KALNUOS
Tu gyvensi mano karalystėj
Baltoje kaip sniegas pilyje.
Pražydės džiaugsmu veidai išblyškę,
Ir širdy gyvens viltis nauja.
Kai pasieks baltų kalnų šešėliuos
Mus pirmi pavasario aidai,
Saulės karščio išsiilgę sielos
Pražydės pirmaisiais jo žiedais.
AMŽINYBĖN
Greit paliksim žemės karalystę,
Apsuptą šešėlių ir mirties,
Nebešauks gyveniman sugrįžti
Brangūs atminimai praeities.
Tik ramus ir šventas įkvėpimas
Ves tolyn pavargusias vėles,
Kol sustos kelionėj begalinėj
Paliestos naujos Buities strėle.
Kai pranyks pasaulis palengva
Ir nulinks pavargusi galva
Pilna rūpesčių ir kasdieninio vargo,
Gal į šventą prieglobstį dienų,
Kur nėra gyvenimo kovų,
Susirinksim tylūs ir pavargę.
VIDUDIENIS
Dega saulė begaliniam aukšty,
Ir keliu pavargę slenka žmonės.
Man čia žemėje tvanku ir ankšta,
Slegia kūną žemė svetimoji.
Ten kapuos baltos bažnyčios varpas
Skamba tėviškės vidudienio sonatoj.
Kaip man sunkų akmenį nuversti,
Kad regėčiau horizontą platų...
Dega saulė begaliniam aukšty,
Ir ant mano kapo krenta paukštis
Nuo giesmių ir nuo dainos pailsęs...
Ir jaučiu — karštom smiltim nubyra
Man jo ašaros pavargę, tyros,
Su švelniu kvapu žaliųjų mirtų ...
Iliustracijos:
J. Dobkevičiūtė-Paukštienė
Viršuj — Autoportretas (tempera)
Apačioj — Sena moteris (aliejus) |