EILĖRAŠČIAI |
VESTUVIŲ MARŠAS Kokia graži diena kaip mielas kūdikis užgeso Toli ten už dailiai juosvėjančių miškų! — Paimk mane nūnai ant rankų, mylimasis, Pavargusią nuo šnarančių, vestuvinių šilkų,
Apie mėnulio jauną veidą, ant žvaigždynų Kilimo užsnūdusį, nežemiškai plataus...
Tu pats matei, kokia gera aš tau buvau, Nes vieną tik tave aš šitaip temylėjau, — Jaunystę savąją atidaviau aš tau.
Ant tavo išdidžiai gražaus peties, Ir aš svajoju sau, mėnulio auksui byrant, Apie dainuojantį saulėtekį naujos šalies,
Džiaugsmingai skęsta rytmečio dvelksme, Kur amžina jaunystė plaukus išsipynus, Tartum išdykusi mergaitė, sukasi linksma.
Sūpuok mane, o mylimas, savam tvirtam glėby, — Švelnus ir mielas vėjas garbanas man draiko, Ir tilsta jis, lyg kūdikystės fleita, man širdy... LAIDOTUVIŲ MARŠAS Senasis beržas, stovintis ties vartais, Nuo šios dienos man brolis bus. O mano tamsios akys, paskutinį kartą Pažvelkite, koks nuostabus šiąnakt dangus!
Lopšinę šnabžda man ramiu balsu, Ten mėnesienos sielvartingas varis Neišpina žolėj supainiotų kasų.
Mėnuli, ir pažvelk čia į mane: Aš juk dar vis graži; — rasos karoliai Nusvirę man ties krūtine
Pirmoji meilė, šydas dengia man akis, Kur lyg išgąsdinta gėlė iš lėto vysta Gražuolės saulės paskutinis spindulys.
Ilsėtis po gaivia nakties skara, Švelniai dainuojančia į mano sielą, Kad šioji žemė taip nepaprastai gera. Toks lengvas vėjas dvelkia. Ir ten sodas Pražydęs vaikiškai trapiais žiedais... Tik kažkas, tartum mergautinės godos, Vadintų dar mane liūdnais balsais, —
Ten svetima šalis, ten šalta man, — Ugninį žirgą aušrai atsirišus, Džiaugsmingai skrisim mes naujan kraštan. ANTIKINIO TORSO VAKARAS Šešėlis gūžtą rožės žiede susisuko, Lapijoj gęsta paskutinis spindulys, Nuo dailiai išlenkto japoniško tiltuko Atsiriša jau valtį bundanti naktis.
Ištįsusį lig vakaro tamsios versmės, Tai grįžta jie, jaunystės mano metai, Atsiveria kančios ir meilės man gelmė.
Su sopuliu širdy į džiaugsmą aš veržiaus, — O apipynė mano liekną kūną maurai, O veltui aš dievam tada meldžiaus.
Paniekinančiai gręžias nuo manęs šalin, Aš nežinau tada, dėl ko širdis man plakė, Kai aš taip laukiau jos, ateinančios artyn,
Pažvelgt į jos džiaugsmu alsuojančias akis, Kad atsivertų man anie palaimos miestai, Kur sopulį užmiršta kenčianti širdis.
Tartum šaltinių vandenys, sausai, Ir panaši į vynuogių sultingą kekę Nudužusi ranka man svyra negyvai.
Juodąsias garbanas koketiškai kedens, Kai sidabrinio rūko juostos tirštos Uždengs akis sapnuojančio vandens,
Pajuos ir kaip sodriai išnokęs vynas bus, — Tavęs, tiktai tavęs vienos aš lauksiu, Sapnuodamas fantastiškus, nežemiškus sapnus. |