NEI SŪKURIŲ, NEI ŽMONIŲ Spausdinti
Parašė D. J.   

Simas Urbonas „Sūkuriai ir Žmonės“. Viršelis dail. P. Osmolskio, išleido Liudas Vismantas Wūrzburge.

Prisimena tautinio atgimimo literatūra, perskaičius šią knygą. Gal daugiausia Lazdynų Pelėdos pigesnieji apsakymėliai. Anuomet rašė žmonės, „ dažnai be talento, rašė norėdami iškelti visų užmirštą mūsų gyvenimą ir pažadinti nesąmoningą tautos širdį. Nenuostabu, kad anuomet galima buvo džiaugtis kiekvienu nors nedrąsiu ir klystančiu rašančiojo žingsniu, nes tąsyk pati didžiausioji blogybė buvo — tyla lietuvių literatūroje.

Kam skiriama dabartinė prozos knyga, taip mažai pažengusi savo lygiu nuo aktualiųjų Lazdynų Pelėdos vaizdelių, nuo bėgančių skaudžių įvykių sentimentalaus atpasakojimo? Tam, kad dar labiau paryškintų skirtumą tarp ano stipraus, savo žemės r gaivinamo Krėvės, Grušo, Vaičiulaičio žodžio ir nuvarginto, išsekusio išvietinto žmogaus? (šis klausimas, žinoma, daugiau skiriamas leidėjams, kurie vis dar nenori atkreipti dėmesio į literatūros kritikos basą, skatinančios neušpilti mūsų žmonių bevertėmis knygomis.)

Simo Urbono knyga yra skirstoma į tris dalis: Nepriklausomos Lietuvos vaizdeliai; karas ir pabėgimas; DP gyvenimas. Visas tris galima būtų pavadinti laikraštinės beletristikos vardu. Kiekvienas įvykis pasakojamas, paviršutiniškai, neperkeistas kuriančio žmogaus galios, taip visų pasigendama į gelme nesugražinamai išnykusį tarp daugybės, išvedžiojimų: „Įsijautęs ir pasinėręs darbe, spalvingų paveikslų eskizų, laisvų, drąsių mėginimų, dailininko dažų ir paveikslo drobės žaismo supamas. nuo tolimo sudulkėjusio miesto gyvenimo pasislėpęs, maloniai vienišas ir laimingas pasijusdavo Cezaris šiame nuoširdžiame ir sodriame kaimo gyvenime, šiam ramiam, tėviškės kodylu kvepiančiame seklyčios kampelyje. Kūrybos ekstazės ištiktas, Cezaris tų įkvėpimo valandų nebūtų atidavęs už jokią gyvenimo prabangą, už visus mokslus, už siautulingą, kaitrią moters meilę... Cezaris pradėjo tikėti, kad tik šioje kvepiančių laukų ir atvirų širdžių atmosferoje jis suras save, įsiliepsnos ir gims išgarsėjusiu dailininku.“ (41 psl.)

Kur atrasime šitame apkrautame bereikalingais ir be sąryšio žodžiais apmąstyme dailininko ir žmogaus atgimimą? Kur nors vieną ryškų, nesugriautą, į skaitytoją savaime ateinantį vaizdą, kuris priverstų kartu su knyga gyventi? Pacituotasis sakinys yra charakteringas visai knygai — joje norima atskleisti daugelį didelių dalykų: tėviškės meilę, žmogaus prigimtį, gėrį ir skausmą, tačiau didžiausioji nelaimė — neturima žodžio. Autorius, atrodo, stengiasi jį specialiai iš savęs išspausti: jis krauna epitetą ant epiteto, sušaukia daugybę vaizdų (kurie vienas kitą uždengia), pagaliau ima aiškinti, paviršutiniškai išvedžioti ir tuo būdu sunaikina bet kokią kūrybą savo knygoje.

Jeigu rašytojas, neturėdamas savito žodžio, nepajėgia perduoti idėjinio pasaulio — tai pačiai daliai yra pasmerkti ir jo vaizduojamieji žmonės. Simo Urbono knygoje vargsta ir mylisi savo žemės netekę įvairūs žmonių vardai. Reikia sakyti — vardai, nes visi knygos veikėjai neturi nei kūno nei kraujo. Jų vaizdavime kiekvieną kartą prasiveržia sentimentali rašančiojo pastanga, kuris norėtų vienus padaryti blogaisiais, kitus geraisiais, kuris norėtų vienus užtarti; kitus papeikti, kuris norėtų.
Ši knyga negali pradžiuginti skaitytojo. Mylėdami lietuvišką žodį, mes ją nenoromis turime pastatyti savo lentynoje į menkaverčių skyrių.