Aš*) atsisakiau savo močiutei,
O aš nuo pusės jau vasarėlės.
Jieškok, močiute, sau verpėjatę,
Sau verpėjatę ir audėjatę
Jau prisiverpiau baltų linelių,
Jau prisiaudžiau plonų drobelių.
Prisišuravau baltų stalelių,
Jau prisišlaviau kiemo vejelės.
Jau gana klausiau savo močiutei,
Jau reikia klausyt ir anytėlei.
Jau prisigrėbiau lankų šienelio,
Prisinešiojau naujų grėblelių.
O vainikėli žalių rūtelių,
N'ilgai žaliuosi ant mano galvelės!
Mano kaselės žalių šilkelių,
Jau neblizgėste, saulei kaitinant!
Mano plaukeliai, o geltonieji,
Nesiskirstyste vėjo pučiami.
Aš atlankysiu savo močiutę
Ne vainikuota, o nuometuota.
O nuometėli mano plonasis,
Vėjo pučiamas dar padūzgėsi!
Mano rašteliai, o vivingrieji,
Saulei kaitinant dar pablizgėste!
Mano kasytės žalių šilkelių,
Sienoj kabėste, mane virkdyste!
Mano žiedeliai, o auksinėliai,
Skrynioj gulėste ir berūdyste!
*) Tą nuotakos dainą. pirmą kartą paskelbė Valtarkiemio (prie Gumbinės) kun. Pilypas Ruigys ar Rugys (Ruhig) 1747 m. (nors knygos antraštėje ir pažymėti 1745 m.) išspausdintame lietuvių kalbos tyrinėjime „Betrachtung der litauischen Sprache“. Tos dainos vokišką vertimą perspausdino Ruigio dainomis susižavėjęs Lessingas, vėliau įsidėjo savo garsiąjin įvairių tautų dainų rinkinin Herderis, pagaliau ir didysis“ Goethe įterpė vienan savo kūrinin — Die Fischerin, 1782.
O ir išdygo liepatėlė tėvo žaliam sodužyj.
O po ta liepa, liepatėlė stovėjo tėvo dukrytė.
Su dvaronėliais ji kalbėjo, su dvaroniais, puikoračiais.
Ai sesyt, sesyt, sesytėle, aš pasakysiu tėtužiui.
Ai brolyt, brolyt, brolytėli, dėl ko sakysi tėtužiui?
Ar dėl šių dviejų žodužėlių, ar dėl šio aukso žiedužio?
Ne dėl šių dviejų žodužėlių, tikt dėl šio aukso žiedelio.
Seredos rytą, anksti rytą prapuolė tėvo dukrytė.
Nedėlios rytą, anksti rytą išjojo broliai jieškoti:
Vario trimitais trimitavo, būdnais įtemptais būbnavo.
O ir surado sesytėle ant jūrių marių dugnelio
Šėmoms smiltelėms apdumtą,
žaliais maureliais apneštą.
(Rėza)
Vidur jūrių ir marelių
Aukštasis kalnelis,
Ant to kalno, kalnužėlio
Žalias aužuolėlis.
O aš jaunas priplaukdamas,
Užsikabinėdamas:
Ar pavirsi, aužuolėli,
Į mano tėvelį?
O šios žalios šakužėlės
Į baltas rankeles?
Ir šie žali lapužėliai
Į meilius žodelius.
O aš jaunas atstodamas,
Graudžiai paverkdamas:
Nepavirto aužuolėlis
Į mano tėvelį,
Nei šios žalios šakutėlės
Į baltas rankeles,
Nei šie žali lapužėliai
Į meilius žodelius.
(Rėza)
Per jūres, per mareles
Bėk, bėk, laiveli,
Prie aukšto kalnelio,
Kur aug mano mergytė,
Kur rimst mano širdytė.
Ūmars sukilo,
Ledai sukūlė
Juodą laivelį,
Krušai mušo žėglelį
Ir juodą baragėlį.
O ir aš patsai
Vos išsilaikiau
Po juoda kepurėle;
Prie krašto plaukiau,
Nuskendo kepurėlė.
Ten stov mergytė,
Manęs belaukiant;
Krint ant rūtelių,
Krint ant veidelio
Graudžios ašarėlės.
(Rėza)
Parbėg laivelis
Iš Ventės Rago,
Su duom baltuom žėgleliuom.
Su pipirėliais,
Su imbirėliais,
Su meironų sėkloms.
Eisiv, sesele,
Pirksiv meironėlių,
Sėsiv tėvo daržely.
Juo retai sėjov,
Juo tankiai dygo,
Taip gražiai pumpuravo.
Vario stiebelis,
Aukso pasakėlės,
Sidabro viršūnėlės.
Iš pasakėlių
Vainiką pinsiu,
Tą pati nunešiosiu.
Iš viršūnėlės kvietkelę skinsiu
Tolimiausiam berneliui.
Parlėk zylelė
Pavasarėlį,
Parneš meilės žodelį.
(Tautosakos Darbai VII)
Mergele mano, paklaidūnė mano,
Kur aš tave nuramdysiu?
Dirbysiu laivelį, kelsiu per mareles
Į žaliąją Krokų lanką.
Krokų lankelėj, Krokų atlankėlėj,
Ten žvejojo trys žvejukai.
Žvejai žvejokit ir nesibijokit
Tas margąsias karšeles.
Karšės neršėjo, starkai šokinėjo
Žalioje Krokų lankoje.
Krokų lankelėj, Krokų atlankėlėj
Aug juodi serbentai, atkrantėlėj avietėlės.
Juodi serbentai, tai mudums vargelis,
Avietėlės ašarėlės.
(Klaipėdiškių dainos. Surinko Jons Pakalniškis. Vilnius 1908)
Į šilą ėjau,
Šilužyj kirtau,
Pagirėj laivą kūriau.
O kai pakūriau
Juodą laivatį
Su aštuoniais kampačiais;
Ant kožno kampo
Po liepos medi
Su divynioms šakatėms;
Ant kožnos šakos
Po gražiu paukščiu
Su meilingais balseliais.
Ei broli, broli,
Brolyti mano,
Kur kreipsiva laivatį?
Ar ant dvaračio,
Ar ant miestačio,
Ar ant mažo kiemačio?
Mažam kiematyj
Mažos mergatės,
Ale didi meilatė.
O jei negausiu,
Kokios norėjau,
Lauksiu priaugančiosios.
O jei negausiu
Priaugančiosios,
Vesiu žvejų mergatę.
Žvejų mergatė,
Pajuodakatė,
Nemok trijų darbąčių:
Nei tankiai austi,
Nei plonai verpti,
Nei staklužes taisyti;
Tik anksti keltis,
Laive sėdėti,
Baltas rankas mazgoti.
(Rėza)
Ir paaugo ąžuolėlis
Vidury girelės, —
Be šakelių, be lapelių,
Tikras liemenėlis.
Ir paaugo našlaitėlė
Tarpe pamotėlės, —
Be tėvelių, be brolelių,
Ir be seserėlės.
Nusibodo ąžuolėliui
Girelėj stovėti,
Nusibodo našlaitėlei
Pamotės klausyti.
Ir atjojo, atuliavo
Kareivis bernelis,
Klausinėjo našlaitėlės,
Kodėl ji taip verkia:
— Bau neturi, našlaitėlė,
Tikrųjų tėvelių?
Bau neturi, našlaitėle,
Tikrųjų brolelių?
Tai atsakė našlaitėlė
Kareiviui berneliui,
Tai atsakė našlaitėlė
Šitokius žodelius:
— Yra mano tėvužėlis —
Danguj mėnesėlis,
Yra mano mamužėlė —
Šviesioji saulelė.
Yra mano brolužėlis —
Danguj sietynėlis,
Yra mano seserėlė —
Skaisčioji Žvaigždelė.
(TD VII)
Ūžkit, ūžkit, Mano girnatės,
Dingos, neviena malu.
Aš viena maliau,
Viena dainavau,
Viena girnužes traukiau.
Ko užsipuolei,
Jaunas bernyti,
Mane vargų mergužę?
Juk tu žinojai,
Širdies bernyti,
Mane dvare nesėdint:
Iki kelužių į purvynatį,
Ik pažastačių
Į vandenatį...
Vargios mano dienužės.
(Rėza)
Ateik, mergyte,
Pavasarėlyj,
Kai dyvai žydės
Močiutės darže:
Aplink lysates
Žalios rūtatės,
O viduryje
Vis lelijatės.
Aš tada skįsiu
Margą kvietkatę
Ir nusiųsdįsiu
Savo bernačiui;
Ne pati nešiu,
Nei kitai duosiu,
Šiaurių vėjačiu
Aš nupūsdįsiu.
Ateik, bernyti,
Pavasarėlyj,
Kai dyvai žydės
Tėvo darželyj:
Aplink sodatį
Žali eiepačiai,
O viduryje
Vis obelatės.
Aš nusiskįsiu
Du obuolaičiu,
Ir nusiųsdįsiu
Savo mergatei:
Ne patsai nešiu,
Nei kitam duosiu,
Pietų vėjačiu
Aš nupūsdįsiu.
(Rėza)
|