RADARAS Spausdinti
Parašė Red.   

Radar (Radis Detaction and Ran-s ging — radijo būdu susekimas ir matavimas), vokiečių vad. Funkmess, gavo pradžią apie 1930 m., kai pirmą kartą iš elektromagnetinių, arba radijo, bangų atspindžio į vad. jonosferą, arba aukštuosius, labai praretintus ir jonizuotus, dėl to veikiančius kaip laidininkas atmosferos sluoksnius buvo išmatuotas tų sluoksnių aukštumas nuo žemės paviršiaus. Po šių bandymų anglų mokslininkai pirmieji sukonstravo aparatą daiktų nuotoliui ir krypčiai nustatyti, kuris išsivystė iki karo metu vartojamų tobulumo aparatų. Karo pradžioj vokiečių vartojami aparatai buvo lygūs anglų. Dar 1939 m. rudenį viena Amerikos firma gavo pirmą užsakymą — pagaminti 6 aparatus besiartinantiems lėktuvams susekti. Maždaug tada prasidėjo smarkiausias radaro tobulinimas ir plati gamyba, įtraukiant milijardinius kapitalus. Karui baigiantis, kaip vokiečiai pripažįsta, sąjungininkų radaro konstrukcija buvo pralenkusi vokiečius 2 metais.

Radaro aparatai kare ir šiandien taikos gyvenime plačiausiai pritaikomi kaip stacionariniai, lėktuvų, laivų nuotoliui bei judėjimui sekti ir kaip aparatai judančiose susisiekimo priemonėse — lėktuvuose ir laivuose. Karo metu vokiečiams teko nemaža stebėtis, pašautam britų lėktuve suradus aparatą (vėliau vad. Rotterdamo aparatu), kuris mažam fluorescencijos ekrane duodavo pilną panoramą, ir tai tamsoj arba pro rūką. Tai ir buvo didžiausias šių aparatų pranašumas, kad elektromagnetinės bangos (čia vartota 9 ir 3 cm ilgio bangos) prasiskverbia pro rūką, dūmus ir panašias kliūtis. Ir taikos meto reikalams jie plačiausiai pritaikomi ypač navigacijoj.


Yra keletas metodų daiktų nuotoliui ir krypčiai nustatyti, pagal kuriuos ir skiriasi radaro aparatų konstrukcija. Tačiau bendriausias principas yra tas pats visur: veikiantis atitinkamas elektromagnetinių bangų siųstuvas siunčia tik tam tikra norima kryptimi bangų pluoštą specialios kreipiančios (pvz. parabolinės) antenos padedamas, panašiai, kaip prožektorius šviesos pluoštą. Pataikęs į kai kuriuos daiktus, pluoštas iš dalies yra reflektuojamas, geriausiai tikrų laidininkų, pvz. metalinių lėktuvų paviršių, silpniau pusiau laidininkų, pvz. drėgnos žemės. Atspindys yra pagaunamas dažniausiai ta pačia antena ir priimtuvo yra sustiprinamas.


Elektromagnetiniai bangavimai paverčiami virpančiomis elektronų srovėmis, kurios veikia atitinkamai jautrų (cinko sulfido) ekraną ir duoda regimą vietovės vaizdą, kurio tamsios ir šviesios vietos, žinoma, neatitinka akimis regimų tamsių ir šviesių vietų. Pvz., tamsiai pilkas skardos stogas tokiam cinko sulfido ekrane duos šviesų ruožą. Daiktų nuotolis nustatomas skaičiuojant laiko tarpą, kuris trunka elektromagnetinių ban gų pluoštui nueiti ligi reikiamos vietos ir atsispindėjus grįžti. Tai visados, praktiškai imant, labai trumpas laiko tarpas, todėl iš tikro yra matuojama siunčiamų bangų ir priimamo atspindžio laiko diferencija arba priimamojo faze. Šio bendro principo yra keli pritaikymo būdai, kurių čia betgi neliesime, nes jie sudaro dar specialesnį technikos klausimą.