AMERIKIEČIŲ TEATRAS Spausdinti
Parašė K.   
Dabartinės Jungtinės Amerikos Valstybės, būdamos dar Anglijos kolonija, visas savo kultūrinio gyvenimo versmes turėjo toje pačioje Anglijoje. Iš ten kartu su puritonizmu Amerika importavo ir jo neigiamą nuomonę apie meną, o ypač apie teatrą. Viskas, kas tik turėjo ryšio su scena, buvo nuteisiama, kaip baisus nusikaltimas Dievui. Teatras buvo laikomas nuodėminga vieta. Net įvairios mimikos išraiškos kai kuriose kolonijose buvo uždraustos ir. baudžiamos kalėjimu. Žinoma, šitokioje atmosferoje teatras negalėjo klestėti. Pirmosios čia suvaidintosios dramos buvo irgi importuotos iš Anglijos. Pirmuoju nuosavu scenos veikalu amerikiečių literatūros istorija laiko ,,The Prince of Sarthia“ pastatytu 1759 metais Filadelfijoje.

Tik po nepriklausomybės karų, atsikratant primestų tradicijų, išmušė laisvės valanda ir scenos menui. Teatrų patalpos betgi tebuvo tik primityvios statybos mediniai pastatai, kurie nuo daržinių skyrėsi tik raudona savo spalva. Scena buvo irgi primityviai sukalta iš lentų, bet ji vis dėlto turėjo vaizduoti pasaulį. Buvo vaidinama prie žvakių šviesos, ir jauni vyrukai, kurie ne tik matyti, bet ir patys norėjo būti matomi, sėdėjo, kaip Šekspyro laikais, tiesiog scenoje.

Iš politinės nepriklausomybės augo veržimasis ir į kultūrinę nepriklausomybę. Naujoji tauta norėjo išmokti žengti pirmuosius žingsnius ir kultūroje. Ji pasakojo, kūrė ir galvojo jau savu būdu, savomis temomis, dar prieš parodant save dramoje. Tik kai rytiniuos pakraščiuos jau buvo statomi teatrų rūmai su puikių šviesų blizgesiais, pliušo patogumais ir mašina atliekamais iliuzijos burtais, vakaruose, pionierių gyvenvietėse dar ilgos keliaujančių kolonos steigė naujas stovyklas, o Mississiippi ir jos intakų krantuose gastroliavo ,,show-boots“ (teatriniai laiveliai).

Toną ar pradžią kultūriniam gyvenimui davė New Yorkas, kuris būdamas rytinių turtų centru, išaugo į kultūrinį valstybės centrą. Vienas teatras viršijo kitą savo rafinuotumu, liuksusu ne tik šiapus, bet ir anapus rampos šviesos, sensacingu repertuaru ir pramuštgalviškais vaidinimais. Kur pinigas buvo viskuo ir nuo jo viską priklausė, ten ir teatras privalėjo būti atskira biznio šaka. Didelės išlaido liuksuso ir ištaigingumo varžybos buvo padengiamos nustatant aukšta įėjimo kainas, kas platesnėm tauto masėm užkirto kelią reguliariai lankyti teatrą.

Toks biznio teatras, kuris net ištisus dešimtmečius išsilaikė vyraujančių teatro tipu, buvo maloni pramogų vieta tik aukštesnei klasei, kur galėjo sau leisti į tokias pramogas maloniam nervų nuraminimui. Įvairiau šiais reklamos būdais premjeros ir atskiri pastatymai buvo išpučiami į visuomeninio gyvenimo sensacijas, kuriose dalyvauti tūkstančiams aukštesnių jų buvo lyg ir prievolė. Atsirado premjerų lankytojų sluogsnis, kuris savinosi sau privilegiją būti literatūrinio gyvenimo vairuotojais. Jie ta po visuomenine cenzūra, teisėjų kolegija, kuri išduodavo tuolaikinį aprobavimą. Tačiau, nežiūrint visų išlaidų liuksusui, sensacijoms ir rafinuotumui, maždaug ketvirtis visų pastatytų dalykų turėjo prekybinį pasisekimą. Tik keletas premjerų tegalėjo tęstis vieną ar kelis sezonus. Teatras buvo apsuptas karštligiškų spekuliacijų. scena stovėjo triukšmo ir rizikos ženkle. Ji buvo viena iš nesolidžiausiu ir netikriausių biznio rūšių Viską nulemdavo išpūstas virtuoziškumas. Net ten, kur operoje ar dramoje buvo ritmas menas, neapsiėjo be įvairaus turgiško triukšmo. Autoriaus ir svarbiausių velkėj ų»vardai buvo visko centru. Prasidėjo varžytynės dėl aktorių — žvaigždžių, BU kuriais buvo galima užkariauti net valstybę. Jie buvo puikai apmokama, kai tuo tarpu vidutiniški aktoriai, antros ir trečios rūšies scenos darbininkai stovėjo žemiausiai ir juos buvo galima pasisamdyti už 150-300 dolerių metams. Nors scena jau ir buvo gerokai supasaulėjusi, tačiau dar iki pat paskutinių dešimtmečių ji laikėsi senojo puritoniško įsakymo: sekmadienio ramybės negali trukdyti joki teatro spektakliai.

Kapitalistinio 19-to šimtmečio biznio teatro monopolis baigėsi tik 20-tame šimtmetyje. Atsirado konkurentai: kinas ir „Little Theatre“. Nuo kino pigumo nebuvo jokio išsigelbėjimo. Daug teatrų, ypač provincijoje, buvo perstatyti į kino teatrus. Foto technišku būdu padaugintos sensacijos ir dekoracijos sumažino išlaidas, o tuo pačiu būdu ir riziką, atpigino įrengimus iki minimumo ir įėjimo kainas padarė žemiausiomis. Visa Brodway didybė tapo tautos kasdienine duona. Prabangūs pastatymai tapo prieinami visiems priemiesčių ir kaimų gyventojams.

„Litle Theatre“ savo pradžią turėjo Europoje, tai buvo: Charles Antoine's „Theatre Libre“ ir Otto Brahms „Frei-he Būhne“. Šitos rūšies teatras pasiryžo kurti meną, o netarnauti pinigui Literatūriniai vertingos įvairių rašytojų dramos tapo jo programa. Naujasis veržimasis į meną savo dvasinį impulsą gavo iš universitetų. Čia ypatingai pasižymėjo profesorius George Pierce Baher su savo „Workshop 47“ Harvarde, o vėliau Yalėje ir Nord-Carolinos universiteto prof. Frederich Koch su savo „Playmakers“. Šiandien jau daugiau kaip 150-je universitetų ii kolegijų yra skaitomi teatro seminarai, kurie davė intelektualinį ir specifinį išsilavinimą daugeliui scenos vadovų, dramaturgų ir režisierių.

Net tokiose vietovėse, kurios iki šiol turėjo daugiausia kokį dramos biznio namą, o dažnai ir to nebuvo, entuziastingi mėgėjai sukūrė „Little Theatres“, arba parapijinės vaidybos grupes, kurios) dažnai išaugdavo į dėmesio vertus teatrus. Daugelis tokių, grupių, kartu su vietinėmis bibliotekomis, yra tapusios apylinkės kultūrinio gyvenimo centrais ir pačios savo nuosavose dramos studijose ruošia aktorių prieauglį. Domėjimasis pačia problema, įvairūs dramatiniai laiko klausimai, literatūrinio skonio aiškinimas kaip tik buvo pažadintas šito ,,Little Theatre“ judėjimo. Scena nustojo būti pasilinksminimo parduotuve, ji tapo auklėjimo vieta, dvasios ir meno forumu.
Bet tuo dar visa scenos evoliucija neišsisėmė. „Experimental-Theatre“ atneša naujas dramos formas, naujus stilizacijos ir inscenizavimo bandymus ir leidžia pasireikšti nežinomiems autoriams bei aktoriams. „New Theatre Leagne“, kuri daugelyje miestų išlaiko savo nuosavus teatrus, virš visko kelia modernią socialinę dramą. Pagaliau ir profesinės sąjungos propagandai ir auklėjimui, pagal savas programas pradėjo kurti nuosavus teatrus. Vokiečių pabėgėlių įkurtas „Theatre of German Freemen“ Trečiojo Reicho metu vedė iš scenos politinę kovą prieš nacizmą.

Pažymėtini yra ir jaunimo teatrai, kurie važinėja gastroliuodami po visą kraštą. „Junior Programs“ vien tik 1940/41- teatro metais davė 400 teatro spektaklių 207-se vietovėse.

Kai didžiojoje ūkinėje krizėje beveik 30.000 teatro darbuotojų tapo bedarbiais, Washingtonas pabandė išlyginti šią skriaudą Įtakingu valstybinių teatrų įstatymu. 32-jose valstybėse buvo įsteigti valstybiniai teatrai, kurie 1935—1939 metais davė 60.000 valstybės lėšomis apmokamų spektaklių 30-čiai milijonų žiūrovų. Šitas socialinis darbas buvo nutrauktas tik prasidėjus Antram; pasauliniam karui. Biznio teatro žlugimas yra nebesulaikomas. Jis vis sunkiau kovoja dėl egzistencijos. 1920/21 metais jis tik New Yorke davė 242 premjeras, tuo tarpu 1939-40 metais tik 97.

„Federal Theatre“ bandymas, nepaprastas parapijinių ir aukštųjų mokyklų teatrų iškilimas privalėjo anksčiau ar vėliau privesti, prie valstybinių teatrų. Amerikiečių teatras, kaipo auklėjimo įstaiga, kaskart daugiau įgyja tautinę, vietines ribas peržengiančia naują reikšmę, iš kurios, o tam ženklai vis ryškėja, išsivystys savistovi amerikietiška drama ir savitos dramatiškos stiliaus formos.