LIETUVIŠKI PAUKŠTUKAI IR MODERNUS BRAIŽAS — ANTANO TAMOŠAIČIO KŪRYBINIS PASAULIS Spausdinti
Parašė Birutė Ciplijauskaitė   
Ant kalnelio jovaras žydėjo.
Garsusis žolyne, rugeli!
Pašaknėlėj dūzgiančios bitelės,
Ant šakelių skambanti kankleliai,
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai.1


Antanas Tamošaitis gyvena liaudies menu. Lietuvių tautodailė yra gija, siejanti visas jo kaip kūrėjo, pedagogo, meno darbų rinkėjo apraiškas. Dar tebebūdamas Kauno Meno mokyklos studentu, pradeda rinkti medžio drožinius. Prireikus tikslių duomenų dėstymui, vis daugiau dėmesio skiria senosioms audimo technikoms ir išvažinėja skersai išilgai visą Lietuvą, rinkdamas pavyzdžius, o paskui ir rengdamas kursus, idant tas menas — tas senobinis mokėjimas — nemirtų. Tos pačios minties skatinamas, pradeda rašyti: iš pradžios apie audimą, paskui imtinai apie "sodžiaus meną". Ir dabar, po ilgos pertraukos, skirtos tik kūrybiniam darbui, vėl ruošia dar iš samesnę knygą apie lietuvių audinius.

Būtų nenuoseklu bandyti šį ilgametį susidomėjimą audiniais išskirti iš jo trijų pagrindinių kūrybinių apraiškų: tapybos, grafikos, akvarelės. Visi apie jį rašę kritikai yra iškėlę šią ypatybę: jo "tekstilinį faktūrų traktavimą".3 Audimo technika bus įtakojusi ne tik jo pasirenkamus stambios drobės paviršius, ne tik juos dalinančias dvigubas linijas, bet ir pilną erdvės sukomponavimą su neretai iškylančiu simetrišku, pirmąją pusę atspindinčiu jos padalinimu.
Liaudies menas bus įtaigojęs ir erdvės užpildymą: panašiai, kaip ant senųjų verpstų ir kultuvių, išmarginama visa plokštuma, nepaliekant tuščių plotų. O kraičio skrynios, darytos jaunųjų nuotakų svajonėms ir lūkesčiams priglausti, galėjo įkvėpti į aukštį besistiebiančias, visuomet daugiau, negu rodo, pasakančias stilizuotas gėles ir pasakas, primenančias gyvus paukščiukus. Intensyvus domėjimasis medžio drožiniais atsispindi ir technikoje: dažnai jo linijos ir figūros atrodo išskaptuotos, ne švelniai teptuku išvestos. Tačiau neužtenka žiūrėti į skrynias, koplytėles, audinius, durų apkalas — lygiai svarbūs ir esminiai yra elementai, patekę jo tapybon iš liaudies dainų:
Iš pakraštėlių
vingių vingiais,
žaliais raudonais
žiedužėliais,
o vidurėly,
pačiam viduružy,
geltona saulutė
su žvaigždužėlėmis.

Be jų Tamošaičio kūryba neįsivaizduojama; visi šie elementai dažnai įgauna simbolinės reikšmės.
Šio savito stiliaus Tamošaitis ilgai ieškojo. Pradėjęs tapyti panašiais motyvais bei technika, kaip visa eilė lietuvių dailininkų 1920 - 1940, jis tik apie 1960 susikūrė šią visai naują, tik jį vieną išsakančią išraišką. Vietoj pastelinių spalvų, lietuviškų smūtkelių ar sodybų, šieno gubų, apjungtų tam tikro sentimentalumo, palaipsniui atsirado daug galingesnis braižas, objektyvesnis, bet kartu ir originalesnis priėjimas prie siužeto. Ne vienas kritikas yra kalbėjęs apie jo "statišką ir dekoratyvų meną", įtaigotą audinių. Tai gal nėra visai tikslu, nors jo plokštumos ir dviejų dimensijų; jose pagauta ne tik nerimas, bet ir kova. Patys būdingiausi Tamošaičio paveikslai yra persisunkę kovinga dvasia. Juose galima įžiūrėti ir kančios motyvą. Juodų erdvę laužančių linijų kampuotumas primena erškėčius, ne ramybę. Jos kartais gal atrodo turinčios kažką bendro su vitražų technika, tačiau esmėje pasiekia kitokio efekto. Georgės Rouault taip pat daug yra paėmęs savo tapybai iš vitražų technikos, bet pas jį ji sąmoningai išlaikyta: juodos linijos ne skaldo, bet jungia, tik išryškindamos perėjimus. Nuo jų niekad nenukenčia vientisumas. Paveiksle visuomet vyrauja vienas siužetas, kurį linija, lyg vitražo švinas, sulipdo. Jo linijos nėra kietos, kampuotos. Pas Tamošaitį, anaiptol, kompozicija susideda iš daugelio išbaigtų kristalų, išryškintų linijomis. Jie sukuria darnią visumą, bet kiekvienas gali būti žiūrimas paskirai, pav. ''Savam kieme", "Protėvių paminklai", "Didinga praeitis". Abu menininkai savo kompozicijomis išsako racionaliai neprieinamus, bet sąmoningai išbaigtus pasaulius, kuriuose vyrauja vidinė, ne visiems vienodai nustatyta, tvarka: "Tout est impon-de'rable dans les regions spirituelles oū s'aventure l'artiste, mais il y rėgne un ordre plus vrai que celui du controleur des poids et me-sures".4

Kitas Tamošaičio kūrybos, dažnai minimas, bruožas: jo sugebėjimas sujungti senus liaudies motyvus su modernia abstrakčia technika. H. Nagys jį vadina "Lietuviško modernizmo" atstovu. Ir čia Tamošaitis nėra vienas: 1920 - 1930 m. susidomėjimas liaudies menu buvo didelis ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje.5 Juo rėmėsi ir visai nauji sąjūdžiai kaip neosimbolizmas ar surrealizmas tiek plastikiniam mene, tiek lyrikoje.6 Tai aiškintina tuo, kad primityvus liaudies menininkų išsakymas savo naivumu ir kondensuota išraiška atskleidžia didesnes galimybes vaizduotei, dažnai paliečia pačias poezijos gelmes. Užtenka prisiminti Mare Chagall, kurio oru skriejančios vištos ar kiti paukštukai, vargingos trobelės taip pat kilę iš vaikystėje pažinto liaudies meno bei pasakų.

Jo priėjimas prie šių elementų betgi visai kitoks: pas Chagallį viskas pakimba erdvėje, ir jos tiek daug! Neužpildyti tarpai tokie dideli, kad vaizduotei paliekama daug daugiau laisvės, negu pas Tamošaitį, kur kompozicija nuoseklesnė, elementų pristatymas dramatiškesnis, bet jų tikslus įrėminimas tartum stabdo fantazijos lakumą ir užmeta jai tinklą. Nuostabu ir tai, kad Chagall, pristatydamas konkrečius pavidalus, nesumažina jų simbolinės vertės. Tamošaičio kūriniai visuomet daugiau sako, kai jų simbolizmas nėra perdaug akivaizdus. Todėl jo "erškėti-niai" paveikslai atrodo originalesni ir žymiai stipresni, negu paskutiniųjų metų ieškojimai, pernelyg įsakmiai bandantys sukurti mistiką. Gal dėl to, kad pirmuosiuose, pav. "Margasparniai bičiuliai", jam geriausiai yra pavykę perteikti primityviąją, paslapčių pilną lietuvių liaudies meno dvasią: "More important than the fact that Tamošaitis' sub-jects are those of 'folk art' is the fact that the spirit, the signifieance of what he paints retains an es
sential link with a world that endures only in and with folk art, the ancient crafts."7 Juose glūdi ir žymiai didesnė jėga — tiesiog jaunatviškas erdvės pavergimas.

1960 - 1970 m. darbuose stebina ir tai, kad po tokio ilgo ieškojimo surasta savita išraiška ir technika tapyboje pritaikoma su tokiu pat efektingumu akvarelėms bei grafikai. Lyginant akvareles iš 1920 - 30 m. su dabartinėmis, skirtumas beveik didesnis, negu tapyboje. Nedaug tur būt yra akvarelistų, kurie sugebėtų perkelti "kietą" vitražų ar skulptūros techniką į šią taip skirtingą medžiagą. Pas Tamošaitį gi ir čia išlaikomos ryškios linijos, taip pat smulkiai skaldomas ir kruopščiai, tiksliai užpildomas visas plotas. Darbai, kaip "Pumpuro sodyba", primena kubistinę ar net futuristinę tapybą ir jokiu būdu nedaro statiško įspūdžio. Paskutiniųjų metų akvarelėse ir koloritas ryškesnis, negu pirmosiose.

Nedažnai pasitaiko užtikti Tamošaičio paveikslą, dvelkiantį spontaniškumu, su pripuolamai susiklosčiusiais erdvės efektais. Turi jis betgi nemažą skaičių monotipų, kurie kaip tik yra gimę panašiu būdu, menininkui tik paskutiniu momentu pridedant sąmoningą ranką. Nėra tai patys geriausi jo darbai: tartum trumpi kvėptelėjimai po įtemptos kompozicijos. Bet netrūksta juose nei spalvų žaismo, nei tam tikros gracijos. Žymiai įdomesni yra paveikslai, primenantys kilimų tekstūrą, kaip "Tėviškė": jie tiesiog prašosi būti perkeliami į gobelenus.
Taip pat ir grafikoje Tamošaitis stengiasi sutaikyti liaudies meno bei abstrakčios technikos elementus. Jo ieškojimai ir bandymai niekad nesustoja. Įdomios serijos litografijų, kurios paskui nuspalvinamos kiekviena kitomis varsomis, tokiu būdu išgaunant naujas dimensijas, pabrėžiant naujus niuansus. Kai kurie darbai savo paprastutėm, beveik ske-letinėm linijom — pav. "Jaunos dienos" — iš tolo lyg ir užmena Klee ar Miro, tačiau nėra juose to žaismingumo, tos erdvės, kurie būdingi šiems didiesiems tapytojams. Iš viso, galima tur būt sakyti, kad Tamošaičio darbai labiau persisunkę liaudies dievdirbių skulptūrų rimtim, negu humoru.

Paskutiniu laiku Tamošaitis sugrįžo prie dar kitos, jau 1920 -30 m. puoselėtos išraiškos: ex libris, kur visa dar labiau sukoncentruojama, kur įpinamas, jam visada rūpėjęs, simbolizmas. Ir čia neužmirštama — ir tai patvirtina Tamošaičio originalumą, jo sugebėjimą išlaikyti savitą braižą kiekvienoje meno šakoje — iš liaudies meno kilusių paukščiukų, saulužių, mėnesėlio, įrėmintų tarp tvirtų juodų linijų.

Tamošaičio darbai išsiskiria iš visų jo amžininkų kūrybos savo visiškai savita kalba. Nesivaikydamas madų, nesirūpindamas rinkos reikalavimais bei paklausa, jis atkakliai dirbo, kol sukūrė originalų, visuomet atpažįstamą stilių. Panaudodamas modernias technikas, jis sugebėjo išlaikyti esminį lietuvišką pradą, perkelti į savo drobes senųjų primityvų užuominas. Pasak Nagio, "Tamošaitis atrado savo tikrą pašaukimą po daugelio metų, kai pradėjo liaudies lūpomis pasakoti mūsų pasaulį. Ir mus pačius. Ir save. Žemę ir žmogų".8

1. Liaudies daina, Lietuvių poezijos antologija, Chicago, "Draugo" spaustuvė, p. 63.
2. Audimas (1931), Austiniai Kilimai (1935), Staltiesės (1935), Sodžiaus menas, 8 kn. (1931-1939).
3. Mindaugas Nasvytis, Įvadas 1966 m. Detroite surengtos parodos katalogui.
4. Georgės Rouault, Miserere, London, Trianon Press, 1950, V.
5. "Lietuvoje ... jo įtaka individualiai kūrybai atėjo su tąja dailininkų karta, kuri, studijavusi meną Paryžiuje, suvokusi naujas, anksčiau net nesvajotas galimybes, 1932 m. Kaune paskelbė manifestą, kurio pagrinde buvo šioji mintis: "Moderninio meno priemonėmis kurti iš liaudies meno tradici-jų išplaukiantį, savitą lietuvių individualų meną". (A. Rūkas, Įvadas 1963 m. parodai Chicagoje).
6. Kartais šios abi išraiškos sujungiamos: ispanų poetai Federico Garcia Lorca ir Rafael Alberti, daug liaudies dainų motyvų įnešę savo poezijon, ir savo piešiniuose ieškojo primityviškumo. Prancūzijoje Louis Aragon ir Renė Char svyruoja tarp modernizmo ir liaudies tradicijų.
7. Robert C. Pinto, įvadas 1969 m. parodai University of Windsor.
8. Įvadas 1964 m. parodai Philadelphijo-
Birutė Ciplijauskaitė