PABUDIMAS IŠ VIENO SAPNO Spausdinti
Parašė HANS CAROSSA   
Kur gatvę du krūmai mairūno apsiaučia,
Tu šventiškuos rūbuos mane sutikai.
Neši tuščią indą, ten — gėlės sausos...
Vanduo išdžiūvo laukuos, man sakai.

Mes einam ir einam ir jieškom, kur dingo
Vanduo ir negalim pagirdyt žolių.
Mes jaučiame — slypi čia versmės gausingos,
Mes girdim jų balsą, nerandam tik jų.

 

O gal paklaust man burtų lazdelę?
Gera ji mums buvo jaunystės laikais.
Sakai: gyvenam mirties dienų dalią.
Pradingo vanduo, brendam aukso takais.


Mes stovim abu prie uolos nusiminę,
O auksu mūs rūbai puošti, garbiniai...
Tu pakeli burtų lazdelę auksinę,
Šypsais ir man galvą užgauni švelniai.


Vėl vienas einu aš — kur tu, mylimoji?
Kur, žolės, žaliuojat? Kur jūs; nematau.
Mus saugo dangus, kai mes mylim — svajojam, —
Klausyk, naktį perplėšia liūtys lietaus.


Vertė Bern. Brazdžionis