Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOTINOS NAKTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ   
MOTINOS NAKTYS

Ta pasaka, kurią šią naktį atiduodu,
Nuo knygos neramiai akis vis keldama,

Ta naktis, kur nuo manęs Tave jau traukia,
Neužrašomą Tau žodį rasdama,

Prapuls.

Ir kai lauksi to, Tave kuris tikrai mylėtų,
Ataidės vidinis žodis Tau vienai prasmingas

Kaip neprieinamoms viduramžių kunigaikštytėms,
Kurios įaudė audiniuose ilgesingai
Žvaigždžių pasaulį pasakoj matytą.

LAUKIMAS
Duslus miesto ūžesys
Grimzdo prieblandoj be aido.
Tada Tu atėjai.
Traukinys kažkur toli
Sušvilpė nykiai
Ir šuo sulojo.

* * *
kas pavasarį prarasdavau namus
ir tapdavau aš čia tiktai praeive
gal nesuprasdavai tada kodėl aš taip tyliu
vėl tuščia būdavo prie stalo kur tu sėdi tarp
vaikų
tuščia erdvė skausminga kaip pirmoji meilė

kas pavasarį belaikės žvaigždės
seno mokytojo man primindavo kantrias akis
čiurlendamas vanduo naktin mane iškvietęs ir
apnuoginęs klevų šaknis
po mano kojom savo nerimą išaižęs
kaip ir aš tikėdavos užliejęs tuštuma namo sugrįžt

nežinau kurį pavasarį
kaip žili klevai su netikrumo baime mėnesieną
liečia
supratau žvaigždžių beamžių tiesą
žodžiai tie kuriais tave bandžiau suprasti
daug pasako bet nereiškia nieko

tą pavasarį ant visados aš praradau namus
vanduo pavargęs migloje man veidą palietė
ir dingo
ir žvaigždės man atsiprašydamos
amžiais neapčiuopiamą bet tikrą kaip tą pirmą
praradimą
tave sukūrė ir sustingo
* * *

Atsimenu tą namuką gerai —
Topoliai rodė į dangų.
Lėlė palikta padrikais plaukais,
Ir kareivėliai ant palangės.

Laike ne laike sugrįžtu aš čia —
Kur topoliai rodo į dangų,
Už durų — tuštuma palikta,
Tik žvaigždės spinksi pro langą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai