Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ MUZIKINIO GYVENIMO RAIDA IR JOS ĮNAŠAS TARPTAUTINĖN MUZIKON PDF Spausdinti El. paštas
Ši tema yra nepaprastai plati. Pirmiausia laiko atžvilgiu galime ją gvildenti išeivijos laikotarpyje, kadangi jis mus labiausiai suartina su visu pasauliu ir teikia . daug naujų galimybių, kurių neturėjome nepriklausomoje Lietuvoje. Bet galime peržvelgti iš esmės visa, ką esame sukūrę, ir tuo būdu esminiai galėsime suvokti mūsų pozityvias vertybes, kurios, mūsų manymu, turėtų tarptautinės reikšmės.

Temos platumas reikalauja išsamių studijų, kurių atlikti neleido nei laiko taupumas, nei abejotinos galimybės rankioti reikalingą medžiagą, nei pagaliau siauri referato rėmai, kurio tikslas daugiau informacinio pobūdžio — supažindinti su pasiektais muzikiniais laimėjimais.

Pati tema turi ryškiai skirtingas dvi dalis. Pirmoji liečia mūsų muzikinio gyvenimo raidą, antroji — mūsų muzikinio gyvenimo įnašą tarptautinėn muzikon. Aišku, tik susipažinus su muzikinio gyvenimo raida, galėsime susidaryti vaizdą, kiek tas gyvenimas reikšmingas tarptautiniu požvilgiu.

Pačioje pradžioje mes turime išryškinti du skirtingus muzikinio gyvenimo bruožus: kuriamąjį arba kompozicinį ir atkuriamąjį arba interpretacinį. Šiedu bruožai visą mūsų muzikinį gyvenimą skirsto į atskiras, labai skirtingas sritis, kurios nevisada eina greta viena kitos, nevisada kilimas vienos reiškia žydėjimą antros, arba kritimas vienos nebūtinai sutampa su nusileidimu kitos.

Pirmasis kuriamasis momentas liečia pačią kūrybą, veikalus. Jis yra pastovesnis, pozityvesnis, labiau visiems prieinamas. Laiko atžvilgiu jis gali būti ilgaamžis, jei mes jį tokiu padaryti sugebėsime. Atkuriamasis momentas liečia veikalų atlikimą, jų gyvenimą,. Jis aiškiai ribojamas laiko ir asmens. Ir jo vertė subjektyvi, priklausanti paskiro menininko asmenybės.

Pasidarę šias įžangines pastabas, pamėginkime peržvelgti mūsų muzikinio gyvenimo eigą.


Pirmąjį mūsų muzikos gyvenimo periodą sudaro liaudies daina. Tai ilgų amžių laikotarpis, ligi šiol neištirtas, nesistematizuotas. Tai nerašyta mūsų liaudies kūryba, kuri perduodama iš lūpų į lūpas, keičiasi, kaitaliojasi, prisitaiko prie naujų sąlygų, tirpdo svetimas įtakas, transformuoja svetimybes ir nuolat gyvena, eina iš kartos į kartą, vis nauja, vis šviežia. Tai neįkainuojamas mūsų tautos lobynas, kuriam tvarkyti yra aukščiausias laikas, tik, deja, ligi šiol visai neturime tam darbininkų ir nesirūpinama juos paruošti.

Šitas dainos periodas galėtų būti skirstomas įvairiais laikotarpiais ar vietovardžiais pagal dainų charakteringumą. Senesnės dainos yra aiškiai bažnytinių tonacijų charakteryje, vėlesnės pasilaiko nūdienos dur-moli tonacijas. Skirti reikia taip pat dainas grynesnio lietuviško charakterio, su specifiniais mūsų tautai bruožais, nuo dainų pilnų kaimyninių įtakų arba ir visai atneštinių. Bet tai darbas būsimų folkloristų. Šiandien visi sutinkame, kad tai yra lobynas, iš kurio sėmėsi sau peno tautinės sąmonės žadintojai „Aušros“ laikais, iš jo savo kūrybai pagrindus kūrė nepriklausomo laikotarpio muzikai, juo naudojamės dabar, reprezentuodamiesi plačiame pasaulyje, juo, be abejo, stiprinasi mūsų broliai tėvynėje, nešdami žiaurųjį vergijos jungą.

Šiuo lobynu besiremiant, pradeda augti mūsų muzikinis gyvenimas. Jis sutampa su tautos atgimimu. Tautinei sąmonei pabudus, liaudies daina išeina kovon, į sceną. Ji harmonizuojama, puošiama, pritaikoma įvairioms galimybėms. Pirmieji muzikos kultūrininkai prideda prie jos savo ranką: stato ją į naujus rėmus, sustiprina, praturtina dinamiškai, kultyvuoja. Tai antras periodas — periodas harmonizuotos liaudies dainos tautinei sąmonei pažadinti bei palaikyti. Jis tęsiasi visą laiką. Nauji kompozitoriai atneša naujus harmonizacijos stilius, puošnesnius, naujesnius, iškelia jos grožį kitais būdais. Nepriklausomybės laiku ji kelia mūsų tautinę savigarbą, dabar ji vėl palaiko mūsų tautinę sąmonę, tautinę viltį. Šio periodo pionieriai buvo J. Naujelis, C. Sasnauskas, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis, kun. T. Brazys ir Vydūnas. Vėliau jų eiles papildo St. Šimkus, J. Gruodis, K. V. Banaitis, VI. Jakubėnas, J. Kačinskas, J. Tallat-Kelpša, A. Kačanauskas, J. Starką, J. Žilevičius, J. Bendorius, J. Gaubas ir daugelis, daugelis kitų. Harmonizuotų liaudies dainų kūryba sudaro mūsų muzikinio gyvenimo svarbiausią dalį. Savo reikšmės ji ne tik nenustoja, bet, ypatingai šiandien, dar labiau jos įgauna.

Beveik lygiagrečiai su harmonizuota liaudies daina išauga komponuota arba individuali, mūsų muzikų sukurta daina. Jos pirmuoju akstinu buvo kova už tautos laisvę. Kiekviena nauja mintis, ypatingai patriotinė, kiekvienas naujas jausmų išreiškimas tuoj atliepdavo muzikų sieloje skambančiu motyvu ir įgaudavo konkretų pavidalą. Tuo būdu žymi dalis mūsų poezijos pasidarė dainomis. Poezija pereina lyg tam tikrą transformaciją, perkeliama į grynai jausminę sritį, labiau abstrakčią ir drauge labiau artimą, širdžiai labiau mielą.

Komponuotos dainos srityje atsiveria nauji horizontai, naujos galimybės. Jeigu liaudies daina yra amžių lobynas, tai komponuota daina yra dabarties kūryba. Ji eina su laiko dvasia, fiksuoja dabarties momentą, o jei liečia praeitį, tai dabarties akimis, nūdieniais būdais bei priemonėmis. Jeigu liaudies daina išreiškia daugiau tautos kūrybinį potencialą, komponuota daina parodo mūsų kultūringumo laipsnį, mūsų muzikinio genijaus pajėgumą. Ji sudaro mūsų kultūrinio gyvenimo atmosferą. Nuo jos priklauso ir mūsų kultūrinis lygmuo, mūsų ryšys su išoriniu kultūringu pasauliu. Todėl su. atsiradimu pirmųjų išmokslintų muzikų, šalia liaudies dainos kultyvavimo, automatiškai gimsta komponuota daina.

Visi žymesnieji mūsų kompozitoriai skiria jai žymią dalį savo kūrybos. Pradžioje būdama reiškėją daugiau patriotinių jausmų, su laiku išsivystė į atskirus individualius aukštos muzikinės vertės stilius.
 
Šitą muzikinės kūrybos fazę galėtumėm laikyti trečiuoju periodu, kuris chronologiškai visai sutampa su liaudies dainų harmonizacijos periodu.
Toliau seka simfoninės muzikos periodas. Jis užgimsta staigiai ir labai stipriai. „Jūra“ ir „Miške“, dvi simfoninės Čiurlionio poemos, duoda jam puikią pradžią. Mūsų muzikiniame gyvenime tai stambus šuolis į prieki. Dvi poemos — plataus masto, ryškaus stiliaus, persunktos gilia meile gimtajam kraštui, užsimotos dideliam simfoniniam orkestrui, viena iš jų (,,Jūra“) net su vargonais, įrodo mūsų muzikinio genijaus veržlumą. Kada kraštas skendi rusų socialiniame atsilikime, kada slopinamas kiekvienas kultūrinis pasireiškimas, tautos genijus duoda naujų vertybių, įrodančių veržimąsi į aukštas Vakarų kultūros pakopas. Tai buvo puiki pradžia, savo užsimojimu, drąsa, meile galinti būti pavyzdžiu mums visais laikais.

Neužilgo šią sritį praturtina savo meistriškomis simfoninėmis miniatiūromis J. Gruodis. ,,Katarinka“, „Rudenėlis“, „Gyvenimo šokis“ — tai Gruodžio simfoninio stiliaus šedevrai, būdingi savo spalvingumu, originalia harmonija bei ritmu, savo išj ieškotų ir precizuotu turiniu. Jo baleto „Jūratė ir Kastytis“ muzika, iš kurios jis vėliau parengia dvi suitas simfoniniam orkestrui, o taip pat kiti didesni simfoniniai veikalai, kaip „Iš Lietuvos praeities“ ir „Simfoninis prologas“, pasižymi tomis pat žymėmis ir yra labai brangus Įnašas mūsų simfoninėje muzikoje.

Stambiųjų formų įnašą padaro Vl. Jakubėnas. Jo trys stambios simfonijos yra monumentalūs veikalai. Ypatingai antroji simfonija, pasižyminti savo epiniu pobūdžiu, pilna dramatinių iškilimų, atkreipė į save nemažą dėmesį.

Prie simfoninės muzikos praturtinimo didele dalimi prisidėjo jaunos kartos kompozitoriai. A. Račiūnas su savo dviem simfonijom, J. Nabažas su simfonine poema Zaratustra, J. Gaidelis su viena simfonija ir skaitlingomis simfoninėmis poemomis, kaip „Balandžių turgus“, „Naktis Šatrijos kalne“, „Vilniaus legenda“ (ypatingai nusisekus poema). Gaidelis ir tremty būdamas sukūrė jau dvi naujas simfonines poemas, viena iš mūsų išgyventų siaubų — „Aliarmas“, antra vardu „Jūratė ir Kastytis“, sekant Maironio baladę.

Kraštutiniai moderniais stiliais prisidėjo su savo veikalais V. Bacevičius („Elektrinė poema“, „Škapeno pokštai“) ir Jer. Kačinskas su atonaline simfonine fantazija.
Toks maždaug mūsų simfoninės muzikos augimo vaizdas.

Prie jo reikia priskirti ir mūsų operų vystymąsi. M. Petrausko „Eglė žalčių, karalienė“, J. Dambrausko perdirbta, praplėsta ir instrumentuota. J. Karnaviėiaus dvi operos Lietuvos istorijos siužetais „Gražina“ ir „Radvilas Perkūnas“, Ant. Račiūno simbolinė „Trys talismanai“ ir dar nestatyta „Gintaro kraštas“, pagaliau St. Šimkaus „Pagirėnai“, opera iš mūsų buities. Visos- jos iškelia muzikinio gyvenimo lygmenį teatralinėje plotmėje.

Simfoninė muzika ir opera tai bene efektingiausioji fazė mūsų muzikinio gyvenimo raidoje. Jos atsiekimai, nors buvo sunkiai suprantami dėl savo naujų stilių, bet patraukdavo platesnę visuomenę savo impozantiškumu, skaitlingais simfoninio orkestro sąstatais, brangiais, puošniais pastatymais operoje.

Penktą ir paskutinį periodą, kurį čia norime paliesti, sudaro kamerinė ir instrumentinė muzika.

Jos pradžią randame vėl pas Čiurlionį. Augdamas muzikinėje kunigaikščio Oginskio aplinkoje, jis įgauna ir pamėgimą instrumentinei muzikai. Vėliau, baigęs studijas, rašo styginį kvartetą, kurį reikia laikyti pirmuoju lietuvių muzikinėje literatūroje. Keturių dalių, vėlyvesnio romantinio stiliaus, su ryškiu lietuviško peizažo atspalviu, ypatingai antroje dalyje, kvartetas mus pasiekė toli nepilnai užsilikęs. Jo partitūros nerandame iki šiol, o iš atskirų balsų surankiota tik trys pirmosios dalys, ir tai su vieno puslapio trūkumu pirmajam smuikui. Taigi, kvartetas sužalotas, nepilnas. Panašiai yra atsitikę su Čiurlionio sonatomis smuikui su fortepionu: jos žuvo ugnyje per gaisrą.
Reikšmingais kameriniais veikalais pasižymi K. V. Banaičio kūryba, Jo rapsodinė sonata violončelei su fortepionu yra mūsuose šitam instrumentui ligi šiol vienintelė. Labai originalaus sąstato yra jo veikalas „Lietuvos idilijos“, parašytas smuikui, klarnetui ir arfai. Jo didelė vertė išplaukia ne vien iš retai aptinkamo sąstato, bet ir iš puikios, lietuvišką gyvenimą vaizduojančios muzikos. Pažymėtina Banaičio smuiko sonata, eleginio pobūdžio, kaip lygiai stambus veikalas fortepionui „Sutemų giesmės ir vizijos“.
J. Gruodžio kvartetinis Allegro reikia laikyti vienu labiausiai nusisekusiu mūsų kamerinėje muzikoje. Panašiai turėtumėm vertinti ir jo smuiko sonatą. Fortepionui jis yra parašęs dvi sonatas ;ir eilę mažų veikalų.

Du styginiu kvartetu jau yra parašęs J. Gaidelis, kurie, nežiūrint jų stipriai modernaus stiliaus, pasižymi lietuvišku charakteriu. Jų vienas parašytas tremtyje.
Po vieną kvartetą randame pas Jakubėną, Račiūną, Nabažą, Kačinską, (antras jo kvartetas yra parašytas ketvirtatonių sistemoje). Dar styginį kvartetą rašęs Ant. Budriūnas.
Tai maždaug viskas kamerinėje plotmėje.

Solinėje instrumentinėje kūryboje, be minėto Banaičio veikalo fortepionui, turime dar vieną veikalą violončelei (Jakubėno „Serenada“), keletą smuiko miniatiūrų, gal kiek daugiau smulkių fortepiono veikalų. Čia pažymėtinas dar stambesnis ciklinis veikalas fortepionui St. Šimkaus „Lietuvos siluetai“.

Daugelio kamerinių bei instrumentinių veikalų muzikinė vertė labai aukšta. Tačiau jos neskaitlingumas taip pat yra žymus. Todėl mūsų kamerinė muzika ligi šiol neturėjo didesnės įtakos mūsų gyvenime. Ją turime laikyti dar užuomazgos stadijoje, nežiūrint, kad jos atsiradimas chronologiškai beveik lygus su kitomis sritimis.

Šitaip atrodo muzikos raida iš kūrybinio taško. Aišku, kad atkuriamasis momentas turėjo muzikos gyvenime galbūt lemiamos reikšmės. Liaudies dainų harmonizacijai bei komponuotai dainai padėjo suklestėti skaitlingi chorai, taip atgimimo laikotarpyje, taip Nepriklausomoje Lietuvoje. Chorų entuziazmas nemažėjo ir tremties gyvenime, ir šiandien džiaugiamės daugeliu aukštai kvalifikuotų chorinių vienetų. Nemažą skaičių žymių vokalistų, atsidavusių savai kūrybai, reikia laikyti palankia sąlyga augti dainai.
Nepriklausomybės laikotarpyje įsikūrusi opera ir jos simfoninis orkestras, o ypač vėliau įsikūręs Vilniaus Filharmonijos orkestras, buvo didelis akstinas operos bei simfoninei kūrybai. Žinoma, šių sričių atkutimui tai nėra vienintelė priežastis. Vis tik žymia dalimi tai turi lemiamos reikšmės.

Kamerinės muzikos nepopuliarumą bei josios neskaitlingumą mes galime drąsiai aiškinti nepakankamu skaičiumi instrumentalistų, Taigi, savai kūrybai klestėti reikalingi ir savi menininkai.

Susidarę sau šiokį tokį, kad ir nepilnai išsamų, mūsų muzikinio gyvenimo raidos vaizdą, pabandykime aptarti ir antrąją temos pusę, koks to gyvenimo įnašas tarptautinėn muzikon.

Mes sąmoningai visą muzikinį gyvenimą suskirstėm penkiom grupėm: liaudies kūryba, harmonizuota liaudies daina, komponuota daina, simfoninė muzika ir opera, pagaliau kamerinė muzika. Visos šitos sritys yra labai skirtingos, todėl ir jų reikšmė tarptautinėje plotmėje yra įvairi.

Liaudies kūryba, kiek ji yra mums būdinga, domina pirmoje eilėje viso pasaulio folkloristus. Dar mes neturėjome nė vieno muziko profesionalo, jau kultūringas pasaulis buvo susidomėjęs mūsų dainomis, jas rinkęs ir užrašinėjęs. Tas vyksta ir dabar. Ne taip seniai teko matyti didžiulį, liuksusinį Įvairių tautų dainų rinkinį (Moeller, ,,Lieder der Voelker“, Schott). Apie dešimt dainų ten yra ir lietuviškų. Suharmonizuotos, su lietuvių kalbos tekstais, šalia to dar išverstos į vokiečių kalbą. Štai mūsų liaudies dainos įnašas tarptautinėje plotmėje. Ji domina mokslininkus, Arba antras faktas. J. Čiurlionytės parengtas liaudies dainų rinkinys („Lietuvių tautosaka“ V tomas) buvo nusiųstas Freiburgo universitetan. Dabar universiteto profesoriai naudoja jį kaip gyvą medžiagą savo paskaitose apie tautų dainas. Lietuvių daina iliustruojama kaip būdinga, savistovė, aukštos vertės folklorinė kūryba.

Harmonizuota liaudies daina kitu keliu skverbiasi pasaulin. Harmonizuota chorui ar solistui ji siekia plačiuosius klausytojų sluogsnius. Tatai ypatingai reikšminga šiandien, kai kiekviename žingsnyje susiduriame su svetimtaučiais.

Pirmu atveju liaudies daina domėjosi mokslininkas, panaudodamas ją savo kursui, antru atveju daina eina betarpiai prie eilinio arba rinktinio klausytojo svetimtaučio. Čia dainos reikšmė bus juo didesnė, juo aukštesnis meno vienetas ją atliks. Dėl pačios mūsų liaudies dainos kalbėti netenka. Ji jau pripažinta. Mes einame į, antrą jos gyvenimo fazę: mes ją betarpiai perduodame užsieniui. Todėl mūsų didžiausiu rūpesčiu turi būti pats jos atlikimas. Tik atlikimas gali parodyti ją iš geresnės ar blogesnės pusės.

Čia sunku sutikti su dažnai girdima nuomone, būk tai liaudiškai atlikta daina turės didžiausią pasisekimą. Liaudiškas atlikimas reikalingas natūralios aplinkos ir sąlygų, būtent, skardžių, nekultyvuotų balsų, natūralaus darbo, poilsio ar atitinkamos nuotaikos, laukų platybės ir panašiai.. Toks giedojimas, kiek jis yra pilnas gilaus grožio savo aplinkoje, perkeltas į sceną gali atrodyti net neestetiškas. Jeigu mes chorams parenkam žmones su geresniais balsais, jei mes balsus dar kultyvuojame, racionalu, kad liaudies dainos harmonizacija irgi būtų kultyvuota. Mes turime žymių kompozitorių, kurie liaudies dainai yra atsidavę visa siela ir yra pasiekę puikių harmonizacijos stilių, kurių .tikslas kaip tik paryškinti dainos grožį kultūringomis priemonėmis.

Taigi matome, kad mūsų liaudies daina, mūsų chorų atliekama, eina į platesnius tarptautinius sluogsnius, girdima iš svetimų radiofonų. Tatai reikia laikyti dideliu laimėjimu. Ar tai didelis įnašas į tarptautinę muziką? Be abejo taip, nors pirmu atvejų yra, manytumėm, didesnis.

Panagrinėkime iš eilės mūsų komponuotos arba individualios dainos reikšmę. Iš individualios dainos reikalaujama subrendusio stiliaus ir originalumo. Ji turi būti vertinga, palyginus ją su pasauline tolygia literatūra. Drįstu tvirtinti, kad tokių dainų mes jau turime, ypatingai solinėje srityje. Užtenka čia paminėti K.V. Banaičio dainas, kurios savo drąsiu diapozono platumu, gyva, įvairia dinamika, nepaprastai spalvingu, pianistiškai įdomiu akompanimentu turi pilnas garantijas į tarpatautinę muziką.

Tų pačių privalumų reikalaujama ir iš simfoninės bei kamerinės muzikos. Šalia pilno muzikinio išsimokslinimo bei kultūringumo, čia reikia dar įgimto geniališkumo. Reikia, kad sukurti veikalai pasižymėtų pasauline verte, būtų kuo nors imponuoją ne tik mums patiems, bet ir svetimiems. Nedvejodami galime atsakyti, kad veikalų su minėtomis savybėmis mes tikrai jau sulaukėme. Įsivaizduokime, kad šiandien šalia Čiurlioniečių bei Sodeikos ansamblių mes turėtumėm Vilniaus Filharmonijos orkestrą su jo lietuviškuoju repertuaru? Ar būtų jis turėjęs bent tolygaus pasisekimo? Jei plačios užsieniečių masės turėtų progos išgirsti kad ir minėtus Čiurlionio, Gruodžio bei Gaidelio simfoninius veikalus, neabejotina, kad šiandien galėtumėm cituoti ne vien tiktai armijos bei UNRRA'os vadovų pripažinimą, bet ir plačiųjų muzikinių sluogsnių atsiliepimus.
Kalbant apie mūsų menines pajėgas, turime konstatuoti, kad šiandien ypatingai plačiai yra populiarinama mūsų muzika, kaip lygiai ir lietuvio menininko vardas. Nekalbant apie tas galimybes, kada svetimtaučiai turi progos apsilankyti mūsų muzikiniuose parengimuose, visa eilė menininkų bei ansamblių duoda savistovius viešuosius koncertus svetimajai visuomenei. Bene plačiausią liaudies dainos populiarizacijos barą yra išvaręs Čiurlionio vardo tautinis ansamblis, savo parengimus paįvairinęs senovės tautiniais instrumentais, tautiniais šokiais ir drabužiais.

Vaizdžiai reprezentuoja liaudies dainą tautinio Sodeikos ansamblio choras savo vaidinimuose. Komponuotą lietuvių dainą, ypatingai naujesnių stilių, sėkmingai kultyvuoja Br. Budriūno ir J. Kačinsko chorai. Aukšto meninio tobulumo pasiekė trumpai gyvavęs J. Štarkos vyrų choras. Anglų zonoje plačiai veikiąs St. Šimkaus vardo choras, vadovaujamas Vaičiūlėno, pasižymėjo Sasnausko ,,Requiem“ pastatymu. Su pasididžiavimu galime pasidžiaugti sėkmingais koncertais mūsų pianisto Andriaus Kuprevičiaus Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, o dabar, reikia manyti, jis neužtruks pasirodyti ir Argentinoje, kurion neseniai yra nuvykęs. Ypatingo dėmesio verti koncertai mūsų dainininkės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dėl idealios interpretacijos kaip tik lietuvių kūrybos. Nemažo pasisekimo turi kita mūsų dainininkė Antanina Dambrauskaitė, sėkmingai gastroliavusi Augsburgo operoje. Didelio dėmesio susilaukė Stuttgarte gyvenęs dainininkas Rūtenis savo muzikalinėmis programomis. Ir dainininkė Izabelė Motiekaitienė atnaujino savo individualius Lietuvoje pradėtus koncertus. Neseniai Nūnjbergo miete su pasisekimu koncertavo jaunoji, dar mažai žinoma smuikininkė Elena Kuprevičiūtė-Kuprys, pianisto sesuo. Žymūs laimėjimai jaunojo dainininko Joneliūkščio tarptautiniame dainininkų konkurse Šveicarijoje.

Mes čia nepaminėjome dar užjūrio lietuvių menininkų, kurie sugebėjo užkariauti taip stiprias pozicijas, kaip New-Yorko opera Metropolitain, kurioje jau ne viena lietuvių dainininkė dalyvauja kaip solistė (Stoškiūtė, Ona Kaskas, kitur vėl Darlys-Drangelienė). Visa tai reikia laikyti nemažu indėliu pasauliniame muzikos gyvenime,
Sutraukiant visa, kas čia buvo pareikšta, prieinam išvadų, kad mūsų muzikinio gyvenimo raida nepaprastai staigi ir turtinga. Per nepilną pusę šimtmečio, vien tik liaudies kūrybą teturint, pasiekėme žymių laimėjimų daugelyje muzikos sričių.

Kiek svarbūs tie laimėjimai tarptautinėje plotmėje, daugeliu atvejų priklauso nuo mūsų pačių. Mūsų meninės vertybės kvalifikuojamos labai aukštai. Bet mūsų meno politika, kaip vidaus, taip užsienio, turi labai daug spragų. Dėl vaizdo pilnumo tebūnie leista aptarti čia ir tas spragas.

Pirmiausia vidaus gyvenime.

Pirmoje eilėje iškeltinas platesnės visuomenės abuojumas savai kūrybai. Ne paslaptis, kad pirmieji lietuviškos muzikos koncertai praeidavo siaurame rinktų mylėtojų, daugiausia pačių muzikų, ratelyje. Dar ir šiandien dažnai išgirsime nuomonę, kad, girdi, sunkiai virškinama toji lietuviška muzika. Sunku čia tiesioginiai pakaltinti visuomenę. Toks staigus muzikinio gyvenimo išaugimas pastato visuomenę prieš labai sunkų uždavinį. Nuo liaudies dainos iki simfonijos didžiulis nuotolis.
 
Jei tai vyktų prieš pusantro šimtmečio, kada viešpatavo pirminiai klasikos stiliai, galbūt visuomenės interesų augimas muzikai eitų lygiagrečiai. Bet dvidešimto šimtmečio modernūs stiliai yra nelengva problema muzikinei vakarų visuomenei, ką sakyti apie mus, tik ką pabudusius iš tautinio letargo, primityvių žemdirbių visuomenę. Tik sąmoningas nusistatymas priimti naujai kuriamas vertybes galėjo nukreipti plačius sluoksnius tinkama vaga.

O kūrybos reikalai dėl to smarkiai kentėjo. Kompozitoriai pasijuto defenzyvoje prieš nepalankias visuomenės nuotaikas. Vietoje entuziastingai plėsti savo kūrybą, jie pasitenkino pademonstravimu savo sugebėjimų ir pasyviai numojo ranka Į bergždžias pastangas, kurios niekam neįdomios. O kur medžiaginė pusė? Už parašymą eilinio gimnazijos vadovėlio, žmonės galėjo* pasistatyti sau namelį, aprūpinti savo egzistenciją. Muzikas rašė savo kūrinius Dievo malonei: niekas jam net ačiū nesakė. Muzikos autoriaus teisės ligi šiai dienai pas mus liko nesutvarkytos. Gal tuo susirūpins naujai įsteigtas Kultūros Fondas.

Paminėtinas dar primytyvumas plačiųjų mūsų muzikininkų sluogsnių. Vieni jų, daugumoje profesionalai lengvojo žanro, ir tai dažniausiai kitataučiai, nerodė jokio intereso savajai kultūrai. Kiti, muzikalūs jaunuoliai plačiųjų Lietuvos provincijų, vos pažinę Haydno, Schuberto, Tschaikowskio kūrybą, manėsi esą nepaprastai kultūringi ir sąmoningai ignoravę naująją lietuvių kūrybą.

Trečioje vietoje iškelsime gaidų spausdinimą. Tai didelė žaizda mūsų muzikiniame gyvenime. Tik paskutiniais Nepriklausomybės metais tas reikalas kiek pajudėjo iš vietos. Be gaidų spausdinimo muzikos veikalų populiarizacija yra visiškai paraližuota.

Tai keletas svarbiausių opų mūsų vidaus gyvenime.

Svarstant santykius su užsieniu, muzikos srityje aiškėja didelis žalingumas šių vidaus gyvenimo skaudulių. Neimpulsyvus muzikinis gyvenimas, diletantiškas savų veikalų atlikimas, negalėjo nieko dominti. Pagaliau, užsienis nesiskubina stebėti, ar kas ką jau parašęs ar ne. Pripažinimas tarptautiniame forume yra žiauri kova, kuriai panaudojamos visos priemonės. Mes nenaudojame jokių. Pora žymesnių menininkų gastrolių svetur, studentų choro išvykos užsienin tai viskas, ką užsienis galėjo apie mus žinoti.
 
Patys muzikai, neturėdami tvirto pagrindo visuomenėje, nesiryžta užmegsti reikšmingesnio kontakto su užsieniu.

Pagaliau nėra medžiagos. Gaidų nėra, nespausdintos. Nėra ko nusiųsti bent užsienio mokslo įstaigoms. Dėl to ne vienas išsamus užsienio katalogas ar muzikos žodynas nepamini lietuviškų veikalų, nei jų autorių. Jokio ryšio su užsienio spauda. Nieks neteikia jai jokios informacijos apie savo kūrybą. Drovumas tikrai ne vietoje.
Turtinga folkloristika lik pradėta rinkli, nepaskelbta, neišspausdinta, neišsiuntinėta, užsienin. Tam nebuvo nė lėšų numatyta. Tarpusavio pasikeitimas muzikiniais laimėjimais vyko tiktai operos srityje, pakviečiant svečius dainininkus, daugiausia iškilmių proga.

Mus nedomino, ką sukūrė latviai, estai, suomiai, švedai, bent artimesni kaimynai. Jie atsilygina mums tuo pačiu. Tai vis dideli pralaimėjimai, ne vien muzikiniu atžvilgiu, bet ir aplamai Lietuvos kultūros populiarizacijos atžvilgiu. Taigi, šiandien kalbėti apie mūsų pačių įnašą, tarptautinėje muzikoje galime tiktai provizoriniai.

Esame turtingi savo liaudies kūryba, nestokojame genialių muzikų, turime nemaža vertingų veikalų. Reikia daugiau darbštumo, susiklausymo, susirūpinimo, daugiau tarpusavio įvertinimo. Nuo to mūsų įnašas tarptautinėn muzikon žymiai padidės. Savo muzikos kūryba ne tik prisivijome pasaulį, bet tvirtai įsibėgėjome tarptautinių bėgių link. Dar beliko visa konkretizuoti, realiai po pasaulį apsidairyti. Mūsų tautos amžių sukrautas muzikinis lobynas įgalina mus tvirtai tikėti savo. įnašu j pasaulinę kultūrą. Nesuabejokime! Galbūt greitai sulauksime savo eilės, kaip sulaukė norvegai Griego asmenyje arba suomiai su Sibelijum. Paruoškime tam dirvą. Muzikoje turime daugiau šansų į pasaulinę reikšmę negu agrarinėje, politinėje ar kurioje kitoje srityje.

Tegu milžiniška mūsų muzikinio gyvenimo raida uždega naujų muzikos darbuotojų širdis pasiryžimu laimėti lietuvių muzikai naujus pasaulinius postus. Tegul jų tikslas bus iškovoti lietuvių muzikai pastovią vietą koncertų programose visuose pasaulio centruose ir atskirą Lietuvos muzikos skyrių pasaulinėje muzikos istorijoje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai