Parašė HANS CAROSSA
|
Kur gatvę du krūmai mairūno apsiaučia, Tu šventiškuos rūbuos mane sutikai. Neši tuščią indą, ten — gėlės sausos... Vanduo išdžiūvo laukuos, man sakai.
Mes einam ir einam ir jieškom, kur dingo Vanduo ir negalim pagirdyt žolių. Mes jaučiame — slypi čia versmės gausingos, Mes girdim jų balsą, nerandam tik jų.
O gal paklaust man burtų lazdelę? Gera ji mums buvo jaunystės laikais. Sakai: gyvenam mirties dienų dalią. Pradingo vanduo, brendam aukso takais.
Mes stovim abu prie uolos nusiminę, O auksu mūs rūbai puošti, garbiniai... Tu pakeli burtų lazdelę auksinę, Šypsais ir man galvą užgauni švelniai.
Vėl vienas einu aš — kur tu, mylimoji? Kur, žolės, žaliuojat? Kur jūs; nematau. Mus saugo dangus, kai mes mylim — svajojam, — Klausyk, naktį perplėšia liūtys lietaus.
Vertė Bern. Brazdžionis
|