ISPANŲ HUMANISTAS PETRAS ROIZIJUS VILNIUJE (1551-1571) Spausdinti
Parašė STASYS GOŠTAUTAS   
Minėdami Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, kartais užmirštame, kad Vilniaus universitetas išaugo iš 1569 m. įsteigtos kolegijos. Žemesnių, parapinių mokyklų netrūko nuo pat Lietuvos krikšto, bet aukštesnių mokyklų nebuvo iki XVI amžiaus. 1539 m. A. Kulvietis įsteigė Lietuvoj pirmą aukštesnę mokyklą, kurios gyvenimas buvo labai trumpas, bet atgarsiai ilgi; gal šio protestanto (gal geriau humanisto) dėka, atsidarė akys katalikams, kad, norint išlaikyti katalikybę Lietuvoje, reikia sukurti universitetą kuris atsispirtų humanistinei protestantiškai dvasiai. Reikia neužmiršti, kad protestantus rėmė tokie didikai, kaip Goštautai, Radvilos, Chodkevičiai,
Kiškos ir kt., kurie per reformaciją galvojo išlaikyti Lietuvos suverenumą.

Tad Vilniaus universiteto atsiradimas nebuvo visai atsitiktinis reikalas, bet sumanus politinis įvykis. Pora metų prieš jėzuitų kolegijos atidarymą ir po Kulviečio mokyklos uždarymo, ispanas Petras Roizijus prie Šv. Jono bažnyčios, kurios klebono pareigas jis tuomet ėjo, nuo seniau egzistavusią parapinę mokyklą praplėtė į teisės ir klasikinių kalbų mokyklą.

Petras Roizijus, Pedro Ruiz de Moros, Petrus Royzius Maureus Alcagnicensis, — tai vardas giliai susietas su XVI amžiaus Lietuva, su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, su Radvilomis, su Barbora Radvilaite, su vyskupu Protasevičiu-mi, su II Lietuvos Statutu, su Liublino unija ir su jėzuitų kolegija.
Kaip toks svarbus ir kontroversinis asmuo atsirado Lietuvoje, kokį vaidmenį jis suvaidino Lietuvos XVI amžiaus istorijoje, koks jo ryšys su Vilniaus universitetu, bus bandoma atsakyti čia.

Ruiz de Moros gimė apie 1500 m., gal net 1508 m.; tiksli data niekad nebuvo ir vargu ar kada bus nustatyta. Jis buvo ne Kastilijos vasalas, bet Aragono, į šiaurės rytus nuo Madrido. Jo gimtasis miestas Alcaniz, šimtas kilometrų į pietus nuo Aragono sostinės Zaragoza, šiandien yra tik mažas taškas Ispanijos žemėlapy, retai lankomas turistų, nors ir turi visą pilaitę, paskirtą turizmui. Tačiau tuo laiku, Alcaniz buvo svarbi kelių sankryža, jį lankė popiežiai ir imperatoriai. Ruiz de Moros pavardė yra gana žymi Aragono istorijoj, bet kai gimė Petras, jo bajorystė, kaip ir daugelio kitų ispanų bajorų ("hi-dalgos"), buvo likusi betikslė, ir prasimušti reikėjo eiti į kunigus ar į mokslus. Gimtajame mieste išmokęs lotynų ir graikų gramatikas, Ruiz de Moros 1528 m. įstojo į Leridos universitetą, kuriame turbūt baigė magistro laipsniu teisės fakultetą. 1537 m. persikėlė į Bolonijos universitetą kur 1540 m. gavo to laiko tipišką dvigubą "iuris utriusąue doctoris" t.y. romėnų ir kanonų teisės doktoratą. Bolonijos universitete tuo laiku buvo nemažai lenkų ir vienas kitas lietuvių studentų. Iš pačių žymiausių Roizijaus bendralaikių buvo Martynas Kromeris1 ir Stanislovas Orze-chowskis.2 Ar jie kuo nors lėmė Roizijaus atvykimą į Lenkiją, sunku nustatyti. Nemažai prisidėjo prie Roizijaus persikėlimo Žygimanto Senojo žmona, karalienė Bona Sforza, Aragono karaliaus anūkė ir ispanų karaliaus Karolio V netolima giminaitė. Yra žinoma, kaip jinai apsistatę Krokuvos dvare svetimšaliais ir visur bandė įkišti italus į atsakingas pozicijas. Kai prisireikė surasti naują teisės fakulteto profesorių Krokuvos universitetui, Bona įpareigojo Krokuvos vyskupą ir universiteto kanclerį, Petrą Gamratą, pasirinkti jį iš tuometinėj Europoj žymiausio teisės fakulteto, Bolonijos universitete. Ruiz de Moros, baigęs prieš metus savo doktoratą ir neturėdamas darbo (buvo tik laikinas lektorius Bolonijos klasikinių kalbų fakultete) ir negalėdamas ar bijodamas) grįžti į Ispaniją, kur grėsė dar vieno Ispanų-Prancūzų karo pavojus,3 1541 m. atsirado Krokuvoj, kur išbuvo beveik dešimt metų. Paskutinius metus, perėmus sostą Žygimantui Augustui, buvo jo paskirtas teisiniu patarėju.

Petro Roizijaus poezijos knygelė "De matrimonio regio". Krokuva, 1553.

Kodėl ir kaip Roizijus atsirado Lietuvoj?
Nėra labai sunku tą reikalą nušviesti. Žino ma Žygimanto Augusto meilė Barborai Radvilaitei. Jų draugystė truko šešis metus ir sukėlė visą kraštą. Roizijus, kuris nemėgo Bonos Sfor-zos ("gyvate", serpentem Bona ją vadino), atsistojo Barboros pusėje ir apdainavo jos vedybas ir vainikavimą.4 Mirus Barborai 1551 gegužės mėn.. Žygimantas Augustas, vykdydamas savo meilės paskutinę valią, iškilmingai palydėjo jos palaikus į Vilnių ir pats perkėlė savo sostinę į Vilnių. Tokiu būdu visas karališkas dvaras atsidūrė Lietuvoje su Roizijum jų tarpe.
Tai buvo Vilniaus miesto gražiausias klestėjimo laikotarpis, nes Žygimantas Augustas, išaugęs savo motinos renesanso skonyje, jį išpuošė kaip tikrą vakarietišką miestą. Ne veltui Braunas ir Hogenbergas po keliolikos metų (1572) įtraukė Vilnių į savo atlasą, kur gana taisyklingai davė miesto planą.

Roizijus nemėgo Lenkijos ir paliko ją su mielu noru. Atsisveikindamas dar parašė porą eilių:
. . . Violenta vale Cracovia, namque I Hic nihil est aliud vivere, ąuara bibere I (iš Valedicit Cracoviae).5 Nebuvo jis pirmas nei paskutinis, kuris užsirūstinęs paliko Krokuvą. Karaliaus dvaras ir universitetas buvo intrigų, palaidumo ir netolerantiškumo centras. Tuo atžvilgiu Vilnius buvo gal vienintelis miestas (ir su juo Lietuva), kuris, aplenkęs viduramžius, iš pagonybės perėjo tiesiai į renesansą. Lietuva buvo tolerantiška valstybė, kuri priglaudė visus persekiojamus nuo pat savo įsikūrimo laikų. Lenkija niekada nepasižymėjo tolerantiškumu ir iš dalies Lietuvą išmokė fanatizmo. Čia užteks tik paminėti pora pavyzdžių: Vaitiekus Brudzevvskis, kurio paskaitų klausė Kopernikas, pabėgęs iš Krokuvos, praleido savo paskutinius gyvenimo metus Vilniuje (1494-1497), kur ir baigė rašyti savo knygas6: taip pat padarė Erazmas Vitelius (Ciolek), žymus savo paskaita, skaityta Romos senate (1501) apie lietuvių romėnišką kilmę.7

Atvykęs į Vilnių, Roizijus tuojau suprato, kas valdo, ir pasidarė Radvilų garbintojas, su kuriais jau buvo turėjęs reikalų dar Krokuvoj. Apie 1551 metus parašė ilgą panegiriką, dedikuotą "Ad Ni-colaum Radivilone", kuri užsibaigia In patria maior non potes esse tua.s Kaip Vyriausiojo tribunolo teisėjas, Roizijus dirbo su Radvila Juoduojų, vienu iš paskutiniųjų Lietuvos didikų, kuris dar bandė atskirti Lietuvą nuo Lenkijos: jis nebūtų miręs 1565 m., vargu ar Liublino unija būtų buvusi pasirašyta.

Lietuvos gyvenime Roizijaus vaidmuo buvo nemažas. Dalyvavo 1566 m. paskelbto II Lietuvos Statuto ruošimo komisijoj. Pats parengė per 700 puslapių leidinį Decisiones Lithuanicae (Lietuvos sprendimai bylose, nagrinėtose iš atšaukimų karaliaus teisme), kurio pasirodė keturi leidimai: Krokuvoj 1563, Frankfurte 1570, Venecijoj 1572 ir Lyon 1588. Tai bene pirma knygi apie Lietuvos teisę, kuri susilaukė europinio atgarsio ir buvo naudojama iki pat XVIII a. pradžios. Nors Roizijus nebuvo kunigas (visą gyvenimą liko diakonas), kaip tai aiškiai įrodyta Vilniaus katedros kapitulos protokoluose,9 buvo Kražių klebonas, Vilniaus katedros kanauninkas ir iždininkas, Šv. Jono bažnyčios archipresbiteris (klebonas). Kaip karaliaus teisinis patarėjas dalyvavo Liublino seime. Rašydamas apie uniją, ją rėmė, sakydamas Fecitque ex gemino corpore corpus idem (iš dviejų kūnų padarė vieną kūną). Nemažai prisidėjo prie Dancigo sukilimo numalšinimo 1568 m.10 Žygimanto Augusto jis buvo pakeltas į palatinus vaivadas, ir turbūt nebuvo garbės ar beneficijos, kurios Roizijus nebūtų gavęs iš karaliaus ar iš Radvilų. Turėjo savo namą Vilniuje, nors dar nepavyko jį tikrai identifikuoti.

Būdamas tokiose aukštose pareigose, Roizijus neapsiėjo be kivirčų. Žymiausias buvo su jėzuitais dėl Šv. Jono bažnyčios priskyrimo jų kolegijai. Polemika išsisprendė natūraliai. Roizijui mirus 1571 metais. Jo rankraščiai ir knygos buvo perimti jėzuitų; dalį jų po jėzuitų ordino uždarymo (1773) įsigijo lenkų didikai Ossolinskis ir Zaluskis.11 Vilniaus universitetas neturi nei rankraščių, nei jo visų knygų. Turi vieną egzempliorių Decisiones Lituanicas (1563 metų1 ir porą poezijos knygelių iš 15 išspausdintų Krokuvoj.12 Neturi jų nė Ispanijos bibliotekos.13 Amerikoj ligi šiol nerasta nė vieno jo knygos originalo.14

Liesdamas teisinius Roizijaus veikalus, noriu priminti, kad XVI amžiuje Decisiones nebuvo vien tik įstatymų ir nusikaltimų katalogas, bet istorinis, literatūrinis veikalas, kur paremti kokį nors teisinį atvejį autorius imdavosi pavyzdžių iš klasikinės literatūros ir iš tautos tradicijos. Šiuo atžvilgiu Roizijus sekė savo mokyteju Bolonijos universitete Andrea Alciato, kuris pirmas
pakeitė sausą Bartolo digesta modernišku savo laikų Kodeksu. Už tai Decisiones Lithuanicae yra ir gyvas literatūrinis veikalas. Kas nori suprasti, kaip žmonės gyveno ir kuo rūpinosi Didžiojoj Lietuvos Kunigaikštijoj, ras Roizijaus leidinyje apsčiai dokumentų, paimtų iš tikrų įvykių. Dar pažymėsiu, kad jis parašė Medininkų vyskupijos kapitulos statutus: Constitutiones Ecclesiae Mednicensis (1561, rankraštis prapuolęs) ir Novel-lae Constitutiones Ecclesiae Mednicensis (1562, dar galiojo ir Valančiaus laikais; rankraštis irgi prapuolęs).

Nemažiau istoriškai vertinga yra jo poezija: išspausdinta 15 knygelių, bet apie 15.000 hegzametrinių jambų ir epigramų liko rankraščio Forma iki pat 1900 metų.15 Vargu ar mes turim tokių kasdieniškų dokumentų iš XVI šimtmečio, kaip Roizijaus poezijoje surašyti skundai apie žemaičius, apie Vilniaus plėšikus, apie liaudies sunkų gyvenimą, apie karus ir taiką, apie didikus ir karalius, apie popiežius ir blogus kunigus ir t.t. Mūsų kronikose ir metraščiuose istorikams daugiau rūpėjo pataikauti karaliui ar didikui, negu surašyti kasdienines paprasto žmogaus problemas. Roizijus ta prasme buvo demokratas, kuriam rūpėjo Lietuvos žmogus ir jo būklė daugiau, negu surašymas karų ir karaliaus puotų. Šita humanistinė pažiūra į žmogų yra artima italų Savonarolai ir ypač olandų Erazmui Roterdamiečiui, su kuriuo jį siejo daug bendrų draugų.

Roizijus ir Vilniaus jėzuitų kolegija
Roizijaus atvykimas į Lietuvą sutapo su reformacijos plitimu ir pirmais bandymais įsteigti Lietuvoje aukštesnę mokyklą. Nekartosim čia gerai žinomų faktų apie Kulviečio ir Rapolonio trumpai egzistavusią mokyklą, apie lietuvių humanistų pasitraukimus Prūsijon į ką tik įsteigtą Karaliaučiaus universitetą (1544) etc. Kurti aukštąją mokyklą Lietuvoje planavo reformatai, kurių globėjas Radvila Juodasis savo testamente (1565 m.)

skyrė tam reikalui lėšų. Reformacijos plitimas skatino katalikus griebtis rimtų priemonių sustabdyti naujo tikėjimo bangai.

Vilniaus universiteto įsteigimo klausimas pasidarė aktualus, kai Žygimantas Senasis dar 1537 m. uždraudė savo pavaldiniams vykti į Vokietijos ir Šiaurės Europos universitetus. Užtat Kulvietis 1538 m. baigė Sienos universitetą, o ne Leipcigo ar Wittenbergo. Užtat dauguma lietuvių humanistų išvyko į Karaliaučių ir ieškojo Albrechto globos. Jos ieškojo ir Roizijus, su kuriuo Albrechtas palaikė gan gyvą korespondenciją, nors niekas dar iki šiol nėra prikišęs Roizijui buvus reformacijos šalininku.17

Kai Radvila Juodasis planavo steigti reformatų universitetą, pats būdamas Kalvino pasekėjas ir palaikąs su juo glaudžius ryšius, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius rimtai susirūpino Lietuvos katalikybės išlaikymo klausimu, ir tai privedė prie aukštosios mokyklos steigimo. Protestantizmo pavojus Lietuvos teritorijoj buvo tikras. Ne veltui nuncijus A. Lippomano rašė popiežiui, kad "Lenkija yra pražuvus Romos Bažnyčiai ir yra mažai vilties ją grąžinti į tiesųjį kelią".18 Lenkija čia, aišku, reiškia ir Lietuva. O Jan Laski, Erazmo Roterdamiečio draugas, kuriam jis paliko didelę dalį savo bibliotekos, rašė "Quidquid est nunc purae religionis in Lithuania. id maxime Nicolao Radtvilo debemus".19 Net tarp Vilniaus katedros kanauninkų buvo reformacijos šalininkų. Jurgio Albinijaus raštai ir knygos buvo apkaltinti erezija ir uždrausti. Tarp tų kn buvo nemaža Erazmo Roterdamiečio raštų, kurie perėjo į jėzuitų kolegiją; joj Erazmo vardas ir daug paragrafų buvo ištrinti su rašalu.20

Reformacija Lietuvai reiškė ne vien tik nukrypimą nuo Romos, Radvilai tai reiškė smūgį Krokuvos įtakai ir galą Lietuvoje vis stiprėjančiai lenkų dvasiškijai, kuri gausiai plaukė dėl turtingų beneficijų, nesistengdama išmokti vietinės kalbos, nei apsigyventi savo parapijose. Lippomano, Pauliaus IV nuncijus, kurio Rozijus nemėgo dėl kitų priežasčių (Popiežiaus karas su Ispanija ir susidėjimas su Turkais dėl Neapolio ir Sicilijos)21 įsivėlė į polemiką su Radvila Juoduoju, kurioj viens kitą išsivadino visokiais būdvardžiais.22 Nuncijus nerado už Roizijų tinkamesnio žmogaus apginti katalikų vardą Lietuvos ir Lenkijos žemėse. Roizijus tada parašė ir jam dedikavo savo ilgiausią — tūkstančio eilučių kūrinį, pavadintą Chiliastichon, kuriame katalogiškai išgarbinti visi žymūs Lenkijos ir Lietuvos vyskupai ir kt. katalikai, kiekvienam skiriant tarp 3 ir 10 eilučių. Tai vienas iš svarbiausių dokumentų (dar niekad nepanaudotų) mūsų istorijai. Įdomiausia, kad joje nėra minima polemika ir kad visi Radvilos garbingai pristatyti kaip heros. Reikia neužmiršti, kad Roizijus tiesiog priklausė nuo Radvilos Juodojo, su kuriuo nenorėjo susipykti. Šita panegirika buvo skubiai parašyta ir išleista 1557 m.

Lietuvos katalikams reikėjo ką nors greit daryti, ir tada kilo mintis atsikviesti jėzuitus, kaip geriausiai pasiruošusius ginti katalikų interesus. Čia Lippomano ir Protasevičiaus interesai susitiko. Dar 1555 m. buvo atvykęs su nuncijumi jėzuitas Alfonso Salmeron, bet iš to nieko neišėjo. 1561 m. Augustas Rotundas, Roizijaus bendradarbis, ir vysk. Protasevičius pradėjo rimtai rūpintis Vilniaus akademijos steigimu. Jie suprato, kad suvilioti jėzuitus atvykti į Vilnių reikia pirma sutvarkyti jų ekonominę padėtį. Vilniaus vyskupas užpirko namus ir žemes, bet legaliai negalėjo jų perleisti jėzuitams be kapitulos sutikimo. Roizijus, būdamas Vilniaus katedros kanauninkas, teisininkas ir iždininkas, turėjo daug prie turto pervedimo prisidėti. Ir iš kapitulos protokolų aiškiai matyti, kad jis tam pritarė:

Vyskupas Protasevičius nupirko Mykolo Jasinskio, Vaitiekaus sūnaus, mūrinį namą ir įrengė jį jėzuitams gyventi, manydamas, kad jų veikla padės ginti šventąjį tikėjimą. Jis skiria didelę sumą jų išlaikymui iš Širvintų dvaro ir duoda jiems grynais 2000 kapų lietuviškų grašių. Turėdamas mintyje Tridento susirinkimo nurodymą steigti vyskupijose seminarijas, jėzuitų kolegijai duoda Vilniaus vyskupijos stalo kaimus: Ka-mienny Loh, Bieniance, Noskowiczy, Pikciuny, Merkinę prie Medininkų kelio, Rykantų ežerą prie Trakų-Kauno kelio su prie jų esančiais palivarkais, nedarant jokių išlygų sau ir įpėdiniams, pagal karaliaus valią. Pagaliau nuperka sklypą prieš vyskupijos rūmus naujokyno bažnyčiai ir kolegijai statyti. Kapitula vienbalsiai patvirtina šiuos dovanojimo aktus ir duoda leidimą.23

Dar porą dienų prieš tą patvirtinimą Lorenzo Maggio, jėzuitų provinciolas Austrijai ir Lenkijai, atsiuntė komisiją su Francisco Sunyer (iš Barcelonos) patikrinti kolegijos ekonominę padėtį, kuri buvo rasta patenkinama. 1569 tą patį spalio mėnesį, kolegija pirmą kartą atidarė savo vartus, turėdama 60 mokinių. 1570 liepos 17 d., gavus popiežiaus Pijaus V bulą ir jėzuitų generolo Francisco de Borja patvirtinimą, kolegija pradėjo oficialiai veikti su 26 jėzuitais.

Yra įdomu konstatuoti ispanų įnašą, steigiant mūsų aukštąją mokyklą. Čia juos tik suminėsiu:
Alfonso Salmeron, iš Toledo, jau 1555 spali o 28 d. buvo atvykęs į Lietuvą (lydėdamas Lippomano) apsidairyti dėl būsimos fundacijos. Autorius didelių teologijos tomų.

Francisco Sunyer, geras organizatorius, paliko daug pranešimų ("reliacijų") apie savo veiklą ir įspūdžius iš Lietuvos.
Kiek vėliau, 1574 m., atvyko Pedro Viana. pakeltas į prefektus jau įsteigus Vilniaus universitetą.
1578 m. atvyko Alabiano Garcia, trečia Vilniaus universiteto rektorius, ir Antonio Arias, teologijos profesorius.
XVII amžiuje ispanas Miguel Ortiz bi: Vilniaus universiteto rektorius. Autorius poro? dogmatinės teologijos knygų rankraščių forma, saugomų Krokuvoj.24

Viena iš įdomiausių asmenybių, atvykusi-į Vilnių buvo portugalas Manuel da Veiga (Portugalija buvo tada dar Ispanijos dalis). Jis buvc pirmasis Vilniaus universiteto daktaras ir paskui joje dėstė teologiją. Išmoko ir lietuviškai tiek kad sakė pamokslus. Iš savo devynių veikale keturis išspausdino Vilniuje. Jis buvo Vilniuje tarp 1581-87 metais; buvo pašalintas dėl teologinių ir dėstymo susikirtimų su tuometiniu rektorium Alabiano Garcia.

Grįžtant prie Roizijaus, nėra abejonės, kad jis sutiko su kolegijos įsteigimu ir balsavo ui turtų pervedimą ir bažnyčios statymą. Lieka tad klausimas, kodėl susipyko su jėzuitais 1570 metai?

Pirma, reikia priminti, kad jau 1565 m., ka: Roizijus gavo Šv. Jono bažnyčią, jis perėmė u jos mokyklą (įsteigtą 1513 m.) ir ją praplėtė — pakėlė į humanistinę akademiją. Nėra išlikusia ar žinomų dokumentų tai patvirtinti, bet pagal tradiciją, prasidedančią su Teodoru Narbutu25 r baigiant žymiais lenkų ir lietuvių istorikais (Kosman, Ochmanski, Ročka)26 nėra pagrindo ja abejoti. Pagal padavimą, tai buvo ne parapinė mokykla (tokia jau buvo prie Vilniaus kated: bet daugiau panaši į Kulviečio akademiją, kur ne tik buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos (Donatus), bet ir romėnų bei lietuvių teisės. Jeigu tai galima būtų įrodyti, tai reikštų, kad ji buvo ne vien tik pirma teisės mokykla Lietuvos teritorijoj (80 metų prieš Sapiegų įsteigtą teisės fakultetą Vilniaus universitete 1641 m.), bet pirmas ir vienintelis momentas visoj Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos istorijoj, kai atskirai nuo Lenkijos buvo dėstoma Lietuvos teisė. Pagal padavimą, lietuvių teisę dėstė Grochovskis,27 o romėnų ir Magdeburgo teisę — pats Roizijus.

Antra, kai jėzuitai atidarė savo kolegiją, turbūt nesusiprato pakviesti profesorium Roizijaus, nes jie pakankamai atsigabeno savo žmonių. Tas faktas galėjo užpykinti Roizijų, ir kai jėzuitai paprašė leidimo vartoti Šv. Jono bažnyčią savo kolegijos pamaldoms, jos klebonas atsisakė tą leidimą duoti.28 Vienas iš neminėtų motyvų galėjo būti Šv. Jono mokyklos panaikinimas. Visai suprantama, kad jėzuitams reikėjo bažnyčios, ir visai aišku, kad artimiausia, tiesiog gretimame name buvo Šv. Jono bažnyčia. Kodėl tad išėjo toks nesusipratimas ir nesantaika, sunku nustatyti, juo labiau dėl to, kad vieninteliai išlikę dokumentai yra kaip tik jėzuitų skundai Romai ir karaliui, kuriuose Roizijus vadinamas homo difficilis ir medio sublatum esse ("išdidus, puoląs į puikybę").29 Žinoma, kad Žygimantas Augustas davė Roizijui net triskart vertingesnę bažnyčią Pasvalyje, bet Šv. Jono klebonas nesutiko ir epigra-miškai, kaip jam buvo įprasta, atsakė: Unum esse in coelo clavigerum, Sanctum Petrum Apos-tolum, unum item apud Santum Joannem VU-nensem Petrum Roysium Hyspanum, nec ullum se vivo altam claven esse habiturum (trumpai: "vienas yra Šventas Petras prie dangaus vartų; vienas Petras Roizijus Šv. Jono bažnyčioj").30 Pagaliau Žygimantas Augustas sutvarkė reikalą, palikdamas Šv. Jono bažnyčią Roizijui iki jo gyvos galvos su prielaida, kad po jo mirties pereis jėzuitams.31 Roizijaus užsispyrimas šiuo atveju galėjo turėti ir teisinio pagrindo. Mat, negalima buvo pervesti bažnytinio turto taip lengvai, kaip jėzuitai norėjo. Ir po beveik dešimt metų ginčai tarp kapitulos ir Šv. Jono bažnyčios nebuvo užbaigti, kaip rodo kapitulos protokolai.32 O dėl Roizijaus — mėnesį po karaliaus sprendimo, 1571 kovo 23 d., jis mirė, ir, anot jėzuitų laiško Romai, Fuit autem admira-bilis Providentia Divina33 Visas ginčas tam kartui pasibaigė: gegužės 6 d. Šv. Jono bažnyčia perėjo jėzuitams ir tapo Vilniaus universiteto dalimi.

Čia tik suglaustai suminėti faktai parodyti, kokį vaidmenį suvaidino šis ispanas iš nežino
mo Alcaniz miestelio Lietuvoj. Gal už tai Valančius34 ir Jucevičius (Mokyti žemaičiai)35 įtraukė jį į savo veikalus ir laikė savo žmogumi. Z. Ivinskis Roizijų labai neigiamai pristatė,36 kaip tik remdamasis jėzuitų dokumentais. Jėzuitams reikėjo ginti ordino interesus. Gal ir Roizijų, išdrįsusį eiti prieš ordino valią ar naudą, dėl to jie nepalankiai nupiešė. Šiaip ar taip, Roi jus buvo svarbi asmenybė mūsų istorijoj. Iš n; rinėjus jo veiklą bei raštus, gali daug kas p dėti suprasti Žygimanto Augusto ir Radvilų Lietuvą.37


1. Kromeris ne tik buvo Bolonijos universitete tuo pačiu metu, kaip Ruizijus, bet ir klausė tų pačių mokytojų (Alciato Bolonijoj ir Romolo Amasei Paduvoj; su Amasei jis palaikė gan gyvą korespondenciją per savo ilgą gyvenimą).
Kromeris grįžo į Lenkiją kaip tik tuo momentu, kai Gamratas ieškojo naujo teisės profesoriaus. Roizijus yra gan gražiai apie jį atsiliepęs savo poemoj Chiliastichon:
Martinum historias versantem saepe Cromerum
 Ad praesens revocabit opus tutela tot olim
 Firmate fidei ostentis et sanguine Divum. (I, 167
2. Orzechowskis yra gal vienas iš spalvingiausių asmenybių reformacijos laikotarpyje. Susipažino su Roizijum dar Bolonijoj. Vėliau Lenkijoj ir Lietuvoj Roizijus jam nepa¬gailėjo savo aštrių epigramų, daugiausia už jo celibato idėjas.
3. Karas iš tikrųjų prasidėjo kitais metais, 1542 birželio mėn., bet jis grėsė jau nuo 1541 metų, kai Pavijoj buvo nužudyti Paryžiaus pasiuntiniai. Tai trečias konfliktas tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Roizijus, aišku, negalėjo grįžti per Prancūziją, o per jūrą bijojo siaučiančių piratų. Tad kelionė į Rytus buvo gal vienintelė išeitis.
4. 1548 m. Roizijus rašė:
Barbara nupta tuo quae prima, Auguste, parenti est Stemma tulisse trueem visitur ante lupum. Serpentem Bona fert, divi patris altera coniux; Illa feram gessit, gestat et ista feram.
Visos eilės cituojamos pagal Bronislavus Kruczkiewicz, Petri Royzii Maurei Alcagnicencis Carmina, Pars I et II, Cracoviae, Typis Universitatis Jagellonicae, 1900. Šitas posmas imtas iš antros dalies, p. 13; nuo dabar bus cituojama kaip II. 13) ir panašiai. Eilėraštis turi dešimt eilučių ir yra vienas iš 28 skirtų Žygimantui Augustui, kur poetas apdainuoja, kaip Barbora nugali Boną.
5. (II, 264). Taip pat tuo pačiu laiku parašė In Lituanicam Peregrinationem, (I, 240-242), kur pusiau lenkiškai
ir pusiau lotyniškai lengvai pasijuokia iš lenkų:
Si quis ježdziabit lituana per oppida gošcius, Seu Vilnam perget, seu fors wyježdžaverit inde, Ule niechaj secum, ržanum clebum atąue bialum In curru portet; sine curru tendere blad jest.
Non tibi plukswa cialum noctem šmierdzaca per omnem Rodere cessabit.. . undiąue . . . augusta bieda

6. Brudzewskio knyga Commentaria utilissima in theori-cis planetarum išleista' Milane 1495 m.
7. Nors Ciolekas buvo lenkiškos kilmės, gyvendamas Vilniuje nuo 1492 metų, pamilo Lietuvą ir buvo vienas iš pirmųjų, kuris paleido romėnišką lietuvių tautos kilmę. Jo prakalba Romos senate 1501 kovo 31 d. susilaukė daug atgarsio. Ciolekas globojo M. Husovianą. apdainavusį lietuviškus stumbrus De Statura, feritate ac carmen (1525); dedikuota italui Aloysio Apiphio, Krokuvos universiteto teisės profesoriui, irgi paliko Lenkiją 1530 m.
ir persikėlė į Vilnių. Žr. B. Kazlauskas, "Mikalojus Huso-vianas ir jo giesmė apie stumbrą", Literatūra, Vilnius, t. VI (1963), p. 141-155.
8. (II, 49). Neseniai išleistoj monografijoj (Brunonas Bu-šackis, Radvila Juodasis, Chicago, 1977) autorius nežinojo Roizijaus eilių, skirtų Radvilai. Tai vienas iš svarbių dokumentų nušviesti Radvilo asmenybę.
9. 1570 gruodžio 4 d. susirinkus Vilniaus kapitulos sesijai, buvo užprotokoluota: "Atsižvelgiant į tai, kad daugelis kanauninkų, priėmę mažesnius šventinimus, nesistengia gauti aukštesnių, buvo nutarta, jog kanauninkai klierikai, nelaikantys šventų pamaldų, negaus jokios refekcijos (maitinimo), subdiakonai gaus vieną trečdalį, o diakonai — pusę. Kapitula šio nutarimo laikinai netaikė kanauninkui Grabovskiui, kuris būdamas diakonu gavo pilną refekciją. Taip pat kapitula, atsižvelgdama į Roizijaus išsimokslinimą ir puikų teisės išmanymą, paskyrė jam pilną refekciją su sąlyga, kad jai padės savo patarimais .. (iš Actą Capituli Vilnensis, t. V. ff. 28-29).

10. Roizijus Dancigo sukilimą gan plačiai aprašo savo Dantiscana (I, 271-311), kurios santrauka būtų maždaug tokia: Rusijai veržiantis prie Baltijos jūros, kitos šalys reagavo įvairiai, kai kurios nepalankiai: neskelbdamos karo, griebėsi tuo metu gana plačiai naudoto būdo — piratų pagalbos. Jų paslaugomis naudojosi ir Žygimantas Augustas. Piratai užpuldinėjo prekybinių laivų vilkstines su karaliaus pritarimu (jis samdėsi jūreivių piratų iš Dancigo). Miesto magistratas, nenorėdamas turėti reikalų su piratais, uždraudė jiems naudotis miestiečių teisėmis. Kartą piratus užklupo audra ir, ieškodami prieglobsčio, jie įplaukė į Dancigo uostą. Piratams stigo maisto, jo gauti išsikėlė į krantą. Kadangi nakties metu miesto vartai buvo uždaryti, piratai liko laukti prie miesto vartų. Anksti rytą pasitiko į turgų važiuojančius valstiečius, pagrobė iš jų maistą ir juos apkūlė. Magistratas liepė juos suimti, nuteisė mirtim ir pasmeigė jų galvas ant gynybinės sienos. Už karaliaus pavaldinių nužudymą buvo sudaryta komisija reikalui ištirti (1568.X. 18), kurios miestas neįsileido. Šis skandalingas karaliaus valios pažeidimas buvo svarstomas Liublino seime. Bylai užbaigti sudaryta kita vyskupo Stanislovo Kornakovskio vadovaujama komisija. Šis buvęs Krokuvos universitete Roizijaus mokinys, vykdamas tirti bylos, susijusios su magdeburginių teisių pažeidimu, pasiėmė ir geriausią jų žinovą — Roizijų. Atvykusi į Dancigą 1569 gruodžio 1 d., komisija paskelbė 67 naują miesto statutą Constitutiones Carncovianae, sudarytą Roizijaus, bet pavadintą komisijos vadovo ir karaliaus raštininko vardu.
11. J6zef Maksymiljan Ossolinski (1748-1826), lenkų didikų šeimos, buvo jėzuitų mokinys ir didelis rankraščių bei meno kolekcionierius. Nėra aišku, iš kur jis tikrai įsigijo Roizijaus rankraščių dalį, bet galima spėlioti, kad iš Varšuvos ar Krokuvos jėzuitų kolegijų. Taip pat nemažas kultūrininkas ir kolekcionierius buvo Jozef Andrzej Zaluski (1702-1774). Jo bibliotekos dalį sudarė Žygimanto Augusto knygų kolekcija, kuri Kotrynos II įsakymu 1795 m. buvo pervežta į Petrapilį. Vėliau dalis bibliotekos ir rankraščių buvo grąžinti, bet daug tomų žuvo per kraustymus. Nežinia, iš kur ir kaip Zaluskis gavo Roizijaus rankraščius. Jie visi buvo išspausdinti Kruczkieviczo jau minėtame Carmina leidinyje.
12. Čia tik dėl įdomumo suminėsiu jo laikais išspausdintas eiliuotas knygeles:
1. De Apparatv Nvptiarum Optimorvm Maximorvm Sigis-mvndi Secvndi, Poloniae Regis etc. Atque Reginae Elisabes.. . etc, Cracoviae, 1543.
2 Carmen fvnebre . . . in obitu Illustris Petri Gamrati. . . Cracoviae, 1545.
3. Ad sacrosanctum Samuelem episcopum Plocensem. . . Carmen heroicum, Cracoviae, 1545.
4. Ad Nicolaum Radiuilonem virum illustrem Epithala-mium, Cracoviae, 1546.
5. Cermen tumultuarium . . . adversus astrologum quendam. in vitam viri Deix Samuelis Cracoviensium episcopi mentitum, Cracoviae, 1546.
6. Ad virum Samuelem Episcopum Cracoviensivm et supremum in Polonia cancellarium, Krak6w, (1547 (?\
7. Inclito Cuiritium regi Ferdinando in divae coniugi* Annae obitu . . . Epitaphia, Cracoviae, 1547.
8. Historia fvnebris in obitu diui Sigismundi Sarmatiarum Regis, Cracoviae, 1548.
9. Nenia. In fvnere Viri Illustris Samuelis Maceouif, Cracoviae, 1550.

10. Ad. inclyt. Sig. Aug. Carmen consolatorium, Cracoviae. 551 (Barboros Radvilaitės mirties proga).
11. Ad. Inclytvum atąue Ptentissimvm Sigismvundcm Avgvstvm Carmen consolatorium, Cracoviae, 1553.
12. De apparatu nuptiarum inclyti et potentissimi Sig. Aitz Carmen, Cracoviae, 1553.
13. Ad Proceres Polonos: de matrimonio Regio . . . Carmen. Cracoviae, 1553.
14. Chiliastichon, Cracoviae, 1557.
15. Cermen fvnebre in obitv Illvstrissimi Joannis comitis Tarnovii, Cracoviae, 1561.

13. Madrido bibliotekoj yra pora egzempliorių Decision+i Venecijos leidimo.
14. Kongreso Bibliotekoj nėra užregistruoto nė vieno veikalo, bet tai nereiškia, kad jų gali nebūti.
15. Žr. išnašą 4.
16. Nors Erazmas Roterdamietis nepaliko Romos Bažnyčios, jo įtaka reformacijos plitime buvo milžiniška, ir -iz tai jo knygos buvo draudžiamos, deginamos ir rašalu il-braukinėjamos. Visa jėzuitų artilerija kaip tik ir buvo skirti griauti Erazmo palikimą, kuris buvo nepaprastai stiprus Ispanijoj ir Lenkijoj.
17. Tačiau yra pasklidę gandų, kad Roizijus buvo ateistas (?). Žr. Euhemer (1961, Nr. 2, p. 37-51), kur Janusz Tazbir pristato keistą rankraštį, surastą Budapešto muzie (Nemzeti Muzeum, Polonica, nr. 2 ff. 251/252), kurio autentiškumo nesu patikrinęs.
18. Pagal Theodor Wotschke, "Vergerios zvveite R nach Preussen und Litauen", Altpreusische Monatsschn-Konigsberg, 1911, p. 156.
19. S. Sužiedėlis, "Mikalojus Juodasis", Lietuvių Enciklopedija, Boston, t. XXIV, p. 392.
20. Daug tų egzempliorių esu asmeniškai matęs niaus universiteto bibliotekoj. Tačiau reikia pripažinti, kii jėzuitai, nors ir negailestingai laistė rašalą ant teksto, knyg~_ nedegino, jas gerbė ir saugojo.
21. Štai ką Roizijus rašė apie popiežių:
Omnes te gentes sanctum, Caraffa, vocamus Et. patrem; in natos tu tamen arma capis. Hui, gaudens bello et natorum sanguine, sanctus Omnibus unde, rogo, gentibus? unde pater? (II, 2SC
22. M. Ročka, "Poleminis M. Radvilos Juodojo laiške
ir jo literatūrinė aplinka", Literatūra, Vilnius, 1973, T.
p. 105-124.
23. Actą Capituli Vilnensis, t. 4, ff. 211-214. Čia, aiškinu duota tik santrauka visų ilgų diskusijų fundacijos reikalu. Sesijoje dalyvavo: iždininkas Roizijus, Albrechtas Garbovsfcs (ar Grabovskis, medicinos daktaras ir diakonas), L. Volskis.
dar viena pavardė, kurios negalėjau išskaityti iš rankraščių. Trūksta Jurgio Albinijaus (buvo Kaune), Simono iš Bžezino ir Tomo Makoveckio.
24. Dėl įdomumo turiu priminti, kad pirma lietuviška knyga spausdinta Lietuvoj, Daukšos Katechismas (Vilnius, 1595) buvo ne kas kita, kaip ispanų jėzuito J. Ledesma vertimas.
25. Dzieje narodu litetuskiego, Vilnius, 1841, t. IX, p. 480.
26. Marceli Kosman, Reformacja i kontrreformacja w Wielkim Księstioie Litetoskim w štvietle propagandy įvyzna-niotoej, Wroclaw, Polska Akademia Nauk, 1973; J. Ochmanski, Bskupsttvo Wilenskie, Poznan, 1972; M. Ročka, "Lietuviškoji Petro Roizijaus poezijos tematika ir jo kultūrinė veikla Lietuvoje", Literatūra, Vilnius, t. VIII, 1965, psl. 130-152. Ročkos studija yra geriausia iki šiolei lietuvių kalba parašytas darbas apie ispanų humanistą Roizijų, nors jo interpretacijos dažnai nieko bendro neturi su analizuotais faktais.
27. Žr. Ročka, op. cit., šaltiniai nenurodyti. Neteko tos pavardės užtikti nei pas Roizijų, nei kur kitur.
28. Štai vienas iš laiškų Romos jėzuitų generolui: "Petitus est, Doctore Petro Roysio Hispano, Juris utriusque doctore, custode Ecclesiae Cathedralis Vilnensis ūsus ecclesiae Sancti Ioannes, ąuibusdam conditionibus honestis a Reverendo Patri Viceprovinciali propositis, ąuibus tamen ille nula ratione voluit assentiri" (Jez. Arch. Polonia. vol. 65, Historia Col-legii Vilnensis Societatis Jesu, f. 78r).
29. Ibid. f. 87v.
30. Ibid., 86r.
31. "Post cessum vel decessum Venerabilis Petri Bofl Maurei" (A. Ratynski, Dziennik Wilenski, 1818, t. II.
32. Iš kapitulos susirinkimų protokolų (1581 birželio ir 12 d.), dalyvaujant pačiam rektoriui Skargai, paaiSkej* kad, Skargai pasiūlius baigti ginčus, "kurie paprastai kyl tik tarp šalių", kapitulai reikėtų atsisakyti Šv. Jono bažnj čios pagal Žygimanto Augusto privilegiją turėtos bendro "vakarienės" su kolegija teisės, "nes kitu atveju dėl 5k> unijos tarp bažnyčios ir kolegijos nebus tvarkos". Kapitula keletą dienų pasvarsčiusi, pranešė, kad "atsižvelgdama į po piežiaus nuncijaus Jono Caligari tarpininkavimą ir jėzuiti nuopelnus bažnyčiai, visiškai atsisako turėtos kolatorinės (gk> bos) teisės ir perduoda ją kolegijos rektoriui. Tačiau pageidauja, kad rektorius vikaro pareigoms visada parinktų pagyvenusio amžiaus vyrą, kuris savo garbe ir taurumu galėtu tinkamai šį postą užimti, ir kad visais atžvilgiais būtų laikomasi vyskupo Protasevičiaus majorato", t.y. renkant vikarą būtų atsižvelgta į kapitulos rekomendaciją.
33. Jez. Arch. Polonia, vol. 65, f. 72r.
34. M. Valančius, Žemaičių vyskupystė, Vilnius. 1972.
35. L. Jucevičius, Mokyt i žemaičiai, Vilnius, 1 97'
36. Z. Ivinskis, "Žemaičių religinė padėtis, vysk. Jurgio Petkuno-Petkevičiaus laikais", Aidai, 1955, Nr. 9. psl. 377-381; Lietuvių Enciklopedija, t. XXV, p. 404-405.
37. Plačiau apie Roizijų žr. mano studiją "Dos humanistas espanoles del siglo XVI en Italia, Polonia y Lituania: Antonio Augustin y Pedro Ruiz de Moros", Cardenal Albomoz y et Colegio de Espana, Bologna, 1979, vol. VI, p. 1-71.