Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DOVYDAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS TULYS   
(Veiksmas vyksta 1920)
Šimtą dvidešimt sykių, lygiai tiek, ją mačiau ir visada ji buvo labai graži, o šį vakarą nepalyginama Darata buvo dar gražesnė. Ji sėdėjo gon-kose ir žiūrėjo į tylią, senų klevų užgožtą gatvę; į gatvę, kuri man atrodė, kad joje tik ji viena gyvena. Mane su Dovydu pamačius, lengvai pakilo, atėjo prie gonkų laiptų, kurių buvo tik du, ir maloniai, smagiai prabilo:
— Mielas Juliau, prašau į vidų. Aš turiu tau ką pasakyti, ką labai svarbaus pasakyti. Dovydą paliksime gonkose — nenoriu, kad jis išgirstų.

Šį vakarą ji buvo pasipuošus juoda, ilga suknia, kuri, sakyčiau, galėjo būti balinė, užsilikus iš kažin kurios gadynės. Susišukavus, susidėsčius plaukus taip, kad jie atrodytų pilnesnį ir storesnį, užsidėjus kitus akinius, pailgais rėmais. Jos veidas buvo gyvesnis, aiškesnis, gal gerai išmuilintas, ištrintas ir išpraustas. Ji buvo aukšta, stovėjo tiesi, galvą iškėlus, vieną ranką paguldžius ant krūtinės. Ant trečiojo piršto buvo žiedas su kažin kokiu ženklu. Jos rankų pirštai buvo plonučiai ir ilgi. Jos akys buvo gyvos, plačiai atviros ir smagios. Pailgas, malonus jos veidas buvo truputį raustelėjęs. Žodžiu, ji buvo toji gražuolė, kurią pamatysi tik sapne.
Salone dairiausi, žiūrėjau į sunkius, tirštai ornamentuotus baldus, į etažerę, pridėstytą puodelių, krištolo visokio dydžio taurelių, figūrėlių. Ir į storą, paauksuotą, labai didelę Bibliją, paguldytą ant mažyčio stalelio, šalia etažerės.

— Čia viskas ne mano. Ne viskas, bet kone viskas. Savo atsinešiau tik kelis daiktelius, kelias man mylimiausias knygas. Buvęs mano studentas nupirko iš vienų senelių šią trobą ir viską, kas joje buvo ir dabar yra, ir atidavė man gyventi, kol gyvensiu. Paskum grįžta jam. Prašau atsisėsti. Ilgai tavęs netrukdysiu, nes žinau, kad tau rūpi paruošti pamokas. Išgerkime po lašelį vyno. Aš turiu butelį vyno, dvidešimt metų nokusio. Jis iškentė spintoje, ant pagalvio paguldytas kamščiu žemyn. Sako, taip reikia. Nebeatmenu, kas jį man parvežė iš Paryžiaus. Tu malonėk atkimšti.

Atsisėdome prie stalo, nurijome po lašą vyno.
— Aš nežinau, ar tas vynas yra geras ar negeras, — ji tarė.
— Ir aš nežinau, bet gardus, — prabilau aš.
— Mielas Juliau, leisk man palinkėti tau pasiryžimo siekti nepasiekiamo, nepalūžti. Būk sapnuotojas, saugok savo sveikatą, ieškok laimės, visada pasitikėk savimi . . . Neturiu tau ko palikti, gal rasi patinkamą knygą. . . Na, išgerkime.
Ji pakėlė stiklą, nepaprastu žvilgsniu pasiekė mano akis ir nusišypsojo.
— Mano laikais daug gražių, gerų žmonių gyveno, — liūdnu balsu ji tarė.
Ji lengvai atsistojo, nuėjo į virtuvę ir grįžo su gabalu žalių kepenų, padėtų ant popieriaus.

— Tai Dovydo porcija, paduosiu, kad nepradėtų pykti.
Sugrįžus iš gonkų ji, Darata, kalbėjo:
— Ir štai ką aš turiu tau pasakyti: Rytoj tu, mielas Juliau, gražus berneli, nerasi manęs su Dovydu gonkose. Paliksiu duris neužrakintas. Įeik ir išsivesk Dovydą. Aš būsiu numirus. Ant stalo rasi paliktą ir pasirašytą mano laišką. Perskaitęs žinosi, ką daryti. Mano pinigai baigiasi, paliko tik šimtas septyniasdešimt keturi doleriai. Jei gyvenčiau ilgiau, nieko nepaliktų Dovydui. Mano Dovydas yra labai jautrus, labai išmintingas, didelio proto šuva. Yra maišytos veislės. Jo tėvas anglų seteris, o motina airių seterė. Todėl jo plaukas nei šis, nei tas. Kai buvau anglosaksų literatūros istorijos mokytoja, teko knistis po knygas, naujas, senas ir labai senas. Kažkur atsitiktinai užkliuvau už labai intriguojančio padavimo, kuris, manyčiau, papildo karaliaus Artūro Apskrito stalo legendą. Ten pasakyta, kai sėdėjo prie Apskrito stalo karalius Arturas ir jo seniai vyčiai ir dūmojo, kaip ką padaryti, tai prie to stalo šalia karaliaus visada gulėjo šuo, vardu Latria. Kai galvočiai išsimes-davo į klystkelį, tai Latria amtelėdavo, o kai dū-motojai labai paklysdavo, tai Latria suurgzdavo, atsistodavo ir savo liežuvį ištiesdavo ant Apskrito stalo. Tada dūmotojai visi, ir karalius, pakeldavo galvas, pažvelgdavo į šunį, vienas į kitą ir jie gaišdavo valandą, dieną, kelias dienas ar kelias savaites, ieškodami, ką Latria pamatė. Mano Dovydas yra lygus anam legendariniam Latriai, yra tos pačios maišytos veislės, gerai moka anglų ir vokiečių kalbas, galėtų būti nykstančių karalių patarėju, — Darata čia nusišypsojo. — Dabar, kaip jau sakiau, nieko neliktų mano Dovydui, jei aš ilgiau gyvenčiau. Man labai rūpi Dovydo likimas, noriu, kad jis rastų gerus namus, kad būtų mylimas, neskriaudžiamas, palikęs našlaitis. Rytoj aš būsiu aštuoniasdešimt metų, rytoj mano gimtadienis. Ilgai gyvenau. Daug, labai daug gražių, gerų žmonių mane paliko. Kažin kur manęs laukia. Jau vėlus ruduo: lapai nuo medžių byra, žąsys išskrenda, laikas ir man pakelti sparnus. Mano Dovydas yra dvejų metų. Jį man atvežė ir dovanojo buvęs mano studentas. Buvę mano studentai keli dar lanko mane. Dovydas linksmino, ramino mane mano vienatvėje. Dovydas yra lygus Latriai, vertas karališkų namų! — senelė Darata nutilo, nuleido galvą. Bet tuojau ji krustelėjo savo pečius, pakėlė galvą ir tvirtai tarė: — Mielas Juliau, aš atiduodu Dovydo likimą į tavo rankas. Dovydo pinigus, šimtą septyniasdešimt keturių dolerių palikimą Dovydui, paduodu tau. Tu žiūrėk, kad mano Dovydas nebūtų skriaudžiamas.

— Aš gyvenu mažame kambaryje ir su kitu, neturiu vietos gerajam Dovydui ir nežinau gerų žmonių, kurie norėtų jį priimti.
— Rasi. Yra pasakyta: ieškok ir rasi. Še, paimk pinigus. Juos palieku Dovydui išlaikyti. Dovydo dietą rasi paliktame mano laiške.
Pinigų tuojau negriebiau. Kiek sustingau, žiūrėjau į žmogų, kurio rytoj nebebus, ir nesusi-gaudžiau, ką pasakyti ar daryti. Darata, matau, yra sveiko, pilno proto moteris. Geriau už mane mato gyvenimą, laiką ir save. Ką jai pasakysi?
— Mielas Juliau, ko tu taip suabejojai? Paimk pinigus ir nulemk Dovydo likimą. Už tave geresnio žmogaus aš neturiu. Ir mano Dovydas yra prie tavęs prisirišęs, tave myli. Padėk man. — Darata kalbėjo sunkiau, atrodė, kad ji kažką svajoja.
Paėmiau, suskaičiau pinigus. Buvo, kaip ji sakė — šimtas septyniasdešimt keturi doleriai. Pinigų man labai reikėjo. Lindo į galvą geros ir piktos mintys.
— Viską darysiu, ieškosiu Dovydui gerų namų, — pasakiau.
— Gerą žmogų pažįsti iš jo akių, — ji pastebėjo.
Darata stovėjo tiesi, išsitempus, galvą iškėlus, aukšta, plona. Matei, kad ji kadaise buvo labai graži moteris. Ir dabar ji buvo graži. Pailgame, sakytum skulptoriaus išgražintame jos veide kažkas virpėjo. Mažytė šypsena mėtėsi.
— Mano gyvenimas buvo visko pilnas, smagus, aš degiau, tik laiko visur pasigedau, — ji tyliau, retesniais žodžiais kalbėjo.
Buvau jos pasamdytas išvest Dovydą palakstyti. Jau du mėnesius kasdien jį vedžiojau. Dovydas ir aš buvome susidraugavę, susirišę. Parvestas namo, Dovydas nenorėjo su senele pasilikti, veržėsi su manimi išeiti. Senelė kai kada pasakydavo: "Ir šuniui jaunam smagiau su jaunais". Jos akyse atsirasdavo aiškus liūdesys. Dovydas jau buvo daugiau mano negu jos.

Nusivedu jį į mišką prie ežerėlio. Dovydas šoka į vandenį, plauko, prašo numesti jam pagalį. Kuo toliau numetu, tuo greičiau jis plaukia. Kai tai nusibosta, Dovydas pasipurto, bėga į mišką, uosto, voveres vaiko, lipa į medį paskui voverę, loja ir dūksta, kad negali pagauti. O voverė jį erzina. Bėga į medį staptelėdama, nusileidžia ant žemės, kai šuva kiek nutolsta. Lig šiol Dovydas smagiai gyveno, sotus, išpraustas. Kas bus jam rytoj?

Palikęs Dovydą su Darata, šį vakarą ėjau namo neskubėdamas, lėtais žingsniais, susimąstęs, ranką laikiau kišenėje prie Dovydo pinigų. Prieš mano akis maišėsi senelės šešėlis; stovėjo Darata, kurią rytoj rasiu numirusią. Su tais pinigais, dar pasiskolinęs kelis dolerius iš turtingesnio studento, galėčiau išsilaikyti kitą semestrą, — galvojau. Taip pat norėjau įsisąmoninti ir pajusti, ką senelė Darata mato šiomis paskutinėmis valandomis. Norėjau suprasti laiką, pamatyti kaip apčiuopiamą daiktą.

Mano kambarys buvo dviaukšty name, tuojau už medinio, ilgo tilto, pastatyto viršum geležinkelio. Tiltas buvo siauras, tik pėsčiam skirtas. Šiuo tiltu vaikščiojau į klases ir Dovydo pasiimti, paskui grąžinti. Jau žinojau, kaip kuri lenta suskamba, pėdos paliesta. Praeitus du vakarus ant šio tilto stovėjo mergina, alkūnėmis ir krūtine užgulus turėklą, galvą nuleidus į vidurį bėgių. Tiltas skamba, bilda po kiekviena pėda, bet mergina nė kreiva akimi nežvilgterėjo į mane praeinant. Šį vakarą ji ten taip pat rymojo. Apsirengus tuo pačiu drabužiu, tais pačiais numintais kulnais bateliais. Jos kaklas buvo tamsiai rudas. Matei, kad ji yra ūkininko dukra. Užvakar ir vakar praėjau tylom. Šį vakarą užkalbinau.

— Ką ten matai? — paklausiau.
Mergina pakėlė galvą, smalsiai žvilgterėjo, nusišypsojo ir smagiai, švelniai .atsiliepė:
— Laukiu ateinančio traukinio.
Tuo metu kas vakarą nubėga pro patiltį keleivinis traukinys. Gali būti, kad ji to ir laukia Laukė užvakar, laukė vakar, laukia ir šį vakarą.
Atsistojau arti jos, atsirėmiau į turėklą, galvodamas: "Jei ji šoktų nuo tilto po traukiniu, aš spėčiau pagriebti ją už kojų".

— Keleivinis traukinys atneša man saldžių sapnų. Aš esu farmerio duktė, noriu ištrūkti iš ūkio, išbėgti į didelį miestą. Mano vardas Nora, o tavo?
— Julius.
— Ko tu šitaip baisiai sumenkęs, sunykęs, Juliau? Gal badauji, neturi pinigų? Esi studentas, ar ne? Kur gyveni?
— Tuojau už tilto, anam name, — parodžiau.
— O prieš rašytojo būdelę. Ar esi buvęs jo lauželyje? Jis ir jo žmona yra baisiau už tave suvytę. Seneliai minta šutintom pupelėm, sienas apstatę pundais laikraščių, kad šaltis neįeitų.
— Tuose punduose yra saugomi jo viso gyvenimo rašiniai, — pasakiau.
-— Aš žinau. Jis pasakojo man. Kai pavyksta nusukti nuo tėvų, nunešu jiems kepalėlį duonos, ąsotėlį pieno. Ir visada randu puode šuntančių pupelių ant mažyčio špižinio pečiuko, kuris ir šildo tuos senelius. Padėčiau ir prie tavo durų duonos ir pieno, jei norėtum. Aš labai noriu išbėgti į Čikagą, bet neturiu pinigų, ir mano tėvai neturi
— Kiek pinigų tau reikėtų?
— Nedaug. Gal dvidešimt ar trisdešimt dolerių. Tuojau ieškočiau darbo, griebčiau bet kokį pradžiai.
Išlindo iš užsisukimo traukinys. Didelė, akinanti šviesa, ritmiškas ratų trinktelėjimas pasiekė mus.
— Ateina! — šūktelėjo Nora. Daugiau pasviro per turėklą.
Aš prislinkau arčiau jos.
— Nesiglausk prie manęs, pasitrauk! — suriko ji.
Traukinys atėjo, išlindo pro patiltį, suūkčiavo tris sykius ir išnyko už kito užsisukimo.
— Ar matai, kaip aš sėdžiu? Aš dabar sėdžiu tame traukiny, važiuoju į Čikagą. Važiuoju, sapnuoju. Aš Čikagoje, dairausi didelėje gatvėje, o žmonės stumdo mane, bėgdami į abi puses. Aš dairausi, nežinau, kur eiti. Aukšti mūrai, pilna gatvė pasipuošusių ponų, ponių ir panelių. O aš . . . Dieve mano! Ar tu matai mane?
— Matau tave gražesnę už anas paneles.
— Gal ir būčiau, ten pagyvenus. Prašau dovanoti, kad buvau tau grubi, prašiau pasitraukti. Buvau labai susijaudinus.
— Aš bijojau, kad tu nešoktum po traukiniu.
Ji ėmė juoktis.
— Aš noriu gyventi, myliu gyvenimą, svajoju išbėgti, laukiu vyro ištekėti . . ., — čia ji daug ko kito pasakė.
Visiškai sutemo. Žvaigždelės mirga, svirpliai čirškia, medžiuose paukšteliai čypsi, kažkur toli šuo loja, gaidys gieda, dvelkia vėsesnis, greitesnis vėjas. O šiaip tyla, ramybė glūdi. Mes leidžiamės nuo tilto. Sustojome prie mano kambario durų, žiūrime vienas į kitą. Mažai žodžių. Mano ranka įlenda į kišenę prie Dovydo pinigų.
— Aš bėgu namo, — netikėtai ji pasakė.
— Ar būsi ant tilto rytoj?
— Būsiu.
— Tai iki pasimatymo.

Ji tekina, risčia nubėgo per kelią, peršoko griovį, nubėgo per lauką. Greitai uždengė ją naktis. Aš dar valandėlę stovėjau prie savo durų.

Senelė Darata vakar niekų nekalbėjo — radau ją numirusią. Krėsle atsilošus, ji amžinai užmigo. Dabar, kaip ir gyvenime, ji buvo elegantiška, graži. Tie patys, vakar matyti akiniai ant jos veido, toji pati juoda suknia ant jos kūno. Nebelauks ji manęs gonkose. Dovydas stovėjo prie jos, padėjęs smakrą ant jos kelių. Siekiau mokytojos rankos. Dovydas pašoko, išskėtė kojas, išsišiepė ir niurzgė, piktas akis įbedęs į mano akis. Ant stalo radau paliktą jos laišką.

Miške prie ežero Dovydas visiškai užmiršo mokytoją Daratą, prie kurios jis užaugo, sotus gyveno. Taip pat, kaip visada, smagus plaukė, bėgiojo po mišką, uostė, voveres vaikė. Šį kartą leidau Dovydui ilgiau voveres gainioti ir ant tilto atsiradau anksčiau. Noros dar nebuvo. Netrukus ji atbėgo tekina. Iš tolo smagiai sušuko:
— Kur pasigavai tą gražų šunį? Pribėgus ji glostė ir kalbino Dovydą.
— Gal jums reikia šuns? Dovydas paliko be namų, — neramiai pasakiau. Ir nejučiom mano ranka įlindo į kišenę prie Dovydo pinigų.
— Mes turime jauną, gerą sargą, bet paklausiu tėtės. Tokio gražaus šuns aš dar nesu mačiusi. Aš prašysiu tėtės, kad leistų man Dovydą turėti.

Ir vėl atėjo traukinys. Nora taip pat jaudinosi, tą patį kalbėjo. Vėl visiškai sutemo. Kažkur loja šuva, dar toliau kitas loja. Mudu vėl laiptais leidžiamės nuo tilto, sustojame prie mano kambario durų. Šį kartą ilgiau kalbėjome. Buvo daugiau žodžių. Dovydas ėmė nosimi kumšnoti mano blauzdą, žiūrėjo į tiltą. Gal atsiminė senelę Daratą.

— Bėgu namo, — nelauktai ji pasakė ir išnyko tamsoje.
Valandėlę stovėjau ir žiūrėjau į pilką lauką, kurio nedaug mačiau.
Įsivedžiau Dovydą į kambarį. Mano bendras pakėlė galvą nuo knygos ir suniurzgė.
— Šuniui čia ne vieta!
Dovydas iš karto pamatė, kad tas bernas nekenčia šunų. Nepriėjo nė pasveikinti jo. Atsistojo prie durų, prikišo nosį prie plyšio. Nori išeiti.
— Tik šią naktį, šią naktį, rytoj rasiu jam vietą, namus. Dovydas paliko be namų — jo šeimininkė numirė. Suprask, — aiškinausi.
— Nei šią naktį. Šunų aš nekenčiu! Nuvesk jį kur toli ir palik. Kas nors parsives arba šungaudžiai paims, — patarė tas susirietęs vaikinas, didelis studiozas: ieško žodžių šaknų, nėra nieko, ko jis nežinotų.

Norėjau griebt jį ir išmesti pro langą.
Paėmiau knygą, prašau Dovydą atsigulti prie mano kojų. Neklauso, stovi prie durų ir cypia. Pranas niurzgia.

Atėjo laikas užgesinti šviesą, atsigulti. Patiesiau kilimėlį prie lovos, savo pusėje. Tvirčiau paliepiau Dovydui nurimti. Atsigulė, bet kai tik užgesinom šviesą ir atsigulėm, Dovydas užšoko ant lovos ir susirietė gale mūsų kojų.
Pranas iššoko iš lovos, uždegė šviesą ir suriko:
— Sakau, išvesk tą šunį ir paleisk!
— Tu nusuk šviesą ir atsigulk! — surikau aš. Šviesa degė visą naktį. Jis vartė knygą, aš
varčiau knygą, Dovydas užmigo ant lovos.
Dar neprašvitus, kaip ir kitais rytais, Pranas ėjo bėgti aplink ežerą.
— Jei rasi prie durų padėta duonos ir pieno, tai bus man atnešta, — pasakiau jam.
Jis išėjo neatsiliepęs. Aš šį rytą nėjau bėgti aplink ežerą.
Šiandien mokyklos nelankiau. Nebuvo kur palikti Dovydą. Dovydas šiandien buvo kitoks. Nerimo, vis žiūrėjo į mano akis, niurzgė, kažin ko nuolat prašė. Atrodė, kad jis jau buvo pasilgęs savo namų, senelės Daratos. Nuvestas prie ežero, nešoko į vandenį plaukyti, nebėgo toliau į mišką. Atsirado voverė — jo erzinti. Ir tos Dovydas šiandien nevijo į medį. Jo akys buvo liūdnos. Gal kad buvo neėdęs.

Nusivedžiau Dovydą ant tilto anksčiau. Noros dar nebuvo, bet netrukus ir ji atbėgo anksčiau. Ji kalbino, glostė Dovydą, o šuo laikėsi, tartum jos nematytų ir negirdėtų. Atėjo ir nuėjo traukinys. Nora taip pat jaudinosi, svajojo, sapnavo, pasakojo savo jausmus. Nurimus ji pasakė, kad jos tėvas sutiko priglausti Dovydą, palikusį be namų.

Vėl sutemo, vėl kažkur toli lojo šuo . . . Mes vėl laiptais nusileidome nuo tilto, vėl stovėjome prie mano kambario durų.
— Dovydai, laikas namo. Bėgame, — tarė Nora.
Mano ranka savaime įlindo į kišenę ir suspaudė saujoje Dovydo pinigus, šimtą septyniasdešimt keturis dolerius.
— Aš norėčiau pamatyti naujus Dovydo namus, — tariau.
— Kitą kartą. Namai nesutvarkyti, ir mano tėvai bus jau atsigulę. Jie anksti gula, — pasakė Nora.
Šikšnosparnis šmėkštelėjo prieš mūsų veidus. Ji ir aš šoktelėjome atgalia, o Dovydas šoko į orą sparnuotos pelės pagauti.
— Mes einame, — mergina pasakė. Dovydas priešinosi, pirmomis kojomis atsispy-
ręs laikėsi, galvą atsukęs į mane.
— Eik, Dovydai, gausi valgyti, — pasakiau. Dovydas pavizgeno uodegą ir nubėgo su mergina. Aš riktelėjau:
— Ar būsi ant tilto rytoj?
— Būsiu, — atsiliepė ji, neatsisukus, bėgdama.
Aš stovėjau ir žiūrėjau į pliką lauką ir, rodosi, girdėjau Dovydo himną: "Nežinau, kur einu, nenoriu eiti, bet ji mane tempia". Išėmiau pinigus patikrinti, ar jie yra mano kišenėje. Glėbis pinigų! Didelis glėbis man.
Vėl atsiradome ant tilto.
— Ką daro Dovydas? — sušukau, Norą pamatęs.
— Jam gerai, — atsakė Nora.
— Kur paguldei jį?
— Karvidėje. Viena kertė yra atitverta teliu-kams, dabar neužimta. Sausų šiaudų paklojau.
— Ką davei jam ėsti?
— Neėda. Daviau duonos, kaulą nugraužti, pieno. Nieko neėda. Pauosto ir pasitraukia.
— Velionė mokytoja Darata savo laiške paliko dietą Dovydui. Man reikėjo jį nusirašyti, bet nenusirašiau. Kiek atsimenu, Dovydui reikia duoti svarą geros jautienos, kiaušinį suplakti į pašildytą pieną, įdulkinti truputį pipirų. Tai rytą, o vakare — pusę svaro žalių kepenų. Buvo ir daugiau, bet tik tiek atsimenu.
Mergina nusišypsojo, bet nieko dėl šios dietos nepasakė.

Šį vakarą Nora buvo truputį pasipuošus. Šviesesnę suknią užsivilkus, geresnius batelius užsimovus, veidą ir lūpas tėptelėjus. Dažai ant tamsiai rudo jos veido labai nepritiko. Jos veidas buvo gražesnis be dažų. Ji kažkuo kvepėjo.
Atėjo traukinys, išlindo pro patiltį, suūksiojo tris sykius ir išnyko užsisukime.
— Bus Dovydui gerai, tu nesirūpink. Pas mus Dovydas turės laisvę, pilną laisvę. Platūs laukai palakstyti, galės kiškius, fazanus gainioti. Tėvas žada išsivesti medžioti. Tėtė sako, kad tokie šunys yra geri medžiotojai, parodo kurapką, fazaną.
Šį vakarą stovėjome ant tilto ilgiau. Ji paėmė mano ranką ir nusistebėjo:
— Kokios mažytės tavo rankos.
— Aš noriu, kad jam būtų gerai. Senelė Darata paliko Dovydui pinigų, šimtą septyniasdešimt keturis dolerius paliko, — pasakiau merginai. Ir atidaviau pinigus Norai.
Ji jaudinosi, džiaugėsi, bet skubėdama pasakė:
— Aš bėgu namo, jau vėlu.
— Senelė paliko pinigus Dovydo išlaikymui.
— Aš suprantu.
— Ar ateisi ant tilto rytoj?
— Ateisiu, tikrai ateisiu.
Bet neatėjo. Daugiau ji nepasirodė ant tilto.
Baigėsi semestras. Ruošiausi išvažiuoti, galvojau, ką palikti, ką pasiimti. Labai mažai buvo pasiimti ar palikti. Vieno sekmadienio pavakare nuėjau į gatvę, kur nesenai gyveno mokytoja Darata ir Dovydas. Gatvė taip pat buvo tyli, lyg būtų negyvenama. Šakoti klevai nuogi. Jų lapai sustumti į krūvas prie šaligatvių sudegint. Praėjau namą, į kurį vaikščiojau pasiimti ir parsivesti Dovydą. Gonkose niekas nesėdi. Kažkur netoli čirškia, čiulba pasilikęs varnėnas.

Po dvejų metų nuvažiavau į Valparaisą pasidairyti, pamatyti, kuris iš mano pažįstamų dar laikosi; dar kartą žvilgterėti į kelius, takelius, kuriais aš andai vaikščiojau, pilnas gražių svajonių. Buvo ruduo, medžių lapai visokiomis spalvomis mirgėjo, kai kurie jau krito. Pavakare atsiradau ant tilto, kur Nora laukdavo ateinančio keleivinio traukinio. Sustojau vidury, atsirėmiau į turėklą, žiūrėjau į vidurį bėgių ir svajojau apie neužmirštamą mokytoją Daratą, jos Dovydą ir Norą. Paskui, kas trečią pakopą paliesdamas, nusileidau nuo tilto ir ėjau į mišką prie ežero, kur taip pat daug kas mane viliojo. Namas, kuriame turėjau kambarį, tebestovi, rašytojo, kurio vardą ir pavardę jau buvau užmiršęs, būdelės nebėra, nebėra ir tų aukštų iki smakro žolių, kur fazanai burkavo. Iki kelio jau dirbama žemė. Toliau, arti kelio pamačiau du žmones, klūpančius ant kelių, susigūbrinusius, ir cįidelį šunį stovintį. Kai buvau kely ties jais, pamačiau, kad vyras ir moteris kasa bulves, o didelis šuo stovi prie lopšio. Šuo žengė kelis žingsnius pamažėle, lyg būtų pamatęs kupste pasislėpusias kurapkas, paskui šuoliais atlėkė prie manęs, šoko ant krūtinės ir laižė mano veidą. Tai buvo Dovydas! Ir buvo toks pat gražus, kaip tada, tviskėjo jo vilna. Dovydas paėmė mano švarko skverną ir nusivedė mane prie bulvių kasėjų.
— Julius! — sušuko moteris, atsistojo, pribėgo ir apkabino mane. Tyliau kartojo, — Julius, Julius!
— Tai buvo anoji Nora, kuri ateidavo ant tilto laukti traukinio.
Ji supažindino mane su savo vyru, kuris buvo gražus. Aukštas, storokas ir smagus. Tipiškas Indianos farmeris. Nusivedė prie lopšio parodyti šešių mėnesių savo sūnų. Kūdikį pakalbinau ir siekiau paimti jo rankutę. Dovydas capt! pagriebė mano ranką į dantis, maloniomis akimis žiūrėjo į mano akis, vizgeno uodegą. Kai truputį palinkau nuo lopšio, Dovydas nuleido mano ranką ir ėmė ją laižyti.
— Dovydas nelieptas užsimojo būti mūsų sūnaus sargu, — pastebėjo Nora.
— Kas nutiko rašytojo kelis šimtus pundų laikraščių ir žurnalų, kuriuose jo rašiniai buvo saugojami? — paklausiau.
— Liūdna pasakyti. Miesto ugniagesiai atvažiavo, padegė būdą, ir viskas supleškėjo, paliko tik špižinis pečiukas, kuris juos šildė ir virė jiem pupeles. Po kelių dienų jiem numirus.
— Gaila, bet taip yra, kai žmogus numiršta,
— pasakiau.
— Betgi tu, Juliau, gražiai atsiganęs, brangiai pasipuošęs . . . Kur laimę radai?
— Pardavinėju namus ir man sekasi. O tu? Ar užmiršai tiltą?
— Seniai. Aš ir Dovydas turime gerus namus, gyvename smagiai. Aš ir mano vyras einame pas ūkininkus dirbti. Šeštadieniais ir sekmadieniais prakaituojame ant savo žemelės, kurią atidavė mum mano tėvas. Kur seniau fazanai, kurapkos, kiškiai gyveno, dabar mes gyvename.
Taip ir išsiskyrėm. Viskas ateina ir nueina.


Kovo m., 1976.


l
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai