Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOTERYS PO ISTORIJOS DULKĖMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. SUŽIEDĖLIS   
Kas istorijos ir nemėgsta, kas apdulkėjusių jos lapų ir nesklaisto, negali išsivaduoti iš suspausto jos glėbio, nes istorija šiandien mažiau pasakojama ir rašoma, o daugiau išgyvenama. Pro mūsų akis ir širdis srūva stambūs įvykiai, o bręsta, rasit, dar didesni. Kada nors ir kas nors rašys ir stebėsis, kaip mūsų amžiaus žmonės ir išlaikė tokį stiprų istorijos pulsą, kurį sudaro labai aukšta gyvenimo įtampa. Istorija yra šiandien pati prieš mus atsiskleidusi, kaip siela prieš išpažintį; ir kiek mes josios raidoj išskaitome moteriškų vardų?

Dairomės po šiurpią dabartį, kurią gražiausiai matome, ir nedaug pastebime iškilesnių moterų. Kartais paskaitome laikraščiuos, kaip premiero žmona įkaitusi triūsė, kad vyrai nenusviltų nuo kaitrių žodžių, kol dar neįsiliepsnojo nuo jų visas pasaulis. Deja, laikraščiai nerašo, kad iš premiero žmonos, konferencijos šeimininkės, būtų priimtas ne tiktai kavos puodukas, bet ir pataisos į taikos sutartis. Moterys yra visur šalia vyrų, net pačiuose reikšmingiausiuose įvykiuose, kuriais plazda mūsų gyvenimas, bet kai jis susemiamas į istorijos knygas, moteriški vardai pranyksta. Ar daug jų esame girdėję per istorijos pamokas arba skaitę istorijos studijose?

Moterys yra labiausiai istorijos dulkių užnešamos, kaip tos gėlės prie viešo kelio, kuriuo dumia vyriški automobiliai. Tas didžiulis vyrų masyvas plaukia istorijos paviršiumi toks nežavus, pilkas ir vienodas, kad sunku net iš jo atskirus pavidalus išskirti. Tik vienas antras išnyra savo ryškesniu vaidmeniu, kaip upės vagoje stambūs akmenys. Bet kas suauga su istorija, kas pro ją prasikiša kaip akmens atplaiša iš po vandens, dažnai turi jau plyną veidą, nuskalautą ir apmirusį. Tai daugiau vyriškas veidas — šalta valdoviška fizionomija. Ak, tie cezarių ir kaizerių, karalių ir imperatorių, carų ir šeikų granitiniai veidai! Kiek besistengia istorikai įpūsti jiems šilimos, jie visada į mus dvelkia šalčiu — tais išdidumo išpūstais Bismarko žandais. Istorijos rietime taip apstu yra šito plieninio vyriškumo, kuris nevisada mus žavi — dažnai atgraso ir sukrečia: įžiebia karų ir revoliucijų, įneša sąmyšių ir netaikos, paskleidžia kreivų doktrinų ir žudančių ideologijų. Visa tai liejasi ir srūva per istoriją žmonių ašaromis ir krauju. O ant to paraudonijusio žmonių kelio žvilgsi akmeniniai sarkofagai ir biustai, stiepiasi kūginės piramidės ir aukšti milžinkapiai, styro obeliskai ir triumfo arkos su įrašydintais vyrų vardais. Vis daugiausia vyrų! O kur moterys? Kokią jos turi vietą toje istorijos karalystėje?

Vieną ankstyvą rytmetį trys moterys buvo priekaištu paklaustos: „Kam jieškote gyvojo tarp mirusių? Jo nėra čia.“ Tikrai, Jo jau nebebuvo iškaltame uolos kape, ir Jis nepaliko pasaulyje kaip žmogus valdovas. Jis nevaldo jokios valstybės, nevadovauja jokiai konferencijai, nėra karo vadas, nei politikas, nei išradėjas. Bet ir nebūdamas žmonių raizgomoje istorijoje kaip vienas iš dalyvių, jis yra pačioje istorijos vyksmo esmėje ir glūdi mintyse žmonių: ir tų, kurie Jį paneigia, ir tų, kurie Jam nusilenkia.

Moterys istorijoje yra labai artimos dieviškam esimui žmonių keliuose — tam užslėptam nuo mūsų akių tvyrojimui istoriniame likime. Nevisada tai pastebima ir pajaučiama.

Nevisada grubūs istorikų pirštai apčiumpa, kaip giliai moterys yra įsismelkusios į istorijos gelmes. Praeitis yra į jas daugiau įaugusi negu jos į tą, praeitį, kurią iš knygų sužinome. Praeitis moteryse yra sugyveniminta ir tarytum jų pačių gyvybe patapusi. Jos labiau iš savęs negu iš knygų perteikia kartų kartoms gyvą praeities dvasią, tautos tradicijas ir siekimus, jos charakterį ir polinkius — tą gyvą tautos pulsą, kuris švytuoja kartu su jų širdies plakimu. Ar tai neprimena mums lietuvės moters, kuri baudžiavos metu supstė savo kūdikį prie supjautų lauke gubų ir laisvą Lietuvos praeitį jam niūniavo — liejo į vaiko širdį kaip savo gyvą kraują. Užaugęs jis, greičiausia, buvo sukilėlis arba katorgininkas Sibire už motinos įliūliuotą šalies laisvę. Tai primena mums taip pat lietuvę moterį, kuri spaudos draudimo metu sodino šalia savęs prie verpstės ūgtelėjusį vaiką ir lietuviško rašto jį mokė — kvėpė į jo sielą gimtos kalbos meilę. Galimas daiktas, kad jis buvo Aušros sūnus arba savanoris — kūrėjas, iš kurio kapo pakilo Nepriklausoma Lietuva, kaip rožių keras iš krauju persunktos žemės. Ar šios lietuvės moterys mažiau reiškėsi ir lėmė mūsų istoriniame kelyje už tuos vyrus, kurie Maironio giesmėmis žarstė praeities dulkes nuo Vytauto milžinkapių?

Moterys iš tikrųjų ne mažiau už vyrus lemia istorijoje, tačiau ne tiek matomu būdu, kuris įkrinta į akis, virsta istoriniu dokumentu ar sustabarėja. Moterys pasireiškia daugiau savo nepastebima įtaka — savo širdimi ir jausmais, savo veikimu iš šono.
Rašytinė istorija niekada mums to pilnai neparodo. Net tos moterys, kurios savo vieša veikla iš kitų išsiskiria, istorijos dažnai lieka nepastebėtos. Gi dauguma moterų — nuo paprastos vienišo darbininko ar ūkininko mergaitės ligi premiero žmonos ar karalienės — užslenka už vyrų pečių. Moteriškos dvasios sunokintos idėjos išsilieja vyrų darbais bei žygiais, meno ir mokslo kūriniais, karų aidais ir net politiniais aktais. Tai yra ne vienų vyrų, bet ir moterų dvasios apraiškos. Bet jei kas prisimintų čia Beatričės, Lauras ir Mariles, tai nebūtų dar tikri pavyzdžiai: juose yra tikrovės, bet nestoksta ir lakios fantazijos, kaip Servantes Dulcinejoje.

Istorikas dažniau užkliūva už Periklio žmonos Aspazijos, brolių Grachų motinos Kornelijos, Konstantino D. motinos Elenos, vengrų kunigaikštienės G i s e l o s ir kt. Mahometą, sakoma, pirmoji įdrąsinusi būti pranašu jo pati Hadidžė, o Martynas Liuteris rūstų Dievo paveikslą, motinos sukurtą, nešiojosi visą amžių ir bažnytinėmis reformomis jieškojo atlaidesnio Dievo. Kartais vyrai tiktai išvysto ir sukonkretina moterų mintis. Savo veikloje jie dažnai atspindi moteris, bet savo iškilusiu vardu ir asmeniu jas uždengia. Vyrai įsirėžia į istorijos metraščius, o moterys palieka nežinomos. Joms, atrodo, mažiau negu vyrams rūpi palikti kartų kartoms, savo vardą ir virpinti juo palikuonių lūpas. Moterys ima ir tarytum pasislepia už sutrūnijusių istorijos lapų, į kuriuos joks dokumentas jų gyvos širdies plakimo neįrašo. Dokumentinėje istorijoje daug kas būva jau apmirę: ir gyvenimo siausmas, ir gyvas žmonių klegesys, ir juokavimai ir ašaros, ir keiksmai su aistromis. O nepagaudama gyvos dvasios, istorija dažnai savo ieroglifuose neranda ir moters, jeigu ji nedėvi karališko vyrų apsiausto ir neprakalba kietais vyriškais įstatymais. Kam jieškote gyvųjų tarp mirusiųjų — jų čia nėra.

Iš tikrųjų, moteris istorikai numarina, kai rodo jas tiktai pūpsančias valdovių sostuose ir prisispyrę gretina su vyrais, kad pabrėžtų jų istorinį vaidmenį. Be lyginimo aišku, kad moterys istorijoje žymiai daugiau reiškia ir pasireiškia, negu paprastai rašoma. Tam suprasti nepakanka vienos politinės istorijos — reikia pasekti moters pėdas visame praėjusiame gyvenime. Smėlyje mes lengvai pastebime ir pasakome: čia briedis arba stirna. Istorijoje yra sunkiau skirti, kurie takai išminti vyrų ir kurie moterų. Čia greičiau pastebimos liktai vyriškos pėdos moterų valdovių, kurios užuomarštin taip lengvai jau nenugrimsta. Tuo tarpu šalia moterų ant sosto daug didesnės reikšmės bei įtakos turi moterys prie sosto ir už sosto: moterys — valdovų motinos ir žmonos, moterys karžygės, moterys kūrėjos ir šventosios. Nevisada jų keliai su vyriškais sutampa.

Arčiausia prie vyrų prisėda valdančios moterys. Kai kurios iš jų sostus įgyja savo vyriška energija ir stipriu valdžios geismu, kaip ir dažni vyrai, bet paprastai jį gauna paveldėjimo keliu. Kartais įstatymai ir papročiai gina moterims gauti sostus. Tačiau nedaug rasime tokių kraštų, kaip Lietuva, kur moteris nebūtų valdžiusi. Kryžiuočių kuždesiai Algirdo našlei Julijonai, kad sostas jai priklausąs, turėjo paslėptą mintį paremti namų nesantaiką. Savo pačių imperijoje vokiečiai buvo primiršę germanų nibelungišką praeitį, kurios sakmėse švyti šiaurinio granito moterys kaip Brunhilda, ir vėlesniais laikais nesodino moterų į sostus. Tuo tarpu kiti germanai, kaip anglosaksai, kūrė imperiją nibelungiškos Elzbietos rankomis. Anglijoje taip pat ilgiausiai iš moterų valdė karalienė Viktorija, palikusi savo vardą, visam tam amžiui („Viktorijos era“). Į sostą ji atsisėdo, nespėjusi nė plaukų supinti į kasas: „valstybė nelaukianti karalienės prie veidrodžio“. Ištarti buvo kieti žodžiai: jie sako, kad valdovėms plaukus šukuoja karališkas vainikas, ir nedaug jis palieka laisvės moteriškiems jausmams.

Moteris valdovė suauga su sosto vainiku, ir taip jau paprastai, kaip nuometo, padėti į šalį negali. Istorija mini žavingąją egiptietę Kleopatrą su angimi rankoje: ji nusižudė, kai jos karališkas vainikas nuriedėjo į Romos imperijos sterblę. Kai revoliucijos ar pralaimėjimai jį nuo galvos nupučia, valdovė eina į ešefotą, kaip Marija Stiuart, o kai jis pasidaro persunkus, tai užsidaro vienuolyne, kaip Švedijos karalienė Brigita. Karalienės vainikas kartais prievarta nuveda valdoves prie altoriaus: ištarti nelaisvos priesaikos žodžiai ugdo ne meilę, o didesnę karalystę. Lenkijos karalaitė Jadvyga, sakoma, norėjusi kirviu nukapoti pilies vartų užsklandas ir pabėgti, kad netektų dėtis bendro vainiko su Jogaila. Galimas daiktas, kad tokia atšaki ji nebuvo, bet negalėjo būti ir taip, kaip josios širdis norėjo. Sostas širdies virpesių nepaiso. Jei prireikia sukurti vieną Ispanijos valstybę iš Kastilijos ir Aragonijos, tai jis į vieną karališką krėslą susodina Ferdinandą su Izabele ir dar atbloškia Kolumbą, kad tas naujais rūpesčiais apkrautų karalienės širdį. Karališkų rūpesčių priblokšta kūkčiojo Austrijos Marija-Teresė, netekusi Silezijos — „savo vainiko perlo“, kaip ji vadino lenkišką anglies žemę, atitekusią, Prūsams, O tuo metu godi, Rusijos carienė K a t r y n a, „apstačiusi“ paskutinį Lietuvos-Lenkijos karalių, jo valstybę išsidalino su kitais vyrais. Mūsų kraštui tos carienės rankos nebuvo nei kiek švelnesnės už daugumos vyrų. Tai nebe Vengrijos karalienė Elzbieta, nemari tautoje savo moterišku švelnumu ir gerumu, apie ką dabar nė užsiminti neleidžiama.

Jei prisimintume dar kelias moteris kituose kraštuose, kur joms buvo įrengti sostai, tai daugiau būtų sunku besurasti neišsemiamoje vyrų masėje. Moteris soste vis dėlto nedažnas daiktas, dėl to ir atmintyje ilgiau palieka. Įsminga ne savo moteriškumu, o sugebėjimu valdyti lygiai taip, kaip ir vyrai valdo. Dauguma moterų valdovių yra kaip iš granito drožtos ir supamos dar visos plejados vyrų: sosto patarėjų ir sekretorių, valstybės kanclerių ir ministerių, karo vadų ir generolų, giminaičių ir favoritų, tikrų draugų ir priešų. Už šitos vyriškos dekoracijos kai kada sunku ir įžiūrėti soste sėdinčią moterį; dar sunkiau pasireikšti tikrai moteriškai įtakai. Pro šitą vyrišką sosto kevalą, sukietintą dar sukto klusnumo, intrigų bei klastos, apgaulės ir pataikavimo, moteriškam daigui nelengva prasikalti. Tad moterų įtakos srovė pragraužia sau kitą kelią — aplink sostą.

Yra dailių pasakų visose šalyse apie mergaites, labai gražias arba labai geras, kurios išteka už karalaičio ir kartu valdo kraštą ir žmones. Tačiau karališkas vainikas papuošia moteris ir ne pasakose, ir aš nenustebčiau, jei kuri iš lietuvaičių imtų ir jį susirastų, kai persenusi demokratija - vėl kada nors bus pakeista monarchija. Durys į prezidento rūmus yra dar atviresnės, kol supstomės demokratiškumo skraiste. Čia ir ateina moterys prie sosto: žmonos ir motinos, seserys ir draugės, giminaitės ir rūmų damos. Istorijoje jos dažnai daugiau lemia, negu savarankiškos sosto valdytojos. Nevisada istorijos audime matoma ši moterų įtaka; nevisada ta moterų įtaka būna teigiama ir gera. Tačiau labai dažnai ji esti labai stipri ir neatlaikoma.

Stiprus yra buvęs kitados alemanų brovimasis į silpną, dar frankų valstybę, bet Chlodvigas jį atlaikė, nes jis negalėjo atlaikyti žmonos K l o t i l d ė s raginimo apsikrikštyti. Krikštas sutelkė jam šalininkų iš visos Galijos krikščionių, o stipriausiu ramsčiu laimėjo Reimso vyskupą šv. Remigijų. Chlodvigas šiandien yra vadinamas Prancūzijos pirmuoju karaliumi, o Reimsas istoriniu vainikavimosi iškilmių miestu.

Bizantijos ciecorius Justinijonas jau buvo pakilęs bėgti nuo sukilėlių, kurių manė negalėsiąs įveikti, bet jį įveikė žmonos Teodoros draudimas palikti miestą. Jis tapo Justinijonu Didžiuoju. Jo vardas liko įamžintas romėnų teisės rinkiny („Justinijono kodeksas“) ir pačiam gražiausiam bizantinio stiliaus paminkle — Sofijos sobore.

Neišsenkamos energijos Vytautas Didysis, sakoma, neturėjo energijos pasipriešinti žmonos Onos įkalbinėjimams sprukti iš Krėvos uždaro bokšto: jis susigūžęs po mergaitės apsiaustu kaip gaudomas bėglys, ir šiandien istorikų akys gaudo jį viršum didžiausios kitados buvusios Europos valstybės.

Šita pavyzdžių grandinė iš pasostės, moterų apsuptos, nesibaigtų. Mielai mums pasakotų Skandinavijos tautos apie kilnias ir geras karalienes K r i s t i n a s ir B r i g i t a s, vokiečiai apie L u i z a s ir E 1 z b i e t a s, lenkai apie K u n i g u n d a s ir J a d v y g a s, rusai apie O l g a s ir T a t j a n a s... Reikėtų paminėti daugumos moterų vardus, kad neaplenktume tų šviesių moterų, kurios yra buvusios savo krašto palaima ir prilaikiusios šiurkščias savo vyrų rankas. Paskui mes turėtume pariesti kojas, kaip tai daro arabai beduinai, aistringai klausydami šiurpių pasakų, ir ilgai sekti, kaip sosto kėdė ir karaliaus vainikas moterų buvo kilnojami ir r i t i n ė j a m i, kiek apie karaliaus skeptrą yra apsivijusių dramų ir tragedijų, kurios iš pasostės nuslysdavo į visą tautą, ir perskrosdavo amžius. Pro mūsų akis praslinktų Henrikas VIII su freilinomis ir drauge posūkis skirtingu nuo Romos keliu; pro mus praeitų Prancūzijos Liudvikai su markizėmis ir kartu paruoštos Didžiosios revoliucijos giljotinos. Atgimtų mūsų atminty dramos Habsburgų, Medičių, Burbonų ir Romanovų — visų dinastijų dramos įvyniotos jau į suaistrintus romanus ar lėkščias apysakas, kurių rimti žmonės neskaito. Ne kiekvienam patinka skanėtis žmogaus silpnumu, kai jį palaužia gilesni dvasios konfliktai.

Iš anų pasakų apie užburtus princus, už kurių nuteka paprasta mergaitė, žinome, kaip ji paskui ilgisi tėviškų namų. Slopino ilgesys Eglę povandeniniuose Žilvino rūmuose; verkė Normandijos pakrantėse Guriruna, žiūrėdama per banguojančias marias į tėvų šalį, iš kur ją Siegfriedas pasigrobė. Visos į svetimus sostus įsėdusios moterys yra šitaip traukiamos atgal į namus - į savus papročius, savo dinastiją ir savą tautą. Čia užsimezga daug skaudžių konfliktų, šiurpių dramų, perversmų ir pralaimėjimų, nes sąmoningą moterį sunku perkelti į kitos tautos žemę, kad nesiilgėtų gimtojo krašto. Gana daug svetimų šeimos židinių buvo Lietuvos kunigaikštystėje, ir kitatautės tvarkė Gedimino ir Algirdo vaikų namus. Tie namai su mūsų tauta nesuaugo. Svetima Vilniaus pilyje buvo rusaitė J u 1 i j o n a, pati Algirdo žmona. Nesmagu tenai buvo ir caraitei Elenai, už Aleksandro atitekėjusiai, kuri vyro namuose glaudė Maskvos žvalgus, kad savo tėvui padėtų įveikti jos vyrą. Pilnai nesuaugo nei su lietuvių nei su lenkų tauta italė Bona Sfofza, išauginusi „minkštakūnį“ Zigmantą Augustą — paskutinį Gediminaitį. Daug karalienių, kurios sėdėjo ir valdė šalia kitos tautos vyro, vis dairydavosi į tą kelią, kuriuo piršliai jas išvežė iš namų. Iš tokios suskilusios dvasios išaugę vaikai nevisada suprasdavo tėvo šalies siekimus. Jų motinos būdavo gerai pramokusios naujo krašto istorijos iš knygų ir paminklų, bet nebūdavo jos vaikystėje išgyvenusios ir neturėdavo savo širdyje: tenai gimtoji šalis būdavo jau įrašiusi savo praeitį ir vardą. Kitatautės karalienės gyvendavo atsineštine dvasia — savo tautos gyvu pulsu. Moterys lenkino mūsų bajorų šeimas, vokietino rusų aristokratiją, XVI a. ispanų papročius perkėlė į vokiečių kunigaikščių pilis, o XVII a. prancūzų dvasią paskleidė visu germanišku pareiniu. Moteris yra sunkiau nutautinama negu vyras, nes praeitis suauga su jos jausmais, kurie sunkiau apvaldomi už vyrišką intelektą.

Dėl šios priežasties moterys savo kraštą yra gynusios ir išlaikiusios namų dvasia, o ne kalaviju, kaip tą daro vyrai. Kai skaitome apie germanų moteris, kurios sekė kare vyrus ir vežimais užgrozdydavo kelią, neleisdamos jiems trauktis iš mūšio, dažnai pamirštame, kad tie vežimai su vaikais būdavo kartu ir jų namai, keliavusieji į priešo žemę. Moterys dažniau gina namus, neliedamos kraujo, kaip ta džiunglių liūtė, bet įliedamos į juos savo dvasios — tos nemarios gyvybės, kuri prasiveržia iš tautos gelmių kaip liepsna iš žarijų. Šį moters budėjimą savo namuose, prie tautos gyvo aukuro, žila praeitis rodo Lietuvoje vaidilutės paveikslu, Romoje — vestalės, Graikijoje — p i t i j o s ir k a r i t i d ė s. Kai sulinko karitidžių pečiai, ant kurių rėmėsi graikų šventovės, tas klasiškasis pasaulis sugriuvo. Suaižėjo ir geležinės vilkės (Romos) imperija, kai romėnės iš šventų kapitolijų ir savų namų suėjo į aikštes, gatves ir viešas maudynes. Žūna kiekviena tauta ir sutrupa galingiausia imperija, kai moterys pameta namus ir nebesaugo tautos palikimo. Tada joks vyriškas kalavijas, kad ir koks jis būtų šmaikštus, tautos namų ir laisvės jau neapgina. Vyrai visada pralaimi karo lauke, jei moterys yra jau pralaimėjusios namie. Kas tad galėtų teigti, kad moterys nedalyvauja didžiose tautų rungtynėse, nors retai kada užsėda ant eiklių žirgų ir sušvytuoja kalaviju?

Nežinau, ką galėtų traukti moteris su ginklu rankoje — tas gyvybės ir mirties lydinys? Jis yra nedažnas istorijoje, nes kas gyvybę pažadina — jos nežudo. Dėl to anie būriai vėjo dukrų — amazonių, jodinėjusių su lankais ir strėlėmis ant ristų žirgų, praskrenda tik pasakose pro mus, kaip šmėklos mėnesienoje. Tikros karžygės moterys, kai jos paima kardą į rankas; lieka įamžintos šviesiausiuose žmonių prisiminimuose. Kartais jas dengia neatskleidžiamas praeities miglų rūbas, kaip Živilę ar Mickevičiaus atkurtą Gražiną, anas legendarines karžyges, bet ir jos vaizduoja ne visą moterų būrį, ne visuotinį moters kareiviškumą, kuris jos prigimčiai svetimas, o tiktai paskiras narsias kovotojas. Iškelia ir pašaukia jas niaurus ir rimtas metas, kada viena vyro ranka esti per silpna namų slenksčiui ir laisvei apginti. Tada jos taip pat palieka namus, gimtuosius laukus bei artimuosius. Antai, jautrūs žmonių pasakojimai supa Kapčiamiesčio kapinėse radusią atilsį Emiliją P 1 a t e r a i t ę. Jos kaitri moteriška širdis nenurimo, nenusigriebusi vyriško kalavijo caro priespaudai panaikinti. Ji palūžo priešų įveikta,, bet paliko žmonių lūpose kaip kovos aidas, kaip teisingumo šauksmas, kuris aidi nūnai visoje toj apylinkėj, kur šalia vyrų grumiasi ir moterys. — Prancūzijos dangų skrodžia Jeanna d'Arc — piemenaitė iškilusi rytuose ir ragana sudeginta vakaruose, tačiau jos iškovota laisvė išsvilino visas priešų pėdas gimtoje žemėje. Stipri ir kilni tautos meilė — sudievintas patriotizmas — jos rankose suliepsnojo kalaviju ir įspaudė istorijoje šventos karžygės paveikslą. Jis mums primena, sakytume, angelą su ugnies kalaviju ant žemės ir rojaus slenksčio...

Argi ne tada prasidėjo žmonijos istorija, kai moteris prikalbėjo vyrą nuraškyti pažinimą pikto ir gero? Nusiskynė jie tą vaisių abu, ir nuo tol abu vienodai dalyvauja istorijos vyksme, abu kartu išgyvena ir pikta ir gera. Dažnai tačiau pasitaiko, kad piktą jie nori vienas kitam primesti, o gerą vyrai tesisavina sau ir pina jį į savus laurų vainikus. Kiek didžių nuopelnų kultūros ir religijos istorijoje moterims priklauso, ir kaip daug jų vainikuoja tiktai vyrus! Ilgai truktų, jeigu norėtume suminėti tiktai vardus moterų kūrėjų ir moterų šventųjų, pradedant Lesbos salos lyrike S a p h o ir kopiant iki Andų kalnų viršukalnių, kuriuose sušvito Gabrielė Mistral, arba prisimenant š v. O n ą, Dievo Motiną išugdžiusią, ir plaukiant už Atlanto pas bėglių globėją šv. Ksaverą Cabrinni. Šventosios moterys supa kone visus sostus ir puošia kone visas tautas. Tačiau mažai kas domisi, kokios didžios reikšmės jos yra turėjusios istorijos raidai. Tatai, sakoma, išeina už istorijos ribų ir išslysta iš istorikų pirštų.

Iš tikrųjų, gyvos ir šventos dvasios pasireiškimo istorikai pilnai apimti ir parodyti negali. O moterys kaip tik istorijoje labiau pasireiškia išvidiniu būdu, ir dėl to ne taip jau lengvai istorinių dokumentų pagaunamos. Bet kur tiktai nupučiame dulkes nuo apsamanojusių faktų, vis randame moters vardą. Jis yra pačioje istorijos pradžioje, jis pinasi jos verpetuose ir sūkuriuose, jis švytės ir ateisiančiuose amžiuose, rasit, dar vaiskiau, kaip ligi šiol, nes tas vardas išreiškia gyvybę ir meilę; meilę, kuri viską kuria, ir meilę, kuri virtusi neapykanta bei nuodėme, viską naikina. Istorija plazda tarp dviejų moteriškų vardų — tarp Jievos ir M a r i j o s, tarp nuodėmės ir nekaltybės, tarp mirties ir prisikėlimo...

*


Kai dar visatos nebuvo nei žmogaus, moters silueto užbraižos jau rodėsi. Mes skaitome Senojo Įstatymo knygose: „Viešpats mane turėjo savo kelių pradžioje... Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta, dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai, dar kalnai nebuvo iškilę su savo didžiu svarumu, o aš jau buvau... Kai jis kūrė dangų, aš buvau kartu su juo... Kuomet jis dėjo žemei pamatus, aš buvau kartu su juo, mąstydama visus dalykus, ir kasdien man buvo laimė neišsemiama žaisti jo akivaizdoje, žaisti ant žemės skritulio...“ Šie žodžiai yra taikomi Dievo Išminčiai, bet jie skaitomi ir Dievo Motinos šventėse. Jie taikomi ir Moteriai, kurios paveikslą — skaistų ir nekaltą — Kūrėjas turėjo pirma, negu mus sukūrė. Apie kurį savo kūrinį Viešpats yra pasakęs gražesnius žodžius, kaip apie moterį, ir kuriose žmonių istorijose mes galėtume rasti tolygius? Tai yra dieviškas moters įvertinimas.

Tai yra moteris amžių istorijoje!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai