Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1991 m. 4 nr.
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Leonardas Andriekus — Laimingai atliktas žygis. Aidams persikeliant į Lietuvą ................. 253
Valdemaras M. Cukuras — Kari Rahner, S. J. — Vieno įtakingiausiu
XX-ojo amžiaus teologo portretas .............................................................................................. 255

Jonas Juškaitis — Man reikia verksmo, Kryžių kalnas, Antano Miškinio
vakare, Mažoji Lietuva (eil.) ...................................................................................................... 168

Juozas Tininis — Palyginimai lietuvių priežodžiuose ................................................................ 270
Česlovas Masaitis — Prof. Jonas Kubilius, administratorius ir mokslininkas ....................... 282
Antanas Rubšys — Hermeneuka ir Apokaliptinis pradas Šventame Rašte ........................... 286
Jonas Mačiulis — Odisėjos Mažojoje Lietuvoje ...................................................................... 294
Milda Budrys, M. D. — Medicinos išsivystymo raida Lietuvoje XV-XIX šimtmečiuose ..... 300
Antanas Vaičiulaitis — Dviejų kaimų istorija ........................................................................... 308
Antanas Dundzila — Partizanų gretose ..................................................................................... 313

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Romualdas Kriaučiūnas — John Dewey palikimas pedagogikoje ........................................... 322
Kęstutis Trimakas — Trečioji mokslo ir meno sinoikija Lietuvoje ......................................... 324
Antanas Juodvalkis — Lietuvių Fondas atskyrė milijoną dolerių Lietuvai ............................. 325

KNYGOS
Aleksandras Šidlauskas — Henriko Nagio "Grįžulas" ........................................................... 330
Birutė Ciplijauskaitė — Birutės Pūkelevičiūtės sugrįžimas poezijon ...................................... 333
Algis Norvilas — A. Paškus apie asmenybę ir religiją ............................................................. 334
Juozas Laučka — Kuraitis Girniaus atsiminimuose ................................................................. 336
J. Žemkalnis — Gavelio kelionė į nakties dugną ...................................................................... 339
Skaityti daugiau...
 
LAIMINGAI ATLIKTAS ŽYGIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   

"AIDAMS" PERSIKELIANT Į LIETUVĄ

"Šis yra metas susijuosti strėnas kovai ir visiems budėti žygyje. O tas žygis yra pašauktas ir surikiuotas Lietuvos laisvei ir laimėjimui. Mes esame įvairūs kovotojai: vieni partizano mirtimi tėviškių giriose ir prie mielųjų Neries krantų, kiti vergo tremtinio jungu Sibiro tyruliuose ir šiaurės speiguose, treti savo ilgesiu svečiose padangėse ir savo parama laisvės kovai, ketvirti nenuilstamu darbu mūsų senosios tautos gerovei ir jos dvasinių lobių saugojimu bei išlaikymu, penkti savo žodžiu ir kūrybiniu augimu. Nė vieno lietuvio šiame žygyje nėra išteisinto ir atleisto. Taip ir šisai žurnalas turi pasiėmęs didesnę, negu kasdieninę pareigą. Ir jis yra balsas laisvės kovoje ir tautinės-krikščioniškosios kultūros sargas ir statytojas. Į jį savo raštais ir menais šaukiami visi lietuviai, kurie tik gyvena didžiuoju visų mūsų siekimu. O tas siekimas yra: laisva ir kuriančioji Lietuva'.

Šiais žodžiais pirmajame Aidų numeryje, išleistame Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950 metų sausio mėnesį, bylojo redaktorius Antanas Vaičiulaitis. Jis ano Aidų numerio įžangoje taip pat nušvietė ir skaudžią Lietuvos tragediją, kai "tenai, prie Nemuno ir Šešupės krantų ne žmogus lietuvis, bet visa tauta marinama"; kai "iš savo sodybų ir iš savo senolių paveldėjimo, kurį pats Dievas mums į rankas įdavė, nūn išplėšiamas ne tiktai mūsų brolis, ne tik pakilta prieš lietuvių tautą, bet ir prieš pačią jos dvasią ir netgi atminimą, nes luošinamas, išmetamas ne tik patsai žmogus, bet ir visa tai, kas jam brangiausia ir kuo jis amžiais guosdamasis ir tvirtėdamas gyveno: tikėjimas, kalba ir papročiai, praeitis, laisvė, kūryba ir meilė".

Toks jaudinąs pirmojo Aidų redaktoriaus žodis sykiu išreiškia ir naujųjų leidėjų — lietuvių pranciškonų — ryžtą gelbėti tautą ir jos svetur suklestėjusią šaką — išeiviją. Beje, ji niekad nebuvo tokia kūrybiškai gyvastinga kaip anais pokario laikais, kai tiek daug rašytojų, dailininkų, dainininkų, aktorių, kompozitorių ir įvairių mokslinių sričių specialistų buvo priversti palikti tėvynę. Taigi už Lietuvos sienų skleidėsi nauja kultūrinė veikla, kokios čia niekad nebuvo. Juk tie atvykusieji šviesuoliai tada buvo pilni ugnies kurti ir savo kūryba kovoti prieš komunizmo žiauriai slopinamą tautinę gyvybę.
Skaityti daugiau...
 
KARL RAHNER, S.J. 1904 — 1984 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VALDEMARAS CUKURAS   
VIENO ĮTAKINGIAUSIŲ XX-OJO AMŽIAUS TEOLOGO PORTRETAS

Vatikano II susirinkimui pasibaigus, Herderio leidykla (Freiburg im Breisgau, Vokietijoje) ryžosi išleisti veikalą, kuriame būtų susumuoti pagrindiniai teologijos laimėjimai šiame šimtmetyje iki 1980 metų. Tam tikslui sukviesta eilė kompetetingų teologų, atstovaujančių visoms pagrindinėms teologijos disciplinoms ir pasidalinta darbu. Daugiau, kaip po penkerių metų intensyvaus darbo pasirodė trys stambūs tomai, pavadinti "Bilanz der Theologie im 20. Jahrhundert" (Dvidešimto amžiaus teologijos suvestinė).1 Vėliau tie trys redaktoriai sumanė išleisti dar papildomą tomą, kuriame būtų sudėtos dešimties pačių iškiliausių teologų asmens bei jų kūrybos apybraižos. Atrinkta po penkis žymiausius teologus iš katalikų ir protestantų tradicijos. Katalikų tarpe, atrodo, pirmaujančią vietą užėmė jėzuitas profesorius Kari Rahner. Šia proga ir norėtume Aidų skaitytojus supažindinti su tuo žymiu teologu.

I.   Teologo asmenybė ir brendimas

Kari Rahner gimė 1904 m. kovo 5 dieną Freiburg im Breisgau mieste, Badeno provincijoje, Vakarų Vokietijoje. Jo tėvai: profesorius Kari Rahner ir Luise Trescher. Freiburgas jau nuo 14-ojo šimtmečio žinomas savo mokslo institucijom, ypač garsiuoju universitetu ir Herderio leidykla. Universitete profesoriavo daug pasaulinio masto profesorių — filosofų ir istorikų, kaip Edmund Husserl, Martin Heidegger ir daug kitų. Siame meste buvo ir aukštoji meno mokykla bei konservatorija. Taip pat ir lietuviai dailininkai po Antrojo pasaulinio karo turėjo čia savo mokyklą, davusią nemažai iškilių meno kūrėjų. Vokiečiai šioje pietinėje Badeno provincijos dalyje, Schwarzwalde, pasižymi savo darbštumu. Jie rezervuoti, palinkę į melancholiją, bet reikalui iškilus, "dirba kaip arkliai,\ Daug charakteringų šios provincijos žmonių savybių paveldėjo ir būsimasis teologas Kari Rahner.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Juškaitis   
Jonas Juškaitis, Lietuvos Nacionalinės premijos už literatūrą 1989 metų laureatas.

MAN REIKIA VERKSMO

Laukuose beržai pakritę
Geizeriais ugniniais stovi,
Kur tyla tarytum bitė
Aukso derlium apsikrovė

Sieloje lyg juodo kraujo
Krešulinis grumstas didis
Veria praeitis iš naujo
Žaizdą, kur mirtis užgydys.

Vaisių vainike ir uogų
Prisipynė žemė nuodo.
Atviri kapai ties nuogu
Rudeniu visi atrodo.

Šypsosi žiedais be kvapo
Kapinynas... žole, žole,
Nusivilk nuo tėvo kapo
Savo žalią aureolę.
Skaityti daugiau...
 
PALYGINIMAI LIETUVIŲ PRIEŽODŽIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS TININIS   
Kiekviena tauta savo kalboje vartoja daugiau ar mažiau priežodžių, kuriuose vaizdingumo dėlei sugretinami bei lyginami du skirtingų kategorijų dalykai, turį tarpusavy kokį nors panašumą. Tokie priežodžiai literatūros moksle yra vadinami palyginimais. Jie priklauso smulkiosios tautosakos sričiai, kurioje liaudis yra apreiškusi kūrybinį savo potencialą.

Palyginimų apsčiai turi ir lietuviai, kurie pra-rečiui griebiasi jų paįvairinti savo pokalbiui. Sakysime: Apsiputojęs kaip šernas. Pilnas kaip akis. Sėdi kaip ant žarijų. Vaišės kaip per tėvo šermenis.

Kaip matyti iš šių pavyzdžių, palyginimai yra sudaryti iš dviejų narių, arba dalių. Esmingiausias — pirmasis narys, prasidedąs dalyviu, būdvardžiu, veiksmažodžiu ar daiktavardžiu. Tik retokais atvejais palyginimai prasideda kitomis kalbos dalimis: Niekur nėra taip patogu, kaip po savo stogu. Ant snukučio lyg pelytė, o meili lyg lapytė. Ak kad tave suriestų kaip ožio ragą! Yra ir tokių palyginimų, kuriuose abu nariai sukeisti, būtent antrasis stovi pirmojo vietoje: Kaip gyvatė, senos odos nusikratė. Be to, kai kas palyginimuose skiria dvi formas: vieną, kai abu nariai yra tame pačiame laipsnyje, ir kitą, kai antrasis narys išreiškiamas aukštesniu laipsniu. Tai gali būti akivaizdu iš šių pavyzdžių: Guldo galvą kaip motina už savo vaiką. Guvesnis miesto paršelis nekaip kiemo vaikelis.

Palyginimams sudaryti dažniausiai vartojamas žodelytis "kaip". Žymiai mažiau pasitaiko palyginimų, kuriuose abu nariai jungiami kitų jungtukų pagalba, kaip štai: Išėjo it ožys mielių parnešti. Gyvenimas be žmonos, lyg daržas be tvoros. Lekia tarytum aitvaras. Greičiau vėją suvaikysi, nekaip žmonos norus atspėsi. Sudžiūvęs nei šakalys. Tačiau yra ir tokių, kuriuose lyginamasis žodelis praleidžiamas: Alus — ne vanduo, kunigas — ne piemuo. Motinos dūžis — sviesto gniūžis, o pamotės žodis — tulžies kodis. Pati — ne rankovė, neišversi.
Lietuvių kalboje pasitaiko palyginimų, sudarytų iš keturių, o kartais net šešių narių: Geras kaip ožys, suktas kaip lapė. Mylėk žmoną kaip dūšią, kratyk kaip grūšią. Prie darbo kaip gaidys, prie valgio kaip arklys. Graži kaip pavasaris, linksma kaip vasara, bagota kaip ruduo. Durna kaip avis, baili kaip pelė, zuini kaip katė.
Skaityti daugiau...
 
PROF. JONAS KUBILIUS ADMINISTRATORIUS IR MOKSLININKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ČESLOVAS MASAITIS   

PROF. JONAS KUBILIUS ADMINISTRATORIUS IR MOKSLININKAS

Jonas Kubilius gimė 1921 m. liepos 27 d. Taigi, prieš 70 metų. Kodėl šiais metais ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Vengrijos ir kitų kraštų suvažiavo į mokslinę konferenciją, skirtą prof. Jono Kubiliaus jubiliejiniam gimtadieniui? Kažkas ypatingo jo darbais sukrautam lobyje. Jis — administratorius, Vilniaus universiteto rektorius nuo 1958 iki 1991 metų. Jis — mokslininkas, naujosios matematikos šakos kūrėjas. Jis — žmogus, su rūpesčiais, meile ir priemonių ieškojimu — kaip banguojančiam gyvenime suderinti pareigą ir tikslą su esamomis galimybėmis.

Jei rašytume jo biografiją, turėtume paklaidžioti po visą jo gyvenimą, pažvelgti net į vaikystę, kurią jis praleido Fermų kaime, Eržvilko valsčiuje. Gal net tiktų paminėti, ar jis kada nors, motinos draudžiamas, neišbėgo į pavasario pievą drugelių gaudyti; arba gal reikėtų paminėti, kaip jis džiugino tėvą penketukų gausumu mokyklos pažymėjime ir stebino klasės draugus, padėdamas matematikos mokytojui įrodyti naujajai pamokai skirtą teoremą.

Turbūt tiktų pažvelgti ir į jo asmeninio gyvenimo sėkmę ir nesėkmę, į tai, ko jis norėjo ar nenorėjo pasiekti, ir kas iš tikro įvyko. Tačiau jubiliejinis gimtadienis skirtas ne asmens analizei, bet pagerbti jubiliatą už jo sėkmę, pasidžiaugti pasiektais rezultatais ir padėkoti už viską, ką jo gyvenimas yra mums dovanojęs.
Skaityti daugiau...
 
HERMENEUTIKA IR APOKALIPTINIS PRADAS ŠVENTAME RAŠTE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
Šiuolaikinis Šv. Rašto aiškinimas gimė prieš trejetą šimtmečių, apie 1650 metus. Anksčiau krikščioniškoji hermeneutika Šv. Raštą laikė iš dangaus duotu raštų rinkiniu, — pranešimu apie įvykius, kurių nesąlygojo nei kultūrinė, nei istorinė aplinka. Ši siaura Šv. Rašto kilmės — įkvėpimo samprata neturėjo vietos įkvėptųjų autorių vaidmeniui šventųjų knygų parašyme ir nesidomėjo istorine apreiškimo plėtote Šv. Rašte. Šv. Rašto aiškinimas buvo perdėm teologiškas ir dogmatinis. Po 1650 metų šviežia intelektualinė srovė pradėjo sąlygoti Šv. Rašto aiškinimą. Jos ištaka buvo didėjanti filosofinio imanentizmo banga, perkėlusi būties pradmenis nuo Dievo į gamtą ir žmogų. Renesanso humanizmas, žavėdamasis žmogaus protu ir jausmais, nukreipė filosofiją nuo Dievo tikrovės pažinimo į žmogaus tikrovės pažinimą. Žavesys žmogumi reiškėsi racionalizmu ir empiricizmu, — dviem srovėmis, kurios įsakmiai dažė XVII ir XVIII šimtmečių mintijimą. Apšvietos — Aufklarung amžiaus būvyje em-piriškasis racionalizmas pasiekė savo apogėjų. Proto sudievinimas skelbė aušros erą, kurioje, optimistišku įsitikinimu, tamsuma buvo išsklaidyta, prietarai sunaikinti, nes protas valdys žmonių gyvenimą: re-Jigy& visuomenę, meną. Nuosekliu keliu eidamas, racionalizmas paneigė antgamtį ir paskendo panteizme, o kraštutinis empiricizmas atsidūrė subjektyvizme ir skepticizme.

Racionalizmas ir empiricizmas turėjo didelę įtaką Apšvietos amžiaus mintijimo vystymuisi ir Šv. Rašto tyrinėjimui bei aiškinimui. Gamtos mokslų pažanga kėlė klausimus apie Šv. Rašto pasaulio sampratą, mesdama iššūkį Šv. Rašto neklaidingumui. Istorikai atrado naujus šaltinius, šalia Senojo Testamento, pasaulinės istorijos chronologijai sudaryti. Archeologiniai tyrinėjimai atvėrė plačias duris ne tik į Artimųjų Rytų geografiją bei topografiją, bet ir į raštiją. Nuo XVIII a. naujieji metodai senovės raštijos tyrinėjime padėjo paruošti kelią istoriškai-kri-tiškai Šv. Rašto kilmės —įkvėpimo ir turinio analizei. Istoriškai-kritiškas Šv. Rašto aiškinimo metodas — hermeneutika — tapo įrankiu, kuris padeda klausytis bei išgirsti ir mokslininkui, ir tikinčiajam Dievo žodį Šv. Rašte.

Šv. Raštas yra Dievo žodis, duotas per žmonių žodžius istorijoje.1 Ši dvilypė Dievo žodžio prigimtis sustabdo skaitytoją. Kadangi Šv. Raštas yra Dievo žodis, jis žėri amžina prasme, — prašnekina visa — kiekvieną amžių, kiekvieną kultūrą. Bet kadangi Dievas davė savo žodį per žmonių žodžius istorijoje, kiekviena Šv. Rašto knyga turi ir istorinį savitumą, —    kiekvieną Šv. Rašto knygą sąlygojo kalba, laikotarpis ir kultūra.2 Todėl skaitytojas susiduria su poreikiu Šv. Raštą aiškinti. Aiškinimo reikalauja ir "įtampa", kurią sukuria amžinoji Dievo žodžio prasmė ir istorinis Dievo žodžio savitumas. XX a. —    mūsų amžiuje — istoriškai-kritiškos Šv. Rašto studijos atnešė nepaprastai turtingą derlių dėka šviesos, kurią davė Artimųjų Rytų istorijos ir raštijos pažinimas.
Skaityti daugiau...
 
ODISĖJOS MAŽOJOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MAČIULIS   
Klausydamas Vilniaus Universitete prof. V. Mykolaičio-Putino paskaitų ir rašydamas diplominį darbą apie K. Donelaičio kūrybą, svajojau aplankyti Lazdynėlius, Tolminkiemį, kad pamatyčiau tai savo akimis. Svajonei išsipildyti buvo lemta tik 1956 m. "Literatūros ir meno" redakcijoje rašančiam apybraižas rubrikai: "Rašytojai prie kūrybinio darbo stalo", man atrodė, kad pati vertingiausia savaitraščiui medžiaga ir būtų mano svajonė apie Donelaitį. Poeto kūryba bolševikmečiu buvo aktuali, tik nepakeliui komunistų partijai jo, kaip dvasininko, asmenybė. Sumanytam mano žygiui redakcijoje nepritarė: nėra jubiliejinės datos, draudžiama pasienio zona... Sumaniau kelionę atlikti savarankiškai, pėsčias, bet pe-tyriau, kad galima važiuoti traukiniu į Kaliningradą (Karaliaučių), todėl pasikeitė mano maršrutas. Iš Rašytijų Sąjungos pasirūpinau neapmokamą komandiruotę, palydimą rusų kalba raštą aplankyti K. Donelaičio gyventas vietas, neminint draudžiamoje zonoje Tolminkiemio, ir naktiniu traukiniu išvykau. Turėjau tik krepšį, palydimus dokumentus ir fotoaparatą su popierium užrašams, nes buvo šiltos birželio dienos. "Skoro Kaliningrad!" — pranešė vagono palydovė, o netrukus traukinys iš saulėto rytmečio tarsi į tunelį įsmuko... Tai buvo dengta geležinkelio stotis, surūkusi, nemačiusi šepečio, dažų nuo karo pradžios... O mačiau Budapešto, Berlyno!..

Klaidžiojau po nepažįstamą miestą, buvusį milijoninį miestą, kurio gatvės buvo tuščios, nykios, daug uždarų kiemų kareivinių būstams, daug žiojėjančiais langais ir durimis namų, šoninės gatvės užverstos. Miestas pasirodė toks, koks buvo Vilnius prieš dešimt metų po karo, kai mes.studentai, valėm vokiečių gatvę, ruošdami ją naujoms statyboms, universiteto akademiniame chore dainuodami: "Broliai, atstatysim miestą Gedimino...", o Karaliaučių griovė, tvirtai sumūrytus architektūrinius šedevrus ardė, kad užmūrytų pasirinktų gyventi namų langus, duris. Per daug pasirodo esama šviesos. Radau pilį, laukiančią savo amžių galo. O senoji Katedra savo išlikusiomis sienomis, bokštu atrodė ir didinga, ir nyki. Rodos, kad ji išėjo iš miesto ir dabar stovi vidur plačios aikštės. Su žeme sulyginti namai, kurie supo ją, lyg motiną, tą viduramžių šventovę. Neišliko senojo universiteto, senosios Albertinos, kur gyveno ir mokėsi K. Donelaitis, kairėje Katedros pusėje neliko L. Rėzos kapo. Tik aukštomis kolonomis prisišliejęs prie Katedros šono sveikas sveikutėlis filosofo Imanuelio Kanto mauzoliejus. Lyg koks stebuklas!

— Kokiu būdu sveikas išliko filosofo Kanto mauzoliejus?,— paklausiau mieste sutiktą pagyvenusį rusą karininką.
Ką tokį?.. A! Tą... Atradom sveiką, nuėmę smėlio maišus... O štai mūsų gintaro muziejų vokiečiai pavogė... Nerandam...
Skaityti daugiau...
 
MEDICINOS IŠSIVYSTYMO RAIDA LIETUVOJE XV-XX ŠIMTMEČIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MILDA BUDRYS, M.D.   
Milda Budrienė, M.D., daugelio Aiduose spausdintų iš Lietuvos medicinos istorijos straipsnių autorė

Gilioje senovėje, net III-IV šimtmečiuose, Lietuvos teritorijoje jau gyveno sėslių žmonių bendruomenė. Medicinos pagalbą teikė kulto tarnai - vaidilos ir vaideliotai. Jie buvo skirstomi į kraujulius, puslionius, sifonius, ligašonius ir 1.1. Gydoma buvo žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais ir kitokiais būdais. Jau tada mokėta gydyti žaizdas, atstatyti išnirimus ir kaulų lūžius. Tą patvirtina archeologai, kurie Kauno apylinkėse, Veršvuose, yra suradę IV šimtmečio gerai sustatytą ir suaugusį šlau-nikaulį ir dilbio kaulus bei trepenuotą kaukolę. [1]

Dr. Jono Puzino žiniomis, ankstyviausia trepenuotą kaukolė yra iš II-III šimtmečio, kurią jis rado, darydamas kasinėjimus Sargėnuose, Lapių valsčiuje, Kauno aps. 1938-40 metais. Savo kasinėjimo medžiagą Puzinas atidavė Vytauto Didžiojo muziejui.

Ligonių slaugymu paprastai rūpinosi šeima: motina slaugė savo vaikus, o namų šeimininkė — šeimynos narius. Į pagalbą dažnai kviesdavosi žynius ir burtininkus, kurie užkalbėjimais, amuletais bei piktų dvasių išvarymu "gydė" žmones. Bet buvo dar ir liaudies daktarai, kurie žolėmis, šaknimis, vaisiais bei mineralinėmis medžiagomis gydė įvairias ligas. Dr. Jonas Puzinas savo straipsnyje apie liaudies mediciną rašo: "Kai kurie naudojami būdai mums atrodo gana keisti ir nepriimtini, bet jie turi tam tikrą racionalų gydymo pagrindą. Tai yra ilgų amžių sukauptos patirties vaisius".

Iki XVI šimtmečio pradžios Lietuvoje nebuvo nei išsimokslinusių gydytojų, nei ligoninių, nei įstatymų, tvarkančių sveikatos reikalus. Istoriniuose užrašuose tačiau yra minima, kad 1386 m., kilus karui tarp Smolensko ir Lietuvos, lietuvių kunigaikštis Skirgaila smarkiai sumušė Smolensko kariuomenę. Kovoje žuvo pats Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, o jo sūnus Jurgis buvo sužeistai ir pakliuvo į lietuvių nelaisvę. Skirgaila, turėdamas gydymo gabumų, sėkmingai išgydė žaizdas, nuvežė Jurgį pas motiną ir pasodino jį į Smolensko kunigaikščio sostą.

Taip pat žinoma, kad kunigaikštis Vytautas Didysis 1400 metais, susirgus pirmajai žmonai Onai, paprašė ordino pagalbos. Ordino magistras Konradas von Jungingenas tuojau atsiuntė savo gydytoją Konradą "Okulistą" kunigaikštienei gydyti. Susirgus Vytauto antrajai žmonai Julijonai, Vytautas vėl prašė ordino pagalbos. S į kartą magistras Povilas Rusdorf-fas atsiuntė vidaus ligų specialistą Henriką iš Torunės. Jogaila XV šimtmečio pradžioj jau turėjo savo nuolatinį gydytoją, o Kazimiero Jogailaičio sūnus Aleksandras turėjo net du nuolatinius gydytojus: medicinos daktarą Joną Benediktą ir medicinos daktarą kanauninką Martyną iš Dušnikų - Dušnickį. [2]
Skaityti daugiau...
 
DVIEJŲ KAIMŲ ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
1.
Čion apsakyta dviejų kaimų istorija: kaip jie atsirado, kaip vienas antro nepažino ir kovėsi, ir kaip susitaikino.
Pradžioje buvo tik vienas mūsų kaimas.

Kai prieš aštuoniadešimt metų žmonės skirstėsi viensėdžiais, niekas nenorėjo imti šiaurinių galulaukių. Žemė buvo ten prirausta žvyrduobių, smiltėta, nukerojus usnimis ir varpučiu. Visą plotą padalino lygiais rėžiais ir primetė priedo kiekvienam gyventojui. Tuos nuskurdusius dirvonus žmonės vadino kolonijomis, ir tik geresnius gabalus buvo išlaikę ligi šios dienos. Kad nereikėtų mokesčių nešti, perleido kaimiečiai tuos laukus už pusdykę, o kiti tiesiog dovanai atidavė.

Žili karšinčiai pasakoja, kaip Jonas Užkabalis savo koloniją išmainė į gorčių degtinės ir kaip Raulas Klevelis savo plotą prakišo už imtynes su bulium.

Turėjo Klevelis stiprų veislinį bulių, su kuriuo prieš visus pūtėsi ir kuris visoj parapijoj buvo garsus. Taigi, prieš aštuonesdešimt su kaupu metų atėjo pas Klevelį toks žmogus — kresnas, rudas kaip čigonas — ir užvedė šneką apie koloniją.
Klevelis ir pasakęs:
— Gausi dykai, jei sutinki persiimti su mano bulium.

Anas ėmęs ir sutikęs.
Per Žolinę, po mišparų, Klevelio kiemas kirbėte kirbėjo nuo vyrų, bobų ir vaikų.

Du bernai, įsispendę, atvedė bulių iš diendaržio. Tasai pribuišas atkleinojo prie galvijo, nusimetė švarką su kepure prie svirties ir, įsispyręs į žemę, nutvėrė bulių už ragų. Visas kiemas išsižiojęs vėpsojo. Ir žmogus, ir gyvulys, įsiręžę, gerą valandą stovėjo nekrutėdami. Tik tamsaus vyro veidas vis labiau ir labiau raudo, tartum ims ir pliūptels jam kraujas iš burnos. Bet štai bulius suspurdėjo. Keli vaikai, ant tvorų užsikorę, klyktelėjo, kad nūn tam žmogėnui ir žarnas ištaršys.
Skaityti daugiau...
 
PARTIZANŲ GRETOSE ADOLFO RAMANAUSKO - VANAGO PRISIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS DUNDZILA   
1989 m. Kaune "Laisvės Kovų archyvas" išleido 214 psl. knygą "Partizanų gretose" — paskutinio Lietuvos partizanų vado atsiminimus. Turimomis žiniomis, gaila, šios knygos laidos išeivija nekartos. Tačiau teigiama, kad knygą didesniu tiražu išleis "Vagos" leidykla Lietuvoje. Gal tada ir išeivija gaus progos plačiau susipažinti su šiuo neeiliniu veikalu.

Laukdami "Partizanų gretose" laidos plataus pasirodymo, "Aiduose" spausdiname šių reikšmingų Lietuvos laisvės kovotojo atsiminimų ištraukas.

Su ištraukomis bene pirmą kartą lietuvių spaudoje grafiškai bandome dokumentuoti partizanų žygius, žemėlapyje rodydami vietoves, kuriose aprašomi miško broliai. Žemėlapis verčia ir susimąstyti. Iš jo matyti, kad palyginti mažos vietovės, vos kelių ar keliolikos kvadratinių kilometrų dydžio, išlaikydavo didoką partizanauti išėjusių vyrų būrį. Tai liudija didelį vietos gyventojų užsiangažavimą partizanų veiklai. Antra pastaba: naktį pėsčiomis partizanai įveikdavo didelius atstumus. Nežiūrint visokiausių trūkumų bei pavojų, jie buvo stiprūs ir ištvermingi.

Šalia Lukšos-Daumanto parašytų "Partizanų" Adolfo Ramanausko atsiminimai bus pats išsamiausias kovų dalyvio liudijimas šiandien. A. Ramanauskas-Vanagas savo knygoje yra žymiai dalykiškesnis už Lukšą. Čia tiksliai sužymėtos vietovės, kai kurios datos, daug kur duodamos partizanų slapyvardės ir tikrieji vardai, nevengiama konkrečiai dokumentuoti ir negatyvių partizaninio gyvenimo reiškinių. Leidinys yra reikšmingas įnašas į Lietuvos pokario rezistencijos literatūrą.

Dabartinėje formoje leidinys išleistas kukliai: surinktas rašomąja mašinėle ir atspausdintas kažkokia spaudos ofseto priemone. Suprantant leidinio svarbą ir išleidimo aplinkybes, telieka dėkoti "Laisvės Kovų archyvui" ir džiaugtis, kad šis leidinys bent tokiu būdu pasirodė ir mus pasiekė. Tikimės ateityje susilaukti ir daugiau medžiagos iš partizaninių kovų laikotarpio.
Skaityti daugiau...
 
JOHN DEWEY PALIKIMAS PEDAGOGIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romualdas Kriaučiūnas   

Jau taip yra, kad kiekviena naujovė — ar tai būtų eilinis sumanymas, ar filosofinė kryptis, — susilaukia daug kritikos bei pasipriešinimo iš konservatyvesnių visuomenės sluoksnių. Tik su laiku įvairios reformos yra arba prijaukinamos, kartais jas šiek tiek pakeičiant, arba, kaip dažnai esti, net ir didelio kalibro reformos tampa tik praeities liekanomis.

Šio šimtmečio pradžioje iškilo nauja pedagoginės filosofijos kryptis. Ir nors nuo to laiko praėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų, tačiau jos sukelti ginčai bei prieštaravimai nenutilo net iki šiai dienai, nes žadėtieji rezultatai nepasirodė jau tokie džiuginantys, kaip buvo tikėtasi.

Iki pirmojo XIX a. ketvirčio švietimo vystymasis Amerikoje buvo vietinio pobūdžio, nors ir veikiamas Anglijos bei Prancūzijos naujovių. Po 1850 metų Oswego sąjūdžio įtakos poveikyje buvo įvesta daug naujų mokslo dalykų. Taip pat tada plačiai prigijo vadinamoji metodologija, arba sistematingas mokymas. XX a. pradžioje pagrindinis pedagogų dėmesys, iki tol ribojęsis mokomąja medžiaga, persimetė į patį mokomąjį — į mokinį. Tuomet ir mokyklos užduoties sprendimas ėmė kisti. Iš pasiruošimo gyvenimui (to mokė kai kurie tradiciniai dalykai) mokykla tapo vieta, kur vaikai ne tik ruošėsi gyvenimui, bet jį jau ir išgyveno. Dabar jie iškilusias problemas jau sprendė bei rišo savo jėgomis, šitaip užsigrūdindami tolimesnėms gyvenimo statomoms kliūtims.
Skaityti daugiau...
 
TREČIOJI MOKSLO IR MENO SINOIKIJA LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Trimakas   
Nežiūrint to, kad Trečioji Sinoikija Lietuvoje vyko 1991 m. rugsėjo 14-21 d., t.y. vos 3-4 savaites po politinio perversmo Sovietų Sąjungoje, šiame suvažiavime pildėsi prieš metus įvykusiai Antrajai Sinoikijai skirti išeivijos vyskupo P. Baltakio, OFM, sveikinimo žodžiai: "Religijos filosofijos ir religinės muzikos studijų savaitės... sudarys išskirtinas sąlygas idėjiniam dialogui, pasaulėžiūrinių akiračių praplėtimui, asmenybės brandinimui bei pilnesniam krikščioniškos pareigos supratimui panaudoti Dievo duotus talentus gražesnio žmonijai rytojaus kūrimui".

Tikrai, šioje jau kasmetine tradicija virtusioje mokslo bei meno studijų savaitėje Lietuvoje buvo sudarytos palankios sąlygos idėjiniam dialogui ir tarp skirtingų tautų ir tarp įvairių įsitikinimų atstovų. Dialogui ypač buvo skirta suvažiavimo pirmoji — ekumeninė sekcija. Jos posėdžiai vyko Vilniaus universitete. Paskaitas skaitė katalikai, stačiatikiai ir protestantai, lietuviai, lenkai, rusai, žydė ir suomis — visi taikioje ir pagarbioje atmosferoje, kaip dera demokratinėje šalyje (nors tiek neparemtų priekaištų daroma dėl mažumų traktavimo Lietuvoje!).  Stačiatikių dvasininkas V. Novinskij kalbėjo apie Sinoikijos — Subuvimo dievišką pagrindą Švč. Trejybėje; dr Z. Nosovvski — apie Lenkijos katalikų laikysenas (diskusijose rasta panašumo Lietuvos katalikuose); doc. B. Nikiforo va — apie dialogą tarp krikščionybės ir judaizmo; suomis dr. C. H. Huisjps — apie H. Dooyevverds filosofiją; doc. G. Miniotaitė — apie tiesos jėga prieš prievartą. Ekumenizmo tema rado atgarsį sekančią dieną Kaune kun.Vyt. Sidaro paskaitoje "Ekumenizmo problemos".

Šalia dialogo Sinoikija pasižymi ir Lietuvos padėties aktualiu svarstymu. 1991 m. Sinoikijoje dabartinės Lietuvos krikščionybės dvasines "viršūnes" nagrinėjo kun. dr. K. Trimakas iš JAV., o A. Gusčius — etni-nio-etinio-lingvistinio imuniteto bei istorinės atminties menkėjimą lietuvių tautoje.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ FONDAS ATSKYRĖ MILIJONĄ DOLERIŲ LIETUVAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Juodvalkis   
Lietuvių Fondo 1990 m. kovo 31 d. 27-tame metiniame narių suvažiavime buvo pasisakyta iš pagrindinio kapitalo atskirti vieną milijoną dol. Lietuvai ir pavesta LF tarybai paruošti atitinkamą įstatų pakeitimo projektą. LF taryba paruošė įstatų 40 straipsnio pakeitimo projektą ir pateikė 1991 m. kovo 23 d. 28-am metiniam narių suvažiavimui patvirtinti. LF įstatų pateiktas projektas buvo priimtas didele balsų dauguma. Už pateiktą įstatų pakeitimą buvo paduoti 9504 balsai, prieš — 158 balsai ir 501 balsas nepareiškė nuomonės, padavė tuščias balsavimo korteles. Tokiu būdu buvo pakeltos užtvaros ir leista panaudoti pagrindinio kapitalo vieną milijoną dol. Lietuvos švietimo ir kultūros reikalams.

LF narių specialus suvažiavimas

Patvirtinus įstatų pakeitimą, LB taryba 1991 m. liepos 27 d. sušaukė specialų LF narių suvažiavimą, kuriame buvo sprendžiamas vieno milijono dolerių atskyrimas Lietuvai. LF nariams pasiųstame laiške buvo įdėta balsavimo kortelė, kurioje narys turėjo pritarti ar nepritarti vieno milijono dolerių atskyrimui Lietuvos reikalams. Balsavimo kortelę, su atitinkamu įrašu, reikėjo grąžinti Lietuvių Fondo būstinei ar atsivežti į suvažiavimą ir įteikti balsams skaičiuoti komisijai. Kartu su teigiamu pasisakymu, LF nariai pritarė ir Patikėtinių tarybos (Board of Trustees) sudarymui, tas pareigas pavedant LF tarybai.

Šiam specialiam suvažiavimui pirmininkavo ir pranešimus padarė tarybos pirm. Povilas Kilius ir valdybos pirm. Algirdas Ostis, sekretoriaujant tarybos sekretoriui Vytautui Kaman-tui. Po pranešimų ir kilusių diskusijų, balsams skaičiuoti komisija, sudaryta iš tarybos narių: Vaclovo Momkaus
(pirm.), Marijos Remienės ir Stasio Baro, paskelbė balsavimo rezultatus.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas

Į trimetinį suvažiavimą atvykę lietuviai pranciškonai iš Lietuvos, Italijos ir Austrijos: penki kunigai (Sigitas Jurčys, Adolfas Pudžemys, Juozapas Pačinskas, Astijus Kungys, Stanislovas Paulauskas) ir trys broliai (Augustinas Rakauskas , Virgilijus ir Aurelijus Griciai). Viduryje provinciolas T. Placidas Barius.


FILOSOFIJOS RAŠTŲ RINKTINĖ. Pranas Kuraitis. Parengė Antanas Vaičiulaitis. Įvadą parašė dr. Juozas Girnius. Išleido ATEITIS. 1990 m. Kaina 10 dol. Užsakyti galima šiuo adresu: Dr. Algis Norvilas, 4036 W. 91 PI., Oak Lawn, IL 60453.

Sovietų Sąjunga suskilo į vienuolika nepriklausomų respublikų, kurias jungs ekonominiai ir kai kurie politinio — administracinio pobūdžio ryšiai. Tai sudarys Euroazijos tautų bendruomenę (Commonvvealth). Pati Sovietų Sąjunga per Naujuosius Metus formaliai baigė savo egzistem ciją, kuri pasižymėjo baisiom žiaurybėm.
—    Rapolą Kalinovvskį, karmelitų ordino kunigą, Šv. Tėvas lapkričio 17 d. paskelbė šventuoju. Jis yra gimęs Lietuvoje, tarnavęs caro armijoje bei valdžioje ir dalyvavęs 1863 metų sukilime. Tapęs kunigu, ilgiausiai gyveno dabartinio popiežiaus tėviškėje Wadovice. Ten buvo karmelitų vienuolyno vyresniuoju, žymiai prisidėjo prie šio ordino atnaujinimo Lenkijoje ir pasižymėjo šventu gyvenimu. Mirė 1907 metais. Jo šventuoju paskelbimo iškilmėje Romoje dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos prezidentai.
—    Arkivysk. Audrį Juozą Bačkį gruodžio 24 d. Šv. Tėvas paskyrė Vilniaus arkivyskupu. Iki šiol jis buvo Vatikano nuncijus Olandijai.
—    Vysk. Vincento Borisevičiaus, nukankinto Sovietų kalėjimuose, palaimintuoju paskelbimo eigai jau gautas Šv. Sosto leidimas.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Aleksandras Kadžius: KELIAUJAME ABU, MĖNULI. Eilėraščiai. Iliustratorius — Paulius Jurkus. Leidėjas — "Darbininkas". Brookly-nas. 1991 m. 64 p. Kaina 6 dol.

AUKSO LYRA. Iš Vakarų pasaulio poezijos. Sudarė ir vertė Alfonsas Tyruolis. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Aplankas ir viršelis — dail. P. Aleksos. 260 p. Čikaga. 1991 m. Kaina 9 dol. Kietais viršeliais 12 dol.

Vytautas Kavolis: EPOCHŲ SIGNATŪROS. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo fondas. 214 p. Čikaga. 1991 m. Kaina 10 dol.
T. Juozas Kęstutis Butkus, O. F. M.: DIEVO Žodis. (C). Pamokslai sekmadieniams ir šventėms. Torontas. 1991 m. Atspaude pranciškonų spaustuvė Brooklyne. Šis tomas priklauso pamokslų serijai, kurią parengė Tėvas Butkus visų metų sekmadieniams po tris versijas. Tai didelis darbas, pareikalavęs daug laiko ir sumanumo. Autorius tas knygas dovanoja ir siunčia visiems Lietuvos kunigams.
Skaityti daugiau...
 
HENRIKO NAGIO "GRĮŽULAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandras Šidlauskas   

Henrikas Nagys. Grįžulas. Poezijos rinktinė. ("Vaga", Vilnius, 1990 m., 304 psl., tiražas 10 000 egz., kaina 2 rb. 30 kap. Redaktorė St. Budrytė, dailininkas V. Valius, meninis redaktorius R. Orentas, techninė redaktorė B. Slivinskienė. Spausdino "Spindulio" spaustuvė, Kaunas.)

1. Pirmoji knyga Lietuvoje

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.

Grįžta mūsų poetai išeiviai į Lietuvą. Vienas po kito. Taip ilgai laukti, taip lietuvių literatūrai reikalingi. Kas būtų mūsų tautos poezija be Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio kūrybos. Taip, ilgus metus buvo didžiulė properša, skaudi netektis. Kelios kartos užaugo be šių įžymių lietuviško žodžio meistrų, mokykloje nebuvo skaitomos jų eilės, scenose neskambėjo jų posmai. Tiktai slapčiomis atklysdavo viena kita šių poetų knyga, už kurios skaitymą galėjai nukentėti. Toks baisymetis buvo, toks dvasinis genocidas mus laikė apsupęs. Gyvenome, kentėjome ir laukėme, tikrai žinodami, kad tikrasis literatūros žodis niekuomet neprapuls užmarštyje. Tiktai šiandien atsikvėpėme. Knyga po knygos gula ant darbo stalo. Kokiais tiražais beišleisi — kaip mat iš knygų lentynų išeivijos knygos dingte pradingsta. Toks didžiulis dvasinis alkis, toks noras bręsti, tobulėti, sužinoti, susipažinti. Poetas Sigitas Geda Grįžulo viršelio atsklandėlėje rašo: "Mano kartos žmonėms jo eilių atradimas prieš gerus 25 metus prilygo N. Evangelijos atradimui".
Skaityti daugiau...
 
BIRUTĖS PŪKELEVICIŪTĖS SUGRĮŽIMAS POEZIJON PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Birutė Ciplijauskaitė   
Birutė Pūkelevičiūtė. ATRADIMO RUDUO. Darna, 1990. 90 p.
Išleidusi vos vieną poezijos knygą savo literatūrinės karjeros pradžioje, Birutė Pūkelevičiūtė pasuko prie prozos ir teatro, susirinkdama visą pluoštą premijų. Iš tiesų, procentua-liai imant, tai gal mūsų daugiausia premijuota rašytoja: už tris romanus, už novelę, už jaunimo dramą, už eilėraštį trėmimų į Sibirą tema. Kai 1952 m. pasirodė jos Metūgės, buvo aišku, kad tai išskirtinas talentas. Tuo metu nebuvo nė vienos moters, išvysčiusios tokį originalų išraiškos būdą, tokios jėgos pilną žodį (Liūnės Sutemos pirmoji knyga išeina tik 1955, bet iš tiesų ji susilaukia pilno pripažinimo tik su Bevarde šalim, 1966). Visoje pokario poezijoje tai turbūt labiausiai išskirtinas meilės temų vystymas, neužsklendžiant durų erotikai, toli prašokantis tradicinį tos temos vystymą pas lietuvius. (Deja, ji neįtraukta į Sauliaus Žuko taip puikiai paruoštą Lietuvių meilės lyriką.)

Jau Metūgėse Pūkelevičiūtė įrodo, kad nėra reikalo rimuoti ar ieškoti "poetiškų" žodžių, norint išgauti stiprų lyrinį efektą. Jau tenai įvaizdžiai skaptuojami, giliai juos įrėžiant kiek-vienon eilutėn. Tai kartu akį pagaunančios formos ir iki pajutimo gilumos supurtantys įtaigumai. (Neseniai pati iškiliausia Ispanijos poetė komentavo, kad Pūkelevičiūtė s kiekvieną eilutę galima skaityti kaip atskirą eilėraštį, jos taip kondensuotos, tiek jose sugestijų.) Jau ten ji labai netradiciniai pina Dievą, Bažnyčią, angelus ir moters lūkesčius. Daugelis šių bruožų užtinkama ir Atradimo rudenyje, kuris neturi tokio vientisumo, kaip Metūgės, ir nėra net vienu metu rašytas. Knyga susideda iš trijų dalių — "Mišios už išdaviko žmoną", "Rauda" ir "Du keleiviai"—, palydimų keturiais Kazio Veselkos akrilio ir akvarelės darbais, pabrėžiančiais rudens temą: "Rudens piligrimai", "Rugsėjis", "Spalis", "Lapkritis". (Ir Metūgės traukė dėmesį subtiliomis Juozo Akstino iliustracijomis.) Įsidėmėtina, kad Metūgės prasidėjo dalimi, pavadinta "Pavasarėjant", po kurios sekė "Ankstyvesnieji sapnai", knygą užbaigiant "Karo pasakomis". Su Atradimo rudeniu poetė dėmesį sukaupia į subrendimo, sąmoningumo ir pilno derliaus laiką. Ji pati nurodo, kad raktas "atradimo" reikšmei atrandamas paskutinio šios knygos eilėraščio, "Rarotai", įžangoje: "Kiekvienas gyvenimas turi būti atrastas. Kaip nežinoma žemė" (88). Ieškojimo tema sutapatinama su gyvenimo reikšmės ir Dievo ieškojimu. Subrendimas neatneša nusivylimo. Metūgės baigėsi originaliu "įtikėjimu": semiantis tvirtumo iš žemės ("Praplėšk juodą velėną. Ten miega nauji pavasariai ir ateinančių kartų aistros"), sukurti "savo pavidalu Dievą": "Ir jis į Tave įtikės" (94). (Tradiciniai vertybės ar išraiškos būdai dažnai Pūkelevičiūtės pastatomi aukštyn kojom, priverčiant skaitytoją susimąstyti.) Taip pat ir "Rarotuose" nuskamba, nors ir ne visai tvirtai, vilties gaida. Eilėraštis baigiamas pokalbiu su Dievu:
Gal Tu esi visai arti?
Gal mano sielos tyrlaukiuos
Vilties daigelį sodini? 
   (90)
Skaityti daugiau...
 
PAŠKUS APIE ASMENYBĘ IR RELIGIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Norvilas   
Antanas Paškus: ASMENYBĖ IR RELIGIJA PSICHOLOGINIO VYSTYMOSI PERSPEKTYVOJE. Chicago: Į Laisvę Fondas. 1990. 156 psl. Kaina nepažymėta.
Imt skaityti Antano Paškaus naujai išleistą knygą — tai tarsi grožėtis meistriškai nutapytu peizažu. Nė kiek neapvilia ir pastaroji knyga gvildenanti asmenybės ir religijos klausimą. Apskritai reikėtų pasakyti, kad su kiekviena naujai išleista knyga, aiškiai pastebimas autoriaus stiliaus tobulėjimas: savo raštu jis vis labiau pajėgia prasiskverbti į aprašomą tikrovę, sužadinti betarpiškumą ir atskleisti naujų akiračių plotmes. Įdomu ir tai, kad šioje knygoje autorius įstengia psichologinius veiksnius nusakyti labai gryna lietuvių kalba. Užuot pasitenkinęs kitų kalbų skoliniais, jis semiasi žodžių iš lietuvių kalbos aruodo. Štai kai kurie psichologiškai prasmingi lietuviški išsireiškimai: postūmis, atliepis, skatulys, reikmė ir kt. O toks žodis kaip saviarta galėtų įgauti ir teorinę reikšmę. Ateityje, kada bus rengiamas psichoginių terminų žodynas, manau, būtinai reikėtų atidžiai peržiūrėti ir įsiskaityti A. Paškaus raštus.

Knyga iškart patraukia dėmesį savo tematika, nes asmenybės ir religijos ryšio klausimas atliepia visuotinį rūpestį. Todėl nevienam skaitytojui tikriausiai sužadins smalsumą daugiau sužinoti apie psichologijos ir religijos sąveiką žmogaus gyvenime. Si knyga taip pat įdomi ir psichologijos mokslo požiūriu, nes aptariamas klausimas dar nėra susilaukęs išsamaus  nagrinėjimo.   Susidomėjimas psichologijos ir religijos ryšio problema buvo akivaizdus šimtmečio pradžioje, bet po to per daugiau kaip pusšimtį metų behiaviorizmo įsigalėjimo laikotarpiu, merdėjo apmiręs, Tik pastaraisiais dešimtmečiais šis klausimas yra susilaukęs naujos susidomėjimo bangos, o paskutiniuoju metu ir nemaža empirinių tyrimų. Tačiau autorius nė nebando absoliučiai šio klausimo aprėpti. Kaip jis pats sako, knygos tikslas yra pažvelgti į asmenybės ir religijos santykį psichologijos vystymosi perspektyvoje.
Skaityti daugiau...
 
KURAITIS GIRNIAUS ATSIMINIMUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Laučka   
1990 metų pabaigoje knygų pasaulyje pasirodė Antano Vaičiulaičio sudaryta Prano Kuraičio Filosofijos raštų rinktinė, palydėta dr. Juozo Girniaus biografine Kuraičio apybraiža, vėliau išleista atskirtu atspaudu. Kažkodėl nei Kuraičio rinktinė, nei šiltai parašyta biografinė apybraiža nesusilaukė mūsų kultūriniame gyvenime platesnio atgarsio. Kun. dr. V. Cukuras skaitė paskaitą ateitininkams Dainavoje. Apie šį didžios reikšmės veikalą, kiek pastebėjau, trumpokai atsiliepė Drauge prel. Juozas Prunskis ir šio straipsnelio autorius. S tai kodėl bandau Aiduose apžvelgti dr. Girniaus palydą Kuraičio rinktinei. Bijau "susausinti" biografijoje stropiai suteiktus duomenis, nes visa tai Girnius parašė šiltai — ne vien dėkingumo ir pagarbos savo mokytojui jausmų skatinamas. Girnius, kaip jam įprasta, savo raštuose labai objektyvus. Jis labai apgailestauja, o gal ir priekaištauja, kad prof. Kuraitis buvo ir lieka mažiau žinomas viešai, negu kiti mūsų kultūros didžiųjų vertybių iškilūs kūrėjai. Taip esą dėl Kuraičio kuklumo.

Kuraitis, sako Girnius, yra vienas pirmųjų lietuviškos filosofijos pradininkų ir vienas pagrindinių katalikiškosios visuomenės vadų. Tačiau jis niekada nesutiko kalbėti apie save. O progų buvę daug. 1929 m. prašomas Ateities redaktoriaus Antano Vaičiulaičio pasikalbėjimo, Kuraitis atsakė: "...susimildami palikite mane ramybėje. Rašykite apie kitus". Girnius primena Juozo Ereto pasisakymą, kad Kuraitis — veikėjas be biografijos.
Skaityti daugiau...
 
GAVELIO KELIONĖ Į NAKTIES DUGNĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žemkalnis   
Ričardas Gavelis: VILNIAUS POKERIS. Vilnius. "Vaga", 1989.
Pototalitarinė Lietuva susilaukė savo pirmo literatūrinio sprogimo. Skandalizuodamas, šokiruodamas, stimuliuodamas, Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris ne tiktai sukėlė ant kojų kritikus bei skaitytojus, bet ir virto "bestseleriu". Išradingasis autorius, modernistinės prozos dvasioje, traktuoja literatūrą kaip žaismą — žaidžia pokerį su mumis, skaitytojais. Žaiskim ir mes: mėginkim įspėti bei įvertinti jo kortas, įstatyti jo romaną į Lietuvos bei Europos literatūros kontekstą.

Gavelis žino, kad kritikai jo klaus, apie ką tas romanas? ir todėl jis gudriai sumaišo kortas. Iš karto gali pasirodyti, jog Vilniaus pokerio tema yra totalitarizmas, apie kurį romane pažerta daug įžvalgių pastabų ir istorinių iliustracijų. Bet tai būtų per daug paprasta. Gavelis sąmoningai sumaišo kelis žanrus; Vidurio-Rytų Europai būdingo antiutopinio-antito-talitarinio romano modelį sukergia su fantastiniu romanu ir su Vakaruose taip paplitusiais "baisybių" filmais. Autoriui valia žanrus maišyti; mums valia pastebėti, kad jo romano erdvėje tie sukergi žanrai dažnai pjaunasi, kaip tramdytojo nebojantys žvėrys cirko arenoje.

Vos tik spėjome tai pasakyti, ir Gavelis atidengia dar vieną kortą. Jis įtaigauja, kad totalitarizmas nėra naujiena, ypatingas mūsų šimtmečio kūdikis, ar fatališkas nukrypimas istorijos kelyje. Kaip tvirtina pagrindinis romano balsas, Vytautas Vargalis, visagalis Blogis persunkia visa Būtį ir buitį. Blogio agentai yra "Jie", arba — Gavelio naujadaras — "kanukai". Nematomi, negirdimi, neužuodžia-mi, jie suvedžioja vaikus, iškreipia kalbą ir pačią tikrovę. Nuo jų neįmanoma pabėgti ir jų valdomame pasaulyje niekuo neįmanoma pasitikėti. Ypač Vargelio epizode, romanas primena tamsiausius Viduramžių laikus, kai didžiuma buvo įsitikinusi, jog pasaulį valdo šėtonas.
Skaityti daugiau...
 
1991 METŲ AIDŲ TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
STRAIPSNIAI
L. A. — Lietuva vėl nepriklausomų tautų šeimoje      169
L. A. — Pranciškonai Lietuvoje         53
Leonardas Andriekus — Laimingai atliktas žygis        253
Bansevičius Dalius — Kai kurie medicinos ir religijos santykio aspektai        88
Botto Andrea — Mikalojus Konstantinas Čiurlionis     143
Budrys - Budrienė Milda, dr. — Medicinos išsivystymo raida Lietuvoje XV - XIX šimtmečiuose     300
Daugintis P., S.J. — Dirbančiųjų teisės ūkinėje - socialinėje demokratijoje        20
Dundzila Antanas — Lietuva kelyje į nepriklausomybės atstatymą           7
Dundzila Antanas — Partizanų gretose       313
Jonas Paulius II, S v. Tėvas — Kalba lietuviams Lomžos katedroje        171
Jeronimas, brolis, O. F. S. — Jurgis Ambrozijus Pabrėža        121
Cukuras Valdemaras M. — Kari Rahner. Vieno įtakingiausių XX-ojo amžiaus teologo portretas      255
Landsbergis Vytautas — Atmesti neapykantą ..... 85 Mačiulis Jonas — Odisėjos Mažojoje Lietuvoje 294
Marcinkevičius Justinas — Žodis atsisveikinant su kankiniais            5
Masaitis Česlovas — Prof Jonas Kubilius       281
Nemickas Bronius — Vokiškoji reprivatizacija Pabaltijyje          54
Paškus Antanas — Naujas Amžius — naujas mitas      184
Rėklaitis Povilas, dr. — Augsburgas — jo grafikai Lietuvos temomis XVII amžiuje      126
Rubšys Antanas — Hermeneutika ir apokaliptinis pradas Šventame Rašte        826
Skuodienė-Šarkūnaitė Irena — Geologija Lietuvoje XIX-ojo amžiaus pradžioje        117
Šidlauskas Aleksandras — Išeiname iš kultūros griuvėsių        174
Šilkbajoris Rimvydas — Maironis: Tautos atgimimo dainiaus asmeniška lyrika         32
Tininis Juozas — Palyginimai lietuvių priežodžiuose       270
Trumpa Vincas — Dr. Jonas Šliūpas- aušrininkas        100
Tupčiauskas Algirdas — Pirmoji Lietuvos gynybos linija          3
Tupčiauskas Algirdas — Pabaltijo šalių universitetas Hamburge-Pinneberge      206
Zunde Pranas — Kazys Bizauskas: brandos metai        41,135
Skaityti daugiau...
 
Paskutinis AIDŲ redaktorius PDF Spausdinti El. paštas

Paskutinis AIDŲ redaktorius. V. K. Jonyno piešinys  V. Maželio nuotr.

 
''NAUJOJO ŽIDINIO-AIDŲ" PRENUMERATORIAMS PDF Spausdinti El. paštas
Visų užsiprenumeravusiųjų "Naująjį židinį-Aidus" vardai, pavardės, adresai ir prenumeratos mokesčio dydis jau yra per rankas įteikti jungtinio žurnalo administracijai (2001 Vilnius, Literatų 9-33). Užsakymai jungtinio žurnalo dar tebesitęsia. Taip pat ir jie ten bus pasiųsti fax u 222363). Žinoma, reikės kantrybės, kol žurnalas "Naujasis židinys-Aidai" bent pradžioje iš Lietuvos pasieks savo prenumeratorius užsienyje. Gal pasitaikys ir netikslumų bei klaidų. Dėl jų prašome kreiptis tiesiog į administraciją Vilniuje ką tik nurodytu adresu. Taip pat ten reikia pranešti ir pakeitus adresą. "Aidai", kaip minėta, visus adresus yra perdavę į Vilnių ir adresų keitimo klausimais tarpininkauti negalės. Tik bent šį pusmetį galės priimti naujas prenumeratas ir prenumeratorių adresą ir mokestį jungtinio žurnalo administracijai perduoti į Vilnių. Informacijos dėlei pranešame, kad iki šiol 400 buvusių "Aidų" prenumeratorių užsisakė jungtinį žurnalą, prenumerata bei aukomis sutelkdami 9,500 dol.
"AIDŲ" ADMINISTRACIJA
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai