IGNAS SKRUPSKELIS Spausdinti
Parašė J. B.   

Yra žmonių, apie kuriuos nuotykių ir anekdotų nepapasakosi. Ne dėl to, kad jų gyvenimas nebūtų dėmesio vertas, bet kad prie jų charakterio anekdotai nelimpą. Jų charakteris toks lygus, apvaldytas. Jie mėgsta sistemingai gyvenimą organizuoti — pakopa po pakopos į gyvenimo kalną. Nuotykiai, avantiūros jiem svetimi. Jų galvojimas ir veikimas tiesus kietas – ką sugalvoję nesilenkia į šalį ir nesiduoda išmušami; atkakliai ir kietai savo idėjas vykdo, vis pirmyn verždamiesi, nors ir lėtu žingsniu, be entuziazmo, bet ir be rezignacijos.


Tos rūšies, žmogus, atrodo, buvo Ignas Skrupskelis. Toks jis, kaip ir jo tėvas, kuris pradėjo savo turtą nuo Melgužės dvaro piemenuko botago, paskui buvo dvaro bernas, dvaro žemės sklypo nuomininkas, ūkelio nuomininkas prie pat Kriukų miestelio Kazylų kaime, kol pagaliau ūkelio nuomininkas virto jo savininku, jį išsipirkęs jau nepriklausomoje Lietuvoje ir tik pora metų prieš okupaciją susistatęs trobeles kaip reikiant.


Tokiu pat atkaklumu veržėsi pirmyn ir tėvų viltis Ignas, gimęs 1903 m. Linkuvos gimnazijoje keturios klasės, paskui Šiaulių gimnazija, kurią baigė 1924 m. Kad susidarytų pirmą pakopą gyvenimui savarankiai pradėti, lanko mokytojų kursus ir juos baigęs stoja pradžios mokyklos mokytoju Kaišiadoryse. Tuo pačiu metu nuo šios pakopos dairosi toliau ir įsirašo į teisių fakultetą. Bet jau 1925 m. susidaro sąlygos užsidirbti pragyvenimui Kaune, ir čia teises pakeičia lingvistiką — germanistiką. Jis pasirenka fakultetą, kuris jam labiausiai imponavo planingumu ir sistemingumu — Teologijos-Filosofijos.


PASIRUOŠIMAS MOKSLININKO DARBUI

1929 m. baigęs universitetą L. Katalikų Mokslo Akademijos buvo įgalintas pavažiuoti į Karaliaučių, paskui į Vieną germanistikos dar pastudijuoti. Tai jau nauja pakopa — joje turėjo ir galėjo pasiruošti mokslinei karjerai. Studijavo pagrindinį dalyką pas prof. Juozą Nadlerį, autorių naujo literatūros istorijos metodo — etnografinio, tiriant tautos literatūrą atskirom giminėm. Doktorizavosi 1932. Disertacija apie 18 amžiaus lituanistiką vokiečių kalba.


Būtų galėjęs būti mokslininkas. Jo disertacija ir literatūrinis straipsnis apie Vytautą vokiečių literatūroje (Athenaeum) parodė jo mokėjimą ir kantrumą prisikasti iki šaltinių ir jais naudotis. Jo straipsnis apie literatūros mokslą (Athenaeum) parodė jo teorinį susipažinimą su moderniais metodais literatūrai tirti. Paskesnėj jo kritikoj, kurią parašė vienai lietuvių literatūros studijai, labiausiai pasirodė jo sugebėjimas teoriškai pažintus metodus pavartoti praktikoj konkretiem literatūros reiškiniam.


Tarp senesnios kartos literatūros istorikų, atsirėmusių iš pozityvistinių laikų paveldėtais faktų registravimo metodais, jis būtų galėjęs gražiai papildyti negausias jaunesnes jėgas, kurios pro plikus faktus mėgino įžvelgti tuos faktus kuriančią ir juos rikiuojančią rašytojo ir visos epochos dvasią.


Tačiau gyvenimas Skrupskeliui pastojo kelią į mokslinę profesiją. Tuometinės vyriausybės buvo nepalankiai traktuojamas Teologijos-Filosofijos Fakultetas, kuris buvo norėjęs Skrupskelį angažuoti akademiniam darbui. Į vos vos nelikviduojamą mokslo įstaigą Skrupskelis jau negalėjo pritilpti.


Gal ir gerai buvo, kad gyvenimas jį sulaikė nuo akademinio darbo. Jo specialybė germanistika jam nebuvo prie širdies. Jis pasinešė į žurnalistiką, kuri labiau nei kitos profesijos buvo vyriausybės nepriklausoma. Jam buvo perduotas redaguoti žurnalas ŽIDINYS (po Dr. P. Mantvydo, kuris taip pat paskui buvo į išvežtas į Rusiją).

 

ŽIDINYJE

Žurnalas pajuto naują pajėgą — jos dvejopą sugebėjimą: apčiuopti aktualiuosius klausimus, surasti ir jiem bendradarbių tarp įvairaus ideologinio nusistatymo žmonių. Tai nebuvo lengva tuo metu, kada visuomenė buvo pasiskirsčiusi griežtom ideologinėm srovėm, kovingai nusiteikusiom viena kitos atžvilgiu. Grėsė pavojus kiekvienam žurnalui ribotis tik savos ideologijos bendradarbių ratu. Skrupskelio vadovaujamas žurnalas išsilaikė bendresnėj plotmėj ir virto katalikiškos ideologijos organu, bet tiek tolerantiškai nusiteikusiu kitų ideologijų atžvilgiu, kad jame sutilpo visi bendradarbiai idealistinio pozityvaus nusistatymo, katalikybės atžvilgiu bent tolerantiškai nusiteikę. Ta platforma sutelkė ir skaitytojų daugiausia už visus analoginius žurnalus.


Kiek buvo tolerantingas kitų žmonių ideologijom ar kitų ideologijų žmonėm, tiek su žurnalu Skrupskelis nebuvo tolerantingas ar atlaidus negerovėm. Vis tiek, kieno jos būtų. Savos ideologijos žmonėm buvo dar į griežtesnis. Kai kada buvo dėl to nepasitenkinimo Židiniu tų žmonių, kurie manydavo, kad negerovė geriau nekeltina viešumon, nejudintina, o gal net pridengtina. Skrupskelis buvo vienas iš tų, kurie kėlė, ventiliavo ...

 

XX AMŽIUJE

1936 m: per Jonines išėjo naujas dienraštis XX AMŽIUS. Skrupskelis buvo vienas iš aštuoneto jo iniciatorių ir organizatorių. Kai po trejų metų judrusis dienraščio redaktorius kun. J. Prunskis buvo pakviestas į KVC informacijos biuro šefus, kolektyvas vyriausiuoju pastatė Skrupskelį, o Židinį jis turėjo ilgainiui perduoti jaunesniem talentingam plunksnos darbininkui K. Baubai (nukankintas Stutthofe!).

 

Naujas dienraščio redaktorius buvo kito tipo laikraštininkas nei kun. Prunskis. J. Prunskis — entuziastas, optimistas, judrus aukštaitis, puikus aprašinėtojas-reportažininkas, intervje meisteris. Organizatorius toks pat. Jis kiekvieną sutiktą mokėjo laikraščiui sunaudoti ir jo entuziastiškam nuoširdžiam kvietimui retas kas galėjo atsisakyti bendradarbiavęs, nepaisant, kokios ideologijos jis bebūtų. Jo paslankumui reiktų priskirti laikraščio gerą informacijos suorganizavimą, kuris greičiausiai bus pagrindinė priežastis, kad laikraščio tiražas pakilo aukščiau už kitus dienraščius.


Ji pakeitė redaktorius, mažiau paslankus laikraščio informacinei dinamikai, už tat labiau linkęs ir gabus

 

Stiprinti dienraščio politinę liniją — politines aktualijas įvertinant greit ir politiškai giliai... Tebestovi akyse prie to darbo pats redaktorius-išsivilkęs, užgulęs rašomąją mašinėlę, papirosų dūmuos save skandindamas, prie dienos vedamojo. Rašąs tiesiai mašinėle, be juodraščio, parašytą žodį mažai betaisydamas parašytus lapus siųsdamas į rinkyklą, kitus dar berašydamas. Matyt, jam minčių eiga buvo iš anksto aiški; ją dėstė ramiai, šaltai, logiškai, žodžio nedailindamas. Lyg jaustų visada, kad neverta jo dailinti, nes dienos skaitytojas to nepastebės ir neįvertins, akim prarijęs mintis ir nesustodamas prie stiliaus grožio. Taip pildavo jis vedamuosius kas antra trečia diena, pasivaduodamas su vienu kitu kolektyvo nariu. Iš po jo plunksnos buvo tie straipsniai, kurie ėjo Ig. Petrikonio vardu.

Žurnalistiniam darbe jautėsi, geriau nei grynai visuomeniniame organizaciniame darbe, nors ir tas jam buvę nesvetimas nuo pat studentavimo laikų (vienas iš studentų menininkų Šatrijos kolektyvo organizatorių, berods, studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas) paskiau L. Kat. Mokslo Akademijos valdybos iždininkas).

Visuomeniniame darbe dalyvaudamas Skrupskelis, atrodo, pergyveno visuomenę dramatiškai — lyg jis ir visuomenė būtų du vienas kitam priešingi partneriai. Tai jautė Skrupskelis, instinktyviai norėdamas save išsaugoti, ne susilieti su visuomene, bet savo valia ją determinuoti. Jautė tai ir visuomenės narys; jautė tam tikrą Skrupskelio kietumą ir išdidų užsidarymą. O tarp žurnalistų Skrupskeliui dingdavo tas kovingas pasiruošimas visuomenės atžvilgiu. Jam patiko susitikinėti su kitais žurnalistais tradiciniam Konrade, toje necenzūruotų žinių biržoje.


Daug svarbesni tom žiniom įvertinti ir politinei orientacijai susidaryti jam buvo praplėsti kolektyvo pasišnekėjimai kas sekmadienis, dažniausiai pas prof. Pakštą ar pas patį Skrupskelį, prie arbatos, kavos puoduko. Tuose pasikalbėjimuose buvo įvertinami ne tik dienos įvykiai. Čia gimė ir konstruktyvūs kultūrinio valstybinio gyvenimo planai — elektrifikacijos idėja, organiškosios demokratijos sąjūdis ir atsišaukimas. Čia formavosi sąjūdis, kuris tada buvo daugiau tik kultūrininkų sąjūdis, o paskui, jau okupacijos metais, virto politiniu rezistenciniu Lietuvių Fronto sąjūdžiu... Iš anų susitikimų kaip gyvas tebestovi per vieną pasikalbėjimą tylus, susirūstinęs prof. Pakšto veidas. Tik prieš išsivaikščiojant jis prašneko keista ir nelaukta tai dienai gaida: ėmė kalbėti apie bolševikus; esą jie užtiesia Lietuvą, net ilgam; tam 4reikią pasiruošti — išgabenti kultūrinių vertybių bent dalį... konkrečiai minėjo Čiurlionio paveikslus – į Jungtines Amerikos Valstybes, tam reikią atrinkti ir perkelti į užsienius inteligentų kadrą, kad būtų, kas už Lietuvą kovoja ir išeivius tai kovai organizuoja; gal išriksią tik tie, kurie Amerikoj gyvena ir iš jų turėsianti atgimti Lietuva... Pribloškė visus niūriu ateities paveikslu. Ir to pasikalbėjimo įtakoje buvo kai kas daryta, deja, nepasisekė nieko įtikinti. Realybė dar neatrodė tokia grasi...

KATASTROFOS DIENOM

1939 m. vasarą, prieš pat sprogstant Vokietijos-Lenkijos karui, Lietuvos žurnalistai turėjo ekskursiją po Lenkiją. Kai kurie ekskursijos dalyviai turėjo ypatingas pareigas. Dielininkaitis buvo ekskursijos vadas ir turėjo visur prakalbas sakyti. Paleckis organizavo dainas. Bet kad jis nebuvo abejingas dosnia ranka teikiamom vaišėm ir dėl to niekų pridarydavo, Skrupskelis gavo misiją būti Paleckio „dvasios vadu“. Skrupskelis duodavo Peleckiui ženklą, kada jau turi sustoti gėręs. Bendradarbiavimas buvo sėkmingas. Kitokios globos Skrupskelis susilaukė iš Paleckio, kai dienos pasikeitė.


Jau anksčiau XX Amžius neturėjo polpredo Pozdniakovo palankios akies. Juk tai buvo dienraštis, kuris atviriausiai buvo stojęs prieš sovietų varomą Lietuvoje kultūrbolševizmą, prieš sovietų pastangas laimėti į savo tinklus lietuvius menininkus, mokslininkus, rašytojus. Pribaigė karikatūra, kurioje buvo nupieštas Liudas Gira, laižąs bolševiko batą. Tai Sovietų Sąjungos įžeidimas — ne Giros – argumentavo Maskvos viešpačiai ir darė demaršą per užsienių reikalų ministeriją. Veltui mūsų ministerijoje buvo aiškinama, kad čia nieko prieš Sovietus nėra. Polpredas buvo jokiais logiškais argumentais nepaveikiamas, nes tokia logika jam buvo įsakyta iš Maskvos...


Atėjo proga atsiskaityti plačiu, labai plačiu mastu .. . Buvo liepos 11 dienos pavakarė. Tą popietę Vileišio aikštėj „liaudis“ būsimojo „liaudies seimo“ kandidatas „vieningai rinko“. O išrinkę manifestavo entuziazmą ir gatves sklidinai pripildė grasinančio chaoso. Neramumo ir nežinios genami iš papratimo susirinkom į XX Amžiaus patalpas. Kažkas pasiūlė tą vakarą pavažiuoti į Kačerginę, kur vasarojo Skrupskelio šeima. Nuvažiavom. Skrupskelį ten palikom. Grįžę su Dielininkaičiu ligi pusiaunakčio maišėmės po Laisvės Alėjos erzlų chaosą. Padavėm vienas kitam rankas su neaiškia viltimi: rytoj susitiksim... Neteko. Tą naktį Paleckio valdžia paėmė jo buvusį „globėją“ ir taip pat anos ekskursijos vadovą į savo „globą“.

KELIAS Į MIRTĮ

Daugiau Skrupskelio matyti nebeteko. Tik po pusmečio jį teko išvysti vienam momentui poniai Skrupskelienei. Jos žodį toliau ir cituojam:

„Prieš pat suimant spėjo dar nuvažiuoti į tėviškę — pasilsėti, sakė. Iš tikrųjų atsisveikinti, nes savo likimą jautė. Jo namiškiai man vėliau pasakojo: — Tokio gero mes jo niekad nesame matą. Jis visada būdavo pavargęs ir nelabai šnekus. O čia tiek daug linksmų dalykų nupasakojo. Visą naktį nėjo miegoti, ir mes kartu visi su juo išsėdėjome. Toks smagus buvo. — Liepos 11 d. vakare jis buvo Kačerginėje. Kalbėjome, vis tom pat rūpimom temom: — Lietuva neteko laisvės ilgam. — Mano prispirtas pagaliau nusileido: — Na, mažiausia 10 metų. Likimo ratai ėmė suktis prieš mus. Jų neatsuksi, kaip nori. Reikia laukti...


Kalėjime (B. liudijimu) buvo santūrus mažai kalbąs. Nieko gera sau nelaukė, bet dėl manąs ir vaikų buvo ramus, įsitikinąs, kad nieko bloga mum neatsitiks. Apie Lietuvą kalbėdamas sunkiai sulaikydavo ašaras. Buvo dažnai tardytas, naktim, kaip ir paprastai. Pažymėtinas paskutinis: tardytojai būvą nauji, labai mandagūs; pabaigę patikino, kad viskas bus gerai ir palinkėjo kuo greičiausiai pamatyti žmoną ir vaikus! Tai buvo vienintelis kartas, kai jį matė linksmą ir atgijusį. Po dviejų mėnesių, kovo 29 d. naktį jam buvo įsakyta susiruošti, pasiimti visus daiktus. Atsisveikino su draugais, išdalinęs jiems dar turimus rūkalus. Atskiroje kameroje jam buvo paskaitytas sprendimas: nuteistas 8 metam siunčiamas į Kotlas. Kelios dienos prieš tai man buvo patikrinta, kad jokių davinių bylai nėra ir jokios bylos nebus.


Leista pasimatyti. Kovo 31 niekad neišdils iš širdies ir atminties. Dviejų žmonių bendras gyvenimas buvo baigtas 15 min. pasikalbėjimu sargybiniam sekant. Ignas atrodė pablyškęs, kiek suvargęs, bet neblogiausiai. Gana ramus, tik įtempti veido raumenys rodę susijaudinimą. Pasirodė kažkaip savotiškai ugterėjęs. Pesimistas, bet nepalaužtas. Dargi kažkokio savotiško išdidumo buvo kalbantis su sargybiniu. Tas buvo negailestingas: neleido nei pažiūrėti vaikų fotografijos, nei pasiimti lagamino. Atneštus rūbus ir šiek tiek maisto teko susidėti į maišą... Ar tik panešiu, — nusišypsojo, bandydamas jį pakelti.


Juos išvežė (Dr. R. pasakojimu) balandžio 1 d. Po trijų savaičių buvo jau vietoje. Turėjo tiesti geležinkelį. Darbas 12 vai. per dieną, poilsio dienos retai ir tik labai gerai dirbantiem. Valgyti pagal darbą. Žiemą —50 laipsnių šalčio. Drabužiai menki, vietoje gauti. Iš namų pasiimtieji daiktai buvo tuoj atimti ten pat esančių kriminalistų. Vogdavo taip, kad net duonos davinį reikėdavo tuoj suvalgyti, nes grįžęs iš darbo jos galėjai nerasti. Ignas buvo kitų kalinių labai gerbiamas. Apie pusmetį buvo paimtas dirbti,į ligoninę sanitaru, turėjo „gerai“. Galėjo su kitais susitikti ir pasikalbėti apie namus ir tėvynę. Krašto likimu buvo susirūpinęs, greita ir laiminga pabaiga netikėjo, taip pat ir vokiečių laimėjimu. Apie save sakydavo: — Man vis tiek neteks savųjų pamatyti. — Kartą buvo grįžęs iš darbo sušalęs ir pavargęs. Atsigulė. Staiga paraginta į darbą. Jis nespėjo atsikelti, prižiūrėtojas patraukė kojos, trenkė galva žemyn nuo gultų. Gavo smegenų uždegimą. Buvo ligoninėje paguldytas ir ten miręs...


Visos ten buvimo sąlygos mum gerai žinomos. Šaltis, badas, darbas, žiaurumai, niekinimas, demoniškas pikto šėlimas: žmogus traukiasi iš kelio... Kaip matote, plikų faktų nepavyko parašyti, nuslydau į sentimentus... Atvirai kalbant, laišką turėjau kelis kartus nutraukti. Vis dėlto ne mano, bet jo tėvo ašaros kris pačios sunkiosios ant nusikaltėlių galvų Jam, tėvui, buvo sugriautas viso gyvenimo darbas, niekais paverstos nežmoniškos pastangos ir viltys turėti šviesų sūnų... O kiek mes turime tokių tėvų, kurie kaltins...“


Ne legenda skelbė, kad Lietuvos sostinės statybai rūstiesiem dievam buvusi reikalinga auka — gražiau šioji mergaitė, tai rūstusis bolševizmo molochas pats pasigrobė geriausius mūsų valstybės ir kultūros statytojus. Jie mum, likusiem, yra brangios nekaltos, aukos kurios bus prasmingos tuo atveju jei stiprins mūsų nusiteikimus, būtinus lietuviškai kultūrai išlaikyti ir valstybei atstatyti.


Rečiau pastebim, kad tokios aukos yra ne tik tautai, visuomenei brangios, bet ir šeimai. Šeima aukojas jau tuo vienu faktu, kad jos narys atsideda visuomeniniam reikalam. Šeimą visuomenė negailestingai išnaudoja ir nuskriaudžia. Vienos šeimos su kartumu ir priekaištavimu į tai žiūri. Kitos nusilenkia tai būtinybei ir net su vidaus pasitenkinimu prisiima faktą, kad šeimos nariai nesiriboja vien šeimos interesų ratu. Kai gyvenimas visuomenininko šeimą suardo, likusieji, anot Š. Raganos, lizdo paukšteliai prisiima tą kančią tyliai, be priekaištų, be pretenzijų visuomenei. Net pasirodydami visuomenėje, jokiu ženklu jie neprimeta kitiem savo sielvarto. Jie supranta: Gyvenimas eina; kitiem jis turi eiti nedrumsčiamas to išdraskyto lizdelio skeveldrų. Tai jau aukščiausias laipsnis sąmoningai skiriamos aukos, kurią šeima atiduoda visuomenei.


Jei tai pavadintume tyliuoju herojizmu, ir norėtume jį taip pat tyliai pagerbti, tai jo išraišką rasime Skrupskelio palikusioje šeimoje.

Pridedant post scriptum — tenka atvirai pasiteisinti, kodėl antraštėje pridėtas klaustukas. O tai dėl to, kad negaliu išmesti iš širdies tikėjimo, jog šie atsiminimai apie Skrupskelį nėra nekrologas. Įrodyti to neįmanoma Tačiau daug „patikrintų faktų“ po kurio laiko yra pasirodę netikri. Nėra negalimas daiktas, kad ir Skrupskelio atveju patikrinti faktai gali pasirodyti netikri pasaulio kalėjimui sugriuvus. J. B.