|
|
1974 m. 8 spalis
LIETUVOS GYVENTOJAI PASAULIO GYVENTOJŲ METAIS |
|
|
|
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS
|
Priešingos problemos Jungtinės Tautos 1974 metus yra paskelbusios Pasaulio Gyventojų Metais (World Population Year). Tikslas — išpopuliarinti pasaulio gyventojų prieauglio, pirmiausia ūkiškai besivystančių kraštų, planingą priturėjimą. Jungtinių Tautų demografų apskaičiavimu, jei šeimos vaikų vidurkis per ateinančius 30 metų būtų tik nuo 2.1 iki 2.5 vaikai (priklausomai nuo atskirų kraštų naujagimių mirtingumo procento), tai apie 2000-sius metus pasaulyje būtų 7522 milijonai gyventojų (1970 buvo 3630 milijonų). Afrikoj būtų 860 mil. (1970 — 344 mil.), P. ir Š. Amerikose — 1144 mil. (1970 — 510 mil.), Azijoje — 4513 mil. (2052 mil.), Europoje — 973 mil. (705 mil.), Okeanijoj su Australija — 32 mil. (19 mil.). Jungtinių Tautų demografų nuomone, ūkiškai besivystančių kraštų gyventojų prieauglio didėjimo sparta dėl pagerėjusių higienos sąlygų toli pralenkia tų kraštų ūkinės gerovės pažangos spartą. Tatai tiem kraštam graso vis didėjančiu skurdu, gausina darbo neturinčių jaunų nenuoramų skaičių ir vidaus neramumų grėsmę, didina taršos problemas, didina plyšį tarp turtingųjų ir vargingųjų kraštų, sunkina tarptautinius mainus, skatina agresiją ir pavojun stato tarptautinę taiką. Be to, didina masinio bado tikimybę jau netolimoj ateity. Taip pasaulio gyventojų nekontroliuojamo prieaugio padarinius yra supratusi ir JAV vyriausybė. Prezidentas Nixonas jau 1969.VII.18 pranešime kongresui yra atkreipęs į tai dėmesį. Pačios Jungtinės Tautos nuo 1969 kasmet skiria po $200 mil. J. D. Rockefellerio vadovaujamai įstaigai JT narių - valstybių gimimų kontrolei skatinti bei remti.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
Ąžuolo kraujas varvėdams, Apšlakstė mano drabužį, Apšlakstė ir vainiką. Lietuvių liaudies daina
1973 m. gegužės 19 d., naktį, 24 vai., Šiaulių miesto pakraščiu pasirodė neįprasta eisena. Žmonių būrelis, kurį sudarė vaikinai ir merginos, rimti ir susikaupę nešė kryžių . . . 1973 m. gegužės 20 d., 2 vai. 30 min., Kryžių kalnas pasipuošė nauju, gražiu kryžiumi . . . 6 vai. 45 min. pasigirsta mašinos burzgimas . . . piktos rankos išrovė kryžių ir nusivežė . . . Tačiau vidudienį jau stovėjo kitas kryžius . . . kryžiai tarsi iš žemės augo. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, N r. 8
ŠVENTOJO MEDŽIO NUKIRTIMAS
Kodėl nukirtote kryžių — Šventąjį ąžuolo medį? Ranka nudžius, Suakmenės širdis . . . Guli, guli plikas kalnelis Vidury Lietuvos.
Bet aplinkui pajuda akmenys, Dienovidy saulė sustoja, Susipina kilpomis upės, Miškai pavirsta žarijom, O ašaros ledu —
Tai Istorija Atkasa paslėptą kirvį Ir paduoda Teisėjui: Kam jūs nukirtote kryžių — Šventąjį ąžuolo medį?
|
Skaityti daugiau...
|
Antano Smetonos laiškai J. Šaulio archyve |
|
|
|
Parašė VINCAS MACIŪNAS
|
Rugpiūčio 10 sukako šimtas metų nuo nepriklausomos Lietuvos pirmojo prezidento A. Smetonos gimimo. Visose didžiosiose lietuvių kolonijose surengti šios sukakties iškilmingi minėjimai. Ta proga dedami dr. J. Šaulio archyve esantieji A. Smetonos laiškai. — Red.
Dr. Jurgio Šaulio archyve, kurį 1952 m. yra įsigijusi Pensilvanijos universiteto biblioteka Filadelfijoje, yra septyni Antano Smetonos laiškai iš 1919 - 1934 m. Šeši rašyti Šauliui ir vienas ikan. (vėlesniajam prelatui) Konstantinui Olšauskui. Kadangi Smetonos laiškai archyve nėra atskirai sudėti (kaip pvz. ten yra išskirti J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės - Bitės, Vydūno ir dar kai kurių kitų), o pavardžių indekso archyvas neturi sudaryto, tai gal dar koks Smetonos laiškas ir liko mano nepastebėtas tarp gausių archyvo laiškų ir raštų.
|
Skaityti daugiau...
|
BENDRINĖ IR LITERATURl N Ė KALBA |
|
|
|
Parašė PRANAS SKARDŽIUS
|
Prieš paskutinį karą nepriklausomoje Lietuvoje bendrinė kalba kaip terminas buvo jau plačiai įsigalėjusi. Ji mano pradėta vartoti 1927 m., ir dėl to aš tada taip rašiau: "Pats būdvardis tai kalbai žymėti, bendrinė, yra sudarytas iš bendras lygiai taip pat, kaip baltinis, rūgštinis obuolys, ilginiai,ištisiniai šiaudai ... iš baltas, rūgštus, ilgas, ištisas. . Taigi bendrinė kalba, — čia būdvardis bendrinė jau terminu suprantamas, — yra tokia, kuri tapusi bendra visam kraštui, visai valstybei. Tą kalbą žmonės gali vartoti žodžiu ir raštu, todėl dar skiriam šnekamąją ir rašomąją kalbą. (Umgangs und Schriftsprache)" (Švietimo darbas, 1927, IV, 341). Ir toliau dar pabrėžiau: "Bendrinė kalba mums bus ta, kuri visoj etnografinėj Lietuvoj pripažįstama, vartojama arba stengiamasi vartoti kaip visuotinė bendraujamoji priemonė; rašomoji kalba, bendrinės kalbos rūšis, bus ta, kuri daugiau raštuose vartojama, o šnekamoji, taip pat bendrinės kalbos rūšis, ta, kuriąja mes šnekam, vaidinam, pasakojam . . . visiems suprantamai, įmanomai, vaizdžiai, vieningai,, (t.p.). Šis terminas, lietuvių bendrinė kalba, greitai įsigalėjo; ypač juo buvo patenkintas J. Jablonskis, ir vieną kitą kartą jis yra jį savo straipsniuose pavartojęs. Gimtoji kalba buvo laikoma bendrinės kalbos laikraščiu. Po II pas. karo, ypač po 1950 m., ta pačia reikšme, kaip bendrinė kalba, Lietuvoje buvo pradėta vartoti literatūrinė kalba, kuriai atsirasti daugiausia padėjo rusų literaturnyj jazyk; iš dalies prie šio termino vartosenos dar galėjo prisidėti ir kitų kalbų atitikmenys, plg. prc. language littėraire, lenk. język literacki ir kt. Bet kas iš tikrųjų yra literatūrinė kalba? J. Palionis, nesileisdamas į filologinės terminologijos painiavas ir nepretenduodamas duoti visais atžvilgiais labai tikslaus apibrėžimo, pagal G. Vinokurą, R. Rudagovą ir kt. ja šiaip apibrėžia: "Literatūrinė kalba — tai rašto, literatūros, plačia šio žodžio prasme, kalba; tai daugiau ar mažiau literatūriškai apdorota, sunorminta kurios nors epochos liaudies kalba tarnaujanti" tam tikros tautybės ar nacijos tarpusavio susižinojimo ir ypačiai kultūros bei civilizacijos reikalams" (žr. jo Lietuvių literatūrinės kalbos įvadas, 1964, 7 psl.). |
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
ŠLUOTA
Pasakų buvo daugel sudėta Ir buvo daugel dainų dainuota Ne apie kokią Marso planetą, Bet apie mūsų paprastą šluotą.
Ir ji stovėjo amžius kertėje, Užsitarnavus visų malonės, Pakol jai liūdnos dienos atėjo Ir dulkių siurblį išrado žmonės.
Ir džiaugės šluota, bus jums daug vargo, Nebus nė rykštės vaikams paplakti, Ar lėks gi dulkių siurblį apžergę Raganos baisios rudenio naktį.
Ir šluota laikės ir nesuiro, Ne veltui buvo tiek apdainuota, Ir ne po siurbliu moterys vyrą, O ligi šiandien laiko po šluota.
|
Skaityti daugiau...
|
Šių metų liepos 29 sulaukė 70 metų amžiaus tymus mūsų dailininkas Antanas Gudaitis. Su A. Samuoliu, V. Vizgirda ir kt. jis buvo dalyvis savo meto jaunosios dailininkų kartos Ars grupės, kuri pasuko Lietuvos dailę modernia Vakarų meno kryptimi. Viršuje matome dail. A. Gudaitį kairėj) savo ateljė Vilniuje su svečiu dail. V. Vizgirda (1966, A. Kunčiaus nuotrauka). Puslapio dešinėj pusėj viršuje —paveikslas "Motina su vaiku", nutapytas 1931 ir išstatytas Ars grupės pirmoj parodoj (1932). Puslapio dešinėje režisieriaus J. Miltinio portretas, taip pat ir kito puslapio paveikslas priklauso dabartiniam jo kūrybos laikmečiui. Be to, 361 puslapy įdedame dar vieną jo kūrinį — Vilniaus peizažą (1943). Dail. A. Gudaičiui linkime kūrybinės energijos, naujus užmojus bevykdant.
|
Skaityti daugiau...
|
PSICHOLOGINIS ŽVILGSNIS Į TIKĖJIMĄ |
|
|
|
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS
|
Psichologija yra mokslas apie žmogaus elgesį, ypač jo vidų. Religija priklauso žmogaus elgesiui. Todėl psichologijai dera svarstyti religiją, ypač pradinį religinį nusistatymą — tikėjimą. Psichologija nei patvirtina, nei paneigia Dievo buvimą. Ji svarsto, kodėl ir kaip žmogus tiki, ir kokios jam iš to pasekmės. Tiesa, kai kurie psichologai daugiau ar mažiau tiesiogiai teigia, kad Dievas yra arba kad jo nėra. Tai daro remdamiesi ne moksliniais įrodymais, bet savo pačių tikėjimu ar netikėjimu.
Šis straipsnis susideda iš dviejų dalių: a. psichologų žvilgsnio į tikėjimą ir b. bandymo sūdanti rėmus tikėjimo psichologijai, pasinaudojant pavienių psichologų įnašais.
I. PSICHOLOGŲ ŽVILGSNIS Į TIKĖJIMĄ Kalbėdami apie psichologų žvilgsnį į tikėjimą, nevengsime ir psichiatrų pasisakymų ta tema. Žvilgsniu čia suprantame įžvalgą. Tikėjimą gi apibūdiname kaip Dievo buvimo pripažinimą.
Žvelgdamas į metodologiją ir svarstymų turinį, Mūller-Freienfels (42 ) 1920 m. nurodė 6 kryptis religinėj psichologijoj: a. teologinę, kurioj teologai, kaip pvz. Schleiermacher (47), mėgina savo teologinei sistemai suteikti psichologinį pagrindą; b. etnopsichologinę, išugdytą anglų ir prancūzų pozityvizmo (pvz. Wundt); c. psichopatologinę, žvelgiančią į liguistumą, stiprią ypač Prancūzijoj (pvz. Delacroix, Flournoy); d. analitinę, siekiančią nepriklausomo tradicinės religijos analizavimo, pri-leidžiant, kad tų religijų šaknys dažnai tyčia paslėptos (pvz. Feuerbach, 11); e. psicho analitinę, pabrėžiančią pasąmonės motyvus ir superego funkciją (pvz. Freud, 14 - 17); ir f. skirtumų psichologijos kryptį, stiprią ypač Amerikoj, su ypatingu dėmesiu į individų skirtumus (pvz. Leuba, 35-36; James, 26; Starbuck).
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė SESUO ONA MIKAILAITĖ
|
PAVASARIS
Pasėgėrėm abu alyvų kvapu.
Varnas ir aš svirduliuojam taku —
pavasaris mums pagrūmoja pirštu:
ardom tvarką!
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALGIMANTAS P. GURECKAS
|
Martyno Brako 1973 m. gruodžio 2 d. pranešimas Vliko seime Toronte iškėlė lietuvių tautos likimui labai svarbią, bet mūsų mažai svarstomą Rytprūsių ateities problemą (Aidai, 1974, nr. 3).* Išryškinęs svarbiuosius Rytprūsių istorijos bruožus ir ją lėmusias jėgas, nusakęs dabartinę to krašto padėtį ir ten glūdinčią grėsmę Lietuvai, jis nurodė ateityje numatomų keletą tos problemos sprendimo galimybių, tačiau vis tik neišryškino, ką mes galėtume ir turėtume daryti, kaip veikti, kad Rytprūsių problemos sprendime lietuvių tauta būtų reikšmingas veiksnys ir galėtų išvengti to didelio pavojaus, kuris kyla iš ten įsikūrusios rusų kolonijos. Šį įžvalgų pranešimą nederėtų praleisti negirdomis, tad, atrodo, verta pabandyti išsiaiškinti, ko Rytprūsių problema iš mūsų šiuo metu reikalauja.
Planuoti — tai numatyti galimybes ir joms pasiruošti. Ilgus metus emigracijoj buvo laukiama greito Lietuvos išvadavimo. Pamažu įsitikinom, kad jokia Vakarų galybė Lietuvos nevaduos ir kad jos išsilaisvinimas gali dar labai ilgai užtrukti. Bet dabar galime lengvai nuslysti į kitą kraštutinumą, įsmeigę akis į tolimos ateities horizontus ir pasiryžę išlikti ištikimais savo tautos laisvės kovai, kiek ji beužtruktų, galime kartais užmiršti, kad tuo pat metu tenka būt visada pasiruošus išnaudot staigiai ir netikėtai galinčias iškilti progas. Pasiruošimas ilgiems ir trumpiems atstumams ne tik viens kitam neprieštarauja, bet vienas kitą kaip tik papildo. Dr. M. Brakas, nesileisdamas į tolimų išsivystymų ar artimų sukrėtimų klausimą, numato tris ateities galimybes: 1. esamosios padėties užsi-tęsimą ilgam laikui, 2. trečiąjį pasaulinį karą su sovietinės imperijos subyrėjimu ir, pagaliau, 3. to karo metu visišką Rytprūsių sunaikinimą, jei ten būtų plačiai panaudoti branduoliniai ginklai. Numato jis dar ir ketvirtąją galimybę, kad trečiąjį pasaulinį karą gali laimėti sovietai, |
Skaityti daugiau...
|
Parašė R.V.D.
|
Šią vasarą Australijos ir Naujosios Zelandijos vyriausybės pripažino Lietuvos įjungimą Sovietų Sąjungon. Toks demokratinių valstybių pasielgimas sukėlė mūsų pasipiktinimą, kad nepaisant teisės, buvo nusilenkta jėgai. Ypač jautriai reagavo Australijos lietuviai. Jiems pasisekė išjudinti ir pačių australų visuomenės protestą prieš savo vyriausybės žygį. Net parlamentas (tegu ir tik vieno balso dauguma) dėl to pasmerkė Australijos vyriausybę. Tačiau, deja, tai nieko faktiškai nepakeičia.
Australijos ir N. Zelandijos mostas įspėja, kad, sverdami laiką, o ne teisę, ir kiti kraštai gali taip pat pasielgti. Vadinamoji Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija irgi nieko mums gera nežada. Kai tesirūpinama status quo, morale nesivaržoma. Perduodami Sovietų Sąjungai Lietuvos auksą, anglai lengvai nusiplovė rankas principu, kad "there is no moral judgement in-volved in the recognition of reali-ty" . . .
Žmonijos sąžinė jau išbudo tautų laisvės idėjai. Bet dar toli ligi tarptautinių santykių humanizacijos — moralei, o ne jėgai palenkimo. Morale nesivaržanti "reali politika" reiškia, kad dar toli ir ligi sovietų pavergtųjų tautų išsilaisvinimo.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. S.
|
Michael Novak, katalikas filosofas slovakų kilmės, dėstąs filosofiją ir religijų istoriją viename New Yorko valstijos universitete, daugelio filosofinių ir religinių knygų autorius, neseniai išleido veikalą The Rise of the Unmeltable Ethnics. Šioje knygoje autorius svarsto galimybę "nesutirpti" tiems, kurie, patekę į Amerikos "lydymo katilą", to nenorėtų. Veikalą- yra parašytas prieš porą metų, Amerikos gyvenimą vertina slovako politiko akimis. Bet mintys įdomios ir lietuviui skaitytojui, yra aktualios ir bus tol, kol etninės mažumos brangins savo atsineštąją kultūrą ir istoriją ir kol bandys Amerikos politiką grįsti kitokiomis vertybėmis, o ne YVAS P — baltų anglosaksų protestantų tradicijomis. Čia kelios mintys apie imigrantų likimą šiame krašte.
Etninę mažumą, arba "etnikus", autoriaus pažiūra, sudaro grupė žmonių, turinčių savo bendrą istoriją, tikrą ar įsivaizduotą. Etninės grupės žmogus priklauso savo grupei iš dalies be savo paties noro, nes jis yra gimęs tam tikros tautybės. Iš dalies jis tai pasirenka ir, turėdamas skirtingų tautybių senelius, pasiryžta formuoti savo sąžinę pagal vieną ar kitą istorinį palikimą. Etninę individualybę sudaro ne tiek bendra istorija, tam tikrų bendrai išgyventų įvykių prisiminimas, kiek greičiau gimininga jausena ir mąstysena, instinktai, jausmai, emocijos, lūkesčiai ir viltys, nusiteikimai, nusistatymai, elgesio normos, visa skirtinga gyvenimo būdo visuma.
Filosofų linkstama manyti, kad žmogaus veiksmus ir elgesį apsprendžia principai, kad jis veikia, iš anksto numatęs savo darbo išdavas, arba kad jį pastumia viena ar kita kryptimi jo emocinė prigimtis. Bet — sako autorius, — "šalia pragmatinių veiksmo išdavų yra jų intensyvumas. Šalia matomų principų esama skirtingo jų vykdymo stiliaus. Šalia strategijos esama ir instinktyviai pasirenkamo patogaus veikimo būdo. Šalia taktikos esama skirtingo laiko pajautimo, ritmo, spartos. Šalia aplinkybių esama impulso ir aistrų.
Šalia paties veikėjo yra dar aplinka, kurios jis yra dalis. Žmonės skirtingai apskaičiuoja savo interesus, bet taip pat skirtingai džiaugiasi, skirtingai išgyvena laimę ar pakenčia skausmą". Tačiau visur ryškiai pasirodo jų individualybė. Kad suprastumėm atskiro asmens elgseną ir pažiūras, juos turėtumėm pasverti bent trijų generacijų laikotarpy — senelių ir vaikaičių. Aš pats įsitikinau, — sako autorius, — kad dažnai visa, kas yra nesuprantama asmens pažiūrose ir elgsenoje, paaiškėja, susipažinus su jo protėvių papročiais, instinktais ir aspiracijomis ir patyrus jaunesnės generacijos polinkius. Emocijos, aistros, vaizduotė, suvokimo būdas yra mūsų paveldimi tokiais keliais, kurių mes negalime kontroliuoti ar pakeisti.
Įvairių tautinių kultūrų tipų yra labai daug, ir kiekviena jų yra turtinga ir padeda išsiugdyti vis kitokiai asmenybei. Etninė grupė darosi svarbiąsias mūsų asmeninės akcijos formuotojas. Mes mokomės veikti kolektyve, ir jis formuoja mus pačius. Kas būtų Joyce be Airijos, Mann be vokiečių buržuazijos, Baldvvin be Harlemo. (Ar Vincas Krėvė be dzūkų Dainavos šalies — pagalvoja lietuvis skaitytojas). Šalia privačios asmens istorijos, pasirinkimo, sąmoningų norų mumyse gyvena atsiminimai, instinktai, skonis, vertybės ištisos istorinės tautos.
Etniškumas nėra vien tik darbininkų luomo pažymys. Jis neišdyla, pasiekus intelektualinį ar profesinį lygį. Profesinės klasės asmuo elgiasi vienaip ar kitaip dėl to, kad jame atsiliepia dar nevisai nuslopintas etniškumas, dėl to, kad jo esama lenko, airio, ar italo. "Kai asmuo mąsto, jame mąsto daugiau negu vienos generacijos aistros ir vaizduotė". Amerikiečiai nevisuomet suvokia, kiek jų pačių skirtinga praeitis yra gyva jų dabartiniuose sprendimuose ir veikime. Aukštesnės klasės kvakeriai mąsto ir jaučia taip, kaip negali jausti ir mąstyti kitos grupės žmonės. Neairis gali suprasti airio kataliko reiškiamus jausmus, bet reiškimo būdo jis negali laikyti savo įgimtu.
|
Skaityti daugiau...
|
TARPTAUTINIS ŠV. TOMO MINTIES ĮVERTINIMAS |
|
|
|
Parašė Kun. V. Rimšelis
|
(Iš tomistinio kongreso Romoje ir Neapolyje) Šie 1974 metai Vakarų ne tik krikščioniškajam, bet ir aplamai visam kultūriniam bei moksliniam pasauliui yra būdingi tuo, kad jie yra Šv. Tomo Akviniečio jubiliejiniai metai. To didžiojo krikščionybės mąstytojų 700 metų mirties sukakties proga daug universitetų suruošė mokslinius suvažiavimus. Nuostabu yra ir tai, kad šiemet Rusijoje verčiamas į rusų kalbą šv. Tomo veikalas "Suirimą Contra Genules".
Romoje šv. Tomo 700-ji jubiliejiniai metai buvo pradėti Kapitoliu-je kovo 7, dalyvaujant valstybės prezidentui Leone ir miesto burmistrui Darida. Anicetas Fernandez, domininkonų generolas, sveikinimo kalboje pareiškė, kad šv. Tomas yra jų vienuolijos didžioji pažiba, ir priminė, kad jo filosofijoje visoms žmogaus galioms pripažįstama visos teisės, nepaneigiant dvasios primato. Tą dieną prof. Cornelio Fabro skaitė paskaitą apie Tomą kaip laisvės mokytoją.
|
Skaityti daugiau...
|
DANGUOLĖ STONČI0TĖ, kurios darbais iliustruojame šį numerį, yra jauna dailininkė, Chicagos Mundelein kolegijoj dailės studijas baigusi šį pavasarį ir Čiurlionio galerijoj IX.20-29 surengusi savo pirmąją individualinę parodą. D. Stončiūtė jau yra pasireiškusi ir kaip knygos dailininkė. Ji sutiko talkinti ir parengtosios monografijos apie Pr. Dovydaitį meniniu apipavidalinimu. |
Parašė Dr. J. Grinius
|
Lietuvių Rašytojų Draugijos paskutinę premiją laimėjo Juozo Kralikausko romanas Tautvilą (Chicago 1973, Lietuviškos knygos klubas, 205 psl.).
Šis J. Kralikausko kūrinys yra skirtas atvaizduoti tragiškoms dienoms, kokias turėjo pergyventi Mindaugo brolėnas Tautvilą. Šis Daugsprungo sūnus, buvęs rimtas konkurentas dėdei Mindaugui šio įsigalėjimo metais, nes jau tada buvo priėmęs krikštą iš Rygos vyskupo rankų, po Mindaugo vainikavimo tapo šio pirmojo Lietuvos karaliaus politikos rėmėju Gudijoje ir žuvo Mindaugo mirties metais. Senosios kronikos skelbia, kad Tautvilą nugalabijęs tas pats žemaičių kunigaikštis Treniota, kuris su Daumantu buvo nužudęs Mindaugą. Neva ketindamas pasidalinti Mindaugo palikimu, Treniota parsiviliojęs Tautvilą į Lietuvą ir čia jį nužudęs.
|
Skaityti daugiau...
|
B. CIPLIJAUSKAITĖ APIE ISPANŲ POETĄ |
|
|
|
Parašė S. Goštautas
|
Birutė Ciplijauskaitė: Deber de pletnitud: La poesia de Jorge Guil- lėn (Con un ensayo por Sheila Woj-cik). Mėxico, SepSetentas No. 92, 1973, 208 psl..
Kai Lietuvoj daug mūsų intelektualų užsiima literatūros vertimais iš svetimų kalbų, emigraciniai lietuvių akademikai vis daugiau spraudžiasi į tarptautinius barus, rašydami ir išleisdami knygas svetimom kalbom ir svetimom temom, kurdami "tėvynę" toli nuo lietuviškų įvykių. Buvo laikai, kai daug kas rašė apie mus, dabar atėjo mūsų eilė atiduoti tam tikrą duoklę ispanams, vokiečiams ar prancūzams.
Ispanų literatūros kritikai vis dažniau susitinka su Birutės Ciplijauskaitės pavarde, kuri kiekvienam ispanui yra baisus galvosūkis, ir visi baigia apie ją, sakydami "la del nombre dificil", t. y. "panelė su sunkia pavarde". Paskutiniais metais jinai išleido dvi knygas, o šiais metais baigia ruošti dar dvi. Vieną iš tų knygų noriu pristatyti lietuvių skaitytojui, nes joje aprašyto poeto likimas daug kuo yra panašus į mūsų emigracijos poetus ir nemažai galima iš jo pasimokyti, kaip atrasti egzilyje kūrybinį tobulumą.
|
Skaityti daugiau...
|
Pranas Dom. Girdžius: TOS PAČIOS MOTINOS SŪNŪS. Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago 1974. 171 psl., 4 dol. Bronys Raila: PAGUODA. Antra dalis. Nida, London 1974. 377 psl., 5 dol.
|
|
|
|
|
|