NIDA |
Parašė MARIJA SAULAITYTĖ |
1 Žvynais žvilga iš srovės ištrūkus įlankoj valtis. Nei puta, nei kraujas, nėi ošimas jūros neneša tavęs. Atsistoji vienas nuošalioj pakrantėj, ilgesy žmogaus. 2 Iš aukšto žvyla akis nuleidęs, sentėvis. Medžio geriamas lietus saldus kaip žilstanti žydrynė. Įbrinkęs nuo lašų ir švelnaus skonio juosvėja vienas. Melsva danga praskėst akis nūsta giedra. 3 Kopti kriaušu sunku, pakojėje slystant vaismedžio grūdams. Mintys niršta sėkliašaknių lengvu braukimu. Per tylus šis kraštas. Jo kimus balsas rėžiantis. 4 Primerktom akim sugrąžinu į pievas šlamesį susitraukiančio pusiaujyje šešėlio, su kuriuo išnyksta tamsiaveidis būtinumas, po kurio išsiplečia įsaulė erdvumą. Tik stiebeliai, įkaitimo nesuvokę, krypsta nevikriai. 5 Kiekviena lenta bando skirti erdvę nuo erdvės. Properšoje sklinda žvaigždės, lyg šėltų danguje laisvos ir laimingos. Namų skliautui neatlaikius jų žaidimo, kaupiasi namiškiai kreivoj kertėj aprėptos erdvės. |