|
|
1990 m. 2 nr.
Dr. Algirdas Tupčiauskas — Kenčianti Lietuva ............................................................................. 85 Antanas Maceina — Kalba ir daiktas ............................................................................................. 89 Aleksandra Kasubienė — Dailininkės pasisakymas .................................................................... 101 Otto Frey — Įvadas ........................................................................................................................ 104 Aleksandros Kašubienės meninės veiklos kelias ......................................................................... 104 Kun. Ričardas Mikutavičius — Nežemiškas ir žemiškas (Pal. Jurgis Matulaitis) ..................... 109 Kazys Bradūnas — Prisikėlimo aštuonytis: 1. Vakaras prie Vilniaus, 2. Prisikėliman, 3. Atpažinsim, 4. Perkėlimas, 5. Veski namo, 6. Genties balsu, 7. Pakylėjimas, 8. Seserys ...... 110 A. Kučiūnas — Savo skambančia daina ........................................................................................ 121 Julius Keleras — Kaimo tyloj, Senas kraštovaizdis, Tremtiniai, Smuklės moterys, Pokaris II, Ars poetica, Būsimoji, Atsisveikinimo laiškas, Nebuvę prašytojais (eilėraščiai) ....................... 124 Antanas Rukša — Humanistinė kultūra Nepriklausomoje Lietuvoje ......................................... 129 Vytautas Bagdanavičius, M.I.C. — Europos religija prieš čia atsikeliant indoeuropiečiams, arba Megalitas: IV. Senosios vakarinio viduržemio kultūros ....................... 140 IŠ MINTIES IR GYVENIMO M. J. Adomaitis — Pirmieji metai su sovietais ............................................................................. 145 J. Liepinis — Lietuva Vidurio Europos kontekste ....................................................................... 147 Dalia Marija Stančienė — Katalikybė ir lietuvių tautinė savimonė ............................................ 149 Gediminas Kirkilas — Komunistinės ideologijos ir religijos santykis Lietuvoje ........................ 150 Juozas Žygas — Jubiliejinis Dainavos ansamblio koncertas ....................................................... 151 Juozas Žygas — Lietuvių Fondo metinis suvažiavimas ................................................................ 153 J. L. — Naujas lietuviškas filmas Niujorke .................................................................................. 154 Ignas Medžiukas — Istoriką Vincą Liulevičių prisimenant ......................................................... 155 Mūsų buityje ir tėvynėje ................................................................................................................ 157 KNYGOS Viktorija Skrupskelytė — Jono Aisčio raštų pirmas tomas ......................................................... 159 P. Daugintis, SJ. — Dr. Juozo Girniaus knyga "Žmogus be Dievo" ......................................... 166 Prel. Paulius Jatulis — Nauji istoriniai veikalai ........................................................................... 168 |
Skaityti daugiau...
|
Parašė DR. ALGIRDAS TUPČIAUSKAS
|
1990 birželio 19 dieną Lietuva turėtų švęsti jubiliejų — tą dieną sueina 100 dienų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau tai vargu ar bus pažymėta — tą mėnesį Lietuva mini du liūdnuosius jubiliejus,, t. y. 1940 m. birželio 15 d. ir 1941 m. birželio 14 d. Pirmoji — nepriklausomybės praradimo diena, antroji — vilties ir liūdesio. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvai (kaip ir kitoms Pabaltijo šalims) buvo nuplėšta garbė, o po metų pradėtas "lėtasis genocidas" — per savaitę gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 34 tūkstančiai lietuvių. Pasirinkti geriausi: mokytojai, karininkai, ūkininkai, valdininkai. Tauta dejavo, tauta kraujavo, tačiau pasaulis neišgirdo. Jo nejaudino ir dešimtmetį vykusios kautynės Lietuvos miškuose, ir kasmetinės deportacijos. Iš Sibiro lagerių negrįžo apie 200.000 lietuvių, o gimtosios žemės giriose galvas padėjo apie 50.000 vyrų už tėvynę prieš vieną priešą. Ta auka — šventa. -------------------- Algirdas Tupčiauskas (g. 1942 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis. Iki 1985 m. dirbo kaip fizikas Vilniaus universitete. Paskelbė daugiau kaip 30 straipsnių ir vieną monografiją Anglijoje. Nuo 1985 m. tęsia tyrimus tik D. Lietuvos mokslo istorijos bei kalbotyros. Iš šios srities paskelbė 10 straipsnių ir išleido vieną knygą. Yra ruošiamos spaudai "Lietuvos Mokslų Akademijos istorija,, bendradarbis. — Red. Neseniai Rytų valstybės valdovas, kalbėdamas apie aukas paskutiniame kare, mini 27 milijonus (1960 m. skaičius siekė tik 20 milijonų.) Dažnai šiuo skaičiumi stengiamasi operuoti, kai norima pabrėžti, jog šių žmonių pralietas kraujas suteikia teisę į okupuotas žemes. Tačiau, jei priimtume šį nežmonišką, iš tolimos Azijos atvežtą kriterijų, tai lietuvių kančios ir kraujas nusvertų Stalino armijos nuostolius Lietuvoje. Už Lietuvą žuvo kas 8-10 lietuvis. Mūsų moralinė teisė į laisvę užtikrinta Sibiro kankinių kapais ir pašventintais kryžiais Lietuvos partizanų žuvimo vietose. |
Skaityti daugiau...
|
Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis |
|
|
|
Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis, JAV senatorių rekomenduotas Nobelio Taikos premijai. Nuotr. V. Maželio
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Nomina si neseis, perit et cognitio rerum.
V e r g i 1 i u s
1
Platonas tarėsi galįs daiktuose glūdintį logos suvokti daikto pavadinime. Upei prie Trojos dievų duotas vardas Ksanthos jam įrodė esąs tikresnis, nei žmogiškasis tos pačios upės pavadinimas Skaman-der; tikresnis todėl, kadangi "dievai vadina daiktus prigimtais jų vardais (Kratylos 391 C). Visas "kraty-los" dialogas yra ne kas kita, kaip ilgos svarstybos, koks gi iš tikro yra santykis tarp žodžio ir daikto. Ar iš tikro Ksantho reiškia upės esmę arba jos logos, o Skamander tik sutartinį anos upės ženklą? Mūsiškai kalbant, ar iš tikro vardas Nemunas taria mūsų upės prigimtį, gi vardas Memel yra tik vokiškoji tos upės etiketė? Tas pat yra ir su lietuviškąja Nerimi bei lenkiškąja Vilija. Ką gi mes iš tikro nusakome, daiktą pavadindami?
Būdinga — ir į tai reiktų kreipti daugiau dėmesio, — kad izraelitiškai krikščioniškojoje religijoje Dievas daiktų nepavadina; jis juos sukuria, tačiau pats jiems vardų neduoda, palikdamas šį reikalą žmogui. Tai šis duoda vardus "ir galvijams, ir dangaus paukščiams, ir laukiniams žvėrims" (Pr 2, 20). Izraelitiškai krikščioniškai religijai daikto pavadinimas yra antroploginio, ne teologinio pobūdžio. Tai apsprendžia ir apreiškimo sąvokų sampratą bei jų aiškinimą: visos jos yra žmogaus tarti pavadinimai. Dieviškojo žodžio niekur nėra. Tuo krikščioniškasis Dievas skiriasi nuo graikiškųjų dievų, kurie duoda daiktams vardus ir tuo, Platono pažiūra, atskleidžia daikto esmę. Krikščioniškojoje religijoje atskleisti daikto esmę yra palikta pačiam žmogui. Bet ar tai sugeba daikto pavadinimas?
"Kratylos" dialoge Sokrato pokalbininkas Her-mogenas atstovauja dar ir šiandien analitinėje kalbotyroje tebesančiai pažiūrai, esą "pagrindas vardo tikrumui yra susitarimas ir pritarimas" (384 B). Jam
----------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Aleksandra Kašubienė
|
Dailininkė Aleksandra Fledžinskaitė - Kašubienė kaip skulptorė - keramikė yra labiau žinoma amerikiečiams negu lietuviams. Ji tarptautinio meno sluoksniuose išgarsėjo savo labai originalia bei sudėtinga išraiška, parodomis žymiose meno galerijose ir plačios apimties dekoratyvinių užsakymų atlikimu meno ir verslo centruose. Dailininkė gimė Šiauliuose. Ten ji baigė mergaičių gimnaziją. 1941 - 1942 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute keramiką, 1942 - 1943 m. — Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą ir po to vėl Kauno taikomosios dailės institute — skulptūrą. Kurį laiką dailininkės darbuose aiškiai buvo jaučiami lietuvių liaudies meno elementai. Pirmasis užsakymas, atliktas JAV, yra Kryžiaus kelių stotys lietuvių pranciškonų koplyčioje Brooklyne — nuostabaus grožio mozaikos ir keramikos derinys. Taip pat paminėtini jos pranciškonams sukurti keraminiai-glazūri-niai šv. Pranciškaus, šv. Kazimiero, šv. Bonaventūros ir Švč. Marijos paveikslai, kurie matomi Brooklyne ir Kennebunkporte. Tolimesnį savo kūrybos kelią pati dailininkė apibūdina šiame Aidų numeryje, kuris iliustruotas jos naujausiais darbais, išstatytais Esther M. Klein Meno Galerijoje (University Science Center) Filadelfijoje 1989.XI. 15 - 1990.1.25 tikslu "formuoti ateitį" — Shaping of future. Tai "Menas moksle VII". |
Skaityti daugiau...
|
Parašė Otto Frey
|
Otto Frei, Lengvasvorių Struktūrų Instituto direktorius, Stuttgarto universitete, Vokietija
Audeklinių struktūrų srityje Aleksandros Kašubienės darbai išsiskiria stipria, asmeniška vizija. Ji rišasi su formų galimybe kisti, kas natūralu dalykams, kurie yra įtempties padėtyje.
Inspiracijos Kašubienė semiasi iš gamtos, iš organiškų formų, bei struktūrų. Tad jos kūriniuose atsispindi jėgos ir veiksniai, kurie formuoja darbus. Naudojamo audeklo paprastumas užtikrina, kad dėmesys kryptų į formą, tad medžiaga (iš kurios darbai padaryti) turi mažai reikšmės.
Jos investigacijų rezultatai yra vieni iš ypatingiausių, pasirodžiusių laiko bėgyje. Salia jų skulptūrinio grožio, darbuose jaučiama ir brandi jėgų dinamikos nuovoka. Formų žodynas, sudarytas iš paprastų gaubtų paviršių, gimusių iš sudėtingų geometrijų, kaip ir jų įvairumas bei apimtis, liudija Kašubienės kūrybingumą.
|
Aleksandros Kašubienės meninės veiklos kelias |
|
|
|
Parašė Red.
|
Iš parodos Esther M. Klein Meno galerijoje katalogo (Dėl daugybės angliškų terminų tekstas paliekamas anglų kalba) INDIVIDUAL EXHIBITIONS 1966 Waddelf Gallery, New York, "Black Marble Mosaics" 1971 "Shelters for Senses" environment in studio 1973 Art Gallery, State University, Potsdam, NY, "Fabric Structures" 1975 The M.H. de Young Memoria! Museum, San Francisco, "The Spectral Passage" 1976 Cranbrook Academy of Art Museum, "Fabric Structures" 1979 Colony Square, Atlanta. Georgia State University, "Suspended Structure" SELECTED GROUP EXHIBITIONS 1968 The Brooklyn Museum, "Expenments in Art & Technology" 1970 American Cratt Museum, "Contemplative Environments" 1977 The Brooklyn Museum, "VVomen in American Architėcture" 1978 The Philadelphia Art Alliance, "Art-ln-Science I" 1979 Museum of Modern Art, "Transformations m Modern Architėcture" |
Skaityti daugiau...
|
Aleksandra Kašubiene: dailės darbai |
|
|
|
Parašė Aleksandra Kašubiene
|
Aleksandra Kašubiene:
Kevalinių buveinių gyventojai, 1989. Dvylikos koliažų (collages) serija. Popierius ant popieriaus. Originalai 14 x 17". Koliažai neturi vardų. Modelio nuotrauka — Algio Norvilos
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė KUN. RIČARDAS MIKUTAVIČIUS
|
Pal. Jurgis Matulaitis. Beatifikacijos portretas Arkivyskupo, Palaimintojo JURGIO MATULAIČIO dvasinis medis — šaknys ir šakos Įdienojantis 1927 metų sausio 27-sios rytas Kaune ir visoje Lietuvoje apsidengė liūdesio ir gedulo nuotaikomis. Hagentorno ligoninėje mirė Apaštalų Sosto vizitatorius Lietuvai arkivyskupas Jurgis Matulaitis... Jau tuo metu daugeliui atrodė, kad su šia mirtimi užgeso žymi dalis lietuvių tautos dvasinio pasaulio, to pasaulio, kuriame tvirtai ir nuosekliai, jokių audrų neužgesinama, ruseno gili kūrybinė mintis, gėrio ilgesys, taurus žmoniškumas. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
1. VAKARAS PRIE VILNIAUS Prie seno Vilniaus vienuolyno Istorija pareidama sustoja Su šimtmečių lauknešėliu. Aš abejoju, klausiu ir tyliu... Gal ne istorija? Gal motina? Gal jos abi Tik juoda duona pasisotina... Ir tu džiaugsmu drebi — Gal ten ne jos abi, O aš, o tu — visi, Kai baigiasi diena šviesi, Ir jau į Vilniaus pėdą Vakaro saulė sėda. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. KUČIŪNAS
|
Buvo toks prancūzų kompozitorius vardu ir pavarde Henri Duparc (1848-1933), pasižymėjęs nemenku kūrybiniu talentu, bet ir keista, išties reta savybe - polinkiu, o gal veikiau poreikiu naikinti savo sukurtus veikalus. Kartais jis net nupirkdavo jau atspausdintas kompozicijas, jų tarpe, sakoma, šaunią sonatą violončelei, kad galėtų jomis atsikratyti, mesti popierdėžėn. Vieną sykį šis keistuolis smarkiai nuvylė savo bičiulius, kai nepasitikėjimo valandoje ėmė ir sudegino operą "Rusalką, kurią pagal Puškino poemą buvo bebaigiąs rašyti. Vienintelis Duparco palikimas — keliolika dainų solo balsui ir fortepijonui. Bet, ak, kokios puikios tos dainos!
Prisimenu šį pancūzų muziką, mąstydamas apie Kazio Viktoro Banaičio kūrybą ir jos likimą. Tiesa, mūsų kompozitorius nė nemanė naikinti savo muzikos veikalų, anaiptol, jis labai jau rūpinosi juos visus surinkti ir kada nors išleisti. Panašumas čia bus bene tas, kad abu kompozitoriai galutinai neišbaigė savo operų, kad parašė po vieną instrumentinės muzikos šedevrą (turiu, be abejo, minty Banaičio Sonatą smuikui ir fortepijonui) ir, galiausiai, paliko mažne tiek pat meninių dainų. Ir jeigu, manykim, ateitis nepaisytų daugumos Banaičio kūrinių, šios kompozicijos neabejotinai išliktų kaip vienas didžiausių lietuviško genijaus pasireiškimų. Ir čia derėtų man tarti: ak, kokios nuostabiai žavios šitos dainos!
Turiu jas įsirašęs į didoką sąsiuvinį. Kai kurios jų niekad nespausdintos, perrašytos ranka, kitos gi nufotografuotos (Xerox) iš seniai publikuotų leidinių. Viso labo tuzinas dainų, šešiasdešimt penki lapai meistriškai rašytos muzikos. Ir kaskart, kai atsidarau šį rinkinį, negaliu atsistebėti Banaičio muzikine fantazija, o ypač jo subtiliu poezijos pajautimu. Daugeliui mūsų muzikų (Šimkus, Tallat Kelpša, Kačanauskas), rašiusių dainas, melodija buvo svarbiausia, primuš inter pares, bet Banaitis siekė visai ko kito, būtent idealios poezijos ir muzikos samplaikos. Jis troško būti poeto antrininkas (beje, neretai |
Skaityti daugiau...
|
Parašė JULIUS KELERAS
|
Julius Keleras yra jaunosios kartos Lietuvos poetas, gimęs 1961 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir lietuvių kalbą. Jo diplominis darbas — "Simono Daukanto istoriografija". Šiuo metu poetas savo literatūrines studijas gilina Čikagoje. Jo eilėraščiai pasižymi sudėtinga tematika, originalių vaizdų gausa, laisva epine struktūra ir jausminiu gaivumu. 1988 m. Lietuvoje išėjo jo eilėraščių rinkinys "Žiemos valtys".
k a i m o t y l o j
prietemoj katė apverčia žvakę ir nupėdina link fikuso,
saugojančio miegančių ramybę; tylus kabo Kristus,
dešine laiminantis visus taikos bučiniu,
net ir erškėtrožes prasiskleidusias vakar paryčiu
ar girdi, kaip lietus įsibrauna j jų sapnus, išsiliedamas
šniokščiančiais upeliais, aižančiais pasąmonę,
prikeliančiais iš nugrimzdusių kapų mielus artimųjų veidus;
leidžia jiems prabilti, kalbėt iki ryto
staiga suspurda ant naujos ceratos anties kiaušinis —
vėjo šuoras, ir suaižėja langas; rožė, pamerkta
pieno butely ūmai numeta žiedlapius; ir aš pašoku,
susapnavęs, kad visus kaimus jau spėjo išvežti
|
Skaityti daugiau...
|
HUMANISTINĖ KULTŪRA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė ANTANAS RUKŠA
|
Ar humanizmas nepriklausomoje Lietuvoje ėjo kilimo ar nuosmukio linkme, bene geriausiai galima spręsti iš to, kokią vietą nepriklausomos Lietuvos mokykloje buvo užėmę humanistiniai mokslo dalykai ir kaip vertino Lietuvos visuomenė humanistinį mokslinimą ir pačią antikinę kultūrą. Pagal dar iš rusų mokyklų paveldėta tradiciją vienos nepriklausomos Lietuvos aukštesniosios bendrojo lavinimo mokyklos turėjo dėstomuoju dalyku lotynų kalbą nuo trečiosios iki aštuntosios klasės po penkias savaitines valandas, taigi visame gimnazijos kurse 30 valandų, kai kitos mokyklos visai lotynų kalbos neturėjo (tik vidurinės mokyklos kursas buvo bendras: čia lotynų kalba buvo dėstoma trečiojoje ir ketvirtojoje klasėje). Iki 1935-36 mokyklų reformos Lietuvoje nebuvo nė vienos klasikinės, arba humanistinės, t.y. su lotynų ir graikų kalba valstybinės gimnazijos. Klasikines gimnazijas ar bent mišrias su klasikiniu ir realiniu kursu mokyklas teturėjo tik privačios organizacijos, kaip nuo 1920 marijonai Marijampolėje (iš čia išėjo klasikinis filologas J. Dumčius), nuo 1924 jėzuitai Kaune, nuo 1929 Saulės draugija Švėkšnoje, nuo 1932 pranciškonai Kretingoje. Pagal 1935 Švietimo ministerijos įvykdytą mokyklų reformą lotynų kalba buvo įvesta į visas aukštesniąsias bendrojo lavinimo mokyklas (gimnazijas), bet viso gimnazijos kurso savaitinių valandų skaičius paliktas tik 18. Be šio, visoms gimnazijoms bendro tipo mokyklų reformos įstatymas suteikė Ministrų kabinetui teisę steigti ir kitokių tipų aukštesniąsias mokyklas. Pagal šį įstatymą 1937 Ministrų kabinetas realinę Kauno III valstybinę gimnaziją pavertė klasikine. Jos pamokų lentelėje lotynų kalbai buvo skirta po penkias savaitines pamokas visose septyniose reformuotosios gimnazijos klasėse, tad iš viso 35 valandos, graikų kalbai III-VII klasėje po keturias valandas, iš viso 20 valandų. 1938-38 moks- ------------------ Šis straipsnis yra pabaiga dr. Antano Rukšos straipsnių serijos "Humanizmo apraiškos Lietuvoje", spausdintų Aiduose 1967m. Nr.3, 5, 6.Red. lo metais pirmoji klasė mokėsi jau pagal klasikinės gimnazijos programą. |
Skaityti daugiau...
|
Aleksandra Kašubienė: meno darbai |
|
|
|
Parašė Aleksandra Kašubienė
|
Aleksandra Kašubienė: Dvidešimtojo amžiaus buveinės (1973), įrengtos Karborundum Keramikos muziejuje, Niagara Falls, N. Y. Vaizdas iš lauko. Apimtis 4200 kv. pėdų. Nuotr. T. Watts |
Skaityti daugiau...
|
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS |
|
|
|
Parašė VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
|
IV. SENOSIOS VAKARINIO VIDURŽEMIO JŪROS KULTŪROS 1. Senoji Sardinijos salos kultūra Labiausiai žinomas Sardinijos salos senosios kultūros paminklas yra statiniai, kurie buvo kartu ir kapai, ir apsigynimo bokštai. Jie yra vadinami nura-ghe ir buvo gerai žinomi antikiniams rašytojams. Juos mini ir Timaeos, šeštame šimtmety prieš Kristų. Tai yra iš stambių, dažnai netašytų akmenų sudėti kūgio formos statiniai. Jų viduje gali tilpti iki 100 ar 150 žmonių. Kartais jie aukštai turi dar celę ir yra pastatyti kalnų šlaituose ar aukštumose. Viduje turi ugniavietę su apie ją apmūrytu suolu. Durys į bokštą yra aukštai; norint į jį įeiti reikia naudoti kopėčias. Viduje dažnai yra rezervuaras vandeniui ar šaltinis. Šiose pilyse dažnai randama grūdelinės ir slaptos kamaros. Aplink šiuos bokštus esančių apvalių trobelių pamatus sutinkama metalo liejimo pėdsakų. Šie bokštai buvo naudojami dar Romos karalių laikais (255 p.). Šalia šių bokštų sutinkama tikrų kapų stainių, kuriuos sardiniečiai vadina milžinų namais. Jie yra koridoriniai kapai su pusračio prieangiu. Prieangis buvo naudojamas kulto reikalams. Šis planas liudija, kad jie yra išsivystę iš vakarų Europos akmenų krūvų su ragais. |
Skaityti daugiau...
|
PIRMIEJI METAI SU SOVIETAIS |
|
|
|
Parašė M. J. Adomaitis
|
Okupacijos 50-mečiui 1940 birželio 15, šeštadienis. Iš ryto Lietuvos kariuomenės teisme paskelbtas motyvuotas sprendimas Antanui Sniečkui jo byloje dėl komunistinės veiklos. Tą pačią dieną po pietų Lietuvą okupavo Sovietų kariuomenė. Bet ne dėl Sniečkaus. Tai tik sutapimas. Tą okupaciją Sovietai su Vokietija buvo sutarę jau 1939 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Laukta tik patogaus momento. O jis atėjo kaip tik tada. Vakarų Europoje karas plėtėsi sparčiai. 1940 m. kovo viduryje Vokietija okupavo Daniją ir Norvegiją. Gegužės mėnesį okupavo Olandiją ir Belgiją. Birželyje dar ėjo kovos Prancūzijoje. Bet vokiečiams užėmus Paryžių, prancūzai paprašė paliaubų. Sovietai tuo pasinaudojo. Lietuvą apkaltino nesilaikymu sutarties dėl sovietinių įgulų. Lietuva paskyrė tyrimo komisiją. Bet Sovietai į ją savo atstovų neatsiuntė, nors ir buvo pakviesti. Vėliau pareikalavo vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento direktorių patraukti teismo atsakomybėn. Pagaliau, birželio 15 popietę Lietuvą okupavo. Komunistai triumfavo. Jų kaliniai paleisti. Nauja vyriausybė formuojama jau Sovietų atstovybėje. Kai pirmadienį ją paskelbė, nuostabu buvo, kad joje užsienio reikalų ministru yra Vincas Krėvė, o finansų ministru — Ernestas Galvanauskas. Nejaugi ir jie su okupantais? O gal jie manė gelbėti, kas dar galima. Greičiau, kad taip. Sovietinė propaganda tada deklamavo, jog Sovietai norį tik draugiškesnės vyriausybės, o vidaus reikalai jiems nerūpį. |
Skaityti daugiau...
|
Dr. Birutė Ciplijauskaitė savo motinos atminimui įsteigė stipendijų fondą. Stipendija yra kasmetinė 1.500 dolerių, skiriama studentui ar studentei, rašančiam doktoratą iš Lietuvos istorijos arba prof. dr. Pauliaus Rabikausko, S. J., (Pontificia Universita Gregoriana, Roma) vadovybėje rengiantiems spaudai Lietuvos istoriją liečiančius dokumentus Romos archyvuose. Suinteresuoti studentai prašomi kreiptis į Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos centro valdybą, Piazza della Pilotta4, 00187 Roma, Italy.
|
LIETUVA VIDURIO EUROPOS KONTEKSTE |
|
|
|
Parašė J. Liepinis
|
Literatūros ir Meno savaitraštis 1988 - 1989 metais pergyveno kokybinę transformaciją — tapo ne tik tikrai literatūriniu ir lietuvišku, bet ir europietiškų savaitraščiu. Žengtas ypatingas žingsnis atstatant ryšius su tikrąja, o ne su anksčiau oficialiniuose leidiniuose propaguota fasadine vidurio Europos kultūra. Taip į lietuvių kultūros sąmonę grįžo Czeslaw Mi-losz, o Almio Grybausko dėka pasigirdo uždrausti vardai ir žodžiai iš Čekoslovakijos: Bohumil Hrabal, Miroslav Kundera, Josef Skoreckis, Vaclav Ha-vel, "čekų sokratas" Jan Patočka, 77-jų metų Chartija ir kt. Viešai kalbama apie oficialiosios literatūros skurdą, alternatyviosios gylį ir plotį. Prie tų Literatūros ir Meno numerių laiškanešio krepšyje glaudžiasi dar ir metraščio "Cross Currents" (Kryžminės srovės) aštuntas tomas (1989). Šią Vidurio Europos kultūros antologiją, išsamiausią tokio pobūdžio rinktinę, leidžia Michigano universitetas Amerikoje. Leidinio patarėjų sąraše randame daugelį dabar Literatūroje ir mene linksniuojamų pavardžių: Milošą, Kunderą ir kt. Kadangi žurnalo leidėjai Lietuvą laiko Vidurio Europos dalimi, vienas tų patarėjų yra Yale universitete dėstantis poetas Tomas Venclova. Metraštį redaguoja čekų kilmės literatūrologas Ladislavas Matejka. Aštuntasis "Kryžminių srovių" tomas apima platų Vidurio Europos kultūros lauką ir dar sykį patvirtina jos įvairybę bei turtingumą. Jame randame straipsnius apie 1942 metais žuvusį lenkų rašytoją, pranašišką kovos prieš totalitarizmą pirmtaką Boleslovą Mačinskį, daug medžiagos apie vengrų, čekų, jugoslavų avangardistus; pasikalbėjimą su iš Rytų Europos pasitraukusiu rašytojų Jurek'u Be-cker'iu, plačią filmo bei teatro apžvalgą. Spausdinamas austrų rašytojo Er-win'o Sylvanus'o libretas operai "Jan Palach" apie čekų studentą, kuris, kaip vėliau Romas Kalanta, 1968 m. susidegino protestuodamas prieš savo tėvynės okupaciją. |
Skaityti daugiau...
|
KATALIKYBĖ IR LIETUVIŲ TAUTINĖ SAVIMONĖ |
|
|
|
Parašė Dalia Marija Stančienė
|
Atitrūkę nuo savo praeities, žmonės neturi jėgos ateičiai kurti, nes netenka šiai kūrybai medžiagos. A. Maceina Pati didžiausia tautos vertybė — jos kultūra. Kuriant ir perteikiant ilgaamžę tautos kultūrinę tradiciją savo vaikams, skleidžiasi žmogaus būtis, atsiranda egzistencijos, kaip kartų tęstinumo, pilnaties suvokimas. Kad pasaulis netaptų atskirų kultūrų elementų rinkiniu, jį būtina pergyventi kaip istorijos vyksmą laike. Tik istorinės sąmonės šviesoje tautos padavimai, legendos, tolimi praeities įvykiai tampa šios dienos būviu ateičiai. Dabar, labai svarbiame lietuvių tautai istoriniame momente, jaučiamas aštrus poreikis atskleisti religinės ir tautinės sąmonės sąveiką, parodyti, kaip viena kitą apsprendžia ir viena kitą palaiko tiek dabar, tiek ankstesniais, joms abiejoms sunkiais istoriniais laikotarpiais. Įdomu paanalizuoti taip pat, kaip religinė sąmonė sąlygoja tautinės sąmonės suklestėjimą. |
Skaityti daugiau...
|
Algimanto Gurecko, Lituanistikos tyrimo ir studijų Centro mokslinio bendradarbio, pastangomis, National Geographic Society sutiko savo naujuose žemėlapiuose ir atlasuose pažymėti, kad JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimo prie SSSR. Ką tik pasirodžiusiame Sovietų Sąjungos žemėlapyje, kuris yra National Geographic žurnalo kovo numerio priedas, tokia pastaba ryškiai atspausdinta prie pat Lietuvos, Panaši pastaba bus ir NGS Atlaso 6-toje laidoje, kuri išeis dar šiais metais (ji buvo "iškritusi" iš 5-tos laidos). NGS laišku dėkojo Gureckui už jo suteiktus duomenis apie Lietuvos vietovardžių ir gyventojų skaičių naujausius pasikeitimus. Gureckas, Windsor, CT, gyventojas yra Čikagos Jaunimo centre veikiančio LTS centro ekspertas Lietuvos teritorijos sienų ir žemėlapių klausimais.
|
KOMUNISTINĖS IDEOLOGIJOS IR RELIGIJOS SANTYKIS LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė Gediminas Kirkilas
|
Dogmatiškas marksistinis ateizmas, nors ir buvo primestas Lietuvos komunistams, nors ir surado čia šiokių tokių savo pasekėjų, tačiau jis buvo iš esmės svetimas net ir LKP vadovams, kurie, man regis, suprato bendražmogiškąjį religijos turinį ir neformavo ateistinio puolimo, nors ir buvo už tai ne sykį kritikuojami. Pamenu, kaip įvairaus lygio sąjunginiuose ateistiniuose seminaruose Lietuva būdavo nuolat kritikuojama ir puolama, nes lyginant, tarkim, su Ukraina, niekaip nesumažino bažnyčių skaičiaus (nes gi bažnyčių uždarymas buvo vienu svarbiausių ateistinio darbo efektyvumo kriterijumi). Maža to. Lietuvoje buvo net pradėtos kai kurios bažnyčios restauruoti. Kaip buvęs restauratorius, Vlado Drėmos mokinys, puikiai prisimenu, kiek reikėdavo išradingumo, kad bažnyčia būtų įtraukta į restauruojamų objektų sąrašus. Ir gal ne tiek svarbu, kad S v. Kazimiero bažnyčia (kurioje taip pat teko dirbti) buvo restauruojama kaip ateizmo muziejus (tai ir yra mūsų gyvenimo grimasos ir tragikomišku-mas). Svarbu, kad ji buvo restauruota, o dabar gali tarnauti tikintiesiems. Visi tenai dirbusieji tą puikiai supratome ir restauravome "Šv. Kazimierą", visų pirma kaip bažnyčią.
Be abejo, turėjome ir bažnyčių uždarymo aktyvistų, ir karingų ateistų. Kalti ir tie, kurie tylėjo, matydami neteisybes, kėlė rankas komunizmo bei partijos komitetų biuruose, metant iš eilių susituokusius bažnyčioje arba su religijos apeiga palaidojusį artimuosius.
Kita vertus, nėra jokio pagrindo komunistų ir bažnyčios santykius Lietuvoje piešti rožinėmis spalvomis. Ne dėl pasiteisinimo ieškau teigiamų dalykų, o kad galėtume dabar suprasti kas įvyko ir kaip išeiti iš padėties. Neabejoju, kad čia dar daug žaizdų, ir balzamas joms tegali būti — pasitikėjimas, dialogas, bendradarbiavimas. Todėl svarbu, kad prasidėjo dialogas, kad padaryta jau žingsnis į abipusį supratimą. Kad tai ne politiniai taktiniai žigsnniai liudija ir LKP programos projektas su aiškiu bendra-žmogiškų vertybių prioritetu, atvertais vartais į partiją ir tikinčiajam; pakeitimai konstitucijoje, nuolatiniai LKP ir bažnyčios vadovų kontraktai. Artimiausiu metu bus paruoštas naujas, demokratiškas įstatymas dėl sąžinės laisvės, peržiūrėti neteisėti nutarimai dėl religinių bendruomenių veiklos, sugrąžintas bažnyčiai priklausantis turtas. Savo ruožtu žadame reabilituoti tuos komunistus, kurie nukentėjo dėl liberalaus požiūrio į bažnyčią.
|
Skaityti daugiau...
|
JUBILIEJINIS DAINAVOS ANSAMBLIO KONCERTAS |
|
|
|
Parašė Juozas Žygas
|
Lietuvių meno ansamblis Dainava šiemet mini 45 metų veiklos sukaktį. Jis susiorganizavo ir savo veiklą pradėjo karo apgriautose kareivinėse Hanau stovykloje, Vokietijoje, kai lietuviai pabėgėliai iš Saksonijos ir Tūringijos su vežimukais, dviračiais ir dar užsilikusiais lietuviškais arkliukais traukė tolyn į vakarus. Tuomet tose kareivinėse susibūrė didokas būrys lietuvių. Nors kareivinės buvo gerokai apgriautos, o pats miestas arba ten, kur miestas buvo, riogsojo tik plytų ir akmenų krūvos. Tačiau nežiūrint to, lietuvių skaičius sparčiai didėjo. Gal dėl to, kad buvo prie pagrindinių geležinkelių linijų, o be to, ne taip toli ir Reinas. Dabar mes jau primiršome, ką tuomet Reinas reiškė! Kai rusų tankai buvo Vienoje, Budapešte ir Prahoje, tai Reinas atrodė magiška linija, kurios rusų tankai peržengti negalėtų. Tad kas galėjo, tai ir traukė arčiau Reino.
Stovyklai susitvarkius ir suorganizavus jos administraciją, pradėta rūpintis švietimu ir kultūrine veikla. Reikia paminėti, kad kultūrinė veikla savaime neatsirado. Reikėjo ją suorganizuoti. Tik Čiurlionio ansamblis, įsikūręs Vilniuje, karo audroms siaučiant, beveik kompaktiškai atsirado Vienoje. Visi kiti kolektyvai vėliau steigėsi stovyklose. Lietuviams pradėjus organizuoti mokyklas ir meno kolektyvus, UNRRA prdžioje jokios paramos nenorėjo duoti. Vėl grįžtant į praeitį, reikėtų atsiminti, kad tais laikais pabėgėlio (dargi nuo rusų) vardas buvo labai nepopuliarus. Vokietijoje buvo keli milijonai visokių tautų žmonių, tai buvę belaisviai arba atvežti prievartos darbams į Vokietijos karo pramonę.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ FONDO METINIS SUVAŽIAVIMAS |
|
|
|
Parašė J. Žygas
|
Kasmet rengiamas fondo suvažiavimas, kuriame nariai supažindinami su jo veikla. Apžvelgiami atlikti darbai ir metamas žvilgsnis į ateitį. Norint didesnius darbus atlikti reikia turėti planą. Jeigu fondo steigėjai nebūtų jo turėję, tai ir fondo šiandien neturėtume. Jau primiršome tuos laikus, kuomet jis buvo steigiamas. Nevisi jo idėją vieningai rėmė, buvo daug kalbų ir ginčų, kol jis tapo kūnu. O jeigu tuomet būtų buvę rankos nuleistos, tai kur šiandien stovėtume? Per savo gyvavimo metus jis lietuvišką veiklą jau parėmė 2,537,585 dol. Šių metų suvažiavimas įvyko kovo 31 d. Jaunimo centre, Čikagoje. Fondo narių bendras balsų skaičius yra 25,233. Siame suvažiavime buvo atstovaujami 7,912 balsų. Suvažiavimą atidarė St. Baras, fondo tarybos pirm., šiais žodžiais: "Sis suvažiavimas vyksta nepaprastu ir sunkiu metu, kai mūsų širdyse ir mintyse yra Lietuva. Prezidentas G. Bush sulaužė kitų prezidentų ir savo duotą žodį. Lietuvių Fondo veikla negali susilpnėti, šiam suvažiavimui bus pasiūlyta įtraukti ir Lietuvos reikalus". Po atidaromojo žodžio invokaciją sukalbėjo prel. Juozas Prunskis. Po invokacijos atliktas mirusių fondo narių pagerbimas. Žvakę uždegti buvo pakviestas V. Grėbliūnas, o pereitais metais mirusiųjų pavardes perskaitė Ramoną Steponavičiūtė, fondo valdybos narė. Pereitais metais į amžinybę iškeliavo 90 fondo narių. Pagerbimas užbaigtas sugiedojus vieną posmą Marija, Marija. Baigus atidarymo formalumus, nedelsiant eita prie suvažiavimo darbų vykdymo. Į darbo prezidiumą pakviesti dr. K. Ambrozaitis, O. Barš-kėtytė ir A. Juodvalkis, o į sekretoriatą — Gr. Kamantienė. |
Skaityti daugiau...
|
NAUJAS LIETUVIŠKAS FILMAS NIUJORKE |
|
|
|
Parašė J. L.
|
Leonidas Jacinevičius Nuotr. V. Maželio Prieš išleisdamos savo gaminius į rinką, didžiosios Amerikos filmų bendrovės juos išbando įvairiose vietovėse, norėdamos iš anksto patikrinti publikos reakciją. Panašus išbandymas sausio 13 ir 14 dieną įvyko Brukline ir Manhattane, kur dvi lietuvių išeivių grupės žiūrėjo naują lietuvišką filmą "Neatmenu tavo veido", kurį režisavo Raimundas Banionis, o scenarijų parašė Leonidas Jacinevičius. Šis Maskvos tarptautiniame festivalyje apdvanotas, japonų ir vokiečių spaudos palankiai sutiktas filmas dar nepasirodė Lietuvos ekranuose. Beveik visas filmo veiksmas vyksta jaunųjų širdininkų sanatorijoje. Jau-nutėliai ir jau pasenę, jie žaidžia savo uždarus žaidimus, ragauja ankstyvąją meilę ir meldžiasi į sekso duris, kaip vaiduokliukai uždaryti erdvėje tarp jiems nesuprantamo, atgrasaus gyvenimo ir juos supančios nesuprantamos mirties. Jų komunikacija susideda iš padrikų, izoliuotų sakinių. Suaugusieji, atrodo, gyvena kitoje planetoje, kalba standartinėm frazėm, išskyrus vieną maištaujantį mokytoją. Visuomenės organizmo nebėra, tik palaidi, trumpai susiliečiantys atomai. Šią izoliuotą, susvetimėjusią paauglių grupelę režisierius Banionis vaizduoja, nenuklysdamas į sensacijas ar pigią erotiką, be kurių tokios tematikos filmai retai apsieina. Tempas lėtas, nuobodulys ir inercija tokie autentiški, kad net kai kurie žiūrovai jais užsikrečia. Išlaikytas nuotaikos vientisumas. Jaunieji aktoriai nepro-fesionalai, simpatiški, autentiškai trapūs, savo uždavinius atlieka patenkinamai, tačiau atrodo, kad režisierius nesugebėjo atskleisti pilnutinio jų potencialo. |
Skaityti daugiau...
|
ISTORIKĄ VINCENTĄ LIULEVIČIŲ PRISIMENANT |
|
|
|
Parašė Ignas Medžiukas
|
Vincentas Liulevičius
Nuėjęs turiningo gyvenimo kelią, 1989 m. lapkričio 21 d. Čikagoje mirė pedagogas istorikas Vincentas Liulevičius; palaidotas S v. Kazimiero kapinėse. Jis buvo tauraus patrioto ir nepaprasto darbštaus žmogaus pavyzdys. Nuo pat jaunystės susidaręs tautiškai krikščioniškais pagrindais pasaulėžiūrą, kuria jis vadovavosi visą gyvenimą, nežiūrint politinių skersvėjų. Lietuvoje dalyvavo ateitininkų, skautų, pavasarininkų veikloje.
Aukštaitis, gimęs 1902 m. balandžio 24 d. Kryželių kaime, Utenos apylinkėje, kurioje yra daug piliakalnių, pilkapių, aptinkama archeologinių radinių. Galbūt tokia aplinka jaunuolį Vincentą nuteikė susidomėti tautos praeitimi, kurios istorijai jis paskyrė savo gyvenimą. Jau paauglys lankė jis Utenos Saulės progimnaziją (1918-1922), kurią įkūrė, joje mokytojavo ir vėliau buvo direktorius kun. Vladas Butvilą. Praėjus daugeliui metų, gyvendamas Amerikoje, Vincentas Liulevičius periodinėje spaudoje yra plačiai aprašęs jo darbus, išreikšdamas dėkingumą už parodytą kelią, kuriuo jis išėjo į gyvenimą. Tuo metu ši progimnazija turėjo tik penkias klases; ją baigęs, dvejus metus (1922-1924) mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, iš kurios išėjęs gavo istorijos ir gimnastikos mokytojo vietą Užpalių vidurinėje mokykloje (1924-1929). Lankydamas kūno kultūros kursus Palangoje, įsigijo šios srities reikalingas kvalifikacijas. Išlaikęs nustatytus egzaminus, gavo aukštesniosios mokyklos mokytojo teises. Parašė vadovėlį Grupinė mankšta, kuris buvo išleistas 1932 m. Kaune.
Balys Graužinis, nuo 1926 m. dėstęs Užpalių vidurinėje mokykloje matematiką, prisimena, kad Vincentas buvo įrengęs prie mokyklos gerą sporto aikštę, kurioje vykdavo ne tik kūno kultūros pamokos, bet ja mokiniai naudodavosi ir laisvalaikiais. Kartais juodu pajuokaudavę. Vincentas sakydavęs — "matematika džiovini smegenis", o matematikas atsakydavęs — "gimnastika laužai kaulus". Mokslo metų pabaigoje Vincentas suruošdavo sporto šventę. Sekmadienį po pamaldų mokiniai rikiuotėje su orkestru pražygiuodavę miestelio gatvėmis ir sugrįždavę į mokyklos sporto aikštę, kur būdavo įvairūs pasirodymai, rungtynės ir komiški žaidimai. Atsilankydavo daug žmonių.
|
Skaityti daugiau...
|
— Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis JAV Senato uženio reikalų komiteto rekomenduojamas Nobelio Taikos premijai. Senatorius Jes-se Helmš ir 17 kitų senatorių pasiuntė tuo reikalu Norvegijos parlamento Nobelio Taikos premijos pirmininkui argumentuotą laišką. Amerikos Darbo Federacija (14 milijonų narių) kovo 30 kreipėsi į JAV prezidentą, reikalaudama (urging) pripažinti Lietuvos nepriklausomybe ir pasikeisti ambasadoriais. Taip pat ir JAV Senatas bei Atstovų Rūmai panašią rezoliuciją yra įteikę prezidentui. — Senatorius Alfonse D'Amato (New Yorko valstija), nuoširdus lietuvių bičiulis, balandžio 4 d. su Lietuvos viza per Lenkiją išvyko į Lietuvą, bet prie sienos buvo sulaikytas ir, Maskvos įsakymu, neįsileistas. Sis jo žygis garsino Lietuvą pasaulyje. |
Skaityti daugiau...
|
— Sovietų Sąjungos Prezidentas M. Gorbačiovas į Lietuvą atvyko sausio mėn., išbuvo 3 dienas, daugiausia Vilniuje. Lankėsi ir Šiauliuose. Jo kelionės tikslas — įtikinti, kad Lietuva pasiliktų Sovietų Sąjungoje ir neskelbtų nepriklausomybės — nepasisekė. Prezidentas buvo mandagiai priimtas, turėjo pokalbius su vyriausybės nariais, taip pat kalbėjo gatvėse minioms. Jo lankymosi metu buvo demonstruojama už nepriklausomą Lietuvą. —Stasiui Lozoraičiui Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba kovo 24 d. suteikė atstatytos kovo 11 d. respublikos ypatingo pasiuntinio ir atstovo įgaliojimus. Tai padaryta, jei kada Soivietų Sąjunga suvaržytų Lietuvos Aukščiausios Tarybos veiklą. Ekonominiai suvaržymai dabar labai žiaurūs: Lietuvai uždėta ekonominė blokada. Tai padaryta Didįjį Penktadienį. Sustabdyta į Lietuvą įvežti naftą, teikti elektrą, maisto produktus ir įvairias žaliavas. — Kovo 26 - 27 naktį Sovietų Sąjungos kareiviai Vilniuje įsiveržė į psichiatrinę ligoninę, kurioje buvo laikomi pasitraukę iš Sovietų kariuomenės jaunuoliai, juos sumušė, pagriebė ir išsivedė. Dėl to Lietuvos vyriausybė labai griežtai protestavo. Ne gana to, paskelbus nepriklausomybę, Sovietų tankai bei lėktuvai kurį laiką gąsdino Vilniaus gyventojus. Tačiau ir tai nepalaužė lietuvių ryžto būti nepriklausomais. — Lietuvos rašytojų, dailininkų, kompozitorių, žurnalistų ir teatro sąjungų pirmininkai kovo 27 d. pasiuntė M. Gorbačiovui laišką, protestuodami prieš "karo jėga pagrįstą" Lietuvos reikalų sprendimą. Laiške pabrėžiama, kad "Lietuvos menininkai gina ir gins savo tautos teisę būti laisvai". Kiek anksčiau (kovo 21 d.) Lietuvos rašytojai laišku kreipėsi į pasaulio rašytojus, prašydami paremti nepriklausomos Lietuvos pripažinimą tarptautinėje plotmėje. |
Skaityti daugiau...
|
JONO AISČIO RAŠTŲ PIRMAS TOMAS |
|
|
|
Parašė Viktorija Skrupskelytė
|
Redagavo Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Antanas Vaičiulaitis. Ateities literatūros fondas. Chicago, 1988. 450 psl.
Nedaug turime akademinius reikalavimus atitinkančių sąvadinių lietuvių raštų, ypačiai išeivijoje: Škėma, dar vieną, kitą bandymą. Todėl neseniai pasirodę Jono Aisčio Raštai yra mielas, retas svečias, skola bent iš dalies atmokėta populiariausiam prieškario metų lietuviui poetui. Raštų redaktoriaus Alfonso Nykos-Niliūno drąsiai ir įtikinančiai vadinamu vienu didžiausiu "gal net ir visų laikų lietuvių poetu" (Niliūnas, p. 400).
Raštų pirmas tomas (jų planuojama keturi) mus užklumpa per anksti ir kartu pavėlavęs, penkiolika metų po Aisčio mirties, dvidešimt septyneri po sąvadinės eilėraščių knygos Poezija (1961), t.y. po ilgos tylos, nesudrumstos, rodos, nei vienos istorinio pobūdžio analizės, nei vieno rimtesnio bandymo suvokti Aisčio svarbą lietuvių poezijos raidos kontekste. Per anksti Raštai yra atskubėję ta prasme, kad jie redaguojami dar prieš paskutiniųjų metų pasikeitimus Lietuvoje. Nei pradėjus darbą, rodos 1974-75 metais, nei vėliau buvo įmanoma sudaryti redakcinį kolektyvą, apjungiantį Lietuvos ir išeivijos kritikus, sugebančius ir Aisčiui pritaikyti naujus kritikos metodus ir jį tirti tuo neklystamu pulsu, kuris atsiranda stebint poeto laikmetį liudininko akimis ar jį diena iš dienos tiriant mokslo bibliotekose. Redaktorių teigimu, rengiant pirmą Aisčio tomą, dar nebuvo galima prieiti prie Lietuvos bibliotekose bei archyvuose sugojamos medžiagos - Lietuvoje paskelbtų Aisčio ankstyvesniųjų rinkinių rankraščių, ankstyvosios poeto korespondencijos, vėliau draugams ir giminėms rašytų laiškų, ir kitos medžiagos, kuri būtų galėjusi užpildyti ne vieną informacinę ar interpretacijos spragą. Raštai pasiremia tik ta paskelbta bei rankraštine medžiaga, kuri buvo čia pat po ranka, Amerikoje, išeivijoje paskelbtais knygų rankraščiais, gausia Aisčio korespondencija, turtingu poeto rankraštiniu palikimu, tiesa, pačiais svarbiausiais šaltiniais, kuriuos vis dėlto būtų galėję papildyti lietuviškieji.
|
Skaityti daugiau...
|
DR. JUOZO GIRNIAUS KNYGA "ŽMOGUS BE DIEVO" |
|
|
|
Parašė P. Daugintis, S.J.
|
Dr. Juozas Girnius ir jo knyga parodo labai aukštą lietuvių krikščioniškosios minties ir doros lygį; taip pat tikrą rūpestį netikėliais. Sis veikalas gali padėti žmogui be Dievo Lietuvoje rasti krikščioniškąjį tikėjimą. Dr. J. Girnius už šią knygą gavo 1957 m. Aidų žurnalo mokslinę premiją. Vėliau ją, gerokai papildytą, išleido J Laisvę Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti (Čikaga, 1964, Morkūno spaustuvė). Ši didelė, 564 puslapių knyga, kaip pats autorius sako, "yra filosofinė ateizmo analizė". Knygą parašyti autorius buvo gerai pasiruošęs. Jis gerai pažįsta ateistų egzistencialistų filosofiją. Jo licenciato darbas buvo apie Martin Heideg-gerio filosofiją, o doktorato — apie K. Jaspers egzistencialinę filosofiją. Parašė straipsnių ir net studiją apie ateistų keliamus klausimus dar Nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau ir Amerikoje. Girnius yra vienas iš retų teistų egzistencialistų. Mano nuomone, knyga galės padėti netikėliams Lietuvoje, o netiesiogiai ir tikintiesiems — trejopai: gerais metodiniais ir psichologiniais nurodymais ir filosofiniais svarstymais; taip pat kiek ir sutelktomis kitokiomis žiniomis. Pirma, padės metodiniais nurodymais, nes ateizmo sampratą ir jo atsikratymo klausimus autorius nagrinėja labai palaipsniui, logiškai, kai kur net 4 ciklais. Psichologiškai padės net dviem nurodymais. Pirma, jis pataria ir reikalauja rodyti didelę pagarbą netikinčiam žmogui ir jo įsitikinimams, nors nepritariant jo ideologijos klaidoms ar netiesai. Todėl norisi bent paminėti, kad Vincas Trumpa, vienas Santaros - Šviesos ideologų, savo straipsnyje "Žmogus be Dievo. Auto- ---------------- Pranešimas, skaitytas 1989 m. Mokslo ir kūrybos simpoziume teologijos sekcijoje, kurioje nagrinėta tema "Lietuvių tautos krikščionybės atstovavimas XX šimtmetyje". |
Skaityti daugiau...
|
NAUJI ISTORINIAI VEIKALAI |
|
|
|
Parašė Prel. Paulius Jatulis
|
Nežiūrint, kad daugelis išeivių, Lietuvos praeities mylėtojų, jau paliko šį pasaulį, Lietuvių Katalikų Mokslų Akademija Romoje vargais negalais 1989 m. išleido šiuos svarbius P. Jatulio redaguotus veikalus:
1. Codex Mednicensis seu Samogi-tiae dioecesis II tomas, apimąs 1609 - 1926 m., XXVIII + 777 psl. — Tai Žemaičių vyskupijos kodeksas — dokumentų rinkinys, pradedant nuo vysk. Mikalojaus Paco. Vyskupui Merkeliui Giedraičiui mirus, vysk. M. Pacas, pamokslus sakęs lietuviškai ir visą laiką besirūpinęs lietuvių reikalais, išvyko į Paduvą, Italijon, kur šiltais vandenimis bandė atstatyti pašlijusią sveikatą, ten gyveno 1614 - 1624, mirė ir palaidotas kamaldulių Rua kalno vienuolyno bažnyčioje, 20 km atstu nuo Paduvos. Yra eilė jo raštų ir testamentas. Toliau seka dokumentai, surinkti iš įvairių archyvų, žinios apie Žemaičių vyskupus, parapijas ir tikinčiuosius iki 1926 m., kai buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija ir Žemaičių vyskupija padalinta. Kartu yra ir likusieji žinomo Babi-novskio kodekso dokumentai apie parapijų ir altarijų steigimus. Jie rašyti lotynų, lenkų ir kirilicos kalbomis (ši perrašyta mūsų raidėmis). Pastebėtina, kad knygos gale yra 38 Žemaičių vyskupų nuotraukos. Visi jų paveikslai anksčiau kabojo Kauno kunigų seminarijos II-oje salėje, bet 1940 m. bolševikai daugelį tų paveikslų sunaikino; iš likusių padarytos nuotraukos, gautos iš Kauno, matomos šioje knygoje.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. Šmulkštys, M. D.
|
Dr. Mirga Girniuvienė šių metų Aidų Nr. 1 aptaria filosofiją kaip mokslą apie žmogų, nukrypdama nuo tikslesnio aptarimo — meilės tiesai. Ji rašo, kad egzistencialistai ir deterministai dorovės pagrindų nesurado ir galvoja, kad tuose pagrinduose gali būti "spontaniška žmogaus kūryba, kurią visuomenė stengiasi apvaldyti". Laisvą valią ji priartina iliuzijoms, iškeldama aukštai savimonę, palikdama sąžinę šešėlyje. Ji tvirtina, jog "nėra jokios abejonės, kad pirmoji dorovę apsprendžianti vertybė yra žmogus". "... Tačiau čia reikalai šiek tiek susipainioja", dedant savimonę į dorovės pagrindus. Argi Viešpats neįrašė aiškiai dešimtį įsakymų uoloje ir žmogaus širdyje? Ar galima juos apeiti, kalbant apie vertybes ir dorovės pagrindus? A. Šmulkštys, M. D. |
Zenonas Ivinskis: RINKTINIAI RAŠTAI, III t. Lietuvių kovos su vokiečių riteriais XIII - XV amž. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Redagavo Paulius Jatulis. 586 p. Roma. 1989.
Vytautas Alantas: TAUTA ISTORIJOS VINGIAIS. Ideologiniai mąstymai. Leidėjai: sūnūs Algis F. ir Ginas A. Alantai. Leidimą parėmė Amerikos lietuvių tautinė sąjunga. 242 p. Čikaga. 1990. Kaina 10 dol.
ANTRAS KAIMAS: VEIDAI IR TEKSTAI. Sudarė Algirdas Titus Antanaitis. Redakcinė komisija: Eugenijus Rutėnas, Vida Gilvydienė. Edvardas Tuskenis. Techninis redaktorius — Petras Aleksa. Viršelis Vinco Luko. Išleido Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. Čikaga. 1989. 848 p. Sumaniai suredaguotame ir gražiai techniškai išleistame veikale pateikiama teatrinio sambūrio "Antras kaimas" istorija nuo 1963 iki 1987 metų. Daug iliustracijų iš ilgos veiklos. Kaina 20 dol. Adresas užsakymams: Amerikos Lietuvių Ribliotekos leidykla, 3001 W. 59th St., Chicago, IL 60636 |
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|