Valstybė ir privatinė iniciatyva ūkyje Spausdinti
Parašė P. JUOZAITIS   

Ūkis yra priemonių visuma, įgalinanti žmonių materialinių reikalų tenkinimą. Pats savimi jis nėra jokia vertybė. Tuo pačiu pasakome, kad įgyja prasmės, kai tarnauja žmogui. Ūkinės veiklos uždavinys — nuolatos derinti turimas materialines priemones su aukščiau pastatytu tikslu. Pagal tai ekonomistui lieka specialus uždavinys — surasti geriausią organizaciją, per kurią būtų galima pritaikyti priemones duotiems tikslams.

Tad ūkis privalo tam tikros organizacijos. Jis tos organizacijos juo labiau privalo, kai ūkis įgyja vis platesnį visuomeninį pobūdį. Juk seniai paliko amžių glūdumoje tie laikai, kai atskiras žmogus ar jo šeima galėjo, patenkinti visus savo ūkinius reikalus. Mūsų ūkis — visuomeninis ūkis, kur tik darbo padala pagrįstais mainais žmonės įgalinami tenkinti savus reikalus.

Ūkis — priemonių organizacija. Juo daugiau sukuriama priemonių žmonių materialiniams reikalams tenkinti, tuo labiau ūkis pasiekia jam pastatytą už davinį — suderinti  priemones su reikalu Vadinas, atskiro žmogaus ūkinė veikla apsprendžiama pagal tai, kiek ji efektinga. Tuo pačiu norima pasakyti, kad valstybės ir visuomenės uždavinys — sudaryti žmogaus ūkinei kūrybai tokias veikimo sąlygas, kuriose jis galėtų išvystyti didžiausią savos iniciatyvos pareiškimą.

Iš antros pusės, ūkis, būdamas socialinio pobūdžio reiškinys, negali būti paliktas visiškai atskirų jo subjektų nuožiūra. Atskiro žmogaus ūkinė veikla bei jo naudojamos tam priemonės gal nesiderinti su žmonių reikalais. Žodžiu, ūkyje turi būti jungiamas ekonominis ir socialinis aspektas, t.y. realizuota kuo didžiausia ekonominių ir socialinių reikalavimų harmonija.

Valstybės uždavinys — sukurti tokią ūkio santvarką, atseit, ūkio gyvenimo teisinį sutvarkymą, kur derintųsi individualiniai ir visuomeniniai reikalavimai. Iš to išeina, kad valstybės ir asmens santykių klausimas apsprendžia -pačią ūkio santvarką. Vienokia ar kitokia ūkio santvarka lemia ir valstybė bei privatinės iniciatyvos santykių pobūdį. Tuo atžvilgiu yra pasireiškę du vienas antram griežtai priešingi supratimai, kurie dominuoja visose žmogiškos veiklos srityse šių, dienų pasaulyje. Valstybės totalizmas ir žmogaus asmenybės pasireiškimo laisvė — štai du antipodai, kurie dalija mūsų pasaulį į dvi priešingas stovyklas visais klausimais.


Pagal tai, kas yra ūkinės iniciatyvos subjektas — privatus asmuo, valstybė ar jų įvairios kombinacijos — skirstomos ir pačios ūkio santvarkos. Ūkio santvarka, pagrįsta vienos rūšies iniciatyva, vadinama monistine. Prie jų tenka priskirti totalinį individualizmą ir ūkinį kolektyvizmą.

Ūkinis individualizmas, būdamas reakcija prieš viduramžių profesinės veiklos pasireiškimo reglamentaciją ir naujųjų laikų valstybės absoliutizmą visose srityse, skelbia visuotinį asmens ekonominės laisvės principą. Atskiras individas yra vienintelis ūkinės iniciatyvos subjektas, todėl ir pati ūkinė santvarka vadinama individualistine. Asmeninės ūkinės iniciatyvos akstinas yra privatus interesas. Juo bazuojasi ūkinės veiklos kryptis, pobūdis ar tempas. Verslovininko asmeninė iniciatyva, jo drąsa, rizikos nevengimas yra ne kas kita, kaip tiesioginė privatinio intereso išdava.

Privatinis interesas konkrečiai pasireiškia pelno siekimu. Asmeninė iniciatyva, iššaukiama privatinio intereso, įgalina aukščiausio laipsnio gamybos išvystymą. Pelno siekimas skatina atskirų verslovininkų varžytynes bei konkurenciją. Pastaroji padaro tai, kad verslovininkai stengiasi gamybą racionalizuoti, piginti, norėdami atlaikyti tarpusavio konkurenciją. Dėl to kainos krenta ir laimi krašto visuomenė — pakyla bendroji tautos narių ūkinė gerovė. Vadinasi, individualinis interesas, būdamas žmogaus veiklos geriausias akstinas, drauge tarnauja ir bendrajai gerovei.

Štai čia pasirodo aukščiausia individualistinės ūkio santvarkos apoteozė: visuotinė privataus intereso ir bendrosios ūkinės gerovės, bendrųjų interesų harmonija. Palaimintas universalinis egoizmas, nes jo rezultatai veda į visuotinį gerbūvį!

Jei gaunasi tokios asmenine iniciatyva bei privačiu interesu pagrįstos ūkio santvarkos išdavos, tai valstybei nieko kito nelieka, kaip patikrinti laisvą, savaime besireguliuojantį ekonominio gyvenimo funkcionavimą. Štai kokių idėjų fone galima suprasti šūkį: „Laissez f aire, laissez passez, le monde va de luimėme!“

Laisva konkurencija vijose ūkinės veiklos srityse — šitos santvarkos idealas. Pabrėžiant tą ūkinės laisvės principą ir patsai režimas vadinamas ekonominiu 1 i b e r a 1 i z m u.

Individualistinėj ūkio santvarkoj gamybos kryptį ir apimtį lemia galėjimas produktus pelningai parduoti rinkoj. Čia gamybos pelnas yra netiesioginis žmonių ūkinių reikalų rodiklis. Tuo pačiu pasakome, kad individualinės gamybos planą nulemia ne tiesioginių žmonių reikalų apskaičiavimas, o galimybė realizuoti gamybinį pelną. Ir čia aiškėja tiek gamintojų gaivališka konkurencija už rinkos paklausų patenkinimą, tiek ūkinės krizės pasireiškimas, kai gamybos nebegalima realizuoti pelningai.

Pagaliau, ūkio gyvenimo raida neišvengiamai veda prie to, kad pati gamyba vis labiau netenka individualinio pobūdžio. Individualinė bei amatinio pobūdžio gamyba užleidžia vietą didžiulių ekonominių vienetų organizuojamai produkcijai. Stambiosios verslovės — štai tie gamybos vienetai, kurie dominuoja modernųjį ūkį. Technikos progresas ir vis tobulesnių darbo priemonių pasirodymas įgalina verslovinį gamybos principą. Norint gaminti, reikia pirmiausia pasirūpinti techninių įrengimų ir atitinkamų darbo priemonių. Šis reiškinys privedė prie to, kad visiškai išsiskyrė darbas ir gamybos priemonės. Vieni teikia darbo jėgą — darbininkai, tarnautojai, technikai, o antri — disponuoja įmonėmis, darbo priemonėmis, kapitalais — verslovininkai, kapitalistai. Verslovės personalas darbo sutarties pagrindu parduoda ne savo veiklos produktus, bet savo sugebėjimą dirbti, gaminti tam tikrą gėrybę pagal verslovininko nurodymus bei įsakymus. Darbininkas neturi jokios teisės į savo darbo gaminius, nes jie yra išimtinė verslovės nuosavybė. Pačia darbo sutartimi jis iš anksto atsisako bet kokių teisių į savo gamybos produktus. Už tat jis gauna tam tikra sumą pinigų, kuri reiškia atlyginimą už jo patarnavimą, prisidėjimą prie gėrybės pagaminimo. Darbininkas, gaudamas už savo patarnavimą piniginę algą, atpalaiduojamas rūpintis pačios verslovės ateitimi ir jos gaminamų gėrybių pardavimo rizika.

Tačiau verslovės principas gamyboje, išjungdamas darbininkus ir produkcijos priemones, veda prie gilių ekonominio bei socialinio gyvenimo pakitimų. Jo išdava — aiškus dviejų klasių susidarymas: 1) darbo klasė, kuri parduoda savo darbo jėgą gamybos priemonių savininkams; 2) verslovininkai, kapitalistai: jie yra visų gamybos priemonių savininkai, darbo jėgos samdytojai, įvairių gėrybių sava sąskaita gamintojai ir jų pardavėjai rinkoj tam, kad realizuotų pelną, t. y. skirtumą tarp parduodamų kainų ir gamybos kaštų.

Pastarieji individualistinės ūkio santvarkos“ bruožai pasidarė taip lemiantieji, jog net visa santvarka vadinama tiesiog kapitalistine. Kapitalistinės ūkio sistemos ar tiesiai kapitalizmo vardu norima pabrėžti du dalykai:

1) netiesioginio gamybos metodo vartojimas ūkyje. Tuo norima pasakyti, kad pirma pagaminamos pačios gamybos priemonės, įrengiamos įmonės, t. y. daromos investicijos iš santaupų, o jau vėliau tikimasi realizuoti gamybinį pelną. Žodžiu, gamybos procese vyrauja kapitalas, t. y. pagamintos produkcijos priemonės n a u j o m s   g ė r y b ė m s  g a m i n t i. Tad technine prasme kapitalizmas yra režimas, kur gamyba vyksta kapitalo pagalba, atseit, panaudojant labai galingas technines darbo priemones.

2) Teisine prasme kapitalizmas apibūdinamas kaip ūkio sistema, kurioj gamybos priemonių savininkas naudojasi pelnu be tiesioginio darbo įnašo. Tuo norima pabrėžti, kad pati kapitalo nuosavybė, nors ir kitų naudojama, teikia pelno.

Ūkinis individualizmas bei liberalizmas, gryniausioj formoj pasireiškęs 19-jo amžiaus antroj pusėj, įgalino didžiulę ekonominę žmonijos pažangą. Deja, jo ūkinė sistema nesukūrė tos individualinių ir bendrųjų ūkinio gerbūvio interesų harmonijos, kuri-ą realizuoti ji pretendavo. Vien privatinės iniciatyvos reguliuojamas ūkis iššaukė didžiulius socialinius kontrastus, į kurių sprendimą turėjo įsikišti valstybė. Tai išdava visiško dirbančiųjų ir gamybos priemonių nuosavybės atskyrimo.

Valstybės netvarkoma ūkinė laisvė privedė prie jos piktnaudojimo bei išsigimimo. Laisvoji konkurencija pasistengta eliminuoti privatinio pobūdžio monopoliniais junginiais (karteliais, koncernais, trustais) ir užviešpatauti rinką. Tuo būdu kapitalo sutelkimas į nedaugelio rankas, tuo pačiu verslovinihkų sluogsnio mažėjimas, o bendrai ūkiškai nesavarankiško elemento augimas, pasidarė visuotinis reiškinys. Ūkinės laisvės rezultatas — nuolatinis didėjimas žmonių skaičiaus, neturinčių jokios nuosavybės ir ekonomiškai priklausančių nuo kitų. Pagaliau didžiausias ekonominio liberalizmo ūkinės sistemos, vadinamos kapitalizmo vardu, konstruktyvinis trūkumas yra periodinis ūkio krizių pasikartojimas. Tos sistemos ekonominio mechanizmo, per kurį vyksta tautos pajamų pasiskirstymas, pačioj esmėj glūdi superprodukcijos krizės šaknys. Vien pelno motyvų reguliuojama privatinė gamyba veda prie pajamų ir vartojimo disproporcijos. Tai reiškia, kad pajamų susikaupimas nedaugelio rankose įgalina tokias investicijas į gamybos aparatą, kuris pateikia tiek gėrybių pasiūlų, jog gaunamos kitų pajamos nebepajėgia jų nupirkti. Vadinas, nėra pusiausvyros tarp gamybos ir vartojimo, gėrybių pasiūlų ir paklausų, tarp pajamų ir galimų išlaidų. Dėl to gėrybių kainos krenta, įmonių pelnai tirpsta, darbininkų bei tarnautojų algos mažinamos. Rinkų užsikimšimas paraližuoja įmonių veikimą. Pasireiškia daugelio įmonių bankrotai, kurie su savimi traukia, lyg lavina, kitas įmones, neatskiriamai susietas tarpusavio ryšiais su pirmosiomis. Išstumiamos į gatvę didžiulės bedarbių masės, reikalingos pašalpos, tuo tarpu kai įmonių sandėliai pilni gėrybių. Čia darbininkai, tarnautojai ir verslovininkai lyg baudžiami už tai — vieni nedarbu, kiti — bankrotu, — kad per gerai dirbo, pagamino perdaug gėrybių. Štai grynai individualistinės ūkio santvarkos paradoksas bei absurdiškumas: skurdas pertekliuje!

Ir taip pakaitomis vyksta šitos ūkio sistemos ciklo fazės: ūkinė depresija, atsigavimas, visuotinė gerovė, krizė.

Šiais laikais tos sistemos ūkio principams artimiausią santvarką turi JAV.

Taigi ekonominis liberalizmas neįgalino ekonominių ir socialinių reikalavimų harmonijos. Jo skelbtoji ekonominių automatizmų, atseit savaime besireguliuojančių veiksnių sistema turi būti pakeista racionalesne ir teisingesne ūkio organizacija. Gamybos kryptį, tempą ir apimtį turi nulemti ne aklas pelno jėgų žaismas, o tikrųjų žmogaus reikalų patenkinimo motyvai.

Sprendimo be j ieškant mestasi į antrąjį monistinės ūkio santvarkos polių — ūkinį kolektyvizmą, arba totalinio planavimo ūkio sistemas „Reikia organizuoti ūkį tuo būdu ir tokia baze, kad gamybos augimas, kurs yra neginčijama žmonijos vertybė, netaptų prakeikimu to, kad egzistuoja privatinė verslovė ir kainų sistema, susidaranti visiems pažįstama rinkos baze liberalistinio ūkio mechanizme. Šis rezultatas yra galima pasiekti per ūkio racionalią organizaciją, per totalinį planingumą“ (B. V. Damalas, L a c r i s e   c a p i t a 1 i s m e“, 1946, p. 318)

Kuo gi pasireiškia tas totalinis ūkio planingumas? Ne apie planingą ūkį, bet tik apie tautos ūkio politiką kalbama, kai patsai visuomenės ūkis susideda iš visos eilės atskirų ūkių, susietų tarpusavy darbo padala ir mainų santykiais o valstybė įstatymdavystės bei administracijos keliu siekia ūkio subjektus, tuo pačiu ir tautos ūkį planingai tam tikra linkme kreipti. Dalyko esmės nepakeistų, jei tai ir stambiu mastu būtų daroma.

Nebūtų šia prasme planingo ūkio ir tada, kai valstybė pasiima į savo rankas atskiras gamybos šakas ir joms vadovauja, o kitur pavieniai ūkiai pasilieka. Tokios priemonės vadinamos daliniais planavimais. Jie tėra neesminiai šiaipjau kapitalistinės ūkio sistemos pakeitimai, kuri pati pasiliktų. Jų tikslas, pagal totalinio planingo ūkio šalininkų nuomonę, kapitalistinę sistemą pagerinti, ją per ryškiausių jos blogumų pašalinimą sutvirtinti, o ne pakeisti.

Planingas ūkis yra principai tai kitokia ūkio santvarka, kurioj pati visuomenė ūkininkauja, o privatinis ūkio sektorius sudaro tik iš praeities liekaną, išimtį, kuri pagal galimybes turi būti apribota bei pašalinta.

Tuo būdu totalinis planingas ūkis yra tokia ūkio santvarka, kurioj visas tautos ūkis ar bent jo svarbiausios dalys yra vieno vienintelio ūkio subjekto pagal vieningą planą vadovaujamas. Tai yra ne kas kita kaip marksistinio socializmo proklamuojamasis ūkinis kolektyvizmas. Praktiškai tą kolektyvizmą reprezentuoja valstybė. Ji yra gamybos priemonių savininkė ir drauge verslovininkas. Tuo pačiu išsireiškiamą, kad visokios ūkinės iniciatyvos subjektas yra ne atskiri asmens, o valstybė. Privati iniciatyva šioj santvarkoj principialiai eliminuojama.
 
Čia ūkinės laisvės vietą užima iki detalių reglamentuotas ūkis. Tai visuotinė tautos gyvenimo etatizacija bei biurokratizacija.

Verslovininkų vietą užima valstybę atstovaują valdininkai. Krašto ūkis tvarkomas centrinės valstybės vadovybės nustatomais įsakymais. To tvarkymo įrankis — bendrasis krašto ūkio planas. Jei individualistinėj ūkio santvarkoj gamybos kryptį, tempą bei apimtį nulemia paklausų ir pasiūlų mechanizmo žaismas, tai čia viską lemia visuotinis ūkio planas bei ekspertų sprendimas. Čia gamybą norima pritaikyti ir jos organizaciją nustatyti pagal tai, ko vartotojai reikalauja bei kas sociališkai esą naudinga ir reikalinga. Vartojimo rinka ir valstybės socialinės politikos užsimojimai — vienintelis gamybos rodiklis. Kas naudinga bei reikalinga gaminti, galutinai sprendžia krašto vyriausybė, nustatydama bendrąjį ūkio planą. Atskiri žmonės tėra plano vykdytojai ir darbo jėgos teikėjai.

Nesant privatinės gamybos, nėra nė gamybos priemonių rinkos, o tik valstybinis jų paskirstymas pagal centrinį planą.

Nurodoma, kad socialistinėj ūkio santvarkoj gėrybių produkcijos didėjimas yra visuotinė palaima, tuo tarpu kai individualistinėj santvarkoj, pagrįstoj privatine nuosavybe, ji yra nelaimė, jei pradeda trūkti rinkų. Dėl to socialistinė gamyba, yra tolydžio auganti, nepertraukiama jokių ūkio krizių. Kolektyvistinė santvarka nepažįstanti ne tik ūkio krizių, bet ir klasių kovos nė streikų. Ne veltui jos šalininkai tvirtina, kad net dabartinė sovietinės ūkio organizacijos fazė yra neginčijamai pranašesnė už kapitalistinę organizaciją (Damalas, op. cit, psl. 220).

Ūkinį kolektyvizmą galima vertinti dvejopu atžvilgiu: ūkinių išdavų bei bendrosios gerovės ir žmogaus jį asmens tikslo požiūriu.

Ūkinis kolektyvizmas gali pasiekti didžiulių užsimojimų įvykdymo. Gali nebūti jame nė ūkio krizių. Tačiau jis, eliminuodamas privatinę iniciatyvą, privatinio intereso akstiną, drauge pašalina vieną iš esminių žmogiškos veiklos variklių. Valdininkas niekados neduos tokio ūkinio efektingumo, kaip privatinio intereso skatinamas techninių išradimų jieškotojas ir veržlusis privatinės iniciatyvos verslovininkas. Tai brangi ūkininkavimo sistema.

Totalinis planingas ūkis rikiuojamas pagal centrinės vadovybės, komandą, todėl dažnai tiesiog vadinamas militaristiniu ūkiu. Jis nepažįsta ir negali patenkinti niuansuotų bei nuolatos besikeičiančių žmogaus reikalavimų. Jame dažnai gana savavališkai nustatoma gamybos linkmė, o tuo pačiu eliminuojama ir vartojimo pasirinkimo laisvė. Jo ligšiolinė praktika Sovietų Rusijoj parodė, kad jis sugeba sukurti visuotinį skurdą, žmonių ekonominio lygio niveliaciją, o ne padidintą bendrąjį gerbūvį. Visuotinio skurdo sistemoj, žinoma, negali rasti vietos nė ūkio krizės, nes jos — gėrybių pertekliaus, nors ir ne visuotinio, reiškinys.

Ūkinis kolektyvizmas bendrojo intereso, bendrosios gerovės pretekstu realizuoja totalinį žmogaus asmens pavergimą. Visiškas ūkinės laisvės eliminavimas ir žmogaus vergiškas panaudojimas kolektyvui yra pačios bendros gerovės paneigimas. Juk bendroji gerovė savaime suponuoja laisvų asmenų gerovės palikimą, jos garantiją.

Žmonių ūkinė gerovė — štai ūkio tikslas. Tik per jų ūkinę gerovę, suderintą su visumos interesais, pasiekiama bendrojo gerbūvio.

Užuot teisės į darbą atsiranda visuotinė darbo prievartos sistema, vedanti į didžiausį žmogaus fizinių ir dvasinių pajėgų išnaudojimą.

Ūkinio kolektyvizmo praktika, būdama ekonominė diktatūra, drauge yra ir politinės bei visokios dvasinės laisvės laidotoj a. Žmogus tėra priemonė visagalinčios valstybės rankose, todėl jis negali savarankiškai spręsti nė apie savo krašto politinę santvarką. Ne veltui L. Blumas. kalbėdamas apie dogmatinį marksizmą, kurio svarbiausia apraiška — ūkinis kolektyvizmas, išsireiškė: „Atrodo, kad žmogus nori išsivaduoti nuo savo turimos laisvės, kaip perdaug sunkios naštos“ (Le Monde, 31. 8. 46).

Nei nevaržomas ūkinis individualizmas- kapitalizmo pavidale, nei visiškai privatinę iniciatyvą eliminuojąs kolektyvizmas totalinio planingumo apraiškoj neišsprendžia valstybės ir ūkio santykių problemos. Atrodo, kad tik p 1 i u r a 1 i s t i n ė, t. y. įvairios rūšies iniciatyva pagrįsta ūkio santvarka gali geriausiai suderinti asmens ir visuomenės interesus ūkyje. Jos sukūrimas — mūsų laiko didžiausias uždavinys.

Mūsų siekiamas ūkio santvarkos idealas — žmogaus laisvių ir kolektyvo teisių harmoninga sintezė. Valstybės uždavinys atstovauti kolektyvo interesus, rūpintis bendrąja tautos gerove. Vienokia ar kitokia krašto ūkio organizacija taip įsakmiai drauge lemia ir bendrojo gerbūvio sąlygas, jog valstybė negali“ palikti ūkio už savo veiklos ribų. Ji negali leisti, kad krašto gamybą, o kartu ir vartojimą, lemtų vien gaivališkas natūralinių ūkio jėgų žaismas, nustatomas gamybinio pelno siekimo. Valstybė turi pasiimti aukščiausias ūkio vadovybės funkcijas. Tai jos prerogatyva ir pareiga. Toks uždavinys suponuoja sąmoningą ūkio visumos politiką, t. y. priemonių sistemą, kuri suktų reikiama kryptimi, derama apimtimi bei užsibrėžiamu tempu krašto ūkinę veiklą.

Konkrečiai ši politika išsireiškia atitinkamos ūkio programos — plano pramatymu. Plane numatomas harmoningas visų ūkio Šakų išvystymas pagal turimus krašte resursus. Jam sudaryti panaudotinas privataus ūkio reikiamų šakų profesinės atstovybės. Tuo būdu jis darosi ne tik demokratiškas, kilęs iš pačių ūkio sluogsnių visuotinio bendradarbiavimo, bet ir susijęs bei išėjęs iš konkrečios ūkinės tikrovės.

Savaime suprantama, tokia ūkio plano kilmė suponuoja ir atitinkamą krašto politinę organizaciją (ūkio bei profesinių rūmų institucijas, jų reikiamą įtaką krašto įstatymdavystėj).

Šiai sąmoningai ūkio politikai, išreiškiamai jo plane, pravesti valstybė monopolizuoja gamybos priemonių nuosavybes. Ji pasilaiko savo dispozicijoj jau turimus ar nacionalizacijos keliu įsigyjamus pagrindinius ūkio vadovavimo postus. Prie tokių praktinių ūkio gyvenimo pozicijų priklauso stambioji, monopolinio pobūdžio pramonė, panašios rūšies susisiekimo įmonės ir didieji bankai bei draudimo bendrovės. Šių postų pagalba galima efektyviai imtis kontroliuoti visą tautos ūkio gyvenimo linkmę, t. y. vykdyti aukščiausios ūkio vadovybės funkcijas ir pravesti užsimotą politiką.

Tai nereiškia, kad valstybė pradeda kištis į kiekvieną ūkio procesą. Čia palieka didžiulis ūkinės veiklos ratas pasireikšti privatinei verslovininkų ir sutelktinei kooperatyvų iniciatyvai. Tik ji negali būti taip neribota, kaip. grynojoj individualistinėj santvarkoj. Ji reikia suderinti su tikrąja demokratijos prasme, surasti tinkamą pusiausvirą tarp autoriteto bei kontrolės ir laisvės.

Privatųjį ūkio sektorių valstybė veikia daugiau netiesioginėmis priemonėmis. Norėdama vairuoti sau pageidaujama linkme naujų įmonių kūrimąsi, valstybė gali tai pasiekti per atitinkamą įmonėms steigti leidimų sistemą. Turėdama savo žinioje stambiojo kredito aparatą, ji tuo pačiu lemia ūkio raidą, nes gali viena ar kita kryptimi pasukti visą investicijų srovę. Jos žinioj yra visa eilė ir kitų netiesioginių į privatų ūkio sektorių veikimo priemonių. Jų tarpe minėtinos socialinės, mokesčių, muitų bei subsidijų politikos priemonės.

Turėdama aukščiausios ūkio vadovybės postus,“„ didžiumą bendrojo naudingumo įmonių (susisiekimo, apšvietimo, kuro etc.) ir naudodama eilę netiesioginių į privatų ūkio sektorių veikimo priemonių, valstybė gali nemaža dalimi vairuoti ir tautos pajamų pasiskirstymą. Veikdama bendrąja gerbūvio sudarymo linkme, ji gali pakelti masių perkamąją galią jau vien savojo sektoriaus gaminių kainų nurausimu plataus vartojimo gėrybėms bei patarnavimams (anglims, šviesai, kai kuriems tekstilės gaminiams etc.) Tas pat įmanoma padaryti ir su privataus gamybos sektoriaus masinio pareikalavimo gėrybėmis, kai valstybė padengia iki tam tikrų ribų perkamų gėrybių kainų dalį (duonos, cukraus etc.). Tuo būdu ekonomiškai silpnesnieji įjungiami į platesnį ūkio mainų tinklą.

Tad per vartojimo pakėlimą, jo organizacijos planą galima susiurbti augančią gamybą. Masinė auganti. gamyba savaime pinga, pati prisidėdama prie vartojimo ir plačiųjų sluogsnių gyvenimo lygio pakėlimo. Ne veltui vartojimo ir gamybos pusiausviros išlaikymas, keliant masių perkamąją galią, turėtų būti vienas iš svarbiausių bendrojo tautos ūkio plano uždavinių.

Pripažinti valstybės atsakomybę už bendrąją ūkio raidą nereiškia eliminuoti asmeninę iniciatyvą, t. y. ūkinio sprendimo laisvę. Ji, skatinama privatinio intereso bei nuosavybės, pasilieka vienu iš kertinių visos ūkio santvarkos ramsčių. Įjungti tikrosios konkurencijos veiksnį, leidžiantį išvystyti iki aukščiausio laipsnio ūkinį efektingumą, įgalinti pasireikšti darbo bei vartojimo pasirinkimo laisvei — tai tolimesni tokios santvarkos postulatai.
 
Sąmoningas puoselėjimas tikslingų individualinio ūkio formų, palaikymas, mainų, apsaugotų nuo privačios galios piktnaudojimo, į pasirinktą tikslą vedantis centrinis planavimas bei viešoji kontrolė turi užimti vietą komandinio totalinio planingo ūkio ir palaido liberalizmo. Žodžiu, sukurti sintezę tarp valstybės vadovaujamo bei planuojamo ūkio ir asmeninės ūkinės laisvės — štai siektinos ūkio santvarkos idealas.

Tuo keliu užsimojo eiti po šio karo Vakarų Europos tautos su Anglija priešaky. Pastarosios visuomenė laisvais buvusiais rinkamais nutarė paaukoti dalį ekonominės laisvės tam, kad valstybė per kredito, investicijų ir monopolinio pobūdžio pramonės kontrolę galėtų vykdyti aukščiausią ūkio vadovybę. J.A.V. iš esmės pasilieka prie ūkinio liberalizmo santvarkos, drauge siekdamos išvystyti plačiausią pasaulio ūkio bendradarbiavimą. Sovietų Sąjunga su savo totalinio planingumo ūkiu, paneigiančiu bet kurią žmogiškai vertybei prideramą laisvę, stovi diametraliai priešingame Vakarų santvarkoms poliuje.

Norint pasiekti pastovesnės ūkio pusiausviros, reiktų derinti tautinių ūkių siekimus su tarptautinio ūkio reikalavimais. Ne veltui 1943 m. J. M. Keynes, anglų ekonomistas, kėlė reikalą sukurti Pasaulio ūkio tarybą. Deja, kol nėra. bendros pasaulėžiūrinės bazės nė prošvaisčių, t. y. kol pasaulis pasidalinęs į totalizmo ir demokratijos blokus, tol bus bergždžios pastangos realizuoti ekonominę pusiausvirą pasaulinio ūkio mastu.

Tad lieka vakarietiško tipo ūkio santvarkos kūrimas kur būtų suderinti laisvės ir autoriteto, privatinės iniciatyvos ir bendrosios gerovės bei socialinės taikos reikalavimai.