Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILTIES TEOLOGIJA: ESCHATOLOGINĖ DIEVO KARALYSTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
"Prisiartino dangaus1 karalystė" (Mt 3:2) ir "dangaus karalystė čia pat" (Mt 4:17) yra Jono Krikštytojo ir paties Jėzaus skelbimo2 esminė santrauka. Jėzus paskelbė Dievo Karalystę žodžiu ir darbu (Lk 4:18-22). Gi pirmieji krikščionys skelbė Jėzų kaip tą, per kurį "atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė" (Mk 1:14) ir "Dievo galybė" (Rom 1:16).

Dievo Karalystė Naujajame Testamente yra paslaptinga tikrovė: atėjo ir ateina.3 Per Kristaus Įvykį, — mirtį ir prisikėlimą, — Dievo Karalystė įsiveržė į istoriją galutinai ir lemtingai. Dievo darbu Jėzuje Kristuje istorija atbaigiama ir pradedama nauja tikrovė — Atbaigos Amžius (Escha-tonas). "Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 5:17). Kristaus Įvykis — istorijos finalas! Tačiau istorija, — judanti kryžkelė žmonijoje, — vis juda pirmyn. Dievo Karalystė vėluojasi. Atbaigos Amžiaus nuotaika atskiedžiama ilgesio klausimais: "Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai... Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, — ir mes dejuojame . . . Tuo tarpu esame išgelbėti viltimi" (Rom 8:19.22-24a). Krikščionis tebesimel-džia: "Teateinie Tavo karalystė" (Mt 6:9a. 10a; Lk 11:2b). Dievo Karalystėje vyrauja ne tik Atbaigos Amžiaus nuotaika, bet ir jau, ir dar ne įtampa.

Keturi dalykai mus domins šiame straipsnyje:
1. Kelias į Naujojo Testamento Dievo Karalystės sampratą: metodo klausimas.
2. Pati Dievo Karalystė.
3. Eschatologinė jau ir dar ne įtampa Dievo Karalystėje.
4. Vilties teologija.

1. Kelias į Naujojo Testamento Dievo Karalystės sampratą
Naujasis Testamentas liudija, kad Bažnyčia turi gilią istorinę atmintį. Nūdiena yra labai turtinga naujų duomenų šios istorinės atminties studijose. Imama net apsiprasti su šviesa iš Kumrano ritinių, Nag Hammadi (Chenoboskion Egipte) gnos-tikų raštija4 ir labai svarbia metodologine pažanga, pvz., dėmesiu evangelijų suredagavimui (Re-daktionsgeschichte). Du klausimai tapo itin svarbūs Naujojo Testamento aiškinime: 1. Ką norėjo pasakyti įkvėptieji autoriai? ir 2. Ką nori pasakyti įkvėptieji autoriai? Būdinga, kad šie klausimai Naujojo Testamento aiškinime užkrėtė ir kitas, ne vien teologines bei šventraštines, sritis. Minėtini H. G. Gadamer, Wahrheit und Methode5 (1960), P. Ricoeur, Le Conflit des interprėtations6 (1969), E. Betti, Teoria generole della interpre-tazione1 (1955) ir E. J. Hirsch, Validity in In-terpretation8 (1967). Ryšku, kad esame tikrai dau-giakalbiame, plačių šaknų ir šakų medyje. Svarbu pasižmonėti su pačiu Naujojo Testamento aiškinimo metodu. Bendrybių rėmuose tai padaryti neįmanoma. Tenka naudotis konkrečiu dalyku, kad deramai suprastume metodo svarbą. Tas konkretus dalykas šio~ straipsnio rėmuose savaime peršasi: eschatologinė Dievo Karalystė. Kas yra metodas? Priėjimas prie dalyko, prie dalyko prasmės ir jos akiračio. Aiškinant eschatologinę Dievo Karalystę evangelijose, reikia kiek galima kruopščiau atpažinti anuos tris tradicijos tarpsnius, per kuriuos mus pasiekė Jėzaus skelbimas ir gyvenimas: pats Viešpats Jėzus, apaštalai ir įkvėptieji autoriai.9 Ką skelbė Jėzus ir kaip jis norėjo būti suprastas? Ką skelbė apaštalai ir kaip jie norėjo būti suprasti? Ką norėjo pasakyti įkvėptieji autoriai? Nagrinėjant eschatologinę Dievo Karalystę Jėzaus skelbime, pirmiausia dėmesin veržiasi istorinio įvertinimo svarba. Istoriniu įvertinamu aprašoma Šventraščio žinovų pastangos, kurių dėka siekiama apčiuopti, ką Dievo Karalystė reiškė pačiame Jėzaus skelbime, ką Jėzaus žodžiai ir darbai sakė tiems, kurie jų klausėsi ir juos patyrė. Modernus Dievo Karalystės istorinis įvertinimas sietinas su vokiečių teologu Johannes VVeissu ir jo veikalu Die Predigt Jesus vom Reiche Gottes (1892).10 Weisso teigimu, Jėzaus skelbime Dievo Karalystė buvo visa apval-danti Dievo Audra, kuri įsiveržė į istoriją griaudama ir atnaujindama. Audra, kurios žmogus negali nei sukelti, nei sustabdyti. Be to, anot Weisso, Jėzus skelbė, kad šios Dievo Audros pradžia nors jau čia pat, bet dar vis ateisianti. Tiksliau sakant, jis Dievo Karalystę Jėzaus skelbime aiškino apoka-liptiškai. Pačią apokaliptinę Dievo Karalystę suprato kaip jos apreiškimo įvykį, laukiamą įvyksiant tuojau pat.11 Šis Weisso atpažintas Dievo Karalystės bruožas Jėzaus skelbime yra ir dabar istorinio įvertinimo pripažįstamas. Istorinis įvertinimas ieško atpažinti Jėzaus skelbimą jo kultūriniame kontekste ir aplinkoje. Ieškoma suprasti Jėzaus kultūrinę aplinką, panaudojant visus istorikui prieinamus kelius, nevengiant nė istorinės vaizduotės. Stengiamasi nustatyti iš turimų šaltinių paties Jėzaus žodžius apie Dievo Karalystę ir juos suprasti jų istoriniame kontekste. Tai pasakyti, atrodo, aišku ir rišlu. Ir metodologiškai imant, tai perdėm aišku ir rišlu. Tačiau tai padaryti nėra lengva. Tai tikra painiava. Lygiai taip, kaip painu įvertinti istoriškumą bet kokios raštijos, kuri mus pasiekia iš skirtingo laikotarpio ir skirtingos kultūros. Nežiūrint to, teorija istoriniame įvertinime tvirta ir lengvai įtikinanti.

Istorinis įvertinimas yra tik dalis kelio į dalyką, — į Dievo Karalystės sampratą. Ką sakė "Dievo Karalystė" anuomet? Ką sako "Dievo Karalystė" dabar? Istorinio įvertinimo nepakanka. Tenka remtis aiškinimu (hermeneutika). Kas yra aiškinimas ir koks yra jo ryšys su istoriniu įvertinimu? Aiškinimas yra "užrašytų gyvenimo apraiškų supratimo menas".12 Svarbu turėti prieš akis, kad supratimas, — gyvenimo apraiškų supratimas, — yra skirtingai suprantamas. Vieni supranta supratimą labai plačiai ir iškelia jo svarbumą ir įtaigą tam, kuris supranta, t. y. aiškina, — svarbumą ir įtaigą jam asmeniškai ir jo gyvenimui.13 Kiti gi laiko supratimą prasmingu aiškintojo dialogu su aiškinamuoju tekstu — "užrašyta gyvenimo apraiška".14 Istoriškumo įvertinimas ir aiškinimas taigi yra dvi pakylos kelyje į prasmingą dialogą su aiškinamu tekstu. Istoriškas įvertinimas — pirmoji, aiškinimas — antroji pakyla. Istoriškas įvertinimas yra conditio sine qua non aiškinimui. Aiškinimas, kuris nesinaudoja istoriniu įvertinimu, tampa savivalių. Iš kitos pusės, negalima pamiršti, kad istoriškas įvertinimas tėra tik teksto supratimo plėtotės pradžia, vedanti į prasmingą dialogą su užrašyta gyvenimo apraiška. Istoriškas įvertinimas tad yra esminė aiškinimo prielaida, bet savyje nėra aiškinimas. Tai tinka ne tik religiniam tekstui, bet ir visoms "užrašytoms gyvenimo apraiškoms": Naujajam Testamentui, Goethe's Faustui, Landsbergio Penki stulpai aikštėje. Žodį tekstas vartojame kaip vieną "gyvenimo apraiškų". Tai, kas sakoma apie "užrašytas gyvenimo apraiškas", galioja ir žodinėms gyvenimo apraiškoms ir, mutatis mutandis, kiekvienai meniškos išraiškos formai.

Reikia pripažinti, kad Johannes Weiss savo knygoje Die Predigt Jesus vom Reiche Gottes buvo įsitikinęs, jog jo istoriškas Jėzaus skelbimo įvertinimas atitiko istorinę tikrovę. Deja, Weissas nepajėgė deramai įvertinti šios sampratos svarbumo ir įtaigos sau ir savo meto teologijai. Jėzaus apokaliptinę Dievo Karalystė buvo suprasta ir įvertinta istoriškai, bet buvo užtvenkta, nes jai nebuvo leista prašnekinti XIX amžiaus teologų. Weisso knygos anglų kalbon paruošėjai tai labai taikliai pastebi savo įvade.15 Weiss, jie sako, "iškėlė dalyką, kuris viršijo Jėzaus eschatologijos istoriškumo klausimą, būtent: klausimą apie istorinius duomenis ir nūdienės teologijos ryšius [su jais]".16 Nors Weiss šį klausimą ir kėlė, tačiau jam trūko drąsos duoti atsakymą. Mat, norėjo, kad jo amžininkai liktų sąžiningi ir neperkeltų savo Dievo Karalystės sampratos į Jėzaus laikus. Pats Weissas tepriėmė tik XIX amžiaus Dievo Karalystės sampratą. Nors ir gerai žinojo, kad Jėzus Dievo Karalystės nevadino "aukščiausiu doroviniu idealu", vis dėlto jis galėjo Dievo Karalystę aptarti savo amžiaus teologijos sampratoje kaip "Dievo Valdžią [, kuri] yra aukščiausias gėris ir aukščiausias dorovinis idealas", prisipažindamas, kad "ši mūsų Dievo Karalystės samprata skiriasi savo esme nuo Jėzaus sampratos".17



Adomas Galdikas Ruduo (tempera)


Kodėl Weissas liko nenuoseklus savo Dievo Karalystės aiškinime? Iš vienos pusės, Dievo Karalystė jam buvo iš esmės apokaliptinė tikrovė, susieta su visa užliejančia Dievo Audra, įsiveržianti į istoriją, kad sugriautų ir atnaujintų. Iš kitos pusės, jis nesiliovė Dievo Karalystę laikęs aukščiausiu gėriu ir doroviniu idealu. Kodėl jis apsisprendė, kad istoriška Dievo Karalystės samprata Jėzaus skelbime nebuvo svarbi ir įtaigi jo asmeniškai teologijai ir gyvenimui? Atsakymas galimas tik vienas. Dėl savo prielaidų. Weissas buvo XIX amžiaus vokiečių teologinio liberalizmo produktas ir reiškėjas. Kaip Naujojo Testamento mokslininkas, jis pajėgė atpažinti Jėzaus skelbime istorinę apokaliptinę Dievo Karalystės sampratą.
Būdamas savo būtimi įsipareigojęs "aukščiausiam gėriui" ir "aukščiausiam doriniam idealui", Dievo Karalystės aiškinime matė joje tik savo laikų sampratą.
Weisso nenuoseklumą ėmė lyginti jo mokinys Rudolf Bultmann, kuris laikytinas vienu iš svarbiausių balsų šiuo klausimu nūdienos Naujojo Testamento studijose. Bultmannas pradeda, priimdamas savo mokytojo teigimą, kad Jėzaus Dievo Karalystės samprata buvo iš esmės susieta su žy-dijos apokaliptika. Savo knygoje Primitive Chris-tianity in its Contemporary Setting18 jis rašo apie "eschatologinį Jėzaus skelbimą" ir jį apibūdina buvus "persunktą tuoj pat ateisiančios Dievo Valdžios", teigdamas, kad čia Jėzus "rikiuojasi su bendrąja žydijos eschatologija".19 Taigi, anot Bultmanno, Jėzus pasisavina žydijos apokaliptinę ateities sampratą. Su žymiais apkarpymais. Labiausiai savitas bruožas Jėzaus skelbime yra jo užtikrinimas, kad "dangaus karalystė čia pat" (Mt 4:17). Dievo Valdžia veržiasi į dabartį. Atbaigos Amžius jau po ranka.20 Jėzaus Dievo Karalystės skelbimas apreiškia jo gyvenimo sampratą ir jo savimonę. Galima teigti, kad Dievo Karalyste išreiškiama Jėzaus "tikrovės samprata". Tokiu būdu Bultmannui Jėzaus skelbimas apie Dievo Karalystę yra tekstas, kuris turi būti aiškinamas, nes kaip tekstas jis yra gyvenimo apraiška. Kaip gyvenimo apraiška, Jėzaus Dievo Karalystės skelbimas parodo, kad Jėzus supranta visatą sub specie Dei ir mato žmogų stovintį prieš jį, prašnekinanti Dievą, ir verčiamą apsispręsti. Dievo Valdžia yra jėga, kuri vispusiškai apsprendžia dabartį, nors savyje dar ir tebėra ateityje. Apsprendžia dabartį, nes priverčia žmogų apsispręsti dabar. Kadangi Jėzus mato žmogų stovintį prieš Dievą nuosprendžio krizėje dabar, todėl jo skelbime žy-dijos Dievo Karalystės viltis tampa absoliučiu tikrumu, kad dabar yra Dievo Valdžios įsiveržimo valanda.21 Bultmannas laiko Jėzų šios sampratos autoriumi, mato joje taiklų gyvenimo supratimo aiškinimą, kuris naudojasi apokaliptine kalba. Jėzus gi apokaliptine kalbą kaip tik ir naudojo.

Bultmanno Jėzaus eschatologinės Dievo Karalystės aiškinimas, žiūrint iš metodo pusės, yra svarus. Efektyviai išsprendžiama istoriško įvertinimo ir aiškinimo ryšio problema. Istoriško įvertinimo pagalba nustatoma, kad Jėzus savo Dievo Karalystės skelbime naudojosi žydijos apokaliptikos žodynu. Be to, apčiuopiama, kad Jėzus skyrėsi nuo žydijos apokaliptikos vienu labai reikšmingu bruožu, — atbaigos elementu. Šio bruožo nėra žydijoje. Čia ima rodytis Bultmanno aiškinimo metodas. Anot jo, apokaliptinis Dievo Karalystės skelbimas yra Jėzaus gyvenimo prasmės išraiška. Dievo Karalystė, — gyvenimo prasmės išraiška, — tampa tiltu ant plyšio tarp Jėzaus, kuris naudojosi senąja žydijos apokaliptika, ir nūdienos aiškintojo, nes abu supranta (t. y. aiškina) gyvenimo prasmę pasaulyje. Jėzus ir aiškintojas gali būti prasmingo dialogo bendrais.

Bultmanno įžvalga į Jėzaus eschatologinę Dievo Karalystę yra svari. Nei Dievo Karalystės samprata paties Jėzaus skelbime, nei Dievo Karalystės supratimas aiškinime negali su ja nesiskaityti. Tačiau lieka eilė svarių ir atsakytinų klausimų ryšium su Bultmanno istoriškai įvertintu Jėzaus skelbimo supratimu. Ar paties Jėzaus skelbimas lieka galiojančiu dabar? Ar jis nėra istoriškame įvertinime nuvertintas? Kaip suprasti tąsą tarp Jėzaus ir šiandienos? Kaip suprasti įtampą Dievo Karalystėje, kuri jau atėjo ir kuri dar ateis? Jėzus skelbė Dievo Karalystę, įvilkdamas ją į žydijos apokaliptikos vaizdus. Ir vis dėlto galima atpažinti reikšmingi skirtumai tarp Jėzaus ir kitų žydijos apokaliptistų.22 Jėzus naudojosi apokaliptine kalba.23 Jo lūpose gi ji praturtėjo Karalystės jėga ir betarpiškumu, nerandamu niekur kitur jo kartos Izraelyje.

Kelias į Naujojo Testamento prasmę, — ką sakė ir ką sako Dievo Karalystė, — turi dvi pakylas: 1. istoriškas įvertinimas ir 2. aiškinimas (hermeneutika). Naujasis Testamentas yra ne viena j knyga, bet ištisas knygynas. Kelias į jo prasmę j eina ir per literatūrine analizę. Literatūrinė analizė j nėra tik duomenys apie autorių, datą, šaltinius. Tai tik dalis, nes literatūrinė analizė siekia suprasti kalbos ir literatūrinių žanrų funkciją. Imkime pavyzdį. Pauliaus laiške Filipiečiams 2:5-11 nesunku suvokti, kad Apaštalas naudoja kristologinės giesmės posmelį. Susiduriame su žanrų analize. Dera klausti: ar ši giesmė Pauliaus sukurta? Ar ši giesmė Pauliaus pasiskolinta iš krikščionių bendrijos? Ar atsakas į skolintą giesmę skaitytojuje yra turtingesnis negu atsakas į apaštalo gražbylystę? Ką norėjo pasakyti pati giesmė? Ką nori pasakyti Paulius, šį posmelį panaudodamas? Svarbu atkreipti dėmesį į vieno ir kito žanro funkciją. Skirtingi žanrai ir skirtingos išraiškos skirtingai ir savitai veikia. Atsakas klausytojuje ar skaitytojuje esti skirtingas. Nesunku suvokti, kad esama glaudaus ryšio tarp literatūrinės analizės ir aiškinimo. Literatūrinė analizė apibūdina pačius žanrus ir kalbos išraiškas. Aiškinimas gi užsiima žanrų ir išraiškos funkcijos, — ypač atsako, jiems klausytoją ar skaitytoją prašnekinus, — nagrinėjimu.

2. Pati Dievo Karalystė
Kas yra ši paslaptinga tikrovė, kuri įsiveržė per Jėzų, jo žodį ir darbą (Mt 11:2-6; Lk 4: 14-21)? Naujasis Testamentas aprašo šios tikrovės prigimtį ir poreikius. Aprašyme augte suauga trys Dievo Karalystės sampratos ir prasmės laukai: Jėzus, apaštalai ir įkvėptieji autoriai.24 Be to, Naujojo Testamento Dievo Karalystė turi šaknis Senajame Testamente. Reikia su jomis susipažinti ir jų pobūdį suprasti. Dieviška karalystė yra bendras Artimųjų Rytų religijų bruožas. Mitologiškai buvo suteikiama šventumo vertė žmogiškajam karaliui, dievo-karaliaus atstovui žemėje.25 Tiesa, Senasis Testamentas šį karalystės modelį numitino, duodamas jam savitą, monoteizmui neprieštaraujančią, prasmę.

Izraelis: Dievo Karalystė. Jahvė — Karalius samprata nėra randama Senojo Testamento istorijos bei raštijos pradžioje. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas neturėjo karališkų bruožų net ir po savo Vardo apreiškimo Mozei (Is 3:14).26 Tik vėliau, jau Izraeliui tapus valstybe Palestinoje, pasinaudota karalystės modeliu, duodant modernią išraišką sandorai tarp Jahvės ir jo Tautos. Jahvė yra Izraelio karalius (Ts 8:23; I Sam 8:7). Jo garbinimas yra tarnyba, kurią jo pavaldiniai atlieka žemėje, kaip tai daro jo angelai danguje. Ši pagrindinė Jahvės — Viešpaties samprata labai turtinga liturgijos lyrikoje — psalmėse27 — ir pranašuose Jahvė karaliauja amžinai danguje.28 (Ps 10/ll/:4; 102/103/:19), ant žemės (Ps 46/47/:3) ir visatoje, kuri jo sukurta (Ps 92 /93/:ls.; 94/95/:3-5). Jis visų tautų karalius (Jer 10:7.10). Jų tarpe yra viena Tauta, kurią jis išsirinko savo ypatinga karalyste. Ši Tauta — Izraelis. Per Sandorą ji tapo kunigiška ir pašventinta tauta (Iš 19:6).29 Todėl ir Jahvės valdžia yra išreikšta ypatingu būdu Izraelyje, jo karalystėje. Jeruzalėje gyvena garbingas ir galingas Valdovas:
Tikrai Viešpats didis, ir jį reikia garbint, jį šlovint mieste, kuriame jis gyvena. Čia šventas jo kalnas — kalvų pažiba: juo žavisi žemė.
Tai Siono kalnas — šiaurinė riba, Valdovo didžiojo miestas. Jo rūmuose Dievas gyvena,
Viešpats — galingas gynėjas (Ps 47/48/: 2—4;
Jer 8:19)
Iš čia jis laimina (Ps 133/134/:2-3), veda, apgina, surenka juos (Ps 79/80/; Ez 34). Sandoros teologija randa Artimųjų Rytų dieviškoje karalystėje paslaugų modelį, kuriam duoda naują prasmės akiratį. Jahvė, Galybių Viešpats (Iz 6:5), karaliauja visatoje, nes valdo jos eigą; karaliauja įvykiuose, nes jis kuria per juos ateitį. Todėl jis ir reikalauja, kad jo Tautoje būtų gyvenama pagal jo Valios apreiškimą (Torah). Šis esminis poreikis duoda Jahvės Karalystei ne politinį, bet moralinį veidą, tuo ją atribodamas nuo visų Izraelio kaimynų.

Dievo Karalystė ir Izraelio monarchija. Izraelis — Dievo Karalystė — išreikšta politiniu modeliu, vystėsi laiko tėkmėje. Izraelitai buvo priversti tapti monarchija, "kaip kitos tautos", nes be centrinės valdžios nebematė išeities grumtynėse su veržliomis "Jūros Tautomis" — filisti-nais.30 Žmogus karalius Izraelyje tapo Sandora pagrįstos teokratijos — Dievo Valdžios — įrankiu. Šio fakto šviesoje reikia vertinti aną dvilypę laikyseną Izraelyje. Monarchijai priešinamasi, nes ji prieštarauja "Jahvės — Karaliaus" teologijai (1 Sam 8:1-7, 19ss.). Pranašai kišasi, Jahvei pasirenkant karaliumi Saulių (1 Sam 16:24), Dovydą (1 Sam 16:12) ir pačią Dovydo dinastiją (2 Sam 7:8-16). Dievo Karalystei ėmus remtis Izraelio karalyste, Dievo Karalystė įsivėlė į tarptautinę politiką.31 Turėtina omenyje, kad Izraelio karaliai nebuvo laikomi karaliais įprastine žodžio prasme. Izraeliui karalius buvo mašiah (graikiškai christos), t. y. pateptasis. Mesijas, arba kristus, nebuvo vardas, o pašaukimo ir pareigos titulas. Jis reiškė Dievo pašventintą ir įgaliotą asmenį. Izraelio karaliai gavo valdžią iš Jahvės, kuriam jie privalėjo tarnauti (2 Kr 28:5). Jahvė Dovydo ainius laiko savo sūnumis (2 Sam 7:14; Ps 2:7).

Monarchija Dievo Tautoje liko miglota palaima: Dievo Karalystės reikalai nesutapo su karalių politiniais siekiais. Karaliai ne visuomet norėjo pripažinti Jahvės Valios apreiškimą. Pranašai nesiliovė reikalavę, kad politinė santvarka būtų pajungiama moralinei. Karaliai buvo apkaltinami ir grasinami bausmėmis (2 Sam 12; 24:10-17). Izraelio karalystės istorija buvo rašoma ašaromis ir krauju iki pat monarchijos eksperimento galo. Izraelio monarchija žlugo 587 metais prieš Kristų su Babilonijos invazija ir Jeruzalės sugriovimu. Dovydo dinastijos žlugimas buvo išdava ano plyšio tarp karalių ir Karaliaus, iš kurio jie buvo gavę valdžią (Jer 10:21).32

Eschatologinė Dievo Karalystė. Senasis Testamentas laukė ateisiančios Jahvės Karalystės, nes jos pilnatvė toli gražu nebuvo apreikšta istoriškoje Izraelio karalystėje. Net pačiame Izraelyje Jahvės visagalė valdžia (suverenitetas) ne visuomet ir ne visų buvo pripažįstama. Svetimšaliai turėjo savo visagalius karalius ir viešpačius. Jahvės buvimas visatos karaliumi, tiesa, iškalbiai aiškus, nes paremtas Kūrėjo teisėmis, tačiau irgi nebuvo pripažįstamas. Izraelio monarchjai žlungant, tautos dvasios vadai ėmė kreipti žvilgsnį į pradinę teo-kratiją (Iš 19:6). Pranašai skelbė, kad Izraelis atgaus šios pirminės teokratijos bruožus Atbaigos Amžiuje (Jer 31:31-34). Savo pažaduose ateičiai jie duoda vietos ir būsimam karaliui, Mesijui, Dovydo sūnui (Jer 23:5-6). Tačiau paties Jahvės karaliavimui vėl teikiama didesnė svarba. Tai labai ryšku po tremties Babilonijoje (587-538 prieš Kristų). Jahvė, Izraelio Piemuo, ima pats rūpintis kaimene, kad ją išgelbėtų, ją vėl surinktų ir parvestų į savo kraštą (Ez 34:11; Iz 40:1-11). Geroji Naujiena par excellence skelbiama Jeruzalėje: "Tavo Dievas karaliauja..." (Iz 52:7; Sof 3:14-20). Jaučiamas nuolat platėjantis Dievo Valdžios akiratis, — išplėtimas visai žemei. Iš visur tautos' eis į Jeruzalę pagarbinti Karalių Jahvę (Iz 24: 23; Zch 14:8-20).

Potremtininė liturgijos lyrika šia viltimi žėrinčią Dievo Karalystės sampratą perkėlė į Šventovės pamaldas. Paankstintai apgiedama eschatologinė Dievo Valdžia (visuotinis Dievo karaliavimas), paskelbta ir pripažinta visose tautose, apreikšta per išganantį Dievo teismą (Ps 46/47/; 95/96-98/99/; Ps 144/145/.11-13). Galop An-tiocho IV Epifano (175-163 prieš Kristų) persekiojimo metu Danielio apokalipsė iškilmingai atnaujino pranašų pažadus: Dievo Karalystė bus sukurta ant žmogaus imperijų griuvėsių (Dan 2:44ss.). Žmogaus Sūnus yra priešprieša žvėrims. Žmogaus Sūnaus, ateinančio ant dangaus debesų, simbolis, kaip priešprieša žvėrims, — politinės valdžios žemėje simboliams, — padeda atpažinti "Aukščiausiojo šventųjų tautą" (Dan 7:22-27). Žmogaus Sūnaus atėjimą seka teismas, po kurio karaliavimas suteikiamas amžinai jam ir Aukščiausiojo šventųjų tautai (Dan 7:14-27). Taigi Jahvės Valdžia bus apčiuopiamai įgyvendinta karalystėje, kuri bus Tauta (Is 19:6) ir "karalystė ne iš šio pasaulio" (Jn 18:36). Tuo pačiu pažadu aidi ir Išminties knyga: po teismo teisieji "įsakinės valstybėms ir valdys tautas, o Viešpats karaliaus ant jų amžinai" (Išm 4:8).

K. Šklėrius Capri sala (Akvarelė)

Laukimu žėri ir nekanoniškoji žydijos raštija. Dažnai laukimas išreiškiamas politiniu apdaru. Laukiama, kad Mesijas atstatytų Dovydo karalystę.33 Netrūksta ir esmiškai moralinės tikrovės laukimo. Paklusdamas Įstatymui, pagal rabiniškąją žydiją, "teisusis ima ant savo pečių dangaus karalystės jungą".34
Senasis Testamentas yra lyg drama be atomazgos. Dievo Karalystės kla'usimas iškeltas, bet lieka neatsakytas; Dievo Karalystes viltis užžiebta, bet lieka nepatenkinta. Klausimas ir viltis daugiaprasmiai ir pilni įtampos. Paulius, Tautų Apaštalas, rašys: "atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų" (Gal 4:4).
Jėzus Kristus: Dievo Karalystės Evangelija. Jėzus savo skelbime Dievo Karalystei duoda pirmąją vietą. Mažuose Galilėjos miesčiukuose jis skelbia "karalystės Evangeliją" (Mt 4:23; 9:35). "Dievo Karalystę" — rašo Morkus (Mk 1:15). "Dangaus Karalystę" — rašo Matas, sekdamas rabiniškosios žydijos pavyzdžiu (Mt 3:2). Abu sako tą patį. Stebuklai, Karalystės ženklai, lydi Jėzaus skelbimą ir atskleidžia jos prasmę. Karalystei įsiveržus, šėtono, nuodėmės ir mirties karaliavimas žemėj priėjo liepto galą. "Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalsytė" (Mt 12:28).

Atsakas Dievo Karalystei yra žmogaus nuosprendis. Tapti Jėzaus mokiniu reikia atsiversti
— atsiverti ir priimti Karalystės poreikius.
Apaštalai, bendravę su Mokytoju nuo jo krikšto Jordane iki dangun žengimo (ApD 1:21-22), gavo misiją skelbti šią Karalystės Evangeliją (Mt 28:18-20). Po Sekminių Karalystės skelbimas tapo pagrindinė jų užduotis (ApD 19:8; 20:25; 28:23.31). Tikinčiųjų misija "per daugelį vargų . . . eiti į Dievo karalystę" (ApD 14:22), nes Dievas "šaukia į karalystę ir šlovę" (1 Tes 2:12). Jėzaus vardas ir Dievo Karalystė yra Evangelijos turinys. Norint pasiekti Karalystę, reikia tikėti į Jėzų: "skelbė džiugiąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą" (ApD 8:12).
Dievo Karalystės paslaptys. Dievo Karalystė — paslaptis, kurią tik Jėzus gali apreikšti. Jis apreiškia šią paslaptį tik "mažutėliams" ir paslepia "nuo išmintingųjų ir gudriųjų" (Mt 11:25). Savo mokiniams jis atiduoda Dievo Karalystės paslaptį, o "pašaliniams" ji lieka paslaptimi (Mk 4:11). Evangelijų pedagogika yra būdingai pa-laipsninė Karalystės paslapčių atskleidime. Tai ypač akivaizdu palyginimuose (Mt 13). Jėzaus prisikėlimu ši pedagogika papildoma (ApD 1:3), gi Šventosios Dvasios veiksmu atbaigiama (Jn 14:26; 16:13ss.).

Dievo Karalystės paradoksai. Žydija, raidiškai suprasdama Senojo Testamento pranašus, vaizdavo Karalystę ateisiant su triukšmu ir apčiuopiamai. Jėzus — visiškai priešingai. Karalystė ateina, kai Tėvas savo žodžiu prašnekina žmogų; ji auga panašiai kaip sėkla pasėta dirvoje (Mt 13:3-9; 18-23). "Su Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar budi, ar naktį ar dieną, pasėta sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi piau-tuvo, nes piūtis atėjo" (Mk 4:26-29). Dar daugiau. "Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo" (Mt 13:33). Kukli Karalystės pradžia yra jai užtikrintos iškilnios ateities priešprieša. Jėzus prašnekino Tėvo žodžiu tik Palestinos žydus. Jų tarpe tik "mažai kaimenei", Jėzaus mokiniams. "Tėvas panorėjo atiduoti. . . karalystę" (Lk 12:32 . Ta kukli Karalystė turi tapti "medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jų šakose" (Mt 13:31-32). Jon bus priimtos visos tautos, nes Karalystė nepriklauso nė vienai iš jų, netgi nė žydų tautai. Karalystė seikėjama žmogaus atsako Tėvo žodžiui saiku: "pasėlys geroje žemėje — tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą" (Mt 13:23). Ji yra neregima tikrovė: "Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: 'Štai ji čia arba ten!' Nes Dievo karalystė jau yra jūsų tarpe" (Lk 17:20-21). Išorėje ji apreiškiama kaip kviečiai sumaišyti su raugėmis lauke (Mt 13:24-30). "Mažoji kaimenė" turi ir apčiuopiamą išorę. Tai naujasis Izraelis (Bažnyčia), paremtas ant Uolos — Petro, kuriam patikėti "dangaus karalystės raktai" (Mt 16:18-20). Ši apčiuopiama išorė nėra įprastinė žmogiška karalystė. Jėzus slėpėsi, kai buvo norimąjį padaryti karaliumi (Jn 6:15).

Dievo Karalystės augimo tarpsnių seka. Karalystė auga laiko tėkmėje. "Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė" (Mk 1:14). Nuo Jono Krikštytojo dienų "iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia" (Mt 11:12). Vestuvių įvykis (Mk 2:19). Piūties metas (Mt 9:27ss.). Palyginimai apie Dievo Karalystę žemėje — sėkla ir sėjėjas, garstyčių grūdelis, raugas maišyme, raugės kviečiuose — atskleidžia tarpsnių seką tarp istoriškos Karalystės pradžios ir jos pilnatvės. Tarpsnių seka su uždelsimu, laukimu ir nerimu. Tarp jo įžengimo garbėn ir grįžimo teisti yra tarpsnis (ApD l:9ss.). Tai liudijimo tarpsnis (ApD 1:8; Jn 15:27) ir Bažnyčios Amžius (ApD 1:8; Mt 28:18-20). Šio Amžiaus pabaigoje Karalystė ateis visa pilnatve (Lk 21:31). Belaukiant pilnatvės, mokiniai meldžiasi už jos atėjimą "Te-ateinie tavo karalystė" (Mt 6:10; Lk 11:2).

Įėjimas į Dievo Karalystę. Karalystė, pa-gal Naująjį Testamentą, yra nuostabi Dievo dovana ir butinės svarbos laimikis. Ji perkama visa rizikuojant. "Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį" (Mt 13:44-47). Reikia būti tinkamam, kad į ją įeitumei. Ne dėl to, kad Karalystė būtų užmokestis, nes Dievas yra laisvas vynuogyne darbininkų samdyme ir moka tiek, kiek jam patinka (Mt 20:1-16). Kadangi visa yra malonė, žmogus turi atsakyti malonei. Užkietėję blogyje "nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia" (1 Kor 6:9-11; Gal 5:21; Ef 5:5). Atsakyti malonei reiškia išgyventi savo neturtą prieš Dievą (Mt 5:3), tapti kūdikiu (Mt 18:1-4; 19:14), "ieškoti Dievo karalystės" ir jos teisumo (Mt 6:33), pakelti persekiojimą dėl karalystės teisumo (Mt 5:10; ApD 14:22; 2 Tes 1:5), atsisakyti viso, kas turima Mt 13:44ss.), gyventi teisumu, tikresniu už fariziejų teisumą (Mt 5:20). Trumpai pasakius, vykdyti Tėvo Valią (Mt 7:21), ypač mylint artimą bėdoje (Mt 25:34-40). Visi yra kviečiami ateiti, bet ne visi priimami. Svečias be vestuvių drabužio metamas laukan (Mt 22:11-14). Reikia iš naujo gimti, nes kitaip negalima "regėti Dievo karalystės" (Jn 3:3ss.). Žydu būti ar tapti nėra reikalo, nes "daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo ... O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes" (Mt 8:11-12). Teismo laukimo akiratis apčiuopiamai išreiškiamas eile palyginimų: raugių išrinkimas ugniai ir kviečių krovimas į kluoną piūties metu (Mt 13:23-30), žuvų išrinkimas po žvejonės (Mt 13:47-50), vynuogyne? darbininkų atlyginimas vakare (Mt 20:8-15) ir palyginimas apie talentus (Mt 25:15-30). Apyskaitos pareiga verčia budėti (Mt 25:1-13).

Dievo Karalystė ir Jėzaus karaliavimas. Naujajame Testamente Dievo Karalystė ir Mesijo karaliavimas augte suauga. Mesijas-Karaliųs yra pats Dievo Sūnus. Jėzaus vieta čia pačiame Karalystės paslapties centre trijų tarpsnių sekoje: Jėzus — Bažnyčia — Visatos Atbaigimas.

Savo viešojo gyvenimo metu Jėzus Mesijo (Karaliaus) titulą naudoja labai santūriai. Tiesa, jis priima Mesijui skiriamą pagarbą (Mt 21:1-11), bet ją išvelka iš politinių užuominų (Lk 23:2ss.), nes apreiškia Karalystę, kuri yra "ne iš šio pasaulio" (Jn 18:36s.). Jėzus nedvejoja sutapatinti Dievo Karalystės reikalus su savo karalyste. Palikti visa dėl Dievo Karalystės (Lk 18:29) yra tas pat, kaip palikti visa "dėl manęs [Jėzaus] ir dėl Evangelijos" (Mk 10:29; Mt 19:29). Kalbėdamas apie žmonijos laukiantį eschatologinį atpildą, jis sutapatina "Žmogaus Sūnaus karalystę" su "Tėvo karalyste" (Mt 13:41ss.) ir savo apaštalus užtikrina, kad duos jiems karalystę, kaip Tėvas jam buvo davęs (Lk 22:29s.).

Jėzaus Mesijo pasodinimas į sostą įvyko jo Prisikėlimu. Jis sėdi ant to paties sosto su Tėvu (ApD 3:21) ir yra išaukštintas Dievo dešinėje (ApD 2:30-35).
Bažnyčios Amžiuje, kuris yra Atbaigos Amžius — nuo Dangun Žengimo iki Grįžimo Pabaigoje — Dievo karaliavimas žmonijoje apsireiškia Jėzaus Mesijo, kuris yra visuotinis Viešpats, karaliavimu. Tėvas padarė savo Sūnų "Karalių Karaliumi ir Viešpačių Viešpačiu" (Apr 19:16; 17:14).

Laiko Pabaigoje Jėzus Mesijas, "sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas", perduos "karalystę Dievui Tėvui" (1 Kor 15:24). Tada bus sukurta "mūsų Viešpaties ir jo Mesijo pasaulinė karalystė, ir jis viešpataus per amžių amžius" (Apr 11:15; 12:10). Ištikimieji paveldės Mesijo ir Dievo Karalystę. Dievas, Visatos Valdovas, užviešpataus (Apr 19:6). Jėzaus mokiniai bus Karalystės dalininkai garbėje (Apr 3:21), nes Jėzus juos padarė "karalija bei kunigus Dievui ir Tėvui" (Apr 1:6;
5:10; lPt 2:9). .
(Bus daugiau)

1. "Dangaus Karalystė" reiškia "Dievo Karalystę". Žydai vengdavo minėti Dievo vardą ir keisdavo jį "dangumi".
2. Kerygma — iškilmingas pranešimas.
3. "Todėl melskitės taip: . . . teateinie tavo karalystė" (Mt 6:9a-10a.). Žr. taip pat Lk 11:2b.
4. A. Rubšys, "Šviesa iš Kumrano", Aidai (4:1975), 145-157; (6:1975), 272-277; apie gnostikų raštiją žr. H. C. Kee, F. W. Young, K. Froehlich, Understanding the Neto Testa-ment (Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1973), pr». 28-33, ir R. Schnackenburg, "Early Gnosticism", knygoje, kurią suredagavo H. J. Schulz, Jesus in His Time (Phila-delphia: Fortress Press, 1971), pp. 132-141.
5. Tiesa ir metodai.
6. Aiškinimai konflikte.
7. Bendroji aiškinimo teorija.
8. Saistanti aiškinimo galia.
9. "Instructio de historica Evangeliorum veritate", L'Osser-vatore Romano (110: 14 Maggio 1964), 3.

10. Jėzaus pamokslas apie Dievo Karalystę. Neseniai išversta į anglų kalbą R. H. Hiers ir D. H. Holand triūsu: Jesus' Proclamation of the Kingdom of God (Philadelphia: Fortress Press, 1971).
11. Žr. Albert Schweitzer, Von Reimarus zu Wrede (1906), anglų kalba The Quest of the Historical Jesus (New York: Macmillan, 1966). Schweitzerio dėka Weisso Dievo Karalystės samprata tapo plačiai žinoma ir sukėlė daug diskusijų.
12. Wilhelm Dilthey, kurį cituoja Rudolf Bultmann straipsnyje "Das Problem der Hermeneutik", Zeitschrift fūr Theologie und Kirche 47(1950), 47-69; taip pat knygoje Glauben und Verstehen (Tūbingen: Mohr, 1961) II, pp. 211-235: aiškinimas, arba hermeneutika, yra "die Kunstlehre des Ver-stehens schriftlich fkierter Lebejisausserungen".
13. Aiškinimo, arba hermeneutikos, kryptis, kuriai atstovauja W. Dilthey, R. Bultmann ir būties (egzistencialistai) mąstytojai.
14. Norman Perrin, "Eschatology and Hermeneutics: Reflections on Method in the Interpretation of the New Testament", Journal Biblical Literature 93(1974), 5.
15. Johannes Weiss, Jesus' Proclamation of the Kingdom of God (Philadelphia: Fortress Press, 1971), p. 16.
16. Ten pat.
17. Ten pat, pp. 134-135.
18. (New York: Meridian, 1956).
19. R. Bultmann, Primitive Christianity in its Contemporary Setting (New York: Meridian, 1956), pp. 96-97.
20. Ten pat, pp. 87-88.
21. Norman Perrin, Kingdom of God in the Teaching of Jesus (Philadelphia: Westminster, 1963), p. 116.
22. Žr. autoriaus straipsnį "Šviesa iš Kumrano", op. cit. (6:1975), 272-276.
23. Pavyzdžiui Dan 7:13-14.
24. "Instructio de historica Evangeliorum veritate", op. cit.
25. Mitas suprantamas kaip kolektyvinė grupės savimonė ir laikysena.
26. JaHVeH yra šventasis keturraidis žodis (tetragramaton). Lietuviškai Jahvė. Reiškia "Jis-Yra (įvykiuose dėl mūsų)". Žr. B. W. Anderson, Understanding the Old Testament (Englevvood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall,3 1975), pp. 167-197; G. von Rad, Old Testament Theology (Edinburgh: Oliver & Boyd, 1962) I, pp. 306-354; John L. McKenzie, "Aspects of Old Testament Thought" knygoje, kurią išleido R. E. Brovvn, J. A. Fitzmyer, R. E. Murphy, The Jerome Biblical
Commentary (Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1968), 77:14-163.
27. Pavyzdžiui Ps 23(24):7-10:
7"Atsikelkite, vartai platieji,
atsidarykite, senovinės durys:
garbės Valdovas tegu čia įžengia 8'Kas tas garbingas Valdovas?'
— 'Tai narsusis, galingasis Dievas! Tai Viešpats, kautynių galiūnas!"
9Atsįkelkite, vartai platieji, atsidarykite, senovinės durys: garbės Valdovas tegu čia įžengia. įo'Kas tas galingas Valdovas?'
— 'Tai visatos galingasis Viešpats — tai jis garbingas Valdovas!' "
28. Pvz. Iz 6:1-5.10.
29. "... man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta .
30. John Bright, A History of Israel (Philadelphia: \Vest-minster, 1959), pp. 163-174; taip pat Anderson, op. cit. pp. 117s.; 154-157; 175-180.
31. Von Rad, op. cit., pp. 64-68.
32. Žr. taip pat Ps 88 (89):39-46.
33. Pvz. Kumrano "vienuoliai".
34. Xavier Lėon-Dufour, Dictionary of Biblical Theology (New Revised Edition; New York: Seabury Press, 1973 . p. 293.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai