MICHELANGELO DOVYDAS Viduramžių askezė paminta po kojų — Aš antžmogis, dievų nebijantis Titanas! Pažvelkite, kokia baisia jėga pulsuoja Pasakiškai gražus ir lieknas kūnas mano ... Aš savo jėgomis ir laime įtikėjęs, Likimo kovoje nebūsiu nugalėtas. Bus pavergti dangus ir vandenys platieji, Jei žemėj man kada per maža liktų vietos.
Aš savo žvilgsniu egzaltuotu, įsakmiu Heroiškąjį žmogų ateity regiu: Jis laisvas išdidus viršum pasaulio stovi. Ir nenumaldomos kūrybos pavergtoji Gamta, kaip jo nemirštančios garbės šventovė, Jį vieną garbina, suklupusi prie kojų. Šarnelė, 1943. XII. 3.
NAKTIE! Ateik, naktie, ir būki mano mylima! Ateik, pečius apskleidusi tamsiais plaukais. Palikę vienu du pasaulyje, tada Žavingomis svajonėmis galėsim žaist.
Pasekdamas tavos širdies plakimą lėtą, Aš savo liūdesį neramų surimuosiu Ir, skęsdamas gelmėj tavo akių žvaigždėtų, Skaitysiu knygą ateities nežinomosios. Ir tavo mirtinu grožiu apsisvaiginęs, Klausydamas erdvių simfoninės lopšinės, Užrisiu lyg ant sužieduotinės krūtinės. Ateik, naktie, ir būki mano mylima! Ateik lengvu žingsniu, ritminga eisena, Slaptų vestuvių guolin meilę nešdama. Šarnelė, 1943. XI. 21.
SAPNAS Naktį sapno angelas prieina tyliai Prie manęs, pabudina ir sako: — Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė Mėnesiena, žvaigždės, Paukščių Takas ... Nusimesk tą juodą liūdesio apsiaustą! — Jis man duoda lengvą džiaugsmo skraistę, Užkelia mane ant debesėlių plausto Ir paleidžia plaukt per dangų skaistų... Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmai Grįžtančio tėvynėn jūrininko dainą ... Uostas ... Mylima manęs sutikt ateina ... Prie krūtinės ... Plazda vėjuje plaukai, Dega akys... Ji visa džiaugsmu nušvitus Pabundu: Žiemos paniuręs pilkas rytas. Šarnelė, 1944. I. 31. ŽIEMA Žiema tapytojas kaip niekas kitas Nudažo dangų mėlynai, O žemę padengia baltai, Bet šaltas jos paveikslo koloritas. Dviejų spalvų pasauly taip ilgu Pavasario tapybos ... Jo tonai šiltesni bus, Ir akvarelės atspalvį žaismu Širdy naujus virpėjimus paskleis. O monotoniška žiema! Skurdus tapytojau su dviem dažais! Sakyk, kada pavasaris pabus Ir žemėje, sakyk kada, Jisai nupieš spalvingus peizažus? Šarnelė, 1943-44 žiema. |