POLITIKA 1975 METAIS Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Europoje 1975 tarptautinės politikos vyraujančiu įvykiu neabejotinai bus buvusi, nuo 1972 lapkričio su pertraukomis vykusios, saugumo - bendradarbiavimo konferencijos baigtis — 35 valstybių galvų Helsinky pasirašytas vadinamas galutinis aktas. Nors Helsinkio akto faktinį poveikį tarptautinei raidai parodys tik Rytų - Vakarų santykių tolimesnis vystymasis, pats to dokumento pasirašymas, kaip kad ir pati saugumo - bendradarbiavimo konferencija, kėlė prieštaringas interpretacijas. Mūsuose, atrodo, vyraujanti pažiūra Helsinkio aktą laiko tarsi "gra-borium", palaidojusiu Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo ligšiolinę politiką. Esą tas aktas įteisinęs Baltijos valstybių aneksiją.

Faktiškai tas Helsinkio dokumentas yra ne kas kita, kaip dėtente politikos tikslų, metodų bei priemonių 35 valstybių nutartos formulės — dėtente politikos programa. Ji numato tarptautinėms problemoms spręsti galimybes bei atramas, bet faktiškai pačių problemų nesprendžia. Tad nesprendžia nė Baltijos valstybių aneksijos pripažinimo ar nepripažinimo klausimų. Todėl ir Helsinkio dokumentą pasirašius, Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo padėtis nė kiek nepasikeitė. Ji tebėra tokia pat, kokia buvo prieš Helsinkio aktą pasirašant. Baltijos valstybių diplomatinės ir konsuliarinės atstovybės veikia, kaip veikusios. Baltijos valstybių pilietybė galioja, kaip galiojusi.

Piršdama Europos saugumo - bendradarbiavimo konferenciją kviesti, Sovietų Sąjunga, be abejo, siekė tuo keliu taikos konferencijos pakaitalo, kuris pripažintų ir antspauduotų Sovietų Sąjungai karo eigoje aneksuotas ar susateli-tintas teritorijas. Tačiau konferencijos rezultatas — Helsinkio galutinis aktas — tų Sovietų Sąjungos užmačių nepateisino ir nepatenkino.

Pirma, vietoj signatarams privalomų konkrečių konvencinių, atseit, teisinių įpareigojimų Helsinkio aktas tenkinasi tik deklaracinėmis bendrybėmis, deklaraciniais principais, teturinčiais pirmiausia politinės propagandos vaidmenį.
Antra, ir tie jo deklaracijų politiniai - propagandiniai principai nėra vienašališkai palankūs tik Sovietų Sąjungai ir jos satelitams. Deklaruodamas, kad
Dalyvaujančios valstybės laiko nepažeidžiamomis visas viena kitos sienas, taip pat visas Europos valstybių sienas ir todėl jos susilaikys dabar ir ateity šias sienas atakuoti. Atitinkamai šios valstybės taip pat susilaikys nuo bet kurio reikalavimo ar veiksmo bet kurios dalyvaujančios valstybės teritorijai ar jos daliai užimti ir užgrobti.

Helsinkio galutinis aktas taip pat deklaruoja principą, kad sienos gali būti keičiamos, bet tik šalių susitarimu; deklaruoja tautų apsisprendimo teisę, kad
Visos tautos visada turi teisę pilnoje laisvėje bet kada ir kaip jos nori nuspręsti vidaus ir užsieninį politinį statusą;
deklaruoja neteisėtos aneksijos nepripažinimo principą, kad teritoriniai įgijimai karinės okupacijos ar kitomis tarptautinei teisei priešingomis priemonėmis negali būti laikomi teisėtais; deklaruoja taip pat, kad turi būti gerbiamos ir vykdomos pagrindinės asmens teisės.

Dėmesio vertas faktas, kad, deklaruojant sienų nepažeidžiamumo principą, neprecizuota, kokių sienų — sutartimis nustatytų, prieškarinių, teisėtų ar tik faktinių pokarinių, su karo meto neteisėtomis aneksijomis. Aišku, kad tokia dviprasmiška sienų deklaracijos redakcija yra sąmoningai atsiradusi, kai dėl sienų precizavimo ir jų teisėtumo nepavyko susitarti ir tas klausimas teko palikti atviras, kaip buvęs.

Ir Helsinkio galutinio akto deklaruotas principas, kad akto signatarai susilaikytų nuo svetimos teritorijos "seizure and usurpation", taip pat negalima interpretuoti toj teritorijoj esančios padėties teisėtumo ir nepažeidžiamumo pripažinimu.
Faktiškai Helsinkio galutinis aktas ne Sovietų Sąjungos siektą status quo padėties de jure pripažinimą deklaravo, o tik pažadą, kad status quo padėtis nebus keičiama jėga, kad status quo padėtis nebus casus belli. Be abejo, tai irgi Sovietų Sąjungos nemenkas laimėjimas, siekiant status quo padėtį Europoje stabilizuoti, kad būtų galima laisviau manevruoti santykiuose su Kinija, Bet už tą laimėtą pažadą Sovietų Sąjunga savo ruožtu taip pat turėjo žadėtis gerbti asmens teises, gerbti tautų apsisprendimą, leisti laisvesnį žmonių bei idėjų judėjimą ir kt.
Žodžiu, Helsinkio galutinis aktas okupuotos Lietuvos ligšiolinės teisinės padėties nepakeitė. Tatai įsakmiai patvirtina ir Belgijos, D. Britanijos, Jungtinių Valstybių, Kanados, Prancūzijos, V. Vokietijos pačių aukštųjų vyriausybės pareigūnų ir parlamento narių visai aiškūs pareiškimai. Kitas reikalas, ar ir kiek Helsinkio galutinio akto deklaruoti, Rytų - Vakarų kompromisais grįsti, pasižadėjimai praktiškai bus reci-procitetiškai vykdomi. Prezidento Fordo pareiškimas, Helsinkio forume pasirašant galutinį aktą, kad Europos saugumo - bendradarbiavimo konferenciją "istorija vertins ne pagal tai, ką mes čia šiandien tariame, o pagal tai, ką mes veiksime rytoj; ne pagal mūsų prisiimtus, bet pagal mūsų tesėtus pažadus", — perša išvadą, kad dėl Helsinkio galutinio akto deklaruotų pažadų abipusiško vykdymo Jungtinės Valstybės rožinių iliuzijų neturi.
Baltijos valstybių, taigi ir Lietuvos padėtis ryšium su Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencija didžiojoj pasaulio spaudoj ir radijo komentaruose buvo dažniau ir plačiau prisimenama, negu bet kada sovietinės okupacijos laikais. Pastebėtina betgi, kad kai Teherane, Jaltoj, Potsdame visa Rytų Europa buvo išduodama Stalino malonei ir nemalonei, tie patys viešosios opinijos sudarymo veiksniai arba tylos abejingumu tą išdavimą priėmė, arba net ieškojo argumentų jam pateisinti. Todėl jų opozicinis jautrumas dabar Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijos padarinių atžvilgiu kai kam kelia įtarimą, kad to opozicinio jautrumo tikroji dingstis yra ne pačios Rytų Europos ir Baltijos valstybių likimas, o kai kurie kiti tarptautiniai interesai, kuriuos mūsieji Helsinkio galutinio akto kai kurie komentatoriai, atrodo, bus visai išleidę iš akių.
Žmonių išmintis sako, kad baimės didelės akys. Tur būt, baimės akimis atrodo, kad Helsinkio galutinio akto deklaruoti pažadai žlugdo Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politiką. Blogiau, kad šiuo atveju baimės akys yra defetistinės. Jos perša okupanto interpretaciją, kuri netyčia ir nejučiomis talkina okupanto propagandai. Tikrai "politinis neapdairumas buvo Joint Baltic-American Committee apmokėtas "komentaras" Washington Post dienraštyje (1975. VII.31) "Thank You Mr. President, But No Thanks", kur teigiama, kad "you approve, with your signature, the status quo." (Beje, tame skelbime įdėtame žemėlapyje šalia Estijos Talino, Latvijos Rygos, Lietuvos sostinei kažkodėl atstovauja Kaunas, o Vilniaus parašas kitokio šrifto ir anapus Lietuvos sienų. Alto vadovybė savo atstovus Washingtone turėtų atidžiau instruktuoti).

Girtinas yra veiksnių ir veikėjų uolumas, ginant Lietuvos valstybingumo tęstinumą ir kovojant su bet kuriais kėslais jam sužlugdyti. Tokių kėslų Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijoje tikriausiai būta, tik į Helsinkio galutinį aktą jie nepateko. Bet aneksijos nepripažinimą nepaliaujamai blukina pati okupacijos trukmė. Nors kai kurie moderniosios tarptautinės teisės mokslo autoritetai ir tvirtina, kad mūsų laikais okupantas neturi teisės priemonių pasidaryti neteisėtai užgrobto krašto teisėtu šeimininku, ir kad jis "bleibt in alle Ewig-keit nur Okkupant", vis dėlto okupacijos trukmės veiksnys ir neteisėtai okupacijai, kaip kad ir kiekvienam kitam neteisėtam veiksmui, daro įtakos neteisėtumo dilimo prasme. Todėl, užuot jaudinęsi dėl Helsinkio galutinio akto deklaruotų pažadų galimo nepalankaus poveikio Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo tęstinumui, gal verčiau bandytume ieškoti praktiškų priemonių pačiam Lietuvos valstybingumo tęstinumui sutvirtinti, tuo pačiu sutvirtinant ir aneksijos nepripažinimo tęstinumą.

Bene pats reikšmingasis Sovietų Sąjungos politinis laimėjimas Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijoje bus Helsinkio galutinio akto deklaracija puoselėti gerus kaimynystės santykius su konferencijoje nedalyvavusiomis Viduržemio erdvės valstybėmis. Tur būt, pirmą kartą Europos istorijoje Rusijos vaidmuo Viduržemio erdvėje bus tokias pozicijas laimėjęs.

Europos 1975 balanso aktyve bene stambiausia pozicija teks Portugalijos sėkmingoms pastangoms, įveikiant komunistinio sąmokslo sukeltas konvulsijas ir pasukant į demokratinės santvarkos pozityvią statybą. Tame pat Europos balanso aktyve bus ir Ispanijoj po Franco mirties prasidėjęs kad ir santūrus, bet aiškus posūkis į diktatūrinių varžtų atleidimą ir į demokratinių laisvių ir asmens pagrindinių teisių kelią. Europos balanso pasyve ir 1975 tvirtai išsilaikė nebaigta Turkijos - Graikijos santykių įtampa, Kipro byla ir Italijos komunistų demokratiniai laimėjimai. Vietinių savivaldybių rinkimuose komunistų kandidatai gavo 10,149,135 balsus, krikščionių demokratų kandidatai — 10,707,687, kitų partijų kandidatai — 3,636,647. Daug didžiųjų Italijos miestų išsirinko komunistų valdžią. Toks Italijos komunistų visuomeninis svoris, tur būt, negali išvengti tam tikro poveikio ir pačiai Italijos vyriausybės politikai, ir gal net Vatikano politikai, nors Italijos kompartija ir rodo savo nepriklausomybę nuo Maskvos.
Europos - Amerikos santykiuose 1975 metai galima žymėti kaip tarpusavio susipratimo pažangos metai.

Azijoje, Jungtinėm Valstybėm pasitraukus iš Pietryčių Azijos, atsiradusioj tuštumoj dėl įtakos prasidėjo Kinijos varžybos su Sovietų Sąjunga. Ar Kinijai pasiseks sutrukdyti Sovietų Sąjungos pastangas įsitaisyti sau strateginės atramos bazes Pietryčių Azijos erdvėje, — tik ateitis parodys.

Japonijos - Kinijos - Sovietų Sąjungos santykių trikampyje ir 1975, kaip kad ir anksty-besnieji metai, persilaužimo taikos derybose neatnešė. Japonijos - Kinijos ir Japonijos - Sovietų Sąjungos taikos sutarčių derybos tebeįstrigę.

Taikos sutartį su Čan-Kai-šeko Kinija Japonija pasirašė 1951 San Franeisco kartu su taikos sutartimi su Jungtinėmis Valstybėmis. Bet Mao Kinija tos 1951 taikos sutarties nepripažino ir jau kelinti metai vyksta Japonijos - Kinijos derybos dėl naujos taikos sutarties. Šiai naujai taikos sutarčiai pasirašyti vienintelė kliūtis yra Kinijos reikalavimas, kad sutartyje būtų nuostatas, įpareigojantis Japoniją ir Kiniją priešintis trečiosios valstybės hegemonijai Azijos erdvėje. Kas yra tokio Kinijos reikalavimo taikinys — labai suprantama, ir Sovietų Sąjunga tokiam nuostatui labai jautri. O Japonijai rūpi Sovietų Sąjungos neerzinti, bent tol, kol nebaigtos Japonijos - Sovietų Sąjungos taikos sutarties derybos.

Japonijos - Sovietų Sąjungos taikos sutarties derybos taip pat jau trunka kelerius metus. Taikos sutarčiai pasirašyti kliudo Kurilų salyno dviejų salelių — Kanasviri ir Etoforu — klausimas. Paskutinėmis II-jo pasaulinio karo dienomis Sovietų Sąjunga okupavo visas Kurilų salyno salas, kurios iki 1875 priklausė Rusijai, o po to — Japonijai, išskyrus aukščiau minėtas dvi pietines saleles, kurios jau per šimtmečius yra sudariusios Japonijos teritorijos dalį, be to, svarbios Japonijos žvejybos ūkiui. San Franeisco taikos sutarty Japonija atsisakė savo suverenumo Kurilų salynui, išskyrus Kanasviri ir Etoforu saleles. Bet Sovietų Sąjunga ir apie tų dviejų okupuotų salelių grąžinimą Japonijai nesileidžia į kalbas.

Kadangi pagal pokarinę (1947) Japonijos konstituciją Japonijos saugumas ir net egzistencija remiasi ne pačios Japonijos jėgomis, o tik ''pasitikėjimu taiką mylinčiomis tautomis ir tarptautiniu teisingumu", o faktiškai — pasitikėjimu Jungtinių Valstybių pažadėtąja apsauga, tai Japonija yra labai jautri bet kuriai tarptautinei įtampai, ypačiai įtampai Azijos žemyne. Kai po Jungtinių Valstybių kapituliacijos Pietryčių Azijoje ir komunistinė Šiaurės Korėja ėmė rodyti agresingų kėslų Pietų Korėjos atžvilgiu, Japonija nerimastingai laukė JAV reakcijos.
Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiai 1975 metais, išskiriant propagandinį apsišaudymą žodžiais, kuriais kitais įvykiais nepasižymėjo. Faktas tik, kad Sovietų Sąjunga Azijos erdvėje yra sutelkusi labai gausias savo ginkluotas pajėgas. Taip pat faktas, kad Kinija ne tik kalba apie galimą Sovietų Sąjungos iniciatyvą Kinijai užpulti, bet ir pati ruošiasi galimam ginkluotam su Sovietų Sąjunga susirėmimui.
Arabų-Izraelio byla faktiškai dominavo 1975 metų tarptautinę raidą. Kad ir netiesioginiu būdu, ji susišaukia ir su Lietuvos byla. Susišaukia tuo būdu, kad pastaruoju metu, ypatingai Jungtinių Valstybių užsienio politikai visuomeninę opiniją ruošiant, taip pat ieškant alternatyvų tarptautinėms problemoms spręsti, pabrėžiama mintis, kad Izraelio valstybės likimo galutinis sprendimas be Sovietų Sąjungos aktyvaus dalyvavimo yra neįmanomas ir kad toks sprendimas yra neatidėliotinas, nes laiko veiksnys ir Kissingerio "step-by-step" politika daugiau veikia arabų naudai. Tarp tokių balsų dėmesio ypač vertas Pasaulinio žydų kongreso prezidentas Nahum Goldmanno pasisakymas (Foreign Af-fairs, 1975 spalio Nr.). Pagal Goldmanną, nors "implementation of the Zionist idea started on the wrong foot" ir nors Izraelio valstybės sudarymas Palestinoje buvo "in full eontradietion with all principles of modern history and international law", vis dėlto, jeigu pat pradžioj Izraelio - Arabų byla būtų buvusi sprendžiama valstybininkų su įžvalgia vizija, šiandien Izraelis taikingai su arabais vykdytų labai reikšmingą Artimųjų Rytų atgimimo misiją. Bet to neįvykę. Kissingerio gabi diplomatija šiuo metu tesugebanti pratęsti paliaubas, bet pasirengimai karui uoliai vykstą. Naujame kare Izraelis negalįs pralaimėti, nes tai reikštų Izraelio valstybės žlugimą. Tačiau ir Izraelio laimėjimas Arabų - Izraelio bylos neišspręstų, o tik toliau ją komplikuotų ir gal net pasaulinį gaisrą sukeltų. Pagal Goldmanną todėl "būtų naudinga, o gal ir būtina siekti iš anksto susiprasti su Sovietų Sąjunga dėl Arabų - Izraelio bylos sprendimo pagrindų, dėl procedūros sprendimui pasiekti ir dėl priemonių sprendimui įvykdyti".

Ne tik Goldmannas, bet ir kiti Izraeliui draugingi Arabų - Izraelio bylai spręsti alternatyvų ieškotojai tokiam sprendimui randa šiokias tinkamas alternatyvas: turi būti užtikrinta Izraelio valstybės egzistencija, turi būti sudaryta Palestinos valstybė ir Jeruzalės senamiesčiui turi būti nustatytas specialus status.

Magdalena Stankūnienė:  Iš gėlių ciklo

Į 1976 metus Arabų - Izraelio byla atėjo be sprendimo perspektyvos, bet su didele įtampa ir grėsme. Arabams pavyko į savo pusę palenkti Afriką, Jungtinėse Tautose sudaryti galingą antiizraelišką bloką ir politiškai Izraelį izoliuoti.
Afrikoje neuralginis židinys susidarė ryšium su Portugalijos suteikta Angolai nepriklausomybe. Dėl valdžios ten svetimais ginklais brolžudiškai susigrūmė prosovietinės ir joms priešiškos jėgos. Dėl to Jungtinių Valstybių ir Sovietų Sąjungos dėtente politika atsidūrė dideliame bandyme. Pačioje Portugalijoje demokratinių jėgų atsigriebimui, atrodo, dėtente politika bus turėjusi palankaus ir gal net sprendžiamo poveikio. Po Jungtinių Valstybių intervencijos Maskvoje Portugalijos kompartija, atrodo, neteko Sovietų Sąjungos paramos ir dėl to turėjo kapituliuoti. Neatrodo betgi, kad Sovietų Sąjunga savo paramą būtų lengvai linkusi nutraukti Angolai. Dėmesio čia vertas faktas, kad sovietinė parama Angolos prosovietinei grupei eina ne betarpiškai iš Maskvos, o per Kubą.

Angolos konvulsijos grąžina mus į anuos laikus, kai prof. K. Pakštas, ieškodamas savo "atsarginės Lietuvos" idėjai praktiško pritaikymo, su tarptautine geografų ekspedicija pavažinėjęs po Angolą, rado ją visai tinkamą "atsarginės Lietuvos" idėjai realizuoti, nors daug gausesnė portugalų tauta per savo veik 500 metų Angolos Udymą vis tiek nestengė ten susikurti "atsarginės Portugalijos".
Australijoje 1975 pabaigoje įvykę parlamento rinkimai ištrenkė iš valdžios balno Sovietų Sąjungai palankią premjero G. Whitlamo riausybę. Ji buvo sulaužiusi Baltijos valstybių sovietinės aneksijos nepripažinimo politikos frontą, oficialiai pripažindama de jure Estiją, Latviją, Lietuvą Sovietų Sąjungos respublikomis. Titai sukėlė visų laisvųjų baltų pagrįstą pasipiktinimą ir didžiosios pasaulio spaudos reakciją, pripažinusią tą Whitlamo pataikavimo Sovietų Sąjungai gestą kaip nesuderinamą su tautų laisvo apsisprendimo teisės principu ir Britų
Commonwealtho" tradicine politika. Nors Whit-lamo darbiečių partijos pralaimėjimą parlamento rinkimuose daugiausia, sako, bus lėmusi Australijos ūkio paskutiniais metais pablogėjusi padėtis, bet jį neabejotinai yra lengvinusi ir Whitlamo prosovietinė užsienio politikos kryptis.

Jungtinių Valstybių dėtente politika sustiprėjo ta prasme, kad jos opozicija pačioje administracijoje susilpninta, pakeičiant gynybos sekretorių palankesniu dėtente politikai. Tačiau pati dėtente politika vis tiek yra patekusi į seklumą, nes tiek strateginio branduolinio ginklavimosi apribojimo (SALT II), tiek savitarpinio balansuoto visų karinių jėgų mažinimo Europoje pasitarimai yra įstrigę. Dėl to ir planuotas Brežnevo vizitas Washingtonui negalėjo numatytu laiku įvykti. Ir patys entuziastingieji dėtente politikos šalininkai pripažįsta,

Magdalena Stankūnienė:  Iš gėlių ciklo (V.Noreikos nuotraukos)

kad dėtente politikos pamatai labai netikri, nes po jais slypi apsčiai galimybių Sovietų Sąjungos -Jungtinių Valstybių konfrontacijai ir konfliktams, slypi taip pat netikėtos staigių poslinkių galimybės Sovietų Sąjungos sprendžiamųjų veiksnių sąrangoje. Bet visa to nepaisant, net toks dėtente politikos opozicininkas, kaip žinomas britų sovietologas Robert Conąuest, pripažįsta, kad "on a realistic basis there is perfectly good case for a variant of the Kissinger policy of dėtente so long as it does not gi ve incentives to Soviet know-nothing dogmatism by unneces-sary and unreąuited concessions" su sąlyga, kad dėtente politikos neatskiriamas komponentas būtų ir pastovus budrumas. Tatai ir prezidentas Fordas priminė kongresui, tardamas, kad "dėtente is not licence to fish in troubled waters".
Jungtinėse Tautose 1975 metai galima žymėti kaip vadinamo trečiojo pasaulio metai. Iš vardo trečiasis pasaulis turėtų reikšti nepriklausomybę ir nuo Rytų, ir nuo Vakarų bloko. Bet faktiškai, išskyrus kai kurias to trečiojo pasaulio valstybes, jis yra antiizraelinis, o tuo pačiu taip pat ir antiamerikinis. Jis yra proarabinis, o tuo pačiu, išskyrus kai kurias jo valstybes, ir prosovietinis. Pvz., sovietinė propaganda smarkiai varosi prieš sionizmą. Ir trečiasis pasaulis Jungtinių Tautų 1975 pilnaties sesijoje pasirūpino pravesti nutarimą, kuris sionizmą pripažino tolygų rasizmui. Tokį patį nutarimą trečiasis pasaulis pasirūpino pravesti ir Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos — UNESCO — pilnatyje. Todėl nenuostabu, kad, penktajame - šeštajame dešimtmetyje skaičiavę Sovietų Sąjungos veto atvejus Jungtinėse Tautose, šiame, aštuntame, dešimtmetyje jau turime skaičiuoti Jungtinių Valstybių veto atvejus. Šioks veto privilegijos Jungtinėse Tautose praktikavimo, kaip amerikiečiai sako, "topsy-turvy" reiškia, kad Jungtinių Tautų narių — valstybių daugumos nusistatymai jau ėmė kryžiuotis su Jungtinių Valstybių nusistatymais. O tą daugumą sudaro vadinamas trečiasis pasaulis.

Įdomu, kad ir trečiojo pasaulio moterų nusistatymai neatitinka Vakarų moterų nusistatymų. Jungtinės Tautos 1975 metus buvo paskelbusios Moterų metais ir ta proga Meksikos mieste sukvietė Jungtinių Tautų Moters metų konferenciją. Jungtinių Tautų narių — valstybių delegacijas toje konferencijoje sudarė daugiausia moterys atstovės. Kaip kad pačiose Jungtinėse Tautose, taip ir šioj konferencijoj trečiojo pasaulio svoris buvo labai ryškus ir vyraujantis. Ir būdinga, kad trečiojo pasaulio moterys atstovės konferencijoje pirmiausia kėlė ne pačių moterų problemas, o trečiojo pasaulio politines aspiracijas bei ūkinius rūpesčius, tarsi moters padėtis trečiojo pasaulio kraštuose būtų be priekaišto ir nereikalinga reformų. Vakarų komentatoriai tokią trečiojo pasaulio moterų atstovių laikyseną aiškina tuo, kad visas trečiojo pasaulio ūkinis ir kultūrinis gyvenimas tebėra tokioj pakopoj, kur vyro ir moters padėties skirtybės ir diskriminacinės apraiškos dar negali turėti praktiškos reikšmės, kur ir vyro, ir moters pirmasis ir visuotinis rūpestis yra išlaikyti savo fizinę egzistenciją ir kur tas išlaikymas dažniausiu atveju yra įmanomas tik vyro ir moters solidariomis pastangomis.

Terorizmas ir teroristinė politika. 1975 pasižymėjo ir politiniu terorizmu ir teroristine politika. Politinio terorizmo griebiasi savo tikslams pasiekti — vidaus ar tarptautinei padėčiai pakeisti — tokie veiksniai, kurie yra per silpni griebtis kitokių atitinkamų priemonių. Palestinos Laisvinimo Organizacija (PLO) yra ryškus to pavyzdys. Šių dienų technikos galimybės teikia politiniam terorizmui naują dimensiją. Ypač neraminanti atominio sprogalo panaudojimo galimybė politinio terorizmo veikloje.

Teroristinė politika skirtinga nuo politinio terorizmo tuo, kad ja naudojasi pati valstybė ir ją vykdo savo organizuotomis priemonėmis. Mūsų amžiaus teroristinės politikos vykdymo Europoje labai ryškų pavyzdį paliko buvęs Vokietijoje nacių režimas. Tokį pavyzdį tebeteikia Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotuose kraštuose tebesilaikąs sovietinis režimas. 1975 m. teroristinė sovietinė politika ypač beatodairiškai buvo vykdoma okupuotoj Lietuvoj, žiauriai persekiojant "LKB Kronikos" talkininkus, klastingai žudant tautinės rezistencijos taurius nepalaužiamus idealistus. Būdinga, kad teroristinės politikos meistrams yra pavykę tarptautiniuose santykiuose atgaivinti Kaino taisyklę: aš nesmi savo brolio sargas. Toji taisyklė tarptautinėse sutartyse, taip pat ir Helsinkio galutiniame akte, vadinama nesikišimu į kitos valstybės vidaus reikalus.

Lietuvos byloje praėjusiais metais tokių dramatiškų įvykių, kaip kad 1974 Simo Kudirkos iš sovietinės katorgos į Ameriką atvykimas, arba kaip Australijos pataikūniškas Sovietų Sąjungai gestas, pripažįstant de jure Baltijos valstybių aneksiją, — nebuvo. Užtat 1975 metai, kad ir nedramatiškai, atvertė Lietuvos byloje naują lapą Laisvės radijo transliacijomis Baltijos tautų kalbomis. Tai paguodžiantis ir padrąsinantis praėjusiųjų metų gestas sovietų pavergtiesiems baltams.

Nuo 1951 buvo daromos pastangos šalia oficialaus valstybinio "Amerikos balso" transliacijų į Lietuvą, Latviją ir Estiją gauti, nors ir vyriausybės remiamo, bet vis tiek daug laisvesnio privataus balso iš Amerikos transliacijas Baltijos tautų kalbomis, nes valstybinio radijo transliacijos dėl suprantamų politinių rėmų negali patenkinti atitinkamos tautos klausytojų norų ir interesų. Pagaliau 1975 metai tapo Laisvės radijo lietuviškųjų programų gimimo metais. Šiais dėtente politikos laikais tai ypač patrauklus reiškinys. Dar svarbiau, kad tasai reiškinys — Laisvės radijo lietuviškos transliacijos — patrauklus ir savo turiniu. Laisvės radijo lietuvių programos vadovas Juozas Laučka su didele pagarba ir pasididžiavimu prisimenamas dar iš anų metų, kai vadovavo "Amerikos balso" lietuvių skyriui Mūnchene. Ir Laisvės radijo lietuvių programa jis sielojasi ne tik iš tarnybinės pareigos, bet ir iš širdies. Jam paveikiai ir sumaniai talkina artimieji bendradarbiai Mūnchene ir New Yorke: dr. Čeginskas, Jurašai, Kacas, pro f. Landsbergis ir kt. Laisvės radijo lietuvių kalba transliacijom gauti išimtinai daug rūpesčio rodė ir pastangų darė Amerikos lietuvių bendruomenės valdybos žmonės.

*
Amerikos LB rūpesčiu taip pat gražiai patarnauta Lietuvai, išleidžiant anglų kalba leidinį apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje 1974 — "The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania". Tokius raportus Amerikos LB leidžia kasmet nuo 1971. Jau išleisti keturi tokie raportai, apimantys 1971, 1972, 1973 ir 1974 metus. Tai labai pravartus leidinys ne tik Jungtinių Valstybių, bet ir kitų angliškai kalbančių kraštų vyriausybių nariams, įstatymų leidėjams, spaudos, mokslo, kultūros, religijos vadovaujantiems sluoksniams. Tai kaltinamasis aktas sovietam.

Labai patraukli LB iniciatyva į tarnybą Lietuvai praktiškai įjungti jaunimą tuo būdu, kad jie atitinkamiems adresatams (senatoriams, kon-gresmanams, Tarptautinei žmogaus teisių lygai, Raudonajam kryžiui, Tarptautinei amnestijai ir kt.) rašytų laiškus, prašydami gelbėti sovietinėje katorgoje kenčiančius lietuvius politinius kalinius.

Ir 1975 metais LB neatlaidžiai klabeno atitinkamų įstaigų duris, prašydama, įtaigodama ar reikalaudama, kad bent valdiniuose, t. y. valdžios įstaigų vartojamuose žemėlapiuose Baltijos valstybės nebūtų vaizduojamos Sovietų Sąjungos sienose. Ir čia sulaukta kai kurių palankių rezultatų — tam tikro įrašo, kad Jungtinės Valstybės Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažįsta.

LB informacijų tarnyba, kaip kad ir ankstesniais metais, 1975 vasario 16-sios ir birželio įvykių metinių progomis senatoriams ir kongres-manams asmeniškai parūpino atitinkamos medžiagos, o radijo stotims — keletos minučių programėlę, kurią panaudojo 18 stočių.

Ryšium su sovietinių dvasininkų delegacijos lankymusi Jungtinėse Valstybėse LB pastangomis Jungtinių Valstybių atitinkami religiniai dignitoriai buvo išsamiai painformuoti apie tikinčiųjų ir dvasininkų padėtį okupuotoje Lietuvoje. LB taip pat paveikiai talkina lietuvių programos 1976 m. Philadelphijoje įvykstančiame eucharistiniame kongrese organizatoriams, kad Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis atkreiptų kongreso dėmesį ir susilauktų atgarsio.

Be abejojimo, kaip kad ir kitiems mūsų veiksniams, taip pat ir LB kėlė didelį rūpestį Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijos galimi Lietuvai nepalankūs padariniai. Jiems už akių užbėgti, kaip kad ir kituose mūsų veiksniuose, buvo daug vizitų atitinkamiems pareigūnams, daug laiškų ir kitokių rašytinių dokumentų, daug skambinimo telefonais, daug telegramų. Lietuvai tai buvo naudinga pirmiausia ta prasme, kad Amerikos vyriausybei liudijo čia esant etninę grupę, kuriai gyvai rūpi Lietuvos reikalai.

Ta visa Lietuvos uždaviniam vykdyti veikla Amerikos LB 1975 yra kainavusi tik apie 10,000 dol.

*
Amerikos Lietuvių Taryba — ALTa — savo gimtadienį laiko 1940 spalio 15 Washingtone. Tad 1975 sulaukė jau visai brandaus 35 metų amžiaus. Ji buvo sudaryta vienam aiškiam uždaviniui — visų pakraipų Amerikos lietuvių bendromis jėgomis ir pastangomis lietuvių tautai iš nelaisvės gelbėti, Lietuvos valstybinei nepriklausomybei iš svetimųjų okupacijos vaduoti. Daug ir didelių darbų per tuos 35 metus ALTa yra nudirbusi. Žvelgiant betgi retrospektyviai į ALTos nueitą kelią, matyti, kad jos autoritetas ir paveikumas buvo vienokie, kol ji buvo, sakyčiau, "aristokratinė", vertikali, ir pasidarė kitokie, kai ji "sudemokratėjo", suhorizontalėjo. Atsirėmusi keturiais solidžiais stulpais — Šimučiu, Grigaičiu, Vaidyla, Oliu, — ALTa buvo iškili tarsi kokia gotikinė katedra. Dominavo lietuviškajai aplinkai. Imponavo saviesiems ir svetimiešiems. . Bet laikas, kuris, pasak Maironio, griauna ir ardo, per praėjusius 35 metus suardė aną vertikalinę gotikinę ALTos "katedrą". Vietoj anų iškiliųjų keturių "kunigaikščių" atėjo "liaudies atstovai". ALTa "sudemokratėjo" ir suhorizonta-lėjo. Vietoj anų solidžių keturių stulpų šiandien ALTos valdybai jau reikia ar tik ne trylikos. 1975 ALTa tas pats, kas buvo prieš 35 ar 25 metus, bet ne tokia pati, kokia buvo tada. Tem-pora mutantur et nos mutamur in illis.

Šio meto ALTos reiškimąsi, atrodo, taikliai yra "Draugas" nusakęs, kad "negalima tik džiaugtis praeities laimėjimais", kad "reikia pamąstyti, kaip reiktų tuos (praeities) darbus tęsti dabartinėje politinėje situacijoje", kad "reikia naujų planų" ir "daugiau intelektualinių pajėgų paruošti dabartį atitinkančius planus". Šia prasme verta dėmesio ALTos suvažiavimo (1975.XI.22) vieno nutarimo mintis, kad "lietuviškų darbų pasidalinimo principas yra labai svarbus jų sėkmingumui". Jau prieš 20 su viršum metų, 1954. V. 19, veiksnių konferencija yra sutarusi tokį darbų pasidalinimo principą visai sukonkretinti šiuo būdu: bent kartą per metus veiksnių atstovai "bendrame pasitarime pasiaiškina, kas nuveikta ir kas ateity reikia veikti, ir pasidalina nustatytų darbų vykdymą". Reikia tad tik praktiškai, hic et nunc, tą veiksnių sutarimą vykdyti.

1975 ALTa palaikė ryšius su senatoriais ir kongresmanais. Ypač šiltus santykius sudarė su kongresmanu E. Derwinskiu ir Illinois senatoriumi C. Percy. Vasario 16-sios metinių proga parūpino minėjimams atitinkamos medžiagos ir radijo stotims pasiuntė anglų ir lietuvių kalbomis įkalbėtas juosteles. Parūpino vysk. V. Brizgio knygelės apie religijos padėtį Lietuvoje vertimą į ispanų kalbą. Leido proginius biuletenius lietuvių ir anglų kalbomis. Ypač daug dėmesio ir energijos skyrė pastangoms ryšium su Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijos baigtimi. ALTos delegacija drauge su estų ir latvių delegacijomis (Joint Balti c-American Com-mittee) buvo priimta prezidento Fordo, kuris patikino, kad saugumo - bendradarbiavimo konferencijos padariniai Jungtinių Valstybių nepripažinimo politikos Baltijos valstybių aneksijos atžvilgiu nepakeis. Tai reikšmingas pareiškimas. Per metus ALTa pasiuntė apie 13,000 laiškų. ALTa yra Joint Baltic-American Committee narys. Jos žmogus yra to komiteto reikalų vedėjas. Pats ALTos centras taip pat turi atlyginamą reikalų vedėją ir informacijų biuro vedėją. Technikinių darbuotojų atžvilgiu ALTos padėtis stipresnė už bet kurio kito mūsų veiksnio. Nuo 1974.IX.l iki 1975.X.31 ALTa turėjo $71,052.61 išlaidų: VLIKo paramai — $10,000.00, Joint Baltic-American Committee reikalams — $5,866.67, ALTos centro raštinės reikalams — $5,691.41, S. Kudirkos šeimai — $3,798.13, kitiems reikalams — $45,696.40.


Lietuvos Laisvės Komitetas, vienintelis mūsų egzilinis visuomeninis veiksnys, atstovaujantis šalia mūsų diplomatų Lietuvos valstybingumo tęstinumui, 1975 m. pasireiškė tik su latvių bei estų komitetais bendro memorandumo Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencijos atitinkamiems dalyviams įteikimu, talkinimu VLIKui ir bendradarbiavimu su Pavergtųjų Europos Tautų Seimu, kurio veikla pastaraisiais metais palyginti taip pat pusėtinai apsilpusi.


Mūsų veiksnių veiksnio — VLIKo — 1975 metų veikloje šalia tradicinių dalykų: Eltos biuletenių leidimo, išlaikymo ar palaikymo lietuvių kalba transliacijų į Lietuvą Madrido, Manilos, Romos ir Vatikano radijuose, bendradarbiavimo Baltų Santalkoje, rūpinimosi Bražinskų byla, bendradarbiavimo su Tarptautine amnestija dėl pagalbos lietuviams politiniams kaliniams, pastaruoju metu ryšium su "LKB Kronikos" leidimu ypač žiauriai baudžiamiems ir kankinamiems sovietinėje katorgoje, — randame taip pat vienkartinių dalykų, būtent: pasiuntimą Simo Kudirkos į Kopenhagą liudyti A. Sacharovo vardo privataus pobūdžio tarptautiniame apklausinėjime apie žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje; pasiuntimą į Jungtinių Tautų Moters metų konferenciją Meksikoje stebėtojos H. Kulber su atitinkamu leidinėliu (gaila tik viena anglų kalba) apie moters padėtį okupuotoje Lietuvoje; VLIKo valdybos pirmininko dr. K. Valiūno Baltų Santalkos delegacijos sudėtyje nuvykimą į Helsinkį Europos saugumo -bendradarbiavimo konferencijos metu ir vėliau dalyvavimą Baltų Santalkos sukviestoje spaudos konferencijoje Stockholme; randame taip pat kitas, panašias kaip kad ALTos ir LB, VLIKo pastangas ryšium su Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencija. Be to, ryšium su Europos saugumo - bendradarbiavimo konferencija VLIKas buvo 1975.IV. 12 Chicagoje sukvietęs visų veiksnių nepaprastą konferenciją. Pagal pranešimą \UKo seimui, "jos tikslas buvo aptarti ir įvertinti susidariusią padėtį, sutarti ypatinguosius darbo uždavinius, priemones ir organizaciją ateinantiems trims mėnesiams". Anot to pranešimo, "dėl to tuo didesnis buvo didelės daugumos nusivylimas, kad reikėjo pasitenkinti tik daliniais susitarimais ir kukliomis išdavomis". Kaip žinome, tokių kuklių išdavų priežastimi buvo ALTos delegacijos užsispyrimas, kad konferencijoje dalyvautų ir nekviestų LB apostatų atstovai, ir, kitiems konferencijos dalyviams su tokiomis ALTos atstovų nelauktomis kombinacijomis nesutikus, ALTos delegacijos iš konferencijos pasitraukimas. Tai pirmas toks nelemtas mūsų veiksnių bendradarbiavimo istorijoje atsitikimas. Jo akivaizdoje labai keistai atrodo ALTos valdybos vieno nario pareiškimas ALTos suvažiavimui, kad "Amerikos Liet. Taryba nėra padariusi jokių pareiškimų prieš Liet. B-nę".

VLIKo kviestosios nepaprastosios konferencijos sudarymas išryškino mūsų veiksnių bendradarbiavimo santykiuose tokią opą, kuri, jeigu laiku ir radikaliai nebus gydoma, gresia virsti nepagydomu mūsų išeivijos vėžiu, kurio galutiniai padariniai su Lietuvos vadavimu susijusiai išeivijos veiklai būtų fatalūs.
1975 m. pasibaigus VLIKo valdybos trejų metų kadencijai, VLIKo taryba naujai kadencijai sudarė pusėtinai pakitusios sudėties valdybą. VLIKo finansinei nepriklausomybei nuo ALTos užtikrinti 1975 sudaryta savarankiška Tautos Fondo korporacija.

Per 1975 vienuolika mėnesių VLIKas turėjo išlaidų: patalpų nuomai, reikalų vedėjui, raštinei, kelionėms — $15,705.77, Eltai ir kitiems leidiniams — $15,168.72, radijo transliacijoms į Lietuvą — $6,592.00, Bražinskų bylai — $8,387.85, konferencijoms — $3,396.51. Sudėję ALTos, LB, VLIKo 1975 išlaidas, susijusias su Lietuvos vadavimo uždaviniais, turėsime apie 140-150,000.00 dol. Palyginę pačios veiklos duomenis, matysime, kad labiausiai rentabilus yra buvęs LB doleris, o menkiausiai — ALTos.

1974 m. apžvalgoje, apgailestaujant Lietuvai nuostolingą mūsų veiksnių tarpusavio nesusiklau-symo prabangą, buvo linkėta, kad 1975-ji būtų susikonsolidavimo ir tarpusavio darnos metai. Deja, 1975 m. diskonsolidacijos ir nedarnos apraiškos tik paaštrėjo. To akivaizdoje mūsų išeivija reikalinga savo Katonų, kurie, kaip kad anas senosios Romos valstybininkas (Marcus Porcius Cato) visas savo kalbas Romos senate baigdavo posakiu: ceterum censeo Carthaginam esse delendam (pagaliau, manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta), — taip pat visus savo linkėjimus ir paramą mūsų veiksniam palydėtų linkėjimu, kad jų tarpusavio nedarnos "Kartagina" pagaliau būtų sunaikinta. Ir tai visai nesunku įvykdyti.