TAUTINIAI MŪSŲ UŽDAVINIAI TREMTYJE Spausdinti
Parašė A. Viržis   


Juozas Girnius Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje. Ateitininko bibliotekos Nr. 10, parūpintas Moksleivių Ateitininkų Sąjungos. Išleido „Žalgiris“ Wurburge 1947 m. 24 psl.

Tai yra praplėsta ir papildyta J. Girniaus paskaita, skaityta ateitininkams plaukiant Reinu ir pirmoj eilėj skirta moksleiviams, tačiau dėl savo bendrumo, kaip visai teisingai įvado žodyje pastebi prof. A. Maceina, pralaužianti ateitininkų organizacijos rėmus ir virstanti visų pozityviai tautiškumui ir religijai nusiteikusių tremtinių bendra pastanga išlaikyti lietuviškąją dvasią ir lietuviškąją kultūrą sunkiose tremties gyvenimo sąlygose. Todėl tie ,,mūsų“ uždaviniai, taikyti ateitininkams, yra drauge ir visų tremtinių uždaviniai.

Sunki tremtinio dalia. Ji darosi juo sunkesnė, turint galvoje visas tas kliūtis ir pavojus, kuriuos teko ir dar teks tremtiniui nugalėti ateityje. Tiesiog neįsivaizduojama: galingos jėgos sutelktos tremtiniui morališkai palaužti, jo laisvės troškimui ir savarankiškumui sugniuždyti. Tėvynėje jis buvo namie. Ten jam pasaulis buvo artimas ir savas. Ten mes visi žinojome, kas mes esame ir ką turime veikti. Tuo tarpu dabar esame virtę klajūnais, be vietos ir be tikslo, niekam nereikalingi ir nenaudingi.

Vis dėlto tremtinio dalia, nors ir būdama varginga, betgi nėra beviltiška. Lietuviai dar nėra emigrantai, kurie turi įsigyventi ir apsiprasti svetur. Jų tremtis yra tik laikinė. Jie tvirtai tiki Lietuvos prisikėlimu, gyvena lietuvių tautos amžinumo viltimi ir yra pasiryžę, kai tik išmuš lemiama valanda, vėl patys imti savo krašto likimą į savo rankas ir kaip sugebėdami tvarkyti savąjį nepriklausomą gyvenimą.

Autorius toliau, ypač įdomiai spręsdamas tėvų žemės palikimo kaltės problemą, nagrinėja, kokie yra svarbiausi tautiniai šio meto uždaviniai, būtent: laisvės kovos tremtyje pareiga, išlikimas sąmoningais lietuviais, praturtėjimas Vakarų kultūra ir išsaugojimas lietuviškumo tam momentui, kada vėl galėsime iš tremties grįžti į gimtąją savo tėvų žemę. Autorius drąsiai iškelia klausimą, kam įpareigoja lietuviškoji sąžinė mus, kurie esame palikę tėvų žemę, ir į jį atsako, kad plikas savo gyvybių išsaugojimas dar nepateisina mūsų. Gimtosios tėvų žemės palikimas visados lieka didelė kaltė, nors nusikaltome ne savo valia, bet svetimųjų priversti. Tačiau tasai, kuris «š pradžių nors ir nebūdamas asmeniškai kaltas, vėliau pasidaro kaltas, jei su neteisybe nekovoja. Todėl tautiniu požiūriu Lietuvos palikimo kaltę mumyse gali nuplauti ir mus išteisinti tiktai tolimesnė kova už Lietuvos laisvę.

Mūsų likimas nėra atiduotas į vienų svetimųjų rankas, jis pirmoj eilėj priklauso nuo mūsų pačių. Likimo palankumą laimi tik tasai, kuris jo neišleidžia iš savo rankų ir kuris jį priverčia paklusti. Kol laikas dar eina, kova niekados negali būti pralaimėta. Tikėti turime Lietuva ne todėl, kad ją kas iš šalies prikeltų, o tik dėl to, kad ji pati prisikels, kai tam ateis laikas. Ji ir šiandien nėra mirusi. Nėra nė vienos mažosios tautos, kuri nebūtų buvusi ilgesnį ar trumpesnį laiką svetimųjų pavergta, bet jei jos liko išsaugota tautinė gyvybė, jei ji išliko egzistuoti kaip tauta, vieną dieną bus iškovota ir jos valstybinė nepriklausomybė. Nepriklausomybės išplėšimu ar jos laikinu suspendavimu Lietuvai paskelbtoji kova dar nėra baigta, ji greičiau tuo būdu dar tik pradėta. Sužlugdžius valstybę, stengiamasi išnaikinti ir pačią tautą. Tačiau iš tikro nes kas kiti, ne draugai ar priešai, o tik mes patys nulemsime Lietuvai laisvę ar žūtį.

Netekus savosios valstybės, dabar kova eina dėl savosios tautinės gyvybės ir tautinės sąmonės išsaugojimo. Tai ir yra, autoriaus teigimu, pirmasis tremtinių uždavinys — išlaikyti mumyse Lietuvą gyvą. Išlikimas savajai tautai ištikimais reikalauja trijų dalykų: neužmiršti gimtosios tėvų kalbos, išsaugoti tautinę sąmonę ir išlaikyti lietuvišką charakterį.

Antrasis uždavinys — praturtėti Vakarų Europos kultūra, įsisavinti jos teigiamumus ir pritaikyti visa tai lietuviškai dirvai. Čia ypač svarbus yra inteligentų vaidmuo. Dabartinėje tremtinių kartoje turėjimas gausingos inteligentijos leidžia tikėlis, jog vis dėlto, nepaisant visokių svetimųjų malūnų, savąjį tautiškumą bus įmanoma sėkmingai išsaugoti.

Nurodęs pagrindinius tremtinių uždavinius, autorius toliau iškelia tautinius šio meto įpareigojimus ateitininkams. Tai — lietuviško charakterio ir lietuviškos sąmonės išlaikymas, kultūrinis ruošimasis ateities uždaviniams laisvoje Lietuvoje, moraliniais principais pagrįsto lietuviškojo solidarumo tremtiniuose gaivinimas, kovojimas už lietuviškos šeimos išsaugojimą, palaikymas lietuvių tautoje krikščioniškojo idealizmo, kaip pagrindinės visų tautinių pastangų ištesėjimo versmės. Visus juos į save suima tikėjimas Lietuvos laisvės ir lietuvių tautos amžinumo viltimi.

Tai tokie bendrieji minimosios brošiūros apgraibomis čia sužymėti apmatai. Tačiau jie nėra sausi, teoriniai, lyg plikos schemos, bet vykusiai atbaigti iš mūsų kasdieninės buities imtais pavyzdžiais. Negalėjome išsivežti, sako autorius, nei Nemuno ar Dubysos, nei Alaušo ar Rubikių, nei Šatrijos ar Rambyno, nei pagaliau Anykščių Šilelio su Puntuku. Bet pasaka ir daina, Maironis ir Vaižgantas, Kūčios ir „Pulkim ant kelių“ atlydėjo mus ir svetur — ir lydės tol, kol galėsime grįžti į tėvų šalį. Per juos nešamės širdyje pačią Lietuvą.

Praktiškai Lietuva — tai kiekvienas mūsų. Mylėti Lietuvą — tai mylėti lietuvius, mylėti kiekvieną iš mūsų. Lietuvos meilė neatskiriama nuo meilės lietuviui. Ką daryti, jei ta meilė faktiškai sunkiai duodasi įgyvendinama, jei lietuviai kartais nesutinka, riejasi? Partinėms rietenoms išveisti autorius siūlo tokį receptą: išmokti vertinti žmones ne pagal „savumą“ ar „nesavumą“, o visų pirma pagal asmeninį žmogaus padorumą. Su tuo pačiu uolumu (ir dar didesniu), kurio reikalaujame iš svetimųjų, privalu jo reikaluti ir iš „savųjų“. Moralinis padorumas — vienintelis tiltas, kuris mus visus gali jungti, užgrįsti visus mus skiriančius tarpeklius. Tuo metu, kai lietuvių tauta siekiama tiesiog fiziškai išnaikinti, Vakarų tremtiniams gali būti skirtas aušrininkiškasis tautinės sąmonės uždavinys, nes gali tekti Lietuvos vaikus rinkti į Baltijos pajūrį iš visų pasviečių.

Kažin ar rašais daug tokių, kurie nenorėtų sutikti su pagrindiniais autoriaus teigimais ir jo nurodytomis konkrečiomis veikimo gairėmis. Tektų pageidauti, jog tatai įsisąmonintų tik dar didesnė tremtinių dalis. Apskritai, minimieji apmatai yra lyg šviesus žibintas, spinduliuojąs niauriose, tremties dienose. Ne visai sutikti gal tektų su viena kita šalutine autoriaus mintimi ar teigimu, pvz., kad ir dėl didžiųjų kūrėjų neišvengiamai kylančiu grupingumu, tačiau tai tik mažmožiai. Mielesnis skaitytojui būtų ir mažesnis (pvz., kad ir perpus) leidinio formatas. Kaip mintys galėjo būti pavyzdingos, taip pat ir leidinio kalba galėjo būti tokia.