Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FIODORAS IR ANNA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Anna G. Dostovejskaja   

Fiodoras Dostojevskis (V. G. Perovo portretas)
Pirmas susitikimas 1866 m. spalio 3 d., kaip paprastai, atėjau į stenografijos pamoką, kurią vedė Pavelas Mat-vejevičius Olchinas. Mane pamatęs, dėstytojas priėjo ir tarė: — Ar nenorėtum tamsta gauti steno-grafistės vietą? Būsi, tur būt, girdėjus apie rašytoją Fiodorą Dostojevskį? Jis dabar rašo naują knygą, bet kadangi turi labai mažai laiko, tai norėtų angažuoti pagalbon stenografistę. Viso bus apie 10 leidybinių lankų. Na, ką tamsta į tai pasakysi? — Atsakiau, kad apie Dostojevskį ne tik esu girdėjus, bet ir kad jo knygos man labai patinka, kad man bus didelė garbė ... — Na taip, jei tamsta sutinki, — pasakė profesorius, — prašau, štai jo adresas. Namas stovi Stalių gatvės ir Malajos Meščanskajos sankryžoje, Olonkino nuosavybė. Rašytojas prašo, kad tamsta ateitum punktualiai pusę dvyliktos, ne anksčiau ir ne vėliau.

Mintis, kad galėsiu pažinti įžymų rašytoją, sukėlė many džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmą.
Įėjau į valgomąjį. Viskas čia išrodė kukliai, beveik skurdžiai. Prie vienos sienos stovėjo senoviška komoda, pridengta baltu užtiesalu, kaip tai paprastai daroma miesčioniškuose namuose. Ant komodos stovėjo dvi sidabruotos žvakidės, kampe pastebėjau kažkokią labai primityvaus darbo skrynią. Tarp langų stovėjo stalas. Prie kitos sienos — sena kušetė, o ties ja — laikrodis, netgi gana gražus. Įsiminiau jį, nes, kai įėjau, tuoj lyg spontaniškai į jį pažvelgiau ir pamačiau, kad artinasi pusė dvyliktos, ne anksčiau ir ne vėliau . . . Praėjo kelios minutės, kol išvydau rašytoją.
---------------------
*1918 m. birželio 9 d. Jaltoje mirė Dostojevskio našlė Anna Grigorjevna Dostojevskaja. Prieš mirtį ji dar spėjo sudaryti testamentą, kuriame tiek parašė: "Prašau mano artimuosius palaidoti mane Aleksandro Nevskio lavros kapinėse, greta mano vyro. Atskiro antkapio man nestatykite, tik ant Fiodoro paminklo — toj pusėj, kuri bus atgręžta į mano kapą, padarykite paprastą užrašą. Juo kuklesnis jis bus, tuo labiau man tiks".
Didžiojo rašytojo gyvenimo draugės pageidavimas tapo įvykdytas, ir abu jie ilsisi šalia vienas kito buv. Peterburge Aleksandro Nevskio lavros vienuolių kapinėse. Nuo Fiodoro Dostojevskio mirties šiemet sueina 95 metai
----------------------
Duryse pasirodė kokių keturių dešimtų metų j amžiaus vyriškis, vidutinio ūgio, kiek palinkęs — blondinas, rusva barzda. Mane iškart nustebino- jo nekasdieniškos akys: viena akis buvo bronzinė, - kita — visai juoda. Paskiau paaiškėjo, kad Dosto- jevskis vartojo atropinos lašus. Tos jo akys padarė  man tikrai nepaprastą įspūdį. Vilkėjo jis nudėvėtu mėlynu surdutu ir pilkom kelnėm,
 Tokį tad pamačiau pirmą kartą Fiodorą Dostoijevskį.  Jis linktelėjo man ir parodė kambarį dešinėje, Tai buvo rašytojo kabinetas — labai erdvus kam-a barys su dviem didžiuliais langais. Tarp jų karojo kreivai pakabintas veidrodis. Šiame antrame kambary baldai buvo daug padoresni . . .

Nespėjau nė atsisėsti, kai mergina atnešė man i stiklinę karštos, stiprios arbatos ir apskritą bandelę . . . Įėjo Fiodoras Dostojevskis, paprašė, kad sėsčiau ir paklausė, ar aš gerai stenografuojanti.

, Atsakiau, kad mokausi šio meno jau pusmetis. O kiek buvo asmenų, pradėjusių mokytis su jumis? , Šimtas, — tariau, bet iš jų mokslą tęsia tik dvylika. Taigi, — konstatavo rašytojas, — pas mus  visada taip: šiaudinė liepsna... Po to ėmė klausinėti apie mano gyvenimą, šeimą, pomėgius.  Man jis tada pasirodė apkartusiu, nepatikliu žmogum. Vis kartojo, kad dar nežino, ar galėsime drauge dirbti, nes dar niekad nėra kam nors diktavęs savo knygos, kad tai esanti išimtinė, sunki padėtis ir pan. Tuomet aš pagalvojau, kad jis gailisi mane pakvietęs, nepasitiki mano sugebėjimais ir nežino, kaip dabar išbristi iš keblios padėties.

Todėl paprašiau, kad jis man ką nors padiktuotų. Jeigu paaiškės, kad aš nesugebu diktuotės užfiksuoti, atsisakysiu pasiūlymo be jokių pretenzijų. Tuomet jis paprašė, kad atsisėsčiau prie " jo rašomojo stalo ir nepaprasta greitakalbe padiktavo kelis sakinius iš žurnalo "Ruskij Viestnik". Aš, aišku, nespėjau visko užrašyti. Pasakiau jam, o kad niekas niekad taip greit nediktuoja, ir paprašiau, kad pakartotų. Fiodoras Michailovičius išklausė mano prašymo, paskiau perskaitė užrašytą tekstą. Šioje vietoje noriu pabrėžti, kad joks mano sutiktas žmogus nei iki tol, nei po to nepadarė man tokio gilaus įspūdžio kaip Fiodoras Michailovičius. Ateidavau kasdien 12-tą arba 1-mą valandą. Dirbdavom dvi tris valandas.
 Paprastai Fiodoras Michailovičius pageidaudavo, kad tuoj perrašyčiau stenogramą ir čia pat darydavo pataisas.

Pasitaikydavo, kad Dostojevskis neturėjo ūpo rašyti, arba būdavo tiesiog pavargęs. Tada ilgai šnekėdavomės. Jis man pasakodavo apie kalėjimą ir katorgą. Gerai prisimenu, ką jis man kalbėjo apie egzekucijos sceną. Štai pažodinis tekstas: "Padalino mus į tris grupes. Aš stovėjau paskutinėj pasmerktųjų eilėj. Kiekvieną mūs apvilko balta marška. Pirmos eilės pasmerktuosius pririšo prie stulpų. Dar valandėlė, ir bus sušaudyti. Liko man tik penkios gyvenimo minutės. Pasirodė, kad tų penkių minučių metu galima pergyventi penkis metus, penkis amžius . . . Dieve mano, kaip aš norėjau gyventi! Koks brangus pasirodė man gyvenimas! Kiek gera dar galėčiau padaryti žmonėms! Visas gyvenimas praslinko man prieš akis. Gyvenimas, kurio deramai nevertinau ir kurį gyvendamas pridariau tiek kvailysčių. Taip troškau gyventi dar, kad viską pakeisčiau, gyventi dar daug daug metų!

Tuo momentu tapo iššaukta mano pavardė ir pareikšta, kad mirties sprendimas pakeistas man keturmete katorga. Koks aš buvau laimingas tą dieną! Vaikščiojau po savo kamerą ir pilnu balsu dainavau".

Scena, kurią man atpasakojo Fiodoras Michailovičius, tiksliai atitinka tą, kuri vėliau buvo romane "Idiotas".
Vieną dieną radau Fiodorą Michailovičių labai suirzusį. Pasirodė, praėjusią naktį jį buvo ištikęs nuomario priepuolis.

Tą dieną Fiodoras Michailovičius negalėjo dirbti. Jo niūri nuotaika truko kelias dienas. Jis buvo tada įsitikinęs, jog nespės laiku baigti darbo ir turės nutraukti sutartį su leidykla. Laimei betgi, priepuolis jį buvo ištikęs tuomet, kai knyga jau buvo beveik parašyta. Paskutinius sakinius jis man padiktavo spalio 30 d. Vadinas, septynių leidybinių lankų "Lošėją" jis parašė per 26 dienas. Nežiūrint skubaus darbo, knyga pasirodė visai vykusi. Fiodoras Dostojevskis buvo ja patenkintas. Ypačiai buvo prisirišęs prie vieno personažo: senelės, kuri prasilošė ruletėje iki paskutinio siūlo . . .

Meilės išpažinimas Kartą Fiodoras Michailovičius paklausė mane: — Kaip jūs manote, ar aš dar galiu galvoti apie vedybas? Ar atsirastų moteris, kuri sutiktų už manęs ištekėti? O jei taip, tai kokią žmoną patartumėt man pasirinkti: išmintingą ar gerą?
— Aišku, išmintingą, — atsakiau.
— Ne. Jei man būtų leista rinktis, tai norėčiau, kad būtų gera. Kad ji mane suprastų ir mylėtų.
Prie progos Fiodoras Michailovičius paklausė dar vieno dalyko: kodėl aš neištekanti. Atsakiau, kad du jaunuoliai peršasi man, bet aš nei vieno jų nemyliu, o norėčiau ištekėti tikro jausmo vedama.

— Teisingai. Tekėti reikia tik iš meilės, — ūmai pritarė Fiodoras Michailovičius. — Vedybinei laimei reikia visų pirma meilės. Pagarbos jausmo neužtenka.
— Ar jūs žinot, Anna Grigorjevna, apie ką šiuo momentu galvoju, — tęsė Fiodoras Michailovičius, — ogi apie tai, kaip mes puikiai sutampam, kaip vienas kitam tinkam, kaip gera mums buvo bendradarbiauti, šnekėtis. Argi dabar, baigus romaną, viskas turėtų nutrūkti? Aš labai jūsų il-gėčiausi.
Fiodoras Michailovičius dar man pasakė, kad dabar norėtų porą dienų pailsėti, o po to baigti "Nusikaltimą ir bausmę".
— Noriu prašyti jūsų pagalbos ir šiame mano darbe, miela Anna Grigorjevna. Tikiuosi, jūs neatsisakys it.
— Mielu noru padėčiau tamstai, — atsakiau,
— tik nežinau, ką pasakys mano dėstytojas. Galimas daiktas, jis norėtų, kad romano pabaigą stenografuotų kas kitas.
— Aš taip pripratua prie jūsų darbo stiliaus, kad nenoriu nieko kito. O gal tai jums nusibodo ir nebenorit su manim bendradarbiauti? Šiuo atveju aš nesispirčiau . . .
Buvo labai susirūpinęs. Bandžiau jį nuraminti sakydama, jog dėstytojas tikriausiai nesipriešins ir sutiks, kad aš tęsčiau čia darbą. Užtikrinau Fiodorą Michailovičių, kad Olchinas tikriausiai sutiks.

1866 m. lapkričio 8-ji — viena puikiausių dienų mano gyvenime. Tą dieną Fiodoras Michailovičius išpažino man savo meilę ir pasipiršo man.
Buvo giedra, šalta diena. Ėjau pas Fiodorą Michailovičių pėsčia, tad visu pusvalandžiu pavėlavau. Fiodoras Michailovičius jau manęs laukė prieškambaryje.
— Pagaliau pasirodėte, — tarė, padėdamas man nusivilkti paltą, — labai džiaugiuosi, kad atėjote.
— Aš irgi džiaugiuosi, rasdama tamstą tokiame gerame ūpe. — Ar nebus tamstos ištikęs koks malonumas?
— Taip. Ir tai didelis. Šiąnakt turėjau nuostabų sapną.
— Ir todėl tamsta esi toks patenkintas? — nusišypsojau.
— Nesijuokite, prašau. Aš daug dėmesio skiriu sapnams. Visuomet man išsipildo. Kai aš, pavyzdžiui, sapnuoju savo mirusį brolį Mišą, o ypač kai man pasirodo mano velionis tėvas, tai žinau, jog man atsitiks kas nors negera.
— Jei taip, tai papasakokite man savo sapną,
— paprašiau.
— Ar jūs matote tą didelę palisandrinę dėžutę? Man ją dovanojo vienas bičiulis, sibirietis Čokanas Valichanovas, Semipalatinske. Joje aš laikau savo rankraščius, laiškus ir šiaip visus man brangius daiktus. Sapnavau, kad tvarkiau popierius dėžutėj. Staiga kažkas ten žvilgtelėjo, lyg žvaigždutė. Žiūriu, ogi tarp popierių guli mažytis deimančiukas.
— Ir ką tamsta su juo padarei?
— Čia ir visa bėda, kad neprisimenu. Užėjo kažkoks naujas sapnas, ir nežinau, kas atsitiko su deimančiuku. Bet tai buvo labai geras sapnas.
— Sapnus įprasta aiškinti atvirkščiai.
— Tai jūs manot, kad mano gyvenime jau nebeįvyks nieko laimingo, kad aš gyvenu tik tuščiom viltim?
— Aš nesu sapnų žinovė ir visai į juos netikiu. Man dažnai sapnuojasi mano gimnazijos direktorė, tokia aukšta, rūsti dama. Pasirodo ir išnyksta. Kartais sapnuoju mažą katiną, kuris kartą šoko nuo tvoros ant manęs ir, aišku, labai mane išgąsdino.
— Kokia jūs vis dėlto vaikiška, brangi Anna Grigorjevna, — pakartojo kelis kart Fiodoras Mi-chailovičius, šypsodamasis. — Ar žinote, aš sugalvojau naujo romano fabulą.
— Ką tamsta sakai! Ar įdomi?
— Man atrodo, labai įdomi. Tik, žinote, užbaigimas man kažkaip neišeina. Dalyką komplikuoja jaunos merginos psichologija. Jei būčiau Maskvoje, kreipčiausi patarimo į mano kuzinę Sonečką, bet kadangi ten nesu, tai būkite jūs maloni, padėkit man.
Išdidžiai nusistačiau "padėti" rašytojui.
— Kas yra tamstos romano didvyris? — paklausiau.
— Menininkas, žmogus jau nebe jaunas, sakykim, mano amžiaus . . .
— Pasakokite, pasakokite toliau, — paprašiau.

Ir čia prasidėjo fantastiška improvizacija. Niekad, nei anksčiau, nei vėliau neteko man girdėti Fiodoro Michailovičiaus pasakojimo, plaukiančio iš tokių sielos gelmių. Pasakojimo metu man paaiškėjo, kad Fiodoras Michailovičius kalba apie savo paties gyvenimą, pakeisdamas tik asmenis ir situacijas.

Naujame romane buvo ir sunki vaikystė, ir ankstyvas mylimo tėvo netekimas, ir herojaus sunki liga. Buvo taip pat dešimtmetis atplėšimas nuo mėgiamo meno. Paskiau įvyko grįžimas prie gyvenimo, susitikimas su moterim, kurią pamilo. Kančios, patirtos ryšium su meile, žmonos ir kitų artimų asmenų netekimas, skurdas ir skolos . . . Menininkas buvo talentingas, bet gyventi vis jam kažkaip nesisekė.
— Kodėl tamsta, Fiodorai Michailovičiau, vaizduoji savo herojų tokiom niūriom spalvom?
— Matau, kad jis jums nemielas . . .
— Priešingai, man jis atrodo labai simpatiškas. Pagalvokite tik, kiek nelaimių jį slėgė ir kaip jis be mažiausio protesto jas kėlė. Juk kitas žmogus jo vietoje, taip sunkiai gyvenimo plakamas, atsimokėtų žmonėms tuo pačiu pinigu. O tamstos herojus juos myli.

— Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs mane taip gerai supratot. Bet štai lemtingu savo gyvenimo momentu mano herojus sutinka jauną merginą, tarkim, jūsų amžiaus, na, gal kokiais metais ar dviem vyresnę. Pavadinkim ją Ania. Tai labai gražus vardas.

Šie žodžiai sukėlė many įtarimą, kad savo herojėje Dostojevskis mato savo buvusią sužadėtinę Anna Korvin-Krukovskają. Visai tuo metu buvau užmiršus, jog ir mano vardas yra Anna. Aplamai tada nė nepagalvojau, kad Dostojevskio pasakojimas liečia, būtent, mane.

Herojės portretui rašytojas taikė visai kitas spalvas. Ania buvo subtili, švelni, protinga ir gera. Kadangi aš daug dėmesio skirdavau žmogaus išorei, tad paklausiau:
— Ar tamstos herojė yra daili?
— Ji nėra kokia ypatinga gražuolė, bet nieko sau. Man patinka jos veidas. Taigi mano menininkas susitikdavo su Ania vis dažniau, ir ji jam vis labiau patikdavo. Ir tolydžio augo jame įsitikinimas, kad tik su ja jis galėtų būti laimingas. Bet, lyginant svajonę su tikrove, vis labiau jam atrodė visa nerealu. Nes ir ką gi galėtų jis, senas ligotas žmogus, paskendęs skolose, duoti tai jaunai, sveikai, gyvenimo džiaugsmo pilnai merginai^ Jeigu jauna mergina atlieptų jo jausmus, ar nebūtų cai iš jos pusės pasiaukojimas, kurio ji paskiau gailėtųsi? O apskritai, argi įmanoma, kad jauna mergina, tarp kurios ir mano herojaus yra toks didelis amžiaus ir būdo skirtumas, galėtų jį pamilti? Ar psichologiniu žvilgiu tai būtų įtikima."' To aš ir norėjau jus paklausti.

— Nesuprantu, kodėl tai galėtų būti neįmanoma, — atsakiau. — Jei tik Ania ne tuščia koketė; bet turi gerą, jautrią širdį, kodėl gi neturėtų pamilti jūsų menininko? Tai kas, kad jis ligonis ir neturtingas. Ar mylima tik už išorę ir turtą? Ir kas gi čia per auka iš jos pusės? Jeigu ji myli, tai ir pati bus laiminga, ir niekad nesigailės savo apsisprendimo.

— Tai jūs tikrai tikite, kad ta mergina galėtų pamilti nuoširdžiai ir visam gyvenimui? . .
Fiodoras Michailovičius pertraukė ir valandėlę tylėjo.
— Prašau dabar atsistoti jos vietoje, — tarė virpančiu balsu, — ir įsivaizduoti, kad tas menininkas tai aš, kad tai aš išpažinau jums meilę ir paprašiau jūsų rankos. Ir ką jūs man atsakytumėt?
— Atsakyčiau, kad myliu tamstą ir mylėsiu visą gyvenimą.
— Anna Grigorjevna, dabar aš žinau, kur mano deimančiukas.
— Ak, tamsta prisiminei savo sapną? . .
— Ne. Bet radau jį ir norėčiau turėti visą gyvenimą.
— Tamsta klysti, Fiodorai Michailovičiau, Tamsta radai ne deimančiuką, bet paprastą akmenuką.
— Šį kartą aš neklystu, — rimtu tonu pasakė man atsisveikindamas Fiodoras Michailovičius.
Po daugybės rūpesčių ir visokių kliūčių, net Fiodoro ligos, sutuoktuvės įvyko 1867 m. vasario 15 d. Troicko - Izmailovsko sobore, aštuntą valandą vakaro.
Anna G. Dostovejskaja 1883 gegužės 26

Išvertė Pr. Budrys




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai