|
|
1947 m. 1 balandžio
1947 metų kovo mėnesį gautas iš Karinės Valdžios naujas leidimas — autorizacija — kultūriniam „Aidų" žurnalui dabartinio leidėjo vardu.
Nors leistos sąlygos šiame šakotame Vakaru Europos gyvenime yra labai ir labai kuklios, tačiau ir ankštuose rėmuose žurnale bus stengiamasi pateikti skaitančiajai visuomenei medžiagos iš įvairių kultūrinio gyvenimo sričių.
Žurnalas, liesdamas tiek mums, lietuviams, specialiai rūpimas, tiek ir bendrąsias pasaulio problemas, laikysis krikščionybės principų ir skelbs straipsnių tautiniais, visuomeniniais ir socialiniais klausimais, spausdins orginalios ir verstinės grožinės literatūros pavyzdžių, duos mokslo ir meno naujienų, kultūrinės kronikos.
Žurnalas kviečia visuomenininkus, mokslininkus, rašytojus ir menininkus savo plunksna ir savo širdimi užpildyti jo puslapius, kviečia į tradicinę lietuvišką talką.
Tikėdamiesi visuomenės, o ypač inteligentijos, pritarimo, išeina „Aidai" su viltingu pavasaro želmeniu. 1947 m. balandžio mėnuo.
Leidėjas ir redakcija
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
ĮVADAS
K u l t ū r a y r a ž m o g a u s k ū r y b a. Joks gyvulys kultūros nekuria ir negali kurti, nes jis negali išsiveržti iš savos aplinkos, negali pakilti viršum gamtos ir tuo pačiu negali savo darbams suteikti ob-jektyvinės prasmės. Jis yra suaugęs su sava gyvenamąja aplinka. Jis yra šitos aplinkos dalis. Jis sudaro su ja, Uexkūllio žodžiais tariant, vieną meliodiją, sukomponuotą pagal kontrapunkto dėsnius. Gamta gyvulį tam tikroje aplinkoje pagimdo ir pati jį su šita aplinka suderina. Ji duoda jam visa, kas reikalinga jo buvimui išlaikyti. G y v u l y s y r a a p r ū p i n t a b ū t y b ė. Tarp gyvulio ir gamtos nėra tarpo. Jis nestovi p r i e š a i s gamtą, bet jis gyvena gamtoje giliausia šio žodžio prasme. Todėl kultūra jam yra ne tik negalima, bet ir nereikalinga.
Tuo tarpu žmogus, tasai „pirmutinis kūrinijos laisvūnas" (Herder), gyvena jau nebe vienoje kurioje aprėžtoje aplinkoje, bet visame plačiajame Dievo pasaulyje. Aplinkos jis nebeturi. Jis turi tiktai pasaulį jo visumoje. Žmogus, pasak Herderio, neturi tokios vienalytės ir ankštos srities, kur jo lauktų tik vienas kuris darbas. Aplinkui jį guli ištisas darbų ir paskirčių pasaulis. Jis supranta viską. Jo sielos galios apima visą pasaulį. Jo įvaizdžiai nėra nukreipti tik į vieną tašką. Jis todėl gyvena gamtoje tik savo paviršiumi, nebūdamas su ja sujungtas savo gelmėmis. Užtat jis ir yra neaprūpinta būtybė. Gamta žmogui nieko neduoda, kas tiesioginiu būdu jį išlaikytų, kas jį apgintų nuo šalčio, nuo karščio, nuo žvėrių, nuo nuodingų augalų; kas tiktų jo drabužiams, jo pastogei, net jo maistui. Žmogus gema nuogas ne tik fizine, bet ir metafizine prasme.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JURGIS BALTRUŠAITIS
|
Gerbk kibirkštėlę -
Gieda žynys —
Ją gi išskėlė
Amžių ugnis . . .
Gerbk ir mažytį
Mirksnį, kaip ją -
Mirksny gi švyti
Amžių gija . . .
Bet tas, kas kliovės
Blizgiais dienas,
Amžių tikrovės
Nebežinos . . .
Jis savo dalį
Žiupsniais išskleis —
Eikit, kas gali,
Amžių keliais.
|
Parašė J. AISTIS
|
P. Augius-Augustinavičius Iliustracija (medžio raižinys)
Pavasaris
Pavasaris spindi, ir teka grioveliais
Džiaugsmingai klegėdama pasako jo,
Ir bėga per lauką atsargūs vėjeliai
Paskleisti pakvipusios laimės gajos . . .
Beržai vienmarškiniai, kasas išsipynę
Dėkodami žemei lašėja sula,
Ir aukso svajonėm nusvirę žirginiai
Virpėdami gėrisi miško byla . . .
Pavasari mielas, rods, imsi ir klaupsi,
Į mėlyną dangų iškelsi rankas
Ir visas virpėsi lyg vėversio liaupsė,
Kad džiaugsmas ateina, kad pumpuras skečias,
Kad laukiamas retas ir saulėtas svečias
Pažadino keltis iš miego lankas! . .
Marianopolis, 1946. 3. 10.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Pranas Kozulis
|
Į rytus nuo Rygos miesto, dideliame pušyne, vasaros saulės įkaitintame smėlyje yra Salaspilio stovykla. Ten tūkstančiai pilkais rūbais prisidengusių žmonių nuo ryto iki vakaro linguoja begalinėse vilkstinėse mediniais neštuvais tampydami žemę, smėlį ir akmenis, ir tas judėjimas neturi nei galo nei pradžios. Rodos, tai yra tikra nevilties bala, į kurią visi, kas gyvas, neišvengiamai grimsta ir grimsta. Taip vilkstinėj per smėlį slenkantis šešėlis neturi nei vardo nei pavardės; jis yra „kuli", ir jį gali stumdyti, vaikyti, mušti ir užmušti kiekvienas, kuris trokšta kraujo.
Vieną kaitrią liepos mėn. priešpietę iš pilkosios skudurų tėkmės atsiskyrė keturi šešėliai ir pastatė vidury smėlėtos aikštės į viršutinę staklių dalį panašų griozdą. Kada ant skersinio buvo pririšta susirangiusi virvė, aš supratau, kad tai yra tikros kartuvės.
Netrukus pilkieji Salaspilio „kuli" buvo iš visų kampų suvaryti ir tvarkingai surikiuoti aikštės vidury prieš kartuves. Nežymiai prisiglaudęs prie savo lango aštrių virbų, sekiau tą nepaprastą dramą. Mačiau, kaip centrine stovyklos gatve artėjo eisena: gal kokie šeši surištom rankom „kuli" ir daugybė ginkluotų sargų. Tylumoj aiškiai kaukšėjo medinės nelaimingųjų klumpės.
Pačiam priešaky einantis pilkasis žmogus staiga stabtelėjo. Sargybinis jį "smarkiai pastūmė, tuo metu jo viena klumpė nusmuko nuo kojos ir pasiliko vidury kelio. Ir taip žmogus prie kartuvių nuėjo tik su viena klumpe. Aikštėje vyko ilgos ceremonijos, kol pamačiau, kad kažkieno rankos judina susirangiusią virvę. Tą momentą man žybtelėjo mintis, kad aš neturiu matyti to reginio, jeigu dar noriu likti gyvas. Tai buvo toks aiškus ir stiprus nujautimas, kad aš visai nesąmoningai, lyg kažkokios jėgos verčiamas, užsimerkiau.
Kai vėl atvėriau akis, virvė jau buvo įtemta, o pilkieji žmonės ilgom virtinėm slinko į šalis.
Likusieji penki „kuli" surištomis rankomis, sargų varomi, ėjo pro vartus,, ir už keliolikos minučių pušynėly nuaidėjo penkios aštrių šūvių salvės.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIU TAUTOS VALSTYBINĖS SĄMONĖS REIKŠMINGIEJI ETAPAI |
|
|
|
Parašė Zenonas Ivinskis
|
1. Praeitis ir dabartis
Šiandien tik žvalgomasi į ateitį. „Kas bus toliau?", „Kas bus toliau?" kiekvienas baimingai klausia, nes tas labai miglotas „toliau" tampriai rišasi ir*" su kiekvieno ateitimi. O praeitis? Ar ji begali turėti kokios reikšmės? Tiesa, prisiminimas savos praeities buvo svarbiausias vaidmuo lietuvių tautai atgimti. Juk aušrininkai, pirmoje eilėje Dr. Basanavičius, iš kiekvienos tokios praeities liekanos, iš kiekvieno daikto, iš perkūno kulkos, akmens kirvuko, piliakalnio, kryžiaus ar lapinės kepurės ir t. t. majestotiškai išvedė garbingą Lietuvos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertinti savo kalbą ir tėvynę. Paliesdamas tokią liekaną, kiekvienas aušrininkas stengėsi virpinti sustingusią lietuvio sielą, jai kvėpė naujos gyvybės. Vadinasi, per istoriją ir jos meilę atgimimo veikėjai b u d i n o i r p r i k ė l ė tautą.
Bet mums gi, mums, ar beverta jaudintis ir interesuotis mūsų valstybinio organizmo praeitimi, ar beverta juo sielotis, kada iš viso chaotiškame dabarties pasaulyje, laikų įvykių ratui nuostabiai intensyviai sukantis, dedasi tokie sukrečiantys dalykai.
Gal ir šiuo metu rašyti apie lietuvių tautos valstybinę sąmonę praeityje reiškia tą patį, ką krapštytis ir tyrinėti seną prieštvaninį mamuto dantį, kuris jau skaitosi amžiams žuvęs organizmas ir šiandien bėra įdomus tik paleontologui. Ar ta mūsoji praeitis tad beturi kokios prasmės?
Į tai atsakome: lietuvių tautos dabartį su praeitimi jungia šimtai matomų ir nematomų siūlų. Toji praeitis yra pamokinanti, kelrodis į dabartį, parodant, jog ne vien mūsų generacijai tėra uždėtas toks sunkus bandymas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
KŪDIKIO
Tartum paukštis žemę vos lytėjai
Ir šešėlių nusigandęs pakilai ...
Tavo karstan dvelkia Rojaus vėjai,
Lyg sparnais mojuotų angelai.
Lyg linguotų jauną, trapų žiedą
Juodo tvenkinio baltoji lelija,
Kai nakčia viršum žvaigždė nurieda
Ir sudūžta Dievo širdyje.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
Gyvenantiems svetimame krašte brangi kiekviena smulkmena, kuri mums primena mūsų tėvynę. Be jos mes jaučiamės nesaugiai, lyg kieno nors apiplėšti, suskurdę ir sumenkę. Todėl mum brangios senosios liaudies dainos, kurios tėvynėje kai kam atrodė nusibodusios ir pakeistinos naujoviškais šlageriais ir dainuškomis. Mums mieli mūsų šokiai, nors jie kartais ir nevisai tobulai sušokami. Brangios ir tos šventės, kurios Lietuvoj ne vienam buvo tapusios kažin kokia pareiga ar pramoga. Iš to noro išlaikyti ryšį su savo tėvyne, su savo tauta ir jos nariais kyla balsų, raginančių mus neužmiršti savo papročių, savo tautinių, ir religinių tradicijų. Ir Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Statutas nuostatuose, skirtuose kovai su tremtinių negerovėmis, nurodo kaip priemonę „palaikyti ir kultivuoti doruosius lietuvių papročius ir tradicijas".
Tačiau greta šitų oficialių paskatinimų ir viešų balsų nestinga ir kitokių nuomonių. Ypač iš jaunųjų tarpo kartais tenka išgirsti pasisakant, kad svetur gyvendami, mes negalime laikytis to, kas mums atrodė gera ir privaloma tėvynėje. Kai kurie mūsų chorai ir kvartetai mėgsta į savo repertuarus įtraukti visokių svetimų šlagerių, nieko bendro neturinčių su mūsų dainų tautiniu • stiliumi, o mūsų jaunimas kartais tiems šlageriams karštai ploja, tuo reikšdamas savo pritarimą. Be abejo, mes negalime peikti chorų vadovybių, kai jos į savo repertuarus įtraukia žymių svetimų kompozitorių keletą veikalų ar veikalėlių, tačiau menkų kabaretinių šlagerių palaikymas ir net propagavimas rodo, kad lietuvių visuomenės tarpe savo papročių ir tradicijų atžvilgiu yra tam tikro nejautrumo ir, gal būt, nesupratimo. Ne ką kita sako ir mūsų pažiūros į tautinius šokius. Beveik kiekvienas choras ar meninis kolektyvas turi savo šokėjų grupes. Visi mėgstame, kad per mūsų šventes ar iškilmes tautiniai šokiai, rateliai būtų atliekami scenoje, tačiau kada mes patys imame linksmintis, jų dažniausiai nė nemėginame šokti.
|
Skaityti daugiau...
|
MOKYKLOS IR MOKYTOJO UŽDAVINIAI TREMTYJE |
|
|
|
Parašė PROF. J. BRAZAITIS
|
1.
Susimąstymas dėl auklėjimo idealų
Iš tų negausingų žurnalų, kurie pakliūva į mūsų rankas, matyti, kad mokymo bei auklėjimo tikslai svetimųjų iš naujo pers varstomi.
P r a l a i m ė j u s i o j tautoj sugretinami dabar du didieji vokiečių kultūros ideologai ir susimąstoma, katro keliais pasekti: N i e t z s ch ė s ar B u r ck h a r d t o. Abudu savo laiku dabartį vienodai buvo supratę: abudu matė, kaip vietoj hierarchiškai susiklosčiusios bendruomenės išeina į gyvenimo priekį neapvaldyta m a s ė, minia ir kaip j ė g a ima pirmauti vietoje t e i s ė s . Tik Nietzschei pramatomoji ateitis — pasauliniai karai, masių pagrindinių problemų išsprendimas ginklu, besiartinąs barbarybės amžius, teisinės valstybės galas ir jos išvertimas į absoliutinį despotizmą, prievarta suimtą į „terribles simplicateurs" rankas — atrodė natūralus logiškas kelias „Ubermensehui", atsistojusiam anapus bloga ir gera, kurio veikimo norma yra „Wille zur Macht". Burckhardtas žiūrėjo į tą prama-tomą eigą neigiamai ir rūpinosi pastatyti a s m e n y b ę, kuri išlaikytų amžinąsiais amžių sukurtas vertybes gyvas,
Nietzschė matė, kaip istoriją kuria elementarių, primityvių jėgų spontaniškas atsipalaidavimas, sprogimas, europinės revoliucijos. Burckhardtui istorija tai nuosekli aukščiausių europinių kultūrinių tradicijų sąsaja ir vainikas.
Nietzschė istorijos kūrėjų pavyzdžiu nurodė Napoleoną, Rusiją. Burckhardtas nurodė asmenis, išugdytus patvariomis europinių tautų kultūros vertybėmis.
Neseniai vokiečių tauta, mačiusi idealu tik pirmąjį, šiandien susimąsto jau ir ties antruoju (plg. Stimmen der Zeit 1946. November, 148 p.).
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Fr. Werfelis
|
Pasauly kartais esti tikrai keistų dalykų. Orleano didvyrę jos tautiečiai sudegina ant laužo, prancūzas Volteras apspiaudo pačiais gražiausiais madingojo rašytojo žodžiais, o jos garbės pasaulinėj literatūroj ginti išeina vokietis Schilleris. Tas pats protestantas Schil-leris užsistoja nuo anglų protestantų puolimų katalikę Mariją Stuart. O žymusis šių dienų vokiečių rašytojas Francas W ė r f e 1 i s, toks pat bėglys, kaip ir mes, imasi ginti nuo Zolos laikų daug kieno niekinamą ir išjuokiamą paprastą Liurdo piemenaitę Bernadetą, savo paprastaisiais Liurdo stebuklo įvykiais didingiau už gražiausius žodžius bylojančią į moderniojo žmogaus sąžinę. O tai dėl to, kad jis pats, nors ir ne katalikas būdamas, jos stebuklą išgyveno savo viduje ir išėjo ginti ne jos, bet išėjo ginti tiesos.
Werfelis, bėgdamas 1940 metais nuo Hitlerio dalinių, pakeliui užklydo į garsųjį Liurdą, kuris jam išsyk pasirodė „lyg koks stebuklo turgus", tačiau, nelauktai pats išgyvenęs tos paprastos 14 metų ligotos piemenaitės patirtąjį stebuklą ligi pačių sielos gelmių ir tardamasis jį visiškai supratęs, jis davė įžadą, kad, jei pavyks pasprukti per Pirėnus iš nacių nagų, parašys piemenaitės garbei giesmę. Moderniojo rašytojo giesmę, kur kiekvienas žodis eitų iš pačių širdies gelmių ir tartum kristalas įsiręžtų į xx amžiaus žmogaus sąmonę. Ir tą savo žodį, pasiekęs saugiai Amerikos krantus, jis ištesėjo. Ir štai mes turime gražiausią tos rūšies moderniosios pasaulinės literatūros šedevrą, pavadintą „Giesmė apie Bernadetą", tokį pat gigantišką, kaip kad to paties rašytojo epas, vaizduojąs armėnų laisvės kovas, išleistas „Paskutinių Musa Dagho dienų" vardu, operos romanas „Verdi" arba „Barbora".
Nuo Zolos laikų maždaug 80 metų nė vienas žymesnis pasaulinio masto rašytojas nesiėmė tos temos — rašyti apie kažkokią sukvailėjusią šventąją, ir tai dar piemenaitę, kaip kad iš savo Orleano mergelės papė-dininkės juokdavos liberalai prancūzai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A.V.
|
Daug kas galvoja, kad Amerikoje menas, muzika, grožinė literatūra ir panašūs dalykai yra pajungti bizniui, technikai ir yra nustumti į pačią paskutinę vietą. Tačiau iš tikro ne visai taip yra. Nors amerikiečiai dar neturi suformavę tokios kultūros, kokią kad yra, pavyzdžiui, davę pasauliui Europos Vakarai, tačiau vis dėlto reikia pripažinti, jog rimtų pastangų, pasinešusių ta kryptimi, yra ir tenai. Todėl tenka su naujuoju prancūzų „nemirtinguoju" Paul Claudel, ilgą laiką Amerikoje atstovavusiu savo tėvynei ir gerai susipažinusiu ne tik su politiniu, bet ir su kultūriniu Amerikos gyvenimu, sutikti, kad Amerikoje kuriama nauja Europa. Ir tą dvasinį renesansą pradeda ne vyrai, bet pirmoj eilėj moterys, kurios, gavusios gerą išsilavinimą, turėdamos pakankamai laisvo laiko ir lėšų, ir dedasi tuo būdu prie literatūros, muzikos, meno, ar mokslo ugdymo.
Vienas iš tokių jaunesniosios amerikiečių kartos pirmūnų, atsisakiusių plastinio meno srityje nuo įprastinių lengvesnių formų, pasirinkusių kur kas sunkesnę apvaldyti medžiagą, būtent — akmenį, yra daugiau kaip prieš 25 metus pasirodęs amerikietis skulptorius W i l l i a m a s Z o r a c h a s. Su juo drauge pasuko ta kryptimi ir visa eilė jaunųjų Amerikos skulptorių, kuriems Zorachas turėjo nemaža įtakos. Tik įsižiūrėkime gerai į jo monumentalų ir ar tik ne patį gerąjį kūrinį „M o t i n a i r v a i k a s" ir į kitus — ką jie byloja?
|
Skaityti daugiau...
|
VALSTYBINAMA EUROPOS PRAMONĖ? |
|
|
|
Parašė BARBARA WARD
|
Karui pasibaigus, didelė Europos pramonės dalis, kaip pažymima „A m e r i k a n. Rundschau" žurnale, arba jau yra suvalstybinta, arba numatoma nacionalizuoti. Visos priemonės, kurių tuo reikalu imtasi, ne visada buvo vienodos ir jų apimtis įvairiuose kraštuose yra skirtinga, tačiau netenka abejoti dabartiniu bendru pasinešimu nacionalizacijos kryptimi.
Kai kuriuose kraštuose, kaip Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Bulgarijoj ir Rumunijoje, nacionalizuotos beveik visos įmonės, kuriose dirba daugiau kaip pora darbininkų. Dėl Vokietijos tenka pasakyti, kad rusų zonoje nacionalizuotos finansinės ir draudimo verslovės, kalnų ir sunkioji pramonė, tuo tarpu britų zonoje panašios priemonės, nors ir siauresniu mastu, dar tik ruošiamos. Rūro srityje anglies kasyklos jau nusavintos, ir netenka manyti, kad kasyklos kada būtų grąžintos privatiniams savininkams. Austrijos ir Vengrijos vyriausybės, kiek pasvyravusios, ryžosi nacionalizuoti finansų bei draudimo versloves ir sunkiąją pramonę. Vakarų Europoje elgiamasi, palyginti, žymiai atsargiau. Prancūzijoj ir Olandijoje, kur centriniai bankai jau yra nacionalizuoti, svarstoma, kaip susocialinti sunkiąją pramonę. Be to, prancūzų vyriausybė nacionalizavo kalnų pramonę, viešojo aprūpinimo įmones, civilinę aviaciją ir draudimo įstaigas. Be to, Anglijoje nacionalizuotas Anglijos Bankas, civilinė aviacija ir anglies kasyklos, ir laukiama, kad dar šio parlamento kadencijos metu pereis į valstybės rankas susisiekimas, viešojo aprūpinimo įmonės ir žymiosios geležies bei plieno pramonės šakos.
|
Skaityti daugiau...
|
MODERNIOJI MEDŽIO RAIŽYBA |
|
|
|
Parašė A. P.
|
Iš visų raižinių rūšių medžio raižiniai yra patys seniausi ir drauge moderniausi. Europoje medžio raižiniai pradėti plačiau praktikuoti 14 amžiaus gale ir 15-tojo amžiaus pradžioj Bohemijoj ir Pietų Vokietijoj; per sekančius 200 metų šios rūšies menas nepaprastai išaugo, pasiekdamas tiesiog kulminacinį tašką, bet pasiklydo technikiniuose uždaviniuose ir vėl pasiekė atsinaujinimą tiktai pereitam amžiuje, pirmoj eilėj Anglijoj.
Moderniosios meno raižybos vienu iš pirmųjų pirmatakų tenka laikyti W i l l i a m ą N i c h o l s o n ą (g. 1872 m.), kuris, išeidamas iš medžiagos reikalavimų, išsižada bet kokios tridimensinės iliuzijos; šviesias ir tamsias plokštumas jis aiškiai ir paprastai sustato vieną priešais kitą. Tas priešingybes betgi sušvelnindamas tonine plokšte. Jo niekuomet kompozicija nesugrūsta į dekoraciją. Jo portretuose su nuostabiu gyvumu pasireiškia jo laiko ir jo krašto atmosfera. Jis visur turėjo nepaprastai didelę įtaką ne tik į medžio raižybos, bet ir į kitas grafikos rūšis.
Kad medžio raižyba iš naujo atgimė ne kur kitur, o tokioj Anglijoj, reikia dėkoti ne paskutinėj vietoj anglų socialinei padėčiai ir temperamentui, pasižyminčiam statiškumu ir pastovumu. Tokioj Prancūzijoj pvz., kur daugiau pasinešta į impresionizmą, ši meno rūšis liko daugiau svetima. Nors toks E m o l i s P i s s a r o (g. 1884) ir mėgino pralaužti ledus, tačiau jo~ veiklos rezultatai nebuvo per daug džiuginantys, nes. perdavimas ir atgaminimas nuolatos kintančio gamtos įspūdžio yra priešingas pačiai medžio raižybos esmei.
Edvard Munch Senas žvejys (Medžio raižinys 1899)
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. Grinius
|
Vytautas Mačernis, VIZIJOS, pomirtinė poezijos knyga. Spaudai paruošė Vytautas Saulius. Iliustracijos V. Aleksandravičiaus Roma, 1947.
Vizijos — viena gražiausių ir rūpestingiausiai tremty išleistų knygų, kurią malonu parkaityti ir dar maloniau būtų mielam draugui dovanoti, jei bent keletą laisvų egzempliorių būtų galima gauti Vokietijoj. Deja, tuo tarpu ji tik artimiausiems redaktoriaus pažįstamiems tepriei-nama.
Vizijų knyga sudėta iš dviejų dalių. Jų pirmoji — V i z i j o s , kurias į rinkinį yra sutvarkęs, rodos, pats per anksti miręs poetas. Į antrąją dalį, greičiausiai redaktoriaus V. Sauliaus pavadintą „ G r o ž i o s a u l ė s i l g e s y ", sudėta dalis sonetų, kurių poetas pastaraisiais priešmirtiniais metais buvo nemaža parašęs. Nors tų sonetų antroje dalyje tėra tik 13 įdėta, tačiau aiškiai matyti, kad jų tematika,' nuotaika ir forma yra skirtinga nuo vizijų. Nežinodamas tikrai neįspėtum, kad tai to paties poeto kūryba.
Nors ir pirmojoj daly aiškiai sušvinta a. a. Vyt. Mačernio talentas, nors kai kurios (pirmosios) vizijos tikrai gražios, tačiau ten vis dėlto jaučiamas tam tikras gležnumas ir gal būt nevisiškas orientavimasis, kokio tikslo siekiama. Geroji vizijų ypatybė — nuoširdumas. Visos jos, kaip O. V. Milašiaus simfonijos, sukasi apie gimtąją sodybą, glaudžiai susijusios su vaikystės prisiminimais, su gamtos įspūdžiais su mielu, beveik neišnykstančiu senelės vaizdu ir drauge visa tai yra apsupta pietizmo, savotiškos meilingos mistikos. Tai vizijas iškelia į svajonių pasaulį, eterišką, greit nykstantį ir pasiilgtą.
Jis galėtų būti dar svajingesnis ir lengvesnis, jei poetas būtų daugiau dėmesio "kreipęs į eilėraščių muzikalumą, jei nebūtų parašęs beveik baltomis ilgomis eilutėmis, su retais, beveik neatsiliepiančiais asonansais, kaip rašo H. Nagys, N. Niliūnas ir kartais P. Jurkus. Taigi V. Mačernio septynių vizijų poezija yra skaitytinė, sukurta rašytiniu kabinetiniu metodu, kaip vienišo skaitymui yra parašyta H. Nagio ir N. Niliūno dauguma eilėraščių.
Tačiau svarbesnė vizijų silpnybė yra nevisiškas medžiagos apvaldymas. Tai rodo gana ilgos eilėraščio eilutės, kurios kartais siekia 20 - 25 pėdas. Tai savaime kūrinėlius priartina prie vadinamosios poezijos prozoj. Tačiau kada eilėraštis būna ilgas, apkrautas gausia medžiaga, kaip penktoji ir šeštoji vizijos, ir kada autorius neatkreipia ypatingo dėmesio į žodžių taupumą, tada kūrinys praskysta, atrodo palaidas, o nuoširdumas nebėra spontaniškas, bet daugiau dirbtinis, apgalvotas, pasakytume sentimentalus. Kada poetas viename eilėraštyje prirašo 50 ir daugiau eilučių, tada niekas, net naivus skaitytojas nepatikės, kad jos būtų kilusios iš vieno emocinio polėkio, bet yra apgalvotos — ne tik protu sutvarkytos, bet ir proto įkvėptos.
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių vestuvės tapyboje |
|
|
|
Parašė P. Jurkus
|
Alfonso Dargio
„LIETUVIŲ VESTUVIŲ PAPROČIAI".
Malonią staigmeną sudarė mum dailininkas Alfonsas Dargis, išleisdamas „Lietuvių vestuvių papročius".
Knyga nūnai yra retas ir laukiamas svečias kukliam tremtinio kambarėly. Dar retesnis meno leidinys. Ir kiekvieną dar labiau džiugina, kad štai tose sunkiose sąlygose jau pasirodo bene trečioji panašaus pobūdžio knyga. Šitie leidiniai yra mūsų mažos lietuviškojo meno galerijos. Dailininkas nėra paliktas nuošaly. Jis, neturėdamas kitų progų, nūnai per knygą patenka į visuomenę ir joje pasilieka. Mes kiekvienu momentu galime keliauti per savo „namų galeriją", prisiminti tėvynę, jos pasakas ir sapnus; galime ir kitiem parodyti, kaip mąsto, gyvena tos neseniai išėjusios kurti tautos vaikai.
Džiaugsmas švyti mumyse, kai imame į rankas Alfonso Dargio „Lietuvių vestuvių papročius." Vestuvės — viena iš gražiausių mūsų žmonių dramų, su savo lyrika, sąmojum, sopuliu, viltim ir gyvenimo tikrove.
Nuotaikingas spalvotas viršelis jau rodo, kokiu stilium Alfonsas Dargis spręs savo uždavinius. Tai liaudies meno dvasia, grįžimas į skrynių, priejuosčių ornamentiką, į jos traktavimo būdą. Prasiskleidžia pro mus šešiolika paveikslų, iš jų tik trys spalvoti. Prasiveria dailininko individualybė, jo ekspresija, kolorito turtingumas, dekoratyvinės temos supratimas.
Čia nespręsime, ar jo dekoratyvinis interpretavimas, ornamentikos ir buities užakcentavimas prisideda prie vestuvių papročių išryškinimo, ar ne: Vestuvių centre stovi žmogus, o Alf. Dargio kūryboje jis tėra tik statistas jo nupieštame scenovaizdyje. Einant įprasminto naivumo kryptimi, pasilieka neįveikiama pati vestuvių drama su savo psichologija, niuansais. Ši, psichologinė kryptis reikalauja iš dailininko gyvenimo pažinimo ir pamėgimo žanrinės tapybos. O tokiu nėra Alf. Dargis. Jis dekoratorius. Todėl visą savo dėmesį ir nukreipė ne į vestuvių dramą, tik į jos scenovaizdį. Jis ne dramaturgas, o tik fono kūrėjas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Red.
|
Vokiečiai apie lietuvių dailės parodą Freiburge
Apie lietuvių grafikų suruoštą Freiburge medžio raižinių parodą plačiai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda. „Siidwest-Echo", kuris leidžia net 7 leidimus (įvairioms krašto vietoms), taip ją įvertina:
Moderniosios medžio raižybos parodoj su savo eksponatais pasirodžiu-siųjų dailininkų, išėjusių iš Kauno Meno Mokyklos suolo, dalis dirbo Prancūzijoje, dalis Italijoje Jie savo kūrybai įkvėpimo ir tematikos, priešingai ankstyvesnėj parodoj išstatytiems prof. Jonyno darbams, sėmėsi iš šimtmečiais susidariusių tradicijų ir yra beveik visiškai laisvi nuo Vakarų įtakos. Todėl jų paliekamas įspūdis yra juo tikresnis ir įtikinamesnis, ir žiūrovas čia pasijunta tarytum patekęs į ankstyvuosius medžio raižybos laikus, sakytumei —- 15 amžių, kur forma ir turinys sudarė visišką vieningumą. Medžio raižyba savo medžiaginiais dėsniais apriboja išraiškos priemones, suprastina formas, tuo būdu pasiekdama ekspresyvių rezultatų. Priešingai moderniajai vokiečių medžio raižybai, kad ir tiems ekspresionistams, kurie šios rūšies menu yra pasiekę pačių esmingųjų laimėjimų, juodos ir baltos plokštumos nesustatomos monu-mentaline forma vienos prieš kitas, bet daugiausia išlyginamos ornamentais. Turinį žymiausia dalimi sudaro bendrosios žmogiškosios temos, kietas žvejų gyvenimas, liaudies buities vaizdai, pasakos bei padavimai; bet ir čia bendrąjį pobūdį nulemia ne kokie nors individualiniai reiškiniai, bet jų paprastosios formos.
|
Skaityti daugiau...
|
Šiemetiniai mūsų knygos laureatai
Už tremtyje parašytas ir iki 1947 metais išleistas grožinės literatūros knygas lietuviams tremtiniams rašytojams skirtosios premijos su įspūdingomis iškilmėmis buvo įteiktos vasario 15d. Tiubingene. Ta proga lietuviškosios knygos kelią, jos vargus ir pasiektuosius laimėjimus vaizdžiai apibūdino Liet. Rašytojų Tremtinių Draugijos pirmininkas St. Santvaras. Iki minimojo termino buvo išleisti 33 grožinės literatūros veikalai, iš viso knygų 1945—19^6m. iš leista per 300. Dabartinę lietuvių rašytojų kūrybą išsamioj paskaitoj apibūdino prof. J. Brazaitis, pažymėdamas, kad ji, nors meniniu atžvilgiu ir silpnesnė būdama, vis dėlto yra herojinė.
Švietimo Vadybos vardu 5.000 RM. premiją B. Brazdžioniui už jo eilėraščių rinkinį „Svetimi Kalnai" įteikė jos atstovas Vaičekonis, Balfo 3.000 premiją Nykai-Niliūnui už jo eilėraščių rinkinį „Praradimo simfonijos" — Dr. A. Trimakas, Liet. Raud. Kryžiaus 3.000 RM; premiją K. Bradūnui už jo eilėraščių rinkinį „Svetimoji Duona" Dr. D. Jasaitis, „Patrios" 3.000 RM. premiją H. Nagiui už „Eilėraščių" rinkinį jos savininkas Lenktaitis, Vykdomoji Taryba ir Amerikoje veikianti Lietuvai Vaduoti Sąjunga taip pat paskyrė Čiurlionio ansambliui po 5.000 RM. premiją. Vykdomosios Tarybos vardu dovaną' įteikė prof. J. Brazaitis ir LVS-gos — jos įgaliotinis Europai Dr. V. Dirmeikis. Literatūros laureatų vardu poetingą padėkos žodį tarė B. Brazdžionis, o Čiurlionio ansamblio — dirigentas Alf. Mikulskis.
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių Tremtinių Opera
Lietuvių menininkų rūpesčiu tremtyje (Detmolde) buvo suorganizuota Lietuvių Tremtinių Opera, kuri yra svarus įnašas į lietuvių kultūrinį gyvenimą. Į operą sutelktos — nors dar ne visos — pačios gerosios mūsų teatralinės pajėgos. Pirmieji pastatymai praėjo su dideliu pasisekimu ir į tremtinių buitį įnešė daug gaivumo. Operos kūrybiniu darbu žavisi net svetimtaučiai.
Valstybinė lietuviškoji opera įsteigta 1920 m. Vienintelė tos operos dalyvė tremtyje yra p. Vencevičaitė - Kutkuvienė. Ji dalyvavo ir Tremtinių Operos atidaryme.
Pirmoji lietuviškoji opera buvo iš tikro pastatyta dar anksčiaus, būtent — 1906 m. Vilniuje Miko Petrausko opera „Birutė", vaizduojanti Kęstučio susitikimą su Birute. Tuo būdu pernai suėjo 40 metų nuo lietuviškosios operos pasirodymo pasaulyje. Ji buvo statoma panašiomis sąlygomis, kaip kad dabar, tremtyje, „Sevilijos kirpėjas", kurio solistai, būtent, Kardelienė, Vencevičaitė, Baltrušaitis, Kutkus, Nauragis ir V. Puškorius, išskyrus nebent V. Bražėną, yra ją ne kartą dainavę Kaune, Vilniuj, Klaipėdoj ir kt. Dirigavo A. Kučiūnas, chorą paruošė Kutkus, dekoracijos — dail. V. Andriušio. Ypač daug prie jos sukūrimo prisidėjo LMKD valdyba, kurią sudaro Andriušis, J. Blekaitis, J. Kardelis ir A. Kutkus.
Tuo būdu vasario 25 d. lietuvių tautos kultūros istorijon įrašyta trečioji istorinė lietuvių operos data: 1906 m. buvo atidaryta lietuvių tautinė opera, 1920 m. — Lietuvos valstybinė opera ir 1947 m. — Lietuvių Tremtinių Opera. Atidarymo proga opera gavo daug nuoširdžiausių sveikinimų ir dovanų.
|
Skaityti daugiau...
|
Išsami studija apie Mažvydo kalbą
Lietuviškosios knygos sukakties proga prof. Pr. Skardžius parašė išsamią studiją apie Mažvydą ir jo raštų kalbą. Studija išspausdinta atskirais tęsiniais „Tėviškės Garse".
Lietuvos žemės ūkis Europos ūky
Frankfurto universitete Albertas Tarulis aukščiausiu pažymiu magna cum laude apgynė valstybinių mokslų daktaro laipsniui gauti dizertaciją „Europos žemės ūkio ekonominis atsilikimas ir jo ryšiai šu industrializacijos laipsniu". Dizertacijoj duotas Lietuvos ir kitų 25 Europos kraštų palyginimas. Netrukus veikalas bus išspausdintas vokiškai.
Lietuviškajam universitetui 25 metai
1922 m. vas. 16 d. buvo iškilmingai tuometinės E. Galvanausko vadovaujamos vyriausybės atidarytas Lietuvos universitetas. Jį sudarė 5 fakultetai, vėliau jų skaičius išaugo. 1930 m. universitetas gavo Vytauto Didžiojo universiteto vardą. Atgavus Vilnių, ten buvo nukelti išsyk du fakultetai, o 1942 m. tas skaičius Vilniaus un-te pakilo iki šešių.
1943 m. kovo 17 d. abu universitetai . (Kauno ir Vilniaus) buvo vokiečių uždaryti ir apgrobti, kaip represija, kad lietuvių jaunimas, ypač studentai, nėjo, nors ir varu verčiami, į SS dalinius ir vokiečių kariuomenę.
Kauno universitetui nuo pat jo Įsteigimo paeiliui vadovavo šie rektoriai: J. Šimkus, V. Čepinskis, P. Būčys, P. Avižonis, M. Biržiška, M. Romeris, P. Jodelė, antrą kartą V. Čepinskis, antrą kartą M. Romeris, S t. Šalkauskis, A. Tumėnas, J. Graurokas. Lietuviškojo Vilniaus universiteto rektorium visą laiką buvo M. Biržiška. Universitetus uždarant, atskirų fakultetų dekanais buvo šie profesoriai: Vilniuje Humanitarinių mokslų fakulteto — J. Puzinas, teisės — S t. Žakevičius, Ekonominių mokslų — V. Jurgutis (un-tą uždarant drauge su prof. Baliu Sruoga išvežtas į Štuthofo koncent. stovyklą), Matematikos-gamtos — P. Katilius, Medicinos — P. Kazlauskas, Miškų — A. Vasiliauskas; Kaune Teologijos — vysk. V. Brizgys, Filosofijos — A. Maceina, Medicinos — J. Meškauskas, Statybos — St. Dirmantas, Technologijos — A. Damušis (taip pat išgabentas į koncentracijos stovyklą).
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Red.
|
Studijuoja arti 2.000 lietuvių
Surinktais apytikriais duomenimis, šiuo metu įvairius universitetus, konservatorijas ir kitas aukštąsias mokyklas lanko tremtyje iš viso arti 2.000 lietuvių, žinoma, daugiausia trijose vakarinėse Vokietijos' zonose, pirmoj eilėj amerikiečių. Vienos tik britų zonos aukštosiose Vokietijos mokyklose pereitą žiemos semestrą studijavo 440 lietuvių, o su 279 lietuviais, studijavusiais Hamburgo Baltų universitete, tas skaičius pa^ siekė 719. Vasaros semestrą studentų skaičius vokiečių universitetuose dar padidės. Bene daugiausia lietuvių yra Frankfurto un—te (per 200).
Daugiau kaip šimtas žmonių ruošia doktoratus, jų apie pusė jau turi parašę dizertacijas. Visa eilė lietuvių jau yra gavę daktaro laipsnius Frankfurto, Innsbrucko, Tiubingeno, Heidelbergo ir kituose universitetuose.
"Geriausios darbo sąlygos ar tik nebus studijuojantiems Švedijoje, kur jau visi lietuviai yra įsitraukę į darbus, paskum Šveicarijoje, nors ten UNRRA tremtiniams ir nutraukė savo paramą.
Romoje, Via Casal Monferrato 20, yra Lietuvių kolegija, pavadinta šv. Kazimiero vardu. Šv. Tėvas jai yra paskyręs 10.000 dolerių auką. Kolegijos pirmoju rektorium paskirtas kun. Tulaba. pirmaisiais kolegijos metais joje gyveno 23 kunigai ir 20 klierikų. Du iš jų įšventinti kunigais. Kolegijoj gyvenantieji studijuoja Gregorianumo ir Angeli-cumo universitetuose ir spec. institutuose. Teologiją studijuoja 8, filosofiją 3, orient. teologiją 2, šv. Raštą, krikšč. archeologiją ir bažnyt. muziką po vieną.
|
Skaityti daugiau...
|
Mirė prof. J. Krikščiūnas
Hamburgo ligoninėje širdies liga mirė Dotnuvos Žemės Ūkio Akademijos ir Pabaltijo Universiteto Hamburge profesorius Jurgis Krikščiūnas.
Velionis buvo žymus kultūrininkas ir visuomenininkas. Gimė prieš 54 metus Prienų valsčiuj. Gimnaziją baigė Marijampolėje. Aukštuosius mokslus pradėjo Petrapily ir baigė Halės universitete, gavęs agronomijos daktaro laipsnį. Lietuvoje ėjo įvairias atsakingas pareigas: buvo Šiaulių apskr. agronomas, L. Agronomų S-gos pirmininkas, žemės ūkio ministeris, įvairių kooperat įstaigų steigėjas ir rėmėjas, „Lino" vyr. direktorius. Yra parašęs iš savo srities visą eilę veikalų.
Jo parašytas veikalas apie Lietuvos žemės ūkį pasiekė visą kultūringąjį pasaulį. Jei pasaulis ką nors žino apie Lietuvos žemės ūkį, tai daugiausia jo dėka.
Tremtyje ypač atsidėjęs rūpinosi Lietuvos atstatymo problemomis. Paskiausia visa eilė velionies tuo reikalu straipsnių* buvo paskelbti „Žiburiuose".
Pilkos 25 m. scenos darbo sukaktis
Šiemet scenos darbo sukaktys sueina mūsų aktoriams E. Žalinkevičaitei - Petrauskienei, N. Vosyliūtei ir St. Pilkai.
St. Pilkos 25 m. scenos darbo sukaktis buvo paminėta gausiai susirinkusios lietuvių visuomenės Miunchene Freimanno stovykloje. Ta proga buvo suruoštas įvairus dainos ir žodžio meno vakaras, kuriame, be paties sukaktuvininko, dalyvavo aktorės E. Žalinkevičaitė ir Ks. Dauguvietytė, taip pat solistės A. Dambrauskait ė ir V. Jonuškaitė, kurioms akomponavo Dr. Fr. Halaschas.
Programa buvo parinkta įvairi, turininga ir su skoniu. Publika dėkinga žodžio ir dainos meistrams, jei jie duoda ne nuolat kartojamus tuos pačius dalykus, bet vis suranda naujų ir kartais net gražesnių. Kaip teisingai savo žody pažymėjo pats sukaktuvininkas, mes tremtyje turime tikrai daug literatūros ir meno darbininkų, su kuriais galėtume Ste-1 buklus daryti, jei tik dirbtume iš širdies, atsidėję ir organizuotai, sistemingai.
|
Skaityti daugiau...
|
1946 m. Nobelio premija paskirta H. Hessei
1946 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta vokiečių rašytojui -Hermanui Hessei.
Toji žinia veik 70 metų amžiaus senelį pasiekė vienoje klinikoje netoli Šveicarijos. Jis yra sūnus iš Estijos kilusio misionieriaus, turėjęs Tū-bingene studijuoti teologiją, bet veikiai nutraukęs ryšius su savo šeimos pietistinėmis tradicijomis ir išėjęs pardavinėti Vokietijoj, paskiau Bazely knygų. Ten jis vėl susirado senuosius savo tėvo draugus ir parašė pirmuosius savo eilėraščius ir romanus „Peter Camenzind", ,,Po ratu" ir kt.f sudariusius jam vokiškai skaitančioj publikoj didelį pasisekimą.
Paskum jis pasuko į Rytus ir į Indiją. Ten susidraugavo su visa eile žymiausių jų filosofų ir išleido originalų veikalą, pavadintą „Siddhar-ta". Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą vėl grįžo atgal į Šveicariją ir atsidėjęs rūpinosi savo tautiečių globa. Gavęs šveicarų pilietybę, pasitraukė į nedidutį Montagnolos kaimą prie Lugano ir atsidėjo kūrybos darbui.
Be Indijos, apkeliavo Italiją, Austriją ir Prancūziją, susidraugavo su T. Mannu, R. Roland'u. Ir. jis pats ir jo kūrybos vaizduojamas žmogus yra idealistai. Jo mėgstamiausi rašytojai — R. Roland'as, Balzakas, Dostojevskis, Tolstojus, Gorkis, iš šiauriečių — Selma Lagerloff. Jis mėgstamas ne tik savo tėvynėj, bet ir už jos ribų. Publika ypač brangina, be anksčiau minėtosios „Siddhartos", „Demianą", „Stepių vilką" ir vieną iš paskutinių „Das Glasperlenspiel".
|
Skaityti daugiau...
|
Ryškiausias Amerikos meno reprezentantas
Ryškiausias Amerikos meno reprezentantas Metropolitan muziejus New Jorke atšventė savo 75 metų egzistavimo sukaktį. Visa eilė parodų suruošta pagal amerikietišką skonį, būtent — ne tam tikromis epochomis, bet, pavyzdžiui, šūkiu: kas geriausiai patinka septyniasdešimt metų žiūrovui. Čia matei olandų autorius šalia romantiškųjų vingių, Viktorijos laikų skonio paveikslus, kai kuriuos senuosius klasikus etc
Muziejus yra nepaprastai išaugęs ir savo penkiuose rūmuose jau nebeišsitenka. Jo turtai vertinami vienu milijardu dolerių. Su jais gali lygintis nebent Luvro ir Vatikano meniniai turtai. 1935m. buvo prie jo įsteigtas Witney muziejus. Žymi amerikiečių skulptorė Mrs. Witney 1943m. paskyrė 2,5 mil. dolerių pastatyti geriausiam šių dienų meno muziejuj, kuris tinkamiausiai reprezentuotų amerikiečių meną. Gretimai rasi ir kita pagal amerikiečių skonį: jei nori, gali klausytis muzikos salėj puikiausios klasinės muzikos, žiūrėt) filmų, sekti meno parodas ir aiškinimus, domėtis seniausiais ir įvairiausais muzikos instrumentais, net paskutinėmis mados naujienomis etc.
Prezidento rūpesčiu norima muziejų padaryti tikrą tautos muziejų, prieinamą visiems gyventojų sluogsniams.
Šiaurės meno paroda
Frederiksborge, Danijoje, buvo suruošta jaunojo Šiaurės meno paroda, suorganizuota vad. „Šiaurės" menininkų susivienijimo. Tuo būdu siekiama kultūrinius trijų šiaurės kraštų (Danijos, Norvegijos ir Švedijos) ryšius padaryti dar šiltesnius.
|
Skaityti daugiau...
|
11 naujų prancūzų akademikų
Academie Francaise priėmė 11 naujų narių, iš jų trys yra amerikiečiai, du anglai, du švedai ir po vieną rusas, šveicaras, belgas ir čekas. Iš amerikiečių nariais priimti yra biologas prof. Herbertas M. Evansas iš Kalifornijos universiteto, matematikas prof. Haroldas Morzė iš Princetono un—to ir prof. H. Lancasteris iš Hopkinso un—to Baltimorėje.
Heriot taip pat akademikas
Prancūzų politikas Eduardas Heriot vietoj mirusio Otctave Aubry yra išrinktas Prancūzų Akademijos nariu. Herriot, pasirodo, yra taip pat puikus literatūros ir meno kritikas, geras Goethes žinovas, parašęs išsamią Beethoveno biografiją.
Britai kviečiasi vokiečių mokslininkus
Britų okupacinių pajėgų Vokietijoje vyr. vadas pakvietė 35 vokiečių mokslininkus ir valstybininkus vykti į Angliją ir trijų savaičių studijų kelionės metu susipažinti su britų mokslinių, kultūriniu ir valstybiniu gyvenimu.
Amerikiečiai kviečia vokiečių laikraštininkus ir dėstytojus
Amerikiečių karinės valdžios Vokietijoje galva gen. : Clay pritarė amerikiečių komisijos paruoštam planui pasiųsti kelis tūkstančius vokiečių dėstytojų ir mokytojų į Ameriką susipažinti su jų kultūriniu gyvenimu ir švietimo darbu. Tokiom studijų kelionėm į Ameriką vyks ir visa eilė žymiausių vokiečių žurnalistų.
|
Skaityti daugiau...
|
Modernieji „sūnūs palaidūnai"
Berlyno „Telegrafo" žiniomis, britų komunistų organo „Daily Worker" leidėjas perėjo į Katalikų Bažnyčią. Prancūzas profesorius Antonio Man-tana, rašęs prancūzų komunistų organe „Humanite" vedamuosius, įstojo į jėzuitų ordiną. Amerikos „N.Y. H.T." praneša, kad Thomas Norman su socialistų grupe reikalauja policiją ištirti politines žmogžudybes JAV įvykdytas, kaip spėjama, užsienio agentų, ir patikrinti komunistų veikimą pagal jų buvusio organo redaktoriaus parašytą knygą, pavadintą „Mano biografija", kur atskleidžiama visi jų užkulisiai.
Biznis ir menas
Vienas iš turtingiausių amerikiečių filmų magnatų pasirodo vieną dieną pas G. Bernardą Shaw. Su cigaru dantyse, rankas įsikišęs į kelinių kišenes, sako jis: „Ponas Shaw, aš norėčiau kai kuriuos jūsų veikalus įsukti į filmą. Aš juos gerai pažįstu. Jie yra geri, ir aš galiu už juos mokėti pinigą. Mano namuose nėra nieko, kas būtų per gražu, ir aš norėčiau, kad jūs šviestumėte juose kaip žvaigždė. — „O meisteri", kukliai atsakė rašytojas, giliai magnatui nusilenkdamas, „matau, matau, kad jūs tikrai esate menininkas. O aš — tik paprastas biznierius. Todėl matote, tamstele, kad tarp mudviejų nėra nieko bendro ir kad mudu vienas kito niekados nesuprasime" („Opera").
Imperatorienės sąžinė
Našlei kinų imperatoriaus žmonai Tsu—Hsi 1889 m. netikėtai šovė į galvą mintis vasaros rūmus, kuriuos visokie barbarai buvo 70 metų griovę ir plėšę atstatyti iš naujo ir padaryti dar puošnesnius. Tačiau tam reikalui reikėjo 50. milijonų dolerių, o juos ir imperatoriaus žmona negi iš kelmo išspirs. Ką daryti? Imperatoriaus žmona nusprendė apgauti valstybę, taip samprotaudama: paimsiu tą sumą iš kredįtų, skirtų karo laivams statyti, — juk karo laivus vis tiek iššaudys, o rūmai, sykį pastatyti, liks amžinai.
|
Skaityti daugiau...
|
Jonas ir Adolfas Mekai IŠ PASAKŲ KRAŠTO. Rinktinės įvairių tautų pasakos. Iliustravo VI. Adamkevičius. Išleido „Giedra' spausdinta rotatorium, 64 psl., kaina 6RM.
Maurise Rostand ŽMOGUS, KURĮ UŽMUŠIAU. Drama trijuose veiksmuose su prologu. Vertė A. Landsbergis ir J Mekas. Spaudė „Giedra", tiražas tūkstantis egzempliorių privatiems vertėjų reikalams.
VAGOS, mėnesinis kultūros žurnalas, 6-tas numeris. Spausdinta Uchtėjė rotatorium, 76psl., kaina 5RM.
„ŽIBINTAS", neperiodinis jaunimo žurnalas 9 nr., leidžiamas Grevene, spausdintas spaustuvėje, ilustruotas, 26 psl., kaina 4 RM.
|
Mėnesinio kultūros žurnalo „Aidų" užsakymo reikalais prašoma kreiptis: „Aidai" — Augsburg-Hoch-feld, Baltic DP Camp.
Atskiro numerio kaina RM. 6.— Žurnalas 48 pusi. 30x21. Platintojams duodama 7% nuolaidos. Kredi-tan nesiunčiamas. Stovyklų platintojai prašomi pranešti pageidaujamą gauti egz. skaičių. Žurnalo tiražas labai ribotas.
Už anksčiau ėjusį „Aidų" žurnalą prašome atsiskaityti tiesiogiai su ankstyvesniuoju leidėju Dr. V. Bieliausku, Munchen 23, Dreschstr. 5.
„Aidų" redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21, Litauisches Komitee.
„Aidų" Administracija
|
AIDAI — lithuanian cultural magazine — E C H O E S
Published under DP — Publications Authorization
US —E—7, OMGB, (Information Control Division)
No. 1, — April, 1947
Editor and publisher — Jonas Sakevičius
Pritshop — Haas & Cie, Augsburg
Red. leidėjas — Jonas Sakevičius.
Redaktorius — Kazys Bradūnas.
Redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21, administracijos — Augsburg, Hochfeld, D.P. Baltic Camp.
Numerio kaina 6 RM,
|
|
|
|
|
|