MACHIAVELIZMAS Spausdinti
Parašė JULIUS KAKARIEKA   

„Jei trūksta valstybei teisingumo, kas ji yra, jei ne didelė plėšikų gauja!"

AUGUSTINAS

MACHIAVELLIO GYVENIMAS

Niccolo Machiavelli (Makiavelis) gimė 1469 metais Florencijoje, Dantės tėviškėje. Jis buvo senos bajoriškos, bet jau nuskurdusios giminės atžala. Jo tėvas buvo juristas ir vertėsi įvairiom valdinėm tarnybom. Kaip tėvas, taip ir vaikai turėjo ieškotis šioj srity pragyvenimo šaltinių. Niccolo Machiavelli, baigęs teisės mokslus, greit padarė gyvenimo karjerą. 1498 metais jis jau antrasis Florencijos respublikos kancleris, kuriam priklausė užsienio ir krašto apsaugos reikalai, Šiose pareigose jis išbūna ligi 1512 metų.


Tai laimingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Savo valstybinės tarnybos metu jis daug kartų važinėja po užsienio valstybes. Jis. aplanko kaimynines Italijos valstybes, su įvairiom diplomatinėm misijom Vokietiją, Prancūziją ir Šveicariją. Kaip Florencijos įgaliotinis, jis praleidžia kelis mėnesius Caesare Borgia (garsiojo Aleksandro VI sūnaus) vyriausioje būstinėje, kai šis vedė baisų naikinamąjį karą prieš Bažnytinės Valstybės vasalus Romagnoje. Susitikimas su Cezare Borgia turėjo labai didelės įtakos Machiavellio dvasinei evoliucijai. Jis buvo jai lemtingas, tartum kokia hipnoze. Vėliau Machiavellio politiniuos raštuos dažnai atsispindi demoniška Cesario Borgios figūra. Vis daugiau stilizuojama ir apoteozuojama, ji netenka istorinės tiesos, bet, nežiūrint to, ji sužavi Nietschę ir III Reicho ideologus, kaip Ubermenscho politinis idealas.


Be diplomatinės veiklos Machiavellis turėjo tam tikrų nuopelnų ir kariuomenės organizavimo srity. Jis buvo kūrėjas vad. „tautinės milicijos" — iš tautos mobilizuojamų ginkluotų pajėgų, kurios turėjo pakeisti nepatvarią ir tuo metu labai išsigimusią samdomos kariuomenės sistemą. Bet ši idėja buvo dar per ankstyva. Ji galėjo būti realizuota, tik išgyvenus visuomenei tam tikrą socialinę evoliuciją. Todėl Machiavelliui teko susilaukti daug smūgių ir nusivylimų. Bet ateitis jam priklausė. Jis tai visa savo būtybe jautė.


Žlugus 1512 m. Florencijos respublikai ir grįžus autokratiškajai Mediči giminei, Machiavelliui prasideda sielvarto ir skurdo dienos. Jis atleidžiamas iš tarnybos, įmetamas į kalėjimą, torturuojamas, vėliau ištremiamas iš miesto. Nuo 1513 metų jis gyvena savo ūkelyje ties San Casciano, netoli Florencijos. Išjungtas iš bet kokios politinės veiklos, jis su didele širdgėla turėjo stebėti tolimesnės politikos eigą, kurioje jis jau nebegalėjo dalyvauti. Jo politiška prigimtis izoliaciją pergyveno kaip skaudų prakeikimą, kaip likimo ironiją. Tačiau jis nežinojo, kad likimas gerai apie jį manė ir jam žadėjo laurų vainiką, tik jau kitoj srity. Ištrėmimas ir vienatvė, ne valstybinė tarnyba, padarė tai, kad Machiavellio vardas buvo įrašytas į istorijos puslapius. Politinės akcijos stoka jį pastūmėjo į politinę kontempliaciją, ir šioj srity jis sukūrė vertingų dalykų. Turėdamas daug laiko, jis pasinėrė į antikinių autorių studijas ir ėmė pats vis daugiau rašinėti. Tremtyje jis sukūrė savo didžiuosius kūrinius: „II principe" („Kunigaikštis"), „Discorsi" (Tito Livijaus pirmosios dekados komentarai), „Arte della guerra" (Karo menas) ir Storie Florentine (Florencijos istorija). Pastarąjį veikalą Machiavellis parašė, paragintas kardinolo Gulio Mediči (vėlesniojo popiežiaus Klemenso VII). Tai buvo turbūt svarbiausia misija, pavesta jam Mediči giminės. Jo pastangos atgauti jų malonę ir grįžti atgal į politinį gyvenimą ilgus metus liko bergždžios. Nieko negelbėjo ir 1516 metais Lorenzui Mediči dedikuotas „II principe". Lorenzo mirė greičiausiai jo visai neskaitęs, nors šiuo veikalu Machiavellis jam linkėjo tapti visos Italijos valdovu. Tiesa, nuo 1519 m. Machiavellis jau panaudojamas kai kuriems politiniams uždaviniams. Bet tai daugiausia antraeiliai ir juokingai menki uždaviniai, kurie jokiu būdu negalėjo patenkinti jo neramios sielos polėkių. Po 1527 metų perversmo, kuris privertė Medici'us vel išbėgti iš Florencijos, Machiavelli, kaip senas respublikones, pasiūlė atstatytajai respublikai savo paslaugas. Jis norėjo sugrįžti į senąjį valstybės sekretoriaus postą. Tačiau ir šį kartą, jau paskutinį jo gyvenime, jo karštas troškimas neišsipildė. Dėl tariamo opurtunizmo, pataikavimo Mediči giminei, jo prašymas buvo Valstybės Tarybos atmestas. Vieną kartą iš politinių vėžių išmestas, jis jau nebeįstengė į jas atgal įeiti. Greit po to jis mirė (1527 m. birželio 22 d.). Mirė jis savo gimtajam mieste Florencijoj, visų pamirštas ir apleistas.


MACHIAVELLIO POLITINĖ DOKTRINA

Machiavellis savo valstybės koncepciją paėmė iš antikinio pasaulio ir ją papildė renesanso epochos dvasios produktais. Jis yra vienas ryškiausių antipodų krikščioniškiesiems viduramžiams, kurie buvo linkę į teokratiją. Jis jau nebemato valstybėje Dievo valios pasireiškimo, kaip viduramžių autoriai. Jo valstybė — nebe Dievo noru atsiradusi institucija, bet tik natūralus dviejų elementų gaminys: gamtos ir istorijos. Machiavelinė valstybė yra jau sekuliarizuota.


Renesansas atsinešė su savim naują pasaulėžiūrą: antropocentrizmą. Jis pastatė gyvenimo centre žmogų ir jo žemiškus reikalus. Tai buvo antitezė viduramžių teocentrizmui, kuris pasaulio centre matė Dievą. Renesansas griovė krikščioniškąją mistiką ir skelbė individo autonomiją: jo išlaisvinimą iš senųjų varžtų. Si autonomija turėjo paskatinti laisvą visų žmogiškosios prigimties galių išsivystymą. Renesanso idealas buvo pilnutinis žmogus: tiek fiziniu, tiek dvasiniu atžvilgiu. Tačiau pusiausvyros jis neišlaikė. Kovodamas prieš viduramžių spiritualizmą, jis perdaug užakcentavo biologinį prigimties pradą.


Šią biologizmo nuspalvintą individo autonomiją Machiavellis pratęsė nuo savo idealinės į valstybės plotmę, suautonominta valstybė turėjo siekti to paties: laisvo visų savo jėgų išskleidimo. Ji atpalaiduojama nuo bet kokio aukštesnio dvasinio autoriteto saitų, kaip pvz. religija, bažnyčia, moralė, ir palenkiama tik natūraliems gamtinio proceso dėsniams. Į nūdieninius gamtos dėsnius atremtas politinis principas jai pasidaro absoliutas, nesubordinuojamas jokiai nelygstamai vertybei. Jis pats tampa nelygstama vertybė. Machiavellio įsitikinimu, šis politinis principas yra vienintelė tikra ir reali jėga, neturinti net sau konkurencijos. Jei Machiavellis kalba apie religiją arba moralę, jis paprastai turi galvoj ne ką kita, kaip valstybinę religiją ir valstybinę (sociologinę) moralę. Nei vienai, nei kitai Machiavellis nepripažįsta absoliutumo. Jos jam yra tik išvestinės, antraeilės vertybės, priklausančios nuo natūralių politikos dėsnių.


Tuo būdu Machiavellis nuosekliai eina prie valsybinio absoliutizmo. Jo valstybė monopolizuoja sau visų visuomeninių klausimų sprendimą. Ji naudojasi suvereninių sprendimų galia, todėl ji panaikina visas tas instancijas, kurios galėtų būti už ją aukštesnės.


Tačiau klaida būtų manyti, kad sekuliarizuota Machiavellio valstybė visiškai neturi metafizinio pagrindo. Taip nėra. Šalia mūsų protu suvokiamų gamtinių dėsnių, veikia čia taip pat irracionalinės jėgos — „virtu ir fortūna" — kurios gali būti suprastos tik kaip mitas. Šis mitas gimė iš Machiavellio politinio sielvarto. Kiekvieną kartą, kai jis bandydavo palyginti ano meto Italijos politinę tikrovę su didžiąja jos praeitimi, senaisiais amžiais, jis turėdavo pajusti baisų ir skausmingą kontrastą. Iš vienos pusės Italijos valstybėlių politinis susiskaldymas, bejėgiškumas ir susmukimas, iš kitos pusės Romos respublikos jėga, tvarka ir didybė. Beanalizuojant šį neišlyginamą kontrastą, gimė Machiavellio fantazijoje „virtu" sąvoka. Virtu — tai metafizinė substancija, kuri savaime ir palaiko tautų politinį gyvenimą. „Virtu" yra sunkiai išverčiama sąvoka. Ji nėra „dorybė" (lot. Virtus), paprasta etine to žodžio prasme. Ji, tiesa, suima į save etinį turinį, bet jos reikšmė yra kur kas platesnė. Ji yra daugiau gamtos jėga, gaivališka energija, kuri apvaldo žmogų. Ji reiškiasi galybės ilgesiu, valdžios geismu, nepalaužiamu valingumu. Čia nuostabiai tinka Nietsches „Der Wille zur Macht". Šios substancijos persunkti žmonės ir tautos paprastai būni drąsūs, vyriški, karingi. Jie turi didelių polėkių ir ambicijų.


Virtu, Machiavellio įsitikinimu, yra išbarstyta visoje žemėje, ir jos kiekis . visais laikais yra pastovus. Didžiausioji pasaulio istorijos paslaptis — tai jos nuolatinis judėjimas, cirkuliacija. Šiame „virtu" judėjime Machiavellis mato dvi ryškias tendencijas: sklaidymosi ir koncentravimosi. „Virtu" arba išsisklaido plačioj erdvėj, arba susikoncentruoja tam tikruose punktuose. Ten, kur susidaro jos didesnis kiekis, tautai ateina žydėjimo ir galybės laikotarpis; kur ji smulkiai išsibarsto, prasideda išsigimimas ir nuosmukis. „Mes iš istorijos žinome (Discorsl, I,2, 123 p. (Klasslker der Folįtik", Band II Berlin 1922)) sako Machiavellis, kad senosios imperijos tai kilo tai smuko dėl savo papročių kitimo; bet pasaulis visad liko ;toks pats, tik su tuo skirtumu, kad virtu, kuri pradžioje Asirijoje žydėjo, vėliau buvo persodinta į Mediją ir Persiją, kol pagaliau ji pasiekė Italiją ir Romą. Po Romos imperijos žlugimo neiškilo nė viena ir ilgaamžė valstybė, kuri būtų savyje sukaupusi viso pasaulio virtu; virtu dabar yra pabirusi tarp daugelio narsių tautų."

Machiavellis nenurodo priemonių kurių pagalba būtų galima virtu pritraukti arba amžiams pririšti prie vienos valstybės. Jis tą klausimą apeina, nes jo akimis, virto cirkuliacijos dėsniai žmogui nežinomi ir nesusekami Tačiau jam labai rūpi kitas klausimas: kaip išnaudoti tautoje esantį jos kiekį. Machiavellis žino, kad iš italų tautos virtu dar nėra visai į išnykusi. Nors moralinis ii politinis pakrikimas yra be galo didelis, galima sakyt visuotinis, — virtu dar šiek tiek rusena tautos gelmėse, Ji užversta griuvėsių, užnešta dulkių, bet ji dar gyva. Reikia tik ją pažadinti, prikelti, panaudoti. Kaip pagrindinę sąlygą jai pasireikšti Machiavellis nurodo tvarkos ir drausmės įvedimą valstybės viduje. Tik tuomet esą įmanomi dideli polėkiai ir drąsūs žygiai.


Antra didžioji gamtos jėga, taip pat gaivališka, akla ir neapskaičiuojama, yra vad. „fortūna". Siaurąja prasme fortūna yra laimė, platesne — lemtis, likimas, žvaigždžių konsteliacija. Machiavelinė fortūna apsprendžia pusę arba truputį daugiau mūsų veiksmų. Bet ji nenulemia visų veiksmų. Absoliutus fatalizmas Machiavelliui yra svetimas. Jis mat turėjo labai aktyvią prigimtį ir buvo akcijos žmogus. Todėl likimui jis nenori nusilenkti ir veda su juo kovą. Savo „Kunigaikštyje" Machiavellis duoda labai vaizdingų patarimų, kaip reikia kovoti su likimu, kai šis mums pasidaro nepalankus ir priešiškas. Machiavellis siūlo savo skaitytojui arba atvirą kovą, smarkią ir ryžtingą, arba gudrų ir elastišką prisitaikymą (prie politinės situacijos), kuriuo neretai pavyksta, fortūną apgauti, suklaidinti. Ši nepaliaujama kova, kuri sudaro istorinio vyksmo turinį, yra savo gelmėse kova tarp virtu ir fortūnos, nes kovoti tepajėgia tik virtu turįs ir jos palaikomas žmogus. Šių dviejų gyvų energijų grumtynės tiek aptemdo Machiavellio sąmonę, kad jis neberanda jokios aukštesnės pasaulio istorijos prasmės.


Machiavellis buvo tikras italas ir nuoširdus patriotas, Jis nešiojosi savo širdy karštą troškimą pagelbėti puolusiai tėvynei, savo patarimais ir darbais pagreitinti virta atgimimą. Visa jo politinė mąstysena yra persunkta ir apspręsta šio troškimo. Todėl Machiavellį mažai domina abstrakčios spekuliacijos apie valstybės esmę, apie žmonių bendruomeninio gyvenimo tikslus ir pan. Jam daug mieliau nagrinėti valdymo metodus, valdančiųjų taktiką, individo ir bendruomenės psichologiją. Machiavellis paliečia daugiau praktinės veiklos problemas, kurios kiekvienu momentu gali būti aktualios, negu valstybinę santvarką, kaip tokią. Dėl to yra nepaprastai sunku sukoncentruoti iš jo doktrinos vieną uždarą sistemą. Kiekviename žingsnyje tenka susidurti su spragom, nenuoseklumais ir prieštaravimais, kurių net ir labai išsami analizė negali išlyginti ir sutaikyti. Machiavellis buvo įsitikinęs respublikonas ir demokratas, tačiau jo politiniuos raštuos yra labai stiprių tendencijų, vedančių tiesiog prie absoliutizmo arba dar toliau: prie modernaus totalizmo ir kolektyvizmo.


Valstybinio gyvenimo pradžią Machiavellis apžvelgia labai paviršutiniškai. „Pasaulio pradžioje (Discorsi, I, 2, 11 psl.), sako jis, kada dar buvo nedaug žmonių, jie gyveno išsisklaidę, kaip gyvuliai. Vėliau, kai jų giminė pagausėjo, jie būrėsi krūvon ir, kad galėtų sėkmingiau gintis, ėmė gerbti savo tarpe stipriausiąjį ir narsiausiąjį, jį padarė vadu ir jam pakluso". Kadangi žmogus yra iš prigimties blogas (tai M, labai stipriai akcentuoja), greit atsirado bendruomenėje įvairių negerovių. Norėdamas jų išvengti, protingas kunigaikštis išleido įstatymus, kurių nevykdymas suponavo fizines sankcijas. Įstatymai prievarta tarėjo pataisyti blogą žmogiškąją materiją. (Fr. Meinecke „Einfflhrung zu Machiavellis Furst", 19 psl. („Klassiker der Politik", Band 8, Berlin 1923) Iš valstybės įstatymų, sako Machiavellis, „atsirado teisingumo sąvoka". (Discorsi I, 2, 11 psl.) Atsieit, pozityvinė teisė yra bet kokios moralės versmė. Toks perdėm pozityvistinis moralės supratimas iš pamatų griauna vidurinių amžių krikščioniškąją tradiciją. Tai, kas buvo tik funkcija, čia pasidaro argumentu ir atvirkščiai. Įprastinė gradacija apverčiama aukštyn kojom. Anksčiau iš religijos plaukiančios etinės normos turėjo būti įstatymų rodiklis. Dabar kitaip: valstybės interesu pagrįsti įstatymai turi apspręsti etines normas. Aukščiausias machiavelinės moralės kriterijus yra ne kas kita, kaip valstybės nauda, vad. politinis principas. Tik pagal jį vertina Machiavellio kunigaikštis visuomenėje atsiradusį blogį ir ieško būdų jam pašalinti, (leisdamas įstatymus). Apie religiją Machiavellis kalba tik tiek, kiek ji reikalinga tautoje jau esančiai moralei išlaikyti. Bet tos moralės atsiradimui ji neturi jokios įtakos. Kiekvienoj jaunoj tautoj, kuri pasirodo tarptautinėj arenoj, kurdama galingą valstybę, ir jos tautiniame didvyryje, kuris jai vadovauja ir leidžia įstatymus, Machiavellis mato didžiausią kvantumą (kiekį) virtu, tos paslaptingos politinės substancijos, kuri išjudina tautų politinį gyvenimą. Toji virtu, kaip minėjome, yra gaivališka jėga: ji reiškiasi savaimingai. Tačiau ji pilnai neišsiskleis ir neįgaus tobulų pavidalų, jei nebus tam reikalingų sąlygų. Pirmoji sąlyga, kurią stato Machiavellis, yra radikali valstybinio gyvenimo reforma, kuria panaikinama autokratinė monarchija ir įvedama respublika. Machiavellis yra monarchijos priešas. Ypatingai jis yra nusistatąs prieš paveldimąją monarchiją, kuri, jo manymu, greit išsigema ir tautą panardina didžiausioje vergijoje. Štai jo paties žodžiai: „Kai (Discorsi, I, 2, 12 psl.) vėliau tautas ėmė valdyti ne renkami, bet paveldėjimo keliu atėję valdovai, jų įpėdiniai tuoj išsigimė, pamiršo savo pirmtakų dorybes ir pasidavė manijai, kad vienintelis valdovų tikslas pralenkti visus kitus puošnumu, ištaigingumu ir visų rūšių prašmatnumais. Tuo būdu valdovas pasidarė tautoje neapkenčiamas. Ir tos neapykantos jis ėmė bijotis. Nuo laisvės jis greit perėjo prie smurto veiksmų, ir tuo būdu atsirado tironija". Ši valdymo forma (tironija), Machiavellio Įsitikinimu, gadina ne tik valdančiąją giminę, bet ir pačią tautą. Todėl jis reikalauja iš valstybės kūrėjo, iš to pirmojo tautos didvyrio, kad šis valstybei duotų tokią konstituciją (plačiąja to žodžio prasme), kuri ją įgalintų pačią valdytis, be monarcho pagelbos. Jis turėtų valstybinį gyvenimą taip sutvarkyti, kad net ir jis pats pasidarytų nereikalingas. Machiavellis nepagaili gražių žodžių legendarinia'm Romos kūrėjui Romului, kuris, padėjęs Romos valstybei pamatus, netrukus didžiąją savo neaprėžtos valdžios dalį perleidęs Romos senatui.


Machiavellio šventu įsitikinimu, geriausia valstybės valdymo forma yra respublika. Tačiau jis čia įveda vieną labai būdingą klauzulę, būtent, kad respublika gali būti sėkmingai įkurta tik toje tautoje, kurioje slypi tam tikra dozė virtu; tautoje, kuri yra išlaikiusi savo pirmykščius papročius ir sveiką moralę. Mūsų žodžiais tariant, respublikai yra reikalinga tam tikra vidinė kultūra, be kurios ji negali egzistuoti. Sugedusiai, praradusiai savo virtu tautai Machiavellis nepataria prisiimti respublikoniškų valdymosi formų. Tokią tautą respublika įklampintų į neišbrendamą chaosą. Todėl jai esą geriau pasilikti prie monarchijos.


Machiavellis prieina prie respublikos ne iš šių dienų matymo taško. Jam nerūpi nei taip aktualios dabar pilietinės laisvės, nei paskirų piliečių materialinė gerovė. Jo idealas yra kitoks: fizinė galybė, tai, ką vokiečiai vadina Machtstaat. Machiavellis kalba apie laisvę ir gerovę tik tiek, kiek jos reikalingos kolektyvui valstybei, bet ne paskiram asmeniui. Kolektyvo gi tikslas — ligi maksimumo išvystyti potencijoje glūdinčią jėgą ir siekti viešpatavimo. Šiam tikslui geriausia patarnaujanti respublika. Ji, Machiavellio manymu, gali pasiekti kur kas didesnės galybės, negu kitos santvarkos, nes ji sudaro sąlygas laisvai pasireikšti visom tautoje esančioms kūrybinėm jėgom, visiem talentam. „Jeigu (Discorsi, I, 20, 55) — sako Machiavellis — sprendžiant iš Pilypo Makedoniečio ir Aleksandro Didžiojo, užtenka dviejų, vienas po kito sekančių, narsių valdovų, kad būtų užkariautas visas pasaulis, — tai kiek labiau tai turėtų pasisekti respublikai, kurioje ne tik du, bet be galo daug narsių vyrų gali vienas po kito būti renkami tautos vadais." Respublikoje visad galima iš daugybės talentų pasirinkti tuos, kurie savo temperamentu ir sugebėjimais labiausiai atitiks tą istorinį momentą, prieš kurį tauta bus pastatyta. Romos respublika buvo laiminga, nes ji turėjo lemiamom valandom (Punų kare) ne tik Skipioną Afrikietį, (Scipio Africanus), bet ir kunktatorių (Fabius Maximus Cunctator). Panašių pavyzdžių priduria jis ir daugiau.


Machiavellis labiausiai yra susižavėjęs Romos respublika, kuri esanti visų respublikų idealas. Romos respublikoje randa jis laimingą sintezę trijų valdymosi formų: monarchijos, aristokratijos ir demokratijos. Monarchinis principas įkūnytas konsulate ir diktatūroje aristokratinis — senate ir demokratinis — liaudies tribunate. Machiavellis nepripažįsta grynų valdymosi formų. Jis yra įsitikinęs, kad jos yra nepatvarios ir greit išsigema. „Monarchija (Discorsi, I, 2, 11) išvirsta tironija, aristokratija — aligarchija, demokratija — anarchija". Todėl tik šių trijų formų derinys gali valstybę apsaugoti nuo iškrypimo pavojaus. Toks derinys savaime suponuoja tarpusavio kontrolę ir leidžia laimingai išbalansuoti įvairių luomų interesus. Luomų buvimą valstybiniam gyvenime Machiavellis pilnai pateisina, nes jo sąmonėj dar tebėra gyva organiškos viduramžių valstybės koncepcija. Tiesa, pavyzdžių savo išvedžiojimams jis ieško žymiai ankstesnėje epochoje. Jis kalba apie senąsias Romą, Spartą, Atėnus. Pastaroji valstybė (Atėnai) buvusi ne luominė, todėl ji turėjusi pergyventi kur kas daugiau vidinių audrų ir pavojų, negu tuolaikinės luominės valstybės: Roma ir Sparta. Reikia pripažinti, kad Machiavellio intuicija teisingai jautė atomizuotos liberalinės demokratijos pavojus, kurie ypatingai ryškiai iškilo prieš akis šių dienų visuomenei.

Kad ir prabėgom apžvelgiant Machiavellio politinę doktriną, dera atkreipti dėmesį į tuos, Machiavellio įsitikinimu, elementarius veiksnius, kurie palaiko valstybės egzistenciją. Tai yra valstybės įstatymai, religija ir ginkluotos pajėgos.

Machiavellio idealas yra teisinė valstybė. Ne tik valdiniai ir piliečiai, bet ir jų regentai turi veikti pagal įstatymus. Net ir valstybės įkūrėjas bei reformatorius yra siejamas įstatymų, kai tik juos išleidžia. Įstatymų nesilaikymas, jų nuolatinis pažeidinėjimas, veda monarchiją į tironiją, o respubliką — į chaosą. Įstatymų tikslas yra pašalinti iš viešojo gyvenimo bet kokią sauvalę. Machiavellis labai aukštai vertina Romos respublikos įstatymų leidėjus, kurie savo įstatymuos numatė net tokius dalykus, kaip rinkiminė propaganda, valstybės prokuratūra ir, pagaliau, diktatūra, būtina didelio pavojaus valstybės saugumui atveju. Romėniškoji diktatūra buvo, Machiavellio manymu, gera ir naudinga tik dėl to, kad tai buvo teisinė priemonė, įstatymais numatyta ir aprėžta.


Religijos aukščiausį vertingumą mato Machiavellis ne jos metafizinėj tiesoj, bet moralinėj įtakoj. Dievo ir pomirtinio gyvenimo sankcijų baimė padeda išlaikyti tautoje grynus papročius ir ugdo jos virtu. Bet tokios religijos idealas jau nebėra krikščionybė. Machiavellis yra šalininkas pagoniškos religijos, stovinčios valstybės tarnyboje; „religijos (Discorsi, , 2, 131), kuri skelbia šventaisiais tiktai tuos vyrus, kurie yra kupini šio pasaulio garbės". Apie krikščionybę Machiavellis yra tos pačios nuomonės, kurią vėliau išpopuliarino Nietsche. Krikščionybė — tai silpnųjų žmonių religija. Štai paties Machiavellio žodžiai: „Mūsų (Discorsi II. 2, 131 Tačiau mirties valandą Machiavellis atsisakė savo pagoniškų prietarų. Jis priėmė sakramentus Ir mirė kaip katalikas.) religija laimina ne veiklius, bet nuolankiai pasyvius žmones. Aukščiausią vertybę ji mato nusižeminime, atsižadėjime ir atsisakyme viso, kas yra žemiška. Anoji (t. y. pagoniška — Vert.) savo idealo ieškojo drąsoje, kūno stiprume ir visame, kas žmogui duoda jėgos. Jei ir reikalauja mūsoji religija, kad būtume stiprūs, tai tik kentėjimuose, bet ne dideliuos žygiuos. Toksai gyvenimo stilius padarė mūsų pasaulį silpną ir nepajėgų ir jį išdavė į niekšų rankas". Machiavellinė religija yra tik religijos iliuzija, nes ji stokoja absoliutinio vertingumo. Ji reikalinga tik tam, kad iliuzorinėmis pomirtinio gyvenimo sankcijomis apsaugotų tautą nuo jos gyvybei žalingų įpročių ir joje ugdytų fizinį pajėgumą. Ypačiai ši religija turi patarnauti kariniam auklėjimui, skatindama aistringą meilę savajai tėvynei ir kerštą bei neapykantą priešui. Mūsų dienomis Machiavellis būtų žavėjęsis japonų šintoizmo liekanomis ir Rosenbergo pastangomis atgaivinti Vodano kultą.


Trečiasis veiksnys, palaikąs valstybės egzistenciją, yra ginkluotosios pajėgos, kurios ne tik sėkmingiausiai garantuoja išorinį saugumą, bet ir yra geriausia politinės ekspancijos priemonė. Ginkluotosios pajėgos, Machiavellio tvirtinimu, turi būti mobilizuojamos iš savo tautos, bet jokiu būdu ne samdomos. Samdiniai, sako jis, yra bedieviai ir jų daliniai neturi jokio patriotizmo, nes formuojami iš įvairių tautybių. Todėl valstybei jie atneša daugiau žalos, negu naudos. Yra ir antrasis, pedagoginis motyvas, kurio dėlei Machiavellis atmeta samdomos kariuomenės sistemą. Machiavellis nori visą tautą supažindinti su karo amatu, kuris esąs nepaprastai paranki priemonė, norint joje įgyti vyriškumą, patvarumą, drąsą ir visa kita, kas pakelia jos fizinę jėgą. Šią. Machiavellio svajonę plačiausiu mastu realizavo naujausių laikų totalitarinės valstybės.


Mchiavellis labai gyvai jaučia, kad kiekvienai valstybei po žydėjimo ateina smukimo laikotarpis. Tačiau jis tiki, kad titaniškos žmogaus pastangos, visų jėgų įtempimas, gali dar prikelti tautoje užsnūdusią virtu. Nepaprastai ištvermingu darbu galima pašalinti storą korupcijos sluoksnį, kuris dengia politinį lauką, ir tuo būdu sudaryti sąlygas naujam žydėjimui. Tiesa, šis antrasis žydėjimas dažniausiai jau nebėra toks puikus ir žavingas, kaip kad valstybinio gyvenimo rytą, kada tauta su šviežiom jėgom išeina į tarptautinę areną. Atgaivinti tegalima tik tą virtu, kuri yra tautoje išlikusi, kuri nėra paslaptingu būdu nutekėjusi į kitą politinį lauką.


Šią kilnią misiją — pažadinti virtu — fortūna paprastai paveda vienam žmogui. Tai šventas Machiavellio įsitikinimas. Reformatorius turi būti vienas, kaip vienas yra valstybės įkūrėjas ir pirmasis įstatymdavys. „Daugelis (Discorsi I, 9, 29) — sako Machiavellis — netinka valstybėje tvarkai įvesti, kadangi jie dėl savo nuomonių skirtingumo nepažįsta to, kas yra teisinga". Si Machiavellio idėja turėjo labai sugestyvios įtakos Hitleriui, kai jis kūrė Fūhrerio mitą, (Būdamas kalėjime jis labai atidžiai skaitė Machiavellio raštus). Ji taip pat žavėjo Mussolinį, kuris skyrė net specialią studiją Machiavelliui išgarbinti.


Valstybės reformatoriui, tvirtina Machiavellis, yra leistos visos, net pačios žiauriausios, priemonės, kurios gali patarnauti jo misijai. Visi jo žygiai yra pateisinami, jei tik jie veda prie politinio tautos atgimimo. Reformatoriaus valdžia turi būti neaprėžta, lygi Rytų despoto valdžiai. Tik tuo būdu bus įmanoma tautą ištraukti iš korupcijos purvo ir grąžinti į normalias valstybinio gyvenimo vėžes. Machiavellis pasitiki vien fizine jėga ir atmeta bet kokį humaniškumą. Jis net niekina tuos, kurie norėtų valstybę reformuoti savo moraline jėga bei autoritetu. Tai bejėgiai didvyriai. Jo paties ironiškais žodžiais „beginkliai pranašai". Vienas tokių yra Savonarola, florentietis ir Machiavellio amžininkas. Jam Machiavellis prieš pastato kitą savo amžininką, pagarsėjusį žiaurumu Cezare Borgia. Cezare Borgia nėra iš tik rųjų joks didvyris. Jis neprilygsta nei Mozei, nei Tesėjui, nei Romului. Antikinio pasaulio herojai yra už jį kur kas, pranašesni. Tačiau jis imponuoja Machiavelliui. Jisai jį, galima sakyt, užburia. Jo stipri despotiška prigimtis, nepažabojamos ambicijos, virtuoziški veiklos metodai sužadina Machiavellyje šviesią nuojautą, kad virtu dar tebėra gyva jo tėvynėje. Cezare Borgia — tai viena iš nedaugelio jo epochos politinių asmenybių, su kaupusių savyje tam tikrą kiekį tos vertingos politinės substancijos, kurios gausumu buvo pertekus antikinė Roma. Borgios pasirodymas yra Machiavelliui tartum dangaus ženklas, kad Italija dar gali politiškai atgimti. Tiesa, Borgia greit žlugo, ir jis, iš tikrųjų, buvo ne italas, bet ispanas. Tačiau Maciavellis šventai tikėjo ir laukė, kad vieną dieną užgims Italijai kitas didvyris, kuris savo dideliais žygiais sukels tautoje politinį atgimimą.


Valstybės reformatoriui, kaip ir jos kūrėjui, Machiavellis stato tą patį reikalavimą, būtent: sutvarkius valstybę, pasitraukti ir užleisti vietą respublikai. Šią politinio atgimimo idėją Machiavellis labiausiai išplėtoja savo politiniam romane „Kunigaikštis" (II principe), iš kurio būtų galima sudaryti ištisą reformų doktriną. Machiavellinė reformų doktrina, kurią vokiečių kritikai labai taikliai vadina „Notstandslehre", yra savo pagrinduose labai paini ir prieštaringa. Šio straipsnio rėmuose nėra įmanoma nurodyti visų jos nenuoseklumų bei prieštaravimų. Mes pasitenkinsime konstatuodami du pagrindinius.


Pirmasis Machiaveilio nenuoseklumas glūdi jo tezėje, kad

reformatoriui, siekiančiam pašalinti iš visuomenės blogį, yra leistinos visos priemonės. Atsieit, ir blogos priemonės reformatoriaus rankose pasidaro geros, jei tik jų reikalauja „laiko būtinumas" (necessita dei tempi). Labai teisingai pastebi vokiečių kritikas Hans Freyer, kad Machiaveilio politinė alchemija eina taip toli, kad korupcija plūs korupcija turėtų pagaminti auksą (Hans Freyer „Machiavelli", Leipzig 1938, 150 psl.) („Hier hat die. Kritik gegen den zweiten und eigent lichen Machiavellismus einzusetzen, der die Alchimi des Politischen so weit treibt, aus Korrupton plūs Kor uption Gold machen zu wollen'"). Galima smarkiai paabejoti, ar įmanoma tokiom priemonėm pataisyti tautą ir jai vėl grąžinti respublikonišką santvarką. Greičiau šiai, kad ne. Per daug radikalūs Machiaveilio metodą veda labiau į sugedimą ir vergiją, negu į moralinį i: politinį atgimimą. Po despotiško ir žiauraus „principe' (a la Borgia) tautai bus reikalinga dar didelė evoliucija kad ji galėtų moraliai atsigauti ir pajėgtų demokratiška tvarkytis. Machiaveilio siūlomas smurto bei teroro kelias yra iš tikrųjų kelias atgal.


Antrasis Machiavellio nenuoseklumas glūdi ambicingojo „principe" psichologijoj. Sunku patikėti, kad tasai valdovas, kuris be atodairos siekė valdžios, kuris plačiai vartojo apgaulę, klastą ir prievartą, — dabar, sutvarkęs pairusią valstybę, atiduotų jos vairą į tautos rankas. Įdomu, iš kur tiek daug pasitikėjimo tauta? Juk žmonės yra iš prigimties blogi! Machiavellis neturėtų pamiršti šių savo žodžių. Bet tai tik tarp kitko. Kur kas svarbiau yra tai, kad Machiavellio „principe" yra perdėm gamtinis, biologinis tipas. Jame pulsuoja gyvybė su visais savo instinktais ir aistrom, kurių nesaisto jokios aukštesnės dvasinės vertybės. „Principe" pažįsta tik vieną įsipareigojimą — kolektyvui, kurio išlaikymas yra jam aukščiausias, nelygstamas tikslas. Bet šis Įsipareigojimas, jei jo nelydi jokie kiti, yra psichologiškai nepakankamas, kad priverstų garbės bei valdžios troškusį vyrą gera valia atsisakyti nuo laimėto sosto. Valdžios ir garbės geismas yra svaiginantis ir nepasotinamas. Su juo sunkiai tenka kovoti net aukštos krikščioniškos kultūros žmogui. Juo labiau tai galima pasakyti apie materialistą, išpažįstantį tiktai vitalinį principą. Jame šis geismas reiškiasi gaivališkai ir nepažabojamai. Tad tasai valdovas, kurio idealą taip spalvingai nupiešė Machiavellis savo „Kunigaikštyje", mūsų įsitikinimu, ne tik neatsisakys nuo įgytosios galybės, bet visomis išgalėmis stengsis ją perleisti savo vaikam bei giminėm. Jei ir kils jo sieloje konfliktų, juos greičiausiai nulems kraujo balsas. Machiavellis, kuris labai detaliai sprendžia daugelį politinių problemų, visiškai nekelia klausimo, kas privers valdovą, atiduoti tautai savo valdžią, jis pats to nenorės padaryti. O šis klausimas nėra visai antraeilis, galvojant Machiavellio kategorijomis.


Nors ir nesėkmingai, Machiavellis stengiasi valstybės vidaus gyvenimą atremti į teisinį pagrindą. Čia jis reikalauja net ir aukštos moralės, išplaukiančios iš valstybės interesų supratimo. Tačiau tarpvalstybiniuos santykiuos jis nepripažįsta jokios teisės, nei moralės. Tarp šių kolektyvų, kaip ir tarp paskirų gyvių rūšių, galioja brutalus kovos dėl būvio dėsnis, kuris yra vienintelis tikras ir teisingas principas, turįs apspręsti jų tarpusavio santykius. Todėl politinis imperializmas yra neišvengiama machiavelizmo išvada, nes prancūzų priežodžiu, „qui ne dėvore pas est dėvorė." Tačiau Machiavelliui nepriimtinas nuogas, nieku nepridengtas imperializmas, neseniai pasireiškęs Trečiojo Reicho pastangomis. Toks imperializmas yra per daug neatsargus, neprotingas ir todėl labai dažnai nesėkmingas. Žymiai geresnė ekspansijos politika yra Machiavelliui toji, kuriai panaudojami kitokie, švelnesni metodai: sudarinėjimas federacijų, konfederacijų ir satelitinių bei vasalinių sistemų. Tik valstybei pakankamai įsitvirtinus savo įtakos sferoje, Machiavellis. leidžia pavartoti drastiškesnes priemones ir parodyti savo tikrąjį veidą. Tačiau ir šiuo atveju jis abejoja, ar tai yra visad tikslinga. Machiavellis jieško politikoje harmonijos tarp liūto jėgos ir lapės gudrumo; jis net linkęs daugiau pasitikėti gudrumu bei klasta, negu akla ir nesuvaldoma jėga.


Labiausiai populiarus Machiavellio veikalas yra mūsų jau minėtas „II principe", nors jis ir nėra pats tikrasis jo politinis „credo". Giliausieji autoriaus troškimai slypi mūsų kelis kartus cituotame „Discorsi". „Discorsi", I „II principe", yra kapitalinis Machiavellio veikalas, žiūrint to, „II principe" buvo daugiausia mėgiamas ii skaitomas. Galima net teigti, kad iš visų Machiavellii politinių raštų tik jisai vienas padarė realios ir apčiuopiamos įtakos Europos visuomenės evoliucijai. Daugelis inteligentų nežinojo ir dabar nežino, kad Machiavellis yra parašęs ir daugiau knygų ir net vertingesni „II principe" buvo tiek išpopuliarėjęs absoliutizmo ir apšvietos gadynėje, kad jį vadino karalių brevijoriumi! Jis vėliau dvasiškai formavo tautinio atgimimo sąjūdžius, kurie kėlė iš politinio letargo Vokietiją ir Italiją Jis, pagaliau, tapo vienas iš ideologinių ramsčių šit dienų diktatūrose.


Šiais keliais sakiniais sunku preciziškai įvertinti Machiavellio įtaką politiniame Europos gyvenimui. Baigiau apžvelgti jo doktriną, tenka pabrėžti, kad jis buvo pirmasis naujųjų laikų politinis teoretikas, savo genialios intuicijos galia įžvelgęs Europos politinės evoliucijos kelius. Jis yra tikrasis atbsoliutinės valstybės evangelistas. „Ši absoliutinė valstybė — sako H. Freyer („Machiavellis 165 psl.) – jau visoj Europoj kūrėsi. Machiavellis matė jos pradžią, pranašo žvilgsniu pažino, kad jai ateitis priklauso, ir, kai ji atsirado, atidavė jai savo naiviai gerą sąžinę, Jis nuginklavo visą, viduramžių politinę doktriną, visai su jąja nepolemizuodamas, — vien tik tuo, kad nepaprastai gaivališkai ir atkakliai skelbė naujosios valstybės dėsnius".


Viduramžių politinis galvojimas buvo apspręstas krikščioniškos moralės dėsnių. Tiesa, viduramžiais nepavyko tų normų pilnai realizuoti, ir praktiniam gyvenime dažnai reiškėsi nepažabojama fizinė jėga. Machiavellis šią jėgą padarė aukščiausiu kriterijumi, paneigdamas krikščionybę ir visas jos normas. Tai, kas buvo tik liūdna tikrovė, Machiavellio doktrinoje tapo idealu. Gyvenimo iškrypimai ir neigiamybės pasidarė normaliais reiškiniais. Tasai jėgos mitas, kurį sukuri laki Machiavellio fantazija, nutiesė pamatus absoliutinės valstybės ideologijai. Ant tų pamatų iškilo didingas ir imponuojantis valstybės pastatas. Bet, iš arčiau pasižiūrėjus, jis pasirodė niūrus ir nejaukus. Technikos pagelba nepaliaujamai stiprinamas ir tobulinamas, jis virto tikra citadele. Machiavellis tikriausiai išsigąstų, pamatęs moderniojo „principe" valdomą valstybę. Milijonai nekaltų aukų, kurias prarijo totalitariniai režimai, turbūt sudrebintų ir jo „politišką" sielą.