Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVIEJŲ ŠIMTŲ METŲ JUBILIEJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė . J. Rausch   
Kalba, pasakyta Tautinės Katalikų Konferencijos generalinio sekretoriaus vysk. J. Rausch, D.D., antroje metinėje Amerikos Katalikų Tautinio Centro miestų etninių grupių reikalams konferencijoje 1975 m. spalio 30 d., New Yorke, Comui odore viešbuty.

Kartais mes esame linkę pamiršti, kad Amerikos dviejų šimtų metų jubiliejus iš tikrųjų yra Amerikos gimtadienio šventė. Gimtadienis mums primena ne tik pradžią, bet ir visa tai, kas prabėgo per tuos du šimtus metų nuo gimimo. Kas yra tiesa iš atžvilgio į žmones, lygiai yra tiesa iš atžvilgio į tautas.

Tuose dviejuose šimtuose metų mes prisimename įvykius, susijusius su respublikos gimimu. Tai buvo garbingas, pilnas pažadų metas, sušvitęs laiką pranokstančiais idealais ir apėmęs juos drąsa ir auka. Kiekvieną kartą, kai mes prisimename 1775-1776 metų įvykius, mes vėl girdime mūsų protėvių žodžius; kiekvieną kartą, kai mes iš naujo skaitome įsteigimo dokumentus, mūsų širdys pradeda greičiau plakti, kūnai tvirčiau atsitiesia, ir mūsų pasitikėjimas Amerika auga. Tai buvo dideli vyrai, nuostabūs įvykiai, karžygiški darbai, kilnūs dokumentai. Niekados žmonijos istorijoje nebuvo tokios pradžios, kuri tiek daug žadėtų — "gyvavimą, laisvę ir laimės siekimą", "visi žmonės yra sutverti lygūs", "laisvė ir teisybė visiems be išimties".

Kaip katalikai su pasididžiavimu prisimename, kiek daug mes prisidėjome prie mūsų šalies garbingos pradžios. Tarp pasirašiusiųjų Deklaraciją ir Konstitucijas mes iškeliame visiems gerai žinomus katalikų vardus. Tarp Amerikos kariuomenės generolų mes pastebime Lafayette ir Kosciusko, mes minime "Saucy Jack Bany", Amerikos laivyno įsteigėją — ir taip pat išryškėja ilga katalikų eilė. Mes minime tuos istorijos trupinius, kad užtikrintume sau mūsų tapatybę su respublikos įsteigimu ir savo įnašu darbais ir auka, visa tai įvykdant.

Nežiūrint to, turim prisipažinti, kad daugeliui šių dienų amerikiečių ta tapatybė ne visai aiški. Mes nesame, tiesa, dvasioje išskirti kaip sūnūs ir dukterys Carrollių ir Pu-laskių, bet mes nesame paveldėtojai griežta prasme mūsų "Tėvų Įsteigėjų". Mes teisingai didžiuojamės tuo ankstyvuoju katalikų įsijungimu į bendrą darbą; mes didžiuojamės tuo, kad pagelbėjome iškentėti skaudžiuosius Amerikos gimdymo laikus. Ta prasme mes buvome kartu tenai su jais.

Šių dviejų šimtmečių jubiliejus mums primena štai ką: nors Amerikos pradžia buvo garbinga, bet ir jos išsiskleidimas buvo lygiai garbingas. Pasirinkti idealai 1776 m. ir pažadai, išreikšti Amerikos nepriklausomybės paskelbime, buvo įvykdyti metais, kuriais Amerika brendo. Tie brendimo metai turi būti taip pat švenčiami. Turi būti prisimenami įvykiai, kurie grūdino Ameriką, ir karžygiai, verti pagarbos ir sekimo. Šitame laiko bėgyje mes visi esame įjungti. Ten dalyvavo mūsų tėvai ir protėviai, ten išsivystė tautos ir jos žmonių gyvenimas.

Ta naujoji respublika, kai prasidėjo XIX a., buvo tik kūdikis, ir jis būtų užgesęs, jei tauta nebūtų persiformavusi iš lauko ir iš vidaus. Tik po kelis tūkstančius naujų emigrantų atvykdavo kasmet 1890-tuoju dešimtmečiu, apie 60 tūkstančių imigruodavo kasmet 1830-tuoju dešimtmečiu, ir 1840-tuoju dešimtmečiu kasmet imigruodavo apie du šimtus tūkstančių. Mes dažnai pamirštame, kad po 1820-jų metų per 40 metų į šią šalį imigravo šeši milijonai naujų amerikiečių. Ši masinė imigracija buvo daugiausia iš Anglijos ir Airijos su keliais milijonais iš Skandinavijos, o kita iš įvairių Europos šalių. Taip Amerikos gyventojai, kurių 1810 m. buvo tik septyni milijonai, 1860 m. pasiekė 31 milijoną.

Antroji didelė imigracijos banga prasidėjo baigiantis šimtmečiui ir tęsėsi iki pirmo pasaulinio karo. Ji buvo turtingesnė tautybėmis kaip pirmoji. Prisidėjo dideli kiekiai iš Pietų Europos, ypatingai Italijos, iš centrinės ir rytų Europos, ypatingai Lenkijos ir Lietuvos. 1900 m. Amerika turėjo 75 milijonus gyventojų, o 1917 m. buvo jau per 100 milijonų. "Po 1905 m. per šešis pirmo dešimtmečio metus kasmet Amerikon imigruodavo geras milijonas žmonių" (Handlin).

Žinoma, statistika mažai ką pasako, kaip naujieji atvykėliai buvo priimti. Viena mes žinome, kad masinė imigracija sutampa su Amerikos išsiplėtimu į vakarus, pramonės ir prekybos našumu, prabangos kilimu ir ekonomijos augimu. Šitose aplinkybėse naujiems amerikiečiams buvo gera proga prasimušti. Kai kurie jų keliavo į vakarus ūkininkauti, kiti veržėsi prie geležinkelių statybos, kanalų kasimo ir kelių tiesimo. Daugelis gavo darbo anglių ir geležies pramonėje, kiti gi pasiliko savo vietose, kur buvo iš laivų išlipę, būtent rytų Amerikos dideliuose miestuose. Ne visi imigrantai turėjo galimybių pasirinkti sau darbą, nes naujos kalbos sunkumai, profesinis nepasiruošimas ir kitos aplinkybės čia buvo labai svarbios kliūtys.

Su naujais skirtingų tautybių imigrantais ypatinga apraiška atsiskleidžia naujame krašte, būtent, naujos bendruomenės vystymasis. Dažnai atsitikdavo, kad panašių tradicijų ir kultūrų žmonės grupuoda-vosi, palaikydami panašius papročius ir kalbėdamiesi sava gimta kalba.

Visiems mums gerai žinoma, kiek daug Bažnyčia padėjo tiems milijonams naujai atvykusių į naują šalį, prisitaikant prie naujo gyvenimo aplinkos. Dažniausiai jie burdavosi apie naują bažnyčią, kad jiems būtų patogiau ją lankyti ir kad dvasiškiai galėtų juos lengviau aptarnauti. Katalikai dažniausiai atsiveždavo savo kunigus, ir, pagal laiko dvasią, jie buvo jiems tarpininkai, dvasios vadovai ir visų reikalų aprūpintojai.

Minint tautos istoriją, įsidėmėtina staigus tautinis atsiskleidimas, kuris buvo įsigytas ne be ašarų, kančios ir aukos. "Duok man pavargusius, vargšus, susigrūdusias minias, ieškančias laisvai kvėpuoti", — sako Laisvės Statutas, kuris yra garbingas ir pilnas idealų dokumentas. Tos "auksinės durys", vedančios į laisvę, neretai buvo vargingi namai, ekonominis išnaudojimas, socialiniai nelygumai, prakaitą spaudžią fabrikai ir nesaugios anglių kasyklos. Šiandien mes galime visa tai užmiršti, kaip praeities negandą, bet negalime užmiršti, kiek visa tai atsiėjo žmonių gyvybių ir kiek tai pakenkė žmogaus kilnumui. Ta garbinga 1776 metų patirtis nekartą buvo nutraukta, augant Amerikai devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje.

Mes dabar stovime ant slenksčio į tretįjį Amerikos šimtmetį. Mes vėl prisimename respublikos įsteigėjų žodžius. Kyla klausimas, ar mūsų karta ir tie, kurie mus seks, bus ištikimesni kaip mūsų ankstyvosios kartos, ar jie nepasuks į išnaudojimą, neteisybes ir skriaudas. Prieš per staigiai atsakydami į šį klausimą, pažvelkime į save ir paklauskime, ar mes, net priklausą vienai Bažnyčiai, buvome be kaltės. Kokie pasidalinimai, kiek nesusipratimų ir rietenų mus skyrė vienus nuo kitų net toje pačioje vienos Bažnyčios šeimoje? Mes leidome kalbai tapti mūsų bendrų siekimų kliūtimi, neminint jau bendro meldimosi. Mes pasidalinome, kadangi mūsų kultūrinės tradicijos buvo skirtingos. Mes bandėme be skirtumo visus grūsti į tą pačią bažnyčią, nes norėjome visus sulydyti į tą patį amerikonišką "katilą" be skirtumo.

Koks yra į visa tai atsakymas? Ar mes, gal nesąmoningai, geidžiame, kad visi skirtumai išnyktų? Ar mes norime, kad kitų žmonių skirtumai išsilygintų ir visi taptų tokiais, kokiais mes esame? Ar mes siekiame, nors to ir nepateisiname, kad visi Amerikos katalikai patektų į vieną "lydomąjį katilą"? Ar mes geidžiame matyti Amerikos kataliką be žymesnio etninio įvairumo? Aš tuo netikiu. Kaip mūsų kultūra praturtėtų įvairių etninių kultūrų įnašais, taip turi praturtėti ir Amerikos Bažnyčia.

Įvairių tautybių imigrantų sūnūs ir dukterys buvo lyg jos nugarkaulis šiame krašte taikos ir karo metu. Jie kasė kanalus, tiesė traukinius, kėlė iš gelmių anglis, arė laukus, dirbo fabrikuose, kad įgyvendintų tą sapną, kuris išsipildė šiandien. Jie nešė Amerikos vėliavą namuose ir per platų pasaulį prieš engėjus ir pavergėjus, ieškodami taikos. Jie tai darė, neatsižadėdami savo žemės ir gimtosios šalies, kuri juos skatino kilniems žygiams ir savo gimtosios žemės labui. O vienok jie nebuvo mažesni amerikiečiai, bet tikri jos sūnūs, nes jie buvo nuosaikūs patys sau.
Tas pat vyko ir mūsų šalies bažnyčioje. Su kiekviena karta mes stiprėjome, įkvėpti tokių, kaip Serra Kalifornijoje, Cheverus Bostone, Marąuette Wisconsine, Gal-litzin Pennsylvanijoje, Gibbons Bal-timorėje, Neumann Philadelphijoje, Gabrini Naujorke ir t.t. Tai buvo istorinė simfonija, sukurta iš daugybės gaidų. Kiekviena jų liko ištikima sau, bet taip pat ištikima Dievo Karalystės plėtrai.
Turime pripažinti, kad Bažnyčioje ir valstybėje mūsų tėvų paveldėjimas buvo aptemdytas ne tiek dėl kitų priespaudos, kiek dėl mūsų pačių neapdairumo. Dabar yra pats laikas atstatyti, kas buvo prarasta, ir išlaikyti tai, kas dar liko.
Mes žinome, kad mūsų aplinkoje veikia prieš mus galingos jėgos, bet jos neturi įveikti mūsų pastangų. Pažįstame amerikoninimo procesą, kurio jėga mes visi esame verčiami tapti panašūs vieni į kitus, prarasdami savo pirminį
tautinį įvairumą. Šis procesas nėra draugas tikrųjų Amerikos vertybių.
Amerikonėjimo procesas veikia į daugelį labai subtiliu keliu. Pasiduoti šiam procesui reiškia prisitaikyti prie jo nustatytų dėsnių ir įsijungti į įsivaizduotą paveikslą. Tas paveikslas rodomas mums per televiziją, laikraščius, kiną ir net mokyklų vadovėlius. Tom priemonėm mes esame formuojami, — jom prisitaikome ir nesąmoningai įsijungiame į šį paveikslą. Tai vyksta bažnyčioje ir socialinėje bendruomenėje ir labai nuskurdina asmenybę.

Mūsų pasipriešinimas turi būti konkretus prieš visa tai, kas tik drįsta atplėšti mus nuo šventų etninių tradicijų. Tragiška, kad jaunieji amerikiečiai auga mažai pažindami savo šalies istoriją ir pirmykštes šalies tradicijas. Juose kuriasi Amerikos paveikslas miglotas ir neišbaigtas. Tokiu auklėjimu yra daroma skriauda mūsų šaliai ir daugeriopų etninių grupių žmonėms. Neteisinga palikti tuos žmones be žinojimo tų kraštų, iš kurių yra išaugusi Amerika.

Šis dviejų šimtų metų Amerikos jubiliejus teikia progos atkurti Amerikos atvaizdą šios šalies gyventojuose. Pagrindinis elementas tame atvaizde turi būti įsisąmoninimas, kad mes esame imigrantai, vienas nuo kito skirtingi, viena kitą toleruojanti tauta. Mūsų bendra istorija siekia tik 200 metų, bet joje praeitis jungia mus turtingais išgyvenimais. Ji palaiko mus taikoje ir kare, nelaimėse ir garbėje.
Nors esame taip glaudžiai sujungti, vis tiek galime išlikti individais. Nors esame taip suvienyti, tačiau galime rizikuoti būti skirtingais. Mūsų Įsteigėjų šūkis buvo: E pluribus unum — Iš daugybės vienybė. O, kad ta daugybė ištvertų vienybėje!

Išvertė T. B. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai