K l e m. M e t t e r n i c h (1773—1859)

Visuotinės krizės metu, kai skausmingai brėkšta nauji laikai ir pervertinamos visos vertybės, o pasaulis jieško naujo kelio, iki šio meto nemokėdamas išbristi iš praeityje sukurtos suirutės, pravartu prisiminti tuos Kl. Metternicho žodžius, Kai kas prileidžia, kad staiga bus prieita prie pasaulinio rūmo, kuriame tarps santarvė. Prileiskime, kad pasaulio pabaisa — bolševizmas išnyks ir bus sukurta nauja pasaulinė galia, turinti sprendžiantį žodį. Ir toji pasaulinė santvarka priklausys nuo visuotino nusiteikimo ir valdančiųjų moralinio skaidrumo. Gaila, bet turime sutikti su Napoleonu I, kad „Stupiditė, le secret des grands rėgnes“ — kvailiojimas — paslaptis didžiųjų viešpatijų. Kvailiojime negalime jieškoti išminties ir padorumo. Tų veiksnių ypač pasigendame visur ir šiandien, o ypač tarp didžiųjų galybių atstovų, kurie skelbia visuotinius idealus, kalba atvirai, kad slėpus kai ką baisaus ir gresiančio.

Nuo Metternicho daug kas pakitėjo. Atskiros valstybės, tarčiau galybės, nustoja visuotinio svorio. Jų vieton kyla pasaulis — visuma vieton dalies. Jos gal pereinamu metu atlieka tam tikrą vaidmenį. Dabar rungtyniauja dvi kontinentinės galybės dėl pirmavimo, nes žino, kad žemynai yra likę tik“ pasenusiomis  geografinėmis sąvokomis. Jos negali nūnai apsidrausti. Kaip britų jūrų laivynas gintų salas, kai oro laivynas išplėtė sparnus. Mokslas sukuria nepaprastas, visuotines naikinančias priemones. Ūkio ir socialinėje srityje mokslo išdavų pritaikymas nors numanomas, bet aiškiai nesuvokiamas.

Europa jau nustojo visuotinio politinio spinduliavimo. Aišku, ji nebus lemiančiu veiksniu tarptautinėje sąrangoje. Kaip civilizacija nusmelkia kultūrą, taip ūkiški milžinai pirmaus prieš suvargusią Europą. Tačiau galime būti tikri, kad vykstant nepaprastai dinamikai, tam tikra statika liks nepakeičiama. Žemės rutulio galimybės, tautų papročiai, nuotaikos, santykiavimo būdai, įgyją ir naujas formas, daug kur esmėje liks nepakitėję. Tad mums leidžia pasitikėti daugiau Europos įtaka, o ypač kultūrine įtaka.
Toks vaizdas susikuria, pagalvojus apie ateitį. Šių eilučių uždavinys neaptarti ateities raidą, bet stabtelti ties taikos meto bandymais, kai griaunamosios jėgos jau nusilpsta, tarčiau, pačios pasižabojusios.

Kiekviena gentkartė turi įprotį save laikyti dienos didvyriu, atliktus darbus dažnai pervertinti. Dienos blogybės išpučiamos. Gyvenamo tarpsnio bėdos perdedamos. Visa tai išplaukia iš neturėjimo istorinės perspektyvos, nesuvokimo dabarties vyksmo ir ateities raidos. Nedaugelis aprėpia tų jėgų „laužimąsi“, kurį diskontuoja trumpalaikei dabarčiai. Kai istorikai tyli. laukdami faktų užregistravimo, o sociologai tenkinasi visuomeninio nutekėjusio vandens chemine analize, tariu, nenusidės ši plunksna stabtelėjusi ties mūrininkais, kurie praeityje kūrė pastatą ir mums, savo metu, paliko kampą gyventi. Geras jis ar blogas, palikime vertinti kita proga.
 
1. TARP MUNSTERIO IR OSNABRUCKO

Tose taikos konferencijose pirmą kartą susirinko pasaulio galybės. Marga buvo jų sudėtis, dar margesni tikslai, kurie ne atvirai, kaip ir dabar, bet kur tai užkulisyje tvėrė savus ideologinius ir materialius pasaulius. Daugelis tradicijų kryžiavosi, o naujenybės tuomet buvo labiau nemėgiamos, kaip nūnai.

Paruošiamoji sutartis sudaryta 1641 m. Hamburge. Tik dviem metams praslinkus, grovui Lennart Torstenson (1608—1651), žinomam švedų kariuomenės vadui trisdešimt metų kare, spiriant, ji ratifikuota. Munsterio konferencija sukviečiama 1645 m. balandžio mėn. Ji tęsėsi 16 mėnesių. Anuo metu galybės neturėjo tikslo tęsti, kaip šiandieną, bet tik aiškintis įvairius formos klausimus, „curialia“, kurie barokinei diplomatijai sudarė esmę. Ceremoniški reikalai, šiandienykšte terminologija — diplomatinis protokolas, sudarė ne vien jėgų bandymą, bet išryškino galybių santykį: kas sės pirmoje ir tolimiausioje vietoje. Kai prancūzai norėjo įgyvendinti seną formulę: ,,rex Franciae et aliqui regės“, tuo pačiu tarė: mes norime Europoje vyrauti ir reiškiame pageidavimų į imperatoriaus sostą. Prieš konferenciją miręs Armand Jean Richelieu (1585—1642), garsusis kardinolas ir valstybės vyras, sugebėjo dangstytis laisvėmis ir suverenumu, kad palaužus „casa dAustria“ vienybę ir kylančią galybę. Kai žinomais Crucė šaukė Europą vienybėn, kvietė sukurti Europos sąjungą prieš turkus su Sostine Venecijoje, kai Max Suly (1650—1641), prancūzų karaliaus ministeris, siūlė sudaryti penkių galybių „Conseil gėnėral“ — tarybą Habsburgams pažaboti, tuomet užteka nauja saulė Liudvikas XIV, kuris ryžos vadovauti Europai.

Trisdešimties metų karas vestas ne tiek kovos šūkiu prieš ..tikybinę“ bei ,,politinę“ pagonystę“. Tuo metu tikybinėje srityje pakantumas jau suranda sau vietą nors pradas „cuius regio, eius religio“ nebuvo pamirštas. Bet politinio pakantumo anuomet labiau trūko, kaip dabar. Politiniais samprotavimais dalimi dengti tikybiniai ginčai. Katalikai ne visur sutarė, kartais, pvz. Bavarijos Maksimilianas, palaikė protestantus, besivaidijančius liuteronus ir kalvinistus.

Švedija pripuolamai sutarė su vokiečių kunigaikščiais. Prancūzija rikiavo tikinčius siekti politiniam tikslui. Richelieu tautiniais sumetimais kovojo prieš. Kai popiežius primetė kardinolui, kad remia švedus, jis randa atsaką. Pats popiežius nenuogąstavo susidėti su kalvinistiniu Pfalcu, kad atitinkamai paveikus kataliką Maksimilianą, besusidedanti su prancūzais. Tikėjimo klausimai buvo nelyginti iškaba, nes barokinis žmogus, besisielojąs tikėjimo reikalais, nemažiau buvo nusiteikęs domėtis žemiškųjų gėrybių patrauklumu. Ši pastaba neužmirština, norint suprasti tų pirmųjų europinių konferencijų užkulisinę mintį.

Žemių pasidalinimas buvo gana aštrus. Švedai tampėsi su Brandenburgu ištisus metus dėl Silezijos ir Pomeranijos. Kiekviena pusė stengėsi pagal seną paprotį vis daugiau užsiprašyti. Lennart nesutaręs pradeda žygiuoti. Švedų admirolo Karolio Gustavo Frangelio (1613—1676) sutartinė veikla su Henry de Turenne (1611—1675), prancūzų kariuomenės vadu, vertė imperatorių Ferdinandą (1637—1657) daryti nuolaidas ne vien švedams, bet ir prancūzams. Imperatorius nesvyruoja Elzasą priskirti prancūzams, nes toji sritis jau anksčiau buvo atiduota ispanams. Vestfalijos sutartyje (1648) Julės Mazarin (1602—1661), kitam prancūzų kardinolui, valstybės vyrui, 1643 m. perėmusiam valdžią iš Richelieu, pavyko Elsazo srities įjungimą įgyvendinti. Žemių pasidalinimas, kaip žinome, kėlė nuolatinį ginčą, o ypač jėgos santykiui pakitėjus.

Prancūzija Mūnsterio konferencijoje imperatoriaus atžvilgiu laikėsi nedraugingai, nes Mazarinis manė, kad Prancūzijai neužtenka vien globos vokiškoms žemėms. Švedai, prancūzų bendrininkai, tuomet savo rankom ir turėjo apvaldyti dalį tos suirutės, kuri buvo ne teisingumo, bet jėgos santykio išdava.

Tačiau tas tautų bendravimas atnešė kai ką naujo. Imperatoriaus polėkius suvaržius, iškyla nauji tarptautiniai, pradai. Jis pradžioje besipriešinęs įsileisti konferencijon nekilminguosius, vėliau turėjo padaryti nuolaidų. Europos tarptautinėn bendrumenėn įsijungia daugelis mažesnių pajėgų, kurių balansas sukuria naujų tarptautinių bendravimo būdų. Tuometinės valstybinės ir tarptautinės teisės buvo tarpusavyje suraizgytos. Bet konferencijų dalyviai nė nepajuto, kad derybomis kuria pradus naujam tarptautiniam bendravimui. Anuomet jie težinojo Hugo de Groot-Girotius (1588—1645), olandų teisės filosofo, tarptautinės, valstybinės teisės kūrėjo ir humanisto teorijas. Tas margumynas kūrė ką tai naujo, nesuvokiamo, tačiau prasmingo.

Derybas vedant ir lygiagrečiai kariaujant, kiekviena pusė stengėsi kai ką laimėti. Axel Oxenstierna (1583— 1654), švedų kancleris, liko nepatenkintas prancūzų laimėjimais, kurie atsiekti bavarų parama. Tat juos nuvedė į karą su Maksimilianu ir į Ulmo taiką 1647. Kurį metą švedai siautė ir reikalavo, kad konferencija įvyktų jų mieste. Jie padarė nuolaidas, begrasant ispanų — olandų karui, kurio jie toli gražu nepageidavo. Tose sąlygose Prancūzija tampa didesniu priešu už amžinuosius jų nedraugus — ispanus, vadovaujamus Don Gasparo de Guzman Olivarez (1587—1645). Pastarasis, nepavykus kataloniečių, portugalų nuraminti, 1643 m. pasitraukė iš vadovavimo, o Ispanija perėjo iš ofenzyvos į defenzyvą.

Šios nuotrupos rodo Europos nepaprastą sužalojimą. Kokia bebūtų buvusi taika — ji užgesino ilgametį gaisrą. Vėliau teliko gelbėti, kas dar liko nesunaikinta. Kuriam metui Prancūzija išėjo laimėtoja, nors vėliau ir ją įvykiai nuvedė į karo siautulį.

2. UTRECHTO KONFERENCIJA

Protokolo reikalu šioje konferencijoje tesugaišta dešimt dienų. 1712 m. vasario ir kovo mėn. įvyko keli posėdžiai. Tolimesnius penkis mėnesius buvo tęsta tolimesnė diplomatinė veikla, kad išaiškinus užkulisyje derybų plotmę. 1713 m. Karolis VI, paskutinis vyriškos giminės Habsburgų dinastijoje, pasirašo sutartį prancūzų redakcijoje. Liudvikas XIV iškelia pirmavimo klausimą, bet Prancūzijos polėkiai visuotinai neįgyvendinti.

Anuo metu britų ir olandų užsienio politika jau buvo nemažai lemiama vidaus politinių veiksnių. Tik numatant gerą prekybinį ar politinį sandėrį, šaukiamas parlamentas sutarčiai priimti. Prancūzijos užsienio politikai, viešoji nuomonė teturėjo nežymios įtakos, nes ji buvo vedama remiantis racionaliu naudingumu. Imperatorius dar siekė išlaikyti šiokią tokią centrinę valdžią, o Prūsijos kunigaikštis pradėjo ne vien savaimingai kariauti, bet ir taikos sutartis pasirašyti. Vienos politika buvo dviveidė.

Veik visa kitų kraštų politika, ar ji būtų automatinė, ar pareinanti nuo vidinių veiksnių, remiasi jau ne tikybiniais bet naudos motyvais. Politinio pakantumo šalininkų skaičius didėja. Tas nereiškia, kad tikėjimo motyvai nebūtų buvę politikai panaudoti. Tačiau visur prasikiša tikslingumas, racionalumas. Absoliutinių kraštų politika pasižymi ypač dideliu racionalumu, gal tik menkesniu prekybiškumu.

Vokiečių istoriko Leopold Ranke (1795—1886) žodžiais Vestfalijos sutartis sukūrė europinės respublikos sąvoką ir teoretinę Europos tautų bendruomenę. Utrechto konferencijoje jau užtinkama šiokia tokia europinė bendruomenė. Tuo metu iškyla Europos galybių lygsvaros ir tautų bendravimo pradas. Habsburgų ar Burbonų universališkumas yrą palaidojamas. Tuo pat metu pradedama įgyvendinti progimtinė teisė, pirmiau valstybių, kaip piliečių tarpe. Laisvė ir lygiateisiškumas sudaro stambius veiksnius valstybių gyvenime. Valstybių sąjungų ir „trutina statuum“ — valstybių lygsvara organizuojama, žiūrint atskirų valstybių intereso. Toji lygsvara ir „darna“ tebuvo priedanga vesti valstybių egoistinei politikai. Suverenumas jungiamas su jėgos pradu. Po antiburboniškos koalicijos prieita prie „juste repartition des forces“ — teisingo jėgų paskaidymo, kuris turi daug ką bendro su machiaveliškomis užmačiomis. Pirmykštis siekimas jėgos dabar dangstomas, balansuojamas. Tuo būdu interesai sukuria savą moralę. Atskiros valstybės siekė sutarimo dalant silpnesnius. Tokiomis dalybomis ypač pasižymėjo VXIII a. Jų žymiausiomis aukomis buvo Lietuva ir Lenkija.

Ispanijos įpėdinystės klausimas jau seniai kybojo ore, kol krito lyg Damoklo kardas. Europos rytuose vykę karai sudaro įspūdį, lyg nieko bendro neturėję su Ispanija. Rungtyniavimas dėl Pabaltijo būtų kuo kitu baigęsis, jei vakarinės galybės nebūtų susaistytos ispanų padangėje. Tačiau ir tuo metu vakariečiai nenurimo, neįsikišę Europos rytuose. Kai John Churchill Marlborough (1650—1722), britų kariuomenės vadas, Winstono prosenelis, vyksta į Berlyną prūsų „sudrausti“, Claude Louis Villars, prancūzų (maršalas, kursto Karolį XII, pasižymėjusį karais Lietuvoje ir Lenkijoje užpulti Čekiją. Žinomas daugiamokslis Gottfried Wilhelm Leibniz (1646—1716) švedų užinteresuojamas prilaikyta olandus, už tai prūsams pažada Daniją. Petras I (1682—1725) bando užmegsti ryšius su Viena, nors jų nuoširdumu nė viena pusė netiki. Tik britai tą „naujovę“ įvertino, demonstravo laivynu, kad, Nystad sutartį sudarydamas, perdaug nereikalautų iš švedų.

Ispanijos įpėdinystės karą baigus, „taurusis riteris“. Franz Eugen (1663—1736), austrų kariuomenės vadas, Austro-Vengrijos imperijos įkūrėjas, atvykęs į Londoną, sulaukia pažadų aukso kalnus. Tačiau ten jau turėta kiti planai, kad pažabojus priešą, kuris protarpiais karus laimi ir pralaimi. Ne ką vertingesni britų-prancūzų sandoriai.

Utrechto konferencija ypač įdomi ne vien tarptautiškumu, bet ir klastingu diplomatiniu žaidimu. Ir dabar nepridera išleisti jų iš akių ir juos nuvertinti. Tuo metu daug kas priedangoje brandinta, kai kas ten paskubinta, bet visa daryta politinio realumo plotmėje. Kabinetinės intrigos išvirto į politinį šnipinėjimą. Sprendžiamuoju metu turėjo svorį tik tai, kas neprieštaravo oficialiajai linkmei ar valstybių sutartinei. Kai kurio uždavinio siekiant neretai viskas buvo slapstoma, todėl įvykių raidoje nevisuomet buvo aišku, kur srovė neša. Paslaptys ypač buvo išlaikomos toje valstybėje, kurios galva vadovavo politikai. Visa tai teturėjo tik taktinės svarbos. Didžioji politika užkulisyje nebuvo kuriama ir ne jo apsprendžiama. Tat puikiai rodo to meto britų valstybininkų Rob. Harley ir Henry Bolinbroke pavyzdžiai, kurie palaikė ištremtą Stuartą. Nimvego derybų metu britų karalius ramino Liudviką, olandai buvo pavargę nuo karo, prancūzai rėmė Brandenburgą. Britai anuomet pasižymėjo nemažu klastingumu, vesdami derybas su Prancūzija, jai žadėdami Ispaniją ir kolonijas, tai vėl konferencijoje nuduodami naivius ir tardami nieko nežiną, kas intriguojama užkulisyje. Britai vaidino komediją iki galo. Tokiame žaidime iš šalies buvo galima mažiausia susigaudyti. Britai gi siekė prekybinės naudos, kuria rėmė jų politiką.

Austrijoje leopoldiškoji politika prieš Prancūziją dar buvo palikusi gilų įspūdį. Kunig. Eugerr ar imp. Juozas I liko Leopoldo I šešėlyje ir nebandė daryti griežtesnio sprendimo. Tik Wehzel Anton Kaukitz (1711—1794) po karo su turkais pradėjo vesti savaimingą politiką ir 1756 m. sudarė sąjungą su Prancūzija ir Rusija prieš Prūsiją. Austrijos tuometinėje politikoje buvo silpniausia pusė, kai ten buvo nežinoma, ko siekiama. Polėkiai, tikslai, norai politikoje daugiau sveria, kaip eilinė kalkuliacija: verta .ar ne. Britai šioje srityje turi didelę patirtį suderinti, kas norima ir kas galima.

Empiriškos, realistinės politikos kūrėju yra Jean Baptiste Colbert Torcy (1665—1746), prancūzų užsienių reikalų ministeris, kuris sugretino polėkį ir jo įgyvendinimą. Ko šiandieną norima, tas turi būti vėliau1 įgyvendinama. Tikrovėje Liudvikas XIV buvo tik skatinamas kai ko reikalauti. Apie Ispaniją ir kolonijas jis vėliau liovėsi kalbėjęs. Olandija, Milanas ar Neapolis jį daugiau masino, nors tai sudarė apsčiai diplomatinio triūso. Bavarijos ir Belgijos klausimais jis neturėjo bergždžių svajonių. Prancūzams draugingo Witelšbacho Olandijoje jis negalėjo pakęsti, todėl jam numatė Neapolį. Šis ir eilė kitų faktų rodė, kad prancūzai menkai susigaudę politinių norų įgyvendinime. Ši nelemta tradicija nepamiršta iki šios dienos.

Net patys britai nenorėjo rimtai vertinti grafo Thomas Wentworth Strafford (1672—1739), valstybininko, kuris gal net ciniškai šaukė santarvininkus vienybėn, bet vėl nurodydamas, kad Ispanija neturi atsidurti Burbonų rankose, o Elsasą siūlė grąžinti vokiečiams. Jis nedviprasmiškai pasisakė dėl New Foundland, Gibraltaro, Port Mahon ir prekybinio monopolio ispaniškoje Amerikoje. Tat rodo, kad britai norėjo su prancūzais, prieš kuriuos intrigavo, sudaryti slaptą sutartį.

Britai daugiausia sugebėjo pasinaudoti Utrechto sutartimi, nes jie geriausia mokėjo suderinti prekybinės ir politinės galybės veiksnius ir galbūt jautė revoliucijos grėsmę, kuri nutrauktų krašte tuometinį politikos siūlą.

3. VIENOS KONGRESAS

Po Utrechto taikos sutarties, kuri saistė varžovus dėl Ispanijos sosto, nė viena iš šalių nesugebėjo pirmauti. XVIII a. tas nepirmaujantis varžymasis sudarė europinės politikos branduolį. Prancūzija padėjo daug aukų, įrodė didelius polėkius, tačiau su Napoleono I kritusia žvaigžde pradėjo jos galia silpnėti.

Napoleonas Bonaparte gimęs 1769 m. Ajaccio (Korsikoje), karys, 1796 m. kariuomenės vadas Italijoje, Lombardijos nukariautojas. Campo Torino taikos sutarties su Austrija sudarytojas, 1798 m. atsiradęs Egipte, laimėjęs mūšį prie piramidžių ir pralaimėjęs ties Abukir mūšį jūrose, 1799 m. nuverčia direktoriją, pasiskelbia dešimtmečiui konsulu, 1802 m. konsulu iki gyvos galvos, o 1804 Prancūzijos imperiatoriumi. Tas mažo ūgio žmogus, mokėjęs pajungti prancūzus individualistus, sudaro 1801 m. Lunėville taikos sutartį su Austrija, 1802 m. su britais Amiens, 1805 m. laimi Austerlitzo mūšį, 1806 m. sudaro Reino valstybių sąjungą, 1807 m. sudaro Tilžės sutartį, 1809 m. atsiduria Vienoje, 1812 m. daro žygį į Rusiją, 1813 m. kovoja prieš Europos tautas ties Leipcigu, 1814 m. atsistatydina ir ištremiamas į Elbę, 1815- m. vėl Paryžiuje, o toliau seka nelaimingas Waterloo, ištrėmimas į šv. Elenos salą. Jis ten ir miršta 1821 m. 1840 m. prancūzai parveža jo palaikus į tautos herojų buveinę — Invalidus, kuriuose rudo marmuro keistos formos paminklas nustelbia kitų išrinktųjų ženklus. Tas didelis organizatorius, Code Napolėon kūrėjas, strategas, politikas, nors Josefinos ir Joseph Fouchė suvedžiotas ir apgautas, Šv. Elenos saloje taria: „Aš pasirinkau generolais, ministeriais savanaudžius, pinigų, garbės ar malonumų medžiotojus. Nedaugelis tebuvo garbingais, gabiais ir ištikimais, bet ir jų nesugebėjau įvertinti.“ Štai genijaus nesugriaunamas pirmasis paminklas — savęs pakaltinimas, kai pasaulis jį galutinai pasmerkė.

Šis vyras, turėjęs nuovoką siekti Europos sąjungos, naujosios pax romaną, atsiduria Europos  teisme, kad sulaukus iš anksto nuvokiamų sprendimų Vienos kongrese. Tas kongresas, kai laisvės idėjos veržiasi srovėmis, stengiasi išlaikyti encien regime. Jis yra reakcinis, nes siekia atstatyti, kas anksčiau buvo. Šis šokantis kongresas kažkodėl daugiau išgarsėjęs už ankstesnius, nors jame siekta išlaikyti, kas ankstesniuose sukurta.

Tačiau šio kongreso lygsvaros idėjomis Europos taika tvėrė iki Pirmojo pasaulinio karo, išskyrus Napoleono III susidūrimą su O.V. Bismarcku. Jau anksčiau žinoma pentarchija Europoje balansuoja, kad galutinai palaidojus Napoleono I universališkąją mintį. Kitas baubas, vertęs budėti monarchijas — bręstanti socialinė ir tautinė revoliucija. Tačiau monarchijų absoliutizmas kinta: liberalizmas įneša naujus bruožus. Valstybių suverenumas, anksčiau sietas „iš Dievo malonės“ su valdovu nusileidžia ant žemės ir čia jieškoma tvirtybės sulčių. Tauta tampa veiksniu ir net lemiančiu. Liberalizmas ir tautiškumas išskiria valstybes, ypač kolonialinėse rungtynėse.
Vienos kongresas sieja XIX ir XX amžius, nelyginti Utrechto konferencija ankstesnius du amžius, nors skirtumo tarp jų būta.

Ancien regime tradicija tęsiama ypač diplomatinių santykių raidoje. Interesai saugoti, kompensacijos atliktos šauniame diplomatų pobūvyje. 1814/15 m. diplomatiniuose santykiuose jau monarchinė Prancūzija, nors anksčiau daug nervų pagadinusi Europos monarchams, nebuvo pažeminta ar įžeista, jei pamiršti kai kurias smulkmenas. Burbonų peranksti iškeltą vėliavą suraukšlėjo Napoleono I 100 dienų sukeltas vėjas. Bet Charles Maurice Talleyrand (1754—1838) Benevento kunigaikštis, Autun vyskupas, 1789 m. reformistinės partijos vadovas, 1804 Napoleono išdininkas, burboniškas ministeris pirmininkas, nebūtų galėjęs Europos valdovams įsipiršti, jei jie nebūtų išskėtę rankų, nors visai nesutardami. Austrų valstybininkai — grovas Johann Philipp Stadion ir kunig. Ludv. Joh. Kari norėjo labiau Prancūziją apkarpyti, kai kunigaikštis Klemens Metternich (1773—1859), austrų valstybės vyras, bijodamas sąmyšio, remiamas britų valstybininko Henry Stewart Cartlereagh (1764—1822) anuomet žinomo karo vado Arthur Wellesley Wellingtono (1769— 1852) perblokštąją priešų paliko ramybėje. Gal šalčiausia laikėsi prūsai, prisimindami Tilžės sutartį. Jie neturėjo lemiančios įtakos. Tat jaučiama Teplitzo sutartyje 1813 m. rugsėjo mėn. ir kiek vėliau, prancūzams pažadėjus kairįjį Reino krantą. Prancūzijai prijungiamos kai kurios sritys.

Susikūrusi pentarchija po 7 m. karo siekė išlaikyti taiką Europoje. Vienos kongreso metu ir protarpsnials Talleyrand puikiai sugebėjo išnaudoti padėtį ir grojo pirmuoju smuiku. 1815 I. 7 keturių sąjunga virsta penkių, o trys esminės galybės: D. Britanija, Austrija ir Prancūzija sudaro slaptą sutartį ir sukuria bendrą politikos linkmę. Prūsų užmačios prijungti didesnes lenkiškas ir lietuviškas sritis nerado rusų pritarimo. Kl. Metternich (taip pat pradžioje  norėjo, kad Prūsai sutvirtėtų Rusijos sąskaiton. D. Britanija, kaip ir anksčiau, siekė Europoje lygsvaros vadovaudamsi tikrovės duomenimis, bet ne planu. Castlereagh tiesiog nebandė prūsais susirišti, kad sudarius tarpinį veiksnį, išskiriantį rusus ir prancūzus. Minėtoji slaptoji sutartis buvo užtektina garantija apvaldyti rusus. Kunig. Kari August Hardenberg (1750— 1822), prūsų kancleriui, valstybės reformatoriui, liko tik laviruoti. Jis su Metternicho parama bandęs sukurti tarpinį veiksnį Europoje, jėgų lygsvarai nusistovėjus, turėjo tos minties atsisakyti ir balansuoti.

Vienoje ancien rėgimes vis tik liko išgelbėtas. Tame kongrese, kuriame dalyvavo nemažiau 200 valstybių atstovų, nedaug kuo tesiskyrė nuo ankstesnių konferencijų. Jame įtilpo ne vien atstovai, užsienio ministeriai, bet ir suverenai, kurie rado progų vietoje daug ką išsiaiškinti. Įvairių iškilmių metu politinis darbas atliktas nemenkesnių spartumu, kaip už konferencijų stalų. Tarp D. Britanijos ir Prancūzijos buvo ginčytini klausimai jau iš anksto pašalinti. Britai apsčiai laimėjo iš to sandėrio: Maltą, Helgolandą, Tabago, Santa Lucią, Isle de France, olandų Kaplando kolonijas ir Ceyloną.

Žiemos metu Viena jau daug šoko, nors į kongresą Kl. Metternich Paryžių pakvietė gegužės 10. Sutarimas vyrauja visur. Kai kurie politikai buvo ypač paslaugūs ir veiklūs. Iš jų pirmiausia paminėtinas Paulovič Aleksandras I (1777—1825), bandęs reformuoti valstybę, ,,Šventosios sąjungos“ autorius. Tuo metu jis pasirodė nepaprastai veiklus ir būtų žymiai toliau ėjęs, jei ne Metternich ir Talleyrand lankstumas, Castlereagh ir Hardenberg tikslingumas. Be šių keturių vyrų paminėtini šalutiniai veiksniai: Ispanija, Portugalija, Švedija ir vokiškasis komitetas: Bavarai, Wūrttembergas ir Hannoveris, kuriame pribėgtinai prikišo nagus austrai ir prūsai. Gausybė įvairių narpliojimų būtų sudarę apsčiai vargo, jei ne Freiherr Wilhelm Humboldt (1767 —1825), prūsų valstybininkas, ir Friedrich Gentz, kilmės prūsas, bet nuo 1802 m. pasidaręs veikliu Kl. Metternicho įrankiu.

Vienos kongresas džiaugėsi galįs užbaigti revoliucijų tarpsnį, kuriąs savu būdu kurstė Napoleonas. Todėl suprantamas atlaidumas Talleyardui, Napoleono tarnui, kuris laimingai išgelbėjo galvą, nelyginti Franco po Antrojo pasaulinio karo. Kongreso vienintelis uždavinys — ateityje apsisaugoti nuo panašaus baubo — naujos revoliucijos. Tuo tikslu teliko vienintelis kelias — absoliutizmas. Ar jis galės įtilpti į naują socialinę santvarką, mažai domėtasi. To meto tradicionališkiausia imperija — D. Britanija — jau ryškiai pradeda derintis liberalistiniam tarpsniui. Britai Vienoje reikalauja atstatyti nepriklausomą Lenkiją. Rusiškasis caras priešinas, dangtydamasis konstitucingumu, įgyvendindamas imperialistines užmačias. Castlereagh pavyko palenkti krašto viešąją nuomonę dalį vakarinės Lenkijos atiduoti Prūsijai. Kl. Metternich pritarė šiam žygiui, nes jis nuogąstavo dėl stipresnės tautinės Lenkijos, o dar labiau nebuvo palankus Rusijos sustiprėjimui. Tose Vienos kongreso kombinacijose nedalyvavo Turkija.

Atskirose valstybėse tarptautiniai santykiai parėjo nuo valdovo, kuris dar buvo aukščiau tautos suverenumo. 1815. VI. 8 d. aktuose nerandame viršesnės tarptautinės institucijos ar teisinių nuostatų, kurie sietų galybes.

Kai kurie klausimai buvo pavesti ambasadoriams, kurie aptarė diplomatinių atstovų kompetencijas. Šis formalinis aptarimas ambasadoriaus, pasiuntinio ar atstovo einančio pareigas, mažai ką papildė XVIII a. diplomatinę praktiką, kurioje forma dažnai neskirta nuo turinio.

Jei valstybėms, nesiribojančioms Reino upe, yra pripažinta teisė naudotis laivininkyste, negalima tvirtinti, kad būtų rimtesnis tarptautinės tarpusavio balanso išdava. Westfalijos sutarties metu suverenumas, buvęs pažangos nešėjas, dabar dažnai panaudojamas atžagareiviškiems tikslams.

Vokiečių valstybės, kaip Munsterio konferencijoje, tik šį bei tą išsikovojo. Maža tuomet tesidomėta tarptautiniu idėjiniu bendravimu, dar mažiau tautinėmis idėjomis. Netrūko kongrese gražių kalbų, puikių idėjų ir net priminimo L'abbė st. Pierre šaunaus projekto bet tikrovėje visa tai atsimušė, kaip žirniai nuo sienos.

Europos vieningumas priminė kažką nelemto į Napoleono I bandymus. Gali būti jie ir geri, bet jau vien todėl nepopuliarūs, kad turi kažką bendro su Napoleono vardu. Grovas Paoli Chaony sumojo kažką labai konservatyvaus. Buvo ir daugiau negiliai užčiuopiančių. Kari. Christ. Krause, masoniškas filosofas, panteistas, kongrese užgiria Napoleono užsimojimą sujungti Europos valstybes i ir nurodo, kad skirtingos valstybių santvarkos visai nekenkia sudaryti jų sąjungą. Jis siūlo pirmiausia sudaryti regionalinius telkinius. Tos visos vizijos palaidotos trijų galybių lygybės, bet skirtingų sumetimų, nors jos tilpo į vieną slaptą sutarti, vieną, rodos, bendrą krepšį.

4. VERSALIOSPINDESYSIRMENKYSTA

Nuo Vienos kongreso iki Versalio konferencijos pakitėjo ne tiek diplomatinės veiklos metodai, kaip sąlygos ir uždaviniai. Galima net daugiau pasakyti, nes paseno daugelio valstybių diplomatiniai metodai.

Sąjungos nuolat sudarytos siekiant veiksmo ar atoveiksmio. Svarbiausia politiniai derybininkai buvo senos mokyklos atstovai, kurie tik palaipsniui pakinta priaugančios buržuazijos šviesuomene. Kiekviena valstybė galybę laiko saistomu dalyku. Karą. kaip irracionalų veiksnį, pradeda vis daugiau racionalizuoti ir  tariamai jo atvejį kontroliuoti. Pentarchija — penkių galybių viešpatavimas — toliau tęsiamas, nes vieton pailsusios Austrijos-Vengrijos iškyla geležinio kunig. Otto von Bismarck kurta geležinė, junkeriška ir organizuota Vokietijos imperija.

Lenktyniavimas dėl kolonijų vyksta vis sparčiau. Afriką besidalant sužadinamas imperialistinis apetitas, kurį išugdo net Italija ir Vokietija. Rusija, besijausdama užtektinai pajėgi ir bandydama vidinę įtampa nusaikėti išorėn, drįsta rungtis su Japonija, kuri buvo pažadinta amerikiečių laivyno XIX a. viduryje. Šis žygis JAV verčia išsprūsti iš užsisklendimo — izoliacinės politikos.

XIX, o ypač XX a. idėjiniai ir medžiaginiai veiksniai savaip rieda ir brandina galybių imperializmą. Europos beauganti pramonė verčia susidomėti žaliavomis ir rinkomis. Gyventojų spartus prieauglis, anksčiau Europoje nežinomas, verčia rūpintis jų sutalpinimu. Tie klausimai tampa tautinės politikos varikliais. Tautiškumas, anksčiau buvęs idėja, dabar kaitina valstybininkų šaltus protus ir padus. Liberalizmas ugdo nacionalizmą, o pastarasis ne visuomet nustatytais ventiliais randa išėjimą.

Valstybiniame gyvenime vis dažniau pradeda įsigalėti tautos suverenumo atstovai. Jie, patekę vyriausybėn, nustelbia anksčiau buvusią kabinetų politiką. Demokratai daro toliau siekiančių išvadų — nori suvaržyti atskirų galybių pajėgas. Tat užsienio politiką įspraudė į teisines normas, teisynus ir tarptautinę teisę. Haagos konferencijos kvietimas XIX a. pabaigoje, tarptautinio teisingumo sukūrimas, rodo nuogąstavimą, ar begalima išsiversti nevaržomomis tarptautinėmis jėgomis, kurios gali greičiau pasaulinį karą sukurti, nors jo niekas nepageidauja. Pirmasis pasaulinis karas buvo pradėtas jo ne tautoms trokštant, bet kai kurių galybių politikai priėjus liepto galą.

Karą laimėjus, padaryta išvadą — atgyventą politiką palaidoti. Tačiau vienu mostu to negalėta padaryti. Įprastinis jėgos siekimas vėl užgniaužia tą polėkį verčia j ieškoti tūlo kaltininko. Jis sudaro pagrindą įrodinėti — Europos S-gos kūrimas dar per ankstyvas, nepribrendęs reikalas. Jis buvo iš tiesų per ankstyvas, nes karo laimėtojai pasirodė toli gražu nepribrendę giliau žvelgti, nors jų tarpe ir buvo gerų mokinių, bandžiusių puikiai išlaikyti istorijos egzaminus.

Jei patiekčiau eskizinį vaizdą tos sutarties paruošties, kuri vadinama Versalio vardu, kaip tat dariau su kitomis konferencijomis, daugelis klausimų, kurie nūnai yra idealizuojami ar smerkiami, ir toliau liktų apsupti tamsių ūkanų.

Pradėkime keliomis įsidėmėtinomis datomis. 1918. X. 7, apie vidudienį, šveicarų chargė d'affaires įteikia Baltiesiems rūmams vokiečių notą, kuria prašo taikos. Prancūzijos ambasadorius Jean Julės Jusserane (1855—1932) 1918. XI. 29 įteikia JAV prancūzų pirminę programą deryboms pradėti. Pradinėse derybose sutapdinami taikos sutarties paruošimai ir jų redagavimas, kariniai ir politiniai klausimai. 1919. I. 18 penkių galybių užsienio reikalų ministeriai sudaro dešimties tarybą, kuriai vadovauja keturių kolegija, o praktiškai Thomas Woodrow Wilson (J856—1924), Georgės Clemenseau (1841—1929), prancūziškas „tigras“, radikal-socialistų vadas, Versalio sutarties kūrėjas, ir Dovydas Lloydi George (1863—1945), liberalų vadas. Kariniai pasitarimai gana ilgai užsitęsia, nes tik balandžio mėn. pradėti bendro pobūdžio pasitarimai.

1919. I. 25 pilnaties posėdyje sudaromos penkios komisijos: Tautų Sąjungos, karo kaltės, reparacijų, uostų, vidaus vandens, gelžkelių priežiūros ir tarptautinio darbo įstatymdavystės. Pakomisės pasisakė tik principiniais klausimais ir jų skaičius siekė 58. Lemiantį vaidmenį atliko dešimties taryba, kurioje kiekvieną galybę atstovavo du nariai. Joje daugiau reikšta pretenzijų, kaip dirbta. Nebuvimas centrinės, rikiuojančios komisijos, sudarė tą milžinišką kliuvinį rimtam ir sparčiam darbui. Lordas Arthur Cornock Nicolson (1849—1928), vienas daugiausia patyrusių britų diplomatų, Foreign Office ministerio pavaduotojas, turėjo pagrindo aštriai kritikuoti pražuvimą smulkmenose. Kiekvienos srities specialistas ruošė planą kuo daugiausia „išspausti“, nežiūrint ar tai bus galima padaryti. Toks astronominis „kūrinys“ buvo negyvas.

Keturios galybės, ilgai negalėjusios sutarti, tik 1919. V. 7 paskubomis paruošė sutarties pagrindus, neturėdamos laiko nuodugniai išstudijuoti. Paruoštas projektas buvo nusiųstas vokiečiams, duodant tris savaites laiko susipažinti. Vokiečiai aštriai puolė sutartį, bet 1919. VI. 16 santarvininkai atsako vokiečiams, nepriimdami dėmesin jų kritikos ir siūlymų. Kitos sutartys — Austrijai, Bulgarijai, Turkijai ir Vengrijai ruoštos dar ištisus metus, nors esminiai klausimai buvo apspręsti 1919 rn. pavasarį.
Ko siekė galybės pokarinį pavasarį?

Prancūzų tigras — G. Clemenceau tvirtino, kad santarvininkai turi sutarti taikos kaip ir karo metu. Tokio sutarimo kaip tik pasigesta nuo pat pradžios. Pokariniame tarpsnyje jis siūlė radikaliai užgniaužti vokiečių polėkius kurstyti naują karą. 1814, 1870 ir 1914 metų atsiminimai, logiškai galvojant, vertė prancūzus kartą pažaboti savo šiaur. rytinį kaimyną. Todėl Wilsono 14 punktų visoms Europos galybėms buvo nepriimtini ir jie vėliau pakibo ore. Prarrcūzaf, pakaltinę vokiečius 1914—18 metų karo kaltininkais, visomis priemonėmis jieško saugumo. Wilsono svyruojanti laikysena ir pagaliau nenoras vokiečius laikyti pilnais karo kaltininkais prancūzus daugiau erzino, kaip kitus santarvininkus.
 
Britai nepritarė prancūzų samprotavimui, panašiai, kaip ir dabartinėse konferencijose. Juos domino daugiau imperijos ir pasaulinės problemos. Kai vokiečių kolonijos buvo padalytos, britai nustojo noro toliau vokiečius spausti.

Lloyd George, kuris tuo metu dažniau keitė nuomonę kaip savo baltinius, protarpiais atsisakė lygsvaros politikos Europoje, paremdamas prancūzus gal daugiau taktikos, kaip esminiais sumetimais. Jį daugiau domino ne vokiečių, bet Viduržemio problemos. O George tai politikai nerado pritarimo krašto .viešojoje nuomonėje. Lapkričio mėnesio įvykusiuose rinkimuose partijų vedama propagandinė akcija mažai ką sustiprino britų laikyseną.

JAV pradėjo taikos konferencijos darbą remdamosios teoretiniais samprotavimais. Jos, kaip nebūtų keista, neužtektinąi buvo informuotos apie konferencijos eigą. W. Wilson vedė politiką, kuri rodė aiškų nepasitikėjimą europiečiams santarvininkams, ir jis vokiečių tarpe pradėjo j ieškoti lyg ginkluotos atsparos prieš buvusius kovos draugus. Vokiečiams anuo metu W. Wilson buvo vienintelė skaidrioji žvaigždė niūriame danguje. Jų nelaimei W. Wilson ir „wilsoniškoji“ politika, siekianti išspręsti pasaulinio masto klausimus, kaip tat ir tinka šauniam masonų ložės atstovui, neatstovavo Amerikos politikai ir viešajai nuomonei. Garsusis britų finansininkas John Maynard Keynes (1883—1946), britų delegacijos narys, reikalavęs tarptautinio valiutos stabilizavimo, anuomet buvo nuomonės, kad W. Wilsonas turėjo geriausią progą įgyvendinti savo filosofines mintis. Tiesa, jis atvyko į Europą lyg kalėdinis senelis, kuris pernelyg buvo išdidus, kad įspraustų nosį į Paryžiaus konferenciją. Tuo metu ir JAV reiškėsi nuotaikos, kurios nesiderino su Wilsono peršamomis. Senatorius Knox anuo metu kalba apie Monroe doktrinos pavojų, o sen. Lodge atstovauja nuomonę, esančią žymiai arčiau prancūzams, kaip Wilsonui: nubausti vokiečius kuo griežčiausiai. Net prezidento patarėjas pulk. Houle, po ilgų įrodinėjimų Wilsono klaidingos politikos ir taktikos, turėjo pusiau atgręžti nugarą.

1919. I. 10 pradedama svarstyti Tautų Sąjungos paktas. Jo projektą paruošė Jan Smuts, gimęs 1870 m., kovojęs būrų kare prieš britus, Pietų Afrikos karo vadas ir ilgametis ministeris pirmininkas. Didelis britų draugas, kuris 1848. V. 28 d. pralaimėjo rinkimus. Po mėnesio, vasario 14 d. W. Wilsonas dideliu pasisekimu Pilnaties susirinkime pritaria paktui, kaip taikos sutarties daliai. Apie jį galima pasakyti, kad tai buvo lieptas beyrančiai taikos sutarčiai gelbėti. Jos statute įrašytas 19§, garsusis revizijos, peržiūrėjimo — pakeitimo nuostatas, kuris buvo palaidotas, JAV pasitraukus iš veiklaus europinio gyvenimo.

1919. IV. 10 d., Tautų.Sąjungos paktą priėmus, JAV dar garantuoja Prancūzijos saugumą. Bet tai buvo tik geros valios pareiškimas, kuris vėliau lieka teoretiškų. Amerikoje vėl atgyja izoliacinė politika, įsišaknyja prieš šimtmetį iškilusi Monroe doktrina: Amerika — amerikiečiams. Kai W. Wilsonas sumojo didžiuosius amerikoniškus planus bent Europoje įgyvendinti, pasirodė, kad jo polėkiai europiečiams nepriimtini. Todėl jai lieka pasitraukti iš Europos, net Tautų Sąjungos ir, įsitraukus į savo kiautą, laukti, iki išmuš jos valanda.

L. George, G. Clemenceau ir Vittorio Emanuele Or-lando, gimęs 1860 m., italų ministeris pirmininkas, Buenos Aires universiteto profesorius, 1946 m. Tautinių demokratų sąjungos vadas, 1918. XII. 2—3 numatė įkurti „reparation and tindemnity“. Komisiją, Paryžiaus konferencijoje sumojo tuoj apspręsti reparacijų klausimą. Tačiau ten nepavyko susitarti dėl galutinės sumos. Ten tik paaiškėjo, kad visuotinėms reparacijoms dengti neužtenka vokiečių tautos turto. Tas klausimas atidėtas ilgesniam metui iki 1921 m. gegužės mėnesio. Esminė atidėjimo priežastis buvo minėtas nesutarimas. L. George tuomet teliko tą klausimą vilkinti, nenujaučiant, kad JAV nepasirašys taikos sutarties. Kiekvieni praleisti metai buvo vokiečių laimikis. Galop, kaip žinome, reparacijų klausimas buvo numarintas, dar Vokietijai pasiskolinus iš JAV ir tas sumas netiesiog panaudojus apsiginklavimo pradžiai.

Reparacijoms gauti pagrindu buvo § 231, kuris nustato, kad vokiečiai yra karo kaltininkai. Iš to sekė nevien padarytų nuosolių atlyginimas, bet ir kai kurių žemių perleidimas. Prancūzai užsimojo prijungti Saaro sritį. Bet tat nepavyko, nes Wilsonas griežtai pasipriešino. Tarp W. Wilsono ir Clemenceau įvyko dramatiškas pasikalbėjimas, tačiau jis nieko gero nedavė. Lenkų polėkiai prisijungti vokiškų žemių taip pat nuėjo vėjais, nors L. George buvo nuomonės, kad Germania irredenta sukels ateinantį pasaulinį karą. Bet pagaliau ir jis padarė nuolaidas.

Roman Dmowski (1864—1939), lenkų demokratų partijos įkūrėjas, 1893 m., kovotojas prieš socialistus, 1919 m. Lenkijos atstovas Taikos konferencijoje, 1920 m. pasitraukė iš gynybos tarybos, būdamas ir J. Pilsudskio priešu, pasirašė Versalio sutartį. Jis 1918 m. spalio mėn., W. Wilsonui įteikia notą dėl Vakarų Prūsijos, Poznanės ir Vakarų Silezijos. Tačiau tuo klausimu nebuvo pasiekta visuotinio sutarimo, nors pakomisė buvo jų įtakoje. Lenkai po ilgesnių diskusijų bent dalį savo pretenzijų apgynė. Rytinės Vokietijos apkarpyme, galybėms pritarus, gana veikliai dalyvavo gen. Le. Rond, pulk. Kirsch ir amerikiečių geografas Broivman.

Kai Rytų Europos klausimai buvo sprendžiami, bolševizmo galia dar nebuvo nusistovėjusi. Carinė Rusija žlugo, o jos vieton kilo dar nesuvokiama nauja galia. Ji kaip tik bandė įsilaužti į Vidurio Europą, kuri anuomet buvo savos rūšies, „tuštuma“. Bolševikai būtų ten nužygiavę, jei ne atgimusių tautų pasipriešinimas ir prancūzų tuometinė parama.

Italija laimėjo Fiume, pietinį Tirolį — pasirėmusi su britais 1915 m. Londone sudaryta sutartimi. Betgi jos laimikis toli gražu nebuvo toks, kad patenkintų Italiją.

Amžių eigoje sutrūnijusi Austrijos-Vengrijos imperija subyrėjo į tautines valstybes. Austrija liko valstybe su per didele galva — Viena, kurios organizmas negalėjo, tarčiau, be išorinės pagalbos išsilaikyti. Apkarpyta Vengrija, kurios arti trečdalio irridentos atsidūrė už sienos. Osmaniškos imperijos tik kampelis išliko Europoje ties Dardanelais. Turkų ir graikų gyventojų pasikeitimas sudarė pradžią naujam švaistymui tūlos nemėgiamos mažumos.

Lietuva negalėjo veikliai dalyvauti Taikos konferencijoje. Kai kurių kaimynų aktyvumas nustelbė pagrįstus Lietuvos reikalavimus. Klaipėdos sritis buvo „deponuota“ Tautų Sąjungai. Tik labai sumaniai to meto Lietuvos politikai pavyko įjungti Klaipėdos sritį Lietuvos respublikon. Perdėtas tos srities gyventojų „demokratinis apdraudimas“ sudarė ne vien nelaimę Lietuvai, bet ir to meto galybėms, vadovaujančioms Europos politikai.

Vilniaus sritis buvo paaukota ant jėgos aukuro. Toji auka sudarė precedentą, kuris klibino Tautų Sąjungos ir Versalio taikos pamatus.

Versalio sutartis buvo apsti priešgynybėmis ne vien tik Lietuvos politinėje srityje. Mes užtinkame prieštarybių santvarkos, tautų apsisprendimo ir sričių, a la Vilniaus, aneksavime, kai kur teoretiško užgniaužimo nacionalizmo, tai vėl tame pat krašte jo ugdymo netiesioginėmis priemonėmis. Visi tie prieštaringumai galbūt paaiškintini nesuradimu tinkamo perėjimo nuo senų prie naujų politinių metodų.
 
Valstybių atstovai, dalyvavę Taikos konferencijoje, žymiai kuo skiriasi nuo jų Vienos kongrese. Pirmieji buvo demokratinių valstybių atstovai, norintieji skaitytis su tautos nuotaikomis, pastarieji — suvereno savistovios valios reprezentantai. Kas blogiausia, kad W. Wilsono filosofinis polinkis neatitiko amerikiečių nusiteikimui ir tikrovės plokštumai.

Po 1914—18 m. karo santarvininkai toli gražu nebuvo ramūs. Jie nuogąstavo ir, reikia pripažinti, turėdami rimtą pagrindą, kad nepasikartotų išgyventa tragedija. Bet be nuogąstavimo kiti klausimai liko atviri. Būdai apsisaugoti nuo antpuolio visiems nebuvo priimtini. Prancūzai ir britai tuoj po sutarties pasirašymo pradeda vairuoti skirtingą politiką. Dėkui britų komplikuotai politinei mašinai prancūzai liko izoliuoti, o vokiečiai kėlėsi palaipsniui iš priespaudos. Vėliau A. Briandui teliko žaisti su G. Stresemann, darant gerą išraišką blogame žaisme. Ne vien vokiečių, bet ir kituose klausimuose iškyla apsčiai prieštaravimų. Jie tebuvo sprendžiami laikinumo perspektyvoje. Taip tvarkytas ir politinis gyvenimas ne viename krašte, kurių tipiškiausia — Prancūzija.

Versalio sutartis būtų greitai subyrėjusi, jei ne nuolatinis nerimastis ir Europos valstybių didelis nusilpimas, todėl mažas užsispyrimas peržiūrėti sutartis. Tik vėliau tirštai apgyventi kraštai Vokietija ir Italija, pasirinkusios automatinį valdymo būdą, sutarė sutartį peržiūrėti, tiksliau tarus, jėga pasiimti kas tinkamo. Tat aiškiai vedė į Antrą pasaulinį karą, kuris sukūrė dar didesnes painiavas.

Heinrich Brūning, gimęs 1885, buvęs reichskancleriu 1930—32 m., palaidojęs reparacijų mokėjimą, subtilus bet kietas finansininkas, nuo 1933 m. buvęs JAV Harvardo universiteto profesorium, 1948. VI. 4 d. grįžęs Vokietijon, Lausanne sutartimi revizionizmą kiek sutramdė. Bet tat truko neilgai, nes nacionalsocializmas, sėdęs ant žirgo, sukūrė audrą.

Anuometinė klasikinė sąjungų, santarvių politika gerokai pažalota. Pasaulinė organizacija patapo penkių sąjunga, t.y. esmėje apėmė tik Europą. Europos sritinės sąjungos buvo diktuojamos galybių. Bet ir jos aiškiai nesuvokė, kur veda jų pasirinktas kelias. Tik vėliau joms paaiškėjo, kad bergždžių lūkuriavimu privedė pasaulį prie bedugnės kranto. Kai norėjo ratą atgal pasukti — pasirodė per vėlu. Pasirinktu keliu reikėjo eiti, darant įvairias kombinacijas, iki galo. Tas galas tai buvo II pasaulinis karas, kuris privertė pasaulį išgerti karčią nuodų taurę. Ir po tos taurės padėtis nepagerėjo. Vieton anksčiau buvusio naivaus romantizmo ateina grėsmingas ciniškumas. Tas laikotarpis kai kuo primena aną pokarinį tarpsnį, bet dar daugiau nuo jo skiriasi. Ūmasis dramatiškas grėsmingumas įrodo, kad žmonija kuo mažiausiai nori mokytis iš praeities klaidų, nes jos visose srityse žymiai grubesnės už anksčiau buvusias. Tokioje perspektyvoje 1919 metų politinis romantizmas rodosi esąs nekaltu, žavingu ir masinančiu. Ir taip kinta istorinis mastas, nes saikingų bandymų niekuomet negalima lyginti su savažudišku mostu, bejieškančiu nesąmonėje prasmingumo. Deja, bet dabar nesąmonių yra žymiai apsčiau, kaip tuo metu. Jos dangstomos apspjaudytais išniekintais idealais, klastinga propaganda ir nuolatiniu nesutarimu. Dievo rykštė plaka kalbančius, kurie nori įrodyti, kad pasauliui valdyti reikalinga tiek maža išminties ir valdančiųjų, kurie daugelyje kraštų lyg žiurkės tampa bandymo objektu. Toje niūrioje perspektyvoje pradedama kurti pasaulinės politikos pagrindai. Technika sukūrė naują mitą — baimės siaubą, žymiai stipresnį už pragaro nuogąstavimą, nes racionalus žmogus pavojingesnis už tą, kuris mėgdavo dar apie kai ką svajoti. Tas racionalumas staiga žmogų nusviedžia į misticizmą, pasaulio pabaigos mito klaną, lyg siekdamas įrodyti, kad žmogaus rankomis neugdoma toji puošni gėlė, kuri vadinasi humanizmu.