„Aidų“ 14-tame numeryje ponas J. Grinius surašė man ištisą kaltinamą aktą, kad iš mano, kaipo „rodos“ VDU bibliotekos direktoriaus, kaltės Vakarų Europos mokslo įstaigos neturi lietuviškųjų moksliškų knygų. Nesijaučiu aš aplamai neklaidingas, bet ir nesu jau toks užkietėjęs griešninkas, kad nebūčiau atvirai prisipažinęs mea culpa tais atvejais, jei mano nusižengimai i r nusikaltimai man būtų įrodyti. Deja, šiuo atveju savo sąžinės sąskaiton man pono Griniaus, stojusio dabar prokuroro vieton, primetamų nusikaltimų prisiimti negaliu. Tačiau prileiskime valandėlei, kad tai, kuo mane p. J. Grinius kaltina, būtų teisybė. Kas iš to laimės, jei ponui Griniui ir pavyktų įrodyti, kad tas Vaclovas Biržiška yra pats kenksmingiausias iš visų senosios kartos lietuviškųjų darbininkų? Ir kam bus iš to nauda, jei ir Biržiška nepanorės jam likti skolingas.
 
J. Grinius dedasi mūsų universiteto vidaus reikalų ir tvarkos žinovu ir universiteto senato nutarimų aiškintoju, bet, deja, daugelio faktų jis iš viso nežino, nežino ir to, kad duodamas savo pasikalbėjimą, aš sąmoningai kai ką buvau nutylėjęs, nenorėdamas mūsų senųjų negerovių kelti viešumon. Jis tų visų faktų nežino, nes unversiteto senate jis buvo homo novus. O man tame pačiame senate teko dalyvauti pilnateisiu nariu 13 metų, nuo 1922 m., tai yra nuo to laiko, kada p. J. Grinius geriausiuoju atveju tebuvo pirmojo kurso studentas, dažniausia pavaduojant teisių fakulteto dekaną prof. Leoną, o vėliau ir pačiam tam fakultetui vadovaujant. Bet ir paskiau, kada dėl nesutarimų su švietimo ministru aš pasitraukiau iš tų pareigų, ligi pat vokiečių okupacijos laikų buvau visados kviečiamas į senato posėdžius, kada tuo ar kitu būdu buvo paliečiami universiteto bibliotekos reikalai. Ir visi, tą biblioteką liečia nutarimai buvo daromi tiktai mano pasiūlymais ir ta linkme, kokia man atrodė tinkamiausia. Kita vertus p. Grinius turbūt buvo vienintelis universitete žmogus, kuris nežino, kad aš buvau vienintelis universiteto bibliotekos direktorius (jam tai tik „rodos“), tą biblioteką pradėjęs kurti 1923 I 1 d. ir jai vadovavęs ligi 1944 m., kada man teko iš Lietuvos pasitraukti. Ir čia jau teisingai galiu būti pakaltintas, nes viskas toje bibliotekoje buvo daroma mano žinia ir mano nurodymais. Nors savo santykiuose su mano bendradarbiais ir stengiaus būti tik jų vyresnysis, daugiau prityręs patarėjas, bet ne viršininkas, vis dėlto visi univeriteto bibliotekos tarnautojai buvo mano ruošiami, instruktuojami ir. dirbo vien mano nurodomi. O kadangi be to tos bibliotekos direktorium buvau išrinktas dar tuo metu, kada ir pačios bibliotekos nebuvo, ir pats ją turėjau iš nieko kurti, kadangi bibliotekoje nebuvo nei vieno spaudinio ar rankraščio kuris nebūtų per mano rankas įėjęs; kadangi visa bibliotekos santvarka, ligi mažiausių smulkmenų, buvo mano nustatyta ir visi bibliotekos santykiai su visomis įstaigomis ir asmenimis Lietuvoje ir svetur ėjo tiktai per mano rankas, tai savaime aš buvau atsakingas už visas bibliotekos negeroves ir klaidas, kurios buvo padarytos nuo jos įkūrimo ligi 1944 m. Ir tos kaltės negaliu sumesti ir universiteto bibliotekos komisijai, kuriai vadovavo universiteto prorektorius, nes ša komisija iš viso labai retai teposėdžiavo ir niekados nenutardavo nieko, kas man nebuvo priimtina.

Tačiau daug kame, be abejo, būdamas kaltas, aš negaliu prisiimti tų kaltinimų, kurios man p. J. Grinius metė. Nes, kaip jau minėjau, jis daug ko iš viso nežino. Jis „nežino, kad visi tie universiteto organų nutarimai apie skyrimą bibliotekai tam tikro universiteto leidinių egzempliorių skaičiaus siuntimui į užsienius buvo daromi tiktai mano pasiūlymais ir nebe ilgos kovos. Jis nežino, kad ligi pat neokupacinio universiteto gyvenimo pabaigos buvo tokių fakultetų (technikos, medicinos, iš dalies matematikos-gamtos), kurie savo leidinių universiteto bibliotekai, visai nesiuntė, nes norėjo tiesioginiais mainais su užsienio mokslo įstaigomis nemokamai gauti savo fakultetinėms ir seminarų bibliotekoms užsienio leidinius, teisingai samprotaudami, kad jei tuos leidinius siuntinės universiteto biblioteka, tai ji, o ne fakultetai, gaus ir atitinkamą ekvivalentą. Universiteto biblioteka nesėkmingai su tais fakultetais kovojo, bet nieko čia negalėjo atsiekti, nes ir jie turėjo rimtus motyvus tol, kol visos fakultetinės ir seminarinės bibliotekos, jau pirmojo bolševikmečio laiku, nebuvo organiniai su universiteto biblioteka surištos. P. J. Grinius nežino, kad įkūrus platesnį viešųjų bibliotekų tinklą Lietuvoje, švietimo ministerija, sutikusi padidinti skiriamų bibliotekai universiteto leidinių skaičių, kartu univ. bibliotekai uždėjo pareigą žymiausią tų egzempliorių dalį siųsti Lietuvos viešosioms bibliotekoms, kurios tais leidiniais tik iš univ. bibliotekos ir buvo aprūpinamos. Ir tuo būdu skaičius skiriamų užsieniams, leidinių dar labiau sumažėjo. P. J. Grinius nežino, kad tiek švietimo ministerijai, tiek valstybės kontrolei reikalaujant, visi užsieniams skiriami egzemplioriai turėjo sudaryti mainų fondą t. y. leidžiama buvo siųsti tiktai toms mokslo įstaigoms užsienyje, kurios siuntė savo leidinius ir mūsų universitetui. Kadangi daugumas vakarų mokslo įstaigų į pasiūlymus keistis leidiniais arba atsakė neigiamai arba ir nieko neatsakė, tai ir universiteto biblioteka neturėjo teisės ir jiems savo leidinių siųsti. Vienos tų įstaigų to pasiūlymo nepriėmė dėl to, kad iš viso jokių savo leidinių neturėjo, išėmus gal vienas disertacijas, kurių nei viena užsienio mokslo įstaiga nelaiko mokslo leidinių ir jų daugiausia, nei į savo katalogus neįtraukia. Kitos, pvz. kai kurie Švedijos universitetai, dėl to,.kad jie iš viso negali pasinaudoti leidiniais lietuvių kalba, nes pas juos nėra mokančių lietuviškai. O buvo ir tokių mokslo įstaigų, pvz. Vatikano biblioteka, kuriai mums tiesiogiai pasiūlius išsiųsti eilę lietuviškųjų knygų mainais už mūsų išvardintus Vatikano bibliotekos leidinius, iš viso nematė reikalo atsakyti. Dėl to universiteto biblioteka siuntė savo leidinius ir mainais gaudavo užsieninius tik iš Latvijos, Estijos, Suomijos, iš dalies Rusijos universitetų ir mokslo įstaigų, iš Čekoslovakijos, kartais iš Jugoslavijos, po sutarties su Lenkija iš Lenkijos, iš kai kurių Vokietijos universitetų (bet ir čia, prisipažįstu, aš elgiaus neteisėtai, nes pvz. siųsdamas Leipzigui ir Karaliaučiui, iš jų beveik nieko negaudavau, o siųsdamas Berlyno valstybinei bibliotekai, jos leidinį — Gesamtkatalog — turėjau bibliotekai pirkti už pinigus), iš kelių JAV universitetų ir dar kelių įstaigų. Universitetas toms įstaigoms siuntė ir savo leidinius, bet ir tai, dažniausia, tiktai tokius, kuriuos jie patys pageidavo, t. y. kokios vienos šakos. Kiek liečia Vokietiją, tai tuo žvilgsniu vokiečių okupacijos metu sąlygos pakitėjo, visokie varžtai siųsti vokiečių universitetams lietuviškąsias knygas atkrito; bet čia, mea culpa, aš tuo nepasinaudojau, nes tai laikiau tiktai plėtimu plano visai Lietuvą apiplėšti: vokiečių okupacinės įstaigos jau buvo „Vien iš Kauno universiteto bibliotekos atėmusios apie 30.000 knygų ir be to imdavo daugybę knygų privalomąja naujai spausdinamų knygų egzemplioriais, kuriuos visus siuntė į Vokietiją.

Taip pat nežino p. J. Grinius, kad univ. biblioteka gaudavo taip maža lėšų pašto ir knygų siuntimo išlaidoms apmokėti, kad jų neužtekdavo nei vidaus korespondencijai, ir tuo būdu bibliotekos direktorius savo algą, už „direktoriavimą“ (jis gaudavo atlyginimą beveik du kartus mažesnį už tos bibliotekos kurjerio algą, nes jo tarnyba buvo laikoma antrailė): viską išleisdavo kaip tik bibliotekos pašto išlaidoms papildyti r apmokėti knygų siuntimo į užsienį išlaidoms. P. J. Grinius nežino ir to, kad tos lituanistinės knygos, kurios buvo siunčiamos į užsienį paskiriems mokslininkams, kurie patys tiesiogiai jų prašė iš universiteto bibliotekos, daugiausia buvo perkamos paties bibliotekos direktoriaus lėšomis ir kad, pavyzdžiui, žymi dalis šitų leidinių, kuriais dabartiniu metu naudojasi Pinnebergo lituanistai iš prof. Fraenkelio bibliotekos, to paties direktoriaus pinigais buvo pirkta ir pasiųsta, kad prof. Fraenkelis galėtu žurnale ,,Indogeimanische Jahrbuch“ pilniau atvaizduoti lietuvių kalbotyros ir literatūros istorijos laimėjimus. Pagaliau p. J. Grinius nežino ir to, kad buvo keli fakultetai priėmę nutarimą, kad visi atitinkamo fakulteto dėstytojai turi gauti visus savo fakulteto leidinius ir kad naujajam asistentui ar kito laipsnio dėstytojui stojant dirbti fakultete, jis buvo aprūpinamas visais senaisiais savo fakulteto leidiniais kaip tik iš universiteto bibliotekos fondo. Ir tuo būdu, nežiūrint, kad tik maža to fondo dalis buvo sunaudojama siuntimui užsienio mokslo įstaigoms, daugelio universiteto leidinių universiteto biblioteka jau iš viso neturėjo ir dėl to, net ir prašoma, jų niekam negalėjo siųsti. O jei koks p. Griniaus seklys jį ir painformavo, kad „universiteto bibliotekos sandėliuose buvo prikrautos ištisos krūvos universiteto leidinių“, tai aš čia jam galiu paaiškinti, kad žymiausią tų „krūvų“ dalį sudarė dėžės su Daukšos postilės fotokopija, kurios, mūsų aukštesniųjų organų nutarimu, nei vienas egzempliorius negalėjo būti niekam nemokamai siunčiamas, bet tik parduodamas už 40 ar 50 litų (tiksliai kainos neprisimenu). Kitą tų, „krūvų“ dalį sudarydavo bolševikmečiu likviduoto teologijos — filosofijos fakulteto leidiniai, o patys tie „sandėliai“ tebuvo vienas kambarėlis 4 m ilgumo, 3 m platumo ir 2,5 m aukštumo.

Norėdamas dar labiau sutirštinti mano nusikaltimų litaniją, p. J. Grinius pakaltina mane ir dėl to, kad aš, būdamas „Lietuviškosios Enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius, ne-siuntinėjau tos enciklopedijos užsienio mokslo įstaigoms. Čia tenka stebėtis p. J. Griniaus nežinojimu to fakto, kad redaktorius, nėra leidinio savininkas ar jo leidėjas. Nežinančiam paaiškinsiu, kad leidęs Enciklopediją „Spaudos Fondas“ kategoriškai atsisakydavo kam nors siųsti nemokamai nors vieną enciklopedijos egzempliorių, žinoma, išskyrus enciklopedijos skyrių redaktorius, bet ir daugumas enciklopedijos bendradarbių turėjo ją savo lėšomis išsirašyti. O tie keli enciklopedijos egzemplioriai, kurie vis dėlto į užsienį pateko, buvo pirkti paties redaktoriaus pinigais. Deja, enciklopedijos komplektas kainavo apie 500 litų, tai daug tokių dovanų redaktorius negalėjo daryti.

Suėmę vienon vieton, gauname, kad p. J. Grinius visus savo kaltinimus rėmė vien tiktai savo patyrimu vokiečių okupacijos metu, tačiau apie tuos laikus aš su juomi nesiginčysiu, nes man atrodo, kad daug taktingiau būtų apie tai iš viso tylėti, kad nepasakius ko nors ir p. Griniui nemalonaus. Bet jis nepasitenkino vienu savo kaltinimų pramanymu, kuriuos aš palaikyčiau ir sąmoningu melu ar šmeižtu, jei ne tai, kad atrodo, jog jis tiesiog rašo apie tuos faktus, kurių iš viso nežino, o nežinojimas nėra dar nusikaltimas. Ir neturėčiau gal ko prie to viso pridėti, jei ne viena jo straipsnio savybė: operuodamas jo paties pramanytomis mano kaltėmis ir nusikaltimais, jis keliose vietose kad ir labai miglotai, bet skaitytojui labai suprantama prasme, stengiasi mano visuomeniniuose nusistatymuose surasti tų mano visų nusikaltimų priežastį. Į tai tenka atsakyti trumpai – toks polemikos būdas yra neleistinas. Tegu jis pasako, kur, kokiame mano rašte, rašytame tuo metu, kada man teko vadovauti bibliotekai, aš pvz. esu pareiškęs, kad nevertinu Vakarų kultūros? Iš kokių slaptų informacijos šaltinių jis tas žinias semia?

Baigdamas, vieną tepasakysiu. Savo gyvenime neturėjau ir neturiu jokių kitų ambicijų, kaip tiktai tarnybą savo tautai. Savo darbo nevertinau niekados aukščiau, kaip kitų asmenų padarytąjį. Praeis metai, mano parašytąsias knygas sukandžios žiurkės, p. J. Griniaus pilamas į laikraščius vanduo išgaruos be pėdsakų, bet Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka, pergyvenusi audras ir nelaimes, liks, o iš jos istorijos manęs jau negalės išbraukti nei p. J. Grinius, nei tie, kurie stovi už jo pečių. Ir čia yra mano svarbiausias ir vienintelis senatvės džiaugsmas. Linkėčiau ir p. J. Griniui, kad ir jis, senatvės susilaukęs, turėtų ir savo darbo balanse panašų džiaugsmą.