Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kalnuos, Amžinybėn, Vidudienis (eilėr.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JULIJA ŠVABAITĖ   

KALNUOS


Tu gyvensi mano karalystėj

Baltoje kaip sniegas pilyje.

Pražydės džiaugsmu veidai išblyškę,

Ir širdy gyvens viltis nauja.

Kai pasieks baltų kalnų šešėliuos

Mus pirmi pavasario aidai,

Saulės karščio išsiilgę sielos

Pražydės pirmaisiais jo žiedais.

 

AMŽINYBĖN

Greit paliksim žemės karalystę,

Apsuptą šešėlių ir mirties,

Nebešauks gyveniman sugrįžti

Brangūs atminimai praeities.

Tik ramus ir šventas įkvėpimas

Ves tolyn pavargusias vėles,

Kol sustos kelionėj begalinėj

Paliestos naujos Buities strėle.

Kai pranyks pasaulis palengva

Ir nulinks pavargusi galva

Pilna rūpesčių ir kasdieninio vargo,

Gal į šventą prieglobstį dienų,

Kur nėra gyvenimo kovų,

Susirinksim tylūs ir pavargę.

 

VIDUDIENIS

Dega saulė begaliniam aukšty,

Ir keliu pavargę slenka žmonės.

Man čia žemėje tvanku ir ankšta,

Slegia kūną žemė svetimoji.

Ten kapuos baltos bažnyčios varpas

Skamba tėviškės vidudienio sonatoj.

Kaip man sunkų akmenį nuversti,

Kad regėčiau horizontą platų...

Dega saulė begaliniam aukšty,

Ir ant mano kapo krenta paukštis

Nuo giesmių ir nuo dainos pailsęs...

Ir jaučiu — karštom smiltim nubyra

Man jo ašaros pavargę, tyros,

Su švelniu kvapu žaliųjų mirtų ...


Iliustracijos:


J. Dobkevičiūtė-Paukštienė

Viršuj — Autoportretas (tempera)

Apačioj — Sena moteris (aliejus)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai