CHEMOTERAPIJOS PAŽANGA Spausdinti
Parašė Pn.   
Chemoterapija pastaraisiais laikais yra padariusi milžinišką pažangą. Nors medicinai ir moderniesiems gamtos mokslams gal ir nepavyks surasti tokio vaisto, kuris įgalintų žmogų išlikti gyvą ir išlaikyti amžiną jaunystę, vis dėlto visoj eilėj įvairių sričių teko pasiekti gražių rezultatų ir žymia dalimi įveikti Įvairius žmogaus organizmo kenkėjus.

Moderniosios chemoterapijos gimtąja diena Nobelio premijos laureatas prof. A. Butenandtas, Kaizerio Vilhelmo instituto biochemijai direktorius Tūbingene, laiko 1909 m., kai žymiajam mokslininkui P. Ehrlichui, savo bendradarbio japono Hatos padedamam, pavyko tyrimų laboratorijoje Frankfurte a, M. sifilinę infekciją naujai išrastu tam tikru cheminiu aparatu padarius tiktai intraveninę injekciją, per kelias dienas gerokai apstabdyti, o po kelių savaičių visai panaikinti. Kraujo analizė parodė, jog kraujuje buvo sunaikinti visi minimosios ligos sukėlėjai. „Vienu vieninteliu reikiamai stiprios dozės įšvirkštimu spirochetos gali būti tučtuojau ir visiškai sunaikintos“, konstatavo Ehrlichas. Taip buvo surastas medikamentas ,,606" ir vėliau ištobulintas salvarsanas.

Tiesa, ir anksčiau medikai žinojo, kaip teigiamai gyvsidabris atsiliepia į luetinės kilmės infekcijas, kaip Chinos medžio žievė silpnina drugį, kaip jodas gydomai veikia trečią sifilio stadiją, tačiau nuo Ehrlicho, Kocho, Uhlenhutho ir kitų laikų su šios rūšies kenkėjais imta kovoti sisteminga pagal pritaikytą ir sumodernintą metodą, apimantį visus naujausius tos rūšies mokslinius laimėjimus. Ir čia buvo susekta, jog su spirochetiniais susirgimais (sifiliu, stuburkaulio didėjimu) ir protoziniais (miego liga, maliarija, amebine dizenterija) galima sėkmingai kovoti cheminėmis priemonėmis. Ypač sėkmingos tos priemonės pasirodė bekovojant su tropiniais protoziniais susirgimais — miego liga ir maliarija, arba drugiu. Buvo surastas vad. plasmochinas ir atebrinas, kurį britai dar daugiau patobulino, duodami naują medikamentą, pavadintą paludrino vardu. Galiausiai 1935 m. gydytojui G. Domagkui drauge su chemikais Klareru ir Mietzschu pavyko surasti vad. sulfonamidų grupę, sėkmingai veikiančią nuo įvairių bakterijų rūšių, pvz.,. prontozilį, albucidą, pyrimalį ir kt.

Sulfonamidai pasirodė sėkmingai veikią ne tik nuo streptokokinių infekcijų (anginos, vid. ausies uždegimo etc), bet ir nuo stafilokokų, gonokokų, pneumokokų, Maltos drugio ir kt. Už tuos nuopelnus anksčiau minėtajam G. Domagkui 1939 m. buvo suteikta net Nobelio medicinos premija.

Sulfonamidai ypač plačiai ir, minimojo prof. Butenandto įsitikinimu, sėkmingai buvo vartojami I—jo pasaulinio karo metu fronte ir užfrontėje. Jų buvo pasitarnauta ir kitam tikslui, būtent, be praktinio, dar grynai moksliniam. Betyrinėjant jų veikimą, buvo susekta, kokios įtakos jie taip pat daro įvairioms bakterijoms; ir jų augimui. Tarp mokslininkų buvo kilę smarkių ginčų, ar chemoterapiškai veiksmingos Ehrlicho prasme medžiagos veikia tiesiai bakterijas, ar netiesiogiai, tiktai pažadindamos ir sustiprindamos paciento fiziologinį apsiginamąjį pajėgumą. Biologų chemikų eksperimentai davė daug pavyzdžių, kad vis dėlto minimieji medikamentai veikia tiesiogiai.

Ligi 1935 m. chemoterapija tiesiogiai suinteresuoti buvo gydytojai ir chemikai sintetikai. Tačiau vėliau jų darbo sritis buvo praplėsta — prie jų taip pat prisidėjo chemikai biologai. Ypač smarkią biochemiją šiuo atžvilgiu ,,invaziją“ į chemoterapijos sritį padarė vad. penicilinu.

Penicilinas yra betgi skirtingos kilmės. Tai yra natūralinė medžiaga, priklausanti prie mikroorganizmų, pagamintų specifinių (tam tikrų grybų) junginių; vaizdžiau kalbant, būtų galima sakyti, kad peniciliną tie patys grybai „išrado“, norėdami apsisaugoti nuo bakterijų ir įvairių jiems žalingų mikrobų. Kaip pastebėjo šveicaras prof. P. Casparis, Berno universiteto rektorius, savo įžanginėje kalboje („Universitas“ Nr. 2, 1947), anglų, bakteriologas Flemingas jį 1928 m. jį surado visai atsitiktinai. Jis, bedarydamas bandymus su stafilokokų kultūromis, pastebėjo, jog tam tikrose grybų bakterijų kultūrose pradėjo atsiskirti pačios bakterijos. Grybą Flemingas identifikavo kaip penicillium notatum westling, ir tiktai vėliau sutelktinėmis Oksfordo biologų, medikų ir chemikų pajėgomis pavyko: iš dirbtinių kultūrų, vadinamųjų Penicillium notatum, išskirti penicilinu pavadintą medžiagą. Jungt. Amerikos Valstybėse toji medžiaga imta masiškai gaminti ir, pritaikyta praktikos reikalams, terapijos srityje duoda visai gerų vaisių.

Karo metu pavyko gauti penicilino preparatą grynai cheminio pavidalo. Tai puikus pavyzdys, kaip įdomią gamtos mokslų problemą galima išspręsti jungtinėmis pajėgomis — prie jos sprendimo prisidėjo net 38 įvairiausių sričių anglų ir amerikiečių specialistų grupės. Buvo konstatuota, jog penicilinas yra organinių sieros turinčių natūralinių medžiagų savotiškas atstovas.

Penicilino esama kelių vienas kitam giminingų preparatų, kurie kokybiškai pasižymi veik visiškai vienodu veikimu ir savo cheminiu sąstatu yra labai giminingi. Biologiškai penicilino veikimas, naikinant bakterijas, yra nepaprastai didelis. Gryno penicilino preparato skiedinys, net ligi 1:82.500.000 atskiestas, gali visiškai sustabdyti stafilokokų augimą, kai tuo tarpu panašios rūšies net pačių stipriausių solfonamidų veikimas gali duoti minimų rezultatų tiktai atskiestas 1:40.000 santykiu. Tatai rodo, kokia šioje srityje padaryta pažanga!

New Jersey (JAV) žemės ūkio bandymo stoties dirvožemio mikrobiologinio skyriaus tyrinėtojai, besistengdami susekti, kokia yra sąveika tarp atskirų mikroorganizmų rūšių, būtent — tarp grybų, bakterijų ir protozojų, surado antibiotinę substanciją, pavadintą streptomicino vardu, kuris, pritaikytas praktiniams gydymo reikalams, amerikiečių chemoterapeutų komiteto teigimu, davė tokių rezultatų:

Iš 409 išein. angos susirgimų Buvo konstatuota 42% pasveikimų. Iš 100 meningitidų — 79 pasveiko ir iš 14 sunkiųjų atvejų — IO pasveiko. Iš 91 susirgimo septikemija 49 pasveiko ir 12 pagerėjo. Iš 67 sergančių tularaemia pasveiko 63, o iš 8 vid. ausies uždegimu — 7. Sergant įvairiais plaučių susirgimais, konstatuota teigdamas veikimas 61%, o tuo tarpu sergant Maltos drugiu — nieko ypatingo nepastebėta. Sėkmės sulaukta ir prie tuberkuliozo. Nors yra ir smarkių streptomicino kritikų, tačiau, iš kitos pusės, neabejojama, kad netolimoj ateity bus galima sulaukti taip pat jo patobulintų preparatų.

Nemaža naujos šviesos čia duos, galimas dalykas, ir radioaktyvių izotopų pritaikymas medicininėj praktikoj. Šios naujos srities akiratis pradėjo plėstis ėmus skaldyti atomo branduolį, ir reikia tikėtis, jog didžiuliai „Manhattan Engineer District“ atominės energijos fabrikai, įtaisyti Oak Ridge, Tennessee steite, ateityje atskleis dar gražesnių perspektyvų nei ligi šiol, Izotopais vadinami to paties elemento atomai, kurie pasižymi tokiomis pačiomis cheminėmis ypatybėmis, tiktai turi kiek skirtingą atomo svorį. Skiriamos dvi esmingai skirtingos izotopų rūšys, būtent — stabilūs (arba pastovūs) ir radioaktyvūs. Stabilus izotopas niekados nesikeičia, tuo tarpu radioaktyvus to pastovumo neturi: jis beirdamas arba pereina į stabilųjį to paties arba kito elemento atomą. Bekisdami jie ima leisti arba elektronų ryšulėlius, vad. Beta spindulius, arba pozityviai prikrautus helfumo branduolius, vad. Alfa spindulius, arba Gama spindulius, susidedančius iš elektros bangų. Tos skirtingos spindulių rūšys įgalina radioaktyviais izotopais pasinaudoti kaip vertinga priemone fiziologiniams bandymams daryti. Tokiu būdu, pavyzdžiui, galima susekti (specialiu aparatu užfiksuojant tuos spindulius), kaip veikia ir kas atsitinka su fosforu, patenkančiu į žmogaus kūną valgio ar atskirų cheminių preparatų pavidalu. Konstatuota, jog iš fosforo turinčių valgių 62% radioaktyvaus fosforo absorbuoja kaulų audiniai. Radioaktyvūs kotopai ligi šiol buvo pritaikyti kol kas tiktai nuo dviejų ligų, būtent — radioaktyvus fosforas sergant leukemija ir radioaktyvus jodas — susirgus skydinei liaukai. Mokslininkai tikisi, jog šiame darbo bare ateity atsivers ypač plačių perspektyvų, pirmoj eilėj bus surastas vaistas vėžiui įveikti.

Praktiški amerikiečiai chemoterapijos srityje pasiektus laimėjimus stengiasi pritaikyti įvairiose kitose praktinio gyvenimo srityse. Viena iš svarbiausių žmonijos „būtinojo reikalingumo“ problemų yra mitybos problema. Prie jos tenka priskirti ir mitybinę terapiją. Nori, kad būtų sveikas žmogus, duok jam gerą maistą. Ilgai laužytos galvos bejieškant būdų, ar negalima tą patį natūralaus maisto kiekį gauti lyg ir vaistų pavidalu, bet taip, kad jis turėtų tą patį kolorijų kiekį ir tokį pat, kaip natūralus, skonį. Ypač šis reikalas pasidarė aktualus karo metu. Tačiau ir čia surasta išeitis: įvairios mitybinės medžiagos, reikalingos žmogaus organizmui, imtos d e h i d r u o t i, t. y. išdžiovintos, iš jų pašalinus nereikalingą vandens kiekį. Tuo būdu buvo pasiekta pažiūrėti gana džiugių rezultatų, pvz., pasiųstas į Antarkties vandenis 20.000 to laivas Southern Venturer su specialiu dehidruojamuoju aparatu įstengė kasdien pagaminti po 600 tonų banginių dehidruotos mėsos.

Dehidravimas dar daugiau sutaupė šiais laikais taip reikalingą laivų tonažą — pasirodo, dehidruotas daržoves pervežant, tonažo sutaupoma vieta 90—95%, o svoriu 80—90%. Pereitais metais JAV ir Kanada, norėdamos ateiti badaujantiems kraštams į pagalbą, pagamino per 500 milijonų svarų (1 svaras — 453 gr) dehidruotų morkų, svogūnų, obuolių, mėsos, kiaušinių, pieno ir net tam tikrų gėrimų. Tą tonažą dar padidino 60 tos rūšies dehidracijos fabrikų P. Afrikoj, Moroko, Sirijoj, Egipte ir 20 fabrikų Britanijoj, šiandien džiovintais bananais gydomi vaikai, sergą žarnų koliku. Panašių vaisių duoda dehidruotos uogienės ir „nusausintas“ sviestas. Statistai apskaičiavo, kad nevartodama dehidruotų medžiagų D. Britanija kiekvienais prieškario metais įsiveždavo drauge su maisto produktais ir po 1,5 milijono tonų vandens. Prieškarinių 1,5 milijono to jautienos šiandien susiredukuoja į 370.000 tonų. Tad kiek sutaupo laivų! Juo labiau, kad nereikia šaldytuvų ir daug šeimininkei susitaupo nereikalingo darbo namie.

Taigi, tuo metu, kai per pasaulines katastrofas žmogaus vertė vieniems visiškai išnyksta, vis dėlto dar yra žmonių, kurie atsidėję dirba visų žmonių gerovei ir kuriems žmogus yra už viską brangesnis.