Mažosios Lietuvos proistorės bruožai Spausdinti
Parašė J. PUZINAS   

Mažoji Lietuva dėl savo palankios geografinės padėties archeologiniu atžvilgiu priklauso prie įdomiausių sričių Rytų Pabaltijy. Gintaras ir iš dalies kiti gamtos turtai jau iš seno traukė svetimųjų pirklių akį. Tie prekybiniai santykiai labai padėjo priešistorinei kultūrai kilti. Todėl visai nenuostabu, kad Mažoji Lietuva gana ilgą laiką yra, buvusi lyg tam tikras kultūros centras, iš kurio įvairūs nauji laimėjimai pasiekdavo ir toliau nuo jūros esančias sritis.

Jei mes dabar esame neblogai informuoti apie Mažosios Lietuvos proistorą, turime būti dėkingi didžiam lietuvių, bičiuliui, kalbininkui ir proistorikui, Karaliaučiaus Universiteto profesoriui Adalbertui Bezzenbergeriui (1851. IV. 14 — 1922. X. 31), kuris, betyrinėdamas lietuvių kalbą, nuolat lankėsi Klaipėdos krašte ir yra ištyręs nemažą skaičių proistorinių paminklų. Be to, ir žymusis Rytprūsių proistorikas O. Tischleris yra įdėjęs nemažą įnašą šio krašto proistorinei kultūrai išryškinti. Platesnės sintetinės studijos apie Mažosios Lietuvos proistorę neturime. Visus iki 1908 m. žinomus proistorinius paminklus buvo suregistravęs E. Hollack'as (Vorgeschichtliche Ubersichtskarte von OstpreuBen und Erlauterungen dažu, Berlin-Glogau 1908). Trumpą populiarią Klaipėdos krašto proistores apžvalgą yra parašęs C.Engel'is (Die Kultur des Memel-landes in vorgeschichtlicher Zeit. Mėmei 1931). Vėlyvąjį pagoniškąjį Klaipėdos krašto laikotarpį specialiai yra išnagrinėjęs savo disertacijoje J. Hoffmann'as ((Die spatheidnische Kultur des Memellandes, 10.—12. Jahrhundert n. d. Zw. Konigsberg u. Berlin 1941). Šiaip kita literatūra išblaškyta įvairiuose leidiniuose. Archeologinė medžiaga taip pat pateko į įvairius muziejus: Karaliaučiaus, Berlyno, Klaipėdos ir kt.

Nors Mažoji Lietuva archeologiniu atžvilgiu dar nėra kaip reikiant ištirta, nors daugybė paslapčių dar slepiasi neištirtuose kapinynuose, padavimų abgaubtuose piliakalniuose ir kitose giliosios senovės vietovėse, bet vis dėlto dabar turimoji medžiaga mums padeda atstatyti gana ryškų proistorinės praeities vaizdą ir sekti pagrindinį kultūros raidos vyksmą.

Norėdami rašyti seniausiųjų mūsų krašto laikų istoriją, pirmiausia turime išspręsti klausimą: kada čia galėjo apsigyventi žmonės ir ar visada būta patogių bei galimų sąlygų jiems gyventi? Begvildendami šią sunkią ir painią tolimosios proistores problemą, turime prašytis talkon gamtos mokslus: geologiją, paleobotaniką ir paleontologiją. Šitie gamtos mokslai sugeba atversti žemės rutulio istorijos lapus ir išskaityti juos, kaip kad kiti mokslininkai išskaito ir išaiškina įvairius senovės raštus. Jie mums pasako, kad ir mūsų krašto vaizdas nevisada buvo vienodas. Čia didelės reikšmės turėjo dažni klimato pasikeitimai. Žemės istorijos įvykiai bei klimatas suformavo ir Mažosios Lietuvos kraštovaizdį, jie sudarė atitinkamas sąlygas augalų bei gyvulių pasauliui klestėti, jie vėliau nustatė ir žmonių gyvenamąją erdvę. Žmogus visais laikais buvo priklausomas gamtos. Žemės paviršiaus forma ir ypatybės turėjo didelės įtakos žmonėms pasirenkant gyvenamąsias vietai ir žmonių dvasios formacijai. Net ir atskirų tautų bei kilčių susidarymas ir apsiribojimas dažnai yra susijęs su kraštovaizdžio rėmais.

Nuotraukoje: Subtropinio klimato liudininkas gintare.


Klimatas įvairiais mūsų žemės istorijos periodais nebuvo vienodas. Neliesdamas tolimųjų žemės istorijos periodų, tepriminsiu prieš milijonus metų buvusį tretinį laikotarpį. Šitame laikotarpyje kontinentas įgauna dabartinei formai panašią išvaizdą. Gyvulių raidoje pasiekiamas aukščiausias laipsnis. Tuo metu šiaurinė Europa sudarė didelį sausažemį, kurio pietinė riba, manoma, yra buvusi tarp Liepojos ir Rūgeno. Tretiniame laikotarpyje vyravo subtropinis klimatas ir buvusiame sausažemyje, dabartinės Baltijos srityje, augo bent kelių veislių palmės, magnolijos, laurai, taksodijos ir kita subtropiniam klimatui būdinga augmenija. Tarp šių amžinai žaliuojančių miškų buvo išplitę miškai gintarmedžių (Pinus succiniifera. Picea Engleri), 1§ kurių gausingų sakų per ilgus amžius susidarė gintaras. Ar žmogus jau buvo tretinio laikotarpio liudininkas, tuo tarpu neišaiškinta: ligšiol nesurasta nei fizinių paties žmogaus kūno liekanų, nei jokių darbo įrankių ar šiaip kokių nors žmogaus buvimo pėdsakų.

1. L e d y n ų l a i k o t a r p i s. Neabejojamų duomenų apie žmogų teturime iš ketvirtinio periodo, ledynų laikotarpio. Tačiau Lietuvoje, kaip ir visoje šiaurinėje bei rytinėje Europoje, žmogaus buvimo pėdsakai nesiekia taip tolimų laikų, kaip kad kitose pasaulio dalyse: Azijoje, Afrikoje ir vakarinėje bei vidurinėje Europoje. Vėlyvo žmonių pasirodymo priežastimi yra buvusios skirtingos klimato sąlygos, vyravusios ledynų laikotarpyje.

Kaip minėta, tretiniame laikotarpyje vyravo subtropinis klimatas. Tačiau vėliau klimatas dėl galutinai neišaiškintų priežasčių pamažu keitėsi ir tretinio laikotarpio gale, geologų apskaičiavimu maždaug prieš 600.000 metų, visoje žemėje kritus temperatūrai, pradėjo susidarinėti ledynai. Subtropinio pobūdžio augalams, vėliau ir bet kokiam gyvybės pasireiškimui, atėjo galas. Milžiniška gamtos katastrofa artėjo. Skandinavijos kalnuose iškritęs sniegas nebeištirpo, pamažu ėmė susidarinėti ledynai ir pradėjo slinkti įvairiomis kryptimis. Ledynai, lėtai beslinkdami, užklojo didelius Europos plotus. Ledynas savo didžiausio išplitimo metu (priešpaskutinis ledynas) buvo apdengęs ne tiktai Skandinaviją, Pabaltijį, bet taip pat labai didelius Rusijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų kraštų plotus. Apskaičiuojama, kad šiaurės Europos ledynas buvo užklojęs 6,5 milijonus kvadratinių kilometrų plotą, jo storis šiaurinėje Baltijos srityje siekė iki 2000 m, o pietinėje — nemažiau kaip 1000 m. Alpių kalnų apylinkės net iki aukštutiniojo Dunojaus kraštų buvo ledynų užklotos. Tarp šitų milžiniškų šiaurės Europos ir Alpių ledynų masių teliko ledų nepaliesta palyginti, maža Europos dalis: pietinė Ukraina, Dunojaus slėnis, Vengrija, Austrijos bei Čekoslovakijos dalys, pietinė ir pietų vakarinė Vokietija, Belgija, Prancūzija, Ispaniją ir maža pietinės Anglijos dalis.

Tačiau ledynų laikotarpis nebuvo nenutrūkstamas šalčių periodas: po šalčių oras vėl atšildavo. Atšilus orui, ledynai tirpdavo ir traukdavosi atgal. Žemėje Vėl prasidėdavo gyvybė. Laisvi žemės plotai apželdavo klimatui atitinkamais augalais paskui kuriuos atsekdavo prie to klimato prisitaikę gyvuliai. Pagaliau ir žmonės galėdavo pasirodyti laisvame nuo ledų krašte. Tie tarpledyniniai laikotarpiai, kaip matyti iš aptinkamų ta meto augalų likučių, kartais yra buvę net kiek šiltesni už dabarties klimatą.

Atšalus orui, vėl užslinkdavo ledynai. Žemė vėl užsiklodavo stora ledynų mase. Visi gyviai arba išnykdavo, arba pasitraukdavo į ledynų nepaliestas vietas. Kai kurie geologai apskaičiuoja, kad, kritus vidurinei metinei temperatūrai 5 ar dar keliais laipsniais, vėl susidarytų sąlygos ledynams formuotis.

Pagal paskutiniuosius Lietuvos geologų tyrinėjimus nustatyta, kad čia yra buvę nemažiau kaip. trys ledynai su dviem aiškiais tarpledyniais laikotarpiais. Vadinasi, mūsų kraštas buvo nemažiau kaip tris kartus ledynų apdengtas ir nemažiau kaip du kartus buvo laisvas. Taigi, teoretiškai imant, tarpledyniniais periodais galėjo gyventi žmonės. Labai galimas daiktas kad ateityje morenų sąnašose bus surasta kokių nors žmogaus gyvenimo liudininkų, tačiau tos viltys negali būti didelės, nes paskutinį kartą užslinkę ledynai vėl pakeitė žemės paviršių ir greičiausiai sunaikino ar nustūmė į ledynų pakraščius bet kokius žmonių gyvenimo pėdsakus. Neatmetę galimumo, kad tarpledyniniuose perioduose galėjo gyventi žmonės, tačiau tuo tarpu dėl visiško medžiagos trūkumo šį klausimą turime palikti atvirą, neišspręstą.

Pačių seniausių duomenų apie žmonių gyvenimą M. Lietuvoje turime tik iš vėlyvojo ledynų laikotarpio, kada ledynai tirpo ir galutinai traukėsi iš šio krašto. Kaip rodo geologiniai ir archeologiniai tyrinėjimai, Vakarų Prūsai ir iš dalies Rytprūsiai maždaug prieš 20.000—18.000 metų jau buvo laisvi nuo ledynų, ir tuo metu ten pasirodė patys pirmieji žmonės. Įkėlus koją pirmiesiems žmonėms, ir prasideda M. Lietuvos proistorė, kuri skirstoma į tris pagrindinius laikotarpius: akmens, žalvario ir geležies amžius.
Iš visų M. Lietuvos proistorės periodų akmens amžius yra buvęs pats ilgiausias. Toje ilgai trukusioje akmens amžiaus kultūroje pastebime daug skirtingumų, todėl šis laikotarpis susmulkinamas į tris dalis: senąjį akmens amžių, arba paleolitą (nuo ledynų pasitraukimo iki 8.000 m. pr. Kr.), vidurinį akmens amžių, arba mezolitą (8.000—3.500 m. pr. Kr.) ir naująjį akmens amžių, arba neolitą (3.500—1.500 m. pr. Kr.).

2. S e n a s i s   a k m e n s   a m ž i u s (iki 8.000 m. pr. Kr.). Iš visų aplinkos įtakų, kurios vienokiu ar kitokiu būdu veikė proistorinės kultūros raidą, klimatas vaidino pagrindinį vaidmenį. Keičiantis klimatui, mainosi žmonių gyvenamoji aplinka, augalai ir gyvuliai, kurie ankstyvaisiais priešistoriniais laikais sudarė žmonių gyvenimo pagrindą. Kaip matyti iš durpynų tyrinėjimų, ledynams pasitraukus, dar ne tuoj susidarė visai plankios sąlygos žmonių gyvenimui. Betirpstant ledynams, jo pakraščiuose ir gretimose srityse klimatas yra buvęs šiurkštus, ledyninis, atšiaurinis (arktinis). Kiek vėliau pamažu jis ėmė švelnėti ir tapo subarktinis. Krašte vyravo daugiau ar mažiau tundros pobūdžio augmenija: poliariniai karklai, beržai keružiai, įvairios samanos ir t. t. Iš gyvulių tuomet gyveno mamantas, vilnomis apžėlęs raganosis, šiaurės elnias, ir kiti prie šio klimato prisitaikę gyvuliai. Nuo 14.000 m. pr. Kr. klimatas kaskart vis labiau gerėja, tampa sušvelnėjęs subarktinis, vėliau atlantinis. Krašte išplinta subarktinės stepės: beržai, drebulės, pušys, karklai. Atsiranda ir naujų veislių gyvulių: taurų, briedžių, laukinių arklių. Šitokioje tat aplinkoje gyveno pirmieji žmonės. Reikia manyti, kad iš pradžių gyventa maža žmonių, tik vėlyvojo ledynų laikotarpio gale, sušvelnėjus klimatui ir pagerėjus gyvenimo sąlygoms, galėjo pasirodyti didesni žmonių būriai.

Iš senojo akmens amžiaus lig šiol maža teturime radinių. Vienas iš seniausių radinių yra šiaurės elnio ragas su išpjautu grioveliu, 1888 m. surastas Papelkiuose, Labguvos aps. Jis priskiriamas laikui apie 14.000 m. pr. Kr., kada ledynai dar yra buvę nelabai toli į šiaurę nuo Papeikiu. Kiek daugiau radinių turime iš paleolito pabaigos: O p š r ū t ų durpyne (Pilkalnio aps.) surastasis 22 cm ilgio jietigalis, padarytas iš perskelto stumbro blauzdikaulio, priskiriamas 11.000— 10.000 m. pr. Kr., Gumbinės durpyne aptiktasis lieknas 30 cm ilgio jietigalis žiedadulkių analizės būdu priskirtas laikui apie 9.000 m. pr. Kr., Druskiuose (Stalupėnų aps.) iškastasis 15 cm ilgio jietigalis priskiriamas tam pačiam laikui, ir Opšrūtuose aptiktasis kaulinis durklas skiriamas laikui apie 8.200 m. pr. Kr. Pagaliau paleolitui norima priskirti dar du radinius: Barzdūnų graužduobėje (Šilutės aps.) surastą mamanto kaulą su tariamu negiliu įpjovimu ir Klaipėdos uoste iškastą kaulinį įrankį, papuoštą geometriniais raštais.

Tai ir visi patys ankstyvieji vėlyvojo ledynų laikotarpio kultūros paminklai, surasti Mažojoje Lietuvoje. Pirmieji žmonės į šį kraštą, greičiausia, yra atėję iš Pietų vakarų paskui betirpstančius ledynus. Jie, kaip matyti iš sodybų pasirinkimo būdo bei radinių, yra buvę klajokliai, medžiotojai, žvejai ir augalinio maisto rinkėjai.

3. V i d u r i n i o   a k m e n s   a m ž i a u s (8.000—3.500 m. pr. Kr.) kultūrai pažinti turime kiek daugiau medžiagos ir ji yra įvairesnė- Prie pačių ankstyviausių radinių, priklausančių, greičiausia, pereinamajam laikotarpiui iš paleolito į mezolitą, priskirtini vad. Lingby tipo kirviai bei kapliai, padaryti iš šiaurės elnio ragų. Jų surasta prie Širvintos upės, Pilkalnio aps. ir Stalupėnų aps. Kaip rodo žiedadulkių analizė, šio tipo kirviai Mažojoje Lietuvoje yra anksčiausi ir iš čia jie toliau plito į vakarus, šiaurinę Vokietiją bei Daniją. Tam pačiam laikotarpiui priskirtini ir Paupio dv., Klaipėdos aps. surasti 4 mentiniai (menties pavidalo) į ietigaliai ir Druskiuose, Stalupėnų aps. aptiktasis to paties tipo jietigalis. Toliau paminėtinas ilgas lieknas, apskrito pjūvio jietigalis, surastas tame pačiame P a u p i o dv., kuris savo forma yra visai giminingas aukščiau aprašytam paleolito pabaigos Gumbinės jietigaliui. Iš vėlyvesnių mezolito dirbinių primintinas kaulinis žeberklas su viename šone įdėtomis titnaginėmis skeltimis, surastas Perkaliuose, Gumbinės aps., kauliniai durklai ar peikenos ledui pramušti, aptikti Opšrūtuose, Pilkalnio aps., ilgas antgalis, padarytas iš perskelto elnio kaulo iš Plikių, Stalupėnų aps. ir kt. Galimas daiktas, kad dalis Kuršių Neringoje ir Smeltės uoste surastų kaulinių bei raginių kirvių ir kaplių taip pat dar priklauso mezolitui.

Visi šie radiniai liudija, kad mezolito kultūra tebeturi daug ryšių su ankstyvesne paleolitine kultūra, tik joje atsiranda naujų elementų. Čia ir toliau didžiąją kultūros inventoriaus dalį sudaro kauliniai bei raginiai įrankiai. Be to, buvo vartojama ir titnaginių dirbinių, tik jų tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje maža terasta. Šios rūšies dirbiniai buvo nepaprastai paplitę Didžiojoje Lietuvoje, kur titnago žaliavos apsčiai randama.

Poledyniniu laikotarpiu galutinai susiformavo M. Lietuvos žemės paviršius. Sausažemyje ypatingų pasikeitimų nebeįvyko: ledynų sudarytasis kraštovaizdis su kalvomis, lygumomis bei slėniais išliko tas pats. Daugiausia pasikeitimų įvyko Baltijos jūros baseine. Ledynams pasitraukus, Baltija iš pradžių yra buvusi ledų jūra. Baltijos vandenys per dabartinę Suomiją susisiekė su Baltąja jūra ir per pietinę Švediją su Šiaurės jūra bei Atlanto vandenynu. Beveik visa Švedija ir Norvegija buvo ledynų apdengta sala. Šituo joldiniu laikotarpiu (8.000—7.500 m. pr. Kr.) klimatas dar yra buvęs subarktinis, panašus į dabartinės Laplandijos klimatą. Vasaros yra buvusios vėsios ir drėgnos. Kiek vėliau, iškilus susažemiui dabartinėje Suomijoje ir pietų Švedijoje bei Danijoje, Baltija tapo atskirta nuo vandenyno ir susidarė vadinamasis Ancilinis ežeras. Ledai jūroje galutinai ištirpo ir teliko siauras ledynų ruožas kalnuose tarp Švedijos ir Norvegijos. Anciliniu laikotarpiu (7.500—5.500 m. pr. Kr.) klimatas tapo žemyninis (kontinentinis), šiltas ir sausas, net kiek šiltesnis už šiandieninį. Krašte išplinta tankūs miškai. Pagaliau mezolito gale, pradėjus grimsti žemynui pietų vakariniame Baltijos kampe, Baltija vėl susijungia su Šiaurės jūra ir gauna maždaug šiandieninę išvaizdą. Šitame litorininiame laikotarpyje (5.500—2.000 m. pr. Kr.), nugrimzdus žemynui vakaruose, Golfo srovė įsiveržia į Šiaurės bei Baltijos jūrą, ir klimatas tampa atlantinis: vasaros pasidarė šiltos ir drėgnos, žiemos — švelnios. Vegetacijos laikas pailgėjo 2—4 savaitėmis. Čia net galėjo augti vandeniniai riešutai-agarai. Atlantinis klimatas buvo nepaprastai palankus lapuočiams medžiams. Apie 4.000 m. pr. Kr. yra buvęs didelis sausrų periodas. Spėjama, kad šituo metu susidarė. Kuršių Neringos kopos.

Iš pagrindų pasikeitus klimatui, augmenijai ir gyvuliai, be abejo, pagerėjo sąlygos žmonėms gyventi. Į Pabaltijį atsikelia vis daugiau žmonių. Vidurinio akmens amžiaus žmonės dar tebebuvo klajokliai. Ji.e nuolat, keičiantis metų laikams, mainė savo laikinąsias stovyklas ir kiek ilgesniam laikui apsistodavo tik ten, kur buvo gausiau gamtos gėrybių, kur buvo patogesnės sąlygos gyventi, kur daugiau galėjo sumedžioti gyvulių, pasigauti žuvies ir susirasti augalinio maisto. Stovykloms vietas pasirinkdavo dažniausiai prie vandenų. Nei gyvulininkystė nei žemdirbystė dar nebuvo pažįstama. Vienintelis prijaukintas naminis gyvulys yra buvęs šuo. Apie to meto žmonių papročius, dvasinį gyvenimą bei tarpusavio santykius nedaug ką težinome. Nežinome ir kurios kilmės žmonės tuo metu čia gyveno. Kalbėti apie tautas šių dienų prasme dar negalime. Nors įvairių kraštų medžiaginėje kultūroje jau pastebime tam tikrų skirtybių, kurios sietinos su skirtingomis etninėmis grupėmis, tačiau mezolite žmonės, greičiausia, dar nebuvo susijungę į didesnes bei organizuotas tautines grupes. Bet vis dėlto viduriniame akmens amžiuje, ypačiai antrojoje pusėje, jau buvo susidariusios užuomazgos vėlyvesnėms tautų grupėms, daug ryškiau apčiuopiamoms neolite. Reikia manyti, kad indoeuropiečių skilimas į didesnes kalbines grupes jau turėjo prasidėti mezolite, nes neolite jau galime išskirti daugiau ar mažiau ryškias tautas ar jų grupes.

4. N a u j a j a m e   a k m e n s   a m ž i u j e (3.500—1.500 m. pr. Kr.) visose gyvenimo srityse pastebimas labai ryškus kultūrinis pakilimas. 2monės, lig šiol buvę klajokliai, pamažu virsta sėsliais, pradeda dirbti žemę ir auginti naminius gyvulius. Medžiaginėje kultūroje atsiranda naujų elementų, darbo įrankiai dar labiau įvairėja, akmeninių bei titnaginių kirvių gludinimo menas pasiekia kulminacinį tašką. Puodininkystė kaskart vis labiau įsigali. Ryšium su ūkio formos kitėjimu, dvasinėje kultūroje vyksta nemaža permainų. Bendruomeniniai ir tautiniai santykiai įgauna naujų formų. Žodžiu, neolite susidaro tvirtas pagrindas vėlyvesnių laikų civilizacijai, ir kultūrai.

Neolito kultūra M. Lietuvoje nėra vienalytė; čia mes galime aiškiai išskirti dvi kultūrines grupes: sukinės ir virvelinės keramikos. Be to, dar aptinkame piltuvėlinės keramikos ir rutulinių amforų kultūros pėdsakų.

Pati ankstyviausioji neolitinė kultūra yra buvusi sukinės keramikos kultūra, gavusi vardą pagal molinių puodų pagražinimo būdą: į minkšto puodo paviršių būdavo įspaudžiami lyg šukų pavidalo raštai. Šios kultūrinės grupės puodai būdavo lipdomi rankomis be žiedžiamojo rato. Puodai yra buvę katilo formos, kaklas tiesus ir platus, dugnas apvalus arba smailas. Šios rūšies puodų liekanų surasta Nemunyne, Labguvos aps. ir Kuršių Neringoje. Be kitų akmeninių ir titnaginių dirbinių prie tos pačios kultūrinės grupės priskiriami gintariniai papuošalai, surasti Juodkrantėje, Smeltėje, Klaipėdos uoste ir Lūžijos miške, netoli Priekulės. Daugiausia gintarinių dirbinių surasta Kuršių marių dugne prie Juodkrantės. Čia XIX amž. pabaigoje aptikta per 400 įvairiausių gintarinių dirbinių: įvairios formos karolių, sagų, plokštelių, žiedų, kabučių ir žmonių bei gyvulių figūrėlių. Gintaras sukinės keramikos kultūros srityje buvo labai mėgiamas, todėl mūsų pajūrio kilmės gintarinių dirbinių randama ne tik artimiausioje kaimynystėje, bet ir tolimesniuose kraštuose: Estijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Rytų Karelijoje ir Rusijoje. Rytuose gintariniai dirbiniai yra pasiekę net Rostovo ežerą (netoli Unicos intako). Končanskojoj, apie 200 km į rytus nuo Naugardo, surasti net 267 gintariniai dirbiniai. Toks tolimas gintarinių dirbinių paplitimas turi būti siejamas su mainų prekyba.

Sukinės keramikos kultūra paplitusi labai dideliame plote: šiaurinėje bei vidurinėje Rusijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, šiek tiek Lietuvoje, Rytų bei Vakarų Prūsuose ir Guduose. Daugumas proistorikų šią kultūrą skiria suomių protėviams. Vadinasi, neolito pradžioje ir mūsų kraštuose gyventa suomių ugrų giminės žmonių. Šios kultūros gyventojų ūkio forma nedaug kuo tesiskyrė nuo mezolito. Lig šiol bent neturime jokių duomenų, kurie kalbėtų apie javų ir gyvulių auginimą. Tepastebime pirmuosius mainų prekybos reiškinius gintaru, kuris, kaip matėme, buvo pasiekęs gana tolimus kraštus. Sukinės keramikos kultūros žmonės, greičiausia, yra buvę mezolitinės kultūros paveldėtojai.

Apie neolito vidurį didelėse rytinės, vidurinės ir šiaurinės Europos srityse greitu tempu išplinta nauja kultūra, neturinti šaknų vietinėje tradicijoje. Si naujoji kultūra, pasiekusi Rytų Pabaltijį apie 2.300 m. pr. Kr., aiškiai išsiskiria nuo ankstyvesnės sukinės keramikos kultūros ne tik keramika, akmeniniais bei titnaginiais dirbiniais, bet taip pat nauja ūkio forma ir dvasiniu gyvenimu. Ji suvaidino labai svarbų vaidmenį neolite ir vėlyvesnei šio krašto kultūrai yra davusi tvirtą pagrindą. Šiai naujai, iš kitur pasirodžiusiai, kultūrai būdinga moliniai puodai, pagražinti virveliniu raštu, ypačiai laiviniai (laivo formos) kovos kirviai ir mirusiųjų laidojimas vieniniuose kapuose. Pagal šiuos būdinguosius bruožus ji vadinama virvelinės keramikos, arba laivinių kovos kirvių kultūra.

Virvelinės keramikos kultūra paplitusi labai dideliuose plotuose:- nuo š-Olandijos, š-vak. Vokietijos ir Jutlandijos vakaruose iki Volgos bei Kaspijos rytuose ir nuo Švedijos, Suomijos, Naugardo, Viatkos šiaurėje iki Juodosios jūros bei Balkanų pietuose. Ankstyvojoje fazėje šitame didžiuliame plote susiduriame su bendrais kultūros reiškiniais, tačiau kiek vėliau dėl nepaprastai didelio šios kultūros paplitimo, susimaišymo su kitomis kultūromis ir dėl laiko aplinkybių, susidarė visa eilė kultūrinių grupių su tam tikru vietiniu atspalviu. Tos visos kultūrinės grupės, tarpusavyje būdamos artimos, aišku, turėjo išsivystyti arba iš vienos kultūros, arba kelių labai giminingų kultūrų. Tačiau kur yra buvęs tos kultūros susidarymo centras, tuo tarpu galutinai neišaiškinta: vienijos centro jieško Jutlandijoje bei šiaurinėje Vokietijoje, kiti vidurinėje Vokietijoje, dar kiti pietų rytinėj s Europoje. Tas didelis nuomonių skirtumas susidarė dėl to, nes daugumas proistorikų virvelinės keramikos kultūrą sieja su įsiveržimu indoeuropiečių, prie kurių priklauso baltai (aisčiai), germanai, slavai, graikai, ilirai, italikai, keltai, albanai, indai, persai ir kt. O indoeuropiečių protėvynės klausimas vis dar nėra kaip reikiant išspręstas. Paskutiniuoju metu proistorikai ir kalbininkai vis labiau ima jieškoti virvelinės keramikos kultūros centro ir indoeuropiečių protėvynės pietų rytinėje Europoje, ypačiai pietinės Rusijos stepėse. Iš paminėtos srities, manoma, dėl pasikeitusių klimatinių sąlygų (sausrų) apie III tūkstantmečio vidurį iš stepių prasidėjo indoeuropiečių kilčių, jau turėjusių tam tikrų kalbinių skirtumų, kraustymasis įvairiomis kryptimis. Labai galimas daiktas, kad apie 2.300 m. pr. Kr. ir į Pabaltijį atsikėlė pirmosios indoeuropiečių kiltys. Čia naujieji gyventojai išstūmė arba asimiliavo ankstyvuosius suomių ugrų kilmės žmones. Atvykusieji indoeuropiečiai, matyti, yra buvę stiprūs, greitai nutautino čia rastuosius gyventojus ir jiems primetė savo kalbą. Gana greitu laiku nuo Helos pusiasalio iki Dauguvos susidarė visai atskira virvelinės keramikos kultūros grupė, kurios atstovai yra buvę, prabaltai. Tuo būdu čia nuošalioje vietoje, toli nuo žymesnių kultūros centrų, įsikūrė prabaltai, mūsų tiesioginiai protėviai, kurie ilgą laiką kitų tautų nepaveikti išlaikė nuostabų kalbos senoviškumą.

Prabaltų kultūros liekanų, virvelinės keramikos, laivinių kovos kirvių, titnaginių įrankių ir kitų radinių apsčiai aptinkama ir M. Lietuvoje. Daugiausia medžiagos surasta Kuršių Neringoje. Ta visa medžiaga leidžia ryškiau apibūdinti to meto žmonių kultūrą, gyvenseną, ūkio formą ir dvasinį gyvenimą.

Kalbėdami apie indoeuropiečių kraustymąsi, buvome priminę, kad jie yra buvę klajokliai; jie paprastai nėra sėslūs ir žemės nedirba į mūsų kraštą atvykusieji indoeuropiečiai susėslėjo ir, apsistoję derlingose srityse, pradėjo dirbti žemę. Tačiau tam tikra jų dalis apsigyvenusi pajūryje, pamariuose ir paliai upes bei ežerus, dar ilgai vertėsi žvejyba, kuri šalia gyvulininkystės, gana silpnos medžioklės ir galbūt primityvios žemdirbystės, turėjo užimti gana svarbią vietą. Be arklio, kaip rodo Kuršių Neringos sodybų radiniai, buvo auginami galvijai, avys ir kiaulės. Žemdirbystė iš pradžių yra buvus gana primityvi, dirbamos žemės plotai maži, dažniausiai apdirbami kapliais, vėliau galbūt jau mediniais arklais. Iš javų buvo auginama sora, miežiai (Nidoje surasta daugiaeilio plikagrūdžio miežio atspaudų puodo šukėje) ir dvigrūdžiai kviečiai. Galimas daiktas, kad ir linai jau buvo sėjami. Trobesiai, kaip matyti iš paskutiniųjų tyrinėjimų prie Aismarių, yra buvę keturkampiai, sienos pintinės ar pastatytos iš skeltų medžių ir apkrėstos moliu. Gyventa dažniausiai kaimais.

Šis pagrindinis lūžis ūkiniame gyvenime buvo didelis šuolis žmonių kultūroje. Pasikeitus ūkio formai, pasikeitė visas žmonių gyvenimas, pasauliožiūra, papročiai. Socialiniai klausimai kaskart vis labiau ryškėja, nuosavybės ir šeimos sąvokos stiprėja, iškyla šeimų ir bendruomenės problema. Pamažu susidaro valdančiųjų ir valdomųjų sluogsniai. Teisiniai santykiai gauna naujas formas.

Dvasiniame gyvenime vyksta daug naujų permainų. Apie mirusiųjų kultą daug pasako surastieji kapai (pvz. Juodkrantėje, Dumšliuose, Lankupiuose ir kt.). Mirusieji laidojami dažniausiai plokštiniuose kapuose ant dešiniojo šono, suriestomis kojomis, lyg miegamojoje padėtyje. Kiek vėliau žmonės laidojami ir aukštininki. Į kapus dedami kasdieniniame gyvenime naudojami daiktai. Sis reiškinys sietinas su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Be mirusiųjų kulto Jūrėj p būti plačiai praktikuojamas gamtos kultas. Ryšium su pasikeitusia ūkio forma medžioklės magija pranyksta ir žmonių dėmesys nukrypsta į gamtos reiškinius; jie juos stebi, aiškina, simbolizuoja. Apskritai, reikia manyti, akmens amžiaus pabaigoje susidarė pagrindai vėlyvesnei baltų religijai.


5. Ž a l v a r i o   a m ž i u s (1.500—400 m. pr. Kr.). Naujojo akmens amžiaus kultūra staiga nenutrūksta, bet ji ir toliau palaipsniui vystosi. Daugumas darbo įrankių bei ginklų ir toliau tebegaminami iš akmens, titnago, medžio ir iš dalies kaulo. Tačiau apie 1.500 m. pr. Kr. pasirodo patys pirmieji metalai: .varis ir žalvaris. Tam tikra dalis darbo Įrankių, ginklų ir papuošalų pradedami gaminti iš žalvario, todėl ir naujausis kultūros raidos etapas yra gavęs žalvario amžiaus vardą. Iš pat pradžių į M. Lietuvą pateko variniai dirbiniai. Vienas toks varinis karukas surastas prie Tilžės (Pav. 1:1). Tačiau iš gryno vario pagaminti bet kokie įrankiai yra per minkšti ir netinka darbui. Todėl gana greitai, pradėjus gaminti žalvarį iš 90% vario ir 10% alavo, iš kitų kraštų, pradėta įsigabenti tas naujasis metalas. „Kartais, kaip pamatysime, būdavo įvežami ir gatavi dirbiniai, tačiau nuo pat žalvario amžiaus pradžios iš įvežtos žaliavos imta vietoje gaminti visa eilė kirviu, jietigalių ir papuošalu. Tokių vietinės gamybos žalvarinių dirbinių surasta daugelyje Mažosios Lietuvos vietų, kurių čia dėl vietos stokos neįmanoma suminėti. Grynai vietinės kilmės rytinių atkraštinių kirvių, baltų atkraŠtinių (Pav. 1:2) ir kovos kirvių, įvijinių smeigtų (Pav. 1:5), įmovinių kirvių (Pav. 1:3) ir kt. surasta visame Klaipėdos krašte, Tilžės-Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų ir Įsručio aps. Toliau prie būdingų vietinių dirbinių tenka priskirti akmeninius baltiškuosius gyvatgalvius kaplius, kurių paplitimas maždaug sutampa su prabaltų virvelinės keramikos kultūros paplitimu. Šie faktai ir nenutrūkstama prabaltų kultūros raida žalvario amžiuje aiškiai liudija, kad čia tebegyveno ta pati etninė grupė, jau susiformavę baltai, t. y. tiesioginiai lietuvių, latvių, prūsų protėviai. Pagal tos kultūros paplitimą galima nustatyti, kad ir nevisai tikslias, baltų ribas žalvario amžiuje. Vakaruose baltai siekė Persantės upę Pamaryje, šiaurėje Dauguvą, rytuose mažiausia iki Barisovo aps. ir pietuose iki Bugo bei Vyslos. Krašte vyrauja rimtis ir visai nematyti, kad kokia nors svetima tauta būtų įsiveržusi į baltų gyvenamuosius plotus. Sprendžiant iš proistorinės medžiagos, apie 1000 m. pr. Kr., baltai, bent kultūriškai, pradeda skilti į vakarinius ir rytinius baltus. Iš vakarinių baltų vėliau susidarė prūsai, o iš rytinių — lietuviai ir latviai. Apie 600 m. pr. Kr. vakariniai baltai pamažu kultūriškai išsiskiria į kiltis: sembus-notangėnus galindus ir sūduvius. Iš Pamario baltai išstumiami.

Apie žalvario amžiaus žmonių gyvenimą bei ūkio formą nedaug teturime žinių, nes to meto sodybos netyrinėtos. Reikia manyti, kad neolite pasirodę žemės ūkio ir gyvulininkystės pradmenys labiau sustiprėjo. Iš javų dar prisidėjo avižos. Semboje surasta ir žalvarinių pjautuvų. Išplinta prekyba su kitais kraštais: Pamariu, šiaurine kultūros sritimi, lužičėnų kultūra ir 1.1. Šernuose (Klaipėdos aps.) surasta žalvarinė statulėlė (Pav. 1:4) net priešakinės Azijos kilmės; ji, greičiausia, pateko iš Juodosios jūros srities.
Dvasiniam gyvenimui pažinti turime šiek tiek kapų. Iš pradžių mirusieji būdavo laidojami pilkapiuose nedeginti (pav. Šlažiuose, Klaipėdos aps.), bet nuo žalvario amžiaus vidurio mirusieji pradedami deginti ir laidojami taip pat pilkapiuose, apdėtuose kartais net keliais koncentriniais akmenų vainikais (Kretingalėje, Eglynuose ir Egliškiuose, visi Klaipėdos aps.). Mirusiųjų deginimas sietinas su tam tikrais kulto pakitėjimais.

6. P r i e š k r i s t i n i s   g e l e ž i e s   a m ž i u s (400—0 m. pr. Kr.) yra pats neaiškiausias laikotarpis ne tik M. Lietuvoje, bet ir visame baltų gyventame plote, Šio laikotarpio radinių turime labai maža, todėl susidaro daug sunkumų ne tik aiškinant medžiaginės kultūros raidą, bet ir jos tolydumą. Kultūros sumenkimo priežastys įvairiai aiškinamos. Geologai, pasiremdami durpynų tyrinėjimais, įrodinėja, kad žalvario amžiaus gale buvęs gana šiltas ir sausas klimatas, prieškristinio geležies amžiaus pradžioje staiga atšalęs, todėl susidariusios nepalankios sąlygos žmonėms gyventi. Tačiau kultūros sumenkimo priežasčių, greičiausia, tenka jieškoti ne tik krašto viduje, bet ir už jo ribų. Šitame laikotarpyje germanai, besibraudami iš savo pirminių sodybų (pietų Skandinavijos ir Danų . salų) į pietus bei rytus, susiduria su į šiaurę besiveržiančiais keltais. Prasideda didelės grumtynės dėl gyvenamosios erdvės bei įtakos. Šio sąmyšio metu nutrūksta prekybiniai keliai, ėję iš pietinės bei vidurinės Europos į šiaurės kraštus. Šiaurės Europa lieka izoliuota nuo svarbesnių ano meto kultūros centrų. Žalvario ir geležies įvežimas beveik sustoja. Kadangi baltai šitame laikotarpyje geležies dar nemokėjo vietoje pasigaminti, tad metalą turėjo pakeisti vietinė medžiaga: akmuo, kaulas, medis ir t.t.

Nors šis laikotarpis vadinamas geležies amžiumi, tačiau geležinių dirbinių lig šiol Mažojoje Lietuvoje dar nerasta. Kadangi geležies dirbinių tame laikotarpyje aptikta Vyslos žemupyje ir net Estijoje, reikia manyti, kad geležis turėjo būti pažįstama ir šitame tarpiniame krašte. Iš žalvarinių papuošalų Mažojoje Lietuvoje paminėtini šie: lateninio tipo segė, iš Įsručio aps., žalvarinė sąsuka iš Šilutės aps., antkaklė atriestais kūginiais galais iš Šilutės apylinkės ir antkaklė atriestais kanopiniais galais iš Šlažių, Šilutės aps. (Pav. 2 : d). Abiejų antkaklių paplitimo centras yra buvęs Klaipėdos krašte. Apie šio meto laidoseną tesame menkai informuoti, nes lig šiol tėra žinomas vienas Mišeikių pilkapis (Klaipėdos aps.), kur, be keletos kapų žemėje, iš akmenų sustatytame ruselyje surastas molinis puodas su deginto žmogaus kaulų likučiais (Pav. 1:8).

Ši negausi medžiaga, deja, nedaug ką tepasako apie Mažosios Lietuvos kultūros raidą prieškristiniu geležies amžiumi. Kadangi gretiminėse srityse neįvyko jokių etninių persigrupavimų, tai, be abejo, ir čia tebegyveno tos pačios kilmės žmonės, kaip ir anksčiau. Kultūriškai M. Lietuva šiuo laikotarpiu buvo artimesnė rytiniams baltams.


7. S e n a s i s   g e l ež i e s  a m ž i u s (0—400 m. po Kr.). Prieškristinio geležies amžiaus kultūros sumenkimas dar tebejaučiamas ir pirmame amžiuje po Kr., tačiau, pradedant II amžiumi. M. Lietuvos kultūriniame gyvenime pastebime tam tikrų pagerėjimo reišknių, o II amž. gale ir III amž. pradžioje vyksta gana staigus kultūros kilimas visame krašte. Krašte įsigali graži, turtinga ir gana savarankiška kultūra, kuri ypačiai gražiai pasireiškia III—IV amžiuje. Kai ankstyvesnių laikų kultūrai pažinti teko naudotis dažnai atsitiktine medžiaga, dabar jau turime daug sistemingai ištirtu kapinynų, kurie pasižymi ypatingu turtingumu. Visa ta medžiaga atskleidžia jau gana ryšku M. Lietuvos kultūros vaizdą ir leidžia aiškiau pažvelgti į tautinius santykius.

Šis staigus kultūros pakilimas kai kurių proistorikų buvo bandomas sieti su Pavyslyje įsikūrusiu germanų įtaka ir net jų valdžia baltų krašte. Tačiau naujausieji tyrinėjimai parodė, kad baltų krašte i rytus nuo Pasargės nerasta nei vieno germaniško kapo. Tiek Prūsuose, tiek ir M. Lietuvoje vyrauja savarankiška vietinė kultūra. Viena iš svarbiausiųjų priežasčių, paskatinusių kultūros pakilimą, buvo Romos Imperijos kultūra, kuri pirmaisiais amžiais po Kr. buvo pasiekusi aukščiausia savo klestelimo laipsnį. Romos Imperijos šiaurėje išaugo gana didelė pramonė ir prekybiniai santykiai užsimezgė net su baltu kraštais. Prekyba gintaru ėmė vaidinti didelį vaidmenį.

Šio laikotarpio M. Lietuvos medžiaginei kultūrai pažinti turime daugybą radinių, surastu kapinynuose. Iš dviejų pirmųjų pokristinių amžių, palyginti“ turime dar gana maža medžiagos, bet nuo III amžiaus susiduriame su dideliu kiekiu įvairios formos ir tipų radinių. Žalvarinių antkaklių, antkrūtininių papuošalų, segių, apyrankių, smeigtukų ir kitų dirbinių formos labai įvairios, stilingos, ornamentai gražūs ir didelė jų dalis pagaminta įgudusių vietinių amatininkų, turėjusių didelį techninį patyrimą ir gerą skonį. Atsiranda visa eilė papuošalų, būdingų tik M. Lietuvai: antkaklių kūginiais galais, antkrūtininių grandinių (Pav. 2 : e), laiptelinių segių (Pav. 2: f), buoželinių smeigtų (Pav. 2: b) ir t.t. Ypačiai charakteringa šiai sričiai kapuose randamos kepurėlės, padarytos iš vilnonės medžiagos ir papuoštos žalvarinėmis išgaubtomis plokštelėmis bei įvijomis. Pagaliau maži moliniai puodukai (Pav. 2 : g,h) papildo savitos M. Lietuvos kultūros inventorių. Proistorinių šio laikotarpio paminklų Klaipėdos, Šilutės, Pakalnės, Tilžės, Ragainės ir Pilkalnio aps. surasta maždaug 50 vietų. Tatai rodo, kad tuo metu kraštas buvo gana tankiai gyvenamas. Tik iš paties Nemuno žemupio ir Pakalnės aps. maža teturime radinių.

Senojo geležies amžiaus sodybų dar neaptikta, todėl nežinome, kokie yra buvę gyvenamųjų bei kitų trobesių tipai. Žemės ir gyvulių ūkis buvo viena iš svarbiausių ūkio šakų. Be kviečių, miežių, avižų, jau buvo sėjami ir rugiai. Javai pjaunami dalgiais ir pjautuvais. Pamažu išplinta ir amatai. Apie prekybinius santykius su kitais kraštais daug pasako įvežtiniai dirbiniai. Tokių santykių būta ne tik su kaimyniniais (Pavysliu, Estija), bet ir su tolimais kitų kultūros sričių kraštais, net su Romos Imperijos provincijomis. Romos pinigų kapuose, lobiuose ir atskirai M. Lietuvoje surasta daugiau kaip 30 vietų. Be to, iš Romos Imperijos provincijų dar pateko segių, stiklinių ir emalinių karolių. Prekyboje, kaip matyti iš rašto šaltinių (Plinijus Senasis, Tacitus), gintaras turėjo labai didelės reikšmės.

Dvasiniam gyvenimui pažinti daug medžiagos suteikia gausūs kapinynai. Mirusieji laidojami nedeginti plokštiniuose kapuose, dažnai akmenų vainikų viduryje, skobtiniuose karstuose (Pav. 2 : a I). Tik Urbiškiuose (Šilutės aps.) buvo aptiktas vienas pilkapis. Turtingiausi kapai yra buvę moterų; čia mes randame nepaprastai daug įvairiausių papuošalų. Vyrų kapuose papuošalų mažiau, bet čia aptinkame į ietigalių, kirvių, skydų liekanų, pentinų, pjautuvų bei dalgių, galąstuvėlių ir t.t. Arkliai mirusiųjų kulte taip pat vaidino nemažą vaidmenį. Kapuose aptinkame palaidotų arklių, dažnai toje pačioje duobėje su žmogumi.

Kuriai gi etninei grupei priskirtina šioji kultūra? Jei nustatant kultūros tolydumą prieškristiniame geležies amžiuje dėl mažo radinių skaičiaus susiduriama su tam tikrais sunkumais, tai nuo pirmųjų pokristinių amžių iki istorinių laikų pradžios, kada jau turime žinių apie M. Lietuvos gyventojų tautybę, kultūros raidoje nepastebime jokio nutrūkimo ar kokio nors staigaus šuolio. Iš turimos proistorinės medžiagos matyti, kad senojo geležies amžiaus žmonių gyvenimas, sukurtas ant ankstyvesnių laikų pagrindo, pamažu kitėdamas, kaskart įgauna vis naujų formų ir normaliai vystosi tolyn. Tai rodo, kad šio krašto gyventojai nekito, kad kitos kilmės tautos čia nebuvo įsikūrusios. Apie tokį gyventojų pastovumą kalba ne tik medžiaginės kultūros raida, bet taip pat ir laidosena. M. Lietuvoje mes turime visą eilę kapinynų, kur žmonės be jokios perstogės buvo laidojami nuo pirmųjų amžių po Kristaus iki pat Ordino laikų. Čia tepriminsime vieną labai būdingą kapinyną, tyrinėtą P 1 ū c i u o s e, Klaipėdos aps. Sis kapinynas, apimąs apie 10 margų žemės plotą, buvo be pertraukos naudojamas per visą geležies amžių iki istorinių laikų pradžios. Seniausieji kapai plokštiniai, kur mirusieji laidojami maždaug 1 m gilumo duobėje, skobtiniuose karstuose, apdėtuose akmenų vainiku. Kapai pasižymi dideliu įkapių (priedų) skaičiumi. Čia randama ir romėniškų pinigų, sudėtų iš beržo tošies padarytose dėžutėse. Ta pati laidosena išlieka ir vėlyvesniais laikais, tik IX amž. mirusieji pradedami deginti. Tie degintiniai kapai dažnai aptinkami senesniųjų nedegintinių kapų viršuje. Daugeliu atvejų sudegintų žmonių likučiai išsklaidomi didesniame plote, o įkapės sudedamos krūvelėmis.

Toks pat kapinynas, kaip pamatysime, tyrinėtas ir Linkūnuose, Pakalnės aps. Ir jame tiek laidosena, tiek medžiaginė kultūra nenutrūkstamai gali būti puikiausiai sekama. Tat rodo, kad čia visą laiką tebegyveno tos pačios kilmės žmonės. M. Lietuva kultūriškai užima lyg vidurį tarp vakarinių ir rytinių baltų, tačiau s u vyraujančiu rytinių baltų kultūros atspalviu. Ta pati kultūra paplitusi ne tik Klaipėdos krašte, bet taip pat kairiojo Nemuno srityje (tik Įsručio srityje jaučiama didesnė Sembos įtaka), pietų vakariniame Kurše Latvijoje ir vakarinėje Lietuvoje. Vidurinės Lietuvos kultūrą taip pat sieja eilė bendrų bruožų, nors skirtumai taip pat yra gana ryškūs.

8. V i d u r i n i a m e   g e l e ž i e s  a m ž i u j e 400—800 m.), kaip žinoma iš proistorinių duomenų ir rašto šaltinių, vidurinėje, pietinėje ir vakarinėje Europoje vyksta didysis tautų kraustymasis. Didelėje Europos dalyje tautų gyvenimas virte virė, buvo neramus, tautos kėlėsi iš vienos vietos į kitą, kariavo. Romos Imperija, kuri pirmaisiais amžiais po Kr. savo ribas buvo išplėtusi net iki Europos vidurio, dabar sugniūžta. Anksčiau buvę gana gyvi baltų prekybiniai santykiai su Romos Imperijos provincijomis ir kitais kraštais tokiame dideliame sąmyšyje susilpnėja ir pagaliau visai“ nu trūksta. Šie visi neramumai, kad ir tiesioginiai nėra palietę M. Lietuvos, tačiau yra turėję didelės įtakos tolimesnei kultūros raidai. Kultūra, negaudama naujų paskatų, ėmė kiek stingti, tačiau, turėdama tvirtus pagrindus iš senojo geležies amžiaus, nenustoja gyvybingo kūrybingumo. Krašte išsivysto turtinga ir savarankiška kultūra. Mažoji Lietuva tampa svarbiu kultūros centru ir daro įtakos gretiminėms rytinių baltų sritims.

Medžiaginė kultūra be jokio nutrūkimo vystosi toliau iš paveldėtųjų formų ir atsiranda daug naujų elementų. Medžiaginės kepurėlės, kurios buvo labai mėgiamos senajame geležies amžiuje, ir toliau tebevartojamos (Vėžaičiai, Greižėnai, Tilžė-Spitrė, Linkūnai), tik kitaip papuošiamos žalvarinėmis bei sidabrinėmis skardelėmis, kabučiais, žalvariniais lankeliais, gintariniais karoliais. Iš kitų papuošalų pažymėtina: dėželinės antkaklės, žieduotosios segės, ilgakojės segės, iš kurių vėliau išsivystė plokščios segės ilga gyvuline kojele, pelėdinės segės, laiptelinės segės, smeigtukai trikampe skylėta galvute, storagalės apyrankės, įmoviniai kirviai, maži moliniai puodukai ir t.t.

Laidosena taip pat nepasikeitusi: mirusieji tebelaidojami maždaug 1 m gilumo duobėse nedeginti skobtiniuose karstuose, kapai, kaip ir seniau, apdedami akmenimis. Moterų kapai, kaip ir anksčiau, gausūs papuošalais, vyrų — ginklais. Be to, į kapus dar būdavo dedami geriamieji ragai, padaryti iš gyvulio rago, kurių briaunos apkaustomos žalvariu bei sidabru (Rubokai, Vėžaičiai).

Kaip laidosena, taip ir medžiaginės kultūros raida aiškiai liudija, kad Mažojoje Lietuvoje neįvyko jokių permainų, ir beveik tame pačiame plote tebegyveno, kaip ir anksčiau, tos pat kilmės žmonės.


9. N a u j a s i s   g e l e ž i e s   a m ž i u s (800—1200 m.) — paskutinysis proistorinės kultūros raidos laikotarpis.
 
Klaipėdos krašte ir Nemuno žemupyje susiduriame su viena iš turtingiausių ir kūrybingiausių kultūrų visame baltų gyvenamame krašte. Šios srities kultūrai kilti, be abejo, yra padėjusi puiki geografinė padėties ir pagyvėjusi prekyba su Skandinavijos vikingais, Estija ir net Suomija. Kapinynai pasižymi ypatingu radinių gausumu. Medžiaginė kultūra nepaprastai gražiai išsivysčiusi. Papuošalų formos labai įvairios, sunkios ir masyvios, puiki darbo technika, ornamentai gražūs. Be anksčiau aptinkamų geometrinių raštų motyvų, ypačiai įsigali pintinis raštas. Ornamentai komponuojami juostomis ir grupėmis. Apyrankių ir segių galai gražinami stilizuotomis gyvulių galvutėmis. Daugumas dirbinių pagaminti vietinių amatininkų.. Aptinkama ir įvežtinių: stiklinių karolių, šiaip kai kurių papuošalų, ypačiai vikinginių kalavijų ir jietigalių. Iš pat pradžių vyrauja kiek pakitusios ankstyvesnių laikų papuošalų formos: dideli kryžiniai smeigtai (Pav. 3 : a), masyvios žieduotosios segės (Pav. 3 : c), lankinės laiptelinės segės, ilgakojės segės gyvuline kojele (Pav. 3 : b). Vėliau, iš dalies vikingų kultūros įtakoje, atsiranda ir naujų dirbinių tipų: įvairių pasaginių ir apskritinių segių, apyrankių galviniais galais (Pav. 3 : i), grynai baltiško tipo masyvių antkrūtininių grandinių ir t.t. Kai kurie papuošalai yra nepaprastai masyvūs ir dideli: vytinės antkaklės net keliolikos apvajų, iki 0,5 m ilgio smeigtai pasidabruota galvute ir kt.

Šio laikotarpio kapinynų M. Lietuvoje turime labai daug. Laidosena ir toliau lieka maždaug ta pati: beveik iki XII amžiaus pradžios mirusieji laidojami nedeginti duobėse, dažniausia, skobtiniuose karstuose. Tačiau nuo IX amž. (iš dalies X amž.) mirusieji pradedami deginti ir tuose pačiuose kapinynuose ilgą laiką susiduriama su mišrios laidosenos kapais, kol pagaliau nuo XII amžiaus visur įsigali kūnų deginimo paprotys. Mirusiųjų deginimo paprotys sietinas ne su kokiomis nors etninėmis permainomis, bet su tam tikru pakitėjimu žmonių pažiūrose mirusiųjų kulte. Į kapus, kaip ir anksčiau, dedama nepaprastai daug įvairiausių įkapių: papuošalų, ginklų, geriamųjų ragų ir šiaip kitų gyvenime vartotų daiktų. Kai kur į kapus būdavo dedama visai mažyčių, kartais tik 2 cm dydžio molinių puodukų, miniatiūrinių geležinių kirvukų, pjautuvų, skiltuvų, pasaginių segių, sagčių, kabučių ir t.t. Tai lyg simbolinės įkapės.

Ne tik medžiaginės kultūros paminklai, bet taip pat ir laidosena vėl ryškiai kalba apie tolydumą. Kai kuriuose kapinynuose mirusieji laidojami be jokios pertraukos daugelį šimtų metų. Ta proga tenka priminti vieną iš turtingiausių M. Lietuvos kapinynų, tyrinėtą Linkūnuose, Pakalnės aps. Čia bent kelių aukštų kapinyne (Pav. 2 : a) per kokį tūkstantį metų buvo laidojami tos pačios kilmės žmonės. Apatiniuose sluogsniuose susiduriame su senojo ir vidurinio geležies amžiaus nedegintiniais kapais. Nuo IX amžiaus mirusieji pradedami deginti, sudegintų žmonių kaulai būdavo švariai išrenkami, įvyniojami j vilnonį audinį ir įdedami mažon medinėn dežutėn, tarytum į
miniatiūrinį karstą. Įkapių, palyginti, dar maža. X—XIII amž. degintiniuose kapuose įkapių skaičius nepaprastai didelis. Dažnai viename kape randama net keletą svarų žalvarinių papuošalų ir ginklų. Kai kuriuose vyrų kapuose aptinkama net iki 6 kalavijų, per 10 ietigalių, žąslų, balno kilpų ir kt. Moterų kapai, galima sakyti, perpildyti įvairiausių įkapių. Čia mes randame masyvių apyrankių, žiedų, sunkių antkrūtininių grandinių, įvairių kabučių, smeigtų plaukams bei drabužiams, molinių ir smiltakmeninių verpsčių, miniatiūrinių įrankių juostoms austi, geležinių peiliukų, ir t.t. Žodžiu, tie kapai mums parodo įvairią, gražią ir turtingą M. Lietuvos kultūrą, jie leidžia mums stebėti nenutrūkstamą kultūros raidą per visą geležies amžių.

M. Lietuvos kultūros ūgį pagyvino prekybiniai santykiai su Skandinavijos vikingais. Iš jų būdavo gaunami kalavijai, jietigalių dalys ir eilė papuošalų. Gyviausi santykiai yra būvą antrojoje X amž. pusėje ir XI amžiuje. Prekybiniams reikalavimams tenkinti vietoje pinigų kaip vertės matas buvo vartojamas sidabras, kuris būdavo, dažniausia, sulydinamas lazdutėmis. Sidabrui sverti vartotos mažos svarstyklės, kurių M. Lietuvoje lig šiol surasta per dešimt. Gintaras ir žvėrių kailiai prekyboje taip pat vaidino nemažą vaidmenį.

Apie 1200 m. prasideda istoriniai laikai. Vokiečių Ordinas, pavergęs Prūsus, įkelia koją ir į M. Lietuvą. Gyventojai kalaviju verčiami krikštytis, bet krikščionybės įvedimas eina labai lėtu tempu. Senosios pagoniškosios tradicijos ir toliau tęsiasi. Tat ypačiai matyti laidosenoje. Nors bažnyčia draudė mirusiuosius deginti, ir laidoti juos su papuošalais, ginklais bei kitais kapų priedais, tačiau gyventojai dar ilgai laikėsi savo senosios religijos ir laidojimo papročių. Neringoje ir kitur net iki XVI amžiaus mirusieji dažnai tebebuvo laidojami pagal senuosius papročius. Į kapus ir toliau tebededami įvairūs papuošalai, kovos kirviai ir jietigaliai. To meto medžiaginę kultūrą taip pat galima susieti su ankstyvesniąja.

Iš šios apžvalgos matome, kad naujojo akmens amžiaus pabaigoje M. Lietuvoje jau apsigyveno prabaltai. Žalvario amžiuje čia mes susiduriame su baltais. Nuo senojo geležies amžiaus iki istorinių laikų šitame krašte galime visai aiškiai stebėti tolimesnę nenutrūkstamą baltų kultūros raidą. Šio ilgo laikotarpio metu M. Lietuvoje tebegyveno tos pačios kilmės žmonės, kuriuos aptinkame istorinių laikų pradžioje.