Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Rodinas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.   
Nuotraukoje: August Rodin. Mąstytojas

August Rodin gimė 1840 m. lapkričio 4 d. Paryžiuje. Jo tėvai — paprasčiausi prancūzų sostinės piliečiai. Apie jo vaikystę žinome labai maža. Nebent tik tiek, kad ligi 14 metų jis gyveno Beauvais pensione, kur jo dėdė buvo įsteigęs vad. laisvąją mokyklą,. Šiltos ir rūpestingos tėvų rankos pasigedo jis ir vėliau, grįžęs vėl į Paryžių, kur pradėjo lankyti piešimo mokyklą. Visą jaunystę jį lydėjo skurdas, užtat jo gyvenimo turini įprasmino darbas, i kurį iš pat ankstų dienų pasinešė su visa jaunatvės veržlumo kupina siela.

Jis tris kartus mėgino stoti į Ecole Nationale des Beaux-Arts, bet kiekvieną „kartą vis nesėkmingai. Tad septyniolikos metų stojo padėjėju prie vieno dažytojo, dirbo liejykloje ir kalykloje, kai tik susirasdavo valandėlę laisvesnio laiko. Tuo metu jis ypač buvo susižavėjęs Carpeaux ,,Šokiu“, sukėlusiu tuometinėje visuomenėje didelį susijaudinimą ir griežčiausią kritiką. 1864 m. įstojo į garsiąsias Sėvres dibtuves ir daug ko išmoko iš Barye ir Carrier-Beleuse, kurio stilių jis pats pasisavino ir su kuriuo drauge 1871 m. iškeliavo į Belgiją. Ten vėliau susidėjo su Constantinu Meunier ir dirbo drauge su van Rasbourg'u. 1875 m. pažymėtini kaip jo pirmosios kelionės į Italiją metai — tada jis aplankė Romą ir Florenciją.

1877 m. Paryžiaus salone išstatė savo pirmuosius savarankiškus darbus — dar 1864 m. nulietą ,.Vyro su nulaužta nosimi“ galvą ir jaunuolio statulą, pavadintą „Vario amžius“ (Age d'airain), abu iš bronzos. To pirmojo jo sąlyčio su viešąja opinija rezultatas buvo tas, kad jį apkaltino, jog autorius savo ,,Vario amžiaus statulą“ nu-liejęs iš natūros. 1879 m. Rodino kūryboje pasirodė „pirmasis einąs žmogus“ — tai buvo „Saint Jean Baptiste prechant“, Jonas Krikštytojas. Kai Rodinas grįžo iš Belgijos, prasidėjo nepaprastai intensyvus jo kūrybos laikotarpis, kur jis nežinojo jokio poilsio. Įsigilinęs į savo darbą, visai nekreipė dėmesio Į tai, ką sako priešai ar jo nedraugai. Nuo 1880 m. ligi paties savo gyvenimo galo jis atsidėjęs dirbo prie „Porte de l'Enfer“, „Pragaro vartų“, milžiniško monumentalaus pobūdžio darbo, kuriame Dantės Divina Commedia tarytum atgimė iš naujo. Tarp daugybės grupinių darbų ir įvairiausių skulptūrų ypač raiškiai išsiskiria jo „Jieva“, pagal pirmykštį, planą turėjusi stovėti viršum „Pragaro vartų“, ir „Mąstytojas“, turėjęs sėdėti vidury tarp vartų, — „savyje paskendęs ir tylus, apsunkęs nuo vaizdų ir minčių“, vėliau atsidūręs viršum Rodino antkapio Meudono sode. 1882 m. Rodinas pradėjo kalti visą eilę žymių žmonių portretinių biustų, drauge darydamas Claude Lorrąins'ą ir Viktoro Hugo paminklą; 1885 m. pasirodė „Calais piliečių“ grupė, viena iš geriausių visoje jo kūryboje. Jo „Balzaco statulą“ (1895), prie kurios autorius atsidėjęs išdirbo ištisą metų eilę, tiesiog su viziniu įžvalgumu visą kūrėjo esmę iki menkiausių smulkmenų perkeldamas į šaltą akmenį užsakytojai atsisakė priimti, įrodinėdami, jog statula visai nesanti panaši į rašytoją ...

1899—1900 m. Rodinas visai pasitraukė iš Paryžiaus, persikeldamas gyventi į sodžių, į žinomąją Villa des Brillants, išsitiesusią Meudono aukštumose. Ten jis, užsidaręs tylioje kaimo laukų vientulybėje, visiškai pasinėrė darbe ir savo išsvajotame vizijų pasaulyje, džiaugdamasis savo mieliausiais draugais: knygomis, paveikslais, statulomis — ir gamta. Tačiau nenutraukė ryšių ir su Paryžiumi — 1907 m. Birono hotelyje įsteigė savo atelier, nūnai virtusį jau „Rodino muziejumi“, 1900 m., po daug ir kietų kovų, jam vis dėlto pavyko išgauti pasaulinėje parodoje Paryžiuje atskirą paviljoną. Ir čia tas visų uitas ir niekintas žmogus susyk išgarsėjo visame pasaulyje. Tačiau didysis kūrėjas garbei pasiliko tiek pat abuojas, kiek seniau buvo šmeižtams ir paniekai. Jis neišsižadėjo savo vienatvės, težinodamas tik darbą ir savo kūrybą ir ja viena tegyvendamas. Iš po jo kalto išėjusių šedevrų skaičius augo diena iš dienos, metai iš metų — be triukšmo, bet pamažu ir pastoviai, kaip kad kyla į viršų miškas arba gėlės.

Atsisveikino su šiuo pasauliu jis Meudone 1917 m. lapkričio 17 d., kai karo sriautas tebesiaubė tautas dar su visu smarkumu. Paskutinio poilsio atgulė savo pamėgtame sode, tarp gėlių ir medžių. Kapą pridengė paprasčiausia akmeninė lenta, viršum kurios iškilo „Mąstytojas“, amžinai paskendęs amžinuosiuose svarstymuose.

Nuotraukoje: August Rodin. Balzacas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai