", kompoziciniu ir psichologiniu atžvilgiu vienas iš geriausių, yra pasaka iš netolimos praeities, iš pirmojo bolševikmečio, kur pavaizduota, kaip šunelis Pūkis skaudžiai pergyvena savo šeimininko Luko mirtį kalėjime ir pats nusibaigia iš "širdies skausmo". Ne tik žmogus artimai susigyvena su medžiu, kaip V. Krėvės skerdžius su Grainio liepa, bet ir namų gyvulėlis taip artimai prisiriša prie žmogaus.
Mistine pasaka galėtume pavadinti S. Lagerloef stiliaus apsakymėlį "Tyrlaukių rožė", kur lemtingųjų 1940 m. sužadėtinių likimas nelieka be tartum antgamtinio atgarsio: į Sibirą išvežtam studentui sužadėtinės padovanota rožė, jam mirštant, išdygsta mistine rože — "Gloria Dei".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JURGIS GLIAUDA — KOVO KETVIRTOJI |
|
|
|
Jurgis Gliauda: KOVO KETVIRTOJI, aplankas P. Jurkaus, Franciscan Press, Brooklyn, N.Y. Išleido "Darbininkas", 1484 - 1984 Šv. Kazimiero metai, 240 psl.
Žemesnėse gimnazijos klasėse kitados mėgau daug skaityti — beletristiką, dramą, istorijos, geografijos knygas; iš religinių — Pr. Bučio knygą apie Liurdo stebuklus; gyvenimus šventųjų irgi nepraleisdavau. Bet jie traukė daugiau keistais aprašymais, neregėtais stebuklais, tikro religinio jausmo nekėlė. Vėliau pažintis su M. Valančiaus "Gyvenimai šventųjų" domino savo žmogiška šiluma, realia žemaitiška aplinka, kaip malonus pasiskaitymas, dailioji literatūra. Dabar, po tiek metų, susiduriu su talentingo rašytojo prikeltu iš tolimos praeities lietuviu šventuoju. Kaip šventąjį vaizduoja mūsų laikų žmogus, kokiais keliais veda tą, anot Dlugošo, "divus adolescens"?
Karalaitį Kazimierą su kitais dviem jo broliais karališkuose rūmuose moko ir auklėja Dlugošas, Kalimachas ir kiti parinkti mokytojai. Dlugošas entuziastingai skelbia ištikimybę Dievui ir Romai, lotynų kalbai ir Lenkijos karalystei. Dlugošo scholastiką ir Lenkijos patriotizmo mokymą kiek atmiešia humanistas Kalimachas, skelbdamas gyvenimo grožį, pasitikėjimą humanizmo idėjomis, kurios nugalėsiančios ir turkų barbariškumą. Jis mato gabių ir šventų žmonių ne tik karalių rūmuose, bet ir paprastų žmonių tarpe.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVA VIDURIO EUROPOS KULTŪROS METRAŠTYJE |
|
|
|
Liepos mėnesį Amerikoje iš spaudos išėjo vidurio Europos kultūros metraščio "Crosscurrents" — "kryžminės srovės" numeris. Dalis šio 500 puslapių tomo paskirta Lietuvai. Metraštį leidžia Michigano universitetas Ann Arbor mieste.
Lietuviškosios dalies autorių keliai veda į Vilnių. Metraštyje randame anksčiau lenkų "Kultūros" žurnale ir lietuvių "Metmenyse" pasirodžiusį Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos dialogą apie Vilnių. Vienas jų brendo Vilniuje, kai jis dar priklausė Lenkijai ir jame vyravo lenkų kalba. Kitas po karo gyveno ir mokėsi Lietuvos sostinėje.
Tačiau, Milošo žodžiais, juos abu formavo tas pats miestas, "jo architektūra, jo apylinkės, jo dangus", jo mistiška dvasia. Savo dialoge abu poetai keliauja po miesto fizine ir dvasinę erdvę, lanko jo praeitį ir žvelgia į ateitį. Kreipdamasis į Milošą, Venclova rašo: "Vilnius yra vienas iš tų centrų, kuriame šiandien kuriama nauja Rytų Europos formuotė. Gal tokia šio miesto istorinė lemtis. Jūs priklausot tam reformacijos sąjūdžiui: jūs rašėt apie jį ne vieną sykį ir geriau, negu bet kas kitas".
|
|
Skaityti daugiau...
|
Stasys Šalkauskis: RINKTINIAI RAŠTAI, 11. Filosofinės studijos. Redagavo ir įžangą (XLIII p.) parašė dr. Juozas Girnius. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Spausdinimo išlaidas apmokėjo prof. dr. Kazys Alminas, prisidėjus ir Lietuvių fondui. Roma. 1986. 686 p. Šiuo svariu veikalu tinkamai paminėta prof. St. Šalkauskio 100 metų gimimo sukaktis.
Bronius Kviklys: LIETUVOS BAŠNYČIOS, V t. Vilniaus arkivyskupija, II dalis. Architektūriniai tekstai Jurgio Gimbuto. Išleido Amerikos Lietuvių bibliotekos leidykla. Chicaga. 1986. 592 p. Veikalas skirtas "Lietuvos krikšto atnaujinimo" ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo 600 metų (1387 -1987} sukakčiai paminėti. Leidyklos adresas; Lithuanian Library Press,, Inc., 3001 W. 59th St., Chicago IL., 60629.
|
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Gilės Ąžuolas (Eilėraščių ciklas, skirtas kun. Antanui Mackevičiui 1828 - 1863) 96, 194
Bradūnas Kazys — Krikšto išvakarėms 236
Jankus Jurgis — Juanita 252
Radžius Aleksandras (eil.) 14
Stonis Vincas (eil.) 163
Vaičiulaitis Antanas — Iš kelionių Portugalijon 169
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kai gausite šį AIDŲ numerį, jau būsite įžengę į 1987 metus. AIDAI Jums linki, kad tie žingsniai nuo pradžios iki galo būtų laimingi; kad mūsų asmeninio, kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo nelydėtų kokios skaudžios nesėkmės; kad tie žingsniai per nežinomus laiko plotus būtų naudingi mums ir net visai tautai. Tos viltys, Visagaliui laiminant, atrodo daug žadančios.
Mūsų spaudoje pasigirsta balsų, jog esame "iškeliaujanti karta". Tai liudija brandūs amžiaus jubiliejai ir graudūs atsisveikinimai su mus amžinai paliekančiais meno, mokslo ir visuomeninio darbo žmonėmis. Žinoma, tai skaudu, bet neišvengiama. Taip visados buvo, taip ir visados bus.
Tačiau, nežiūrinbt tų iškeliavimų, mūsų lietuviškas veikimas išeivijoje tebėra gyvas ir pilnas įvairių užmojų, kuriems vykdyti ypač yra palankūs 1987 metai. Atminkime, kad šiais metais Lietuvos vardas labai garsiai suskambės visame pasaulyje. Tai įvyks krikščionybės dėka, kurios 600 metų atėjimą į mūsų tautą šiemet galimai iškilmingiau paminėsime. Nepamirština, kad į šį žygį įsijungė aukščiausioji katalikų Bažnyčios vadovybė — Šv. Tėvas, galima sakyti, su viso pasaulio vyskupais. Tai didelė dvasinė jėga, su kuria skaitosi net nekrikščioniškos valstybės. Katalikų bažnytinės hierarchijos pastangos krikšto jubiliejaus proga viso pasaulio akyse iškelti Lietuvą kaip krikščionišką Bendriją yra žodžiais neišsakomas laimėjimas.
Mes visi privalome dėkingai jį įvertinti ir nelikti rengiamų iškilmių pasyviais stebėtojais ar net kritikais. Pirmiausia — visi, kurie gali, tegul rengiasi kelionei į Romą, kur popiežius sykiu su kardinolais ir vyskupais, dalyvaujant diplomatiniam korpusui prie Šv. Sosto, birželio 28 d. S v. Petro bazilikoje už Lietuvą laikys iškilmingas mišias, sakys pamokslą, arkivysk. Jurgį Matulaitį, ALI.C, paskelbs šventuoju ir tinkamu laiku priims lietuvius audiencijoje. Jų turi būti kuo daugiausia. Be iškilmių Romoje, prašant vysk. Pauliui Baltakiui, O.F.M., Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai savo vyskupijose paskelbs Maldos dienas už Lietuvą. Tą patį darys ir Kanados bei kitų valstybių vyskupai.
Tai didelė paguoda mums ir visai mūsų tautai, apie kurią politiniuose sluoksniuose tiek mažai bekalbama. Taigi 1987-ieji metai m ums yra itin reikšmingi ir ska tiną visais a t žvilgiai s atsinaujinti.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
