Poezija |
Parašė KAZYS BRADŪNAS |
ŠVENTOJI VERSMĖ Prie gruoblėto ąžuolo rymojo Girių Dievas veidu mediniu. Samanotas Girių Dievo kojos Plaujamos šventųjų vandenų.
Aš rankas pavargusias tiesiu — Ir jėga pavasario audringa Plaukia nesuvaldoma tamsiu
Plaukia liūtim karšta, laukine... O jaučiu — tai žemė atnašauja Girių Dievo garbei ir mane.
NEBAIGTOJI ODĖ ŽALČIUI Tavo kūnu dieviškai lanksčiu Brangakmeniu žybčioja žvynai. Tu, kursai ties protėvių slenksčiu Įnamiu tiek amžių gyvenai,
Virš pasaulio rutulio skrendi, Kol galva saulėleidžio liepsnoj Prie pat aukuro pakyla išdidi,
Su šviesia gyvybės karūna... Tavo žvilgsnio paslaptingumu Perverta nutyla man daina... |