Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KACETINĖ POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   

 

Praėjusių metų vasaros gale Juozas Yluvis išleido autoriaus teisėmis kacetinės poezijos rinkinį, kuriam visą meninį apipavidalinimą padarė dail. K. Varnelis.

 

Autorius trumpoje įžangėlėje primena tuos kelius, kuriuos nužengė ne vienas mūsų brolių. „Žmogus praėjo kalėjimus, buvo varinėjamas tarp fronto barikadų, slėpėsi Varšuvos griuvėsių artumoje ... Giliausi jo išgyvenimai buvo kacete, kur praleido dvejus metus. Šiame,kelyje kalbėti jis negalėjo, tylėti buvo per sunku. Draugai jam sakė: rašyk, ir jis pradėjo“ (4psl.).


 

Po dviejų metų nuo tos liūdnos žmogaus kelionės pasirodė autoriaus draugų tarpe šis rinkinėlis.

Kacetinės literatūros dar mes neturime. Yra tik atsiminimų, pergyvenimų pluoštas, pasirodęs mūsų periodikoje. Savo turiniu šis rinkinys yra naujas mūsų literatūroje. Jis sprendžia ar bent fiksuoja menine forma tuos įspūdžius, kuriuos patyrė ne vienas mūsų pažįstamas, draugas, bičiulis, brolis. Pati kaceto medžiaga yra plati, apimanti giliausios žmogaus kančios vietas, kelianti egzistencines mintis. Kacete yra net per daug nuogo skausmo, kuris tiesiog tvindyte užtvindo žmogų. Tokiu momentu, kai esti medžiagos gausa, kūrėjui yra sunku išsivaduoti iš grubios kasdienybės, atsistoti šalia gyvenimo ir pažiūrėti iš perspektyvos, kad meno kūrinys gautų savo tinkamą formą.

 


Juozas Yluvis savo rinkiny išvengė didelio medžiagos apkrovimo. Jis filtravo jau iš kaceto išėjęs savo pergyvenimus, pasirinkdamas tik ryškiuosius to sutrypto žmogaus momentus. Tiesiogine prasme kacetas čia neranda daug vietos. Daugiausia jis paliestas rinkinio pirmame skyrelyje, „Grumtyje“. Kiti skyreliai: „Atradome tave“ ir „Kelionėn“ — jau yra tos tragiškos būties nagrinėjimas religinėje bei filosofinėje šviesoje.


Kacetas pastatė autorių į pačią tragiškiausią padėtį, kur širdis apkurto, kur tuščia, šalta dvasioje, kur žmogus nebylys dienų savų (9psl.). Tada

 


tvirtybės šaukiasi kažkas

 

ties kartuvių kabliu...

 

ir nerimas lyg budelio balsu

 

neliau šaukęs: Dieve! (8 psl.)

 


Čia iškyla pagrindinis kančios leitmotyvas. Čia kenčiama ne dėl laisvės netekimo, bet dėl žmogaus paniekinimo. Čia žmogus yra pasidaręs savo dienų nebylys (9 psl.), tyla ir tamsa — jo draugai. Prieš jį šmėkšo krematoriumo kaminas (10 psl.), kuris kas rytą išskleidžia virš stovyklos dūmų vėliavą. Žmogus yra daiktas, kurį gali naktį sanitaras nunuodyti, kurį nutrenks elektros srovė, esanti tvoros vielose. Ir nutrenks tada, kai pasireikš bet kokia žmogaus sielos gyvybė, kai atneš mergaitė laišką. Čia žmogų palenkė daiktui kažkokia jėga, „cezaris“ kuris priima kalinių paradą, nuveda į estradą, į kartuves. Šioje neviltyje pasigirsta „De profundis“ tonai:


 

O Viešpatie, nerūstauki ant lūpų tylinčių, neradęs meilės trupinio nei gailesčio, nei rankų, tiesiamų šviesion viltin. (26 psl.)

 


Sakytum, turėtų žūti čia bet kokia viltis, bet koks tikėjimas.

 


Šiandieną saulės nematyt,

 

ir žvakė baigia liet savąsias ašaras.

 

Tamsa visuos languos —

 

nei psalmių septynių nesuskaityt — _

 

O Dieve Tėve, kurs esi danguos,

 

pasigailėk! atleiski nuodėmes! (29 psl.)

 


Šitoje neviltyje atranda suraminimą ir paguodą Dievuje. Religiniai jausmai čia sudaro antrą Juozo Yluvio poezijos motyvą. Jiems net skiriamas antrasis „Atradome tave“ skyrelis. Dievas čia surandamas, ne įsigyjamas kokiu tradiciniu keliu. Surandamas, kad gyvenimas pasidarytų lengvesnis, kad būtis įgautų savo prasmę.

 


Kas būtų be Tavęs šios dienos klaikios,

 

kas vakarai ir nemigo nakty atodūsiai? (35 psl.)

 


Dievas čia pasidaro ne koks liuksusas, ne buržuazinis priedas, sekmadienio pramoga, bet būtenybė. Jis surastas po daugel sielvartingų kelionių. Jis gal anksčiau turėtas, tik nūnai pačia giliausia prasme pajaustas.

 

Autorius pasidaro, kaip šv. Rašto Jobas, kurs didžiausioje kančioje sako: tegu būna pagarbintas Viešpaties vardas. Į jį kreipiasi kaip į bangų tramdytoją, jam nusilenkiama ir prie tuščio Kūčių vakaro stalo ir gūdžioje kelionėje. Autorius tiki, kad jį pakels iš šito vargo,

 


Kaip pumpurą iškirps mane mirtis,

 

O Tu įskiepysi į naują medį,

 

Kaip žvakę viesulas užpus mane mirtis,

 

O Tu įžiebsi vėl švytėti! (41 psl.)

 


Trečiasis motyvas — tėvynės meilė — išsiskleidžia skyrelyje „Ke1ionėn“. Prie tėvynės prieinama ne iš pigios reklaminės patriotikos. Neminimas nei tėvynės vardas, tik tėviškės peizažas, namai, miestas čia praveriami ilgesio nuotaikoje. O „Baltajame Raitelyje“ šis pergyvenimas visai su-simbolinamas, net sualegorinamas. (52-56 psl.) Čia nėra jau tiesioginės emocijos, kylančios iš tėviškės peizažo, bet stengiamasi išsivaduoti iš individualaus pergyvenimo.

 

Rinkinyje sutinkame ir e got ištini ų autoriaus svarstymų, gilinimų jo santykio su buitimi. Čia skaidriu rasos lašu suvirpa gamtos motyvas. Autorius reiškia meilę bitutei, kregždutei, bet kartu įsiklauso ir į gamtos pulsą, į rudens gundymus ir pakelės uosiams gūdžiai prakalba:

 


Tikėti nenustojau nei žmogum, nei Dievu:

 

dar nekvatokit, uosiai, pakely sustoję!

 

Purienos be manęs pražys Tėvynės pievoj - -

 

Man metas jau anapus dunksančių šilojų.  (24 psl.)

 

Savo pergyvenime autorius pasiekė gelmių, į būtį žvelgia filosofo akimis, įieško jos atsakymo Dievuje. Savo forma jis yra kuklus estetas. Kaip pats kad sakosi įžangos žodelyje, kad literatūrai tarnauti nesirengęs, nesimokęs klasinių formų, jis yra daugiau savo minčių išsakytojas, būties fiksuotojas ir jos analizuotojas. Visas rinkinėlis parašytas beveik baltosiom eilėm. Tik kur ne kur suskamba asonansai. Autorius net nesistengia išgrakštinti, supoetinti savo žodžio. Jo akys yra nukreiptos į mintį ir eilėraščio pastatymą. Šiuo atžvilgiu autorių randame estetą, nusivokiantį medžiagos transformavime.

 


Jis neleidžia prasiveržti nuogam pergyvenimui. Pati kacetinė buitis galėjo autorių išmušti iš poetinio kelio. Tačiau jis pasiliko objektyvus vaizdų kūrėjas. Ir ten, kur jis atsikrato tiesioginės buities interpretacijos, ten jo posmai, pats eilėraščio pastatymas pasidaro malonūs ir įdomūs. Pvz.: „Kaminas“, „Barikados“, „Ave Cesar“, „Kanos vynas“, „Teofilis“. Tačiau kur mėgino prisiliesti didesnės konkretybės, neišjieškojo temos pastatymo, ten jau stinga ir poetinio grožio. Pvz. „Plutelė“, arba „Šūvyje“ šitaip rašoma:

Tik iš bokšto sargas šaukė:

 

— Kas ten? stoti!

 

— Aš į laisvą, žmona laukia!

 

— Tra-ta! — tiško kraujas baltam ploty - - (22 psl.)

 


Čia vaizdas perdaug tikroviškai suvoktas, pasigendama medžiagos transformavimo.


Nors autorius kuklus ir nereiškia jokių pretenzijų, nesiveržia į poetų (profesionalų) eiles, tačiau šis rinkinys savo gūdžia nuotaika,, egzistencine žmogaus filosofija palieka malonų įspūdį. Jis pasilieka net brangus, kaip išaugęs iš kaceto aplinkos, iš tų paniekinto žmogaus dienų.


Ir pats knygos apipavidalinimas, sutvarkymas atliktas skoningai, estetiškai. Įdomus kacetinį apsiaustą primenąs viršelis (aplankas) su visom insignijom ir numeriu, kurį autorius visus dvejus metus nešiojo prie krūtinės. Skyrelių vinjetės cinkografijos kiek blogai atliktos.


Knygos atspausta tik 300 egz. rankraščio teisėmis. Kaina nepažymėta. Niekur ji ir nebuvo platinama, tik autoriaus padalyta kaceto draugams, bičiuliams, knygos bei literatūros mėgėjams.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai