| |
|
|
1 nr.
Įžanga
Gyvenimas yra nenutrūkstama srovė, pantą re, kaip mokė graikas filosofas Heraklitas. Panašiai mokė ir mums, lietuviams akademikams, dar atmintyje tebesąs profesorius Leonas Karsavinas, istorikas ir filosofas, vis tvirtindamas: "istorija yra visavieningo subjekto raida". Pagal šią aptartį pasakoma, kad kiekvienas istorinis reiškinys rišasi su daugybe kitų reiškinių ir sudaro su jais vieną grandinę. Tik žmogaus ribota pažinimo galia neleidžia visų reiškinių išvien tirti ir todėl jie skaidomi ir pavieniui nagrinėjami. Taip galima tirti įvairias istorines temas, pvz., Lietuvos krikštą.
Nors Lietuva buvo paskutinė Europoje išlikusi pagoniškoji tauta, tačiau, būdama įterpta tarp dviejų krikščioniškų pasaulių, nepaliko be sąryšio su jais. Jos krikšto vyksmas buvo ilgų amžių tęsinys, pasibaigęs jėzuitų misijomis nuo XVI a. ir vėliau. Jėzuitai baigtinai sukūrė katalikišką Lietuvą, kokia ji tveria iki šių dienų. Deja, jėzuitų misinė veikla Lietuvoje nėra lig šiol pagrindinai tirta, nors, kaip liudijo vienas žinovas (Piechnik), tam reikalui yra daug šaltinių jėzuitų archyve Romoje.
Bent formalus Lietuvos krikštas įvykdytas 1387 m., pakrikštijant kiek Vilniaus lietuvių, įsteigiant Vilniaus vyskupiją ir parapijas. Prieš krikštą Vilniuje įvyko Jogailos krikštas ir jo išrinkimas Lenkijos karaliumi. Todėl prieš Lietuvos krikštą tinka dėstyti Jogailos krikštą. O pačioje pradžioje kaip įžangą į Lietuvos krikštą teiktinas Mindaugo krikštas ryšium su valstybės pradžia. Taigi, Lietuvos krikštas iki Vilniaus vyskupijos įsteigimo gali būti dėstomas trimis etapais: Mindaugo krikštas, Jogailos krikštas ir jo išrinkimas Lenkijos karaliumi, Aukštaičių ir pridurmai dar Žemaičių krikštas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JOGAILA — KARALIUS VLADISLOVAS II |
 |
 |
 |
 Iš rinkinio "Balsai iš anapus", laimėjusio Ateitininkų Federacijos poezijos konkurse pirmąją premiją.
Jogailos biustas Krokuvos katedroje
Rinkinyje "Balsai iš anapus" daugiausia ryšium su Lietuvos krikštu ir kryžiuočių puolimais savo sielvartus išsako anų šimtmečių popiežiai, Lietuvos valdovai (karaliai, kunigaikščiai, karalienės, karalaitės), vyskupai, kriviai, vaidilos. Suskamba ir Jogailos bei Vytauto balsai. Čia girdėsime Jogailą.
Jogaila — gana tragiška asmenybė. Vedė vėlai jaunutę karalaitę, prievarta atskirtą nuo mylimo sužieduotinio, pats būdamas jau vyresnio amžiaus (II). Apsikrikštijęs ir tapęs Lenkijos karaliumi, kartu su Vytautu nutarė apkrikštyti ir Lietuvą. Lietuvių kaltinamas dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos. Ano meto lenkų kaltintas, kad Lietuvą labiau mylėjęs už Lenkiją ir daugiausia dėl to nemylimas. Vedė keturis kartus. Senatvėje susilaukė sūnų, bet sklido gandai, jog jis ne jų tėvas (X, XI). Jogailą slėgė Vytauto dinamiška asmenybė, lyg grėsmingo paukščio sparnais dengdama jo taką. Bet juodu vieningai atliko du svarbius žygius: sutriuškino kryžiuočių galybę prie Žalgirio ir apkrikštijo Lietuvą. Pagaliau prieš mirtį Vilniuje jie susitaikei Vytautas sutiko savo karališką vainiką po mirties perleisti logailos sūnui (XIV). Jogaila buvo pamaldus krikščionis ir jautrios sielos žmogus. Sakoma, kad prie atviro lango ilgai besiklausydamas lakštingalų giesmės, persišaldęs ir miręs (XV).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. KAZIMIERO PAVEIKSLO VIDUKLĖS BAŽNYČIOJE IKONOGRAFINĖ KILMĖ |
|
|
|
Tapybos paveikslas "Šv. Kazimieras" iš Viduklės bažnyčios žinomas nuo 1931 metų birželio mėn. 14 d., kai Teisingumo Ministerijos rūmuose Kaune buvo suruošta "Pirmoji Lietuvos Bažnytinio Meno Paroda". Kauno Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė, pristatydamas šią parodą žurnale "Židinys',' įdėjo kaip vienintelę iliustraciją Šv. Kazimiero paveikslo iš Viduklės bažnyčios reprodukciją (Pav. 1), bet savo straipsnyje nepažymėjo nei šio paveikslo tapytojo nei sukūrimo laiko, ar jis buvo pagamintas Lietuvoje, ar atvežtas iš užsienio; nežinomas jo ir formatas. Galaunės žodžiais: "Paroda buvo surengta paskubomis, tad nenuostabu, kad šiandien sunku pasakyti, kuris, pavyzdžiui, išstatytų paveikslų yra originalas, kuris kopija".' Parodos organizatorius dail. Adolfas Valeška sykiu su liaudies meno kolekcijonieriumi kanauninku Adolfu Sabaliausku tuo laiku atliko daugelį ekspedicijų į Lietuvos provincijos katalikų bažnyčias ieškodami jose m eno kūrinių: radiniai buvo paskolinami dėl ruošiamos parodos ir dėl planuojamojo "Bažnytinio Meno Muziejaus", kuris Kaune buvo gan greit įsteigtas — 1935 m.2 "Šv. Kazimieras" iš Viduklės bažnyčios nepateko į šito muziejaus ekspoziciją; 1939 m. Kaune Bažnytinio Meno Muziejų apžiūrėjęs, šio straipsnio autorius negali patvirtinti šio "Šv. Kazimiero" paveikslo eksponavimo, kaip ir iš to laiko išsaugotame kataloge toks paveikslas neminimas.3 Reikia manyti, kad pirmąją Lietuvos bažnytinio meno parodą uždarius, paveikslas buvo sugrąžintas į Viduklės bažnyčią; ten jį ir šiandien randame.4 Paveikslo "Šv. Kazimieras" nuotraukos reprodukavimas ir paveikslo sugrąžinimas į Viduklę rodo, kad jis tiek parapijos pačioje Viduklėje, tiek parodos rengėjų Kaune buvo labai vertinamas - galbūt kaip originalus senesnės vietinės tapybos pavyzdys. Čia prisimintina, kad labai panaši šv. Kazimiero galvutė buvo reprodukuota jau 1917 m.5 (Pav. 4).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠ RINKINIO RANKRAŠTYJE "PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS" |
|
|
|
IŠ RINKINIO RANKRAŠTYJE "PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS", LAIMĖJUSIO LB KULTŪROS TARYBOS 1986 METŲ LITERATŪRINĘ PREMIJĄ
MAN KAS DIENĄ MENAS
Man kas dieną menas dobilas raudonas,
Savo žemė, savas ežeras savasis,
Gale lauko — šventas Nepomukas Jonas,
Jaujoje palikę prausias piktos dvasios...
Paupy su laumėm nakt] susitikom,
Kai jos žlugų žlugtą atšaloj velėjo...
Ašmenis išlaužėm, tartum ploną stiklą,
Aštrų plieno dalgį nešdami prieš vėją.
Gėrėm gerą girą, girdami ąsotį,
Valgėm duoną rugio be rupaus kūkalio,
Budo broliai — buvo žemė krauju soti
Biržėse birželio stebuklingai žalio.
Tėvas, aręs lauką, nevilty paskendęs,
Motina, suklupus nešdama vergiją,
Man kas dieną menas rytmečiais kaip šiandien
Ir nuščiuvę metai vėl gyvai atgyja.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ARCHITEKTŪROS EVOLIUCIJA IR TECHNOLOGINIS POSTMODERNIZMAS |
|
|
|
Trumpoj analizėj peržvelgsiu modernistinės srovės evoliuciją, veikiant kompiuterinei technologijai, kad matytume, ką architektūrai žada ateinantis postmodernizmas.
Devynioliktojo šimtmečio industrinė evoliucija pakėlė ir pagerino žmonijos gyvenimo standartą bei socialinę lygybę, jvesdama demokratinę santvarką ne tik Amerikoje, bet ir Europoje.
Si pažanga apmokėta aukšta kaina: darbininkų ir kitų profesijų išnaudojimu tradicinių ir istorinių vertybių sąskaiton.
Istoriškai imant, architektūra visada buvo nuolat kintanti, tobulėjanti, vedanti žmoniją j patogesnį ir gražesnį gyvenimą. Ji glaudžiai siejasi ne tik su visuomenės ar tautų socialiniais, estetiniais idealais, bet ir su gamybinių bei technologinių jėgų išsivystymu. Tai lyg veidrodis, reflektuojąs tolimų generacijų ateitį ir parodas, kur mes esame dabartyje. Architektūra yra glaudi tautų kultūros išreiškėja. Ir kas atsitinka, kai kultūrinės vertybės nėra išreiškiamos gyvenamo laiko dvasioje, nuklydus į "izmus" ar į tarptautinį banalumą, suvienodinant architektūrines formas savo išraiškoje.
Architektūra išplaukia iš organizuoto laiko, socialinių reikalavimų ir geopolitinės bei gamtinės aplinkos. Šiandien būtų sunku pateisinti gamtinio tereno sulyginimą, panaudojant armijas vergų ar kalinių paminklui ar kokiai dvasinei bei politinei šventovei pastatyti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VIENAS IŠ TRAGIŠKOS KARTOS |
|
|
|
 Poetui Gediminui Jokimaičiui mirus
Vargu ar kuri pasaulio tauta turi tragiškesnį savo literatūrinės raidos kelią kaip lietuvių. Kai kitos šimtmečių šimtmečiais, niekieno nevaržomos ir nekliudomos, be pertrūkių, normaliose ir palankiose aplinkybėse ugdė rašytąjį kūrybos žodį, tai lietuvių tauta savo tūkstantmetėje istorijoje tokias sąlygas teturėjo tik du nepriklausomybės dešimtmečius. Visa kita buvo vien mirtini pavojai pačiai gimtojo žodžio gyvybei, vien rašto draudimai, kalėjimai ir Sibiras kitaip rašantiems, vien cenzūra, dvasios prievartavimai, rašytojų egzodai iki pat pastarųjų dienų. O tokioje amžių slinktyje reikia tik stebėtis mūsų literatūros gajumu ir kūrybingumu.
Šitokios ir panašios mintys ateina, kai išgirsti žinią apie rašytojo mirtį. Ypač apie kurį nors vieną iš tų, kuriuos galėtume pavadinti nepriklausomybės metų augintiniais. Tai vyresnioji Aisčio, Brazdžionio, Ramono, Vaičiulaičio karta ir kiek jaunesnė žemininkų. Jie mūsuose yra vieninteliai, kurie galėjo vieni dar tik užmegzti, o kiti jau ir brandinti literatūrinės kūrybos vaisius laisvės atokaitoje ir gimtojoje žemėje. Tačiau jų likimas ir yra pats tragiškiausias, kai pačiame įsibėgėjime viskas buvo nukirsta okupaciniu kirviu. Vieni nutilo tėvynėje, kiti atsidūrė kalėjimuose, dar kiti išsiblaškė Vakarų pasaulio platybėse. O kokia tai būtų buvus kūrybinė jėga, sukaupta vienoje vietoje — gimtojoje žemėje ir laisvėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
GELMĖ
Aš ėjau ilgai, nuo seklumų pavargęs,
vis ieškojau tavęs, vandenų uždengtos,
ten, kur bangos užutekio ramios
nebaltuos nuo putos,
tik palinkusios eglės žiūrės iš viršaus atsargiai.
Ir — staiga suradau: srovėj,
šalia lėkšto atviro kranto,
su putų laiveliais, pilkų akmenų šniokštimu.
Švyti balzganas smėlis,
linksmos saulės ir vėjo purentos
ir atabradas — pėdos vaikų iš namų artimų.
Gelme, kad galėčiau tave apimti
ir kaip didelę žalią gėlę virš žemės iškelt —
akmenys tavo lyg žiedlapiai, debesim padabinti,
užlietų šviesa.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
APIE BANDYMĄ ATSKIRTI EMPIRINI NUO TRANSCENDENTALINIO "AŠ" KANTO FILOSOFIJOJE |
|
|
|
Rašydamas "Grynojo proto kritiką", Kantas norėjo įrodyti, kad žmogus gali save pažinti ir kaip laisvą būtybę, ir kaip būtybę, egzistuojančią priežastingoje gamtoje. Šiai knygai susilaukus priekaištų, kad ji neaiški, Kantas išleido "Prolegomenus kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu", kurie turėjo išryškinti pagrindines "Kritikos" mintis. Deja, dar ir dabar filosofai randa, jog Kanto priėjimas neaiškus ir dargi nenuoseklus.
"Grynojo proto kritika" yra, anot Kanto, įvadas į naują psichologijos mokslą, į psichologiją, kuri nagrinėja žmogų kaip būtybę, kuri pažįsta savo aplinką ir laisvai ją paveikia. Kantas šį naują psichologijos mokslą pavadino transcendentaliniu, o Hiumo psichologinius nagrinėjimus (kuriuos jis, tarp kitko, labai įvertino) jis vadino empiriniais.
Dažnai priekaištaujama (ypač pažymėtina P. F. Stravvson knyga "The Bounds of Sense"),1 jog Kanto transcendentinė psichologija liečia tik transcendentalinį "aš" ir nieko neparodo apie empirinį "aš". O laisvės problema iškyla kaip tik empirinio žmogaus atžvilgiu — kaip empirinis žmogus, gamtos būtybė, gali laisvai gamtą veikti?
Tuo būdu randama, jog visa transcendentalinė psichologija bergždžia — jai neįmanoma pasiekti kaip tik tą tikslą, kurį Kantas, ją kurdamas, turėjo omeny. Siūloma atmesti Kanto nepasisekusius bandymus pažinti transcendentalinį "aš", lyg tai būtų tik atgyvenusios idealistų filosofijos atliekanos, ir verčiau atkreipti dėmnesį į tai, ką jis sako apie empirinį "aš".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIAI GYDYTOJAI AMERIKOJE XX ŠIMTMETYJE 1900 — 1912 |
|
|
|
19 šimtmetyje prasidejes tautu sajudis socializmas, darbininku judejimas ir industrine revoliucija tesesi ir 20 šimtmetyje. Naujoviškos idejos jau nuo seno Lietuvoje skverbesi per Varpu, Apžvalga ir Tevynes Sarga. Nuo 1896 m. Lietuvoje pradejo veikti Lietuviu Socialdemokratu partija. Tai buvo pirmoji politine partija Lietuvoje. 1902 m. varpininkai suorganizavo Lietuviu Demokratu partija, o 1904 m. buvo ikurta Krikšcioniu Demokratu partija. Tuo budu, ižengiant i XX amžiu, Lietuvoje veike trys aiškios politines partijos.
1904 m. kiles karas tarp Rusijos ir Japonijos, nusilpnino Rusija ir tuo paciu dave proga lietuviams reikalauti Lietuvos autonomijos. 1905 m. buvo sušauktas Pirmasis Didysis Vilniaus Seimas, i kuri atvyko apie 2000 delegatu, atstovaujanciu visiems Lietuvos sluoksniams ir visoms politinems tendencijoms.1 Jungtinese Amerikos Valstybese gyvenantieji lietuviai, jau kiek prapruse ir ekonomiškai sustipreje, taip pat pradejo organizuoti politines partijas. Pirmieji susiorganizavo socialdemokratai, kurdami lietuviu kuopas ir jungdamiesi i tuo laiku Amerikoje veikiancia Socialist Labor Party. Kada isikure pirmoji kuopa, tikru žiniu nera, bet 1905 m. kovo 24 numeryje buvo pasakyta, kad "seniausia" kuopa buvusi Philadelphijoje, isikurusi 1899 m. kovo 6 d. Si kuopa ir veliau buvo vadinama Pirmaja organizacijos kuopa.2 Tuo paciu laikotarpiu pagal ideologinius ir politinius isitikinimus buvo suorganizuoti trys susivienijimai: Lietuviu Romos Kataliku Susivienijimas Amerikoje — LRKSA, Lietuviu Susivienijimas Amerikoje (liberalu) — SLA ir Lietuviu Darbininku Susivienijimas (komunistu) — LDS.3
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKOSIOS STUDENTIJOS VERTYBĖS LAIKO TĖKMĖJE: EMPIRINĖ STUDIJA |
|
|
|
Su laiku keičiasi mados, politika, technologija, o kaip su vertybėmis ir jų supratimu bei praktikavimu? Galima būtų prileisti, kad vertybės yra absoliučios ir amžinos, tačiau dar drąsiau galima teigti, kad vertybių pasisavinimas ir jų reliatyvi svarba asmens ar grupės gyvenime vystosi ir keičiasi laiko tėkmėje. Negalvojame, kad mūsų senelių, mūsų tėvų, mūsų pačių ir mūsų vaikų vertybės, nors ir būtų panašios, yra tokios pačios.
Yra eilė klasifikacijų, grupuojančių vertybes. Aš pasinaudojau Eduarad Spranger'io kategorijomis, kurios aptaria asmenybe dominuojančias vertybes. Sekant jo aptartomis kategorijomis, galima patirti teoretinių, ekonominių, estetinių, socialinių, politinių ir religinių vertybių reliatyvią svarbą asmens ar grupės vertybių gradacijoje.
Pirmiausia trumpai aptarsime tas šešias kategorijas — tuos šešis dominuojančius vertybių tipus: Teoretinis žmogus. — Esminė teoretinio asmens žymė yra tiesos ieškojimas. Ieškodamas tiesos, asmuo vadovaujasi mintijimu, kuriuo siekiama tapatumų ar priešingybių nustatymo. Mintijant ir svarstant, išjungiama su grožiu ir praktiškumu susirišę elementai. Pasikliaujama stebėjimu ir protavimu. Kadangi šio tipo asmenų interesai yra empiriniai ir racionalūs, tokie asmenys charakterizuotini kaip intelektualai, kurių tarpe randame mokslininkus ir filosofus. Teoretinio asmens gyvenimo tikslu yra surūšiuoti ir susistematizuoti turimus stebėjimus ir faktus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KELIAS Į KLAIPĖDOS KRAŠTO POLITINĘ SĄRANGĄ |
|
|
|
Minint Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos respublikos, yra jau beveik tradicija žvelgti į tą įvykį daugiausia istoriniu pagrindu. Betgi man parūpo nebekartoti tos kelių šimtmečių istorijos ir neįrodinėti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos seniai jau įrodyto istoriškai tautinio vienalypiškumo, bet norėtųsi nors ir labai paviršutiniškai pažvelgti į vos tik šešiolika metų tetverusią Klaipėdos krašto politinę sąrangą, kurios mes reikiamai niekados nepažinome ir dabar ja nebesidomime. Man regis, kad ja reiktų domėtis, nes ateityje ji dar gali mums pasišmėkloti. Tos galimybės pasirodys iš tolimesnių mano samprotavimų.
Klaipėdos krašto sukilimas, vykęs 1923 m. sausio 9 - 15 d., de facto įjungė Klaipėdos kraštą į Lietuvos respubliką, bet nei sukilimas, nei jo pastatytoji sukiliminė valdžia, pagaliau nei Lietuvos respublika negalėje nustatyti jo politinio ryšio formos su Lietuvos valstybe ir pačios jo poli tinės sąrangos, nes tuoj įsikišo tarptautinės jėgos, kurios reikalavo atstatyti status quo ante, t. y. atitraukti visas ginkluotąsias pajėgas, kad ir vėl valdžia grįžtų Paryžiaus ambasadorių konferencijos pastatytam civiliniam komisarui Petisne'. Taigi tos tarptautinės jėgos (tiksliau, Paryžiaus ambasadorių konferencija ir Tautų Sąjungos Taryba) daugiausiai ir lėmė Klaipėdos krašto politinę sąrangą.
Paskaita, skaityta Kultūros židinyje Brooklyne 1987 m. sausio 25 d., minint Klaipėdos Krašto prijungimą prie Lietuvos.
Dabar iškyla klausimas, kaipgi čia atsirado tas Petisne?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VOLE ŠOJINKA (WOLE SOYINKA) — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
 Vole Sojinka
1986 m. spalio mėnesį nigerijietis romanistas, poetas ir dramaturgas Vole Sojinka buvo paskelbtas Nobelio literatūrinės premijos laimėtoju. Jis yra pirmas Afrikos rašytojas, susilaukęs tokio pagerbimo. Iš spaudos pranešimų susiklijuoja toksai jo profilis.
Švedų Akademijos paskelbtame pareiškime sakoma, kad Sojinka nusipelnė premijos už savo "gyvybės ir įtampos" kupinus raštus, kuriuose jis derina savo Jorubos genties tradicijas su Vakarų kultūra, kurią jis įsisavino, gyvendamas kaip išeivis Europoje. Sojinka kuria "egzistencijos dramą plačioje kultūrinėje perspektyvoje ir su poetiniais antspalviais".
Visos Šojinkos knygos parašytos angliškai. Iš jų geriausiai žinoma "Žmogus mirė" (The Man Died), kurioje jis aprašo savo pergyvenimus Nigerijos kalėjime. Kelios jo pjesės pastatytos Anglijoje ir Amerikoje. Jo poetinės dramos "Mirtis ir karaliaus raitelis" (Death and the King's Horseman) premjera turėjo įvykti New Yorko Lincoln Center teatre 1987 m. kovo mėnesį.
Gimęs 1934 m. Nigerijoje, kuri tada dar buvo britų kolonija, Sojinka studijavo anglų literatūrą Anglijoje ir dirbo Londono Royal Court teatre. Sugrįžęs į Nigeriją 1960 m. su Rockefellerio institito stipendija, jis įsteigė savo dramos trupę "Masks" (Kaukės), kuri pastatė ir jo pjesę "Miškų šokis" (Dance of the Forests). Ją Švedų Akademija pavadino "afrikietiškų 'Vasarvydžio nakties sapnu' ". Jo paties žodžiais, šioje pjesėje jis skeptiškai žvelgia į taip "išgarbintą Afrikos praeitį".
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Vasario 16-osios šventėje Valstybės sekretorius George P. Shultz'as Lietuvos atstovui Washingtone atsiuntė šį sveikinimą: "Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės vardu turiu garbę perduoti Jums mūsų sveikinimus ir nuoširdžius geriausius linkėjimus Lietuvos nepriklausomybės sukakties proga. Mūsų istorija — akivaizdus liudijimas, kad Amerika yra tvirtai įsipareigojusi visų tautų valstybinei nepriklausomybei ir laisvam apsisprendimui. Mes remiame ir jungiamės į Lietuvos troškimą vėl apspręsti savo likimą. Mūsų įsipareigojimas Lietuvos kovai nesusilpnėjo dėl dešimtmečiais besitęsiančio priešiškumo ir neteisėtos okupacijos. Priešingai, lietuvių tautos drąsa ir ryžtingumas, ištvermingai besireiškią milžiniško priešiškumo akivaizdoje, yra nuolatinė inspiracija mums visiems".
— Vasario 16-oji ir šiais metais buvo paminėta JAV Atstovų rūmuose. Maldą sukalbėjo kun. Jonas Pakalniškis, Apreiškimo parapijos klebonas Brooklyne, N.Y.
— LB Kultūros Tarybos 1986 m. 3000 dol. premija vasario 22 d. Jaunimo centre Chicagoje paskirta Bernardui Brazdžioniui už poezijos rinkinį rankraštyje "Po aukštaisiais skliautais" ir taip pat už visą jo poetinę kūrybą. LB Kultūros Tarybos dailės premija (1000 dol.) paskirta Albinui Elskui, muzikos premija (1000 dol.) — Faustui Stroliai.
— Lietuvių Rašytojų draugijos 1985 metų 2000 dol. premija padalinta tarp dviejų autorių, būtent Pauliaus Jurkaus (už legandas "Kai Vilniaus liepos žydi") ir Česlovo Grincevičiaus (už pasakojimus "Vidurdienio varpai"). Lietuvių Rašytojų draugijos 1986 m. premiją laimėjo Antanas Vaičiulaitis už apsakymų rinkinį "Vidurnaktis prie Šeimenos".
|
|
Skaityti daugiau...
|
Editos Nazaraitės eilėraščiai knygoje MEDAUS IR KRAUJO LAŠAI (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1985; autorės iliustracijos; 79 psl., 6 dol.) parašyti daugiausia Lietuvoje ir, iš ten iškeliavus, Graikijoje bei Toronte. Eilėraščiai pasižymi turtingu žodynu, eilučių skambesiu ir, virš visko, ryškiais, it paveikslai, vaizdais.
Knyga padalinta į dvi dalis — "Nesemk vilties" ir "Medaus ir kraujo lašai", — o eilėraščiai, bendrai paėmus, trijų rūšių: "fantasmagoriniai" (poetės žodis — "Mėnulio fantasmagorinę Šviesą", psl. 13), sentimentalūs ir suderinti, pasisekę. Eilėraščius daugmaž jungia Lietuvos poezijai įprastas poetės - pranašės vaidmuo. Toks įspūdis sukuriamas autoritetingais komentarais apie didžiąja raide rašomus abstraktus (pvz., "Miegantis karys, miegantysis", psl. 36, "Juoda ir raudona", psl. 38 ir daug kur kitur) ir neklaidingomis formulėmis:
Visad būsi kam nors reikalingas:
Vėjo skvernus įsipynusiai šiukšlei,
Egzotiškai gėlei, benamiui šuniui
Arba mylinčiam žmogui.
Visad būsi užmirštas... (24)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PAULIAUS JURKAUS VILNIETIŠKOS SAKMĖS |
|
|
|
Pastarojo pokario metu svetur lietuviai rašytojai yra sukūrė nemaža legendų, sakmių, baladžių, pasakų, kurios skirtos skaityti daugiau suaugusiems, o ne vaikams, ir istorinėmis temomis romanų ir novelių. Neturint po ranka bibliografinių veikalų, kurie leistų pasitikrinti, vis dėlto drįsčiau spėti, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį tokios rūšies darbų nebuvo sukurta tiek, kiek per tuos, tiesa, jau ilgokus dešimtmečius svetur.
Apie Lietuvoje kuriančius, žinoma, būtų kita kalba. Legendų apie Marksą, Leniną ar Dzeržinskį lietuviai, atrodo, nelabai bandė kurti. Jeigu buvo numatyta, kad ir lietuviai turėtų apie juos paskaityti, tai verstasi iš rusų kalbos, kas jau ten yra. Ilgus metus ir istorinės temos ten, anoj pusėj, atrodo, buvo nepageidaujamos iki pat neseno laiko, o dabar jau gausėja istorinių romanų, apsakymų ir draminių veikalų ir tenai.
Galima būtų kelti klausimą, iš kur tas svetur gyvenančių rašytojų palinkimas ne vienu atveju nusigrįžti nuo šiandienos į praeitį, nuo pilko, toli gražu ne visada šviesaus realizmo į romantiką, heroiką, į fantastiką. Atsakymo aiškaus gal ir nesurastume, neturėdami rašytojų pasisakymų, bet viena spėjamų priežasčių gal būtų ta, kad realybė nėra pakankamai šviesi, dėl to ne kiekvienam kūrėjui priimtina.
Tokios mintys ateina į galvą skaitant naująją Pauliaus Jurkaus sakmių knygą KAI VILNIAUS LIEPOS ŽYDI (išleido 1985 m. data Brooklyne, leidykla Varduva; viršelis ir iliustracijos paties autoriaus, 159 psl.; kaina nepažymėta).
Paulius Jurkus, — poetas, romanistas, legendų kūrėjas, taip pat ir dailininkas, — kaip jo kūryba rodo, mėgsta šviesą ir švelnumą, tai ir kuria pasaulius, kuriuose tie dalykai vyrauja.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ROMANAS APIE NAUJĄ TIKROVĘ IR SENAS ŽAIZDAS |
|
|
|
Algimantas Zurba: MOLŽEMIS. Vilnius, Vaga, 1986.
Naujas Algimanto Zurbos romanas "Molžemis" yra taip suaugės su autoriaus tėviške, jog kartais nelengva atskirti, kur baigiasi Biržų krašto žemė ir kur prasideda knygos puslapis. Autorius intymiai pažįsta kiekvieną savo piešiamo Saikijnų pasaulėlio smulkmeną: kaip žmonės ten dirba, kaip jie ilsisi, apie ką svajoja ir net kaip jie savaip sveikinasi. Ir kaip jie, valdžios užgaidų vėtomi ir mėtomi, tebesilaiko įsitvėrę į savo žemę ir kaip nenoromis su kiekvienu jos lopeliu skiriasi.
Tarp tų žmonių nėra nė vieno intelektualo, gražiakalbio — jie sveria savo žodžius, kaip pradinėje romano scenoje miltų maišus. Ir pats autorius, atrodo, nenori nutolti nuo savo taip gerai pažįstamų ir mylimų žmonių rimtumo bei neskubrumo. Rašydamas apie savo vyriausią veikėją veterinorių Naudžiūną, jis aprašo ir save patį: "Ramus, bet sykiu ir naršus žvilgsnis, rodos apčiupinėja kiekvieną atbrailą".
Romano ritmas yra lėto kaimietiško ritualo ritmas, paženklintas ilgomis pauzėmis. Veiksmą pradeda vyrai savo apsilankymu malūne ir užbaigia talka, statydami Naudžiūno namą. Prie jų prisijungia moterys, su jais šokančios žodžiais šykščios pagyvenusiųjų meilės ir prisirišimo šokį. Ir tada pasirodo vaikai bei jaunuoliai, sparčiai tolstantys nuo vyresniosios kartos, disonansais įsiterpiantys į tradicinę Saikūnų muziką, kaip ironiškas choras, komentuojantys senimo galvoseną ir elgesį. Jie visi kaip vienas organizmas — "Jei džiaugsmas — visų, jei bėda ir — irgi visų" — ir, sykiu, vieniši. Autorius ypač jautrus jų vienumoms, miestų buteliuose ar naujose kaimų gyvenvietėse.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ĮPUSĖTA LIETUVOS MIESTELIŲ ISTORIJA |
|
|
|
1978 metais pradėtosios leisti urbanistikos veikalų serijos jau yra devynios knygos. Iš numatytųjų 61 miestelio istorijų paskelbta 37, tad daugiau negu pusė projekto atlikta. Tai ne populiarios knygos turistams ar mokykloms, o šaltiniais paremtos mokslinės studijos. Kiekvienam paminkliniam miesteliui ar miestui skirta apybraiža susideda iš dviejų dalių, kaip skelbia redakcinė kolegija tomų pratarmėse. Pirmojoje dalyje chronologiškai aprašyta paminklo istorinė urbanistinė raida nuo įsikūrimo (jei tatai žinoma) iki šių dienų. Antrojoje dalyje apibūdinta miesto ar miestelio architektūrinė vertė, būdingi bruožai, urbanistiškai vertingų teritorijų ribos ir saugotini plano elementai bei pastatai. Kas tie paminkliniai miesteliai, kodėl jų 61? Atsakymą randame I tomo pratarmėje ir profesiniuose žurnaluose. Istorinių miestų ir architektūros paminklų apsaugos pradžia padaryta 1835 metais Belgijoje. Ten įkurta tos rūšies visuomeninė draugija. Ji turėjo rūpintis išaiškinti globotinus objektus, pirmiausiai ieškodama jų senamiesčiuose. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo siūloma, kad valstybė globotų vertingus urbanistinės kultūros kompleksus — miestelius ir kaimus. Pratarmėje paminėti architektų A. Mošinskio ir J. Getnerio straipsniai "Naujoje romuvoje" 1938 ir 1939 metais. Tada buvo parengtas Lietuvos įstatymas kultūros paminklams saugoti, paskelbtas 1940 metų liepos 24 dieną, dar prieš formalų Lietuvos susovietinimą. Apie penkių didžiųjų istorinių Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių ir Trakų) senamiesčių tyrinėjimus ir planavimą buvo nemažai rašyta kitur, tai šioje serijoje jų nėra. Čia nagrinėjami tie miestai ir miesteliai, kurie nuo 1969 metų yra įrašyti į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Jų paminklinės zonos turi būti globojamos valstybės, nors tai dar ne visada buvo vykdoma, kaip paaiški iš šių urbanistikos knygų. Sąrašą sudarė Algimantas Miškinis ir Antanas Pilypaitis, abu architektai -urbanistai. Tų 61 objekto sąrašas išspausdintas I-jo tomo pratarmėje, nurodant priklausomybe rajonams. Apie trečdalis jų yra Žemaitijoje. Iki šiol devyniose L.U.P. knygose išnagrinėti 37 miestai - miesteliai, tad likusiems 24-iems reikės dar gal šešių ar daugiau knygų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BRONIAUS AUŠROTO ATSIMINIMAI APIE LIETUVOS ŽVALGYBĄ |
|
|
|
Kiekviena valstybė turi žvalgybą. Mums, lietuviams, įdomu, kokia buvo Nepriklausomos Lietuvos žvalgyba. Apie tai rašo Bronius Aušrotas, nuo 1937 spalio 1 d. tarnavęs Lietuvos kriuomenės štabo antrame skyriuje, kur karinė žvalgyba buvo suskirstyta į keletą dalių. Jam paskirta žvalgyba Lenkijos pasienyje — prie demarkacinės linijos, iš pradžių Vievio rajone apie 7 km ruožas, vėliau dar pridėjo 40 kilometrų.
Iš Klaipėdos persikėlė į Vievį, sudarė pirmuosius saitus. Vardina savo viršininkus, svarbesnius sutiktuosius.
Tuo laiku Lietuva buvo nutraukusi visokius ryšius su Lenkija, nes, kaip žinome, Lenkija tebelaikė klastingai užgrobtą Lietuvos sostinę Vilnių su plačiomis sritimis. Lietuvos pusėje net geležinkelių bėgiai nuardyti. (49 p.).
Neturėta atskiros telefono linijos su savo viršininkais Kaune. Pasikalbėjimus reikėjo atlikti per Vievio paštą, o ten pašto valdininkas "mėgdavo pasiklausyti mano telefoninių pasikalbėjimų". (50 p.). Tarnybinius pranešimus, net slapčiausius, siųsdavo paštu, registruotai (58 p.). Net siaubas pagalvojus, kaip primityviai tvarkytasi slapčiausiuose valstybiniuose žvalgybos reikaluose.
Prieš jį buvęs tos srities žvalgybininkas bemaž nesirūpinęs tarnyba, ryšius reikėjo sudaryti beveik iš naujo, prisikalbinant kokį asmenį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Vaičiulaitis: VIDURNAKTIS PRIE ŠEIMENOS. Novelės ir apsakymai. Išleido Ateities literatūros fondas Chicagoje 1986 m. Viršelis Jono Kuprio. 132 p., kaina 7 dol. Pavieniai pirkėjai ir knygų platintojai knygą gali užsisakyti, rašydami leidyklai: Ateites literatūros fondas, 10000 S. Bell Ave., Chicago, IL. 60643. Skaitytojas šioje A. Vaičiulaičio knygoje ras ne vien tik visai realią šių dienų, bet ir pasakišką bei legendinę praeities Lietuvą. Penkiolikoje novelių ir apsakymų tai pinasi į tokią įvairovę ir stilistinę vienybę, kuria pasižymi klasikinio lygio raštai. Tolimi šimtmečiai, nepriklausomybės dienos ir trėmimų tragiką, žmogus ir peizažas čia nėra vien tik literatūrinis ekranas, bet pats gyvenimas, kuris skaitytoją pagauna ir nešasi su savimi.
Jurgis Gliaudą: GANYTOJAS IR VAIKAI. Istorinis romanas. Viršelis E. Matuko. Išleido Nida. 1986. Kaina 9 dol. Užsisakoma šiuo adresu: Nida Press, 2 Ladbroke Gardens, London, W U 2PT, England. Romanas vaizduoja vysk. Motiejaus Valančiaus gyvenimą bei veiklą. Rašydamas jį, autorius naudojosi gausia istorine medžiaga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: po 500 dol.: dr. Maria Ramūnas, Ottavva, Ont, Canada; po 200 dol.: dr. M. Budrys, Longboat, FL; po 120 dol.: Aušra Babickienė, Richmond Hgths., OH.; po 100 dol.: prel. Jonas K. Kučingis, Los Angeles, CA; kun. dr. V. Pavalkis,Milpitas, CA; A. P. Raulinaitis, Burbank, CA; dr. Ig. Labanauskas, Ant. Valavičius, Chicago, IL.; dr. Adolfas Šležas, Floosmoor, IL; K.G. Ambrazaitis, M.D., Chesterton, IN; Kasa Lithuanian Credit Union, Richmond Hill, NY; dr. M. Arstikaitis, dr. J. Sungaila, Toronto, Ont., Canada.; po 75 dol.: dr. Elena Armanas, Baltimore, MD; kun. K. Sakalauskas, Phila., PA; po 60 dol.: M. Mackus, Cicero, IL; P. J. Bagdas, M.D., Douglaston, NY; A. S. Dimas, Middle Village, NY; Lietuviai Jėzuitai, Cleveland, OH; Č. Rugys, Montreal, P.Q., Canada; po 50 dol.: dr. Cordelia Jasutis, Fresno, CA; I. J. Jodelė, Hermosa Beach, CA; dr. J. Starkus, Santa Monica, CA; kun. Valdemaras Cukuras, S.T.D., Ona Strimaitienė, Putnam, CT; V. V. Kuzmickiai, VVaterbury, CT; K. Brencius, Regina Jautokas, Petras Kasulaitis, L. Kupcikevičius, Milda Varekojis, Aldonas Ladies - Childrens Wear, Lemont, IL; St. J. Baras. Palos Park, IL; J. Lieponis, Lockport, IL; Ada Sutkuvienė, Homevvood, IL; kun. Vikt. Dabušis, Seminole, FL; kun. A. Račkauskas, Sunny Hills, Fl; Balys Sakalas, Surfside, FL; J. Kavaliūnas, Beverly Shores, IN; kun. dr. Ig. Urbonas, Gary, IN; Pr. Averka, So. Boston, MA; J. Stašaitis, Brockton, MA; Silva Pragulba, Highland Parkv MI; dr. P. L. Žemaitis, Canton. MI; P. Juška, HoHoKus, NJ; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, NJ; dr. Rozalija Šomkaitė, So. Orange. NJ; dr. Aldona Janačienė, Yonkers, NY; kun. Ant. Rubšys, Bronx, NY; Marytė Šalinskienė, Woodhaven, NY; Charles P. Baltrukonis, Phila., PA; dr. Bronis Kasias, VVyoming, PA; J. Mikonis, Richmond Hgths., OH; Donatas Šatas, VVanvick, RI; Tėvai Jėzuitai, Montreal, Que., Canada; kun. L. Kemežis, Delhi, Ont., Aleksas Plėnys, Mississauga, Ont., kun. dr. V. Skilandžiūnas, Ottavva, Ont., dr. Agota Šidlauskaitė, Carp, Ont., Canada; Jurgis Barasas, Kaiserslautern, VY. Germany; Danutė Baublys, Villefrance, S/M Mer, France; po 45 dol.: A. L. Čepulis, MD, VVilloughby, OH; po 40dol.: G. Dragūnas, Phila., PA; Juozas Kojelis, Santa Monica, CA; Jonas Prakapas, Berkensfield, CA; J. Raugalis, VVaterbury, CT; Ant. Rugys, Lantaną, FL; Jonas Strazdas, Sunny Hills, FL; dr. Pr. Budininkas, Cicero, IL; Morta Užgirienė, Brookfield, IL; Vyt. Žiaugra, Roslindale, MA; R. Zalubas, Silver Spring, MD; G. Balanda, Burssens, MI; A. T. Udrys, Jackson^ MI; Egidijus Užgiris, Schenectady, NY; J. Žaliaduonis, Nevv York City; Snieguolė Jurskytė, Phila., PA; Vikt. Šilėnas, Erie, PA; A. Kantvytdas, Weston, Ont., P. Sidaras, Toronto, Ont., Canada; Tėvai Marijonai, London, England; po 35 dol.: Vacius Prižgintas, Los Angeles, CA; S. Juozapavičius, St. Petersburg, FL; Ant. Reventas, Gulfport, FL; kun. Myk. Kirkilas, Beverly Shores, IN; K. E. Majauskas, Chicago, IL; P. Mikalauskas, Omaha, NE; kun. dr. Juozas Grabys, VVatervlit, NY; Vyt. Maželis, Ridgevvood, NY; V. Gerdvilis, Thorndon - VVellington, Nevv Zealand.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
