MOKSLO DIENOS CHICAGOJE Vienuoliktasis LKMA suvažiavimas Spausdinti
Parašė Česlovas Grincevičius   
Vienuoliktasis Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimas, įvykęs 1979 rugpjūčio 31 — rugsėjo 2 Chicagoje, Jaunimo centre, buvo Vilniaus universiteto 400 metų minėjimo ženkle. Iš 18 numatytų paskaitų tik trys buvo skirtos ne universiteto minėjimui.

Suvažiavimas prasidėjo mišiomis jėzuitų koplyčioje. Jas aukojo vyskupas Antanas Deksnys su gausia asista. Savo žodyje jis pakomentavo skaitytą evangeliją apie negudrias mergaites, kurioms pritrūko alyvos žibintui. "Tą patį girdime ir gyvenime, ne vien alegorijoje — duokite mums alyvos. Šaukia ne tik anos mergaitės, bet ir išdidžios tautos, politikai, mokslininkai. Stinga išminties ir perspektyvos. Šiandien labiausiai reikia tokios alyvos, kuria galima būtų pasišviesti, ieškant tikro kelio". Išmintis apibrėžiama Senajame Testamente kaip amžinosios šviesos atspindys, Dievo veiklos veidrodis ir jo didybės paveikslas. Ji yra daugiau negu žmogaus intelektas ar protas. Šių laikų mokslas nepajėgia pasiekti giliausių daiktų priežasčių. Suvažiavimo tikslas ir yra, kad anoji dvasinė alyva kūrentųsi ir apšviestų mūsų protus.

Po mišių prie paminklo kritusiems už Lietuvos laisvę buvo padėta gyvų gėlių. Sugiedotas Lietuvos himnas.

Suvažiavimą pradėjo kun. Vytautas Bagdanavičius, MIC, Chicagos židinio pirmininkas, pabrėždamas, kad šis suvažiavimas nėra Vilniaus universiteto sukakties minėjimas, bet kruopščių studijų apie tą universitetą ciklas. Suvažiavimą atidaryti pakvietė LKM akademijos pirmininką kun. prof. Antaną Liuimą, SJ. Pirmininkas pasveikino susirinkusius ir perdavė sveikinimą profesoriaus Juozo Ereto, negalėjusio atvykti iš Šveicarijos. Priminė, kad Vilniaus universiteto reikšmė milžiniška, bet nėra pakankamai ištirta. Paprašė atsistojimu prisiminti mirusius Akademijos narius: kun. dr. K. Matulaitį, kun. dr. F. Gurecką, kun. dr. P. Manelį, dr. V. Juodeiką, dr. A. Senną, dr. G. Valančių, dr. P. Mačiulį, kun. dr. J. Zeliauską, dr. B. Radzivaną, prel. dr. M. Urboną ir dail. A. Varną. Pasidžiaugė, kad į jų vietą atėjo 19 naujų ryžtingų narių. Žvelgdamas į ateities perspektyvas, kun. Liuima yra optimistas, pastebėjęs, kad yra ženklų, rodančių išsiilgimą gilesnių vertybių, žmogaus teisių atstatymo. Kelias gali būti ilgas ir kovos kietos, bet dvasinis persilaužimas įvyks, ir skirtumas tarp besibaigiančio laikotarpio ir ateinančio bus daug didesnis, nei buvo tarp vidurinių amžių ir renesanso. "Tegul Šventoji Dvasia vadovauja šiam suvažiavimui".

Suvažiavimui valiovauti buvo pakviesti kun. L. Zaremba, SJ — lietuvių jėzuitų provinciolas, dr. A. Liulevičienė, dr. J. Jerome. Suvažiavimą raštu sveikino dr. V. Vardys, žodžiu — vysk. V. Brizgys ir A. Rudis.

Pirmąją paskaitė skaitė kun. dr. Viktoras Rimšelis, MIC: "Teologija Vilniaus universitete". Viduriniais amžiais visi universitetai turėjo teologijos ir filosofijos fakultetus. Kiti mokslai buvo pagalbiniai, pasini Simas filosofijai ir teologijai. 16-asis amžius buvo religinių kovų amžius ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius norėjo atsverti iš Karaliaučiaus sklindantį protestantizmą Jis išsirūpino iš karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Batoro nuo 1569 Vilniuje veikiančią kolegiją pakelti iki universiteto lygio. Teologija Vilniuje buvo aukštai pastatyta, pralenkė ir senesnį Krokuvos universitetą, turėjo pilną kursą, kuo negalėjo pasigirti krokuviškis universitetas. Turėjo gerų profesorių, daigiausia ispanų. Buvo ruošiami plataus masto disputai.

Teologijos ir filosofijos sekcijoje prof. kun. Antanas Rubšys skaitė paskaitą tema "Archeologija ir Šventraščio istoriškumas". Jo žodžiais, kapai, kasinėjimai ir radiniai — geriausi praeities liudininkai. Iškasenos patvirtina Šv. Rašto minimų faktų tikrumą. Paskaitą pailiustravo skaidrėmis iš vykdomų kasinėjime Šventojoje Žemėje ir gretimose šalyse.

Dr. Antanas Maceina negalėjo į suvažiavimą atvykti, tai savo paskaitą įkalbėjo į juostelę. Įskaitymą* buvo labai geras, aiškus, gerai perduotas. Jo tema buvo "Religijos ir tautos dialektika". Apgailestavo, kad jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas dabar tarnauja priešingiems, negu steigėjai norėjo, tikslams, verčiamai skleisti ateizmą, vadinas, melą. Iškėlė skirtumą tarp kitų religijų ir krikščionybės. Visos kitos religijos ieško Dievo, ir juo arčiau prie prie jo priartėja, tuo labiau tolsta nuo žmogaus. Krikščionybėje Dievas ieško žmogaus, net tampa žmogumi ir jį nuramina, įsiveržia į mūsų istoriją. Krikščionybė taip pat veržiasi į istoriją ir būna paženklinta kurios nors tautos ar laiko ženklu. Todėl kiekviena tauta Dievą priima savitai. Su


krikštu tautos priima ir kultūrą. Kur krikščionybė atranda aukštesnę kultūrą negu tų, kurie neša krikštą, ji atsimuša kaip į sieną. Toks pavyzdys yra Kinija. Religija yra tikslas savyje, o jei norima ją palenkti ir tautinei tarnybai, yra pavojinga. Tuos pavojus matėme ankstesniais laikais pas lenkus, kalbant apie mesianizmą. Neišnyko, bet net sustiprėjo pas juos toji mintis, ypač šiomis dienomis. Tauta ir religija — dvi vertybės, kurias reikia puoselėti, bet nenuvertinti, jas suliejant.
Ekonominių mokslų sekcijoje dr. Feliksas Palubinskas kalbėjo apie ekonominius mokslus senajame Vilniaus universitete. Tie mokslai buvo įjungti į plačia prasme suprantamas filosofijos studijas. Universitetą perėmus Edukacinei komisijai, po 1773 metų, pradėti ruošti ir ekonomijos specialistai, atsirado ir veikalų iš politinės teisės, ekonomijos teorijų.
Medicinos sekcijoje dr. Juozas Meškauskas pažvelgė į medicinos stovį ano meto Lietuvoje, kaip nuo kaimiško gydymo žolelėmis buvo prieita iki suorganizuotų cechų, amatininkų, užsiimančių gydymu, pvz. barzdaskučių ir kirpėjų, toliau vadinamų masterių, kol 1781 metais susiformavo medicinos fakultetas. Jį rusai po 1831 sukilimo uždarė ir visą jo turtą perkėlė į Rusiją.
Suvažiavimo darbų tvarkon įtilpo ir pomirtinė dailininko Telesforo Valiaus grafikos paroda, tose pačiose patalpose, Čiurlionio galerijoje. Ji buvo atidaryta tą patį vakarą. Atidarė kun. J. Borevičius, SJ. Valių kaip grafiką apibūdino dailininkas Adolfas Valeška, pastebėjęs, kad Valius buvęs vienas mūsų grafikų pirmūnų. Dar tarė žodį ir kun. Bag-danavičius.
Pirmoji suvažiavimo diena buvo baigta vakarone. Programa taip pat Vilniaus universiteto tema. Pradėjo, pravedė ir savo kūrybos skaitė Kazys Bradūnas. Dalyvavo dar Julija Švabaitė-Gylienė, o studentai V. Mu-sonytė ir A. Pemkus paskaitė buvusių Vilniaus auklėtinių raštų ištraukų. Muzikinėje dalyje iš plokštelės buvo pasiklausyta kunigaikščio M. Radvilos kompozicija simfoniniam orkestrui Polonezas ir iš juostelės E ir J. Bradūnų įdainuota liaudies daina.
Antrąją dieną istorijos sekcijoje dr. Saulius Sužiedėlis aukštai įvertino senojo Vilniaus universiteto įnašą Lietuvos istorijos mokslui. Iškėlė Lelevelio nuopelnus. Lelevelio įtaka studentams buvo tokia didelė, kad rusai pasistengė jį pašalinti.
Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, neseniai lankęsis Vilniuje ir surinkęs naujų faktų apie kunigą Jurgį Pabrėžą, papasakojo daugiau apie tą vieną žymiausių botanikų. Pabrėža buvęs taip pat žymus pamokslininkas, smerkęs visas pasitaikančias nedorybes. Jo išlikę pamokslai parodo anų laikų liaudies, ypač žemaičių, moralinį mentalitetą.
Į tą sekciją buvo nukelta ir prof. kun. Stasio Ylos paskaita apie tautinį lietuvių sankritį su lenkiškuoju elementu Vilniaus universitete. Lenkinimas prasidėjęs nuo Sniadeckio rektoriavimo pradžios. Jis išstūmė iki tol buvusią lotynų kalbą ir veik visur įvedė dėstymą lenkų kalba, o universitetui priklausiusiose mokyklose (provincijoje) net buvo uždrausta lietuvių kalba.
Aktorius Vitalis Žukauskas kalbėjo apie Vilniaus universiteto jėzuitų teatrą. Ano meto teatrai buvo moralinio pobūdžio, didaktiniai. Pradžioje buvo vaidinama lotynų ir graikų kalbomis, nuo 1601 pradėta ir vietinėmis kalbomis. Yra žinoma, kad nuo XVIII a. buvo vaidinama ir lietuviškai.
Literatūros sekcijos posėdyje dr. Stasys Goštautas kalbėjo apie Roizijų, žymų profesorių, kanonų teisės žinovą, pirmiau dirbusį Krokuvoje. Dėstydamas teisės mokslus, jon įjungė ir senąją Lietuvos teisę. Jis liko mažiau žinomas svarbiausia gal dėl to, kad didikai nemėgo jo dėstomos romėnų teisės, kuri atrodė pavojinga jų didėjančioms privilegijoms. Rašė jis ir poezijos, todėl ir buvo minimas literatūros sekcijoje.
Dr. Viktorija Skrupskelytė panag-rinėjo Slavočinskio giesmyno stilių. Jo psalmyne jungiasi religija, retorika ir gana vaizdinga poetinė forma. Jo psalmių vertimai labai supoetinti.
Dr. Violeta Kelertienė, tris mėnesius praleidusi Vilniuje, kur rinko medžiagą savo disertacijai, apžvelgė tenykščio Lituanistikos instituto veiklą sovietų okupacijoje, nušvietė darbo sąlygas ir iškėlė, kad net ir grynai lituanistiniai darbai turi būti verčiami į rusų kalbą, kitaip jie nebus niekur priimami ir spausdinami.
Gamtos mokslų ir matematikos sekcijoje dr. Antanas Girnius kalbėjo apie astronomą Martyną Počobutą, kuris buvo didelio masto mokslininkas, Vilniaus universiteto observatoriją įruošęs taip, kad ji buvo lyginama su garsia Oxfordo observatorija. Dr. Arūnas Liulevičius apžvelgė matematikos mokslus Vilniaus universitete.
Architektūros ir meno sekcijoje prof. Algimantas Tamašauskas nušvietė Vilniaus universiteto įtaką lietuvių architektūrai, sustodamas ties žymiaisiais architektais, tokiais, kaip Stuoka ir kt. Paskaitą pailiustravo skaidrėmis. Dailininkas Adolfas Valeška kalbėjo apie Vilniaus universiteto reikšmę Lietuvos meno plėtotėje. Pasidalino įspūdžiais iš pirmųjų dienų, kai Vilnius 1939 sugrįžo Lietuvai. Taip pat parodė daug skaidrių.
Vakare buvo vaidinimas. Buvo pastatyta nežinomo XV amžiaus olandų autoriaus moralinė mister "Nimmengeno Marytė". Išvertė kun. Bagdanavičius, scenai pritaikė Anatolijus Kairys. Veikalas pastatytas rec -tatyviniu būdu, ne vaidintas. Skaitė ne profesionalai aktoriai, tik mėgėjai. Charakterius identifikavo tik jų drabužiai.
Trečioji suvažiavimo diena prasidėjo iškilmingomis pamaldomis Jaunimo centro didžiojoje salėje. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė vysk. Vincentas Brizgys. Paminėjo moksl: reikšmę ir priminė, kas atmintina, kai menko mokslo žmonės turi galia valdyti visuomenę. Bet ir mokyčiausi žmonės negali atsakyti, kas yn žmogus. Per krikštą žmogui įsegamas lapas, ir kiekvienas jį prirašo, jį išpuošia arba subjaurioja. Labiausiai turi rūpėti žmogaus kilnu-^nas^lr tam turi patarnauti mokslas
Iškilmingame posėdyje buvo pranešta, kad LKMA pakėlė garbės nariais du nusipelniusius Akademijos narius — Lietuvos respublikos atstovą Jungtinėse Amerikos Valstybėse dr. Stasį Bačkį ir dr. Juozą Eretą
Sveikinimo žodyje dr. Bačkis įvertino 20 metų Akademijai pirmininkaujančio prof. Liuimos nuopelnus, priminė vysk. Padolskio žodžius, kad Akademija galėtų pasireikšti ir tarptautiniu mastu. Akademija išaugo sveikame nepriklausomos Lietuvos klimate, įkvėpta tokių mokslo žmonių, kaip Šalkauskis, Dovydaitis, Ku-^ raitis ir kt. Kai ateizmas skleidžiamas mokslo, meno ir kultūros priemonėmis, tai krikščionybė turėtų būti ginama irgi tomis pačiomis priemonėmis.
Į suvažiavimą atsilankęs Lojolos universiteto prezidentas Raymond C. Baumhard, SJ, šiltame sveikinimo žodyje pasakė, kad jo universitetas didžiuojasi sulaukęs 110 metų, o kaip turi didžiuotis Vilniaus tokia pat mokslo įstaiga, net beveik keturis kartus senesnė! Prezidentas įvertino ne tik ano universiteto darbus, bet ir dabartinę LKMA veiklą, pats matęs visus išleistus mokslo tomus, pavadinęs "tai žibinto perkėlimu iš anos generacijos į dabartinę". Pasidžiaugė, kad ir šiandien jo universitete, Lojolos, yra labai gerų ir gabių lietuvių studentų, "kurie įsijungs į jūsų eiles ir perims žibintą".
Iškilmingas posėdis baigtas kun. dr. Pauliaus Rabikausko, SJ, paskaita "Lietuviškumo apraiškos Vilniaus akademijoje". Prašė nemenkinti savo mokslo židinio, laikyti universiteto pradžia ne 1803 metus, kai buvo pakeistas vardas iš "Akademija" į "Universitetas", bet tvirtai žinoti, jog buvo 1579 metai, kai Steponas Batoras tam židiniui suteikė visas universiteto teises, o popiežius Grigalius XIII savo 1579 spalio 30 bule tai patvirtino: "Alma academia et uni-versitas Vilnensis Sociatatis lesu". Prašė nebūti kraštutiniais ir tvirtinti, ko labai norėtų lenkai, kad Vilniaus universitetas tarnavo tik sulenki-nimui. Buvo daug ir lietuviškų apraiškų, tarnavo ano meto Lietuvos, ne Lenkijos interesams. Tai ypatingai pabrėžta ir karaliaus Batoro rašte. Steigėju reikia laikyti vyskupą Valerijoną Protasevičių, ne karalių. Karalius tik davė leidimą. Kiek galėjo būti lietuvių studentų, žinių neturime, registracijos knygos neišliko. Yra žinoma, kad vienas trečdalis tikrai buvo lietuviai. Rektoriais buvo daugiausia užsieniečiai, ispanai ar italai, bet kas trečias buvo kilęs iš Lietuvos ar Žemaitijos.
Po paskaitos buvo koncertinė dalis. 15 asmenų styginis ansamblis, vadovaujamas Fausto Strolios, pagrojo Leclaire, Haydno, Mozarto, Čiurlionio, Jurgučio, Viltenio ir Budrevi-čiaus kūrinių. Vakare suvažiavimo dalyviai ir svečiai suvažiavo į Lietuvių tautinius namus, kur buvo pabaigtuvių vakarienė. Programoje buvo aktorius Vitalis Žukauskas ir solistė Danutė Stankaitytė. Jai pianinu pritarė muzikas Alvydas Vasai-tis.
Jaunimo centro salės scena buvo papuošta Vilniaus universiteto ir Šv. Jono bažnyčios piešiniu. Buvo ir vyskupo V. Protasevičiaus portretas. Visa tai nupiešė dailininkas A. Valeška. Vienoje Jaunimo centro auditorijoje vyko LKMA leidinių paroda. Ta proga buvo išleistas dailiai iliustruotas 20 puslapių leidinys "Vilniaus universiteto keturių šimtų metų sukaktuvės". Redagavo kun. V. Bagdanavičius ir J. Masilio-nis. Įdėta ne tik suvažiavimo programa, bet ir duota pagrindinių žinių apie Vilnisus universitetą. Buvo ir kitas leidinys, 16 psl., anglų kalba, taip pat skoningai parengtas dr. Arūno Liulevičiaus ir apipavidalintas dail. Petro Aleksos. Abu leidiniai buvo dalinami nemokamai. Nemokamas buvo ir visų paskaitų, susirinkimų lankymas. Tai buvo galima padaryti dėka lėšų telkimo komiteto, vadovaujamo Kazio Pabedinsko ir mecenatų.
Suvažiavimui pasibaigus, buvo gauta Šv. Tėvo Jono Pauliaus II telegrama, kurioje jis linki suvažiavimo dalyviams geriausios sėkmės ir laimina darbus.
Apskritai suvažiavimas buvo suorganizuotas rūpestingai. Chicagos židinys, centro valdyba Romoje ir paskaitininkai savo darbą atliko sąžiningai ir su meile. Tačiau žinant, kad tobulumui nėra ribų, o bedirbant pasitaiko ir žmogiškų klaidų, neapsižiūrėjimų, tai, iš šalies pasekus visą eigą, kilo kai kurių pageidavimų ir pastebėjimų. Kokie būtų tie pageidavimai?
1. Išvengti programos perstatinė" jimų ir neskriausti tų paskaitininkų, kuriems buvo atimta galimybė lygiai taip pat "išsitiesti" su labai įdomiais pranešimais, kaip ir tiems, kurie prieš' juos buvo įsprausti ir turėjo neribotas galimybes laiko atžvilgiu.
2. Pasigesta kai kurių svarbių sekcijų: lietuvių kalbos, socialinių mokslų, teisės, o pritaikomųjų mokslų sekcijos galėjo būti platesnio masto. Nėra ko baimintis parelelizmo. tuo pačiu metu sutampančių paskaitų. Ne visi nori arba mažai kas nori lankyti visus pranešimus.
3. Pageidavimas, kuris tinka ne tik kai kuriems šio suvažiavimo paskaitininkams, bet apskritai ir kitais atvejais kalbėtojams, visokių renginių referentams. Kiekvienas kalbėtojas nori, kad jo rūpestingai paruošta paskaita pasiektų visų klausytojų ne tik ausį, bet ir širdį. Klausytojas taip pat nori ką nors gauti ir
išsinešti. Tik dažnai paskaitininkai savo pranešimus paruošia ir stengiasi juos perduoti taip, kaip jie tinka spaudai, ne auditorijai. Skaitytojas gali sustoti, atsiminti, grįžti prie parašytų faktų, datų, svetimų vardų, kitų smulkmenų. Klausytojas to priimti ir išsinešti negali. Dar blogiau, jei tam labai nepalankios
stygos (mūsų praktikoje tai kasdieninis reiškinys): mikrofonas blogai veikia, salės akustika baisi, pašaliniai garsai, karštis ir tvankumas.
Paskaitininkas kartais nekreipia į tai dėmesio ir stengiasi sąžiningai perskaityti iki galo savo darbą, į kurį įdėjo tiek pastangų. Kita vertus, ir kai kurie labai mieli paskaitininkai nesistengia auditorijos "užkariauti . Jų žodis pasiekia tik kelis netoli sėdinčius, kai toliau esantieji dažnai priversti išbūti iki galo tik iš mandagumo, be sąryšio sugavę vos vieną kitą žodį. Ar ne geriau, jei tuo atveju pranešėjas kalbėtų žiūrėdamas ne į savo raštą, bet į klausytojus, referatą pateiktų sutrumpinta forma, iškeldamas bendrybes, tezes idėjas. Jo sugestijos lengviau rastų kelią į visų, ne kelių širdis. Kažkas tą "paslaptį" žino ir susilaukia
iš publikos nuoširdaus įvertinimo. Kodėl to nepabandyti ir kitiems?
Česlovas Grincevičins