MARTI IŠ MIESTO Spausdinti

P. O r i n t a i t ė. Marti iš miesto. Novelės. Išleido „Patria“ 92 psl. kaina 6. – RM.

Petronėlė Orinaitė yra viena mūsų moterų prozos atstovių; josios knygas teko skaityti dar Nepriklausomoj Lietuvoj. Tremtyje pasirodžiusi knyga neatskleidžia kokio nors naujo rašytojos posūkio, ir ją galime laikyti charakteringą visai jos kūrybai. Orintaitė yra nuosaiki, be jokio blaškymosi rašytoja.

Naujoji knyga pasakoja paprastą, nuoširdų moters pasaulį — joje yra daug gerų norų ir meilės eiliniam žmogui. Rašytojos akys atkreiptos į pilką, kasdieninį žmogaus gyvenimą ir jame spurdantį laimės troškimą. Dažniausiai vaizdeliuose vaizduojamas mažo miesto žmogus. Tiesa, viename geriausiųjų vaizdelių „Adatoje“ duodamas kaimo fragmentas, tačiau ir čia praslystama pačiu paviršiumi, pagalinant tik išviršinius kasdienos įvykius — taip, kaip paprastai gyvenamos dienos mažuose miesto pakraščių namukuose. Rašytoja nesistengia prasiveržti į individualų žmogaus pasaulį; sklaidant vaizdelį po vaizdelio, pro mus praeina tipai — atstovai daugelio profesijų, amžių, tačiau neįsirėžią į mūsų atmintį savita siela. Perskaičius knygą, mes galime lengvai juos supainioti, nes visi jie kalba bendra tipologine kalba. Todėl ir jų istorijos visos turi kažką, bendro, nusrūvančio skaitytojo dvasios paviršiumi.

Paliestos problemos nėra nei gilios, nei komplikuotos. Savo kūryboje rašytoja nesistengia eiti Grušo keliu, kuris taip pat trumpa, kondensuota forma, atrodo, kirsdavo į pačius dramatiškiausius žmogaus gyvenimo klausimus. P. Orintaitė pasitenkina smulkesne problematika, tiesa, labiau tinkančia vaizdelių formai, tačiau šiuo atveju norėtųsi gyvų ir individualių personažų ir šviežio, originalaus stiliaus.

Knyga pavadinta novelių rinkiniu, tačiau reikėtų su šiuo pavadinimu nesutikti. Gaila klasikinės novelės formos, duodančios tiek daug gražių galimybių ją pasirinkusiam rašytojui. Mūsų literatūroje visuomet yra buvę maža klasikinių novelių; tačiau šiuo atveju mes negalime kalbėti net apie moderninę novelę. Vaizdeliai yra labai jau fragmentiniai, neturį išviršinio veiksmo, kuris plėtotų ir neštų pagrindinę mintį ir sulydytų kūrinį į vieningą visumą.


Dažnam vaizdely rašytoja neįstengia išdildyti įspūdžio, kad ji savo veikėjus pasikvietė tik pailiustruoti vieną ar kitą jai rūpimą klausimą. Ir tai yra esminė knygos yda. Jos dėka dažnai prasiveržia pamokslaujantis tonas ir tokiu būdu knygoje pražudoma bet kokia literatūra.
 
Tą patį priekaištą reikėtų taikyti ir P. Orintaitės stiliui. Jis dažnai virsta retorišku, pralaužia kūrinio intymumą ir, atrodo, girdi kažką specialiai moralizuojančio ir sentimentalaus: „Mano Liūto jau nebėra. Jis mirė... Nėra to, kuris mane mylėjo, kuriam mano ašara buvo už auksą brangesnė... Ir kas man iš to, kad dar tebegyvena tuo pačiu vardu vyras, kurį matau kasdieną savo kambaryje...“ (psl. 90). Ten, kur P. Orintaitė vaizduoja gamtą, jos žodis vaizdus, lietuviškas (kas yra taip pat džiuginantis reiškinys) ir gyvas). Galbūt norėtųs tik daugiau originalumo.

Kas yra išsiilgęs naujus barus iškovojančios knygos, P. Orintaitės vaizdelių rinkinyje tokios neras. Tačiau tasai, kuris nori vieną vakarą pabūti kiek sentimentalioje, tačiau nuoširdžioje nuotaikoje, gali jos jieškoti „Marčioje iš miesto“. D. Jesaitytė Lietuvių moterų rašytojų literatūros vakaras Balandžio mėn. 25 d. Rebdorfo (prie Eichstatto) stovykloje skaučių iniciatyva buvo surengtas lietuvių moterų rašytojų literatūros vakaras. Nors dėl tolimų nuotolių ir kitų nepalankių sąlygų Rebdorfan  negalėjo atvykti, visos lietuvės rašytojos, gyvenančios tremtyje, tačiau vis dėlto toks pirmasis vien moterų žodžio pasirodymas yra nemažos svarbos įvykis mūsų tremties kultūriniame gyvenime.

Literatūros vakaran atvyko ir savo kūrinius skaitė poetė J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Gražina Tulauskaitė-Babrauskienė, Vlada Pr.osčiūnaitė, K. Grigaitytė., K. Pažėraitė ir M. Mykolaitytė.

Literatūros vakare išgirstas ir tremties periodikoje ir knygoje randamas lietuvių moterų rašytojų žodis rodo, kad jos tęsia garbingas lietuvės moters rašytojos tradicijas, giliai įsišaknijusias mūsų kultūroje nuo tautinio atgimimo laikų. Lietuvė rašytoja plunksnos nepadeda ir tremtyje. Tik sunkios knygų leidimo sąlygos ne visa leidžia greit paskelbti. Nežiūrint viso to, tremtyje jau turime J. Augustaitytės-Vačiūnienės „Skeveldras“, P. Orintaitės „Marčią iš miesto“, Vl. Prosčiūnaitės dramą „Profesorius Vizgirda“ ir kt. Netrukus turi pasirodyti Nelės Mazalaitės dvi knygos: novelės „Apversta valtis“ ir legendų rinkinys, Karolės Pažėraitės romanas „Liktūnas“.

Pagaliau lietuvė rašytoja tremtyje jau yra verčiama ir į svetimas kalbas. Į latvių vokiečių ir estų kalbas yra išversta J. Augustaitytės-Vaičiūnienės, N. Mazalaitės ir P. Orintaitės kūrinių. Vasario 16 proga N. Mazalaitės „Legenda apie nežinomąjį kareivį“ pasirodė net italų spaudoje.